Teisės teorijos konspektas egzaminui

 TEISĖS IR SOCIALINĖS NORMOS. TEISĖS NORMOS STRUKTŪRA

 Teisės norma – teisėkūros subjekto suformuluota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, garantuota
dvipuse nauda ir valstybės prievarta, pajėgi veikti tik su kitomis teisės normomis.

 Teisės normos požymiai:

 Norminamasis pobūdis – nustato teises ir pareigas tiek vienai, tiek kitai šaliai.
 Formalus apibrėžtumas – teisės ir pareigos turi įgyti tam tikrą formą (teisės normoje turi būti aiškiai
suformuluojamos konkrečios elgesio taisyklės).
 Visuotinis privalomumas – pats svarbiausias teisės normos požymis, nurodantis, kad teisės normos
reikalavimai yra įgyvendinami naudojant sankcijas.
 Sistemiškumas – teisės normos veikia tik jų grupėje (sistemoje).

 Socialinė norma – tai bendro elgesio taisyklė, kuri reguliuoja žmonių tarpusavio santykius ir kurios
privalomumas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda, valstybės prievarta arba visuomeninio
poveikio priemonėmis.

 Socialinių normų rūšys:

 Paprotinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios susiformuoja dėl ilgalaikio ir nuolatinio
kartojimosi, bei dėl to yra tapusios visuomeniniu įpročiu.
 Korporacinės normos – tai tam tikros organizacijos vidaus elgesio taisyklės, garantuojamos tos
organizacijos poveikio priemonėmis.
 Moralinės normos – tai elgesio taisyklės, susiformavusios požiūrio į gėrį ar blogį, garbingumą ar
negarbingumą, teisingumą ar neteisingumą pagrindu.

 Skirtumai tarp teisės ir socialinių normų:

 Teisės normos reguliavimo apimtis – valstybės teritorija.

 Teisės normos išraiškos forma – visada rašytinė.
 Teisės normos vykdymo užtikrinimo būdas – garantuota valstybės prievarta.

 Teisės normos struktūra – vidinių teisės normos elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos)
organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą bei struktūrizuotą elgesio taisyklę.

 Teisės normos hipotezė – tai normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai, nurodantys, kada teisės
subjektams atsiranda normoje apibrėžtos teisės ir pareigos.

 Hipotezė gali būti:

 Paprastoji – sieja teisės normos galiojimą su vienos faktinės gyvenimo aplinkybės buvimu.
 Sudėtinė – formuluoja dvi ar daugiau aplinkybių, kurių visuma yra teisės normoje nurodytos elgesio
taisyklės taikymo sąlyga.
 Alternatyvioji – sieja teisės normos galiojimą su viena iš kelių nurodytų faktinių aplinkybių.

 Teisės normos dispozicija – tai elgesio taisyklė, kaip teisių ir pareigų santykis.

 Dispozicija gali būti:

a) Pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį:

 Absoliučiai apibrėžta – aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises
ir pareigas, kurių savo nuožiūra jie negali keisti.
 Santykiškai apibrėžta – leidžia ir paties reguliuojamojo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo
teises ir pareigas, konkretų jų turinį.

b) Pagal raiškos būdus:

 Paprastoji – nurodo reguliuojamojo santykio dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina, nes
dažniausiai jų turinys aiškus iš paties teksto.
 Aprašomoji – ne tik nustato elgesio taisykles, bet ir jas paaiškina.
 Nukreipiamoji – formuluoja tik bendrąsias elgesio taisykles, o siekiant sužinoti konkrečias santykio
dalyvių teises ir pareigas, nukreipia į kitą to paties teisės akto straipsnį arba kitą to paties straipsnio
dalį.
 Blanketinė – nurodo, kad tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis atitinkamos elgesio
taisyklės, tačiau, konkrečios teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos yra išdėstomos kito teisės
akto dispozijoje ar dispozicijose.

 Teisės normos sankcija – tai reakcija į teisėtą ar teisei priešingą elgesį.

 Sankcija gali būti:

 Pozityvioji – tai yra teigiama, skatinanti reakcija į asmens atliktą teisėtą ir bendrijai, visuomenei ar
valstybei itin reikšmingą pareigų vykdymą.
 Negatyvioji – tai padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos
reikalavimui.

 Pasyviai negatyvioji – tai valstybės atsisakymas pripažinti ir ginti asmens teises, kurių jis siekė
nevykdydamas nustatytų pareigų.
 Aktyviai negatyvioji – tai sankcijos, kuriomis valstybė vykdo teisingumą. (Skirstomos pagal
teisės šakas):

 Baudžiamosios sankcijos ypatingos tuo, kad jos taikomos tik už pačius pavojingiausius
pažeidimus – nusikaltimus, jas taiko tik teismas, jos taikomos remiantis tik baudžiamuoju
įstatymu, tik šios sankcijos numato laisvės atėmimo bausmę.
 Administracinės sankcijos yra taikomos už mažiau pavojingas veikas, jos nenumato laisvės
atėmimo bausmės (išskyrus administracinį areštą iki 30 d.), jas taiko platesnis subjektų ratas.
 Drausminės sankcijos skiriasi nuo visų iki šiol minėtų, nes jų netaiko teismas (skiria įmonių,
įstaigų administracijos savo darbuotojams), jos skiriamos už darbo drausmės pažeidimus.

 TEISĖS NORMŲ KLASIFIKACIJA. TEISĖS NORMŲ KONKURENCIJA

 Teisės normų klasifikacija – teisės normų sugrupavimas pagal jas skiriančius bei panašius bruožus.

