Konstitucijos sąvoka, konstitucijos funkcijos

Konstitucija – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis

valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius. Terminas kilęs iš lotyniško žodžio constitutio,
reiškiančio bet kokį ypač svarbų įstatymą.
Konstituciją gali turėti regionas, valstybė ar valstybių sąjunga, taip pat prekybos organizacijos,
politinės partijos, įmonės.

Konstitucijos forma, struktūra, konstitucijų tipologijos

Konstitucija gali būti:
Rašytinė – vienas aktas, arba kelių konstitucinių įstatymų visuma.

Nerašytinė – susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių (ir) ar precedentų.

1. Konstitucijų priėmimas, keitimas, galios netekimas

2. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinė doktrina

Konstitucinės teisės samprata, konstitucinės teisės sąvokos vartojimo

aspektai

Konstitucinės teisės sąvoka. Konstitucinės teisės sąvoka teisinėje literatūroje vartojama

keliais aspektais. Ji gali būti suprantama kaip asmens subjektinė teisė, įtvirtinta Konstitucijoje,
kaip objektinė teisė, t.y. nacionalinės teisės sritis, kaip vienas iš teisės mokslų ir kaip studijų
disciplina.
Taigi konstitucinė teisė pirmu atveju vartojama Konstitucijoje įtvirtintoms asmenų
subjektinėms teisės apibūdinti, turimas galvoje teisinio santykio dalyvio galimas elgesys.
Subjektinės teisės turinį sudaro trys teisinės galimybės : galimybė elgtis taip, kaip numato
teisės normos, galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą, taip pat
galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad šios apgintų subjektinę teisę.
KT objektyviąja prasme suprantama per teisės normas. KT kaip objektyviosios teisės sritis –
tai normų ir principų sistema, nustatanti asmens teisinio statuso pagrindus, valstybės
organizaciją, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo pagrindus.
KT kaip teisės mokslas – tai visuma mokslo žinių, teorijų, koncepcijų, mokymų. KT mokslas
tiria ir KT normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.
KT kaip studijų disciplina reiškia specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštojoje

mokykloje. KT šiuo atveju glaudžiai susijusi su KT mokslu, remiasi jo pasiekimais.

Konstitucinės teisės šaltiniai, konstitucinės teisės siaurąja prasme ir

konstitucinės teisės plačiąja prasme šaltinių sistema

Formaliuoju teisiniu aspektu teisės šaltinis – oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir
įtvirtinimo forma. Materialiuoju aspektu – istorinės, socialinės, politinės aplinkybės, įtakojusios
teisės normos atsiradimą.
Labiausiai paplitęs teisės šaltinių skirstymas – pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo būdą :
teisės norminis aktas, teisinis paprotys, teismo precedentas.
Atsižvelgiant į tai, ar teisės šaltiniai galioja dabar, ar galiojo praeityje, jie skirstomi į
galiojančius ir istorinius teisės šaltinius ( Statutai, 1918-1938 konstitucijos ).
Teisės šaltinio sąvoka apima ne tik teisės normą, bet ir teisės principus, doktriną. Teisės
šaltinių klasifikacija gali būti grindžiama teisės struktūra ir jai priskiriama doktrininis, norminis
ir sociologinis elementai ( lygiai ). Doktrininiu lygiu teisės šaltiniai susiklosto kaip doktrina,
principai. Norminiu – teisės normų aktai, o teisės realizavimo lygiu – teisės precedentas,
teisminė praktika, norminė sutartis, paprotys.
Konstitucinės teisės šaltiniai gali būti klasifikuojami įvairiai : pagal teisinę galią, pagal
konstitucinės teisės institutus (pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių).

Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos

ypatumai.

Kiekvienai valstybei būdinga savita konstitucinės teisės šaltinių sistema. Labiausiai paplitusi
konstitucinės teisės šaltinių klasifikacija yra pagal jų teisinę galią. Taip klasifikuojami jie gali
sudaryti hierarchinę sistemą.
Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniai :
a) Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji Konstitucijos dalis,
taip pat Konstitucijos pataisos.
b) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai
Kiti konstitucinės teisės šaltiniai :
a) Konstituciniai įstatymai, priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 dalį.
b) Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys
c) įstatymai, Seimo statutas
d) poįstatyminiai aktai ( Seimo nutarimai, Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai,
ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės norminiai aktai ) ( savivaldos institucijų aktai
nereguliuoja santykių, tiesiogiai priskirtinų konstitucinės teisės sričiai, todėl jų priskyrimas
konstitucinės teisės šaltiniams abejotinas).
Šalia tarptautinių sutarčių turėtų būti ir Europos žmogaus teisų teismo precedentai.
Fakultatyviniais teisės šaltiniais laikytina teisminė praktika, teisės principai, papročiai,
doktrina. Fakultatyvinių teisės šaltinių grupė – ypatinga, jos vieta ir reikšmė teisės šaltinių
sistemoje anaiptol ne žemiausia, prireikus jie papildo kitų konstitucinės teisės šaltinių įtvirtintą
teisinį reguliavimą.

Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis.

Konstitucija - pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje
sistemoje. Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų
leidybos pagrindą, visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o
poįstatyminiai aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Ir Konstitucija, ir jos sudedamoji dalis, ir
Konstitucijos pataisos sudaro vieningą, aukščiausio reguliavimo lygmens normų ir principų
sistemą.
Konstitucinės teisės teorijoje konstituciniais įstatymais dažnai yra vadinami Konstitucijos
papildymai ir pataisos, o esant nekodifikuotai Konstitucijai – ir jos dalys. Konstitucinis
įstatymas yra sudedamoji Konstitucijos dalis, jis priimamas sudėtingesne procedūra nei bet
koks kitas įstatymas. Konstituciniai įstatymai Lietuvoje konstitucinių šaltinių sistemoje gali būti
klasifikuojami į atskiras rūšis. Svarbu skirti, ar konstitucinis įstatymas yra Konstitucijos
pataisa, ar jos dalis, ar atskirą prasmę turintis išskirtinės galios įstatymas. Konstituciniai aktai
savo galia prilygsta Konstitucijai.
Konstituciniai įstatymai gali būti suprasti ir kita prasme. Konstitucijos 96 straipsnyje 3 dalyje
suformuluota kitokia konstitucinių įstatymų samprata : tai ne steigiamosios, o įstatyminės
galios teisės aktai, savo galia neprilygstantys Konstitucijai. Jie nėra Konstitucijos sudedamoji
dalis ar Konstitucijos pataisos.

Konstitucinės normos, konstituciniai principai, konstituciniai teisiniai

santykiai
Nagrinėjant KT teisės struktūrą dažnai teigiama, kad ją sudaro normos, institutai ir principai.
Teisės norma – tai visiems privaloma formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, valstybės
prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų. KT normoms būdingi tam tikri ypatumai :
Išsiskiria savo teisine galia ( ypač Konstitucijos teisės normos), teisės subjektų pobūdžiu,
turiniu(reguliuoja ypatingus teisinius santykius), susiję su suvereniteto apsauga, būdingas
imperatyvumas, stabilumas, pagrindinis šaltinis – Konstitucija.
Funkcija. KT normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį : nustato valstybės
organizacijos, valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, reguliuoja
valstybės ir asmens svarbiausius santykius.
Struktūra. Teisės normą sudaro: hipotezė, dispozicija, sankcija. KT normų, kuriuose yra visi
trys struktūriniai elementai, nėra daug. Paprastai jas sudaro vien dispozicija. Sankcijos yra
politinio pobūdžio.
Klasifikavimas,rūšys. Atsižvelgę į KT sampratą siaurąja ir plačiąja prasme, galime išskirti dvi
normų grupes:
a) KT siaurąja prasme normos
b) KT plačiąja prasme normos
Galima skirstyti ir pagal teisės šaltinius, kuriuose jos išdėstytos :
a) įtvirtintos Konstitucijoje
b) įtvirtintos įstatymais
c) įtvirtintos poįstatyminiais aktais
d) įtvirtintos kitais KT šaltiniais

Pagal galiojimo trukmę jos gali būti skirstomos į pastovias (galioja iki oficialaus panaikinimo) ir
laikinas (galiojimo trukmė nustatyta),gali būti išskirtinės KT normos, kuriomis, įvedus
nepastoviąją ar karo padėtį, laikinai ribojamos teisės ir laisvės.
Pagal normų privalomumą skiriamos dispozityvios ir imperatyvios.
Pagal paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme į materialiąsias ir procesines.
Pagal vaidmenį reguliuojant teisinius santykius – reguliacinės (nustato visuomeninių santykių
dalyvių teises ir pareigas) ir apsauginės (saugančios reguliacinės normos).
Pagal jose išdėstytų taisyklių pobūdį – įpareigojamosios, draudžiamosios ir įgalinančios.
Gali dar būti skiriamos į bendrąsias (formuluoja principus, uždavinius,tikslus) ir konkrečiąsias
(tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas).
Dar galima skirti į pirmines ir antrines taisykles, į kompetencijos ir elgesio normas ir pan.
Pagal įtvirtinimo pobūdį galima skirti : statutines, precedentines, papročių, įtvirtintas
tarptautinėse sutartyse.

Konstitucinės teisės principai. Konstitucinių principų klasifikavimas

KT principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas

teisinis reguliavimas. Principai ir normos yra glaudžiai susiję, kartais vienas nuostatas galima
laikyti ir principais, ir normomis. Visgi principai išsiskiria labai apibendrinamu formulavimu,
visą teisinę sistemą nukreipiančiu pobūdžiu. Pagrindiniai : prigimtinių teisių, Konstitucijos
viršenybės, teisinės valstybės.

Konstituciniai teisiniai santykiai – tai KT normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių

dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir pareigas.
KT santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams požymiai: atsiranda teisės
normų pagrindu, tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų, įgyvendinimas garantuotas
valstybės prievarta ir pan.
Subjektai. Teisinių santykių subjektai yra asmenys, kurie yra teisnūs(geba turėti teises ir
pareigas) ir veiksnūs(geba savo veiksmais įgyvendinti teises ir pareigas).
Privatinėje teisėje civilinių santykių subjektai skirstomi į fizinius ir juridinius asmenis. KT

sudėtingiau. Konstitucinių teisinių santykių subjektai yra:

a) Fiziniai asmenys(LR piliečiai, užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės, asmenys

su dviguba pilietybe. Gali būti ir fizinių asmenų grupės.
b) socialinės bendrijos(pvz tauta, administracinių teritorinių vienetų gyventojai.
c) Lietuvos valstybė
d) Valstybės valdžios institucijos
e) vietos savivaldos institucijos
f) visuomenės organizacijos ir susivienijimai
g) atstovaujamųjų institucijų deputatai

KT santykių objektas – socialinės vertybės ( žmogaus teisės ir laisvės, suverenitetas,

demokratija).
Teisinių santykių turinį atskleidžia teisinių santykių subjektų subjektinės teisės ir pareigos.
Subjektinė teisė – tai galimybė atlikti tam tikrus veiksmus ir reikalauti, kad juos atliktų ar
neatliktų kiti. Teisinė pareiga – teisinio santykio dalyvio privalomas elgesys, kuriuo užtikrinama
kito teisinio santykio dalyvio subjektinė teisė.
KT normos sureguliuodamos tam tikrus santykius dar nesukuria konkretaus konstitucinio
teisinio santykio. Tam reikia juridinio fakto – konkretaus gyvenimo faktai, su kurių buvimu
teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.
Klasifikavimo pagrindai. Galima klasifikuoti atsižvelgiant į KT normas. Taigi santykiai gali būti
materialieji ir procesiniai, koordinaciniai(iš dispozityvių normų) ir subordinaciniai(iš imperatyvių
normų), reguliaciniai ir apsauginiai, bendrieji ir konkretieji.
Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą gali būti paprastieji ( kai vienas subjektas turi teisę, kitas
– pareigą) ir sudėtingieji(kai abu turi teises ir pareigas).
Pagal subjektų teises ir pareigas gali būti aktyvieji( dalyviai turi atlikti tam tikrus veiksmus) ir
pasyvieji ( privalo neatlikti tam tikrų veiksmų).
Daugelis konstitucinių teisinių santykių susiję su šalies politinės sistemos funkcionavimo
pagrindais.

Konstitucinės teisės mokslas

Konstitucinės teisės mokslas – viena iš teisės mokslo šakų. Siauruoju požiūriu tai mokslas,
tiriantis KT kaip savarankišką teisės normų sistemą. Kalbėdami apie KT kaip apie mokslo
šaką, turime omenyje materialiąją, o ne formaliąją KT. Formalioji KT, kaip tam tikras teisinio
tvarkymo metodas, vienoje valstybėje gali būti, kitoje, kuri tvarkosi kitu metodu, gali ir nebūti.
KT mokslo palyginti su KT kaip teisės šaka, skiriasi visuomeninė paskirtis, dalykas ir metodas.
KT kaip teisės šaka atlieka visuomenės integravimo ir visuomeninių santykių reguliavimo
funkciją, kaip mokslo šaka – pažintinę funkciją. KT mokslo dalykas – visų pirma yra pati KT
( kaip teisės šaka ). Taigi dalykas iš dalies sutampa. KT mokslas nagrinėja pilietybę, žmogaus
teises ir laisves, valstybės formą, valstybės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir
tt. Bet šio mokslo objektas kur kas platesnis. Jis nagrinėja tokias konstitucines problemas kaip
KT normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, konstitucijų ir konstitucingumo istorija, KT
šaltiniai, valstybės samprata ir kita. KT mokslas taip pat tiria įvairių mokslininkų teorijas, jų
atsiradimo priežastis. Taigi šis mokslas analizuoja pats save. Šie KT mokslo dalyko elementai
sudaro jo specifiką santykio su KT kaip teisės šakos dalyku atžvilgiu. KT mokslas daug
bendrų bruožų turi su politika. Taigi KT mokslas gali būti apibrėžiamas taip : tai sistema žinių
apie galiojančias KT normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, šių santykių istorinę
raidą, perspektyvą ir reikšmę.
Šaltiniai. KT mokslo sistemą veikia šalyje vyraujanti teisės doktrina, sisteminis galiojančios
konstitucijos išdėstymas, konstitucinis visuomenės mentalitetas. Kaip žinių apie KT sistema,
KT mokslas remiasi šaltiniais, kuriais vadovaudamasis mokslas sistemina žinias apie teisę.
KT mokslo šaltinių sistemą sudaro specialieji ir teisės šaltiniai. Specialieji – tai mokslininkų
teoriniai darbai, konkrečių KT institutų studijos, žurnalų straipsniai, norminių teisės aktų
komentarai ir t.t. Teisės – tai KT normas įtvirtinantys teisės aktai.

1992 m. konstitucijos projekto ruošimas, Lietuvos Respublikos

Konstitucijos priėmimas

1990 metais kovo 11 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo naujas Lietuvos
konstitucinės raidos etapas, atsivėrė reali perspektyva konstitucingumo koncepcijai formuotis.
Laikinasis pagrindinis įstatymas tiko tik pradiniam laikotarpiui, pereinant iš totalitarinės
praeities į demokratiją. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug kuo
neatitiko demokratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo
socialistinės sistemos reliktai. Šalies ateitį reikėjo sieti su nauja Konstitucija. Naujos
konstitucijos priėmimo ir rengimo etapą sąlygojo keletas veiksnių, atramos taškų :
*šalies konstitucinės tradicijos. Tai teisinės minties palikimas ( statutai, konstitucijos ), kuris
labiausiai tiko Lietuvai konstitucinio reguliavimo sistemos paieškai.
*Demokratinių vakarų valstybių konstitucinė patirtis. Tai vakarų teisinės civilizacijos
mokslininkų darbai, pokario Vakarų Europos šalių konstitucijos. Taip pat domėtasi ir Lietuvos
tarpukario bei to meto teisininkų darbais.
*naujos konstitucijos rengimo laikotarpio 1990-1992m. šalies politinio ir socialinio gyvenimo
aktualijos. Tai sparčios politinės, socialinės, ekonominės permainos, daugybė įvykių,
besikeičiantys socialiniai santykiai, besiklostanti politinė sistema, besikuriančios naujos
partijos ir organizacijos.
1990-1992 buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Juos galima įvairiai
suklasifikuoti, pavyzdžiui, į tokius, kurie siūlė prezidentinę demokratiją, parlamentinę
demokratiją. Galima išskirti 1990m. teisininkų ir filosofų draugijų projektą, siūliusį dviejų rūmų
parlamentą, taip pat 1991m. demokratinės darbo partijos projektą, siūliusį parlamentinę
demokratiją, 1991m. amerikiečių mokslininkų, atvykusių į Lietuvą, parengtą projektą, kuris
labai panašus į JAV konstitucinį modelį, siūlė prezidentinę valdymo forma ( konstitucinis
kuriozas – kai konstituciją rengia kitos šalies autoriai ). 1992m. pasirodė liberalų sąjungos
siūlytas projektas, modernizuotas 1938m. Konstitucijos variantas.
Konstitucijos rengimo procesą galima suskirstyti į keletą didesnių etapų :
parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai. Naujos konstitucijos kūrimo darbo pradžią
Aukščiausioje Taryboje žymi Aukščiausios tarybos prezidiumo nutarimas dėl LRK rengimo,
kuriame patvirtinta darbo grupė, kurią sudarė žymūs politikai, teisininkai, visuomenės veikėjai.
Darbo grupei buvo pavesta parengti bendrąją Konstitucijos koncepciją. Vykdydama šį
pavedimą parengti LRK koncepcijos Metmenys, kuriuose suformuluotos svarbiausios būsimo
konstitucinio reguliavimo pagrindinės nuostatos. Metmenys pateikti Lietuvos Aide visuomenei
svarstyti . Juose atsispindėjo valdžių padaijimo principas, Seimui pripažintas itin svarbus
vaidmuo. Konstitucijos pirmąjį rengimo etapą reikėtų laikyti pakankamai sklandžia darbo
pradžia. Tačiau po 1991 pučo Maskvoje tarptautinis LT pripažinimas, tiesioginės grėsmės
Lietuvai sugriuvus SSRS išnykimas lėmė, kad Sąjūdyje ėmė veikti išcentrinės jėgos, įvairios
politinės grupės puoselėjo skirtingas šalies ateities vizijas ir tų viszijų įgyvendinimo būdus. Tai
komplikavo Konstitucijos rengimą.
konstitucinių konfrontacijų etapas. 1991m. priimtas Aukščiausios tarybos nutarimas dėl
Lietuvos konstitucingumo raidos, kuriame AT išdėstė savo požiūrį į tolesnį Konstitucijos
rengimą. Šio nutarimo svarstymas išryškino ir nuomonių skirtumus dėl konstitucinio proceso.
Nesutarimų objektu tapo Prezidento institucijos atkūrimas. 1991m. AT sudarė laikinąją
komisiją Konstitucijos projektui parengti. Komisijos darbą sutrikdė politinių jėgų konfrontacija.
Komisija suskilo, didžioji dalis ( 11narių) rengė vieną Konstitucijos projektą, mažuma ( 3 nariai
) – kitą. Aukščiausiai tarybai svarstyti buvo pateikti du projektai, kurie abu iškritikuoti, bet
pritarta po svarstymo daugumos projektui. Jis paskelbtas spaudoje, tačiau Sąjūdžio koalicija (
mažuma) paskelbė ir savo remiamą projektą spaudoje. Taip pat suorganizavo referendumą
dėl Prezidento institucijos atkūrimo dar nepriėmus Konstitucijos, tačiau referendumas
nepavyko. Aukščiausioji taryba skilo : abi pusės neradusios bendros kalbos ėmė rengti
atskirus posėdžius.
politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendumu. Šalies parlamente imta
ieškoti susitarimo, kaip politinį procesą nukreipti racionalia kryptimi. Aukščiausios tarybos
frakcijų ir nepriklausančių frakcijoms deputatų grupės atstovai tarėsi dėl išeities iš
susidariusios situacijos. Aukščiausioji taryba pritarė tokiam deputatų frakcijos susitarimui :
Rinkimai į Seimą bus rengiami rudenį pagal naują Seimo rinkimų įstatymą
Seimo rinkimų dieną bus pateiktas referendumui naujos Konstitucijos projektas.
Derinimo komisijos iki 1992 06 16 turi pateikti rinkimų įstatymo projekto metmenis, o iki 23 –
suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas
Priimti naują arba pataisytą tebegaliojantį rinkimų įstatymą, paskelbti rinkimus į naują Seimą.
Tęsti konsultacijas tarp frakcijų , į AT posėdžių darbotvarkę įtraukti klausimus, kurie turi būti
priimti iki naujų rinkimų

Taigi politinės krizės įveikimas buvo susietas su 1992m. rudenį numatytais rinkimais į Seimą ir
suderinto Konstitucijos projekto parengimu. Sudarytai konstitucinių problemų derinimo
komisijai teko uždavinys suderinti bendras pozicijas dėl Seimo, Prezidento ir Vyriausybės
įgaliojimų. 1992 07 nutarimu AT paskelbė rinkimų į Seimą datą ir nustatė, kad tą pačią dieną
vyks ir referendumas dėl Konstitucijos. Tačiau nežiūrint visų derinimų, Konstituciijos priėmimo
ateitis buvo neaiški. Paskutiniame suderinto Konstitucijos projekto rengimo etape didžiausią
drbą nuveikė konstitucinių problemų derinimo grupės kartu su teisininkais. Projekto derinimo
grupei per labai trumpą laiką pavyko parengti suderintą Konstitucijos projektą. 1992 10 13 AT
pritarė LRK projektui. Buvo nustatyta, kad Konstitucijos sudedamoji dalis –įstatymas dėl
Lietuvos valstybės ir aktas Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas, pritarta
įstatymo Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos ir jis kartu su Konstitucija pateiktas referendumui. Buvo
priimtas įstatymas Dėl referendumo LRK priimti, kuriame skelbiama, jog dalyvavimas
referendume yra laisvas, grindžiamas visuotinia, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu
balsavimu. Konstitucija bus priimta, jei referendume pritars daugiau nei pusė balsavimo teisę
turinčių piliečių. Referendumu buvo pritarta ir Konstitucija įsigaliojo kitą dieną po oficialaus
rezultatų paskelbimo 1992 11 02, o 06 Konstituciją pasirašė AT pirmininkas – Landsbergis
Rengimo ir priėmimo procesas parodė Lietuvoje neseniai įsitvirtinusios demokratijos
silpnąsias ir stipriąsias puses, proceso išdava – priimta nauja šalies Konstitucija.

