INDIVIDAS – atskira būtybė, atribota nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu.

Individas – rūšies atstovas. Individas – savitas įgimtų (rūšies raidoje) ir įgytų ypatybių derinys.

INDIVIDUALYBĖ – Individo psichikos savitumas, unikalumas.

Jis išreiškiamas pastoviais tam tikrų motyvų sąlygotais elgesio būdais, tam tikrais bruožais, aktyvumo ir
kryptingumo savitumu, gabumų, sugebėjimų, intelekto ypatybėmis.

Asmenybės samprata: apibrėžimai

Asmenybė – unikali ir kryptingai veikianti žmogaus psichinių reiškinių sistema. Asmenybė lemia elgesio
pastovumą, nuoseklumą skirtingose situacijose. Asmenybė susikuria socializacijos metu, kai susidaro
svarbiausias jos dėmuo – savimonė.

Bagdonas A. Bliumas R. (2019). Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas.

Asmenybės terminas neturi vertinamosios prasmės: kiekvienas žmogus, jeigu jo savimonė susiformavusi
ir nesutrikusi, yra asmenybė.

Paprasčiausias apibrėžimas:

•Asmenybė – tai individo savitumas, nuolatinių jo savybių (įgytų ir įgimtų) visuma.

Savimonė yra savęs – savo minčių, emocijų, elgesio motyvų, padėties grupėje – išskyrimas iš aplinkos,
pažinimas ir vertinimas.

Bagdonas A. Bliumas R. (2019). Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas.

•Asmeniui atsižvelgiant į reikšmingų kitų vertinimus, lyginant savo elgesio motyvus, tikslus ir rezultatus
su grupės normomis, vertybėmis, kuriamas savivaizdis.

Asmenybei būdingi:

•aktyvumas (pastangos plėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija);

• kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, nuostatų sistema);

• giluminiai prasminiai dariniai (pasąmonės reiškiniai), susidarantys bendroje grupių veikloje;

•sąmoningi santykiai su tikrove;

•gabumai, gebėjimai, intelektas.

Asmenybės savybės

•Asmenybė yra tam tikras organizuotas, o ne chaotiškas psichologinių aspektų rinkinys;

•Asmenybė yra dinamiškas procesas, o ne statiškas darinys;

•Asmenybė pasireiškia daugiau ar mažiau stabiliomis tendencijomis;

•Tos tendencijos stebimos daugelyje žmogaus būties aspektų – elgesyje, jausmuose, mąstyme.

Galimos sudedamosios dalys

Temperamentas - tam tikrų pastovių psichinių savybių kompleksas, apibūdinantis žmogaus emocijų
reiškimo elgsenos ir veiklos būdą.

Charakteris - psichinių ypatybių visuma, būdas. Gali būti ugdomas gyvenimo metu.

Sugebėjimai – gyvenimo eigoje įgyti įgūdžiai ir mokėjimai.

Asmenybė = temperamentas (jausmai) + charakteris (elgesys) + sugebėjimai.

Temperamentas

Cholerikas: aprėks šalia sėdintįjį.

Sangvinikas: nusijuoks ir ką nors šmaikščiai pasakys.

Melancholikas: ilgai nedrįs nieko pratarti, galiausiai susigraudins.

Flegmatikas: greičiausiai tiesiog nepastebės ir pamirš skrybėlę, o vėliau, grįžęs jos pasiimti, mintyse
iškeiks tą nepažįstamąjį ir prisimins šią situaciją po kelerių metų.

Temperamentas kūdikystėje

Temperamentas yra įgimtas polinkis nuolat, sistemingai elgtis ar reaguoti tam tikru būdu.

Kūdikių temperamento tipai :

•Lengvas—prisitaikantis, teigiama nuotaika, reguliarūs įpročiai (apie 40 proc.).

•Lėtai sujaudinamas, inertiškas — mažas aktyvumas, lėtai prisitaiko, paprastai pasitraukia iš naujų
situacijų (apie 15 proc.).

•Sunkus—intensyvios emocijos, dirglus, dažnai verkia (apie 10 proc.).

•Vidutinis — nepavyksta klasifikuoti (1/3 vaikų).

Šiuolaikinis požiūris į temperamentą (pagal Cloningerį (1994, 2004)

Pagrindinės temperamento dimensijos:

Žalos vengimas: Pesimistiškas, baimingas, linkęs į abejones, drovus

Atsipalaidavęs, optimistiškas, pasitikintis

Naujovių paieška: Impulsyvus, entuziastingas, ekstravagantiškas, smalsus

Abejingas, tvarkingas, kuklus, organizuotas

Priklausomybė nuo paskatinimų: Sentimentalus, šiltas, prieraišus, priklausomas

Praktiškas, šaltas, atsitraukiantis, nepriklausomas

Atkaklumas, ištvermingumas: Produktyvus, darbštus, ambicingas, perfekcionistas

Neaktyvus, greit nuleidžiantis rankas, vengiantis, pragmatiškas

Asmenybės teorijos reikalingumas

Pagrindinė asmenybės teorijos funkcija – paaiškinti, kas jau žinoma, ir numatyti tai, kas šiuo metu nėra
žinoma.

Asmenybės teorijos – tai moksliškai pagrįsti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiesų yra, kaip jie
elgiasi ir kodėl elgiasi būtent taip, kodėl žmonės skiriasi vienas nuo kito.

Dvi funkcijos:

•Paaiškina elgesį, t.y. duoda schemą, pagal kurią galima interpretuoti įvykius.

•Numato, kaip keisis žmogaus elgesys tam tikrose aplinkybėse (pvz. kaip keisis vaiko elgesys,
priklausomai nuo vienokio ar kitokio auklėjimo).

Nomotetinis požiūris

•Pozityvistinis

•Apibendrinantis, pabrėžia žmonių elgesio dėsningumų atradimą.

•Grįstas didelių grupių statistiniais tyrimais.

•Naudoja objektyvius klausimynus.

•Apibūdina asmenybę individui būdingų bruožų, savybių grupių arba asmenybės tipų sąvokomis.

•Asmenybę pirmiausia lemia paveldimumas, biologija, genetika.

•Asmenybė yra duotybė, ji negali būti pakeista.

Idiografinis požiūris

Konstruktyvistinis

•Individualizuojantis, pabrėžia kiekvieno individo kompleksiškumą ir turtingumą.

•Grįstas intensyviais individų tyrimais.

•Naudoja projekcinius tyrimus ir kitą rašytinę bei sakytinę informaciją.

•Apibūdina asmenybę pagal tai, kaip patys individai supranta ir interpretuoja savo tapatumą.

•Asmenybę pirmiausia lemia socialiniai ir kultūros procesai.

•Asmenybė prisitaikanti, atvira pokyčiams per patirtį.

Psicchodinaminės krypties teorijos

Sigmund Freud (1856-1939) Varų teorija

•Žmogui būdingos varos, tai yra tai, kas verčia žmogų veikti, siekiant patenkinti poreikį. Vara – hipotetinė
energija, skatinanti žmogų patenkinti savo poreikį, nes nepatenkintas poreikis kelia įtampą, ir šis jausmas
yra nemalonus. Varos poreikio patenkinimas sukelia malonumą – iš čia “malonumo principas”.

•S. Freud išskyrė dvi pagrindines žmogaus gyvenimo varas:

LIBIDO (gyvenimo,seksualinė) ir AGRESYVIOJI (mirties, arba gyvenimo griovimo, agresyvumo,
destrukcijos) vara.

Vara turi:

1.Šaltinį (poreikį)

2.Tikslą (poreikio patenkinimą)

3.Įtampą (energiją poreikiui patenkinti)

4.Objektą (kuris turi patenkinti poreikį)

Psichoanalizė

Psichika turi piramidės struktūrą:

•Sąmonė (viršus) – nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti; susideda iš pojūčių ir
išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.

•Priešsąmonė (ikisąmonė) (vidurys) – lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės. Susideda iš patirties,
kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.

•Pasąmonė (apačia) – nepriimtinų sąmonei ir todėl išstumtų instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla,
daug kuo lemianti kasdieninį gyvenimą. Į ją patenka visa kada nors gauta informacija (sapnai, apsirikimai,
nesąmoningi poelgiai). Žmogus nekontroliuoja pasąmonės ir net nežino jos turinio. Pasąmonėje nėra
logikos.

S. Freudo išskirti sąmoningumo lygiai

•Sąmonė: visi psichiniai procesai(mintys, suvokiniai, jausmai, fantazijos), kurie vyksta tam tikru metu ir
kuriuos suvokiame

•Priešsąmonė (Ikisąmonė): patyrimas, kuris tuo metu nėra suvokiamaass, prisiminimai, tai, kas išsaugota
atmintyje, ir gali patekti į sąmonę spontaniškai arba su minimaliomis pastangomis

•Pasąmonė: visuma varų, emocijų, prisiminimų, kurie neįleidžiami į sąmonę (baimės, nepriimtini
seksualiniai troškimai, nemoralūs potraukiai, savanaudiški poreikiai, patirtis, kurios gėdijamasi, ir kiti
dalykai).

STRUKTŪRINĖ ASMENYBĖS TEORIJA (Freud, 1923)

•ID

•EGO

•SUPEREGO

ID – seniausias, visiškai nesąmoningas asmenybės aspektas, tiesiogiai susijęs su individo biologine

prigimtimi. Tai pasąmonėje slypinčios psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius
išlikimo, dauginimosi ir agresijos impulsus, talpykla. (Dabartiniai neuropsichoanalizės atstovai teigia, kad
iD yra sąmoninga asmenybės dalis, pažįstama per žmogaus suvokiamus poreikius ir emocijas).
•ID veikia pagal malonumo principą: impulso tikslas – greitas ir visiškas pasitenkinimas, išgyvenamas
kaip malonumas. Jei pasitenkinimas nepasiekiamas, kaupiasi įtampa, patiriamas nemalonumas.

Superego – asmenybės dalis, atstovaujanti visuomenės reikalavimams vidinėje psichinėje struktūroje. Ji

formuojasi kaupiant tėvų ir visuomenės idėjas apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, verčia abejoti savo
norais ir sprendimais, jausti kaltę arba gėdą, apima tėvų ir kitų autoritetingų asmenų vertybes, normas ir
draudimus.

•Superego – tai savikontrolė, pakeičianti tėvų kontrolę, ir sąžinė, kurią sudaro gebėjimas kritiškai save
vertinti, doroviniai draudimai.

•Tik nedidelė superego dalis yra sąmoninga. Superego stengiasi visiškai nuslopinti nepriimtinus id
impulsus, veda žmogų absoliutaus veiksmų, žodžių, minčių ir jausmų tobulumo link.

EGO – asmenybės dalis, kuri atsiskiria nuo Id ir tampa atsakinga už žmogaus impulsų kontrolę
atsižvelgiant į realybės reikalavimus. Tai sąmoningiausia asmenybės dalis.

•Ego tarpininkauja tarp Id ir Superego, derindama jų priešingus reikalavimus.

•Ši asmenybės dalis paklūsta realybės principui, kurio tikslas – išsaugoti visą organizmą atidedant varų
patenkinimą tol, kol bus galima pasiekti palengvėjimą tinkamu būdu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo
poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego susiformavimas leidžia atidėti poreikių
patenkinimą.

Psichologiniai gynybos mechanizmai

•Gynybos mechanizmai – tai pasąmoningi psichiniai veiksmai, kurių paskirtis – apginti individą nuo
skausmingų jausmų.

•Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti tik išsprendusi vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję
konfliktai sukelia nerimą ir trukdo žmogui gerai jaustis. Nerimo tikslas – perspėti žmogų apie artėjantį
pavojų, kurį reikia pasitikti arba išvengti.