 Teisės normos klasifikuojamos:

a) Pagal teisinio reguliavimo objektą (šakinę priklausomybę):

 Materialiosios – nustatančios bendrąsias teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas (civilinės,

baudžiamosios teisės normos).
 Procesinės – nustatančios tų teisių ir pareigų įgyvendinimo ar gynimo tvarką (civilinio, baudžiamojo
proceso teisės normos).
 Viešosios teisės – nustatančios valstybės institucijų veiklą,  reglamentuojančias teisėkūros, teisės
taikymo, tarpvalstybinių santykių tvarką (čia priskirtinos konstitucinės, baudžiamosios,
administracinės, finansų, baužiamojo proceso, tarptautinės viešosios teisės normos).
 Privatinės teisės – reguliuojančios asmeninius turtinius ir neturtinius santykius, nustatančius įvairių
laisvanoriškų sutarčių sudarymo, prekių, paslaugų judėjimo ir pan. tvarką (jų didžiausią dalį sudaro
civilinės teisės, taip pat komercinės, tarptautinės privatinės teisės normos).

b) Pagal teisinio reguliavimo metodą:

 Imperatyvios – tai tokios teisės normos, kurios formuluoja griežtą paliepimą ir nepalieka galimybės
interpretuoti jį kaip nors kitaip (diskrecijos teisės).
 Dispozityvios – tai tokios teisės normos, kurios leidžia teisinio santykio dalyviams reguliuoti
tarpusavio santykius savo nuožiūra – t.y. patiems nusistatyti teises ir pareigas, neperžengiant
įstatymo nustatytų ribų.
 Skatinamosios – tai teisės normos, nurodančios pagyrimo priemones už tam tikrą teigiamą,
skatinamą subjektų elgesį.
 Rekomendacinės – tai teisės normos, nurodančios pageidautino elgesio variantus ir leidžiančios
teisinio santykio dalyviams elgtis pagal savo kompetenciją atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes –
vietos sąlygas, galimybes, rezervus.

c) Pagal atliekamas funkcijas:

 Reguliacinės – šios teisės normos nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias teises ir
pareigas.
 Sankcijas nustatančios – šios teisės normos nurodo poveikio priemones, kurios taikomos už
reguliacinėse teisės normose nurodytų elgesio taisyklių pažeidimą.

d) Pagal juridinę galią:

 Įstatyminės – tai teisės normos, pasižyminčios didžiausia juridine galia.

 Įstatymo lydimųjų aktų – tai mažesnės juridinės galios teisės normos, sukurtos vadovaujantis
įstatyminėmis ir turinčios joms neprieštarauti.

e) Pagal galiojimo apimtį:

 Bendrosios – jos formuluoja elgesio taisyklę, taikomą neribotam subjektų ratui ir nustatančios
specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą.
 Specialiosios – jos formuluoja elgesio taisykles, priimtas remiantis bendrosiomis teisės normomis,
siekiant sukonkretinti, išplėtoti jose nustatytus reikalavimus.
 Individualiosios – jos formuluoja vienkartinę, nors kartais ir tęstinę elgesio taisyklę.

f) Pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį:

 Įpareigojamosios – tai teisės normos, nustatančios pareigą atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus.
 Draudžiamosios – tai teisės normos, nustatančios pareigą susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.
 Įgalinamosios – tai teisės normos, suteikiančios teisę teisės subjektams atlikti tam tikrus pozityvius
veiksmus.
 Įtvirtinamosios – tai teisės normos, fiksuojančios tam tikrą visuomeninių santykių būseną.
 Definicinės – tai teisės normos, apibrėžiančios teisės sąvokas bei atskleidžiančios jų esminius
požymius.
 Deklaratyvios – tai teisės normos, skelbiančios institucijų veiklos uždavinius, principus.
 Kolizinės - tai teisės normos, nurodančios, kuriomis iš teisės normų reikia vadovautis tais atvejais,
kai jos viena kitai prieštarauja.

 Kolizijos taisyklės:

 Hierarchija – kai viena kitai prieštarauja skirtingos juridinės galios teisės normos, galioja
aukštesnės juridinės galios teisės norma.
 Chronologija – kai viena kitai prieštarauja tos pačios juridinės galios teisės normos (pvz.
įstatymai), galioja vėliau išleista teisės norma (įstatymas).
 Esmiškumas – bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis. Ji nurodo, kad jei viena kitai
prieštarauja bendroji ir specialioji teisės normos, tai galioja bendroji teisės norma.
 Sistemiškumas – kai kodifikuoto įstatymo normos prieštarauja nekodifikuoto įstatymo normoms,
galioja kodifikuotos normos.

 Teisės normos konkuruoja turinio požiūriu, kai dviejose ar daugiau iš jų yra nurodyta panaši elgesio
taisyklė, besiskirianti tik kai kuriais požymiais.

 Teisės normų konkurencija pagal apimtį vadinama bendrosios ir specialiosios normų konkurencija.
Jos sprendimo taisyklės yra priešingos nurodytoms teisės kolizijos sprendimo taisyklėms.

 TEISĖS NORMŲ SISTEMINIMAS. TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMAS

 Teisės normų sisteminimo metodai:

 Subordinacijos metodas – teisės normos yra jungiamos į vis stambesnius darinius – (teisės institutas
→ teisės pošakis → teisės šaka).
 Koordinacijos arba koreliacijos metodas – įvairių teisės šakų normos i yra derinamos tarpusavyje –
pvz. baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso, konstitucinės teisės, civilinės teisės ir civilinio
proceso). Jos pasiskirsto teisinių santykių reguliavimo sferas (pvz. nuosavybės teisinius santykius
reguliuoja daugelio teisės šakų normos).

 Teisės normų aiškinimas – tai valstybės institucijų, pareigūnų, piliečių intelektuali veikla, skirta
teisės normos prasmei suvokti.

 Teisės normų aiškinimo būdai:

 Kalbinis teisės aiškinimas – grindžiamas kalbos, kuria norma suformuluota, mokėjimu. Šis būdas
svarbus tuo, kad teisės normos yra rašytinės.
 Sisteminis teisės aiškinimas – jį lemia sisteminis pačių teisės normų veikimo pobūdis. Sisteminis
aiškinimas reikalauja, kad teisės normų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis apie
aiškinamos normos loginius ryšius, sąveiką su kitomis teisės normomis.
 Istorinis teisės aiškinimas – šiuo būdu teisės normos prasmė atskleidžiama analizuojant normos
išleidimo socialinius, politinius tikslus, sąlygas, kurioms esant ši norma buvo priimta. Siekiant šio
tikslo,svarbus informacijos šaltinis – norminio teisės akto preambulė.
 Loginis teisės aiškinimas – jo atveju logikos dėsniai taikomi atskirai nuo kt. aiškinimo metodų. Čia
tiriami (aiškinami) ne patys terminai, o tais terminais žymimos sąvokos, reiškiniai, jų tarpusavio
santykiai.
 Adekvatus teisinis aiškinimas – kai išaiškintos teisės normos turinys (prasmė) sutampa su tos
normos tekstine prasme (raide).
 Plečiamasis teisinis aiškinimas – kai aiškinamos teisės normos prasmė yra platesnė nei jos teksto
prasmė.