1992 m. LRK bruožai, struktūra, jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo

tvarka.
Struktūra. Pagal forma 1992 m. Konstitucija yra sudėtinė kodifikuota Konstitucija. Ją sudaro
Lietuvos Respublikos Konstitucija ( pagrindinis teisinis aktas ) ir dar 4 dokumentai, kurie
išvardyti 150 straipsnyje :
1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“ : patvirtinama, kad
Lietuva yra nepriklausoma demokratinė Respublika – tai konstitucinė norma ir pamatinis
principas, kuris gali būti pakeistas tik plebiscitu, jeigu už tai pasisakys ne mažiau kaip ¾
rinkimų teisę turinčių piliečių.
1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į
postsovietines Rytų sąjungas“; užfiksuotas Lietuvos siekis puoselėti abipusiai naudingus
santykius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtyje, bet niekada ir jokiu
pavidalu nesijungti į jokias SSRS pagrindu kuriamas sąjungas. Veikla, kuria mėginama
Lietuvą įtraukti į tokias sąjungas laikoma priešiška Lietuvos valstybei ir atsakomybė už ją
nustatoma pagal įstatymus. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių
Rusijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.
1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos”; reglamentuojama Konstitucijos
ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarka. Pagal šį įstatymą, įsigaliojus LRK netenka galios
Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas, o kiti teisiniai aktai, galioję iki
Konstitucijos, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir tol, kol nepaskelbiami
netekusiais galios. Taip pat nustatyta, kada baigiasi Aukščiausios tarybos įgaliojimai, kada į
posėdį renkasi Seimo nariai, Seimo nario priesaikos tekstas, aptarta situacija, kol dar nėra
Prezidento, kaip renkami KT teisėjai ir tt. Įstatymas buvo priimtas referendumu kartu su LRK.
2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl LR narystės ES“. ES teisės normos taikomos
tiesiogiai ir turi viršenybę, kalbama apie ES teisės aktų priėmimą.
Visi šie aktai traktuojami kaip vientisas sudėtinis aukščiausios galios teisinis aktas. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos sudėtinės dalys yra šios :
Preambulė. Tai glausta įžanginė teksto dalis, kurioje įtvirtinti esminiai Lietuvos valstybinio
gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai. Ypač svarbios preambulės
nuostatos dėl valstybės ir teisės tęstinumo ir perimamumo, dėl prigimtinės žmogaus ir Tautos
teisės laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvoje. Preambulėje
skelbiami tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo tikslai – tai atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Lietuvos valstybės kūrėja – tai pilietinė
Lietuvos žmonių bendrija.
Pagrindinė Konstitucijos dalis (I-XIV skirsniai). I skirsnis “Lietuvos valstybė” – jame įtvirtinti
konstituciniai Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai : nepriklausoma demokratinė
respublika, Tautos suverenitetas, valdžios padalijimas, valdžios galių ribojimas Konstitucija,
Konstitucijos viršenybės principas, taip pat normose kalbama apie pilietybę, teritorijos
vientisumą ir nedalomumą, valstybinę kalbą ir t.t. II skirsnis “Žmogus ir valstybė” : čia
įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės, kurios skelbiamos prigimtinėmis. Tai žmogaus teisė į
gyvybę, laisvę, asmens neliečiamumą, nuosavybės apsauga, orumo apsauga, informacijos,
minties, sąžinės laisvė. Skelbiama asmenų lygybė, nekaltumo prezumpcija, rinkimų,
susivienijimų, taikių susirinkimų, peticijų teisė. III skirsnis “Visuomenė ir valstybė” : čia
nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai. Įtvirtinama asmens teisė į mokslą,
kultūrą, draudžiama masinės informacijos cenzūra, masinės informacijos priemonių
monopolis. IV skirsnis “Tautos ūkis ir darbas” : čia apibrėžiami Lietuvos ūkio pagrindai, darbo
ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga ir tt. Kad Lietuvos ūkis
grindžiamas privačia nuosavybe, sąžiningos konkurencijos laisvė, valstybė gina vartotojų
interesus, laiduoja socialinę paramą. V skirsnis “Seimas” : nustatoma Seimo nario teisinė
padėtis, Seimo kompetencija, įstatymų leidybos pagrindiniai klausimai, VI skirsnis “LR
Prezidentas” : jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro kas pavesta Konstitucijos ir įstatymų,
VII skirsnis “LR vyriausybė” : tai kolegiali, krašto reikalus tvarkanti institucija, nustatomi jos
veiklos pagrindai, VIII i IX skirsniai skirti KT ir teismų funkcionavimui. X skirsnis “Vietos
savivalda ir valdymas” : laiduojama savivaldos teisė, vietinis valdymas aukštesniuose
administraciniuose vienetuose, XI skirsnis “Finansai ir valstybės biudžetas”, XI skirsnis
“Valstybės kontrolė”, XIII skirsnis “Užsienio politika ir valstybės gyvenimas” – nustato šalies
užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus, XIV skirsnis “Konstitucijos keitimas”.
Baigiamieji nuostatai ( 150 – 154 strp.) apibrėžiama, kurie aktai yra laikomi sudedamąja
Konstitucijos dalimi, nurodoma, kada Konstitucija įsigalioja, kaip skelbiama.
Konstitucijos sudedamoji dalis ( minėti keturi aktai ).

Reguliavimo sfera. Vertinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos reguliavimo objektą, reikia

pažymėti, kad mūsų Konstitucija reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis :
valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų organizacijos ir veiklos, vietos
savivaldos ir valdymo, asmens teisinės padėties pagrindų santykius. Reikia pabrėžtio ir
konstitucijos specifiką : tai ypač turinio yoatumai – sureguliuoti tam tikri klausimai : dėl
požiūrio i posovietinę erdvę, į LR pasirinktą europinę, transatlantinę integraciją, prigimtinį
žmogaus teisių ir laisvių pobūdį.
Įsigaliojimas. LR Konstitucija priimta referendumu 1992 10 25. Baigiamuosiuose
nuostatuose reglamentuojama, jog Ši LRK įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų
oficialaus paskelbimo ir su sąlyga, jeigu referendume jai pritars daugiau kaip pusė visų LR
piliečių, turinčių rinkimų teisę. Šios Konstitucijos ir atskirų jos nuostatų įsigaliojimo tvarką
reglamentuoja LR įstatymas “Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos”, kuris priimamas referendumu
kartu su šia Konstitucija.Referendumu priimta LRK ir įstatymą “Dėl LRK įsigaliojimo tvarkos
ne vėliau kaip per 15 dienų sklebia LRAT pirmininkas. Įsigaliojus LRK netenka galios
Laikinasis pagrindinis įstatymas. Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos
Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie
neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais
galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos,
reglamentuojančios Lietuvos Respublikos aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo
institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų statusus, galioja tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs
ko kita.
Keitimas. Konstitucijos 147 strp. Numatyta, kad sumanymą keisti ar papildyti LRK turi teisę
pateikti Seimui ne mažesnė nei ¼ visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst.
Rinkėjų. Nepaprastosios ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma. Ypač stipri
yra 1 straipsnio ir pirmo bei keturiolikto skirsnių apsauga. 1 straipsnis gali būti pakeistas tik
referendumo, kurio metu už tai pasisakytų ne mažau kaip ¾ Lietuvos piliečių, tuinčių rinkimų
teisę, būdu. Tik referendumu gali būti keičiamos ir 1 bei 14 skirsnių nuostatos. Konstitucijos
pataisos dėl kitų skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų Seime balsuojama du kartus. Tarp
balsavimų turi būti ne mažiau kaip 3 mėn. Pertrauka. Kiekvieno balsavimo metu už turi
pasisakyti ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta pataisa pakartotinai svarstoma gali
būti ne mažiau kaip po metų. Įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo ir per 5 dienas
paskelbia Prezidentas, jei jis to nepadaro, pasirašo Seimo pirmininkas. Konstitucijos pataisa
įsigalioja ne anksčiau kaip po mėnesio nuo jos priėmimo.
Taip pat 153 straipsnyje nustatyta, kad iki 1993 metų 10 25 Seimas palengvinta tvarka galėjo
pakeisti kai kurias normas. Šios Konstitucijos keitimo sąlygų išlygos – teisinė politinių
kompromisų paieškos išraiška. Palengvinta tvarka buvo leidžiama keisti normas dėl Seimo
narių skaičiaus, Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, ministrų statuso, prokuroro statuso, KT
sudarymo ir kt. Tai buvo daugiausia nuostatos, susijusios su valstybės valdžios institucijų
teisine padėtimi, jų tarpusavio santykiais. Tačiau palengvinta tvarka Konstitucija nebuvo
pakeista.
1992-2001 metais buvo padarytos dvi pataisos : dėl galimybės užsienio subjektams įsigyti
nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir prailgintas savivaldybių tarybų
įgaliojimų laikas. Kitos pataisos sąsiuvinyje.
LRK reglamentuota Konstitucijos keitimo tvarka garantuoja, kad neapgalvotos, tik vienai kuriai
politinei ar socialinei grupei priimtinos pataisos nebus įgyvendintos. Galima suformuluoti
keletą Konstitucijos keitimo principų : Konstitucijos pataisa turi būti akivaizdžiai būtina.
Konstitucijos pataisa turi būti rengiama ir priimama laikantis visų Konstitucijoje įtvirtintų
reikalavimų.
ir rengiant, ir priimant Konstitucijos pataisą, būtinas platus Lietuvos politinių jėgų kosensusas,
ty būtinas esminis bendranacionalinis susitarimas, kai nė viena svarbi šalies politinė jėga
neprieštarauja Konstitucijos pataisai.
rengiant ir priimant pataisą, negalima pažeisti Konstitucijos dvasios, joje įtvirtintos
konstitucinių vertybių sistemos, Konstitucijos vientisumo ir suderinamumo, būtina paisyti
teisinės technikos reikalavimų.

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės ypatybės

Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip vientisas ir tiesiogiai taikomas
aktas

LRK 6 strp. nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.Kiekvienas
savo teises gali ginti remdamasis konstitucija. Įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo
principas reiškia, kad Konstitucija – teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir
yra visuotinai privalomos, kad kiekvienas asmuo, remdamasis Konstitucija gali ginti savo
teises. Konstitucija – šalies teisės sistemos pagrindas, jos centrinis elementas.
Konstitucijoje įtvirtintos normos plėtojamos, konkretizuojamos kitų teisės sričių normose.
Tiesioginis Konstitucijos taikymas – pagrindinio šalies įstatymo prioritetinės reikšmės
užtikrinimo garantija. Šis principas pripažįstamas visose šiuolaikinėse demokratinėse
valstybėse. Šį principą ypač svarbu įtvirtinti pototalitariniame pasaulyje, nes galiojant
totalitariniam režimui asmuo savo teises galėjo ginti tik remdamasis įstatymu, nutarimu ar
instrukcija, bet ne Konstitucija. Konstitucijoje įtvirtintų teisių gynyba – būtinas konstitucinės
santvarkos elementas, kuris gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, kai galioja tiesioginis
taikymas. Tačiau tiesioginis taikymas dažnai yra problemiškas, nes kai kurios normos yra
bendro pobūdžio. Pavyzdžiui, norma, kurioje teigiama, kad Prezidento priesaiką pasirašo
jis pats ir LRKT pirmininkas, o jam nesant – vienas iš LRKT teisėjų yra aiški, tačiau yra
blanketinių normų, su nuorodom į kitus įstatymus, pavyzdžiui, Seimo rinkimų tvarką nustato
įstatymas. Ši norma tiesiogiai įpareigoja įstatymų leidėją priimti tokį įstatymą. Tai įstatymų
leidėją tiesiogiai įpareigojanti norma. Taip pat svarbu paminėti, kad teisės realizavimo
procedūrų reguliavimo nebuvimas negali būti pagrindas Konstitucijos garantuotai teisei
paneigti. Tiesioginis Konstitucijos taikymas žinoma yra tik vienas iš Konstitucijos poveikio
būdų įtvirtinant konkrečius santykius, apsaugant konstitucines teises ir laisves.

Valstybės samprata, požymiai ir elementai

Valstybės samprata. Valstybės elementai: tauta, teritorija, valstybės valdžia. Valstybės