•Jei Ego nesugeba susitvarkyti su nerimu, pradedami naudoti gynybos mechanizmai, sudarantys
didžiausią pasąmoningos Ego veiklos dalį. Sąmonėje varos tiesiogiai nepasireiškia, jas transformuoja
gynybos mechanizmai.

Aukštos adaptacijos gynybos lygis

Gynybos būdai įveikiant stresorius teikia maksimalų pasitenkinimą, asmuo aiškiai suvokia jausmus,
mintis ir jų pasekmes. Šie būdai vadintini įveikos mechanizmais:

•Altruizmas – įveikiant problemas pagrindinis dėmesys skiriamas kitų poreikiams.

•Humoras – pabrėžiami juokingi, linksmi konflikto ar stresorių aspektai.

•Sublimacija – mažai adaptyvūs jausmai ir impulsai paverčiami socialiai priimtinu elgesiu (pavyzdžiui,
sportas, menas).

•Savistaba – savo mintys, jausmai, motyvai ir elgesys suvokiami stebint, ar į juos reaguojama tinkamai.

•Slopinimas – sąmoningai vengiama galvoti apie nerimą keliančias problemas, norus, jausmus.
•Savitvirta – žmogus tiesiai, korektškai, be manipuliacijų išreiškia savo jausmus ir mintis.

Psichinius procesus stabdantis lygis

Gynyba pasireiškia grėsmingų minčių, norų, jausmų, prisiminimų, nuogąstavimų blokavimu, jie tampa
nesuvokiami.

Pavyzdžiai:

•Intelektualizacija – pradedama mąstyti labai abstrakčiai, siekiant sumažinti ar kontroliuoti trikdančius

jausmus, naudojantis apibendrinimais ir abstrakcijomis.

•Atvirkštinė reakcija – reaguojama keičiančiu elgesiu, mintimis ir jausmais, tai yra absoliučiai priešingai
savo nepriimtinoms mintims ir jausmams, pavyzdžiui, vietoj neapykantos jaučiama meilė, noras globoti.

•Išstūmimas – nerimą keliantys norai, mintys ar išgyvenimai pašalinami iš sąmonės. Jausmas gali būti
suvokiamas, bet atskirai nu jį sukėlusių minčių ar įvykių.

•Perkėlimas – jausmas ar reakcija perkeliama nuo vieno objekto prie kito, paprastai mažiau grėsmingo.

•Perdarymas – žodžiais ar elgesiu paneigiamos nepriimtinos mintys, veiksmai ar jausmai, gali būti
bandoma juos „perdaryti‘ simboliškais, ritualiniais veiksmais.

Nedaug iškreipiantis vaizdą lygis

Pasireiškia savo ar kitų asmenų savasties, kūno vaizdo iškreipimu, skirtas reguliuoti savivertei.

Pavyzdžiui:

•Nuvertinimas – perdėtai neigiamai apibūdinamos savo ar kitų žmonių galimybės.

•Idealizacija – perdėtai pabrėžiamos teigiamos kitų žmonių savybės.

•Visagalybė – jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus,
daug pranašesnius nei kitų žmonių.

Neigimo lygis

Nemalonūs ir nepriimtini stresoriai, impulsai, mintys, jausmai, atsakomybė pašalinami iš sąmonės, nes
klaidingai priskiriami arba nepriskiriami išorinėms priežastims.

Pavyzdžiai:

•Neigimas – neigiamas pats akivaizdžių skausmingų vidinių išgyvenimų ar išorinės realybės faktų
buvimas.

•Projekcija – savo paties nepriimtini jausmai, impulsai, mintys klaidingai priskiriami kitiems, aktyvus
noras suvokiamas kaip pasyvus patyrimas, pavyzdžiui, vietoj savo agresijos žmogus patiria kito žmogaus
agresijos baimę.

•Racionalizacija – tikri savo minčių, veiksmų ar jausmų motyvai nutylimi, vietoj jų pateikiami raminami,
patogūs sau, nesutampantys su vidiniais motyvais aiškinimai.

Ryškiai iškreipiantis vaizdą lygis

Būdingas žymus savęs ir savo vaizdo iškreipimas arba klaidingas savybių priskyrimas.

Pavyzdžiai:

•Autistinės fantazijos – perdėtai fantazuojama būdravimo būsenoje. Fantazijomis pakeičiami realūs

santykiai, efektyvūs veiksmai, problemų sprendimai.

•Projekcinė identifikacija – savo paties nepriimtini jausmai, impulsai yra suvokiami, tačiau klaidingai
priskiriami kitiems, tai pateisinant kaip savo reakciją į kitus žmones.

•Skėlimas – priešingi jausmai atskiriami, nes nesugebama integruoti pozityvių ir negatyvių savo ir kitų
asmenų savybių į vieną visumą. Tokiu būdu nebeįmanoma vienu metu išreikšti ambivalentiškų
išgyvenimų. Lieka poliai: arba tik meilė, stiprybė, arba tik blogis, neapykanta ir pan.

Veiksmo lygis

Šiame lygyje tvarkymasis su vidiniais ir išoriniais stresoriais pasireiškia gynybiniais veiksmais arba
pasitraukimu.

Pavyzdžiai:

•Išveika – emociniai konfliktai, vidiniai ir išoriniai stresai įveikiami daugiausia veiksmais, o ne mintimis ar
jausmais.

•Skundai atsisakant pagalbos – nuolat besiguodžiantis, besiskundžiantis žmogus sako, kad jam reikia
pagalbos, bet atmeta bet kokius siūlymus ir bandymus jam padėti. Taip jis slepia savo pyktį ir norą kitus
nubausti.

•Pasyvi agresija – agresija kitiems išreiškiama netiesiogiai, nepritariamu elgesiu. Maloni, pritarianti išorė
slepia pasipriešinimą, pagiežą, priešiškumą.

Analitinė psichologija (Carl Gustav Jung)

• Analitinės psichologijos pradininkas C. G. Jungas pabrėžė pasąmonės reikšmę žmogaus elgesiui ir joje
skyrė individualią bei kolektyvinę dalis.

C.G.JUNGO PSICHIKOS STRUKTŪROS SCHEMA

l.EGO

2.SĄMONĖ

3. ASMENINĖ PASĄMONĖ

4. KOLEKTYVINĖ PASĄMONĖ

5. NIEKADA NEPAŽĮSTAMA KOLEKTYVINĖS PASĄMONĖS DALIS

Sąmonė

•Sąmonėje glūdi individui žinoma psichikos dalis, jo mintys, jausmai.

•Sąmonės turinys priklauso nuo asmenybės funkcijų bei asmenybės orientacijos krypties.
•Galimos dvi asmenybės orientacijos kryptys: ekstraversija, kai psichinė energija nukreipta į išorinį
objektyvų pasaulį; ir intraversija, kai psichinė energija nukreipiama į vidinį subjektyvų pasaulį.

Individualioji (asmeninė) pasąmonė

•Individualioje, asmeninėje pasąmonėje glūdi nuslopintas žmogaus patyrimas, įvairūs kompleksai kaip
emocinį krūvį turinčių minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupos, kurias įmanoma įsisąmoninti.

• Ją sudaro tas psichikos turinys, kuris yra išstumtas iš sąmonės dėl kokių nors priežasčių: užmiršimo,
agresyvių ir seksualinių impulsų neigimo.

Žmonių kompleksai

"Kompleksai yra suskilusios psichikos fragmentai, atsiradę dėl traumuojančių aplinkos poveikių ar kokių
nors nesuderinamų tendencijų psichikos viduje. Kaip įrodo asociaciniai eksperimentai, kompleksai kliudo
pasireikšti valiai ir trikdo sąmonės veiklą; jie sukelia atminties sutrikimus ir stabdo laisvą asociacijų eigą;
jie pasirodo ir išnyksta pagal savo pačių valią“

Kolektyvinė pasąmonė

•Kolektyvinė pasąmonė - tai už individualios psichikos ribų išeinanti paveldima struktūra. Jos turinio
nevaldo sąmoningi valios aktai.

•Kolektyvinė pasąmonė nuolat veikia žmogaus gyvenimą.

Archetipai

•Kolektyvinę pasąmonę sudaro dinamiški ir instinktyvūs kompleksai - pirminiai vaizdiniai – archetipai, lyg
bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, polinkis tam tikru būdu reaguoti į pasaulį, kurio negalima
tiesiogiai įsisąmoninti.

Graikų kalboje archetipos reiškia pradinį vaizdą, pirmavaizdį (arche- pradžia, tipos -pavyzdys, vaizdas).

Archetipai nepriklauso nuo asmeninio patyrimo ir yra susiformavę karta iš kartos pasikartojant tiems
patiems potyriams, išgyvenimams. Archetipai veikia nesąmoningai ir automatiškai.

Archetipų pavyzdžiai

•Persona

•Šešėlis

•Anima-Animus

•Savastis

•Triksteris

Galimos keturios psichinės funkcijos:

•Pojūčiai (tiesioginis, nevertinantis, realisinis pasaulio suvokimas; pasyviai registruojama informacija

apie tikrovę),

•Mąstymas (gebėjimas analizuoti, lyginti, kurti),

•Jausmai (pagal sukeliamus jausmus vertinama tikrovė),

•Intuicija (nevertinanti informacija iš vidaus, neįsisąmonintas patirties suvokimas; nujaustas supratimas,

nepagrindžiamas žinojimas).

Žmonės, turėdami visas keturias psichologines funkcijas, linkę labiau naudotis viena iš jų:

•Jausminis tipas – sprendžia apie gyvenimą remdamasis jausmais, skirstydamas dalykus į gerus ir blogus,
malonius ir nemalonius.

•Mąstantis tipas – orientuotas į racionalius svarstymus, vertina patyrimo tikslumą arba klaidingumą.

•Jutiminis tipas – jautrus išorinio pasaulio stimulams.

•Intuityvus tipas – suvokdamas gyvenimo įvykių esmę remiasi nuojauta.

E.Berne transakcinės analizės teorija

E. Berne teigė, kad asmenybėje egzistuoja trys lygiai:

•Tėvo (moraliniai vertinimai; remiamasi žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos mes gavome iš kitų ir patys
nepatikrinome. Dažnai kalbame autoritariškai, kategoriškai, esame linkę kitus vertinti ir kalbinti,
mėgstame nurodinėti ir drausti, norime būti teisūs, arba esame linkę globoti);

•Suaugusiojo (racionaliai, objektyviai aplinką vertinantis pradas; mintys, kurios yra paremtos mūsų
patyrimu ir apmąstymais. Ši pozicija nepriklauso nuo asmenybės amžiaus. Priimdami sprendimus,
remiamės ne nuostatomis, stereotipais, emocijomis, o faktais. Būname dalykiški, objektyvūs, sugebame
išklausyti vienas kitą);

•Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas; išreiškiami tiesiog dabar atsiradę norai,
išgyvenimai, pojūčiai. Bendraudami nesirūpiname dėl aplinkinių reakcijų, būname smalsūs, žaismingi,
nelogiški, tačiau kartu gali pasireikšti nepaklusnumas, egoizmas, nekantrumas. Tai viena iš asmenybės
dalių, kuri leidžia pajusti gyvenimo džiaugsmą, meilę ir kt.).

Visi šie lygiai egzistuoja įvairiais gyvenimo laikotarpiais, ir žmogui vystantis, jų santykis asmenybėje kinta.

Žmonės žaidžia žaidimus..