 TEISĖS FORMA. TEISĖS ŠALTINIAI

 Teisės forma – tai privalomos elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama
savo adresatui ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia.
 Teisinės minties šaltinis – tai kodeksų, konkrečių įstatymų, papročių tekstai, teisės doktrinos,
literatūros kūriniai, teismų sprendimai, metraščiai, iš kurių gauname informacijos (žinių) apie juose
suformuluotas, komentuotas tam tikros epochos ar šalies teisės normas ir jomis įkūnytas teisinio
reguliavimo idėjas.

 Materialusis teisės normų šaltinis – tai istoriškai besikeičiantys žmonių interesai, dorovinės
nuostatos, religiniai įsitikinimai, kurie kuriant teisę transformuojasi į visuotinai privalomą elgesio
taisyklę.

 Formalusis teisės normų šaltinis – tai teisėkūros subjekto kompetencija ir teisėkūros procedūros,
kuriomis žmonių interesai yra paverčiami konkrečiomis elgesio taisyklėmis arba jau egzistuojančios
visuomenėje elgesio taisyklės paverčiamos teisės normomis (sankcionuojamos).

 TEISĖS NORMŲ IŠRAIŠKOS FORMA. TEISĖS NORMŲ ĮGYVENDINIMO FORMOS

 Teisės normų išraiškos forma – tai oficialių teisės dokumentų tekstai, ideografiniai simboliai,
konkliudentiniai veiksmai, kuriais yra objektyvizuojamos teisės normos ir iš kurių yra sprendžiama
apie konkrečios teisės normos juridinę galią.

 Oficialios formos:

 Teisinis paprotys – tai visuomenėje nusistovėjusi elgesio taisyklė, kuria remtis įsipareigoja
susitariančios (sutartį sudarančios) šalys, arba kurią sankcionuoja kompetetingos valstybės
institucijos.
 Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo, sprendimas, priimamas
sprendžiant konkrečią teisinę bylą ir vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas.
 Norminės sutartys – tai bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės, kurias savanoriškai nustato lygiateisiai
sutarties dalyviai ir kurios vykdymas užtikrinamas teisinėmis priemonėmis. Požymiai:

 bendrojo pobūdžio elgesio taisyklės nustatymas;

 susitarimo savanoriškumas;
 sutarties šalių interesų bendrumas;
 sutarties šalių lygiateisiškumas;
 sutarties dalyvių sutarimas visais esminiais sutarties aspektais;
 abipusė sutarties šalių atsakomybė už prisiimtų pareigų neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;
 sutarties užtikrinimas teisinėmis priemonėmis.

 Teisės aktas – tai pagrindinė kontinentinės teisės tradicijos, kuriai priklauso ir Lietuva, teisės normų
išraiškos forma.

 Teisės normų įgyvendinimo formos:

 Teisės normų laikymusi – tokiu būdu yra įgyvendinamos draudžiamosios teisės normos (pvz.
nevogimas, nežudymas, nevairavimas neblaiviam ir pan.). Tai reiškia, kad teisės normos uždraudžia
tam tikrą veiką ir teisės subjektai privalo jos neatlikti.  Taigi teisės normos yra įgyvendinamos
pasyviu elgesiu, t.y. susilaikant nuo tam tikrų veikų atlikimo.
 Teisės normų vykdymu – tokiu būdu yra įgyvendinamos įpareigojančios teisės normos (pvz. vaikas
turi lankyti mokyklą, nes vadovaujantis LR Konstitucijos 41 str. „Asmenims iki 16 metų mokslas
privalomas“).  Šiuo atveju teisės normos yra įgyvendinamos aktyviu elgesiu, nes jos reikalauja atlikti
tam tikrus veiksmus.
 Naudojimusi teisės normomis – tokiu būdu yra įgyvendinamos įgalinančios teisės normos (pvz.
pirkimo – pardavimo, paskolos ir kitos sutartys). Šios teisės normos gali būti įgyvendinamos
laisvanoriškai, nes jos palieka subjekto valiai spręsti – pvz. sudaryti sutartį ar ne.
  TEISĖS AKTAS. ĮSTATYMAS. TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS. TEISĖS AKTO
GALIOJIMAS

 Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų tam tikra tvarka
priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.

 Teisės akto taikymo struktūra:

 Įvadinė dalis
 Norminė dalis
 Teisinės atsakomybės rūšį ir tvarką nustatanti teisės akto dalis
 Baigiamoji dalis

Teisės aktų rūšys:

 Bendrųjų teisės normų aktas – tai kompetentingų valstybės institucijų (teisėkūros subjektų)
specialia tvarka išleistas oficialus rašytinis dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtos
daugkartiniam naudojimui ir neribotam taisės subjektų skaičiui (norminiai teisės aktai).
 Individualių teisės normų aktai – formuluoja vienkartinę, nors laiko atžvilgiu ir tęstinę elgesio
taisyklę.
 Interpretuotų teisės normų akta`i – oficialūs, juridiškai reikšmingi dokumentai, kurie skirti teisės
normos prasmei atskleisti.