suverenitetas. Valstybės funkcijos.
Sąvoka. Visiškai netenkins joks valstybės apibrėžimas dėl šio reiškinio nevinareikšmiškumo,
sudėtingumo ir jo reikšmės visuomeniniame gyvenime. Dvi pagrindinės valstybės reikšmės
yra šios :
Organizuota pilietinė bendruomenė, turinti aukščiausią valdžią.
Tokios bendruomenės valdomas kraštas.
Hėgeliui valstybė buvo bendrų tikslų sritis, kurioje įgyvendinama laisvės idėja. Ciceronui,
Kelzenui valstybė asocijavosi su teisine tvarka. Politikos mokslų atstovai ją linkę tapatinti su
politinėmis institucijomis, politine bendruomene. Galima išskirti du požiūrius į valstybę :
1. visuomenė, kolektyvinio gyvenimo būdas, žmonių bendruomenės būties būdas.
2. valstybė apsiriboja vienu iš jos elementų – valdžia, prievartos ar priverstinio
bendravimo aparatu.
Šie požiūriai nėra priešingi, jei papildo vienas kitą. Sociologiniu požiūriu valstybė yra
atitinkamu būdu valdoma visuomenė. Tačiau valstybės valdžios institucijos organizuoja
bendrų reikalų tvarkymą, kuria ar sankcionuoja teisę, ją įgyvendindamos, naudoja valstybės
prievartą. Taiki valstybiškai organizuota visuomenė negali apsieiti be valstybės valdžios
institucijų sistemos, o valstybės valdžia įkūnijama tik visuomenės gyvenime. Leono manymu,
valstybė – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių
sąjunga. Riomeris siūlė tokią valstybės sampratos formuluotę : valstybė – tai tam tikros
teritorijos žmonių sąjunga, jų socialinei funkcijai vykdyti, konsoliduota į neskaldomą
funkcionalinį vienetą. Rimeris pasisakė už kompleksinę valstybės sampratą, ty į ją turi būti
įneštas ir jos valdžios elementas. Sovietmečiu valstybė buvo tapatinama su viešpatavimo
įrankiu, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvai teko iš naujo susidurti su valstybės sąvokos
problema. Taigi valstybė visų pirma yra institucijų, įgyvendinančių prievartą, kompleksas.
Antra – valstybė užtikrina tvirtą ir apstovų ryšį tarp žmonių bendruomenės ir jų gyvenamosios
vietos. Vis dėlto KT moksle paprasčiausiu yra laikomas valstybės apibrėžimas, atskleidžiantis
šį reiškinį sudarančius elementus. Taigi valstybė – tai organinė trijų elementų ( tautos,
teritorijos ir valdžios ) visuma. Tai pirminis valstybės apibrėžimas, suformuluotas Jeleniko XIX
a. pabaigoje.
Valstybės funkcijos. Valstybės funkcijos – tai valstybės veikla, įgyvendinant įvairius
uždavinius. Klasifikuojant funkcijas politiniu-sociologiniu aspektu, jos gali būti vidinės ir
išorinės. Vidinės – tai valstybės vidaus veikla, sprendžiant ekonominius, socialinius, politinius
klausimus. Išorinės – valstybės veikla santykiuose su kitomis valstybėmis ar tarptautinėmis
organizacijomis. Teisiniu aspektu valstybės funkcijos yra trys :
1. Įstatymų leidyba. Tai visiems privalomų taisyklių elgesio taisyklių nustatymas
įstataymu, siekiant sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius.
2. Įstatymų vykdymas. Tai vykdomoji veikla, susijusi su vykdomosios valdžios aktų,
kuriuose numatytos įgyvendinimo priemonės, priėmimu.
3. Teisingumo įgyvendinimas. Apima ginčų sprendimą, baudžiamųjų bylų nagrinėjimą ir
nuosprendžio priėmimą.
Toks teisinių funkcijų išskyrimas padėjo suformuluoti valdžių padalijimo principą.
Valstybės bruožai. Valstybė visų pirma yra institucijų, įgyvendinančių prievartą, kompleksas.
Antra – valstybė užtikrina tvirtą ir pastovų ryšį tarp žmonių bendruomenės ir jų gyvenamosios
vietos.
Elementai :
1. Tauta. Valstybės valdžią galima įgyvendinti tik žmonių bendruomenėje. Tauta - žmonių,
susietų ir materialiaisiais, ir dvasiniais ryšiais, bendrija, kurios narius saisto ne tik
priklausymas valstybei, bet ir sąmoningas noras gyventi kartu. Galima išskirti du
požiūrius į tautą : 1) objektyvių elementų ( geografinių, lingvistinių, rasinių ) visuma.
Būdinga vokiečiams. 2) Subjektyvių veiksnių ( žmonių noras gyventi kartu ) visuma.
Būdinga prancūzams. Tauta gali būti suprantama ir kaip etninė bendrija, bet KT
dominuoja pilietinės tautos samprata. Rioemris siekdamas išvengti tautos sąvokos
dualizmo, tautinį junginį siūlė vadinti lietuvių tauta, o tautą, kaip valstybės elementą –
Lietuvos tauta. Vietoj Lietuvos tautos labiau įprasta vadinti pilietinė lietuvių tauta.
Etninė tauta dažnai tampa pilietinės pagrindu. Kitų tautybių žmonės gyvendami kartu
su etnine tauta telkiami valstybės idėjos, kuria šią valstybę ir yra integrali pilietinės
tautos dalis. Sudėtingesnis šis klausimas etniniu požiūriu daugiatautėje valstybėje.
Tokio sugyvenimo pavyzdys yra Šveicarija. Pilietinė šveicarų tauta nepaisydama
etninių skirtumų, įrodė savo šalies perspektyvumą. Formalaus pilietybės santykio
nepakanka norint konstatuoti pilietinės tautos buvimo faktą ( Sovietų sąjunga ). LRK
įtvrtinta pilietinės lietuvių tautos – Lietuvos valstybės kūrėjos- samprata. Konstitucijos
tekste Tauta reiškia Lietuvos piliečių bendruomenę. Tačiau pilietinė Tauta – ne vien
mechaninė Lietuvos piliečių visuma. Pilietinę tautą sieja šios bendruomenės ir Lietuvos
 valstybės neatskiriamas ryšys, Lietuvos piliečiai susieti bendros praeities, bendro
šiandieninio gyvenimo ir bendros ateities.
2. Teritorija. Tai tam tikra žemės rutulio dalis, kurioje įgyvendinama valstybės valdžia. Čia
galioja valstybės sukurtos ar sankcionuotos teisės normos, taikomi valstybės institucijų
priimti sprendimai, kurie prireikus užtikrinami valstybės prievarta. Tai ne geografinė, o
teisinė kategorija – teritorijos geografinis išdėstymas neikeičia teritorijos teisinės
esmės. Valstybės gali būti žemyne, salose, skirtingose pasaulio vietose. Riomeris
suformulavo du teiginius apie valstybės teritoriją : 1) valstybei reikia tam tikro žemės
ploto 2) tame plote negali įsikurti ir veikti kita valstybė. Visos valstybės saugo savo
teritoriją, šio elemento svarbą atskleidžia konstituciniai principai : valstybės teritorinė
viršenybė, valstybės vientisumas, valstybės sienų neliečiamumas. LRK viena
pamatinių nuostatų – teritorijos vientisumas ir nedalomumas į jokius valstybinius
darinius. Nepriklausomybės ir teritorijos vientisumo užtikrinimas – viena iš Lietuvos
funkcijų. Sienos gali būti keičiamos tarptautine sutartimi, jei ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo
narių. Valstybės siena apibrėžia teritoriją, kurioje valstybė vykdo aukščiausią suverenią
galią. Valstybės sienos riboja valstybės sausumos teritoriją, vidaus vandenis, teritorinę
jūrą, žemės gelmes ir oro erdvę virš jų. Sienos nustatomos tarpvalstybinėmis
sutartimis. Lietuvos valstybės teritorija daloma į administracinius vienetus, tačiau ne į
valstybiniu darinius. ( LR – unitarinė valstybė ).
3. Valdžia. Valstybės įgyvendinama viešoji valdžia vienija primuosius du elementus.
Valdžia – socialinis reiškinys, būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni
asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų nurodymams. Valdžia –
gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai. Valdžia būdinga
kiekvienai žmonių bendruomenei. Valdžia – svarbiausia socialinių struktūrų ir institutų
funkcionavimo užtikrinimo priemonė. Kartais valstybės valdžia vadinama viešąja
valdžia, bet viešoji valdžia – tai ne tik valstybės valdžia. Valstybės valdžią valstybės
vardu įgyvendina valstybės valdžios institucijos ir įstaigos, pareigūnai. Jei šie
sprendimai nevykdomi, jiems užtikrinti gali būti pavartota valstybės prievartos jėga.
Valstybės valdžia turi tam tikrų požymių :
- valdžios viršenybė. Tik valstybės valdžia gali nustatyti visai visuomenei
privalomas taisykles ir sprendimus kurių jokia kita visuomenės grupė, asmuo ar
organizacija negali panaikinti.
- Visuotinis pobūdis. Valstybė atstovauja visai visuomenei, įgyvendinama visoje
valstybės teritorijoje, visų asmenų atžvilgiu.
- Politinė valdžia. Ji išsiskiria iš kitų politinio proceso subjektų valdžios tuo, kad tik
valstybė gali įpareigoti visą visuomenę, tik jai priklauso valstybės prievartos
panaudojimo monopolis.
- Institucionalizuota valdžia. Ją įgyvendina tam tikros valstybės valdžios
institucijos, veikiančios valstybės vardu.
- Visuotinai privalomų elgesio taisyklių kūrimo galia.
- Teisė naudoti valstybės prievartą.
Teisinės savybės :
1. Valstybė – ypatingas juridinis asmuo. Civilinėje teisėje juridinis asmuo – fizinių asmenų
grupių turtinių interesų personifikacijos priemonė. Ne viena Konstitucijos ar įstatymų
norma reguliuoja santykius, kurių vienas iš dalyvių yra valstybė. Valstybė yra
sudėtingas darinys, nesutampantis su asmenimis, tiesiogiai veikiančiais jos vardu.
Todėl tenka pripažinti, kad valstybė yra juridinis asmuo. Nors kai kurie tai ir neigė, pvz
Diugi – valstybė, anot jo, tai individas ar individai, turintys valdžią. Horijo teigė, kad tam
tikro skaičiaus individų valia siekiant apibrėžto tikslo sujungti priemones, kuriomis jie
 disponuoja, teisėje gimdo institucijas, kurioms pripažįstamas teisinis gebėjimas
sudaryti sutartis, pareikšti ieškinį teisme. Valstybė yra viena iš jų. Valstybė yra
ypatingas juridinis asmuo – valstybė yra institucija, kuriai priklauso politinė valdžia ir
kurios vardu ši valdžia įgyvendinama. Pasinaudojus valstybė – juridinio asmens
kategorija, galima paaiškinti kai kuriuos valstybės statuso aspektus : valstybė – visos
visuomenės, ne tik valdančiųjų organizacija; valstybės pareigūnai – savo pareigas
atlieka tik todėl, kad nustatyta tvarka yra išrinkti ar paskirti vykdyti tam tikras pareigas;
šie asmenys veikia ne savo vardu, bet kaip tam tikra valstybės institucija ar
pareigūnas; valstybei priklausantis turtas nėra valdančiųjų. Juridinio asmens sąvoka
svarbi užtikrinant valstybės tęstinumą.
2. Suverenitetas. Valstybės suverenitetas – tai jos nepriklausomybė, jos valdžios
viršenybė, savarankiškumas sprendžiant vidaus reikalus ir santykiuose su užsienio
valstybėmis. Valstyubės sprendžia ir tvarko savo reikalus nepriklausomai nuo jokios
kitos valdžios. Suvereniteto valstybei niekas nesuteikia, jis atsiranda kartu su valstybe.
Yra valstybės suverenitetas ir tautos suverenitetas. Tautos suverenitetas reiškia, kad
šalyje suverenios valdžios subjektas yra tauta. Tauta yra tikroji ir vienintelė valstybės
kūrėja. “Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso tautai” – 2 konstitucijos
straipsnis. Taigi tautos suverenitetas – tai tautos savarankiškas apsisprendimas, kaip
jai gyventi. Tai jos teisė kurti savo valstybę, įgyvendinti savo suverenias galias. Dar yra
viena sąvoka – laiudies suverenitetas. Tautos suvereniteto šalininkams visos valdžios
šaltinis yra tauta, kuri nesutampa su tautą sudarančiais individais, o liaudies
suvereniteto doktrinos atstovams liaudis ir ją sudaranti piliečių visuma buvo tas pats.
Istorijos eigoje išryškėjo tendencija nuo tautos ir liaudies suverenitetų priešpriešos
pereiti prie šių sąvokų sintezės. Tautos ir valstybės suverenitetai vienas kito nenaikina,
o yra susiję. Tauta yra suvereni, jei valstybė išreiškia jos piliečių valią, siekius,
interesus, jei šalyje funkcionuoja demokratinės struktūros, jei pripažįstama, kad
valstybės valdžios šaltinis yra tauta. Suverenitetas – ta ne pati valdžia, o tam tikra
valstybės savybė, kurią galima apibūdinti kaip neribotą, savarankišką, nepriklausomą
galią. Suverenitetas reiškia valstybės viršenybę, savarankiškumą ir nepriklausomybę.
Suverenitetui apibūdinti svarbūs vidinis ir išorinis aspektai :
- Vidinis suverenitetas reiškia, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo kurios nors
kitos valdžios valstybės viduje. Valstybės teritorijoje negali veikti jokia kita
valdžia, kuri galėtų priimti konkuruojančius su valstybės valdžia sprendimus. Ar
galima vadovautis absoliutaus suvereniteto koncepcija? Valstybė yra saistoma
teisės ir negali peržengti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Žmogaus teisės ir
laisvės nubrėžia valstybės valdžios galių ribas.
- Išorinis suverenitetas suprantamas valstybės santykiuose su kitomis
valstybėmis. Tai reiškia, kad valstybė yra nepriklausoma, nepavaldi jokiai kitai
valstybei. Nepriklausomų valstybių santykiai remiasi tarptautinėmis sutartimis .
Tokio suvereniteto ribos – kitų valstybių suverenitetas. Tam tikras suvereniteto
ribas žymi ir valstybės sudaromos tarptautinės sutartys, dalyvavimas
tarptautinių organizacijų veikloje.
Suvereniteto suvokimas keičiasi. Šalies viduje valstybė negali nepaisyti visuotinai pripažintų
žmogaus teisių standartų, negali kištis į asmens teisių ir laisvių sritį. Priklausymas
taroatutinėms organizacijoms taip pat ardo griežto suvereniteto koncepciją. Taip pat klausimu
lieka, ar kilnūs valstybių siekiai pateisina kišimąsi į kitų valstybių vidaus gyvenimo reikalus,
pvz Europos bendrijos veiksmai sprendžiant Bosnijos ir Hercegovinos problemą ir pan. Taigi
europinė integracija –naujas iššūkis tradicinei valstybės suvereniteto sampratai.
Valstybės formos samprata ir elementai.
Tai kompleksinė kategorija, atskleidžianti valdžios valstybėje organizavimą, jos išdėstymą
teritorijos atžvilgiu, jos įgyvendinimo būdus ir priemones. Valstybės formą apibūdina :
valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma ir politinis režimas. Nustatant šiuos
elementus, siekiama sudaryti tokią valstybės formą ir tokią valdymo sistemą, kad būtų
leidžiami geri įstatymai ir kad jie būtų gerbiami.
Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas
valstybės valdžios šaltinis, aukščiausių valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų
struktūra, teisinė padėtis, tarpusavio santykių principai. Valstybės valdymo formos visų pirmą
skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstyvės vadovo pareigos – paveldėjimu ar
išrinkimu. Šiuo pagrindu visos valstybės skirstomos į monarchijas ( paveldima valdžia ) :
Absoliutines – visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui. Teisiškai jo valdžia neribota.
Būdinga vėlyvajam feodalizmui. Šiais laikais absoliutinė monarchija – anachronizmas ( Saudo
Arabija, Omanas ).
Konstitucines – pripažįstamas ( kartais iš dalies ) tautos suverenitetas, įstatymus leidžia
tautos atstovybė – parlamentas.
Dualistine. Suverenitetas priklauso tautai ir monarchui. Monarcho valdžia iš esmės apribota
įstatymų leidžiamosios valdžios. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, vykdomoji
– monarchui. Teisminė valdžia yra monarcho valdžioje, nors gali būti ir nepriklausoma.
Vyriausybė už savo veiklą atsako ne parlamentui, o monarchui ( Jordanija, Nepalas, Kuveitas,
Tailandas )
Parlamentines. Tai demokratinė konstitucinės monarchijos rūšis. Suvereni galia priklauso
tautai, monarchas – tik įsteigtos valdžios institucija. Monarchas yra valstybės vadovas, jis
nedalyvauja vyriausybės veikloje. “karaliauja, bet nevaldo”. Dažniausiai vykdo tik simbolines
funkcijas. Esminis požymis – vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui ( DB, Norvegija,
Ispanija, Švedija, Danija, Belgija ir tt ).
ir respublikas – valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Susijusi su demokratiniu
politiniu režimu. Valstybės vadovas ( prezidentas ar kolegiali institucija ) renkamas tautos ar
jos išrinktos institucijos. Valdžios šaltinis yra tauta. Skiriamos dvi rūšys : reprezentacinė
( atstvaujamoji) – tauta savo valią išreiškia išrindama savo atstovus į parlamentą - ir
tiesioginės demokratinės respublika – įstatymus priima patys piliečiai.
Prezidentines (būdingas vykdomosios valdžios atsakomybės parlamentui nebuvimas, griežtas
valdžių atskyrimas ). Prezidentą visuotiniais tiesioginiais ar netiesioginiais rinkimais renka
tauta. Nėra Ministro Pirmininko pareigų. Prezidentas vykdo ir valstybės, ir vyriausybės vadovo
funkcijas. ( JAV )
Parlamentines ( būdinga vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui ). Prezidentą
dažniausiai renka parlamentas ar speciali kolegija, kur parlamento nariais sudaro svarbią dalį.
Prezidentui dažnai priklauso svarbūs įgaliojimai, bet praktikoje jais nesinaudojama. ( VFR,
Italija, Latvija, Turkija )
pusiau prezidentines( mišrioji ) – derinami parlamentinės ir prezidentinės respublikų bruožai. (
Prancūzijos V Respublika ). Vyriausybė susieta atsakomybės ryšiais ir su parlamentu, ir su
prezidentu.
Valstybės sandaros forma – valstybės vidaus teritorinis sutvarkymo būdas, valstybės
sudėtinių dalių teisinė padėtis, santykių tarp valstybės kaip tokios ir jos sudėtinių dalių pobūdį.
Tinkama valstybės sandara – vienas iš veiksnių, užtikrinančių valstybės stabilumą, valdžios
struktūrų efektyvią veiklą. Apie valstybės sandaros forma sprendžiama pagal valstybės sudėtį
– ar ji yra vienalytė, ar jungtinė. Pagal tai skiriamos unitarinės ir federacinės valstybės. Dar
minima ir konfederacija ( suverenių valstybių sąjunga, bet ne sudėtinė valstybė ). Unitarinė
valstybė – vienalytė, ji padalyta tik į administracinius vienetus, kuriems nebūdingas politinis
savarankiškumas. Unitarinėje valstybėje galioja viena nacionalinė teisės sistema. Federacija
– sąjunginė valstybė, kurią sudaro federacijos nariai – valstybinio pobūdžio teritoriniai
junginiai. Jie naudojasi didesniu ar mažesniu politiniu savarankiškumu. Valstybės sandraros
forma – valstybės istorinės raidos rezultatas. Ši forma gali keistis. Valstybės teritorinis
sutvarkymas apibūdinamas kaip simetriškas (teritoriniai vienetai turi vienodą statusą) ar
simetriškas ( kai kurių sudėtinių dalių statusas skiriasi ).
Politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Svarbine tik
teisinė, bet ir praktinė valstybės formos reikšmė. Norint suprasti politinio režimo esmę,
nepakanka nagrinėti teisės normas. Svarbu ir jų taikymo praktika. Svarbu, koks šalyje
įtvirtintos santvarkos ideologinis pagrindas, kokiomis idėjomis vadovaujamasi kuriant teisės
normas. Yra dvi koncepcijos : viena grindžiama valstybės ir teisės kaip savo valios primetimo,
kaip visuomenės pajungimo tam tikriems tikslams samprata, kitai būdinga valstybės ir teisės
kaip socialinio kompromiso, interesų derinimo priemonių, prigimtinių žmogaus teisių apsaugos
supratimas. Reisinių santykių analizė padeda suprasti tikrąją politinio režimo esmę. Politinėje
ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairios politinių režimų klasifikacijos. Pvz pagal partijų skaičių
galima skirti vienpartinį ar daugiapartinį politinį režimą, bet labiausiai paplitęs politinio režimo
skirstymas yra į : 1) demokratinį ( liaudies valdžia, vykdoma liaudies ir liaudies labui ), 2 )
nedemokratinį ( autoritarinį ar totalitarinį ).

Lietuvos valstybės forma

Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Demokratija, norint ją laikyti realia kategorija, turi
būti ne tik skelbiama, bet ir realiai įgyvendinama. Turi būti pripažįstamas demokratiniam
valdymui būdingas imperatyvas – tauta yra vienintelė valstybės, kaip politinės organizacijos,
kūrėja. Piliečiai dalyvauja valdant šalį ir tiesiogiai, ir per demokratiškai išrinktus atstovus.
Svarbūs tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įtvirtinta piliečių įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė, peticijų teisė. Svarbus demokratinio politinio režimo bruožas –
prigimtinių teisių ir laisvių pripažinimas ir jų įtvirtinimas Konstitucijoje. LRK yra demokratinėje
valstybėje pripažįstamų teisių ir laisvių katalogas. Teisminė gynyba – svarbiausia teisių ir
laisvių užtikrinimo garantija. Valstybės valdžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo
principu. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Svarbu
teisėjų ir teismų nepriklausomybės įtvirtinimas. Valstybės valdžios institucijų renkamumas –
demokratinio politinio režimo bruožas. Svarbu vietos savivaldos buvimas, masinės
informacijos priemonių cenzūros draudimas, informacijos laisvė ir pan.

Lietuvos Respublikos pilietybės sąvoka ir požymiai, konstitucinės

sąvokos „Tauta“ aiškinimas, pilietinės Tautos samprata

Sąvoka. Pilietybės problema buvo viena tų, kurią Lietuvos valstybei teko spręsti ir 1918
atkūrus nepriklausomybę, ir po 50 metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybė įprasmina
pačią valstybę ir yra viena būtiniausių šiuolakinės civilizuotos valstybės elementų. Pilietybė –
viena iš demokratijos garantų, numatančių asmens, turinčio piliečio statusą, dalyvavimą
valstybės valdyme. Pilietybė – jungiamoji grandis tarp Tautos suvereniteto ir asmens laisvės.
Įgyvendindama savo pilietines teises ir pareigas, asmenybė dalyvauja realizuojant tautos
suverenitetą. Pilietybė yra būtina prielaida, kad asmuo turėtų visas, Konstitucijoje ir
įstatymuose numatytas teises ir laisves, kad jo teisėti interesai būtų ginami šalies viduje ir už
jos ribų. Pilietybė – tai visuomeninė-valstybinė vertybė, kurios pasiekimo galimybę būtina
užtikrinti kiekvienam žmogui. Pilietybė teisinėje literatūroje suprantama dviem aspektais :
1. kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe. Tai asmens
nuolatinis ryšys su valstybe. Jis nenutrūksta ir pilieičiui išvykus iš šalies. Tokią gynybą
LR užtikrina per savo diplomatines ir konsulines atstovybes užsienyje. O pavyzdžiui
teisinis ryšys su užsieniečiu nutrūksta jam išvykus iš Lietuvos. Taigi nekintamumas
laike ir erdvėje yra pagrindinis teisinis kriterijus, leidžiantis atskirti teisinį ryšį,
egzistuojantį tarp valstybės ir laikinai ar nuolatos joje gyvenančių užsieniečių nuo
teisinio ryšio su piliečiais. Šio ryšio požymiai :
- gimimas teritorijoje arba – gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų
- tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas ( natūralizacijos
stažas )
Svarbiausios politinės teisės, ypač tos, kurios susijusios su valstybės funkcionavimu, jos
saugumo užtikrinimu, su valstybinių institutų kūrimu ir valstybinės valdžios funkcijų
įgyvendinimu, gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. Pilietis įgyja išimtinę teisę valdyti
savo valstybę - LR piliečiai turi aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teisę. Pilietybė suteikia asmeniui
socialiiai svarbų vaidmenį visuomenėje.
2. kaip konstitucinės teisės institutas. Kaip KT institutas tai yra LR KT normų,
reguliuojančių pilietybės santykius, visuma. Valstybė savarankiškai nustato esminius
pilietybės pradus ir šio instituto konkretų turinį.

Pagal LRKT : Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė
nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės
suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra
suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys. Konstitucinis Teismas 1994 04
13 Nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su
konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu
savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba. Samprata yra įtvirtinta ir 1997m. Europos
konvencijoje dėl pilietybės(2 straipsnis).Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir
valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol
asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis
būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t.y. kurioje nors kitoje valstybėje, -
piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta.
Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia
atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar
laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės
išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta
pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka. Pilietybė išreiškia asmens
teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę
organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei). Piliečiams teisinis ryšys su valstybe
reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo
Turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Pažymėtina, kad pilietybei neturi
įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis
vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio
teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.
Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybė lemia
asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas - tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas
Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas. Pagal Konstituciją kai kurias
teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai
išrinktus atstovus teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti LRK, teisę rinkti ir būti
renkamam į Seimą, teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu, teisę būti teisėjais,
teisę stoti į valstybinę tarnybą, teisę reikalauti paskelbti referendumą, įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę. Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi
tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik
Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto
užpuolimo, pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Asmens ir valstybės
nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį
tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį "Lietuvos valstybė globoja
savo piliečius užsienyje". Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais atvejais,
neatsižvelgdama į tai, ar LR pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė.
Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas draudimas išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai
valstybei - LR pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuo atveju, Jeigu taI numato LR
tarptautinė sutartis. 1997m. Europos konvencijos dėl pilietybės 3 straipsnyje nustatyta:
Kiekviena valstybė pagal Savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai. Kitos valstybės šią
teisępripažįsta tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines konvencijas, paprotinę
tarptautinę teisę ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe."

Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas

1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir
provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos
Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo
įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra
kitos valstybės piliečiai;
3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu
laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir
pats asmuo pripažįsta save lietuviu;
4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m.
lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą;
5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą
Pilietybės įstatymą.
Pagal LRK 12 straipsnį pilietybės įgyjimo tvarką nustato įstatymas, o įstatyme pilietybės
įgijimo tvarka nustatyta 7 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama:
1) gimus ( filiacija ); vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos
piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos
teritorijoje, ar už jos ribų. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko gimimo metu
vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu
jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jeigu vaiko tėvai turi ne tą pačią pilietybę ir vaiko
gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tai vaiko, gimusio už Lietuvos
Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, gali būti nustatoma pagal tėvų susitarimą.
Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas
buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis neatsižvelgiant į
vaiko gimimo vietą. Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs
Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai pagrindinis ir
visuotinai pripažįstamas būdas.
2) įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; Tai naujas ir netradicinis pilietybės
įgijimo būdas. Tai susiję su 17 straipsniu :Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę
neterminuotai išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams
ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo),
gyvenantiems kitose valstybėse;
2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.
Pilietybės išsaugojimas reiškia, kad šiems asmenims pripažįstama pirmumo teisė į pilietybę ir
paprastesnė jos įgijimo tvarka.
3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę (natūralizacija); Natūralizacija – tai pilietybės
suteikimas įstatymo numatyta tvarka. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija ( santuoka su
užsieniečiu, įvaikinimas ) ir nešeimyninio pobūdžio ( pilietybės suteikimas užsieniečiui,
atvykusiam nuolat gyventi į valstybę.). Šeimyninio pobūdžio : Asmeniui, sudariusiam santuoką
su Lietuvos Respublikos piliečiu ir pastaruosius septynerius metus bendrai su sutuoktiniu
gyvenančiam Lietuvos Respublikos teritorijoje, Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei
asmuo atitinka įstatymo numatytas sąlygas.

Asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais: tremtiniais, politiniais

kaliniais ar jų vaikais, gimusiais tremtyje, – Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei jie
susituokę persikelia nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką ir pastaruosius penkerius metus
bendrai su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvos Respublikos
teritorijoje ir atitinka šio Įstatymo numatytas sąlygas.
Asmeniui, pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje susituokus su Lietuvos Respublikos piliečiu
daugiau kaip vienerius metus, jei jo sutuoktinis miršta, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti
suteikiama, jam pragyvenus Lietuvos Respublikos teritorijoje penkerius metus, jei šis asmuo
atitinka šio Įstatymo numatytas sąlygas.
(Šiame straipsnyje asmenims nustatyti gyvenimo bendrai su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos
Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikos teritorijoje terminai netaikomi asmenims,
sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais iki šio straipsnio įsigaliojimo. Šiems
asmenims yra taikomi 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo)
Nešeimyninio pobūdžio natūralizacija įgijama kai pilietybė suteikiama asmeniui be pilietybės,
kai vienos šalies pilietybė pakeičiama kita.

1. Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, pateikusiam prašymą, jeigu jis
sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas:
išlaikė valstybinės kalbos egzaminą;
prašymo pateikimo metu nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;
gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų;
turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;
yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša
apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta
Lietuvos Respublikos pilietybė.
3. Asmenims, atitinkantiems šiame straipsnyje numatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos
pilietybė teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus. Asmenims, sukakusiems
65 metus, I ir II grupių invalidams, taip pat sergantiems sunkiomis chroninėmis psichikos
ligomis, šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimai netaikomi.
 4. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos užsienio valstybių piliečiams, turintiems
pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, netaikomos
4) optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;
Optacija – tai laisvas pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija.
Keičiamos teritorijos dalies piliečiams leidžiama pasirinkti, ar tapti naujos valstybės piliečiais.
Taigi optavimo atveju pilietybė keičiasi remiantis LR tarptautine sutartimi su užsienio valstybe.
5) kitais šio Įstatymo numatytais pagrindais. Pirmiausia tai – pilietybės grąžinimas. Tas asmuo
turi gyventi Lietuvoje ir atitikti kitas įstatymo numatytas sąlygas. Kitas atvejis – vaikų pilietybės
įgijimas, keičiantis tėvų pilietybei.
1. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos
Respublikos pilietybę nusipelniusiems LR ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio
valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12
straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Nuopelnais LR laikytina užsienio valstybės
piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie LR
valstybingumo stiprinimo, LR galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.
Šio straipsnio 1 dalis netaikoma šio Įstatymo 20 straipsnyje nurodytiems asmenims.
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių
pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams. Ši nuostata netaikoma pilietybę įgijusio
asmens nepilnamečiam vaikui, kuris yra asmuo be pilietybės. Nepilnamečio vaiko, kuris yra
asmuo be pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas sprendžiamas pagal šio
Įstatymo 8 ir 9 straipsnių arba 22 ir 23 straipsnių reikalavimus.

1. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas, netekimas

Dvigubos pilietybės teisinis reguliavimas
Dvigubos pilietybės problema. Dviguba pilietybė ( bipatrizmas ) – tai toks asmens teisinis
statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pilietybę. Bipatrizmas yra
paplitęs tarptautinėje politikoje reiškinys ir egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar
valstybės jį pripažįsta ar ne. Įtvirtindamos dvigubos pilietybės nepripažinimo principą, iš
esmės nepripažįsta teisinių pasekmių, kylančių dėl to, kad asmuo tuo pačiu metu turi kelių
valstybių pilietybę. Istoriškai dvigubos pilietybės atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais
pasikeitimais, gyventojų migracija, įvairių valstybių įstatytmų, reguliuojančių pilietybės
klausimus, kolizija. Dviguba pilietybė gali atsirasti kai pavyzdžiui vaikas gimė užsieniečiams
tėvams, gyvenantiem kitos šalies teritorijoje. Tuomet jis pagal kraujo teisės principą gauna
tėvų, pagal žemės teisės principą – tos šalies, kurioje gimė, pilietybę. Konsulų ir diplomatų
vaikams netaikomas ženmės teisės principas. Bipatrizmas galėjo būti ir santuokų tarp
asmenų, turinčių skirtingų valstybių pilietybę pasekmė. JTO vienoje konvencijoje įtvirtinta, kad
santuokos su užsienio piliečių atveju moteris neįgyja vyro valstybės pilietybės, o kitos
valstybės pilietybės įgijimas negali trukdyti moteriai išlaikyti savo pilietybę. Natūralizacijos
būdu įgyjant pilietybę, jeigu pilietybę suteikianti valstybė nereikalauja atsisakyti turimos
pilietybėsd, gali taip pat atsirasti dviguba pilietybė. Bet kokiu atveju tai – netoleruotinas
reiškinys. Kitas atvejis – pilietybės suteikimas išimties tvarka. Bipatrizmo neigiama pasekmė –
visuotinis aiškaus asmens teisinio statuso reglamentavimo pažeidimas. Asmuo negali turėti
dviejų lygiaverčių ryšių su skirtingomis valstybėmis, todėl nustatant asmens pilietinę
priklausomybę, dažniausiai taikoma aktyvios pilietybės doktrina, šiai doktrinai priskiriami
kriterijai :
- nuolatinė gyvenamoji vieta
- nuolatinė darbo vieta
- karinės ar vakstybinės tarnybos atlikimo vieta
 - vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinėmis ar politinėmis teisėmis ir pan.
Pagal LRKT: Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad LR pilietis kartu
negali būti ir kitos valstybės pilietis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės
draudimas, tačiau šis draudimas nėra absoliutus - pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį
atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir
kitos valstybės pilietis.
Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo
nustatytais atvejais : Taigi dabar tie išimtiniai dvigubos pilietybės atvejai:
1. pirmasis aiškiai įtvirtintas Pilietybės įstatymo 16 str.: „Respublikos Prezidentas,
vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems
Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar
asmenims be pilietybės išimties tvarka <...>.
2. antras išimtinis atvejis nustatytas to paties įstatymo 1 str. 1 punkte, pagal kurį Lietuvos
piliečiai yra asmenys, iki 1940m. birželio 15d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai
(jei jie nerepatrijavo iš Lietuvos). Kadangi čia nėra nustatyta, jog nurodyti asmenys yra
Lietuvos piliečiai tik tuomet, jei jie nėra įgiję kitos valstybės pilietybės ar nuolat gyvena
Lietuvoje, daroma išvada, kad nurodyti asmenys yra Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo to,
kurioje valstybėje jie gyvena ir ar jie įgiję kitos valstybės pilietybę.
Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos
Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad
tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai
turi būti ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs
reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių
galimybę tuo pat metu būti
LR ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne
atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Lietuvos Respublikos pilietybės klausimų nagrinėjimo tvarka

Prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais padavimas. LR pilietybės

klausimas svarstomas pagal suinteresuoto asmens rašytinį prašymą. Prie prašymo suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę pridedami įstatymo numatyti dokumentai.
Teikimus pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės šio Įstatymo 18
straipsnio 3dalyje nurodytais atvejais turi teisę paduoti vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota
institucija, taip pat užsienio reikalų ministras ar jo įgaliota institucija.
Prašymai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar
ją grąžinti paduodami Respublikos Prezidentui per savivaldybės vykdomąją instituciją.
Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys užsienio valstybėse, prašymus atsisakyti Lietuvos
Respublikos pilietybės ar ją grąžinti gali paduoti per Lietuvos Respublikos diplomatines
atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.
Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir
provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo) ir lietuvių
kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir
pats asmuo pripažįsta save lietuviu.prašymus prašymą palikti Lietuvos Respublikos pilietybę
paduoda Respublikos Prezidentui per vidaus reikalų ministrą ar jo įgaliotą instituciją,
migracijos tarnybą. Asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse, prašymus palikti Lietuvos
Respublikos pilietybę gali paduoti per Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar
konsulines įstaigas užsienyje.
Asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir
provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo),
gyvenantiems kitose valstybėse;
lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Prašymus įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę reikia paduoti vidaus reikalų
ministrui ar jo įgaliotai institucijai, migracijos tarnybai arba LR diplomatinėms atstovybėms ar
konsulinėms įstaigoms užsienyje.

Pilietybės reikalų komisija. LR pilietybės klausimams preliminariai svarstyti

Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės
klausimų nagrinėjimo šioje Komisijoje taisykles. Komisija turi teisę pakviesti į savo
posėdį asmenį, kurio pilietybės klausimas sprendžiamas, pavesti valstybės
institucijoms, kad jos per Komisijos nurodytą laiką pareikštų savo nuomonę ir pateiktų
reikiamus dokumentus dėl Komisijos nagrinėjamo prašymo ar teikimo.
Komisijos sprendimai priimami paprasta visų Komisijos narių balsų dauguma ir įforminami
protokole. Komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės, o, atsisakiusi rekomenduoti suteikti pilietybę, pareiškėjui apie
tai praneša raštu nurodydama atsisakymo motyvus.
Komisija teikia institucijoms rekomendacinio pobūdžio išvadas.

Sprendimų dėl prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais

priėmimas
LR pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, palikimo, pilietybės netekimo, taip pat akto
dėl pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos
Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus.
Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo įsigalioja tik
asmeniui prisiekus savivaldybės vykdomojoje institucijoje arba Lietuvos Respublikos
diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje užsienyje. Asmenys, kurie, įgydami Lietuvos
Respublikos pilietybę, netenka turėtos kitos valstybės pilietybės, prisiekia Lietuvos
Respublikai po to, kai pateikia įrodymus, kad jie neteko kitos valstybės pilietybės.
Savivaldybės vykdomosios institucijos, LR diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos
užsienyje per 7 dienas po priesaikos LR apie tai praneša Respublikos Prezidento kanceliarijai
ir vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai.
Sprendimų priėmimas dėl vaikų pilietybės pasikeitimo. Vaikų pilietybės pasikeitimo klausimus
sprendžia ir dokumentus tvarko vidaus reikalų ministro įgaliota institucija.
Aktų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais skelbimas. Respublikos Prezidento dekretai
dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo, taip pat akto dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu skelbiami „Valstybės
žiniose“.

Pakartotinis prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais

svarstymas
Pakartotiniai asmenų prašymai suteikti LR pilietybę ar ją grąžinti priimami ne anksčiau kaip po
vienerių metų nuo ankstesnio sprendimo priėmimo.
Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimas. Asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvoje,
pilietybės dokumentus rengia migracijos tarnybos, o asmenų, gyvenančių kitose valstybėse, –
užsienio reikalų ministras kartu su vidaus reikalų ministru arba jų įgaliotos institucijos.
Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos
Vyriausybė.

Užsienietis – asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio

valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Užsieniečiai, pagal buvimo LR trukmę, skirstomi į nuolat

gyvenančius ir laikinai gyvenančius.

Asmenys be pilietybės. Užsienio valstybės pilietybės neturinčiam asmeniui, kuris turi teisę

laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi užsienio valstybėje galiojančio

kelionės dokumento, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas

1954 m. Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso numatytas asmens be pilietybės

kelionės dokumentas

Teisiniai režimai.
Didžiausio palankumo režimas – užsieniečiui valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias
turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje.
Abipusiškumo režimas – valstybė suteikia valstybės B piliečiams savo teritorijoje tokias
teises, kokias B valstybė suteikia A valstybės piliečiams savo teritorijoje.
Nacionalinis režimas - užsieniečiams valstybėje suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės bei
numatomos pareigos kaip ir savo piliečiams.
LR nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, užsieniečiams, teisėtai esantiems LR teritorijoje,
nustatytas nacionalinis režimas.
Užsieniečių teisės, laisvės ir pareigos. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir
laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos
Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje
yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį,
tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Užsieniečiai policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūnų reikalavimu privalo pateikti
asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip
pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo,
kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Užsieniečių teisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvos
Respublikoje kontroliuoja policija, bendradarbiaudama su kitomis teisėsaugos institucijomis,
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis. Leidimas gyventi
LR suteikia teisę užsieniečiui gyventi LR, pasirinkti gyvenamąją vietą,ją keisti, išvykti iš LR ir
grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Užsienio valstybės piliečiui, kuris turi teisę
laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi galiojančio užsienio valstybės
piliečio paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento arba jis yra pamestas ar sunaikintas, ir dėl
objektyvių priežasčių negali jo gauti iš savo kilmės valstybės kompetentingų įstaigų, vidaus
reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas užsieniečio pasas. Užsienietis, kuris
ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, išskyrus
įstatymo numatytus atvejus. Leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas atsižvelgiant į Lietuvos
Respublikos darbo rinkos poreikius. Užsienietis, kuris yra vienos iš Europos Sąjungos
valstybės narės pilietis, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę
kalendorinių metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos, o toks
užsienietis, ieškantis darbo arba ketinantis užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali
būti Lietuvos Respublikoje dar 3 mėnesius. Europos Sąjungos valstybės narės pilietis,
ketinantis gyventi Lietuvos Respublikoje ir atitinkantis šio Įstatymo 102 straipsnio 1 dalyje
numatytus pagrindus, privalo gauti Europos Bendrijų valstybės narės piliečio leidimą gyventi.
Lietuvos Respublika sudaro sąlygas užsieniečių, kurie turi leidimą gyventi, integracijai į
valstybės politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos
valstybės politikos užsieniečių integracijos srityje nuostatoms įgyvendinti skiriamos Lietuvos
Respublikos valstybės lėšos. Užsienietis turi teisę į LR pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta
tvarka. Užsieniečio judėjimo laisvė LR gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui,
viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti
arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Užsieniečiai atsako pagal Lietuvos
Respublikos įstatymus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos
teisės aktai arba šis Įstatymas nenustato kitaip.
Prieglobsčio teisės sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Prieglobsčio teisė kaip
konstitucinės teisės institutas
Prieglobsčio teisės sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui – tai
valstybės globos suteikimas jam. Pabėgėliais vadinami asmenys, kurie negalėdami
pasinaudoti savo valstybės apsauga dėl gresiančio pavojaus jų gyvybei ar laisvei, yra priversti
palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Tarptautinėje praktikoje pripažįstami pabėgėlio
kriterijai : visiškai pagrįsta baimė būti persekiojamam, specifinis persekiojimo pagrindas,
buvimas už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų, negalėjimas pasinaudoti tos valstybės
gynyba.
Prieglobsčio teisė kaip tarptautinės teisės institutas. Prieglobsčio teisė kaip
konstitucinės teisės institutas. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje tarp kitų pagrindinių
žmogaus teisių ir laisvių numatyta teisė persekiojamam žmogui ieškoti prieglobsčio kitose
šalyse ir juo naudotis. 1951 Ženevos konvencija ir Protokolas dėl pabėgėlių statuso – priimta
JT įgaliotų atstovų konferencijoje. Būtent tarptautinės teisės normos nustato pabėgėlių
teisinės padėties pradus. Pabėgėlio statuso suteikimas – kiekvienos valstybės suvereni teisė.

Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisės institutas.

Žmogaus teisių institutas glaudžiai susijęs su kitais konstitucinės teisės institutais,
reglamentuojančiais valstybės valdžios institucijų formavimą, funkcionavimą ir kita. Žmogaus
teisių institutą įtakoja ne tik nacionalinės teisės sistemos raida, valstybės konstituciniai
politiniai procesai, bet ir tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas. Žmogaus teisės gali
būti išreikštos Konstitucijų preambulėse, atskiruose skirsniuose, konstitucijos pataisose,
egzistuoja žmogaus teisių konstitucinio reguliavimo įvairovė, tiek turinio, tiek formos įtvirtinimo
požiūriu. Žmogaus teisių institutas glaudžiai susijęs su tarptautinės teisės dokumentais,
reglamentuojančiais žmogaus teises. Ypač svarbi Europos žmogaus teisių konvencija, nes
joje numatytas veiksmingas jos įgyvendinimo mechanizmas. Jei konvencijoje numatytos
teisės pažeidžiamos, žmogus gali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą.

Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata.

Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų –
prigimtinės ir pozityviosios – raidos įtakoje. Prigimtinė teisės doktrina žvelgia į žmogaus teises
kaip į neatskiriamas nuo individos teises, kurių ištakos – protas, dievo valia, žmogaus
prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus teises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymų
ar kitų teisės aktų. Dominuoja prigimtinė žmogaus teisių samprata. Ji įtvirtinta ir JTO
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 str. : Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir
teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.
Teisės požiūriu nėra labai didelio skirtumo tarp žmogaus teisės ir laisvės, nes laisvės – taip
pat teisėstik kitoje žmogaus funkcionavimo sferoje, į kurią valstybė negali kištis, pvz minties
laisvė. Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybės
jas realizuoti. Žmogaus teises reglamentuoja teisės ir kitos socialininės normos. Pagrindiniai
žmogaus teisių bruožai – jų visuotinumas, universalumas, nedalomumas, jos yra viena kitą
sąlygojančios, remiasi lygiateisiškumo ir kitais principais.
Žmogaus teisių istorinė raida. Žmogaus teisių ir laisvių raida tarpukario Lietuvos
konstitucijose.
Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių
aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė, taip pat pagarba kiekvieno žmogaus
orumui. Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – antikos idėjas, judėjų,
krikščionių etiką. Lokas buvo vienas pirmųjų filosofų ir politikų, kuris formulavo žmogaus
teises kaip politinės sistemos koncepcijos integralų elementą. Moderni žmogaus teisų
samprata įtvirtinta 1789m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Taigi jau XVIII
a. pab. Kai kurias politines ir pilietines teises bandyta teisiškai įtvirtinti. Lietuvoje žmogaus
teisės bandytos įtvirtinti pirmajame statute. 1922 metų LR Konstitucijos žmogaus teisių
nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Konstitucijoje buvo specialus skyrius
“Lietuvos piliečiai ir jų teisės”. Didelę įtaką konstitucinės teisės formavimuisi turėjo Riomerio
darbai. 1940m. ir vėlesnė Sovietų Sąjungos okupacija sutrikdė savarankišką teisės vystimąsi,
ir tik atgavus nepriklausomybę 1990m. žmogaus teisės sugrįžo į Lietuvą kaip Vakarų
demokratinių valstybių patirtis. Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva turėjo integruoti daugelį
tarptautinės teisės nuostatų į įvairias, visų pirma į konstitucinės, teisės sritis. 1992m. LR
Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir ET dokumentus ir atitinka
tarptautinius žmogaus teisių reikalavimas. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo ir nauja
savarankiška tarptautinės teisės sritis – tarptautinė žmogaus teisių teisė. Tarptautinis teisinis
reguliavimas, kuris šiuo metu daro ypač didelę įtaką žmogaus teisių doktrinai ir valstbių
konstitucinės teisės nuostatoms.
1215m. Didžioji laisvių chartija ( Anglija ). 1215m. karalius Jonas Bežemis buvo priverstas
pasirašyti baronų parengtą dokumentą, vėliau pagarbiai pavadintą Didžiąja laisvių chartija,
oficialiai tebelaikomą pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu. Baronai šiuo dokumentu stengėsi
išsaugoti ir išplėsti savo feodalines privilegijas. Joanas Bežemis 1215m. buvo priverstas
pripažinti karaliaus valdžios apribojimus feodalų naudai. Magna Charta Libertatum susilpnino
monarcho poziciją ir suteikė žemvaldžiams laisvų žmonių statusą. Teisinę galią Chartija
teturėjo vos keletą mėnesių.
1529m. Lietuvos statutas. Preambulėje pabrėžiama, kad skirtas visiems valdiniams,
nepaisant jų luominės priklausomybės, jis vienodai privalomas gyventojams, valdžios
institucijoms ir didžiajam kunigaikščiui. Statute mėginamos ginti ir moterų turtinės teisės ir
garbė. Pastebimos svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos : nėra kaltės be
atsakomybės, išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę ir paskirti bausmę, kiekvieno atsakomybė
tik už savo veiksmus, nekaltumo prezumpcija . Pirmą kartą surašytos bajorų teisės ir
pareigos, tarpusavio santykiai ir santykiai su didžiuoju kunigaikščiu. Kunigaikštis įsipareigoja
saugoti visų pavaldinių teises ir laisves. Bajorų teisės nebuvo tokios plačios kaip ponų