E.Berne teigė, kad žmonės vengia tikro, intymaus bendravimo ir “žaidžia” įvairius žaidimus. Pvz. “Taip,
bet...”. Taip siekia įgyvendinti slaptus (dažnai net pačiam žmogui nežinomus) kėslus.

E.Berne žmonių bendravimo procesą vadino transakcija.

Adleris: individulioji psichologija

•Asmenybė traktuojama kaip vientisa save reguliuojanti visuma, kurią valdo socialinis interesas bei noras
pirmauti.

•Socialinis interesas – tai įgimtas solidarumo, bendrumo su kitais jausmas, verčiantis žmogų atsisakyti
savanaudiškų interesų ir siekti visai visuomenei naudingų tikslų.

•Siekis pirmauti – poreikis išsiugdyti ir pritaikyti savo sugebėjimus, įveikti gyvenimo sunkumus, pasiekti
visišką saviraišką ir tapsmą savimi, pasiekti savo galimybių maksimumą.
A.Adler individualioji teorija

•Vaikas gimsta mažas ir silpnas, vaikystėje nuolat susiduria su savo galimybių ribomis. Tai sukuria
menkavertiškumo jausmą, kurį vėliau žmogus nori kompensuoti pranašumu.

•Menkavertiškumas lydi žmogų visą gyvenimą. Visą gyvenimą žmogus siekia nugalėti savo
menkavertiškumo jausmą ir sustiprinti pranašumo patyrimą.

•Jeigu žmogus visą gyvenimą netiki, kad gali būti priimtas, įvertintas, mylimas, gali vystytis
menkavertiškumo komplekso hiperkompensacija – pranašumo kompleksas, kai žmogaus savivertė
tampa neadekvačiai didelė, ir jis nuolat ieško progos ją pademonstruoti.

Menkavertiškumo jausmo atsiradimo šaltiniai:

•Mažo vaiko priklausomybė nuo suaugusiųjų (pernelyg didelė suaugusiųjų priežiūra);

•Fiziniai trūkumai;

•Tėvų atstūmimas, meilės ir rūpesčio nepakankamumas (kai vaikas jaučiasi nereikalingas);

•Gimimo eiliškumas.

Gyvenimo scenarijus

•Žmogus vaikystėje nesąmoningai susikuria savo gyvenimo scenarijų.

•Tai asmenybės gyvenimo planas, kuris numato, į kokį tikslą bus orientuota asmenybė ir kokiu būdu ji to
sieks.

•Vaikas savo gyvenimo scenarijų sukuria iki 7 metų, o paskui jį pildo naujais faktais ir artina prie
realybės.

•Gyvenimo scenarijaus kūrimo procesas iš esmės vyksta pasąmonėje.

Gyvenimo stilius

Gyvenimo metu susiformuoja gyvenimo stilius – visuma darbe, draugystėje, meilėje taikomų išmoktų
būdų tvarkytis su tikru ar įsivaizduojamu menkavertiškumu arba aplinkos reikalavimais (pavyzdžiui,
intelektualas skirsis nuo sportininko gyvenimo stiliumi, nes pirmasis pasirinko intelekto galimybių
didinimą, o antrasis – fizinį tobulėjimą).

Žmogaus tikslai akcentuojami kaip pagrindinė motyvuojanti jėga.

Aukščiausias žmogaus raidos lygis pasiekiamas tada, kai žmogus išugdo tikrą socialinį interesą – nuoširdų
rūpinimąsi kitų gerove.

Jį palaiko aktyvumo laipsnis – energijos kiekis, kurį žmogus skiria problemų sprendimui. Taip žmogus gali
tapti laimingas ir gerai funkcionuoti įvairiose gyvenimo srityse: darbe, šeimoje ir socialinėje aplinkoje.

Pagal socialinio intereso išsivystymą ir aktyvumo lygį žmogus gali priklausyti vienam iš keturių
asmenybės tipų:
Valdantis tipas – žemas socialinis interesas, aktyvus. Nesirūpina kitais, nori būti pranašesnis už kitus,
problemas sprendžia agresyviai, priešiškai, asocialiai, yra savimi pasitikintis.

Imantis tipas - žemas socialinis interesas, neaktyvus. Noras – kuo daugiau gauti iš kitų, gyventi kitų
sąskaita.

Vengiantis tipas – žemas socialinis interesas, žemas aktyvumas. Bėga nuo problemų sprendimo. Negali
pasirūpinti savimi, nes bijo nesėkmės.

Socialiai naudingas tipas – aukštas socialinis interesas, aktyvus. Prisiima asmeninę atsakomybę. Rūpinasi
kitais, linkęs bendradarbiauti. Aktyviai sprendžia problemas darbe ir gyvenime. Nebijo sunkumų ir
nesėkmių.

Brandi asmenybė

•Pakankamai kompensuotas menkavertiškumo jausmas;

•Aukšti ir lankstūs gyvenimo tikslai, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams;

•Stiprus socialinis jausmas;

•Savo idealo, atitinkančio realias galimybes, vizijos turėjimas;

•Kiekvienas žmogus gali tapti brandžia asmenybe;

•Didelis dėmesys skiriamas auklėjimui: „kiekvienas gali viską”;

•Žmogus nėra blogas iš prigimties, o jo trūkumai yra susiję su klaidingu gyvenimo supratimu ir jis gali
keistis (pavyzdžiui, alkoholikams ir narkomanams reikalingos ne bausmės ir prievarta, o tikras žmogiškas
supratimas ir pakantumas).

E. Eriksono asmenybės raidos teorija

E.Eriksonas buvo Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenimo
teoriją. Eriksonas neatmetė pagrindinių Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės
komponentus ir psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno
dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Eriksonas
įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis
akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla
specifinės problemos (raidos krizė), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vvystymasis.
Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, Eriksonas savo teoriją
pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes –
psichosocialinėmis krizėmis.

Bruožų teorija

•Pagal penkių veiksnių asmenybės teoriją žmogaus elgesys yra būdingų adaptacijų ir išorinės įtakos
rezultatas. Būdingos adaptacijos apima gausybę psichologinių reiškinių: įgūdžius, įpročius, įsitikinimus,
planus, tikslus, „Aš“ koncepciją (įsitikinimus, jausmus apie save) ir t. t.
•Būdingos adaptacijos atsiranda dėl bazinių tendencijų ir išorinės įtakos sąveikos. Bazinės tendencijos –
tai biologinio pagrindo nulemtas individo potencialas, į kurį įeina asmenybės bruožai.

Penki pagrindiniai asmenybės matmenys:

•Neurotizmas,

•Ekstraversija,

•Atvirumas patyrimui (naujovėms),

•Sutariamumas,

•Sąmoningumas.

Neurotizmas

•Neurotizmas apima emocinį nepastovumą, gailestį sau, polinkį patirti neigiamas emocijas: pyktį, baimę,
pasibjaurėjimą, liūdesį, nerimą ir kaltę, prastą prisitaikymą. Juo pasižymintys žmonės blogiau
kontroliuoja savo impulsus, ne taip sėkmingai įveikia stresą.

•Asmenys, pasižymintys žemu neurotizmo lygiu, yra emociškai stabilesni, ramesni, labiau atsipalaidavę,
geba sėkmingiau įveikti stresines situacijas.

Ekstraversija

•Ekstraversija rodo socialumą, išreiškia emociškai teigiamą, aktyvų požiūrį į tarpasmeninius įvykius ir
kitus faktus, entuziazmą, dominavimą, optimizmą, jausmingumą, pomėgį juokauti.

•Priešingas polius – intraversija – reiškia ekstraversijos stoką, asmens polinkį būti vienam.

Atvirumas patyrimui

•Atvirumas patyrimui išreiškia polinkį originalumui, kūrybiškumui, pažinimo kompleksiškumui, apima

intelektinį aktyvumą, žinių troškimą, lakią vaizduotę, įvairovės poreikį, savarankiškumą, domėjimąsi
vidiniu ir išoriniu pasauliu.

•Asmenys, pasižymintys žemu atvirumu patyrimui, linkę laikytis konservatyvesnio požiūrio, turi mažiau
pomėgių.

Sutariamumas (sutarumas)

•Sutariamumas yra labiausiai susijęs su tarpasmeniniu bendravimu. Jis išreiškia prosocialinę orientaciją į
grupę, norą būti maloniam, paslaugiam, padedančiam, bendradarbiaujančiam, užjaučiančiam.

•Žemo sutariamumo lygio asmenys labiau egocentriški, skeptiškesni kitų ketinimams, labiau linkę
konkuruoti nei bendradarbiauti.

Sąmoningumas

•Sąmoningumas parodo asmens organizuotumą ir disciplinuotumą, atspindi atsakomybę, susivaldymą,

rūpestingumą, nuoseklumą, tvarkos siekį, galimybę pasikliauti, siejasi su išsilavinimo, pasiekimų siekiu,
tačiau turi ir kitą aspektą – perdėtą skrupulingumą, darboholizmą.
•Žemo sąmoningumo lygmens asmenys linkę veikti ieškodami sau naudos, jiems ne tokie svarbūs
moraliniai principai.

Socialinis suvokimas

Socialinis suvokimas yra aktyvus procesas arba procesų grupė. Jo metu žmogus bando pažinti ir suprasti
kitus žmones. Įspūdis bei nuomonė apie kitą žmogų formuojama remiantis kito asmens suvokimu.

Socialinį suvokimą sudaro reakcijos į žmogų ypatumai, įspūdžio apie žmogų formavimasis, elgesio
priežasčių priskyrimas

Socialinio suvokimo aspektai:

Kitų žmonių jausmų, nuotaikų, emocijų supratimas

Kitų žmonių elgesio gilesnių priežasčių supratimas (motyvai, ketinimai, ypatybės)

Įspūdžio formavimas

Socialinio suvokimo etapai

Suvokimo (percepcinis) aktas

Sprendimo priėmimas

Suvokime svarbūs:

Vaizdas

Kalba

Elgesys

Pagrindiniai informacijos apie žmogaus vidinę būseną reiškimo būdai:

Kalba

Veido išraiška

Akių kontaktas

Kūno judesiai

Kūno pozos

Prisilietimai

Žmogaus suvokimui turi įtakos:

Suvokiančiojo asmens poreikiai, nuostatos, interesai, stereotipai

Situacijos ypatumai

Suvokimo nuostata
Mūsų patirtis, prielaidos ir lūkesčiai sukuria mūsų suvokimo nuostatą, arba psichikos polinkį, kuris lemia
mūsų suvokimą. Suvokimo nuostatų ir konteksto įtaka rodo, kad patirtis padeda mums kurti suvokinius.
Mes girdime ir suprantame tai, ką iš dalies jau žinome.

Kaip suvokiama socialinė aplinka?

Dėl išankstinio vertinimo suvokimas ir interpretacija gali būti tendencingi, o klaidinga informacija gali
būti tendencingų prisiminimų priežastimi.

Socialiniai įsitikinimai susiformuoja, kai:

Žmonės suvokia ir prisimena įvykius, laikydamiesi savo prielaidų.

Vertindami įvykius, žmonės pasikliauja savo intuicija, numanomomis taisyklėmis, kurios nukreipia
nuomonę, bei savo nuotaikomis.

Žmonės aiškina įvykius, kartais priskirdami juos situacijos, o kartais – asmenybės įtakai.

Žmonės tikisi įvykių, ir tai kartais tuos įvykius prišaukia.

Socialinės aplinkos suvokimo ypatumai

Išankstinė nuomonė stipriai veikia žmonių interpretacijas ir prisiminimus.

Prieš įvykį susiformavusi nuomonė lemia tendencingą suvokimą bei interpretacijas, o po įvykio gauta
informacija veikia tai, ką žmogus prisimena.