 Bendrųjų ir individualiųjų aktų skirtumai:

 1. Bendrųjų teisės normų aktas neturi konkrečiai įvardyto adresato , nes formuluoja bendrąją elgesio taisyklę.
Tuo tarpu individualūs teisės aktai skiriami konkretiems subjektams: konkrečiam asmeniui, pareigūnui,
valstybės institucijai.
 2. Bendrųjų teisės normų aktų suformuluoti nurodymai išreiškia valstybės valią, o individualūs teisės aktai
gali reikšti ir pavienių piliečių subjektyvią valią.
 3. Bendrųjų teisės normų aktai turi griežtai apibrėžtą formą ir tuo dažniausiai skiriasi nuo individualių teisės
aktų – dokumentų formos.
 4. Bendrųjų teisės normų aktai skirti reguliuoti tipiškiems, visuotiniams santykiams, o individualūs teisės aktai
– konkretiems gyvenimo atvejams, situacijoms.
 5. Bendrųjų teisės normų aktas dažniausiai yra nuolatinis paliepimas ir jis galioja, kol nėra kitu aktu
pakeičiamas ar panaikinamas, o individualus teisės aktas – vienkartinis paliepimas, kurį įvykdžius baigiasi ir
jo galiojimas.
 6. Bendrųjų teisės normų akto išleidimo procedūra paprastai sudėtinga, tuo tarpu individualių teisės aktų
priėmimo ir įsigaliojimo tvarka paprastesnė ir operatyvesnė.

Įstatymas – tai specialia tvarka išleistas pirminis teisės aktas, kuris turi aukščiausią juridinę galią,
formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas svarbiems žmonių santykiams reguliuoti. Požymiai:

 Yra priimamas aukščiausios atstovaujamosios valdžios (Seimo) arba Tautos referendumu;

 Pasižymi aukščiausia juridine galia;
 Reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, susijusius su pagrindinių žmogaus teisių apsauga;
 Formuluoja pradines, pamatines teisės normas;
 Priimamas pagal specialias procedūras.

 Įstatymų grupės:

 Pagrindiniai įstatymai – nustato pradinius, pamatinius visuomenės ir valstybės gyvenimo principus.

 Paprastieji įstatymai - jie yra priimami remiantis Konstitucija, konstituciniais įstatymais,
ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, siekiant sukonkretinti, išplėtoti, įgyvendinti suformuluotus
 teisinius nurodymus, atsiliepti į einamojo momento žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo
poreikius.
 Įstatymo galią turintys teisės aktai – tai konstitucijos, konstitucinių įstatymų, ratifikuotų tarptautinių
sutarčių ir kitų įstatymų taikymo aktai, taip pat piliečių civilinės sutartys, atitinkančios CK
reikalavimus.

 Hierarchija:

 Konstitucija
 Konstituciniai įstatymai
 Seimo ratifikuotos LR tarptautinės sutartis
 Kodifikuoti įstatymai
 Paprastieji Lietuvos įstatymai

 Konstituciniai įstatymai – tai siauresnės nei konstitucija kompetencijos įstatymai. Jie reguliuoja tik
kurią nors vieną itin svarbią valstybės gyvenimo sritį. Nuo paprastų jie skiriasi keitimo ir priėmimo
tvarka.

 Teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų (valstybės institucijų, firmų, pareigūnų,
piliečių) veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą siekiant palengvinti
jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų nurodymus.

 Teisės aktų sisteminimo būdai:

 Inkorporacija (lot. in corpore – visi drauge) – tai tokia sisteminimo forma, kai tam tikri teisės aktai
chronologine, abėcėline, sistemine dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies sujungiami į rinkinius.
 Konsolidacija – tai tokia teisės aktų sisteminimo forma, kai daugelis teisės aktų, reguliuojančių tą
pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą (sustambintą) teisės aktą.
 Kodifikacija – tai teisėkūros tobulinimo iš esmės forma. Kodifikacijos kūrinys yra naujas suvestinis
pastovaus turinio teisės aktas (kodeksas, statutas, įstatai ir t.t.), pakeičiantis iki tol tam tikru klausimu
galiojusius teisės aktus (muitinės kodeksas).

 Teisės akto galiojimas – visos faktinės aplinkybės, kurios daro prielaidą teisės akto realizacijai
(kada, kur ir kam galioja teisės aktas).

 Principo „lex retro non agit“ išimtys:

1)       kai panaikina veikos baudžiamumą;

2)       kai švelnina bausmę;
3)       kai kitaip palengvina veiką padariusio asmens teisinę padėtį;
4)       išimtiniais atvejais, numatytais baudžiamajame kodekse.

 TEISINIAI SANTYKIAI. TEISINIAI FAKTAI. TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS

 Teisiniai santykiai – tai teisės normomis ar teisės principais sureguliuoti ir dėl to socializuoti
žmonių tarpusavio santykiai.

 Teisinių santykių objektas - tai tos vertybės, į kurias nukreiptos konkretaus santykio dalyvių teisės ir
pareigos.
 Teisinių santykių turinys - tai teisinio santykio dalyvių (subjektų) subjektinės teisės ir pareigos.

 Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, su kurių buvimu teisės normos ar teisės
principai sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą.
 Teisnumas (lot. caput) – galėjimas turėti subjektinių teisių ir teisinių pareigų (prievolių).
 Veiksnumas (nuo žodžių veiksnus, veikti) – asmens galėjimas savo veikomis įgyti teises bei prisiimti
pareigas.

 TEISĖS PAŽEIDIMAS. TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

 Teisės pažeidimas – tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veika, kuria padaroma žala
įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai.

 Teisės pažeidimui būdingi tokie požymiai:

 Teisės pažeidimo subjektas gali būti tik žmonės ar jų susivienijimai, nes teisės pažeidimas yra
sąmoninga veika.
 Teisė gali būti pažeista veikimu ar neveikimu.
 Teisės pažeidimas yra neteisėta, t.y. teisei priešinga veika.
 Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veika, nes ja padaroma žala asmenų, organizacijų ar
valstybės apskritai interesams.
 Fiziniai ir juridiniai asmenys

 Teisės pažeidimo sudėtis - tai tipiškiausių ir esminių, objektyvių ir subjektyvių veikos požymių
sistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei.