1679m. Habeas Corpus act. „Habeas corpus act“ nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus
gali pareikalauti teismo jį paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Aktas supaprastino procedūrą,
taikomą siekiant gauti teismo įsakymą, reikalaujantį jam pristatyti suimtąjį. Taip pat buvo
uždrausta be teismo suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio
valdose.Naujasis aktas nustatė pareigūnų ir teisėjų atsakomybę už nuostatų nevykdymą:
dideles baudas suimtųjų naudai ir atleidimą iš pareigų.„Habeas corpus act“,
reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215
m. Didžiosios laisvių chartijos) pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. Jame aptinkama
baudžiamojo proceso principų nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas
teisminės procedūros laikymasis užuomazgų.
1789m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (Prancūzija)
1789 metais Steigiamasis susirinkimas priėmė garsiąją Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją,
kuriai įtaką padarė demokratiškos švietėjiškos idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracija.
Joje išsiskiria du pagrindiniai nuostatų blokai :
Žmogaus ir piliečio teisės. Preambulėje skelbiama, kad žmogaus teisės įgimtos, šventos ir
neatimamos. Atmetamos luominės privilegijos. Žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai.
Valstybė nesukuria žmogaus teisių, tik turi jas užtikrinti. Įgimtomis ir neatimomis žmogaus
teisėmis skelbiamos šios :
Laisvė – tai galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam, leidžiama daryti visa, ko nedraudžia
įstatymas. Formuluojamos konkrečios laisvės, pavyzdžiui, laisvai raštu ir žodžiu reikšti mintis,
nuomones, religinius įsitikinimus.
Nuosavybė – šventa ir neatimama teisė. Gali būti atimta tik esant visuotinei būtinybei, už ją
atlyginant.
Saugumas – turimi galvoje demokratiniai baudžiamosios teisės principai, ilgainiui virtę

klasikiniai, pavyzdžiui, neklatumo prezumcija

Priešinimasis priespaudai – turinys plačiau neatskleidžiamas, idėjiškai pagrindžiama tai, kas

vyko Prancūzijoje - revoliucija
1776m. JAV nepriklausomybės deklaracija, 1787m. Konstitucijos Pataisos – Teisių bilis.
Deklaracija. Deklaracija skelbė prigimtinių žmogaus teisių idėją, kad visi žmonės sutverti
lygūs ir turi neatimamas teises į gyvenimą, laisvę, laimės siekimą. Taip pat buvo išreikšta
mintis, jog valstybė atsiranda kaip visuomeninės sutarties, sudarytos tarp žmonių rezultatas.
Deklaracijai buvo prieštaraujam dėl to, kad ši kalba apie įgimtas teises, tačiau toleruoja
vergiją, indėnų naikinimą. Deklaracijos autoriai siekė siauresnių politinių tikslų –
nepriklausomybės įtvirtinimo. Komisijos parengtame projekte vergija buvo pasmerkta, tačiau
tam nepritarė prietinės vergvaldinės kolonijos ir siekiant išvengti dar negimusios
konfederacijos subyrėjimo, vergijos klausimas liko pripažintas kiekvienos kolonijos reikalu.
Teisių bilis. Po Konstitucijos priėmimo Valstijos reikalavo papildyti konstituciją nuostatais dėl
piliečių teisių. Šis reikalavimas atsispindėjo pirmose dešimt pataisų, žinomų Teisių bilio
pavadinimu. Jos priimtos 1789, o įsigaliojo 1791m. Devintas straipsnis teigia, jog nereiškia,
kad menkinamos kitos, bilyje nepaminėtos tautos teisės. Paskutinis straipsnis nustatė
federacijos ir valstijų santykius : įgaliojimai, kurie nesuteikiami federacijai, paliekami
valstijoms. Teisių bilis – tai Amerikos piliečio teisių deklaracija.
Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos įvairovė. Žmogaus teisės ir
visuomenės integracijos ir globalizacijos procesai.
Klasifikacija.
- pagal įtvirtinimo pobūdį : a) pagrindinės konstitucinės b)įtvirtintos kituose
dokumentuose
- pagal galimybes jas riboti : a) absoliučios, b) galima riboti
- pagal specialius subjektus, kuriems jos skirtos : vaikų, invalidų....
- pagal turinį : pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės
- pagal istorinį susiformavimo laikotarpį : a) pirmosios kartos teisės : pilietinės
nepolitinės teisės XVIII a, b) antrosios kartos – socialinės, ekonominės ir
kultūrinės teisės, susiformavę po II Pasaulinio karo, c) trečios – teisės į
vystymąsi, sveiką aplinką, taiką ( XX a pab )
Dar galima grupuoti : fizinis integralumas, gyvenimo lygio teisės, sveikata, šeimos gerovė,
darbas, socialinė sauga, mokslas ir mokymas, nuosavybė, asmens psichinis ir moralinis
integralumas, bendra veikla, politika ir demokratija, kolektyvinės teisės.
Visuomenės integracija ir globalizacijos procesai. Po II Pasaulinio karo ypač suaktyvėję
visuomenės integracijos ir globalizacijos procesai tęsiasi iki šiol. Tai šalių ir tuo pačiu
visuomenės vienijimasis į tarptautines organizacijas, tarptautinis žmogaus teisių
reglamentavimas. Vienas moderniausių šių laikų tarptautinių žmogaus teises
reglamentuojančių dokumentų – ES pagrindinių teisių chartija. Čia reglamentuojamos :
žmogaus orumo teisės, teisės į laisvę, lygybės teisės, solidarumo teisės, teisingumo teisės,
ES piliečių teisės.

Tarptautinis teisinis žmogaus teisių reglamentavimas: pagrindiniai tarptautiniai

dokumentai. JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Europos žmogaus teisių
konvencija ir Europos socialinė chartija. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo ir nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis –
tarptautinė žmogaus teisių teisė. Žmogaus teisės vis labiau tampa tarptautinės teisės objektu,
ne tik valstybės vidaus teisės problema. Tarptautinis teisinis reguliavimas, kuris šiuo metu
daro ypač didelę įtaką žmogaus teisių doktrinai ir valstbių konstitucinės teisės
nuostatoms.Tarptautinės žmogaus teisių teisės susikūrimui didelės įtakos turėjo Visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos ir kitų tarptautines žmogaus teises įtvirtinančių dokumentų
( žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir kt JT ir ET dokumentų )
paskelbimas. Vis tik didžioji individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama vidaus
teisės normomis ir užtikrinama valstybės institucijų pagalba, o tarptautinės priemonės ir toliau
liks kaip papildomos, tai yra veikiančios ten, kur valstybės mechanizmas neveikia ar negali
veikti.

Visuotinės 1948 metų žmogaus teisių deklaracijos, 1966 metų Tarptautinio ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto
bruožai.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo pirmą
kartą paskelbtas tarptautinis žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir
socialines, ekonomines, kultūrines teises. Deklaracijoje yra apibrėžtos pagrindinės arba
elementarios kiekvieno asmens teisės : teisė į gyvybę, asmens neliečiamybę, lygybę prieš
įstatymą, apsaugą nuo diskriminacijos, nekaltumo prezumpciją, šeimos gyvenimo apsaugą, į
nuosavybę, minties, sąžinės, religijos laisvę ir kitos. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija taip
pat įtvirtina politines teises ( teisę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai arba per išrinktus
atstovus, taikių susirinkimų laisvė ), ekonomines socialines teises ( į socialinį aprūpinimą,
tinkamas darbo sąlygas, mokslą, pakankamą gyvenimo lygį ). Taip pat Deklaracijoje
numatoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei. Žmogaus teisės ir laisvės yra
laikomos prigimtinėmis.
1966 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija buvo papildyta dviem paktais. Tai Ekonominių -
socialinių ir kultūrinių teisių bei Pilietinių ir politinių teisių paktai. Prireikė 10 metų, kad 35
valstybės ratifikuotų šiuos dokumentus. 1976 m. jie įsigaliojo. Paktai suteikia galimybę
teisinėmis ir moralinėmis priemonėmis ginti valstybių - paktų dalyvių žmonių teises ir
pagrindines laisves. LR Aukščiausioji Taryba 1991 m. kovo 12 d nutarimu įsipareigojo laikytis
deklaracijos principų
1966 metų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. Dėl ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių pakto straipsnių susitarusios valstybės pripažino, kad laisvos
žmogaus asmenybės idealas gali būti įgyvendintas tik sudarius sąlygas kiekvienam žmogui
naudotis savo pilietinėmis ir politinėmis bei ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis
teisėmis. Pakte teigiama, kad kiekviena tauta turi apsisprendimo teisę, tai reiškia, kad
kiekviena tauta laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę
ir kultūrinę plėtrą. Kiekviena valstybė, prisijungusi prie šio Pakto, turi imtis visų priemonių,
kad šiame Pakte pripažįstamos teisės būtų palaipsniui visiškai įgyvendintos ir jos turi būti
įgyvendinamos be jokio diskriminavo, kalbama apie vyrų ir moterų lygybę, užtikrinant Pakto
numatytas teises. Ekonominės socialinės teisės : teisė į darbą, palankias darbo sąlygas,
socialinę apsaugą, pakankamą gyvenimo lygį, fizinę ir psichinę sveikatą, mokslą, daug
dėmesio skiriama šeimos apsaugai. Kultūrinės teisės : dalyvauti kultūriniame gyvenime,
naudotis mokslo pažangos laimėjimais, apsaugoti savo, kaip autoriaus, interesus, mokslinių
tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvė. kiekviena Pakto valstybė turi pateikti JT Generaliniam
Sekretoriui ataskaitas apie tai, kokių imasi priemonių ir kas jau padaryta, kad būtų
užtikrinamas pakte pripažįstamų teisių laikymasis.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių paktas. pilietinės politinės teisės privalo būti garantuotos
be jokių skirtumų. Paktas numato galimybę įvesti teisių apribojimus karo stovio ar
nepaprastosios padėties atveju. Tačiau taip pat paktas specialiai išskiria elementarias
žmogaus teises ir laisves, kadangi nuo jų draudžiama nukrypti net nepaprastosios padėties
metu. Elementariosios teisės ir laisvės tai – teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, nežmoniško
ar orumą žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, vergijos ir nelaisvos būklės draudimas,
draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokią nors prievolinę sutartį, teisę būti
pripažintu teisinių santykių subjektu, taip pat teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę.
Įtvirtinama teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę. Įtvirtintos teisminės garantijos – lygybė,
nekaltumo prezumpcija ir tt. Aptraiamos šeimos, vaikų, kūdikių teisės. Kalbama apie būsto
neliečiamybę, šeimos privatumą. Kalbama apie žmogaus teisių komitetą, kuris nagrinėja
valstybių pranešimus-ataskaitas apie pakto nuostatų įgyvendimą, tarpvalstybinius skundus
dėl pakte įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimų, individualias peticijas.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija 1950 m. ir jos
protokolai, Europos socialinės chartijos bruožai ( 1961/1996m. ), Europos pagrindinių
teisių chartija ( 2000m. )
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. ET priimta 1950 ir
įsigaliojusi 1953m.L-va ją ratifikavo 1995 04 27, ji įsigaliojo 1995 06 20. Šiuo metu K-ją
papildo 12 protokolų. Teisės doktrinoje ypač daug ginčų dėl EŽTK santykio su kitais
konstitucinės teisės šaltiniais. L-je ji yra svarbi teisės sudedamoji dalis. LR K-jos ir EŽTK
tekstų lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą apie šių aktų turinio artumą. K-ja įtvirtina
žmogaus teisių garantijas šalies, o konvencija- tarptautiniu lygiu. Konvencijoje numatytos
tokios žmogaus teisės, kaip teisė į gyvybę, kankinimų, nežmoniško ar orumą žeminančio
elgesio ir baudimo draudimas; vergijos ir priverčiamojo darbo draudimas; teisė į laisvę ir
saugumą; teisė į teisingą bylos nagrinėjimą;; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą;
minties, sąžinės ir religijos laisvė; saviraiškos laisvė; susirinkimų ir asociacijų laisvė; asmens
diskriminacijos uždraudimas; reglamentuojama galimybė valstybėms riboti kai kurias asmens
teises ir laisves karo ar nepaprastosios padėties atveju; draudžiama piktnaudžiauti teisėmis.
Didelę Konvencjos straipsnių dalį sudaro nuostatos, skirtos EŽT teismui. K-ją šiuo metu
papildo 12 protokolų. Kai kuriuose iš jų taip pat formuluojamos kai kurios teisės.
- 1 prot.-teisė į nuosavybę; tesė į mokslą; teisė į laisvus rinkumus
- 4 prot-laisvės atėmimo draudimas sutartinių prievolių nevykdymo atveju; judėjimo
laisvė; piliečių išsiuntimo iš savo šalies draudimas ir teisė sugrįžti į savo šalį;
draudimas kolektyviai išsiųsti užsieniečius
- 6 Prot-skirtas mirties bausmės panaikinimui
- 7 prot-formuluojamos tokios asmens teisės, kaip kiekvieno asmens, teismo nuteisto už
nusikaltimą, teisė apskųsti kaltinamąjį nuosprendį ar bausmę; teisė į žalos atlyginimą
dėl klaidingo nuosprendžio; teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį
nusikaltimą; sutuoktinių lygybė civilinės teisės pobūdžio teisių atžvilgiu bei savo vaikų
atžvilgiu
- 12 prot.skirtas asmens diskriminacijos uždraudimui. Jame nurodoma, kad
naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrinamas be jokios diskr.dėl
lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kt.pažiūrų, tautinės ar
socialinės kilmės; priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios
padėties, niekas negali būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu
paminėtu pagrindu.

Europos socialinės chartija. Europos pagrindinių teisių chartija. Socialinės, ekonominės

teisės yra plačiai reglamentuotos Europos socialinėje chartijoje ir Pataisytoje Europos
socialinėje chartijoje. Ją Lietuva ratifikavo 2001 metais, taip pat ir Europos sąjungos
pagrindinių teisių chartiją. Europos socialinė chartija papildo Europos žmogaus teisių
konvenciją, garantuojančią politines ir pilietines teises. Pataisytoje Europos socialinėje
chartijoje be teisių, reglamentuotų pirmoje Socialinėje chartijoje, papildomai įrašytos kai kurios
socialinės ekonominės teisės bei perkeltos pirmosios chartijos protokolų nuostatos. Pataisyta
Europos socialinė chartija reglamentuoja 31 socialinę teisę. Valstybė gali tapti socialinės
chartijos dalyve, priėmusi įsipareigojimus laikytis tam tikro chartijoje nustatyto teisių
minimumo. Lietuva įsipareigojo laikytis šios chartijos II dalies 1-11 straipsnių. Chartijoje
priimtų įsipareigojimų vykdymas kontroliuojamas valstybėms kartą per dvejus metus siunčiant
Europos Tarybos generaliniam Sekretoriui pranešimą. Dėl socialinėje chartijoje įtvirtintų teisių
pažeidimų nepriimamos individualios asmenų peticijos. EŽTT tokių skundų nesprendžia. Taigi
nors socialinės chartijos kontrolės mechanizmas nėra toks efektyvus, kaip Europos žmogaus
teisių konvencijos, tačiau prisijungimas prie šios svarbios tarptautinės sutarties turėtų
veiksmingai įtakoti Lietuvos socialinių ekonominių teisių katalogo plėtimą ir tinkamą
įgyvendinimą.

Žmogaus teisių ir laisvių sistema ir jos įtvirtinimas 1992 m. Lietuvos Respublikos

Konstitucijoje.
Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje “Žmogus ir valstybė”, III skirsnyje
“Visuomenė ir valstybė”, IV skirsnyje “Tautos ūkis ir darbas”, taip pat galima prisikirti ir kai
kuriuos straipsnius, esančius kituose skirsniuose. Žmogaus teisės nėra išdėstytos
Konstitucijos pradžioje. Konstitucija pradedama pirmu skirsniu apie Lietuvos valstybę, tai
galėjo nulemti atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės kaip
atsikuriančios nepriklausomybės garanto vaidmenį. I skirsnyje reglamentuojami kai kurie
žmogaus teisių įgyvendinimo principai, pvz kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis
Konstitucija. Ganėtinai dažnai kitų valstybių Konstitucijose pirmieji skirsniai yra skirti žmogaus
teisėms, pvz Vokietijos, Italijos. Reglamentuojant žmogaus teises LR Konstitucijoje vartojami
įvairūs terminai : pilietis, asmuo, žmogus, lietuvis. Kai kur piliečio termino vartojimo
pagrįstumas abejotinas. Konstitucijos normos, reglamentuodamos tam tikrų Konstitucijos
ginamų vertybių neliečiamumą, galėjo straipsniuose numatyti ir bendras sąlygas, kai tos
teisės gali būti ribojamos. Kai kur minimos tokios sąlygos, pvz kalbant apie nuosavybės
neliečiamumą, tačiau paminėtos ne visos. Tai, kad LR Konstitucijoje vengiama blanketinių
formuluočių, gali būti vertinama kaip Konstitucijos teisinio reguliavimo privalumas tuo atveju,
jei pavyktų konkrečiaii įvardyti visus apribojimus, tačiau tai padaryti nelengva. Nagrinėjant
žmogaus teises svarbu ir jų tiesioginio taikymo principas, kuri galioja visoms teisėms ir
laisvėms. Svarbus principas yra tas, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės
pažeidžiamos, gali kreiptis į teismą. Svarbu nepamiršti, kad žmogaus teisės detalizuojamos
kituose įstatymuose.
Samprata. Konstitucinės teisės ir laisvės gali būti interpretuojamos atsižvelgiant į 18 str.
formuluojamą doktrininį principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucijos
tekstas nėra baigtinis tesių sąrašas. 18 strp LRKT nutarimu – pamatinė norma, kuria
remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. LRKT konstatavo,
kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo
žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro atskaitos tašką, nuo kurio
plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės. Teises turi kiekvienas žmogus. Konstitucinė
nuostata dėl prigimtinio teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena esminių LR denmokratinėje
konstitucinėje santvarkoje. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra
vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų.

1. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį.