Žmonėms būdingas įsitikinimų tvarumas. Tai yra reiškinys, kai žmonės “įsikimba” savo pradinių
nuomonių ir priežasčių, kodėl jų įsitikinimas gali būti teisingas, net kai jo pagrindimas sugriaunamas.

Žmonių atmintį stipriai veikia nuostatos ir jausmai, pasireiškę prisiminimų atkūrimo metu.

Kaip sprendžiama apie socialinę aplinką?

Intuityvūs vertinimai

Perdėta savikliova

Euristika

Iliuzinis mąstymas

Nuotaika ir vertinimai

Priežastingumo žmogui ar situacijai priskyrimas

Perdėta savikliova

Perdėta savikliova yra polinkis būti labiau įsitikinusiam negu teisingam, pervertinti savo įsitikinimų ir
vertinimų tikslumą.

Perdėtą savikliovą gali padėti sumažinti:

 Greitas grįžtamasis ryšys

Tikslo skaidymas į dalis, įvertinant sąnaudas kiekvienai jų pasiekti

Gilinimasis į kontraargumentus, analizavimas, dėl kokios priežasties sprendimas gali būti klaidingas

Priežastiniai stereotipai: Priežastys viršesnės už statistiką…

Priežastiniai baziniai rodikliai keičia požiūrį į tai, kaip atsirado pavienis atvejis. Priežastiniai baziniai
rodikliai traktuojami kaip informacija apie pavienį atvejį ir lengvai pritampa prie kitos konkrečios
informacijos apie įvykį.

Statistiniai baziniai rodikliai – pavieniam atvejui nesvarbūs faktai apie visumą, kurios kontekste
vertinama situacija.

Statistiniai baziniai rodikliai paprastai vertinami per menkai, o kartais, turint konkrečios informacijos
apie įvykį, ir visai ignoruojami.

Iliuzinis mąstymas

Iliuzinė koreliacija

Kontrolės iliuzija

Regresija vidurio link

PAGRINDINIAI MOTYVAI SUVOKIANT IR SUPRANTANT ŽMONIŲ ELGESĮ:

Motyvas formuoti nuoseklų rišlų pasaulio vaizdą.

Motyvas kontroliuoti aplinką.

Kauzalinė atribucija

Kauzalinė atribucija – kito žmogaus asmeninių savybių, motyvų, elgesio priežasčių aiškinimas ir
atsakomybės už elgesį nustatymas.

Vidinė atribucija

Sprendimas, išvados, kad žmogus elgiasi dėl savo nuostatų, charakterio, asmenybės savybių.

Išorinė atribucija

Sprendimas, išvados, kad žmogus elgiasi dėl susiklosčiusios situacijos, išorinių aplinkybių, (manant, kad
daugelis žmonių tokiu atveju elgtųsi taip pat).

PAGRINDINIAI KAUZALUMO PRINCIPAI:

Priežasčių-pasekmių principas

Laiko principas

Erdvinio gretimumo principas

Kovariacijos principas

Priežasčių ir pasekmių atitikimas

Žmonės yra linkę manyti, kad kitų elgesys atspindi pastovius bruožus, jei jų elgesys:

Pasirenkamas laisvai

Baigiasi netipiškai

Yra socialiai nepageidautinas, nebūdingas daugumai

Eiga:

Stebimas elgesys

Interpretuojami motyvai, ketinimai, pastangos

Kaip iš elgesio darome išvadas apie asmenybės ypatybes, nuostatas?

1.Kategorizuojamas individualus elgesys

2.Šiam elgesiui suteikiama charakteristika

3.Išvados koreguojamos pagal gaunamą informaciją apie situaciją, kurioje stebimas elgesys

PAGRINDINIAI ASPEKTAI, VEIKIANTYS SPRENDIMUS APIE KITŲ ELGESĮ (pagal Haroldą Kelley)

SUDERINAMUMAS, BENDRUMAS (Ar tomis pat aplinkybėmis panašiai elgiasi kiti žmonės?)

Kiek asmens reakcija panaši į kitų žmonių reakcijas į tokį pat įvykį ar kitą stimulą (kuo daugiau žmonių
tomis pat aplinkybėmis reaguoja panašiai, tuo didesnis suderinamumas, arba bendrumas)

PASTOVUMAS, NUOSEKLUMAS (Ar šioje situacijoje žmogus elgiasi nuosekliai, taip pat, kaip anksčiau
elgdavosi tokiose situacijose?)

Kiek konkretaus asmens reakcija yra tipiška, pasikartojanti, kai įvykis ar stimulas kartojasi (kuo labiau
panašiose situacijose asmuo elgiasi panašiai, tuo pastovumas didesnis)

SPECIFIŠKUMAS, IŠSKIRTINUMAS (Ar šioje situacijoje žmogus elgiasi specifiškai, taip, kaip pats
dažniausiai reaguoja įvairiose skirtingose situacijose, tačiau kitaip nei kiti žmonės?)

Ar asmuo vienodai reaguoja į kitus stimulus ir įvykius (kuo panašiau žmogus reaguoja įvairiose
situacijose, tuo didesnis specifiškumas)

KITŲ ŽMONIŲ ELGESYS AIŠKINAMAS:

VIDINĖMIS PRIEŽASTIMIS, KAI :

Suderinamumas (bendrumas) ir specifiškumas (išskirtinumas) menki,

pastovumas (nuoseklumas) didelis.

IŠORINĖMIS PRIEŽASTIMIS, KAI :

Suderinamumas (bendrumas), pastovumas (nuoseklumas) ir specifiškumas (išskirtinumas) yra dideli.

VIDINIŲ IR IŠORINIŲ VEIKSNIŲ DERINIU, KAI:

Suderinamumas (bendrumas) mažas,

pastovumas (nuoseklumas) ir specifiškumas (išskirtinumas) dideli.

Sėkmės ir nesėkmės priskyrimas (B. Weiner)

Žmogus yra linkęs priskirti sėkmę arba nesėkmę išorinėms (pavyzdžiui, sudėtingumas, sėkmė) arba
vidinėms (gebėjimai, pastangos) priežastims.

Priežastys skiriasi galimybe jas kontroliuoti: gebėjimai ir sėkmė nėra kontroliuojami, o pastangos ir
sudėtingumas yra kontroliuojami dalykai.

Kontrolės pobūdis (priežastingumo lokusas)

Kontrolės pobūdis (priežastingumo lokusas) - veiksmo priežasties priskyrimas

arba

vidinėms, nuo asmens priklausančioms,

arba

išorinėms, nuo asmens nepriklausančioms jėgoms.

Vidinės jėgos – asmenybės savybės, motyvai, vertybės, emocijos.

Išorinės jėgos – veiklos aplinkybės, užduoties ypatumai, skatinanti ar slopinanti kitų žmonių įtaka.

Kontrolės pobūdis parodo, kiek žmogus yra įsitikinęs, kad jis pats tvarko savo likimą arba kad likimą
lemia atsitiktinumai ir asmens nekontroliuojami išoriniai veiksniai.

Internalas ar ir eksternalas?

•„Internalai“, t. y. tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės pobūdis, tiki esantys savo likimo šeimininkai.
Jie dažnai yra savimi pasitikintys, budrūs ir direktyvūs stengdamiesi kontroliuoti savo išorinę aplinką. Šie
žmonės suvokia stiprų ryšį tarp savo veiksmų ir jų pasekmių.

•Internalai jaučiasi atsakingi už savo veiklos rezultatus, taip pat kontroliuojantys savo pastangas ir veiklą.

•„Eksternalai“, t. y. tie, kuriems būdingas išorinis kontrolės pobūdis, tiki, kad patys tiesiogiai negali
kontroliuoti savo likimo, tad sau priskiria pasyvų vaidmenį išorinėje aplinkoje. Tokie asmenys yra linkę
priskirti asmenines pasekmes išorės veiksniams ar sėkmei.

•Eksternalai daugiau atsakomybės už savo sėkmes ir nesėkmes priskiria aplinkybėms, kitiems asmenims.

Reagavimas į sėkmę ir nesėkmę

Jeigu kontrolės pobūdis vidinis („internalai“):

Reaguojant į sėkmę kyla pasididžiavimas, pasitikėjimas savimi, jaučiamas kompetentingumas.

Reaguojant į nesėkmę kyla kaltės jausmas.

Jei kontrolės pobūdis išorinis („eksternalai“):

Reaguojant į sėkmę kyla dėkingumo jausmas.

Reaguojant į nesėkmę kyla pyktis, nuostaba.

Pagrindinė atribucijos klaida - dispozicinis šališkumas

Aiškindami savo veiksmus, mes kur kas labiau atsižvelgiame į išorinių veiksnių įtaką, o kitų žmonių
veiksmus esame linkę aiškinti jų pačių vidinėmis savybėmis.

Pagrindinė atribucijos klaida yra suvokiančiojo polinkis nepakankamai įvertinti situacijos, aplinkos jėgų
įtaką ir pervertinti nuo asmenybės priklausančių jėgų (dispozicijos, arba nusiteikimo) įtaką kitų žmonių
elgesiui.

Pagrindinė atribucijos klaida dar vadinama dispoziciniu šališkumu arba atitikimo tendencingumu.

ATRIBUCIJOS KLAIDOS

ATITIKIMO KLAIDA - pervertinamas asmeninių priežasčių vaidmuo.

“VEIKĖJO IR STEBĖTOJO” EFEKTAS - polinkis priskirti netinkamo savo elgesio priežastis situaciniams
veiksniams, kitų žmonių netinkamo elgesio priežastis – vidiniams veiksniams

SAVĘS TEISINIMO KLAIDA - polinkis priskirti teigiamus savo elgesio rezultatus vidinėms priežastims, o
neigiamus – išoriniams veiksniams.

MOTYVACINĖS ATRIBUCIJOS KLAIDOS

Gynybos

Projekcijos-kaltinimai

Teigiamų ir neigiamų rezultatų asimetrija

FUNDAMENTALIOSIOS ATRIBUCIJOS KLAIDOS

Neteisingo sutikimo

Nevienodų vaidmeninių galimybių

Iliuzinių koreliacijų

Išimčių iš taisyklių ignoravimas

Atribucijos klaidų priežastys

Skirtumas tarp veikėjo ir stebėtojo

Laiko perspektyvos

Savimonė

Kultūriniai skirtumai

Socialinės aplinkos lūkesčiai

Socialiniai įsitikinimai ir vertinimai svarbūs, nes gali tapti išsipildančiomis pranašystėmis – įsitikinimais,
kurie pavirsta realybe.

Pavyzdžiui:

Pareigūno lūkesčiai

Pareigūno elgesys

Žmonių reakcija

Tikslesnio socialinio suvokimo prielaidos

Intelektas

Savo klaidų pripažinimas

Savęs pažinimas

Empatija

Atvirumas ir objektyvumas

Grįžtamojo ryšio siekis

Tikslinimasis

Nusiteikimas keisti savo nuomonę

Siekiant išvengti klaidų:

Mokyti žmones matyti socialinės intuicijos klaidų priežastis

Analizuoti kasdienines logikos ir socialinių sprendimų problemas

1.1 Bendravimas: įvairovė ir ribos

1.1.1. BENDRAVIMO TIPAI, RŪŠYS IR FORMOS

Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daug metų trunkančią draugystę, ir
susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriami įvairūs bendravimo
tipai, rūšys ir formos.

Pagal tai, kas dalyvauja bendravimo procese, skiriami bendravimo tipai:

• vidinis (asmeninis, intraasmeninis),

• išorinis (socialinis, intraasmeninis).