 Teisės pažeidimo sudėtis:

 Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės, visuomeninės ir kitos vertybės, į
kurias yra kėsinamasi teisės pažeidimu.
 Teisės pažeidimo objektiniai požymiai (objektyvioji pusė):
 veika (veikimas ar neveikimas);
 veikos padariniai (žala – reali ar galima, materialioji ar moralinė);
 tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių ryšys.
 Teisės pažeidimo subjektas – tai asmuo (fizinis ar juridinis), pažeidęs teisės normų reikalavimus.
Fizinis asmuo turi būti veiksnus, pakaltinamas – t.y. suvokti savo veiksmų prieštaringumą teisei, taip
pat jis turi būti sulaukęs tam tikro amžiaus.
 Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai (subjektyvioji pusė):
 veikos motyvai – tos paskatos, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas;
 tikslai – tai tas rezultatas, kurio siekiama teisei priešingais veiksmais;
 kaltė – tai teisės pažeidėjo psichinis santykis su savo veika, priešinga teisei. Kaltės formos reiškiasi
tyčia ir neatsargumu.

 Teisės pažeidimas pagal pavojingumą visuomenei gali būti skirstomas į:

 Nusikaltimas – tai tokia visuomenei pavojinga veika (veikimas ar neveikimas), kuri yra aprašyta
baudžiamajame įstatyme ir kuria kėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes. Už
nusikaltimus įstatymas numato kriminalines bausmes, iš kurių sunkiausia – įkalinimas (laisvės
atėmimas).
 Nusižengimas – tai mažiau pavojingos visuomenei veikos. Už juos numatytos baudžiamosios,
administracinės, civilinės, drausminės sankcijos.

 TEISINĖ ATSAKOMYBĖ. TEISINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO PAGRINDAI

 Pozityvioji teisinė atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad naudodamasis subjektinėmis teisėmis
jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta kito asmens
teisėms.
  Negatyvioji teisinė atsakomybė – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš teisinio
santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises
iki jo paties susiaurintų pareigų apimties.

 Pozityviosios teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai (sąlygos):

 teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė teisė ir įpareigojimas garantuoti ją 
atitinkamu pareigų vykdymu;
 naudojimasis subjektine teise;
 žalos padarymas naudojantis šia teise.

 Negatyviosios teisinės atsakomybės atsiradimo pagrindai (sąlygos):

 teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas, legalizuojančias jo teises, (ši sąlyga yra
bendra abiem atsakomybės formoms);
 teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomis įstatymas sieja naudojimąsi teisėmis);
 negatyviosios teisinės atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas asmuo, organizacija. Kaltė yra
subjektyvusis teisinės atsakomybės pagrindas, nes asmuo gali atsakyti tik už kaltai padarytą veiką;
 teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas pritaikyti teisės normoje nustatytas sankcijas
konkretaus teisės pažeidėjo teisėms. 

 Teisinė kultūra:
1.      tai teisės paliepimų žinojimas ir praktinis jų įgyvendinimas;
2.      tai objektyvizuota, praktiniu asmens elgesiu virtusi teisinė sąmonė;
3.      tai ta pati teisinė sąmonė, tik patildyta teisėtumu. 

 Teisinė valstybė, tai valstybė, kurios veiklos laisvę riboja teisė.

Paprotinė Korporacinė
  Teisės norma Moralės norma norma norma
Visuomenė, Visuomenė Administracija
Kilmės šaltinis Teisėkūros Individai bei jų    
  subjektai grupės    
         
         
 
Reguliavimo Valstybės Neapibrėžta Organizacijos
apimtis teritorija (vertybiniai Neapibrėžta teritorija
    įsitikinimai) (išorinis elgesys)  
         
         
 
Elgesio taisyklės
detalizavimo Formaliai Dažniausiai Dažniausiai Formaliai
laipsnis apibrėžta abstrakti abstrakti apibrėžta
         
         
Normos išraiškos     Dažniausiai Rašytinė:
forma Rašytinė: Dažniausiai nerašytinė: Įstatai, statutai,
  Teisinis nerašytinė: sąmonėje (gali nuostatai,
  paprotys, sąmonėje (gali būti papročių taisyklės
  Teisinis būti etikos rinkiniai)  
  precedentas, kodeksai)    
 Norminės
sutartys,  
Teisės aktai      
       
         
         
 
Vykdymo Nauda ir Visuomenės Visuomenės Organizacijos
užtikrinimo valstybinė pasmerkimas, pasmerkimas nustatytos
būdai prievarta Sąžinės    
    graužimas    
         
         
         
         

Teisės normų kolizija.