 Pilietinės teisės :
Teisė į gyvybę. Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Įstatymai ir kiti teisės aktai
negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo
daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos
kriterijais. CK sakoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir
išnyksta jam mirus. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstama pirmas savarankiškas
naujagimio kvėpavimas. Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja ne tik CK, bet ir
spec.Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Mirties laikas yra momentas,
kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas arba nustatoma žmogaus
smegenų mirtis ( Smegenų mirties faktą nustato gydytojų konsiliumas).
Problemos :
- Abortai. Teisinis teisės į gyvybę reguliavimas susijęs su abortų problema. Europos
žmogaus teisių k-jos jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė
ginama nuo gimimo momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei,
tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą.
 - Dirbtinis apvaisinimas. Žmogaus gyvybės pradžia-viena sudėtingiausių teisės
problemų, ypač išvysčius dirbtinio apvaisinimo technologijas.
- Klonavimas. Teorinė žmogaus klonavimo galimybė taip pat sukelia daug ginčų.
Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos k-je formuluojamas svarbus
principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už mokslo interesus.
Žmogaus klonuoti negalima.
- Transplantacija. . Su teise į gyvybę siejasi ir žmogaus organų transplantacijos
problemos. Transplantacija gali būti vykdoma paimant audinius ar organus iš gyvo ar iš
mirusiojo.
- Eutanazija. Su teisės į gyvybę reglamentavimu siejasi ir eutanazijos problema. Šiuo
metu tik labai nedaugelyje valstybių ši problema yra teisiškai reglamentuota. Lietuvos
įstatymai šiuo metu eutanazijos nenumato.
- Mirties bausmė. Europos žmogaus teisių k-jos 6 protokolas darudžia mirties bausmę.
1998 12 21 Seimas mirties bausmę panaikino.
Teisė į asmens laisvės neliečiamumą. Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti
savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip
tokais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatę įstatymai. Prezidentas, S-mo
nariai, MP ir ministrai, teisėjai naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis (S-
mo narys, be S-mo sutikimo, negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo laisvė). Europos
žmogaus teisių k-je sakoma, kad niekam negali būti atimta laisvė, kitaip kaip šiais atvejais ir
įstatymo nustatyta tvarka:
- kai asmuo teisėtai kalinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį;
- kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto
sprendimo.
- kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai
teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą
- kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėtą sprendimą atiduoti jį auklėjimo
priežiūrai arba kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai
institucijai;
- kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamąsias ligas, psichiškai
nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;
- kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į
šalį, arba kai yra pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.
Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas
ir kuo laltinamas, kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę į bylos nagrinėjimą per
įmanomai trumpiausią laiką, kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus,
turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo
teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti, kiekvienas asmuo, kuris
yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą.
Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas
suprantamas kaip :
- draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žriauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti
tokias bausmes.
- Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar
medicinos bandymai. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar
organus galima tik asmeniui sutikus.
- Su šia teise sietina ir asmens teisė gimti ir mirti pagarboje.
 - Asmens orumo neliečiamumo principas glaudžiai siejasi ir su priverstinio gydymo
draudimu.
- Visuomenės informavimo įstatyme numatyti tam tikri draudimai ir apribojimai, siekiant
nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant
informaciją. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės
neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą.
- Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku.
2000 m.priimtas Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į
Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją. Joje formuluojamas svarbus
principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ir
mokslo interesus, valstybės turi ginti visų žmonių orumą bei tapatybę ir užtikrinti pagarbą, be
išimties kiekvieno asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir laisvėms taikant biologijos ir
medicinos mokslus.
Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas
neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo
sprendimu ir tik pagal įstatymą. CK numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą, ji
apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų
prisidengiant kito asmens vardu. Visuomenės informavimo įstatyme taip pat yra nuostata, kad
informacija apie viešo asmens (valstybės politikų, tarnautojų ir kt.)privatų gyvenimą gali būti
skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio
asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų
nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo,
visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią
viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei
arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Informacija apie privatų asmens gyvenimą
gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu. Asmens duomenų teisinės apsaugos
įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu
būdu, taip pat neautomatiniu būdu, nustato fizinių asmenų kaip duomenų subjektų teises, šių
teisių apsaugos tvarką. Nemaža dalis informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kaupiama
sveikatos priežiūros tikslais. Visa informacija turi būti konfidenciali net ir po paciento mirties.
Teisė į nuosavybės neliečiamumą. K-je nurodyta, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybė
gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Nuosavybės neliečiamumas tai savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisė
reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti
nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tačiau nepaneigiama galimybė įstatymais
nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar
disponavimą juo.
Asmens būsto neliečiamumas.Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į
bustą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai
reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Saviraiškos laisvė. Tai laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Su šia
teise siejasi ir masinės informacijos cenzūros draudimas ir draudimas monopolizuoti masinės
informacijos priemones. Ši laisvė gali būti ribojama tik:
1.įstatymu ir
2.jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar
ginti konstitucinei santvarkai.
Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar
bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini L-vos valstybės
saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės
valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams,
konfidencialiai informacijai atskleisti, žmonių sveikatai bei dorovei, taip pat jų privačiam
gyvenimui, orumui ir teisėms apsaugoti. Neskelbtina informacija, tai informacija, kuria:
- raginama prievarta keisti LR konstitucinę santvarką
- skatinama kėsintis į LR suverenumą, jos teritorijos vientisumą;
- kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta;
- platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar)
reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai;
- propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos.
- Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, smeižiančią, įžeidžiančią žmogų,
žeminančią jo garbę ir orumą.
- Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei
kliudančios teisminės valdžios nešališkumui.
- draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent
atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos
skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.
Lygiateisiškumas. K-je nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės inst.ar
pareigūnams visi asmenys lygūs: žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo
lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Lygiateisiškumo priešingoji pusė-diskriminacija; jos draudimas ir užtikrina lygiateisiškumo
įgyvendinimą.
Pilietinėms teisėms teisėms taip pat priskiriamos itin svarbios procesinės teisės : habeas
corpus, nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą, advokatą, negalima bausti už tą patį
nusikaltimą dukart ir tt.

 Politinės teisės ir laisvės :

Politinės teisės, kaip ir pilietinės, kartais yra apibūdinamos kaip negatyvios, nes valstybė jų
atžvilgiu turi susilaikyti nuo varžymo ir neturi pozityvios pareigos. Politinėms teisėms galėtume
priskirti K-je deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai
išrinktus atstovus( apima rinkimų teisę, teisę inicijuoti referndumą, piliečių įstatymų iniciatyvos
teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti, teisę
vienytis į politines partijas).
Prie politinių teisių priskirtina ir K-je įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė ginti valstybę nuo
ginkluoto užpuolimo, taip pat ir teisė atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Politinėms teisėms galima priskirti ir K-je įvardytą kiekvieno piliečio teisę priešintis bet kam,
kas prievarta kėsinasi į L-vos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką.
K-je numatyta peticijų teisė- tai teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu
spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR
 pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis LT. Peticijas nagrinėja peticijų komisijos,
sudaromos Seime, V-je, savivaldybių tarybų. Jeigu peticija pripažinta tenkintina, tai pagal joje
išdėstytus reikalavimus ir siūlymus gali būti rengiamas atitinkamas teisės akto projektas arba
sudaryta darbo grupė tokiam projektui parengti.
 Ekonominės, socialinės, kultūrinės teisės
Šios teisės yra ganėtinai plačiai reglamentuotos tokiuose Europos tarybos dokumentuose
kaip Europos socialinė chartija ir Pataisyta Europos Socialinė chartija; 2001 metais Seimas ją
ratifikavo. Ši chartija garantuoja 31 teisę. Valstybė tampa Europos socialinės chartijos nare,
priėmusi įsipareigojimus laikytis tam tikro chartijoje numatyto teisių minimumo. Lietuva
įsipareigojo laikytis šios chartijos II dalies 1-11 straipsnių. Prisijungimas prie šios svarbios
tarptautinės sutarties turėtų veiksmingai įtakoti Lietuvos socialinių ekonominių teisių katalogo
plėtimą ir tinkamą įgyvendinimą.
Teisė į darbą.Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti
tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę
apsaugą nedarbo atveju. Priverčiamas darbas yra draudžiamas. Pataisytoje Europos
socialinėje chartijoje sakoma, kad siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta
teisė į darbą, valstybės įsipareigoja: pripažinti vienu iš pagrindinių davo tikslų ir pareigų siekti
ir išlaikyti kuo didesnį ir pastovesnį užimtumą, kad ateityje būtų pasiektas visiškas užimtumas;
veiksmingai ginti darbuotojo teisę užsidirbti pragyvenimui darbu, kurį jis laisvai pasirenka;
sukurti tarnybas, teikiančias visiems darbuotojams nemokamas paslaugas įsidarbinimo
klausimais, arba palaikyti jų veiklą; organizuoti arba plėtoti atitinkamą profesinį orientavimą,
mokymą ir perkvalifikavimą.
Teisė į socialinę apsaugą.Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo
pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų
numatytais atvejais. Socialinė apsauga, tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių
priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų
numatytais atvejais dėl senatvės, invalidumo (negalios), mirties, ligos, motinystės (tėvystės),
artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kt.šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi
papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba
kitokių pajamų. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas-patenkinti asmens gyvybinius poreikius
ir sudaryti žmogaus orumo vertas gyvenimo sąlygas, kai žmogus nepajėgia pats to padaryti.
Teisė į sveikatos priežiūrą. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą
bei paslaugas žmogui susirgus; įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos
valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką; valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir
remia sportą; valstybėje kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių..
Teisę į sveikatos apsaugą reglamentuoja ir Pataisyta Europos socialinė chartija, joje sakoma,
kad siekdamos garantuoti veiksmingą teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimą, šalys
įsipareigoja tiesiogiai ar bendradarbiaudamos su valstybinėmis ar privačiomis organizacijomis
imtis reikiamų priemonių, skirtų: kiek įmanoma pašalinti ligų priežastis; teikti konsultacijas ir
rūpintis sveko gyvenimo būdo propagandai skirtomis švietimo priemonėmis bei skatinti
asmeninę atsakomybę už savo sveikatą; užkirsti kelią epideminėms, endeminėms ir kt.ligoms,
taip pat nelaimingiems atsitikimams.
Kultūrinės teisės. K-je ypač daug dėmesio skiriama asmenų, priklausančių tautinėms
bendrijoms, kultūrinių teisių apsaugai. Piliečių tautinėms bendrijoms suteikta teisė
savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą,
valstybė teikia tautinėms bendrijoms paramą. Asmenys, priklausantys tautinėms bendrijoms,
turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei
dėstymas yra laisvi, valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi L-vos istorijos, meno ir kitų
kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Įstatymas gina dvasinius ir materialinius autoriaus
interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba. Viena svarbiausių
kultūrinių teisių-teisė į mokslą. Asmenims iki 16 m.mokslas privalomas. Aukštasis mokslas
prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams
valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo doktrina.

Kai kurios žmogaus teisės, pvz teisė į gyvybę yra absoliučios, kitas galima riboti. Žmogaus
teisių ribojimų pagrįstumo sąlygos :
- yra teisėti ( turi būti nustatomi įstatymu )
- būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje ( ribojimo tikslai ir paskirtis )
- yra proporcingi ( ribojimo priemonės proporcingos siekiamam teisėtam tikslui )
Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje arba pagal jos nuostatas priimtu
įstatymu. KT pabrėžė, kad asmens teisių ir laisvių ribojimas yra vienas iš interesų derinimo
būdų. Lietuvos konstitucinėje teisėje galima išskirti tokius žmogaus teisių ribojimo atvejus : a)
jomis piktnaudžiaujama, b) naudojimasis jomis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai,
konstitucinei santvarkai ar kitoms visuomeninėms vertybėms, c) tam tikriems asmenims dėl jų
teisinio statuso, d)karo ar nepaprastosios padėties metu. Taigi pagrindiniai asmens
konstitucinių teisių ribojimų kriterijai : a) pagrindinių teisių apsaugos būtinybė, b) demokratinės
visuomeninės vertybės
Nepaprastoji padėtis skelbiama, kai valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai,
visuomenės rimčiai. Karo padėtis – ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti
Tėvynę ginkluoto užpuolimo ar grėsmės atveju. Esant šioms padėtis gali būti ribojamos kai
kurios teisės, pvz privataus gyvenimo neliečiamybė, asmens būsto neliečiamybė ir pan.

Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdai ir garantijos, jų sistema. Žmogaus teisių

gynimo būdai Lietuvoje. Teisminė gynyba.
Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra sistema teisės normų, principų ir
priemonių, kurių pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teisių
garantijos gali būti teisinės ir neteisinės. Neteisinės – valstybės forma, politinis režimas,
valdžių padalijimo principas ir tt. Teisinės garantijas galima suskirstyti į materialines,
procesines ir institucines. Materialinės – tai Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai,
kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės. Procesinės – Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurios
teisės ir laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą, peticijų teisė. Institucinės garantijos
– tai institucijos, kurioms yra paskirta žmogaus teisių gynyba. Žmogau teisių garantijas
galima skirti į nacionalines ir tarptautines.
Žmogaus teisių gynimo būdai Lietuvoje. Teisminė gynyba.
Kiekvienas gali savo teises ginti remdamasis Konstitucija. KT taip pat gali būti traktuojamas
kaip žmogaus teisių apsaugos institucija – LRKT nutarimuose atskleidžiami Konstitucijoje
įtvirtintų teisių aspektai. LRKT yra svarbus konstitucinių žmogaus teisių garantas.

1. Žmogaus teisių ir laisvių samprata

2. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimo įvairovė
3. Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo doktrina
4. Konstitucinės žmogaus teisės ir tarptautinės sutartys. Europos žmogaus teisių
konvencija
5. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija
 6. Žmogaus teisių garantijos

Ombudsmenų paskirtis ir klasifikavimas

Kontrolierių (ombudsmenų) institucijos

Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos :

Seimo kontrolieriai.
Seimo kontrolieriaus skyrimo tvarka.
Seimo kontrolierius –Seimo skiriamas valstybės pareigūnas, ginantis žmogaus teises ir
laisves, tiriantis pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo bei
siekiantis gerinti viešąjį administravimą.
Seimo kontrolieriui keliami reikalavimai : Seimo kontrolieriumi skiriamas nepriekaištingos
reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis teisės bakalauro ir teisės magistro arba
vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar teisinio
pedagoginio darbo stažą.
Seimo kontrolierių skyrimas :
Seimo Pirmininko teikimu Seimas skiria 5 Seimo kontrolierius penkerių metų kadencijai, iš
kurių 2 skiria Seimo kontrolierius valstybės institucijų ir įstaigų pareigūnų veiklai tirti ir 3
Seimo kontrolierius apskričių viršininkų administracijų bei savivaldybių institucijų ir įstaigų
pareigūnų veiklai tirti.
Jei Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta kadencijai nepasibaigus, Seimas skiria naują
Seimo kontrolierių.
Paskirtasis Seimo kontrolierius turi prisiekti Seimo pirmininkui Seimo posėdyje. Priesaikos
tekstą pasirašo ir tekstas saugomas Seime.
Seimo kontrolieriaus įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas; turi eiti pareigas tol, kol į jo vietą paskiriamas naujas
kontrolierius. Sprendimą priima Seimas Seimo pirmininko teikimu.
2) jis atsistatydina; turi eiti pareigas tol, kol į jo vietą paskiriamas naujas kontrolierius.
Sprendimą priima Seimas Seimo pirmininko teikimu.
3) jis miršta;
4) nedirba dėl laikinojo nedarbingumo ilgiau kaip 120 dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų
per paskutinius 12 mėnesių, jei įstatymų nenustatyta, kad dėl tam tikros ligos pareigos
paliekamos ilgesnį laiką, arba kai Seimo kontrolierius pagal medicinos ar invalidumą
nustatančios komisijos išvadą negali eiti pareigų; Sprendimą priima Seimas Seimo pirmininko
teikimu. Klausimas sprendžiamas tik tada, kai yra gydytojų komisijos išvada.
5) dėl jo įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis;
6) daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia nepasitikėjimą juo.
Seimo kontrolierių teisinis statusas.
Seimo kontrolieriaus pareigos nesuderinamos su jokiomis kitomis renkamomis ar skiriamomis
pareigomis valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, taip pat su darbu juridiniuose
asmenyse. Seimo kontrolierius negali gauti kito atlyginimo, išskyrus jam nustatytą pagal
einamas pareigas ir užmokestį už mokslinį bei pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar
valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą
bei autorinį atlyginimą už kūrybinį darbą.
Pareigos :
1. Seimo kontrolieriai kasmet iki kovo 15 dienos raštu pateikia Seimui praėjusių kalendorinių
metų veiklos ataskaitą. Ji nagrinėjama Seime. Visa ataskaita turi būti paskelbta Seimo
kontrolierių įstaigos interneto tinklalapyje.
2. Seimo kontrolieriai apie savo veiklą periodiškai skelbia visuomenės informavimo
priemonėse.
3. Pareiga saugoti valstybės, profesines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis ar duomenis
Seimo kontrolieriai ir kitiSeimo kontrolierių įstaigos darbuotojai privalo išsaugoti valstybės,
tarnybos, komercines ar banko paslaptis bei įstatymų saugomus asmens duomenis, kuriuos
sužinojo eidami pareigas.
Seimo kontrolieriaus teisės :
1. Seimo kontrolierius, vykdydamas savo pareigas, turi teisę įvairias įstatymo numatytas
teises, pvz
1) reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ir dokumentus, būtinus savo funkcijoms
atlikti ir su jais susipažinti
2) pateikęs tarnybinį pažymėjimą įeiti į institucijų ir įstaigų (įmonių, tarnybų ar organizacijų)
patalpas.
3) reikalauti, kad pareigūnai, kurių veikla tiriama, pasiaiškintų raštu ar žodžiu;
4) apklausti pareigūnus ir kitus asmenis;
5) dalyvauti Seimo, Vyriausybės, kitų valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų
posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, susiję su Seimo kontrolierių veikla ar Seimo
kontrolieriaus tiriamu dalyku;
6) pasitelkti įvairių įstaigų ir institucijų pareigūnus.
7) informuoti Seimą, Vyriausybę bei kitas valstybės institucijas ir įstaigas apie šiurkščius
įstatymų pažeidimus arba teisės aktų trūkumus, prieštaravimus ar spragas;
8) siūlyti Seimui, Vyriausybei, kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kad
būtų pakeisti įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai, varžantys žmogaus teises ir laisves;
9) surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl trukdymo Seimo kontrolieriui
įgyvendinti jam suteiktas teises;
10) kreiptis į administracinį teismą prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo
dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą;
11) siūlyti Seimui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir įstatymams;
12) perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, kai aptinkami nusikalstamos
veikos požymiai;
13) kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų
pareigų;
ir kitas.
2. Kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų
pareigų Seimo kontrolierius gali per vieną mėnesį nuo pažymos surašymo.
Seimo kontrolierių darbo apmokėjimas ir socialinės garantijos:
1. Seimo kontrolierių darbo užmokesčio dydį ir apmokėjimo sąlygas nustato Valstybės
politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas.
2. Seimo kontrolieriai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.
3. Seimo kontrolieriui kasmet suteikiamos 28 kalendorinių dienų atostogos. Seimo
kontrolieriui, turinčiam didesnį kaip 5 metų tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kiekvienų
paskesnių 3 metų tarnybos stažą suteikiamos papildomos 3 kalendorinės dienos kasmetinių
atostogų, tačiau bendra kasmetinių atostogų trukmė negali būti ilgesnė kaip 42 kalendorinės
dienos.
4. Pasibaigus Seimo kontrolieriaus įgaliojimų laikui, jam išmokama išeitinė išmoka. Šios
išmokos mokamos iš Seimo kontrolierių įstaigai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Atleidus Seimo
kontrolierių paties prašymu ar kai dėl jo įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis, ar kai
daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia nepasitikėjimą juo, išeitinė išmoka nemokama.
5.Pasibaigus įgaliojimų laikui,išskyrus atvejus, kai dėl Seimo kontrolieriaus įsiteisėja
apkaltinamasis teismo nuosprendis ar kai daugiau kaip pusė visų Seimo narių pareiškia
nepasitikėjimą juo, Seimo kontrolierius turi teisę Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka
grįžti į ankstesnį darbą.
Seimo kontrolierių pagrindinės veiklos kryptys. Pareigūnų piknaudžiavimo ir biurokratizmo
samprata.
LRK 73 str. nustatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės, savivaldybių pareigūnų ( išskyrus

teisėjus ) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Šio konstitucijos

straipsnio trečioje dalyje nurodoma, kad prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas,

kurių sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas. Toks konstitucinis reguliavimas lėmė, kad yra

ne vienas, o keli Seimo kontrolieriai, yra ir kitos kontrolės institucijos. Konstitucijoje Seimo

kontrolierių kompetencija įvardyta konrečiai :

Piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar

biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai. Taigi jų įgaliojimai neapima teisių pažeidimų kitose
srityse. Todėl buvo įsteigtos ir kitos kontrolės institucijos. Seimo kontrolieriai tiria piliečių
skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių ir joms prilygintų institucijų pareigūnų
piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Netiria skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių.
Seimo kontrolierių veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą,
užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūrėti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai
tarnauti žmonėms.
Seimo kontrolierių tiriami skundai :
1. Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo
ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje.
2. Seimo kontrolieriai netiria Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko,
Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir KT bei kitų teismų teisėjų
veiklos, savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos.
3. Seimo kontrolieriai taip pat netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių
sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau tiria skundus dėl prokurorų, ikiteisminio tyrimo
pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves.
4. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl darbo teisinių santykių, taip pat netikrina teismų
priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo.
Piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai jam suteikti įgaliojimai
naudojami ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių
asmeninių paskatų (naudojimosi tarnybine padėtimi,keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų
paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar
savavaliaujama.
Biurokratizmas – tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi
nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai
priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip
blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai
pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.). Biurokratizmu taip pat laikomas toks
pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai.
Seimo kontrolierių piliečių skundų nagrinėjimo tvarka.
Pareiškėjas turi teisę pateikti Seimo kontrolieriui skundą dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo, jei mano, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir laisvės. Skundai paprastai
paduodami raštu. Pareiškėjų kreipimaisi žodžiu ar raštu, kuriuose neskundžiami pareigūnai, o
prašoma paaiškinti, suteikti kitą informaciją ar pageidaujamus dokumentus ir t. t., nelaikomi
skundais.
Skundams paduoti nustatomas vienerių metų terminas nuo skundžiamų veiksmų padarymo ar
skundžiamo sprendimo priėmimo. Anoniminiai skundai netiriami.
Seimo kontrolierius ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos priima
sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją, jei:
1) padaro išvadą, kad skundo dalykas yra mažareikšmis;
2) skundas paduotas praėjus nustatytam terminui;
3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Seimo kontrolieriaus kompetencijai;
4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas arba yra nagrinėjamas teisme;
5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą;
6) padaro išvadą, kad skundą nagrinėti tikslinga kitoje institucijoje ar įstaigoje.
Jeigu priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą, turi būti nurodyti atsisakymo jį
nagrinėti pagrindai. Tais atvejais, kai skundas nepriskirtas Seimo kontrolierių kompetencijai,
atsisakyme nagrinėti nurodoma, į kokią instituciją ar įstaigą tuo klausimu galėtų kreiptis
pareiškėjas.
Skundą ištyrus, pakartotinai paduotas skundas netiriamas, išskyrus atvejus, kai nurodoma
naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų.
Jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti skundo tyrimo, taip pat
jeigu skundo tekstas yra neįskaitomas, jis netiriamas.
Jeigu gaunamas pareiškėjo prašymas netirti skundo, Seimo kontrolierius gali tyrimą nutraukti.
Seimo kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui
atsakyta per 3 mėnesius nuo skundo gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl skunde
nurodytų aplinkybių sudėtingumo, informacijos gausos ar skundžiamų veiksmų tęstinio
pobūdžio būtina skundo tyrimą pratęsti. Skundai turi būti ištirti per įmanomai trumpiausią
laiką.
Nagrinėdamas skundą, Seimo kontrolieriusturi teisę kreiptis į pareigūną, kurio veikla
nagrinėjama, prašydamas šį pasiaiškinti per nustatytą terminą. Jeigu pasiaiškinimas
nepateikiamas, Seimo kontrolierius turi teisę kreiptis į aukštesnįjį pareigūną (kolegialią
instituciją) ir šis privalo užtikrinti, kad pasiaiškinimas būtų pateiktas arba pats paaiškinti per
Seimo kontrolieriaus nustatytą terminą.
Seimo kontrolierius ištiria skunde nurodytas aplinkybes ir surašo pažymą. Pažymoje
nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pareigūno veikos juridinis
įvertinimas. Pažymą pasirašo Seimo kontrolierius. Seimo kontrolieriaus pažyma pateikiama
pareiškėjui. Pažyma taip pat gali būti pateikiama institucijos ar įstaigos, kurioje buvo
atliekamas tyrimas, vadovui ar pareigūnui, kurio veiksmai buvo tiriami, o prireikus – ir
aukštesnės pagal pavaldumą institucijos ar įstaigos vadovui, taip pat kitoms institucijoms ar
įstaigoms.Tais atvejais, kai pažymoje yra informacijos, kuri pagal įstatymus yra valstybės,
tarnybos, komercinė ar banko paslaptis, arba įstatymų saugomi asmens duomenys,
pateikiama ne visa pažyma.
Ataskaita. Skundai, kurių pagrindu buvo atlikti pareigūnų veiklos tyrimai ir priimti atitinkami
sprendimai sudarė daugiau nei ¾, pusė iš jų pripažinti pagrįstais. Pirmą kartą susilygino
pagrįstų ir nepagrįstų skundų skaičius, kas leidžia teigti, jog pagerėjo pareigūnų darbo
kokybė. Išnagrinėta trisdešimt skundų, kurie pradėti pačių kontrolierių iniciatyva, iš kurių 23
atvejais pasitvirtino. Iš visų valstybės institucijų daugiausia skundžiami policijos ir pataisos
namų pareigūnai.
Seimo kontrolieriaus sprendimo teisinė galia.
Baigęs tirti skundą, Seimo kontrolierius surašo pažymą : joje išdėstomos tiriant išaiškintos

aplinkybės, surinkti įrodymai, o svarbiausia – pateikiamas juridinis pareigūnų veiklos

vertinimas.

Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, priima sprendimą. Per 2004 metus priimta 1300
sprendimų.
1) pripažinti skundą pagrįstu;
2) atmesti skundą;
3) nutraukti skundo tyrimą.
Sprendime gali būti nurodoma, perduoti medžiagą tardymo organams, jei aptinkama
nusikaltimo pėdsakų, pareiškti ieškinį teisme dėl pareigūnų atleidimo iš užimamų pareigų,
siūlyti panaikinti įstatymams ar kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ar priimti
sprendimus, kurie nebuvo priimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, atkreipti pareigūnų
dėmesį į pažeidimus darbe, siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti šie pažeidimai.
Dažniausiai per pastaruosius metus buvo atkreiptas atsakingų pareigūnų dėmesys į
padarytus pažeidimus.
Seimo kontrolierių sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Jie gali būti adresuojami
kolegialiai institucijai, tikrinamos įstaigos vadovui, aukštesniajai institucijai. Kartais siūloma
įstatymuose nustatyti, kad kontrolierių sprendimai yra privalomi. Toks siūlymas motyvuojamas
tuo, kad Lietuvoje yra tokia padėtis, kad rekomendacinio pobūdžio sprendimai, nors ir būtų
teisiškai motyvuoti, vykdomi labai nenoriai. Tačiau neaišku, ar nustačius, jog kontrolierių
sprendimai yra privalomi, padėtis pagerėtų. Mat Seimo kontrolierių sprendimai, būdami
rekomendacinio pobūdžio, tiesiogiai negali sukelti jokių neigiamų teisinių padarinių ir todėl
seimo kontrolieriai negali būti įtraukti į teisminį bylų nagrinėjimą kaip suinteresuoti asmenys ar
atsakovai. Seimo kontrolieriai šiuo metu gali patys spręsti, kada ir dėl kokių pažeidimų
tikslinga kreiptis į teismą, kad būtų apgintos piliečių teisės.
Seimo kontrolieriaus sprendimas negali būti vertinamas kaip paskutinė valstybės vidaus
teisinės gynybos priemonė, nes pagal galiojančius įstatymus kiekvieno pareigūno veiksmai,
pažeidžiantys piliečio teises, gali būti apskundžiami teismui. Teismas ir yra institucija,
priimanti galutinį sprendimą. Taigi Seimo kontrolieriaus sprendimas yra rekomendacinio
pobūdžio ir neatima iš skundą padavusio asmens galimybės kreiptis į teismą.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius bei lygių galimybių kontrolierius.
Lygios galimybės – tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos
Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant amžiaus, lytinės
orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų ir kitų Lietuvos
Respublikos tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose numatytų pagrindų.
Lygių galimybių pažeidimas – tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl amžiaus, lytinės
orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų.
Veiklos kryptys :
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme pirmą kartą Lietuvos įstatymuose formuluojamos
diskriminacijos ir seksualinio priekabiavimo sąvokos.
Diskriminacija – tai aktyvus ar pasyvus elgesys, kuriuo išreikštas pažeminimas, paniekinimas,
teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties, išskyrus : speciali moterų apsauga
nėštumo, gimdymo, vaiko žindymo metu, skirtingas moterų ir vyrų pensinis amžius, tik vyrams
taikoma karinė prievolė, tam tikri darbai, kuriuos gali atlikti tik konkrečios lyties atstovas.
Seksualinis priekaviavimas – tai užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas, seksualinio
pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo
santykiai. Skelbiama ir diskriminuojančio skelbimo sąvoka. Ypač aktualu moterų ir vyrų lygybė
darbo santykiuose, švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijose.
Lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą atlieka lygių galimybių kontrolierius Moterų ir vyrų
lygių galimybių įstatymo nustatyta tvarka
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisiniai pagrindai
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės
aktais. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo veiklą grindžia teisėtumo,
bešališkumo ir teisingumo principais.
Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencija ir įgaliojimai platesni nei Seimo kontrolieriaus,
nes jie tiria įstatymų pažeidimus ne tik valstybės valdymo ir savivaldos srityse. Jie gali
nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, skirti administracines nuobaudas. Gali
kreiptis ir fiziniai, ir juridiniai asmenys.
Kompetencija. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius tiria skundus dėl diskriminacijos ir
seksualinio priekabiavimo. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius teikia išvadas dėl šio
įstatymo įgyvendinimo, taip pat pasiūlymus Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo
institucijoms dėl teisės aktų tobulinimo ir lygių teisių įgyvendinimo politikos prioritetų.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius negali eiti jokių kitų pareigų valstybinėse įstaigose
ir organizacijose, taip pat dirbti verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.
Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius negali gauti kito atlyginimo, išskyrus nustatytąjį
pagal einamas pareigas bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą
Priedai ar premijos moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui nemokami.
Tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Europos žmogaus teisių teismas. Žmogaus
teisių garantijas galima išskirti į nacionalines ir tarptautines. Iš tarptautinių ypač svarbus
Europos žmogaus teisių teismas.

Seimo kontrolieriai Lygių galimybių Vaiko teisių

kontrolieriai kontrolieriai
Kiek yra kontrolierių? 5 kontrolieriai
Keliems metams 5 metams
skiriami?
 Kokia jų kompetencija?Seimo Seimo kontrolieriai tiriaMoterų ir vyrų tiria fizinių ir juridinių asmen
piliečių skundus dėl valdžios,lygių galimybių skundus dėl valstybės ir
valdymo, savivaldos, kariniųkontrolieriaus savivaldybių institucijų ar
bei joms prilygintų institucijųinstitucija gali įstaigų ir jų pareigūnų,
pareigūnų piktnaudžiavimo nagrinėti
ir nevalstybinių institucijų bei
biurokratizmo.Karinėms administracinių kitų fizinių ir juridinių asmen
institucijoms prilyginamos teisės pažeidimų įmonių, neturinčių juridinio
Krašto apsaugos ministerija, bylas ir skirti asmens teisių, veiksmų ar
Vidaus reikalų ministerija, administracines neveikimo, dėl kurių
Valstybės saugumo nuobaudas; pažeidžiamos ar gali būti
Departamentas ir jiems pavaldžios
į Moterų ir vyrų pažeistos vaiko teisės ar jo
institucijos. lygių galimybių teisėti interesai, kontroliuoj
kontrolierius – galikaip yra įgyvendinamos
kreiptis kiekvienas Lietuvos Respublikos
fizinis ar juridinis Konstitucijos, Seimo
asmuo. ratifikuotų konvencijų, Lietu
Respublikos įstatymų
ir kitų teisės aktų,
reglamentuojančių vaiko tei
ir jo teisėtų interesų apsaug
nuostatos Lietuvoje;

Kas skiria Seimas Seimas, Seimo Seimas, Seimo

kontrolierius? Pirmininko tekimuPirmininko tekimu
Apibrėžimas Seimo kontrolierius – Lietuvos
Respublikos Seimo skiriamas
valstybės pareigūnas, ginantis
žmogaus teises ir laisves, tiriantis
pareiškėjų skundus dėl pareigūnų
piktnaudžiavimo ar biurokratizmo
bei siekiantis gerinti viešąjį
administravimą.

1. Atstovaujamosios demokratijos samprata

Rinkimų samprata, rinkimų teisės samprata, aktyvioji ir pasyvioji rinkimų

teisė
Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė.
Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, Tautos aukščiausios
suverenios galios vykdymo išraiška. LRK nustatyta : Aukščiausią suverenią galią tauta vydko
tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus – tai pagrindinis demokratinio valdymo
principas. Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo
arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų
būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Rinimai,
kaip valdžios institucijų sudarymo būdas gali vykti ir nedemokratiškose valstybėse, bet šiuo
atveju jie yra formalūs ir negali išreikšti tikrosios rinkėjų valios. Rinkimai yra realus
indikatorius, parodantis valstybių demokratiškumo lygį.
Rūšys. Pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą – tiesioginiai ( tarp rinkėjo valios išreiškimo ir
renkamojo nėra jokios tarpinės grandies ) ir netiesioginiai ( rinkimų metu rinkėjaspats
tiesioginių atstovų nerenka, o tik rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą, pvz JAV
Prezidento rinkimai ). Savotiška netiesioginių rinkimų atmaina – daugiapakopiai rinkimai.
Pagal savo masta rinkimai būna visuotiniai ir daliniai. Pagal tai, ar jie vyksta kadencijai
pasibaigus, ar kaip pirmalaikiai - eiliniai ir neeiliniai .Pagal renkamas valdžios institucijas
rinkimai – Prezidento, parlamento, savivaldybių tarybų.
Rinkimų teisė gali būti suprantama objektyviai ( kaip konstitucinės teisės institutas – visuma
teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinktiir būti renkamam ). Ir subjektyviai ( kaip kiekvieno
LR piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Ši teisė dalijama į :
Aktyviąją. Teisė rinkti. Aktyvioji rinkimų teisė pasireškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar
kitą kandidatą. LRk nustatyta, kad aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyją, kai jam sukanka 18
metų.
Pasyviąją. Pasyvioji rinkimų teisė yra teisė būti renkamam. Ji pasireiškia dalyvaujant
rinkimuose kandidato teisėmis. Pasyvioji rinkimų teisė yra piliečio teisė būti išrinktam į
atitinkamą valstybės ar savivaldos instituciją. Teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir
rinkimų įstatymai.
LR vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai : Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų.

Lietuvos Respublikoje vykdomų rinkimų rūšys, rinkimų teisės šaltiniai

Šaltiniai. Rinkimų teisės šaltiniai – teisės aktai, kurie nustato rinkimų organizavimo ir
vykdymo tvarką. Rinkimų teisės šaltinių sistema priklauso nuo valstybės priskyrimo konkrečiai
teisės šeimai ( kontinentinei, bendrosios teisės )., nuo konkrečios valstybės teisės sistemos
ypatumų. Galima išskirti šiuos rinkimus reglamentuojančius šaltinius :
Rašytinės teisės normas įtvirtina :
konstitucija
tarptautinės sutartys
įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymo galią
politinių partijų įstatai ( statutai )
Neraštinės teisės normas išreiškia :
bendrieji teisės principai
teisiniai papročiai ir tradicijos
rinkimų teisės normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus
( pvz rinkimų teismai Anglijoje ).

Lietuvoje pagrindinės rinkimų teisės normos įtvirtintos :

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – V skirsnyje : Seimo rinkimų teisės principai, VI skirsnyje
– Prezidento rinkimų, X skirsnyje – savivaldybių tarybų. Konstitucijos 107 strp nustatyta, kad
Seimas turi teisę pats priimti galutinį sprendimą dėl rinkimų pažeidimo. Toks seimo
sprendimas grindžiamas LRKT išvada. Jos prašyti gali Seimas, dėl Seimo rinkimų – ir
prezidentas.

Įstatymuose ( LRP, LRS, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai ). Rinkimų teisė yra politinė
teisė. LRKT konstatavo, kad demokratinėje visuomenėje viskas, kas susiję su žmogaus
teisėmis ir laisvėmis, reguliuoama įstatymais. Tai ir žmogau teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų
turinio aiškinimas, ir a[saugos bei gynimo teisinės garanmtijos. Piliečių rinkimų teisės yra
didžiausia teisinė vertybė ir įstatyminis jos reglamentavimas yra svarbi jos realizavimo
garantija.

Vyriausios rinkimų komisijos instrukcijoc, kurių paskirtis – garantuoti vienodą Rinkimų ir

Referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje.

Rinkimus vadinti demokratiškais, o jų rezultatus legitimiais leidžia laikyti šie principai :

Visuotinės rinkimų teisės. Valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų
korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai
sluoksniai nebūtų nušalinami nuo dalyvavimo rinkimuose. Turi tam tikru išlygų – rinkimų
cenzų. Rinkimų cenzai-tai valstybės K-je ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi
atitikti pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę. Cenzai :
2. Amžiaus cenzas- tai įstatyme numatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik
nustatyto amžiaus sulaukę asmenys. LT aktyviai RT gali įgyvendinti-18 m., pasyviai
RT-Seimo nariu-25 m., Prezidentu-ne mažiau kaip 40m., Savivaldybių tarybų nariu-20
m.
3. Sėslumo cenzas- tam tikrą laiką gyventi tam tikroje vietoje (rinkimų apygardoje ar
valstybėje), kitose valstybėse turėti nuolatinė gyvenamąją vietą. Jis įvairiose šalyse
skirtingas ir svyruoja nuo 3 mėn.iki 5 m.LRK nustatytas pasyviosios RT sėslumo
cenzas renkant Seimo narius(nuolat gyvenantis L-je) bei Prezidentą(ne mažiau kaip 3
paskutiniuosius metus gyvenęs L-je)
4. Nesuderinamumo cenzas taikomas pasyviajai RT. Vadinasi negali būti išrinktas asmuo,
užimantis tam tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam
tikra veikla.Pvz LR Seimo rinkimų įst-me numatyta, kad Seimo nariais negali būti
renkami asmenys, kurie, likus 65 d.iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal
teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti esą neveiksnūs ar
nepakaltinami.
Dar yra vadinami negatyvūs cenzai - sąlygos rinkimo teisei realizuoti, kurios išreiškia
diskriminaciją ( lyties, turto, išsilavinimo, religiniai – islamo valstybėse, moraliniai – pvz
narkomanai Meksikoje negali balsuoti ).
Lygios rinkimų teisės. Reikalavimas, kad visų rinkėjų balsai būtų lygiaverčiai.
Lygiateisiškumo principo išraiška rinkimų metu.
Tiesioginių rinkimų. Rinkėjai už kandidatus balsuoja patys, betarpiškai. Jie sprendžia,
kas bus išrinktas. Tiesioginiai rinkimai dominuoja. Gali būti netiesioginiai
(daugiapakopiai rinkimai). ( Rinkėjai- rinkikai- kandidatas)
Slapto balsavimo. Kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai
pareikšti savo valią.Draudžiama kontroliuoti rinkėjų valią. Slaptas balsavimas – toks
rinkėjų valios realizavimo aktas, kurio negalima kontroliuoti. Pvz LRS rinkimų įstatyme
nustatyta, kad rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą
asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save.
Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų
procesą, daryti jį skaidrų.Jo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu
būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta. PVZ.Rinkimų komisijų posėdžiai ir
balsavimai yra vieši.

5. Rinkimų teisės principai

 6. Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų, Europos
Parlamento rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka

Rinkimų sistemos
RS-tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis
nustatomi balsavimo rezultatai RS turi du aspektus:
1.Plačiąja prasme- visuma visuomeninių santykių, kurie susiję su rinkimų organizavimu ir jų
vykdymu. Visuomeniniai santykiai susiformavę organizuojant ir vykdant rinkimus.
2.Siaurąją prasme- tai rinkimų rezultatų nustatymo būdai.
Pagrindinės rinkimų sistemos:
Mažoritarinė. Pagrįsta daugumos principu. Šalies teritorija suskirstoma į rinkimines
apygardas, kuriose rinkėjai teisiogiai renka vieną atstovą iš kelių kandidatų. Išrinktu laikomas
tas kandidatas, kuris surenka santykinę ar absoliučią balsų daugumą. Mažoritarinė sistema
paprastai būna :
Absoliučios daugumos. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs absoliučią rinkimų apygardos
balsų daugumą ( mažiausiai 50,01 proc ). Trūkumai : balsai, kuriuos gavo pralaimėję
kandidatai, pranyksta; naudinga tik stambioms politinėms partijoms; nėra rezultatyvi – jei
balsai išsiskirsto tarp įvairių kandidatų, niekas neišrenkamas. Siekiant išvengti
nerezultatyvumo galima taikyti šiuos veiksmus :
persibolatiravimas ( paliekami du kandidatai, surinkę daugiausia balsų. Jei balsai vėl
išsiskirsto, balsavimo rezultatas nustatomas burtų keliu ar renkamas vyresnis amžiumi
asmuo)
pravedami pakartotiniai balsavimų turai, leidžiama kandidatus blokuoti, kol nebus nustatytas
balsavimo rezultatas.
Alyternatyvus balsavimas. Rinkėjas suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas.
Santykinės daugumos. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surinko balsų daugiau nei
kiekvienas jo varžovas atskirai, net jei ši dauguma mažesnė nei pusė balsų. Trūkumas –
neproporcingai atstovaujama rinkėjų valiai.
Kai kuriose šalyse taikoma kvalifikuotos daugumos mažoritarinė sistema ( kai išrinktu
laikomas kandidatas, gavęs tam tikrą kvalifikuotą balsų daugumą, kuri yra didesnė nei
absoliuti dauguma ).
Proporcinė. Paremta ne daugumos principu, o matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp
politinių partijų, proporcingai gautų balsų skaičiui. Šalies rinkėjai apygardose balsuoja ne už
konkrečius kandidatus, o už politinių partijų ar politinių judėjimų pateiktus sąrašus. Asmenys,
esantys sąrašuose, išrenkami atstovais proporcingai visam rinkėjų balsų skaičiui, kurį gavo ta
politinė partija ar politinis judėjimas. Sistema daug palankesnė mažesnėms partijoms. Partijos
pateikia sąrašus daugiamandatėse apygardose, vietų kiekvienai partijai skiriama pagal
surinktus balsus. Valstybės teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas su maždaug vienodu
rinkėjų skaičiumi. Kiekvienoje apygardoje renkamas ne vienas atstovas – pagal balsavimo
rezultatus paskirstomi keli ar keliolika mandatų. Taigi sudaromos daugiamandatės apygardos.
Varžosi ne atskiri asmenys, o politinės partijos. Rinkimų barjerai leidžia dalybose dėl mandatų
dalyvauti tik toms partijoms, kurios surinko nustatytą minimalų balsų procentą. Sudėtingiausia
problema taikant šią sistemą – formulės, proporcijoms apskaičiuoti pasirinkimas. Priklausomai
nuo pasirinktos formulės, gauti rezultatai gali būti palankesni didesnėms, mažesnėms ar
vidutinėms partijoms. Paprasčiausias skaičiavimo būdas – rinkiminės kvotos metodas.
Rinkiminė kvota – tai toks balsų skaičius, kurio užtenka vienm mandatui gauti. Haero kvotos
formulė. Q = x/y ( Q – kvota, x – bendras balsų skaičius, y – mandatų skaičius ). Trūkumas –
dažniausiai paskirstomi ne visi mandatai. Šia trūkumui pašalinti taikomas didžiausių likučių
metoda – likusius mandatus gauna partijos, turinčios didžiausius neišnaudotų balsų likučius,
susidariusius po pirmo mandatų paskirstymo. Dar yra Droopo kvota – didinamas daliklis, kol
mandatus galima paskirstyti be likučio. Yra Hondto kvota, kuri leidžia mandatus paskirstyti
išsyk, nors ir lieka nepanaudotų balsų. Hagenbacho-Bischofo kvota naudojama ir LT –
koreguojama natūrali kvota, ją mažinant.
Mišrioji. Jungiama mišrioji ir proporcinė sistema. Pastaruoju metu všią sistemą naudoja
dauguma pasaulio valstybių. Pirmą kartą ji įvesta po 2 pasaulinio karo VFR.