Vidinis bendravimas – tai asmens bendravimas su pačiu savimi (pvz., meilė ar priekaištai sau). Puikios
intraasmeninio bendravimo iliustracijos yra posakiai ,,Meilė baigia užgraužti sąžinę‘‘, ,,Pasižiūrėk į save iš
šalies‘‘ ir pan.

Išorinis bendravimas – tai bendravimas su kažkuo, esančiu už mūsų asmenybės ribų. Dažniausiai būtent
apie jį ir galvojame, vartodami šią sąvoką kasdieninėje kalboje.

Išorinis bendravimas gali būti įvairių rušių:

• Tarpasmeninis bendravimas – tai bendravimas tarp 2 žmonių.

• Grupinis bendravimas – kai tarpusavyje bendrauja grupė žmonių.

• Asmens ir grupės bendravimas – tai vieno dominuojančio asmens bendravimas su grupe, tarkim,
kai vadovas bendrauja su pavaldiniais. Toks bendravimas gali būti viešas, su formalia grupe – pvz., tarp
lektoriaus ir auditorijos. Kai asmuo, naudodamasis šiuolaikinėmis masinės komunikacijos priemonėmis,
bendrauja su labai didele auditorija, bendravimas vadinamas masiniu.

• Tarpgrupinis bendravimas – kai susitinka ,,jie‘‘ ir ,,mes‘‘, tarkim, dviejų sporto komandų sirgaliai.
Kai grupės atstovauja skirtingoms kultūroms, toks tarpgrupinis bendravimas vadinamas tarpkultūriniu.

Išorinis bendravimas gali būti 2 formų:

1) Tiesioginis (,,akis į akį‘‘)

2) Netiesioginis (laiškais, telefonu, internetu).

Masinis bendravimas gali būti tik netiesioginis.

1.1.2. SVARBIAUSI BENDRAVIMO ASPEKTAI

Svarbiausi bendravimo aspektai yra:

• tarpusavio suvokimas (socialinė percepsija. Ji leidžia bendraujant numatyti kito žmogaus elgesį ir
planuoti savąjį, padeda siekti norimų tikslų.)

• keitimasis informacija (komunikacija. Ji yra labai svarbi bendravimo dalis, tarpusavio įtakos ir
santykių pagrindas.)

Kaip keičiamasi informacija, supaprastintai vaizduoja komunikacijos proceso modelis. Pagrindiniai tokio
modelio elementai yra siunčiama žinia, jos siuntėjas ir gavėjas (priėmėjas)
Informacija komunikacijos procese gali būti perduodama vaizdais ir garsais. Taip pat per kvapus,
prisilietimus, skonį ir kt. Ji priimama atitinkamai jutiminiais kanalais. Kanalo sąvoka taip pat gali reikšti
būdą, kuriuo perduodama žinia: tai gali būti popierinis arba elektroninis laiškas, pranešimas per ,,Skype‘‘,
tiesioginis bendravimas ir t.t.

Be kanalų, ir viena, ir kita prasme vartojama sąvoka informacinės terpės (media).

Informacijai perduoti komunikacijos procese naudojami 2 pagrindiniai kodavimo būdai:

1. žodinis (verbalinis). Šiuo atveju informacijos perdavimo priemonė yra kalba (sakytinė arba
rašytinė). Komunikacija, kai informacija koduojama žodžiais, dar vadinama žodiniu bendravimu.

2. nežodinis (neverbalinis). Šiuo atveju informacijos perdavimo priemonė yra visos kitos galimos
priemonės. Nežodinis bendravimas dažniausiai reiškia informacijos kodavimą kūno kalba – poza, gestais,
mimika ir kt.

Ar keitimasis informacija vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip jos siuntėjas ir gavėjas supranta tų
pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę.

Psichologija tiria, kokią įtaką informacijos supratimui turi psichologinė būsena, skirtinga žmonių patirtis,
nuostatos ir kiti subjektyvūs veiksniai.

• tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) Tarpusavio sąveika reiškią bendraujančiųjų poveikį

vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį.

Psichoterapijos kryptis, vadinama transakcine analize, nagrinėja savotiškus žaidimus, kuriuos žaidžia
bendraujantys žmonės, nesąmoningai provokuodami tam tikrą aplinkinių elgesį.

• tarpusavio santykiai. Jiems yra būdingi ilgalaikiai emociniai ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai.

Tarpusavio santykiai leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tiek, kuriuos tenkiname keisdamiesi
informacija. Tai gali būti bendrumas, priraišumas, meilė.

1.1.3 BENDRAVIMO FUNKCIJOS IR APIBRĖŽIMAS

Yra 5 bendravimo funkcijos (jas grupuojame žvelgdami pro bendravimo aspektų prizmę)

1. Bendravimas suteikia mums galimybę pažinti ir suprasti išorinį pasaulį ir save. Bendraudami
sužinome naujų dalykų, analizuojame aplinkinius žmones ir jų elgesį, lygindami juos su savimi. Save
lygindami su kitais, darome išvadas, kas ir kokie esame: kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas
ir pan.

2. Bendraujant keičiamasi informacija. Bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog
tvarkyti kasdienius reikalus.

3. Bendraujant daroma socialinė įtaka. Kiekvienas žmogus yra ir jos šaltinis ir adresatas.
Bendraudami mes kai kada siekiame daryti įtaką aplinkiniams, o kai kada norime sužinoti kitų mums
svarbių žmonių nuomonę ir ja remdamiesi keičiame savo elgesį. Per įtakos procesus mes kuriame,
atskleidžiame ir realizuojame save kaip individualybę.

4. Bendraudami sukuriame ir išlaikome su kitais ilgalaikius santykius, tampame įvairių socialinių

grupių dalimi. Tai leidžia mums tureti draugų, artimųjų. Su jais galime dalytis savo mintimis ir jausmais,
gauti, taip pat ir teikti socialinį palaikymą.

5. Pramogavimas, žaidimas, atsipalaidavimas.

Bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tarpusacio suvokimas, keitimasis informacija, sąveika ir
santykiai.

1.1.4. BENDRAVIMO LYGIAI, STILIAI IR KONTEKSTAI

Pagal tai, kokia informacija keičiamasi bendraujant, kiek atsiskleidžiama ir kokių tikslų siekiama, skiriami
tokie bendravimo lygiai:

• Mandagybių lygis – kai siekiama užmegzti kontaktą, pradėti ar baigti pokalbį, apsikeičiant tam
tikromis žodinėmis formulėmis, vadinamosiomis klišėmis (,,Labas, kaip laikaisi?‘‘ – ,,Ačiū, gerai, o kaip
tu‘‘; ,,Ką veiki‘‘ - ,,Nieko‘‘) Prie tokių mandagybių esame įpratę, bendraudami dažniausiai jų tikimės,
nesvarbu kokie būtų santykiai su kitu žmogumi, o nesulaukę imame svarstyti, kas atsitiko.

• Faktinis lygis – tai apsikeitimas tam tikra faktine informacija. (,,Kas laimėjo? - ,,Žalgiris‘‘). Tai gali
būti ir plepėjimas, pvz., apie orą, tiesiog siekiant palaikyti pokalbį. Toks bendravimo būdas yra gana
saugus, jis nesukelia įtampos ir dažniausiai pasiteina.

• Vertinimo lygis – toks, kai atskleidžiame kitiems savo nuomonę, požiūrį, vertinimus. Jis nėra labai
saugus. Gali nutikti, kad kitų nuomonė nesutaps su mūsų ar priešingai.
• Gilumimis lygis – tai savo jausmų, išgyvenimų atskleidimas. Dažnai tai mums nėra paprasta:
bijome būti nesuprasti, nenorime pasirodyti silpni, nemandagūs ir t.t. Kuo emocijos stipresnės, tuo
sunkiau jas išreikšti. Atverti aplinkiniams širdį žmonės taip pat linkę nevienodai, tai lemia individualios
savybės, socialinė, kultūrinė aplinka, tradicijos.

Prie giluminio bendravimo lygio priskiriamas ir savo sumanymų, idėjų atskleidimas. Paprastai taip
bendraujame su artimais žmonėmis, tais, kuriuos pažįstame ilgą laiką ir kuriais pasitikime.

• Intymusis lygis – pačių artimiausių žmonių privilegija. Tai stiprūs, intensyvūs bendrai patiriami
išgyvenimai. Bendrai išgyvenamos gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos emocijos: meilė, džiaugsmas,
liūdesys, nusivylimas.

Paprastai bendrauti pradedame nuo apsikeitimo tradicinėmis formulėmis ir nuosekliai kylame vis į
aukštesnį lygį. Šis dėsnis galioja ir vos vienam pokalbiui ir ilgiau trunkantiems tarpusavio santykiams.

Bendrauti mums nesunku su tais žmonėmis, kurie jaučia, kokio lygio bendravimas mums priimtinas, ir
geba prie to prisitaikyti. Bendraudami su tais, kurie labiau mėgsta vertinti, greitai pavargstame, nes
nuolat turime diskutuoti, be to, dažnai socialinės normos spaudžia pritarti, net kai viduje jaučiame ką
kita.

3.1 Socialinio suvokimo samprata

3.1.1. APIBRĖŽIMAS, PAGRINDINIAI TIKSLAI IR VEIKSNIAI

Suvokimas (percepcija) – tai pasaulio pažinimas per regos, klausos, uoslės ir kitus pojūčius, selektyviai
priimant, organizuojant ir interpretuojant informaciją.

(Ši sąvoka apima daugybę reiškinių, pradedant kokio nors fizinio dirgiklio poveikiu mūsų jutimo
organams, baigiant pojūčio, kurį šis dirgiklis sukėlė, įprasminimu ir emociniu vertinimu)

Socialinis suvokimas – tai žmonių ypatybių, jų elgesio priežasčių, požiūrio į mus ir tarpusavio santykių
suvokimas.

(Kitaip tariant, socialinis suvokimas – tai socialinės tikrovės vaizdo atkūrimas mūsų psichikoje. Jis yra
bendravimo proceso dalis, ypač svarbi pažinties pradžioje.)

Pagal tam tikrus išorinius, jutimo organų fiksuojamus požymius siekiame įvardyti vidines bei kitas
tiesiogiai nematomas bendravimo partnerių savybes.

Taigi, socialinis suvokimas yra aktyvus, kūrybiškas pažinimo procesas, kurį ne visada galima griežtai
atskirti nuo mąstymo.
Interpretuojant pojūčiais gaunamą informaciją, mums tenka daryti percepcinius sprendimus: kelti
hipotezes, jas tikrinti ir kt. Ši veikla dažniausiai vyksta nesąmoningai, ar iš dalies sąmoningai.

Štai svarbiausios priežastys, kodėl mums to reikia:

1. Kad išvengtume nerimo. Neaiški situacija mums visada kelia nerimą. Kai nesuprantame kito
žmogaus, jo ketinimų, irgi jaučiamės nemaloniai. Nerimą kelia, pvz., tai, kad partnerio elgesys mums
atrodo nenuspėjamas.

2. Kad suprastume kito žmogaus elgesio prasmę. Bendraujant mums ne tik ir ne tiek svarbu, kaip
kitas žmogus atrodo bei elgiasi, bet ir kodėl. Norint tai suprasti, reikia daryti apibendrinimus, analizuoti,
lyginti skirtingu laiku gautą informaciją.