Tokiems teisės normų prieštaravimo atvejams yra taikomos ne tik jau minėtos kolizinės normos, bet ir tam tikros
teisės normų kolizijos (lotyniškai collisio – susidūrimas, sukrėtimas) sprendimo taisyklės. Šios taisyklės padeda
išspręsti nepageidautinas, bet visgi neišvengiamas dėl teisės normų gausos, teisėkūros subjektų įvairovės, teisinio
reguliavimo sferų bei teisėkūros subjektų kompetencijos persipynimo, teisės normų prieštaravimo situacijas.
Teisės normų kolizija yra įveikiama vadovaujantis tokiomis taisyklėmis:
1.Hierarchijos taisyklė – kai viena kitai prieštarauja skirtingos juridinės galios teisės normos, galioja aukštesnės
juridinės galios teisės norma. Pvz. jei įstatymui (Civiliniam kodeksui) prieštarauja įstatymų lydimasis aktas
(Vyriausybės nutarimas), galioja įstatymas, nes jis formuluoja aukštesnės juridinės galios teisės normas.
2.Chronologijos taisyklė – kai viena kitai prieštarauja tos pačios juridinės galios teisės normos (pvz. įstatymai), galioja
vėliau išleista teisės norma (įstatymas).
3.Esmiškumo taisyklė, arba bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis. Ji nurodo, kad jei viena kitai prieštarauja
bendroji ir specialioji teisės normos, tai galioja bendroji teisės norma, nes jos paskirtis - įtvirtinti teisės sampratą ir
teisės principus išreiškiančią elgesio taisyklę. Specialioji norma, kuri dažniausiai reguliuoja konkretų visuomeninį
santykį, dėl įvairių nuo lokalaus konteksto (ne visuomet – pozityvaus) priklausančių aplinkybių kartais gali atitolti nuo
bendrųjų visuomenės vertybių ir todėl įtvirtinti (ne visuomet to tiesiogiai siekdama) prieštaraujančią bendriesiems
principams, išreikštiems bendrosiose normose, elgesio taisyklę. Pavyzdžiu gali būti teisės normos, priimtos kai kurių
Lietuvos savivaldybių ir įtvirtinusios dviejų kalbų naudojimo atskirose savivaldybių įstaigose elgesio taisykles. Šios
teisės normos buvo pagrįstos atsižvelgiant į konkretų socialinį kontekstą, tose savivaldybėse gyvenančių piliečių
daugumos (taigi ir susiduriančių su priimamomis teisės normomis) tautybę. Visgi Lietuvos Respublikos Konstitucijos
14 str. nurodo, kad Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Tai reiškia, kad iškilo bendrųjų ir specialiųjų teisės normų
kolizija, kuri buvo išspręsta remiantis bendrųjų teisės normų primatu dėl to, kad jos išreiškia bendrąsias Lietuvos
teisės sistemos vertybes.
4.Sistemiškumo taisyklė – kai kodifikuoto įstatymo normos prieštarauja nekodifikuoto įstatymo normoms, galioja
kodifikuotos normos, nes jos yra sistemingos ir ypatingai sudėtingos teisėkūros, vykdytos ypatingai derinant ją su
konstitucijos normomis ir bendraisiais teisės principais.
N.Matuzov taip pat išskiria tokius teisinių kolizijų sprendimų būdus:
1.      Teisės aiškinimas (jį nagrinėsime atitinkamoje temoje toliau)
2.      Naujo teisės akto priėmimas (kitaip – teisėkūra)
3.      Senojo teisės akto panaikinimas
4.      Galiojančio teisės akto nuostatų pakeitimas bei papildymas
5.      Teisminis, administracinis, arbitražinis bylos išnagrinėjimas
6.      Teisės aktų sisteminimas (jį nagrinėsime atitinkamoje temoje toliau)
7.      Atitinkamų institucijų, sprendžiančių kolizijas sudarymas
8.      Konstitucinė jurisprudencija (ją jau nagrinėjome)
Be to, šis autorius pabrėžia ir teigiamas teisinių kolizijų puses, leidžiančias kurti teisės normas ne mechaniškai, o
kūrybiškai – t.y. atsižvelgiant į pasenusių, nebeatitinkančių dinamiško gyvenimo proceso teisės normų pakeitimo,
panaikinimo būtinybę. Tokiu atveju teisinės kolizijos parodo, kurias teisės normas būtina pakeisti bei kartu leidžia
suvokti, kad teisėkūros procesas yra nuolat besitęsiantis, nenutrūkstantis, visuomet lemiamas naujų visuomeninių
santykių (pvz. kompiuterinių, mobiliųjų technologijų ir pan.) atsiradimo.
Teisės normų konkurencija.
Reikia pabrėžti, kad ne visuomet teisės normos, reguliuojančios tą patį ar panašų visuomeninį santykį, prieštarauja
viena kitai. Pavyzdžiu gali būti įvairios LR BK normos, nustatančios bausmes už įvairius turtinius nusikaltimus – 178
str. „Vagystė“, 179 str. „Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis“, 180 str. „Plėšimas“, 181 str. „Turto
prievartavimas“, 182 str. „Sukčiavimas“, 183 str. „Turto pasisavinimas“, 184 str. „Turto iššvaistymas“ir kiti
straipsniai. Visos jos nurodo tam tikras nusikaltimų sudėtis, remiantis kuriomis įvykdęs neteisėtą veiką asmuo yra
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau kaip atskirti – ar rankinės atėmimas iš kito asmens yra vagystė, ar
plėšimas, ar turto pasisavinimas, o gal tai sukčiavimas? Šiuo atveju mes susiduriame ne su teisės normų prieštaravimu,
t.y. kolizija, bet su teisės normų konkurencija, t.y. situacija, kuomet faktinės veikos požymiai yra aprašyti keliose
teisės normose, arba kitaip – kuomet faktinė veika atitinka keliose teisės normose nurodytas elgesio taisykles.
Teisės normos gali konkuruoti turinio ir apimties požiūriu. Jų konkurencija yra išsprendžiama vadovaujantis tokiomis
taisyklėmis:
1.Teisės normos konkuruoja turinio požiūriu, kai dviejose ar daugiau iš jų yra nurodyta panaši elgesio taisyklė,
besiskirianti tik kai kuriais požymiais. Čia tinka jau mūsų nurodytas LR BK teisės normų pavyzdys. Šių normų
konkurencija sprendžiama nustatant, kurioje iš jų yra nurodyta daugiau požymių, atitinkančią faktinę veiką (pvz.
rankinės atėmimas iš asmens reiškia ne tik vagystę, kaip neteisėtą turto pasisavinimą, bet ir smurtinį veiksmą –
išplėšimą iš rankų. Tai reiškia, kad dviejų BK normų - 178 str. „Vagystė“ ir 180 str. „Plėšimas“ konkurencijoje
daugiau faktinės veikos požymių yra aprašyta 180 str. „Plėšimas“. Tuo tarpu sprendžiant šios normos ir 182 str.
normos „Sukčiavimas“ konkurenciją, matome, kad sukčiavimas reiškia dar ir tam tikrą apgaulę, kurios šioje veikoje
nėra. Todėl teisės normų konkurencija vėlgi turėtų būti sprendžiama 180 str. „Plėšimas“ naudai).
2.Teisės normų konkurencija pagal apimtį vadinama bendrosios ir specialiosios normų konkurencija. Jos sprendimo
taisyklės yra priešingos nurodytoms teisės kolizijos sprendimo taisyklėms. Konkurencijos atveju yra taikoma
specialioji teisės norma, nes ji ne prieštarauja, bet sukonkretina bendrojoje teisės normoje nurodytą elgesio taisyklę.
Pvz. santykis tarp mūsų jau minėtų LR BK straipsnių ir LR Konstitucijos 23 str. 1 d. normos: Nuosavybė neliečiama.
Teisės pažeidimo (turtinio nusikaltimo) atveju taikoma ne bendroji - Konstitucijos, bet specialioji – LR BK teisės
norma, nes jei Konstitucijoje įtvirtintas bendrasis nuosavybės apsaugos principas, tai LR BK yra suformuluota
konkreti elgesio taisyklė nuosavybės „palietimo“ – t.y. teisės pažeidimo atvejui. Tad kadangi šios normos viena kitai
ne prieštarauja, bet viena kitą papildo, abi numatydamos tam tikrus nuosavybės apsaugos būdus, yra taikoma speciali
LR BK teisės norma. Kartu galima turėti omenyje, kad tokiu būdu veikia ir Konstitucijoje įtvirtinta elgesio taisyklė.
Taigi teisės normų konkurencijos atveju yra taikoma ta teisės norma, kuri apima, nurodo daugiau požymių ir dėl to yra
siauresnės apimties, tai reiškia – numato daugiausia veikos požymių ir mažiausiai veikos variantų.