3. Kad numatytume partnerio elgesį. Mes siekiame susidaryti vaizdą apie kito žmogaus ypatybes,
nes, jas žinodami, tikimes numatyti jo elgiasį. (,,Ja galima pasitikėti.‘‘)

4. Kad įvertintume galimybes patenkinti savo poreikius. Bendraudami dažniausiai siekiame

patenkinti kokius nors savo poreikius – priklausymo, kontrolės, meilės ir kt. Darydami išvadas apie kitus
žmones, mes vertiname, ar bendravimas su jais leis patenkinti mums aktualius poreikius.

5. Kad galėtume planuoti savo poelgius. (,,Iš jo nepavyks nieko gauti, kol nepareikalausi griežtai.‘‘)

6. Kad išlaikytume stabilų Aš vaizdą. Mūsų bendravimo partneriai stebi, vertina, kaip ir mes juos.
Savo požiūrį į mus jie vienaip ar kitaip parodo, išreiškia. Jų požiūris mums gali patikti arba ne. Ir
pirmuoju, ir ypač – antruoju atveju kito žmogaus požiūrį mes linkę aiškinti jo paties ypatybėmis. (,,Kuo jis
mane laiko! Tikras pasipūtėlis!’’)

O ką būtent mes stengiames suvokti, darydami percepcinius sprendimus apie kitus žmones? Kaip
svarbiausius dalykus galima nurodyti šiuos:

• Asmenines savybes. Tai charakteris, temperamentas, pažiūros, įsitikinimai, vertybės. Charakterį

ir temperamentą dažniausiai apibūdiname, priskirdami asmenybei bruožus, nusakomus dvipolėmis
dimensijomis: nuolaidus – užsispyręs, švelnus – šiurkštus, geranoriškas – savanaudis.

• Kiti individualūs ypatumai. Tai, visų pirma, asmens gebėjimai ir įpročiai, taip pat – pvz., jo
sveikata, turtinė padėtis ir pan.

• Socialiniai vaidmenys. Mes norime žinoti, kokius socialinius vaidmenis šis žmogus atlieka
įvairiose situacijose. Pvz., bendraudami su kuo nors turistinėje kelionėje, domimes, kuo jis dirba, kokioje
visuomeninėje veikloje dalyvauja ir pan. Be šios informacijos, negalime sakyti, kad žinome, kas jis.

• Socialiniai ryšiai. Mes darome prielaidas apie tai, su kuo mus dominantis asmuo bendrauja,
kuriuos žmones vertina, su kuo palaiko artimus ryšius ir su kuo nesutaria, kas jo šeima, draugai.
• Elgesio priežastys ir motyvai. Matydami, pvz., besišypsantį veidą, mes ne tik suvokiame, kad
žmogus rodo mums draugiškumą, bet norime suprasti kodėl. Kito žmogaus elgesio priežastis galime
aiškinti paties žmogaus ypatybėmis arba susiklosčiusiomis išorinėmis sąlygomis. Pvz., gal kas nors šypsosi
todėl, kad yra draugiškas žmogus ir jaučia mums simpatiją, o gal todėl, kad siekia mūsų artimųjų
palankumo. Mes visada stengiamės išsiaiškinti mums nesuprantumų, keistų poelgių priežastis ir
motyvus. Taip atkuriame sutrikusį aplinkos stabilumą.

• Kitų nuomonė apie mus. Iš ką tik pateiktų pavyzdžių matyti, kad mums visada ypač rūpi, ką kiti
galvoja apie mus, kaip mus vertina. Tai irgi yra socialinio suvokimo objektas.

Socialiniam suvokimui įtakos turi:

1. Suvokimo objekto (kito asmens ar grupės) ypatybės. Pagrindiniai išoriniai požymiai, kuriais
remdamiesi sprendžiame apie kitus, yra kalba: žodžiais perteikiamas jos turinys (kas pasakoma) bei
nežodine kalbos puse (kaip pasakoma: balso tembras, intonacija, pauzės ir pan.); išvaizda: fizinės asmens
charakteristikos, taipp pat – apranga, papuošalai, šukuosena ir pan.; poza; gestai; mimika.

2. Suvokiančiojo asmens (subjekto) ypatybės. Išvadoms, kurias padarome apie kitus, esminę įtaką
turi mūsų individuali ir kultūrinės aplinkos nulemta patirtis: ja remdamiesi susidarome išankstines
nuostatas kai kurių asmenų atžvilgiu, iš aplinkos perimame stereotipus ir pan. Kitų žmonių suvokimą
veikia mūsų emocinės būsenos: kai esame geros nuotaikos, ir aplinkiniai atrodo geranoriški, o kai esame
pikti ar nusivylę, kituose matome daugiau neigiamų bruožų. Dar vienas svarbus dalykas – suvokiančiojo
savęs vertinimas. Tyrimai rodo, kad tie, kurie teigiamai vertina save, geranoriškiau žiūri į kitus, ir
atvirkščiai. Žmonės, kuriems pasakoma, kad jų intelekto koeficientas yra žemas (atlikus tyrimą, kurio
tikrieji rezultatai neatskleidžiami), kritiškiau vertina kitus, padidėja jų neigiamas nusistatymas kitataučių
atžvilgiu ir pan. Atrodo, kad pažeminę kitus, jie patys sau atrodo geresni.

3. Kontekstas – Galima skirti fizinį (vietos ir laiko) ir psichologinį kontekstą.

Fizinis kontekstas – tai pirmiausia vieta , aplinka, kurioje bendraujama.

Laiko kontekstas – tai paros, savaitės ar metų laikas, nuo kurio gali priklausyti bendravimo tikslai ir
stilius. Pvz., net ir etiketo normos primena, kad ryte ir vakare dera elgtis skirtingai: rytas tinka oficialiems
susitikimams, vakaras – furšetams.

Psichologinis kontekstas – tai, pvz., grupės daugumos spaudimas. Jei dauguma mums svarbių ir artimų
žmonių kokio nors asmens atžvilgiu išsako neigiamus vertinimus, didėja tikimybė, kad prie panašių
išvadu prieisime ir mes.

3.1.2. INTUICIJOS VAIDMUO

Atidžiau patyrinėję, kaip sucokiame socialinę aplinką, galime gerokai nustebti: tai, kas atrodė esą aiškūs
faktai, iš tiesų tėra logika mažai pagrįsti spėjimai, o intuicija mes remiamės kur kas dažniau, nei manėme.
Viena vertus, gebėjimas daryti intuityvius sprendimus yra privalumas: taip mes taupome energiją,
greičiau įvertindami situaciją. Nuomonę apie kitus mes susidarome labai greitai. Tačiau nepaisanto to,
intuityvūs sprendimai ne visada yra teisingi.

3.2 Pirmasis įspūdis ir įvaizdis

3.2.1. PIRMOJO ĮSPŪDŽIO SVARBA

Pirmasis įspūdis – tai suvokinys, kuris susiformuoja per kelias primąsias bendravimo minutes ar netgi
sekundes ir daro įtaką vėlesniam kito žmogaus suvokimui.

Sunkiai pakeičiamai nuomonei apie pirmąkart matomą žmogų susidaryti mums tereikia labai trumpo
laiko. Remdamiesi savo stebėjimais ir eksperimentais, šios srities specialistai nurodo, kad tai gal būti 3
minutės, 20-30 sekundžių ar net 1/20 sekundės; pastarųjų sekundės dalių pakanka sprendimui, ar
žmogus mums kelia simpatiją, ar, priešingai, antipatiją.

Nalini Ambadi nuomone, tokius greitus mūsų sprendimus bent iš dalies galima paaiškinti ansktyvaisiais
žmogaus evoliucijos tarpsniais susiformavusiu gebėjimu akimirksiu įvertinti, ar sutiktas nepažįstamasis
nekelia mums grėsmės. Mokslininku nuomone, darant tokius sprendimus, aktyvuojasi už emocijas, bet
ne už loginė mąstymą atsakingos galvos smegenų dalys.

Tačiau pirmasis įspūdis apie žmogų ne visais atvejais gali būti teisingas. Ir vis dėlto – nors kai kada
nuomonę vėliau pakeičiame, dažniausiai ji lieka tokia, kokią susidarėm nuo pat pradžių.

Informacija, kurią gauname dar iki susitikimo su žmogumi, taip pat daro didelę įtaką ir pačiam pirmajam
įspūdžiui, ir jo dormuojamai vėlesnei mūsų nuomonei.

Mūsų stereotipai ir pačių sukurtos teorijos taip pat atlieka nemenką vaidmenį, formuojantis pirmajam
įspūdžiui apie kitus. Panašiai, kaip iš anksto gauta informacija, mūsų nuostata tam tikros tautos, rasės ar
socialinės grupės atžvilgiu nuteikia įvertinti jos atstovus palankiau arba ne taip palankiai (nelygu, kaip
vertiname tą socialinę grupę).

Pirmasis įspūdis arba išankstinė nyomonė lengvai gali virtis išsipildančia pranašyste, nes žmogus savo
elgesiu nesąmoningai išprovokuoja tokius aplinkinių poelgius, kokių iš anksto tikėjosi. (Tarkime, eidami į
pirmą susitikimą su iš nuogirdų pažįstamu žmogumi, manote, kad jis bus šiurkštus, nemalonus. Tikėtina,
kad nuo pat pirmųjų minučių ir jūs jam
nerodysite šilumos ir geranoriškumo. Toks elgesys paskatins neigiamą naujojo pažįstamo požiūrį į jus, ir
jūsų išsankstinė nuomonė veikiausiai pasirodys buvusi teisinga.)

3.2.2. ĮVAIZDIS, JO KŪRIMAS IR VALDYMAS

Įvaizdis – tai žmogaus asmenybės suvokimo rezultatas, vaizdinys suvokiančiojo psichikoje.

Įvaizdis taip pat gali būti apibrėžiamas kaip įsitikinimai apie suvokiamą asmenį ir jausmai jo atžvilgiu.
Arba tiesiog tai, kas ateina į galvą, prisiminus tą žmogų.

Iš apibrėžimų matyti, kad įvaizdis yra subjektyvus. Žodis įvaizdis ne atsitiktinai siejasi su įsivaizduoti: nors
jis nėra įsivaizdavimo rezultatas, t.y. vien vaizduotės padarinys, vis dėlto tai – kito žmogaus arba mūsų
pačių galvoje susiformavęs kažkieno atsakomybės atspindys.

Mes turime įvaizdį ir savo pačių akyse, tai – savivaizdis. Be to dar skiriama:

• turimas (esamas) įvaizdis – kaip kiti mus suvokia

• siekiamas (kuriamas) įvaidis – kaip mes norime būti suvokiami

• suvokiamas įvaidis – kaip, mūsų nuomone, kiti mus suvokia.

Įspūdžio ar įvaizdžio kūrimas – tai procesas, kuro metu asmuo organizuoja savo elgesį viešumoje taip,
kad sukurtų vienokį ar kitokį įspūdį ar įvaidį aplinkiniams.

Prisistatymas – tai procesas, kurio metu sąmoningai arba nesąmoningai mes pateikiame kitiems savąjį
Aš.

Sukūrus tam tikeą įvaidį, norima jį išlaikyti, kai kada – papildyti, iš dalies ar net radikaliai keisti. Tai
vadinama įvaizdžio išsaugojimu bei valdymu. Savo įvaizdžius kurti ir valdyti stenguasi ne tik pavieniai
asmenys, bet ir žmonių grupės: sporto komandos, muzikos grupės, verslo, nevyriausybinės ir įvairios
kitos organizacijos.