Teisinės minties šaltinis – tai kodeksų, konkrečių įstatymų, papročių tekstai, teisės doktrinos, literatūros kūriniai,
teismų sprendimai, metraščiai, iš kurių gauname informacijos (žinių) apie juose suformuluotas, komentuotas tam
tikros epochos ar šalies teisės normas ir jomis įkūnytas teisinio reguliavimo idėjas.
Suprantama, kad mes gyvename istorijoje, taigi dar prieš mums gimstant buvo priimta daugybė įvairiausių teisės
normų, kurios įvairiais būdais reguliavo žmonių tarpusavio santykius ir prieš dešimt, ir prieš šimtą, ir prieš ne vieną
tūkstantį metų. Daugelis šių teisės normų jau nebeturi jokios reikšmės ne tik todėl, kad jas pakeitė kitos, ne tik todėl,
kad išnyko tos valstybės, kuriose jos galiojo, bet ir todėl, kad visiškai pasikeitė visuomeniniai – t.y. žmonių tarpusavio
santykiai. Tai reiškia, kad dauguma šių normų mums yra visiškai nebeaktualios (pvz. XII lentelių įstatymai, moters
teisinę padėtį nusakę taip: “net pilnametėms moterims dėl joms būdingo lengvabūdiškumo turi būti skiriama globa”,
arba Lietuvos Statuto norma, įpareigojanti už valstybinio antspaudo ar pinigų padirbinėjimą skirti mirties bausmę
sudeginant), nes jau nebereguliuoja mūsų elgesio, tačiau kita vertus – jos visgi gali būti svarbios dėl to, kad suteikia
mums informaciją apie tai, kaip susiformavo dauguma kitų – ir dabar mūsų tarpusavio elgesį reguliuojančių normų
(pvz. iš kur kilo tokios LR CK vartojamos sąvokos, kaip oferta, akceptavimas, servitutas, uzufruktas, hipoteka; ką
reiškia konstitucinė norma „Suverenitetas priklauso Tautai“, „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ ir pan.). Tai
reiškia, kad be tam tikrų, nors ir jau negaliojančių teisės normų bei įvairių teisei reikšmingų tekstų (pvz. literatūros
kūrinių, tokių, kaip Sofoklio „Antigonė“, apibūdinanti prigimtinės teisės doktrinos ištakas, Plutarcho „Biografijos“,
aprašančios demokratinių Atėnų teisės normas Solono reformos laikais ir kt.) analizės labai pasunkėtų, o kartais taptų
ir neįmanomas dabar galiojančių ir teisės normose nustatytų elgesio taisyklių pažinimas bei jų kilmės supratimas.
Taigi teisinės minties šaltinių pažinimas mums svarbus ne tik kaip kadaise galiojusios teisės, bet ir kaip dabar
galiojančios teisės ištakų, o dažnai ir prasmės supratimas. 
Tuo tarpu analizuodami teisės normų šaltinį mes susipažįstame ne tik su anksčiau galiojusių, bet ir su šiuo metu
galiojančių teisės normų atsiradimo keliais.
Iš paprastųjų įstatymų dar gali būti skiriami programiniai įstatymai, kurie nustato valstybės ekonominės
veiklos tikslus, tam tikros visuomeninės veiklos srities kryptis. Tokių įstatymų forma ir galimas turinys
nustatomi konstitucijoje.