Kadangi įspūdis apie žmogų, arba jo įvaidis, formuojasi visų pirma pagal įvairius išorinius jo požymius,
sąmoningai jį kuriant, o vėliau siekiant išsaugoti, gali būti manipuliuojama visais įmanomais atributais,
kuriuos stebėdami suvokiame kitą asmenį (ar jų grupę).
Greimas Bartonas ir Ričardas Dimblbis nurodo svarbiausius įvaizdžio kūrimo žingsnius, jei nuspręstume
tai daryti iš anksto viską suplanavę:

1. Pabandykite sužinoti, ką dabar apie jus galvoja aplinkiniai. Galima specialiai sudaryti tokias
situacijas, kad tai išryškėtų, arba tiesiog paklausti. Įvardykite sau, kokio rezultato norite – kokio įvaizdžio
jums reikia, kodėl jis turėtų būti būtent toks, ir kaip reikėtų elgtis, norint jį sukurti.

2. Įvertinkite situaciją, kurioje teks bendrauti, kokie joje bus jūsų bei kitų asmenų veidmenys.
Pabandykite numatyti, ką reikia sakyti ir daryti, kad kiti apie jus susidarytų teigiamą įspūdį.

3. Pasverkite savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Pagalvokite, kas joje padėtų atrodyti taip, kad
norėtumėt.

4. Susipažinkite su ,,scena‘‘, kurioje turėsite prisistatyti. Pagalvokite, kas joje padėtų atrodyti taip,
kaip norėtumėt.

5. Numatykite, kokias žodinės ir nežodinės išraiškos priemones turetumėt naudoti, kad

sukurtumėte norimą įspūdį, ir naudokite jas.

6. Galite pasipraktikuoti, išbandydami įvairius elgesio būdus ne viešoje vietoje.

Prisistatymas dažnai vyksta jo net neįsisąmoninus, ir įvaizdis kuriamas nebūtinai iš anksto tai apgalvojus.
Apskritai daugelis žmonių linkę pirmiau vienaip ar kitaip pasielgti, o tik po to svarstyti, kaip tas elgesys
atrodė kitiems. Taigi, įvaizdžio kūrimas dažniausiai visai nereiškia, kad mes siekiame klaidinti ar
apgaudinėti savo bendravimo partnerius. Tačiau paprastai prisistatydami mes nesiekiame pasirodyti tuo,
kuo nesame, o tik siekiame pademonstruoti ir išryškinti savo pranašumus bei užmaskuoti trūkumus.
Vienu iš įvaizdžio kūrimo tikslų galima laikyti papraščiausią norą gerai jaustis tarp tų, su kuriais
bendraujama, patikti kitiems ir kartu sau, nes aplinkinių komplimentai, pagyrimai stiprina asmens
savigarbą.

Dar viena priežastis, dėl kurios stengiamės kurti ir valdyti įvaizdį – mūsų atliekami socialiniai vaidmenys.
To reikalauja kai kurios profesijos, daugiausia tos, kurių atstovams tenka bendrauti su klientais, dažnai
rodytis ir dirbti viešumoje – pvz., teisininko, policininko, gydytojo, dėstytojo. Iš šių vaidmenų atlikėjų
tikimasi tam tikros išvaizdos, laikysenos, kalbėjimo stiliaus, ir aplinkiniai sutrinka, jei nesulaukia to, kam
yra pasiruošę.

Įvaizdžio kūrimas tampa labai aktualus ir tuomet, kai duodame interviu spaudai, ar kalbamės su
potencialiu darbdaviu.

Keli to paties žmogaus atliekami vaidmenys, skirtingoms auditorijoms pritaikyti pasirodymai gali daugiau
arba mažiau tarp savęs sutapti, ,,peridengti‘‘.
Didelis skirtumas tarp įvairių vaidmenų keliamų reikalavimų gali sukelti įtapą ir tapatumo praradimo
jausmą. Tačiau vienus žmones tai trikdo labiau, kitus – mažiau.

Analizuojant tokio pobūdžio skirtumus tarp žmonių, sukurta vadinamoji savęs stebėjimo iš sono teorija.
Ji teigia, kad žmones galima suskirstyti į 2 tipus – tuos, kuriems svarbu, kad jų elgesys atitiktų situaciją, ir
tuos, kurie į tai per daug nekreipia dėmesio. Pirmojo tipo atstovai visada aktyviai siekia suprasti, ko iš jų
tikimasi, greitai tą perpranta ir prisitaiko, pakeisdami elgesį. Jie moka kontroliuoti savo emocijas ir
nežodinę raišką, tiesiog talentingai atlieka skirtingus vaidmenis ir neišgyvena dėl to, kad kai kurie iš jų
nedera su jų vidiniu pasauliu. Pastangos kuriant reikalingus įvaizdžius duoda ir gretutinį rezultatą – tokie
žmonės, stebėdami aplinkinius, labai greitai atpažįsta, kas iš tikrųjų slypi po tam tikra išore.

Ryšys tarp kuriamo įvaizdžio ir asmens tapatumo – nemažai diskusijų keliantis dalykas. Įvaizdžio kūrimas
neretai esti tik tam tikro momento elgesys, savotiškas vaidinimas. Todėl, kurdamas įvaizdį, žmogus savo
tapatumo nepraranda.

Tačiau išimtinais atvejais žmogus gali prarasti savo tapatumą, kuomet dažnai ir ilgą laiką viešai
demonstruoją išvaizdą bei elgesį, galinčius paveikti savojo Aš suvokimą. Iš pradžių sąmoningai kurdamas
ne visai atitinkanti tiesą įvaizdį, žmogus ilgainiui gali imti šventai tikėti, kad jis yra kaip tik toks, koks
stengiasi pasirodyti. Tai ypač tikėtina, jei asmens Aš vaizdas yra nestabilus, t.y. jei jis menkai pažįsta pats
save.

3.2.3. FIZINIS PATRAUKLUMAS KAIP SOCIALINIO SUVOKIMO VEIKSNYS

Pirmas įspūdis apie žmogų, jo įvaizdis labai priklauso nuo išvaizdos: veido bruožų, kūno formų, aprangos
ir pan.

Aplinkinių nuomonę apie žmogų nuo pat pirmų susitikimo minučių formuoja ne tik poza arba mimika,
bet ir tokie nuo jo valios ne visada priklausantys dalykai, kaip kūno formos, veido bruožai. Dėl ankstesnės
patirties, stereotipų ir, kaip manoma, netgi biologinių priežasčių vieni žmonių fiziniai ypatumai mums
atrodo patrauklūs, o kiti – ne.

Tyrimais nustatyta, kad universaliausi kriterijai, vertinant žmonių grožį, yra kūno ir ypač veido simetrija,
taisyklingos proporcijos. Kai kurie kiti požymiai, pvz., apkūnumas, vertinami skirtingai, priklausomai nuo
individualaus požiūrio, kultūrinės aplinkos ir laikmečio.

Asmenims, kurių fizinė išvaizda suvokiama kaip patraukli, aplinkiniai dažniau priskiria ir teigiamas vidines
savybes: jie atrodo lengviau bendraujantys, populiaresni, sveikesni, seksualesni ir apskritai geresni už
mažiau fiziškai patrauklius. Spėjama, kad palankiau vertinti žmones mus verčia gamtos duotas
mechanizmas, padedantis atsirinkti sveikesnius, vaisingesnius partnerius.
Panašios priežastys, kai kurių tyrinėtoju nuomone, lemia ir kitas išankstines nuostatas tam tikros
išvaizdos žmonių atžvilgiu. Pvz., apgaulinga išvaizda neretai būdinga švelnių bruožų žmonėms, turintiems
dideles akis ir mažą dailią nosytę. Toks veidas nesąmoningai asocijuojasi su vaiko veidu, o jį turintis dėl to
suvokiamas kaip geranoriškas, naivus, nekaltas. Tačiau tokie lūkesčiai neturi realaus pagrindo, kaip ir,
pvz., spėjimai, kad žmonės aukšta kakta turi būti protingi. Atvirkščiai, kai kurie tyrimai rodo, kad švelnių
veido bruožų jaunuoliai, stengdamiesi kompensuoti šį savo ,,trūkumą‘‘, nevengia šiukščių manieru ir
neretai tampa gana ,,kampuotomis‘‘ asmenybėmis.

Tam tikrą įspūdį ir nebutinai su tikrove sutampančias interpretacijas gali sukelti ir asmens apranga.

Tikriausiai dėl stereotipų patraukli išvaizda moterims ne visada yra pranašumas. Kai kurie tyrimai rodo,
kad nieko gero nesitikima iš gražių moterų, užimančių vadovaujamus postus ar dirbančių valstybės
tarnyboje. Tačiau tokių nuostatų nėra išvaizdžių vyrų atžvilgiu.

Sprendžiant apie žmogų, kreipti dėmesį į aprangą iš esmės yra logiška: vienaip ar kitaip rendamiesi mes
parodome, kaip norėtume būti suvokiami. Galima skirti 4 pagrindines žinias, kurias siunčiame savo
apranga:

1) apie nepriklausomą laikyseną, laisvę;

2) apie priklausymą tam tikrai visuomenės grupei;

3) apie asmens brandumą;

4) apie sėkmę gyvenime.

Tiesa, tyrinėtojai sutaria: išorinis patrauklumas didžiausią įtaką asmens suvokimui ir santykiams su juo
turi pažinties pradžioje. Vėliau, kai apie žmogų sužinome daugiau, išvaizdos reikšmė ima mažėti.

3.3. Socialinio suvokimo tikslumą ribojantys veiksniai

Įtaką socialinio suvokimo tikslumui daro dvejopi veiksniai: bendrieji suvokimo dėsningumai ir
psicholginės nuostatos. Bendrieji suvokimo dėsningumai veikia suvokiant ne tik kitus asmenis bei jų
santykius, bet ir aplinkos daiktus, garsus ir kt. Kai kuriuos iš jų lemia fiziologinės priežastys. Formuojantis
nuostatoms, didesnę įtaką turi įgyta patirtis. Suvokimo dėsningumai dažniau lemia priimamos
informacijos filtravimą, o nuostatos – šališką jos vertinimą ir interpretavimą. Tiesa, šių grupių veiksnių
visiškai atskirti negalima: kai kurie suvokimo dėsningumai veikiausiai yra psichologinių nuostatų
susiformavimo pagrindas (pvz., kategorialumą galima sieti su stereotipais ir pan.)

3.3.1. BENDRIEJI SUVOKIMO DĖSNINGUMAI

Nors socialinis suvokimas labai skiriasi nuo, pvz., fizinių objektų suvokimo (kvapo, garso ir t.), čia
pasireiškia ir daug bendrų suvokimo dėsningumų. Visų pirma, socialiniam suvokimui, kaip ir betkokiam
kitam, būdingas daiktiškumas: nors suvokimo proceso rezultatas – tik mūsų sąmonėje egzistuojantis
tikrovės vaizdas, mes jį priskiriame už mūsų egzistuojančiam pasauliui. Yra daug priežasčiu manyti, kad
socialinę tikrovę – kitų žmonių elgesio motyvus, tarpusavio santykius ir kt. – dažnai suvokiame klaidingai.
Tačiau retai apie tai susimąstome, manydami, kad mūsų išvados apie kitus yra ,,objektyvūs faktai‘‘.

Koks socialinės tikrovės vaizdas susidarys mūsų sąmonėje, lemia ne tik pati tikrovė, bet ir mūsų
ankstesnė patirtis, kultūrinės aplinkos suformuoti požiūriai, nuostatos, įsitikinimai ir t.t. Kognityvinėje
psichologijoje tai vadinama apercepcija – patirties ar vidinės būsenos papildytu suvokimu. Bendraudami
turime žinoti, kad mūsų nuomonė apie kitą žmogų atspindi ne tik tai, koks yra jis, bet ir tai, kokie esame
mes.