Konstitucinė teisė įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei pareigas, nustato jų garantijas, valdžios
struktūrą, valstybės institucijų sudarymo ir veiklos principus, nuosavybės formas, politinę sistemą, rinkimų sistemą,
teritorinį administracinį susiskirstymą ir kt. Pagrindinis jos teisės aktas – Konstitucija, kuri yra metodologinis
vertybinis visos valstybės teisėkūros teisėtumo pagrindas.
Administracinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės institucijoms vykdant
Konstitucijos ir kitų įstatymų reikalavimus. Ji nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių valdybų struktūrą ir
kompetenciją, jų santykius su piliečiais tvarkant ir prižiūrint ūkinę ar kitokią piliečių, jų susivienijimų veiklą.
Valdymo objektais laikomi žmonių santykiai, atsirandantys ekonomikos, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos,
teisėtvarkos, krašto gynybos, piliečių teisių apsaugos ir kt. srityse. Metodas – valdžios ir pavaldumo principas.
Administracinio proceso teisė, arba administracinė teisena, nustato tvarką, kuria teismai sprendžia
administracinius ginčus, valstybės institucijos ir pareigūnai taiko konstitucinės, administracinės, finansų, žemės teisės
normas.
Finansų teisės reguliavimo objektas – žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip
pat nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant
vertybinius popierius ir t.t. Šių santykių subjektai – valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su
valstybe pareigos mokėti mokesčius – formuoti biudžetą, ir teisės gauti iš jos tam tikrų paslaugų – saugumo nuo
išorinės ir vidinės agresijos, švietimo, medicinos, soc. draudimo ir kt. srityse. Finansų teisei būdingas imperatyvusis
metodas: valdingi paliepimai, kontrolė, revizijos ir kt.
Baudžiamoji teisė – tai sistema teisės normų, kurios, siekdamos užtikrinti reguliacinių normų veiksmingumą, įtvirtina
valstybės baudžiamosios politikos principus, apibrėžia, kokie veiksmai, pažeidžiantys reguliacinių normų draudimus,
laikytini nusikaltimais; kokie yra nusikaltusių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindai ir sąlygos,
sankcijų rūšys, kaltės formos ir kt. Ji skirta garantuoti kitų teisės šakų nustatytus draudimus. Reguliavimo metodas –
imperatyvusis, pagrindinis teisės aktas – baudžiamasis kodeksas.
Baudžiamojo proceso teisė reglamentuoja baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo tvarką: baudžiamųjų bylų
iškėlimo, jų ikiteisminio ir teisminio tyrimo tvarką, t.p. baudžiamojo proceso dalyvių (teisėjų, prokuroro, advokato,
įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų, ekspertų, kaltinimo ir gynybos atstovų) teises ir
pareigas nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Pagrindinis teisės  aktas – baudžiamojo proceso kodeksas, vyraujantis
reguliavimo metodas – imperatyvusis.
Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir asmeninius santykius (garbės, orumo, autorystės). Visa piliečių ir įvairių įmonių
ūkinė veikla remiasi civiline teise. Civilinė teisė reguliuoja tuos turtinius santykius, kuriuose santykio dalyviai
juridiniu požiūriu lygiateisiai (ieškovas ir atsakovas, kreditorius ir skolininkas, užsakovas ir rangovas) ir preziumuoja
maksimalų santykio dalyvių savarankiškumą sudarant sutartis ir jų pagrindu įgyvendinant turtines žmonių teises.
Pagrindinis teisės aktas – civilinis kodeksas, o pagrindinis reguliavimo metodas – dispozityvusis.
Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, kurios reglamentuoja teismo ir kitų civilinio proceso dalyvių veiklą
nagrinėjant civilinius, darbo, šeimos ir kitus ginčus. Jos nustato civilinių ieškinių pateikimo, teisminio civilinių bylų
 nagrinėjimo, sprendimų civilinėse bylose priėmimo, jų vykdymo tvarką ir kt. Griežtas proceso normų laikymasis –
svarbi materialiosios teisės įgyvendinimo garantija. Pagrindinis teisės  aktas – civilinio proceso kodeksas.
Darbo teisė reguliuoja darbo santykius, atsirandančius darbo (samdos) sutarties pagrindu; nustato darbo santykių
atsiradimo ir pasibaigimo tvarką, darbo ir poilsio laiką, darbo užmokesčio dydį, išdirbio normų, darbo įkainių motyvus
ir kt. Darbo santykių subjektai – darbininkai, valstybės tarnautojai, kooperatinės organizacijos, privačių firmų
savininkai, valstybė, kurių tarpusavio paslaugos remiasi darbo sutartimi. Reguliavimo metodas – sutarčių laisvė ir ją
ribojančios norminės sutartys bei imperatyvūs darbo įstatymų nurodymai, pagyrimas, materialusis skatinimas.
Žemės teisė reguliuoja žemės naudojimo ir tvarkymo santykius, nustato skirtingų žemės rūšių teisinį statusą ir t.t.
Europos Sąjungos teisė – ji reguliuoja Europos sąjungą sudarančių šalių ekonominius, politinius santykius, remiasi
periodiškai visų šalių – narių sudaromomis sutartimis, kuių nuostatomis įsipareigoja vadovautis naujai įstojančios į
Sąjungą narės. Remiasi vadinamųjų keturių laisvių sistema.
Tarptautinė teisė – tai sistema teisės normų, kurios išreiškia suderintą kolektyvinę tautų (valstybių), esančių tos
teisės subjektais, valią. Tai bendros valstybių kūrybos rezultatas. Jos negali savintis jokia pasaulio valstybė. Jai tenka
ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Jos normos ir institutai įtvirtinami įvairiose
tarptautinėse sutartyse, įstatuose, nutarimuose, konvencijose, deklaracijose, Jungtinių Tautų dokumentuose. Šie aktai
nustato valstybių, sutarčių dalyvių, abipuses teises ir pareigas tarptautinėje arenoje. Visuotinai pripažintoms
tarptautinės žmogaus teisių srities teisės normoms teikiama pirmenybė prieš nacionalinę teisę.

Teisės literatūroje nurodomas įvairus teisės aiškinimo būdų skaičius. Tačiau dažniausiai sutariama, kad esama 10
teisės aiškinimo metodų:
1        lingvistinis;
2        sisteminis;
3        istorinis;
4        teologinis;
5        precedentinis;
6        įstatymų leidėjo ketinimo;
7        lyginamasis;
8        bendrųjų teisės principų;
9        analoginis;
10    loginis.
Kai kurie iš šių metodų gali būti jungiami į vieną – “supaprastinimo” operacija. Dažniausiai taikomi, vadinamieji
tradiciniai teisės aiškinimo būdai:
 kalbinis;
 sisteminis;
 istorinis;
 loginis.
tai 12 temoj 12.4 potemej yra ta lentele kur palyginimai visu socialiniu normu
14tema 14.2 yra teises normu kolizija ir konkurencija tai pasiskaityk konkurencija turinio ir apimties poziuriu, ten
aiskiau parasyta ir paskui ta pati paskaita bet jau 15 tema yra teises saltiniai ten bent man apie minties saltini aiskiau
16tema 16.1 teises aktai ir ju rusys cia apie istatymus ir rasi tam paciam apie tuo programinius ir t.t. ir cia hierarchija
istatymu
18tema kiekviena teises saka aprasyta kaip atsikirti
18.3 apie sakas ten
19tema yra placiau kodel reikia aiskinti teises normas
21 teisiniai santykiai tai 21.4 teisiniu santykiu objektas subjektas ir t.t.