Svarbus bet kokio, taigi ir socialinio, suvokimo ypatumas yra atrenkamumas. Iš aplinkos, tap pat ir iš
vidaus mūsų jutimo organus vienu metu paprastai pasiekia labai daug įvairių dirgiklių. Pvz., dabar, kai
skaitote šią pastraipą, jūs galbūt kartu girdite pravažiuojančius

automobilius, šnekantis kitus žmones ir t.t. Sąmoningai ir tiksliai, su visomis detalėmis, paprastai
suvokiame tik neidelę dalį to, ką tą akimirką galime patirti. Suvokdami kitus žmones, taip pat negalime
aprėpti visko. Taigi mes nesąmoningai atsirenkame tik dalį prieinamos informacijos. Kuri tai dalis, t.y.
kurią informaciją suvoksime, o kurios – ne, priklauso nuo mūsų interesų, nuostatų, motyvų ir pan.
Dažniausiai mes matome tai, ką norime matyti – kas patvirtina išankstinę nuomonę, įsitikinimus.

Suvokdami socialinę tikrovę mes ne tik atsirenkame tam tikrą informaciją, bet ir subjektyviai
interpretuojame tą, kuri pasiekia mūsų sąmonę. Todėl daug ką galime suvokti netiksliai, iškreiptai. Tam
gali turėti įtakos suvokimo visybiškumas: mes siekiame susidaryti visybišką suvokiamo objekto vaizdą,
net jeigu trūksta svarbių detalių. Mes jas nesąmoningai prikuriame, o dviprasmišką informaciją
interpretuojame, derindami prie to, ką jau suvokėme.

Suvokimo kategorialumas lemia, kad suvokimo proceso metu socialinės aplinkos faktus, kaip ir bet ką
kita, mes automatiškai stengiamės priskirti kokiai nors reiškinių ar objektų kategorijai, klasei: ,,tai –
konfliktas‘‘, ,,ji – feministė‘‘ ir pan. O toliau jau naudojame tai kategorijai pritaikytą iš anksto paruoštą
suvokimo schemą. Pvz., jeigu suvokdami moterį priskiriame ją kategorijai ,,feministė‘‘, galbūt susiesime
ją su požymiu ,,jos pavardė nerodys šeimyninės padėties‘‘, nes ,,feministės nenori, kad moterų pavardės
rodytų šeimyninę padėtį‘‘.

Suvokimui būdinga ir fiksacija: vieną kartą tam tikru būdu suvokus kokį nors objektą, suvokinio bruožai
išlieka atmintyje ir tai turi įtakos vėlesniems percepciniams sprendimams. Be to, informacija, kurią
gauname anksčiau, yra svaresnė nei vėlesnioji. Tam gali turėti įtakos ir atminties tyrinėtojų nustatytas
pradmės efektas: geriau atmintyje išsaugoma, lengviau atgaminama pirmesnė tam tikro informacijos
kiekio dalis. Todėl labai ilgai išlieka pirmasis įspūdis, kurį susidarome apie kitą žmogų.

3.3.2. PSICHOLOGINĖS NUOSTATOS

Socialinio suvokimo metu veikiančios psichologinės nuostatos – tai mechanizmai, kurie leidžia mums
pagal tai, ką matome, girdime, užuodžiame ir pan., greitai įvertinti žmogaus vidines savybes, socialinę
padėtį ir kita. Jos, kaip ir bendrieji suvokimo dėsningumai, atlieka iš dalies teigiamą, iš dalies ir neigiamą
vaidmenį. Teigiama yra tai, kad suvokimo proceso pradžioje jos padeda mums greičiau padaryti norimas
išvadas, pvz., įvertinti, ko galima tikėtis iš vakare sutikto praeivio nuošalioje tamsioje gatvėje. Neigiama
pusė – tai,kad turėdami išankstinė nuomonę, mes nesąmoningai ieškome ją patvirtinančių faktų ir
ignoruojame tuos, kurie jos neatitinka.

Stereotipai yra bene populiariausi iš šio rūšies veiksnių, darančių įtaką socialiniam suvokimui.

Stereotipai – tai tam tikroje aplinkoje paplitę, dalies visuomenės pripažįstami apibendrinimai apie kokios
nors socialinės grupės atstovus.

Stereotipiškai gali būti vertinami pensininkai, studentai, kurios nors profesijos atstovai ir kt. Labai paplitę
yra įvairias etnines, religines grupes apibūdinintys stereotipai, taip pat – lyčių stereotipai. Stereotipai
dažniausiai apiema tokius požymius, kaip įsitikinimai ir vertybės, tipiški elgesio motyvai, tradiciniai
vaidmenys ir pan.

Stereotipai nesusiformuoja atsitiktinai, jų gyvavimas remiasi tikrovėje pastebėtais faktais.

Nuo stereotipų ne taip toli ir iki diskriminacijos – reiškinio, kai imama neteisingai elgtis su tokia
visuomenės grupe, kuriai stereotipų pagrindu priskiriami neigiami bruožai, ar net tyčia jai pakenkti.

Dar vienas galimų klaidų šaltinis – vadinamosios slaptos asmenybės teorijos. Jos ne taip plačiai
paplitusios visuomenėje kaip stereotipai, veikiau yra nuostatos, būdingos pavieniams asmenism tam
tikrų socialinių grupių atstovų atžvilgiu. Šias teorijas mes sukuriame remdamiesi savo patirtimi, nes
turime polinkį suvokdami informaciją ją klasifikuoti ir apibendrinti. Tokiu būdu įgyhane suvokimo
schemas – požymių, priskiriamų tam tikrai asmenų ar reiškinių kategorijai, rinkinius. Schemos taip pat
apima mūsų prielaidas, kodėl šie požymiai vieni su kitais siejasi. Jei mūsų individuali patirtis šia prielaidas
patvirtina, labai tikėtina, kad imsime laikytis, beje, nebūtinai sąmoningai, savo individualios slaptos
teorijos.
Tačiau mūsų patirtis gali būti pernelyg ribota. Takim, išvadas apie šiuolaikinės merginos laisvalaikį,
remdamasis savo patirtimi, gali daryti penkiasdešimtmetis, ir jos bus visiškai neteisingos. Slaptos
asmenybės teorijos gali būti ir gana paprastos, lengvai paneigiamos (,,visi akiniuočiai – moksliukai‘‘), ir
geriau abmąstytos, subtilesnės (,,kaip visi menininkai, ji laiko neplanuoja‘‘).

Savo subjektyvia patirtimi mes remiamės ne tik sudarydami schemas, bet ir priskirdami kitiems
įsitikinimus ir elgesio motyvus, kurie būdingi mums patiems. Tai pritarimo iliuzija – polinkis manyti, kad
kiti žmonės galvoja, jaučiasi ir elgiasi taip pat, kaip mes. Kai jaučiamės nelaimingi ir nusivylę, daugiau
tokių pat žmonių matome aplinkui, o kai džiaugiamės, atrodo, kad besidžiaugiančių yra daugiau, nei
nusiminusių. Jei esame nepatenkinti darbo sąlygomis, manome, kad panašiai galvoja ir dauguma
bendradarbių, o jei jos mums patinka, esam įsitikinę, kad jomis patenkinti ir kiti.

Netikslų, šališką kitų žmonių suvokimą gali lemti aureolės efektas – tai tendencija išlaikyti veinų bruožų
sukeltą įspūdį, suvokiant kitus. Pvz., pastebėję kokį nors mums labai patrauklų asmens bruožą, esame
linkę nepastebėti jo trūkumų ir ieškome kitu patrauklų savybių, siekdami susidaryti kuo priimtinesnį to
asmens vaizdą. Ir atvirkščiai, jei pastebime ką nors atstumiančio, ieškome ir daugiau patvirtinimų, kad
tas asmuo apskritai yra atstumiantis. Tokiu būdu dalis mūsų gautos informacijos apie žmogų ima
dominuoti ir daro įtaką vėlesniems sprendimams. Aureolės efektas būna labai ryškus ką nors įsimylėjus:
tada neigiamus žmogaus bruožus ignuoruojame, pastebėdami tiktai geruosius.

Yra nuomonių, kad tradicinė aureolės efekto samprata – esą bet kuris bruožas gali tapti pagrindu kito
žmogaus suvokimui – yra pernelyg paprasta. Tiesa yra tai, kad mes skirtingas žinias apie žmogų jungiame
į vieną visumą, o naujai gautą informaciją deriname prie jau turimos. Tačiau pastebėta, kad vieni bruožai
suvokiant žmones turi didesnį svorį negu kiti. Jie vadinami centriniais bruožais. Vienas iš tokių bruožų yra
žmogaus šiltumas-šaltumas.

Dar viena priežastis, kodėl suvokdami kitus mes naujai gaunamą informaciją interpretuojame
tendencingai – mūsų įsitikinimas, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus.Tai vadinama vieningumo
iliuzija. Mes tikimes, kad vienas žmogaus poelgis ar požiūris neprieštaraus kitam, kad panašiomis
situacijomis jis visada elgsis daugmaž taip pat, ir esam linkę suvokti jį kaip pasižymintį stabilių bruožų
rinkiniu bei prognozuojamu elgesiu, t.y. kaip asmenybę. Galbūt tą lemia žmonėms būdingas stabilumo
siekis, noras jaustis ramiai, užtikrintai. Todėl kartą iš ko nors išgirdę nedraugišką ,,užsičiaupk!‘‘,
greičiausiai manysime, kad tas žmogus – šiurkštus nepraustaburnis, nors tąkart jis galbūt tik nevykusiai
pajuokavo. Jei gausime priešingos informacijos, reiškiančios, kad žmogus yra mandagus, ją vis tiek kaip
nors priderinsime prie jau turimos, pvz., paaiškindami ,,netikėtą‘‘ elgesį kokia nors susiklosčiusia
situacija.

Kitų žmonių elgesio priežasčių aitkinimas vadinamas atribucija. Atribucijų tyrimai taip pat įtikinamai
rodo, kad vertindami kitus nes nesame objektyvūs. Savo sėkmę visi dažniausiai aiškina turimais
gebėjimais bei pastangomis, o nesėkmes – nepalankiomis aplinkybėmis, negeranorišku kitų žmonių
elgesiu. Tyrimais nustatyta kad aiškindami apskritai bet kokius savo veiksmus, mes kur kas labiau
atsižvelgiame į išorinių veiksnių įtaką, o kitų žmonių veiksmus esame linkę aiškinti vien jų pačių vidinėmis
ypatybėmis. Tai vadinama pagrindine atribucijos klaida. Tikriausiai kiekvienas, patekęs į autoavariją
vairuodamas automobilį, oasakys, kad ji nebūtų įvykusi, jei ne kokios nors išorinės aplinkybės. Kiti,
vertindami tą pačią situaciją, būtinai prisimins vairuotojo išsiblaškymą, neatsargumą ar greičio pomėgį.

Dar vienas atribucijos klaidų šaltinis – dažnai daroma nesąmoninga prielaida, kad pasaulis yra teisingas.
Ja remdamiesi manome, jog visi gauna tai, ką užsitarnavo, sėkmė lydi tuos, kurie jos verti, o nelaimės
atsitinka jų nusipelnusiems. Tai vadinama gynybine atribucija. Mat vienas iš aiškinimų, kodėl žmonės taip
galvoja, yra toks: taip ginamasi nuo minties, kad ir pačiam gali atsitikti nelaimė – ji juk ateina tik pas
,,nusipelnusius‘‘. Siekdami saugiau jaustis, žmonės netgi pateisina smurto, nusikaltimų ar genocido
vykdytojus, priskirdami aukoms kokią nors kaltę.