Rinkimų sistemos LT : Taikomos visos trys sistemos. Seimo nariai renkami pagal mišrią
rinkimų sistemą ( į Seimą renkami 141 narys, 71 – vienmandatėse apygardose pagal
mažoritarinę sistemą, 70 – daugiamandatėse pagal proporcinę ). Jei sąrašui tektų mandatų
daugiau nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai būtų padalyti kitiems sąrašams, tęsiant jų
dalijimą liekanų metodu. Seimo rinkimų metu pagal proporcinę sistemą taikomas ir
reitingavimas, kai balsuodamas rinkėjas prie partijos sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos
kandidatus, kuriems jis norėtų atiduoti savo preferencijas. Kandidatų į Seimo narius reitingą
skaičiuoja ir šių kandidatų sąrašų galutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą nuomonę ir paduotus
pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Pirmiausiai sudedami už kiekvieną
kandidatą paduoti pirmumo balsai vienmandatėse rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek
kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato pirmumo balsų
suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar
yra jam lygi, kandidato rinkiminis reitingas lygus šiai sumai, jeigu mažesnė – kandidato
rinkiminis reitingas laikomas lygus nuliui. Po to suskaičiuojami kiekvieno kandidato į Seimo
narius surinkti reitingo balai. Jie yra lygūs dviejų skaičių - rinkiminio reitingo (pirmojo
daugiklio) ir partinio reitingo (antrojo daugiklio) sandaugai. Partinis reitingas yra sveikas
skaičius, kurį nustato Vyriausioji rinkimų komisija kiekvienam kandidatui pagal kandidatų
rinkimų numerius taip, kad partinis reitingas kandidato, turinčio pirmąjį rinkimų numerį, būtų
20 kartų didesnis už partinį reitingą kandidato, turinčio paskutinįjį šiame kandidatų sąraše
rinkimų numerį ir sąrašo kandidatų, kurių rinkimų numeris skiriasi vienetu, partinių reitingų
skirtumas būtų lygus 19. Tuo būdu nustatytas kandidato, įrašyto paskutiniuoju sąraše, partinis
reitingas yra vienetu mažesnis už kandidatų skaičių šiame sąraše, o įrašyto pirmuoju sąraše
yra 20 kartų didesnis už kandidato, įrašyto paskutiniuoju sąraše. Galutinė kandidatų į Seimo
narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus.
Pirmesniuoju eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Jeigu keli kandidatai
surenka po lygiai reitingo balų, pirmesniuoju įrašomas tas kandidatas, kurio didesnis
rinkiminis reitingas. Jeigu kandidatų ir rinkiminiai reitingai lygūs, tuomet pirmesniuoju
įrašomas tas, kurio didesnis partinis reitingas. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę
skelbia Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse
rinkimų apygardose. Taigi kandidatas, turintis didesnį populiarumą visuomenėje, gali pakilti
partijos sąraše ir užimti geresnę poziciją. Jeigu partija, koalicija kartu su pareiškiniais
dokumentais įteikia prašymą, kad jų kandidatų reitingas nebūtų nustatomas, apie tai iš anksto
pranešama rinkėjams, nurodoma rinkimų biuletenyje ir kandidatų reitingas neskaičiuojamas, o
įregistruota kandidatų eilė sąraše laikoma galutine.
Renkant Prezidentą, taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. Konstitucijoje numatytais atvejais
yra taikoma absoliučios ar santykinės daugumos sistema. LRK : jeigu pirmajame balsavimo
rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos
sistema, ty išrinktu laikomas kandidatas, kuris surinko daugiau kaip pusę visų rinkimuose
dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau nei pusė visų balsavimo teisę
turinčių piliečių, taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema, bet su tam tikra sąlyga.
Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.
Jei nė vienas kandidatas pirmajame balsavimo rate nesurinko reikiamo balsų skaičiaus,
rengiamas antras balsavimo ratas. Antrajame rate išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs
daugiausia balsų, taigi taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema.
Savivaldybių tarybų nariai yra renkami trims metams daugiamandatėse rinkimų apygardose.
Taikoma proporcinė rinkimų sistema. Mandatai skirstomi taikant kvotų ir liekanų metodą.
Rinkimų barjeras ; 6 proc koalicijoms, 4 proc partijoms.

7. Tiesioginės demokratijos samprata

Referendumas ir jo rūšys
Referendumas. LRK skelbia, jog svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai
sprendžiami referendumu. Referendumas – svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas,
pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo
klausimu. Rinkimai ir referendumas skiriasi rinkėjų valios išreiškimo objektu : rinkimų metu
rinkėjai balsuoja už kandidatus į tautos atstovus ar kitas institucijas, referendumo objektas yra
konkretus klausimas. Piliečiai pasisako taip arba ne. Skiriasi rezultatų nustatymo procedūrinė
tvarka. Referendumo rezultatai nustatomi remiantis tik mažoritariniu principu. LRKT yra
konstatavęs, kad referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos,
įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Plebiscitas ir
referendumas yra panašios sąvokos – įvardija tautos balsavimą svarbiausiais šalies
gyvenimo klausimais. Pirmas referendumas įvyko XVaŠveicarijoje. Referendumo sąvoka gali
būti suprantama dviem prasmėm :
1) Konstitucinės teisės institutas.
2) Reglamentuojama įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys
valstybės piliečiai išreiškia savo valią.
Rūšys. Yra įvairių klasifikacijų, tai priklauso nuo klasifikavimo kriterijų. Davidas Butleris siūlė
referendumus klasifikuoti pagal jų iniciatorius ir sprendžiamus uždavinius :
1. Valdžios rengiami referendumai.
2. Konstituciškai būtini referendumai ( pavyzdžius Konstitucijos I ir XIV skirsnių
keitimas ).
3. Referendumai pagal piliečių peticijas ir reikalavimus. Eilinis rinkėjas yra įgaliotas
paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikras valdžios aktas būtų pateiktas
referendumui. Tokiu referendumu yra ribojama atstovaujamoji valdžia.
4. Referendumai piliečių iniciatyva. Eilinis balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją,
kad tam tikrą valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams.
Anot Čirkino referendumus galima skirti į :
1. Pagal tai, kokioje teritorijos dalyje vykdomas : a) nacionalinis – visos valstybės mastu,
b) vietos - federacijos subjekto, autonomijos vieneto, administracinio teritorinio vieneto
mastu.
2. Pagal būtinumą vykdyti referendumą, norint priimti tam tikrą sprendimą : a) privalomas
arba imperatyvinis referendumas – numatyta Konstitucijoje. b) fakultatyvinis
referendumas – organizuojamas Konstitucijos numatytų subjektų, turinčių referendumo
iniciatyvos teisę, nuožiūra.
3. Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį : a) konstitucinis – balsuojama už
Konstitucijos projektą ( 1992 10 25 ) arba galiojančios Konstitucijos pataisą. b)
paprastas – kitais, nekonstitucinio pobūdžio klausimais.
 4. pagal parlamento dalyvavimą : a) ikiparlamentinis – prieš priimant įstatymą
parlamente. b) poparlamentinis – priėmus įstatymą, siekiant jį įtvirtinti, c)
neparlamentinis – įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant.
5. pagal sprendimo pobūdį : a) patvirtinantis : rinkėjai patvirtina parlamento sprendimą, b)
autšaukiantis : atšaukiamas parlamento priimtas įstatymas.
6. pagal juridinę galią : a) sprendžiamasis – nereikalauja papildomo patvirtinimo, įsigalioja
šalies teritorijoje, gali būti keičiami tik referendumu.b) konsultacinis – išreiškiama
rinkėjų nuomonė, į kurią parlamentas gali atsižvelgti arba ne.
LRKT referendumus klasifikuoja į sprendžiamuosius, patariamuosiu ir ratifikacinius.
Patariamieji labiau paplitę nei sprendžiamieji. Patariamuosiuose pateikiami svarstyti svarbūs
šalies gyvenimo klausimai, ratifikaciniuose – tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą
parlamento priimtam įstatymui.
Iniciatyvos teisė. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui.
Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių
rinkimų teisę piliečių reikalavimu.
Siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo
narių grupė. Sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka.
Organizavimo ir vykdymo tvarka.
Paskelbimas. Referendumą nutarimu skelbia Seimas.
Pasirengimas referendumui. Referendumą Lietuvos Respublikoje organizuoja ir vykdo:
1) Vyriausioji rinkimų komisija;
2) miestų, rajonų referendumo komisijos;
3) apylinkių referendumo komisijos.
Atsižvelgiant į patogumą piliečiui atvykti į balsavimo patalpas ir piliečių skaičių, miestų, rajonų
teritorijos dalijamos į rinkimų apylinkes, o šios organizuojant ir vykdant referendumą tampa
referendumo apylinkėmis. Referendumo apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5
tūkstančiai rinkimų teisę turinčių piliečių.
Rinkėjų sąrašai. Piliečių, turinčių teisę balsuoti referendume, sąrašai yra vadinami rinkėjų
sąrašais. Referendumui organizuoti ir vykdyti sudaromi šie rinkėjų sąrašai:
1) Lietuvos Respublikos rinkėjų sąrašas;
2) miestų, rajonų rinkėjų sąrašai;
3) referendumo apylinkių rinkėjų sąrašai.
Rinkėjo pažymėjimas yra referendumo komisijos išduotas dokumentas, kuriame nurodoma,
kurios referendumo apylinkės rinkėjų sąraše yra įrašytas pilietis.
Balsavimas. Balsavimas referendumo dieną vyksta nuo 7 iki 20 valandos referendumo
komisijos nurodytoje patalpoje. Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo gali būti
nustatytas ir kitoks balsavimo laikas. Prie įėjimo į balsavimo patalpą pilietis pateikia apylinkės
referendumo komisijos nariui rinkėjo pažymėjimą, pasą ar asmens tapatybės kortelę,
patvirtinančią jo asmenybę bei pilietybę. Išduodamas referendumo biuletenis. Gavęs
referendumo biuletenį, pilietis eina į balsavimo kabiną ir joje pats biuletenį užpildo. Pildyti
biuletenius ne balsavimo kabinoje draudžiama.Balsuoti taip pat galima paštu, diplomatinėje
atstovybėje, laive, gydymo, socialinės rūpybos, globos įstaigose, kariniuose daliniuose,
bausmės atlikimo vietose.
Miestų, rajonų referendumo komisijos visus dokumentus, gautus iš referendumo apylinkių,
referendumo apylinkių balsų skaičiavimo protokolus, miesto, rajono balsų skaičiavimo
protokolą ir kitus referendumo dokumentus sudeda į specialius paketus, užantspauduoja ir ne
vėliau kaip per 48 valandas po referendumo pabaigos perduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai.
Rezultatų nustatymas ir paskelbimas. Galutinius referendumo rezultatus ne vėliau kaip per 4
dienas po balsavimo referendume dienos oficialiai „Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausioji
rinkimų komisija. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip kitą dieną po galutinių
referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo dienos perduoda Respublikos Prezidentui
referendumu priimto sprendimo tekstą.
Referendumu priimto sprendimo ar akto įsigaliojimas.
Referendumu priimto įstatymo, kito akto ar sprendimo priėmimo diena yra laikoma balsavimo
referendume diena. Referendumu priimtą įstatymą, kitą aktą ar sprendimą ne vėliau kaip per
5 dienas nuo galutinių referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo privalo pasirašyti ir
oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku Respublikos Prezidentas
tokio įstatymo, kito akto ar sprendimo nepasirašo ir nepaskelbia, jis įsigalioja po to, kai jį
pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtas įstatymas dėl
Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po 1 mėnesio nuo jo priėmimo referendume
dienos. Referendumu priimtas įstatymas, išskyrus Konstitucijos pataisas, kitas aktas ar
sprendimas įsigalioja jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, jeigu juose pačiuose
nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo diena.

8. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

9. Peticijos teisė

1. Konstitucinis valdžių padalijimo principas

2. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios, valstybės institucijos

Valdžių padalijimas – svarbiausias demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos

principas. Valdžių padalijimo principas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Valdžių padalijimo
principo įgyvendinimas. Valstybės valdžios samprata. Valstybės valdžios institucijos. Sąvoka.
Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios. Lietuvos Respublikos valstybės valdžios
institucijų sistema.
Valdžių pagalijimas – svarbiausias valstybės valdžios veiklos principas. Tai išvestinis
konstitucinis principas. Vienas iš svarbiausių padalijimo bruožų, valdžių pusiausvyros
užtikrinimo mechanizmų yra stabdžių ir atsvarų sistema. Valdžių padalijimas – ne savitikslis,
jis turi garantuoti, kad valdžia nebus sutelkta vienose rankose, nebus pernelyg centralizuota,.
Kad valdžia nebūtų sutelkta vienose rankose, visos trys valdžios turi įgaliojimus viena kitos
atžvilgiu. Aksioma yra teiginys, kad demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla
turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Šio principo paskirtis – garantuoti asmens
teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti depsotizmo. Atsižvelgiant į tai, kad valstybė vykdo
tris funkcijas ( leidžia įstatymus,juos vykdo ir sprendžia kilusius ginčus ), valstybės valdžia
dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Valdžios yra pakankamai
savarankiškos, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Nors jos pakankamai
savarankiškos, tarp jų turi būti pusiausvyra. Valdžių padalijimo principas siejamas su Loko ir
ypač Monteskjė vardais. Lokas skyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir federacinę valdžias.
Prioritetą teikė įstatymų leidžiamajai valdžiai, ty pagal įgaliojimus jos valdžios buvo nelygios.
Monteskjė dėka valdžių padalijimas įgavo baigtinę išraišką : jis pasiūlė tapusį klasikiniu
valdžių padalijimo apibūdinimą, pakeisdamas Loko federacinę valdžią teismine valdžia.
Valdžių padalijimo paskirtis – garantuoti piliečių teises ir laisves. Šią teoriją toliau vystė
Blackstonas. Valstybės valdžių padalijimo principas įkūnytas pirmosiose rašytinėse
konstitucijose. Kai kur siūloma valdžių padalijimą įtvirtinti įvairiais aspektais ( horizontalus ir
vertikalus padalijimas : pirmas apibūdina aukščiausių valstybės valdžios institucijų santykius,
antras – centrinės ir vietinės valdžios santykius ). Lotynų Amerikos šalyse konstitucinė
doktrina siūlo tradicinį valdžių trejetą papildyti ketvirta valdžia – rinkimine. Labai svarbu –
Konstitucijos požiūriu visos trys valdžios yra lygios.
Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. Griežčiausiai ir nuosekliausiai valdžia padalyta
JAV. Toks griežtas padalijimas apskritai būdingas prezidentinėms respublikoms. Valdžios čia
yra nepriklausomos ir savarankiškos. Amerikietiška stabdžių ir atsvarų sistema padeda
padalinti ir išlyginti valdžias. Tam tikri valdžių padalijimo yaptumai būdingi parlamentinei
respublikai ( lanksti padalijimo sistema ). Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosio valdžios
pusiausvyra užtikrinama parlamento galimybe pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe, o valstybės
vadovo – skelbti priešlaikinius parlamento rinkimus. Pusiau prezidentinėje respublikoje
valdžių padalijimas nėra jų suskaldymas ir susilpninimas, bet priešingai – tai turi užtikrinti jų
kooperaciją ir bendradarbiavimą. Vyriausybė yra susijusi ir su prezidentu, ir su parlamentu.
Vyriausybės veiklai būtinas parlamento pasitikėjimas. Prancūzijos Konstitucinė taryba taip pat
sprendžia valdžiū kompetencijos konfliktus. LRK įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Tai
liudija Skirsnių pavadinimai. ( V skirsnis –Seimas, VI –Prezidentas, VII – Vyriausybė, VIII –
teismas ). LRKT ne viename nutarime atskleisdamas LRK įtvirtintą valdžių padalijimo
principą, yra pažymėjęs, kad šis principas yra pagrindinis demokratinės teisinės valstybės
organizacijos ir veiklos principas.
Valstybės valdžios sąvoka
Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė valdžios.
Įstatymų leidžiamoji valdžia. ( legislatyvinė )Įstatymų priėmimas patikimas parlamentui –
valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai. Jie išreiškia įvairius visuomenės
interesus, atstovauja visuomenei. Tautos atstovų vykdoma įstatymų leidžiamoji valdžia
užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali
priimti įstatymus. Parlamentas įvairiose šalyse vadinamas skirtingai : kongresas, reichstagas,
riksdagas, asamblėja, susirinkimas, seimas ir tt. Parlamentas – bendrinis įstatymų
leidžiamosios institucijos pavadinimas. Kai kurios šalys pripažįsta deleguojamąją įstatymų
leidybą, kai konstitucijos nustatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perima turinčių
įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.
Vykdomoji valdžia. ( egzekutyvinė )Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina
valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas atstovauja
šaliai, vykdo kitus įgaliojimus. Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios
institucija. Parlamentinėse monarchijose ir respublikose vyriausybę formuoja parlamentas.
Prezidentinėse respublikose – prezidentas. Parlamentinėse r ir m vyuriausybei vadovauja
ministras pirmininkas, prezidentinėse – prezidentas. Vyriausybės kompetencijai paprastai
priklauso : įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas, vadovavimas civilinei ir karinei
administracijai, vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas, biudžeto projekto sudarymas ir
vykdymas ir kt.
Teisminė valdžia( jurisdikcinė )Ją įgyvendina teismai. Tai nepriklausoma ir savarankiška
valdžia. Teismų paskirtis – teisingumo vykdymas, sprendžiant nustatyta procesine tvarka
bylas. Teismai niekam nepavaldūs, tik įstatymui. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija –
teisėjų kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis, tinkamas materialinis aprūpinimas.
Teismo nepriklausomybė – esminė piliečių teisių garantija.

10 seminaras LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

1. Parlamento samprata
 2. Seimas – Tautos atstovybė

Parlamento raida Lietuvoje

Parlamentarizmas valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės
organus.
LRK numato, kad Seimas – viena iš institucijų, vykdančių valstybės valdžią. Seimo institucijai
yra skirtas V skirsnis. Tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu institucija.
Parlamento, kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija. Todėl
Lietuvos parlamentas – vienintelė institucija, turinti įgaliojimus įstatymams kurti. Parlamentas
nepavaldus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Parlamentas pats nustato savo vidaus
struktūrą ir veiklos procedūrą. Niekas negali kištis į Seimo svarbiausią teisę – kurti įstatymus.
Tuo pasireiškia akivaizdus parlamento išskirtinumas. Tačiau Seimui priskirti įstatymų
leidfybos įgaliojimai nėra absoliutūs. Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat įgaliojimai
ribojami referendumo.Taip pat KT gali pripažinti Seimo priimtą įstatymą prieštaraujančiu
Konstitucijai. Prezidentas naudojasi veto teise ir turi įgaliojimus, esant Konstitucijoje
numatytoms aplinkybėms, paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Šie apribojimai pasireiškia
kaip stabdžių ir atsvarų mechanizmo dalis.

Seimo funkcijos ir įgaliojimai

Seimas renkamas ketveriems metams.
Seimo kompetencija – tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidžia šios valstybės valdžios
institucijos pagrindinės funkcijos. Seimo kompetencija įvardyta LRK, atsižvelgiant į valdžių
padalijimo principą. Parlamento įgaliojimai ne dubliuoja vykdomosios ar teisminės valdžios
institucijų įgaliojimų, o atspindi pagrindinę Seimo kaip atstovaujamosios ir įstatymų
kuriamosios institucijos paskirtį. Įstatymų kūrimo kompetencijos ribos pasaulio valstybėse
nėra vienodai realizuotos. DB Parlamentas turi įgaliojimus priimti sprendimus ir numatyti
elgesio taisykles visose gyvenimo srityse. Tuo tarpu Prancūzijos Konstitucija griežtai riboja
Parlamento veiklos ribas, numatydama konkretų sąrašą visuomeninių santykių, kuriuos
galima reguliuoti įstatymais. LRK 1992 Konstitucija suteikia Seimui įgaliojimus priimti
įstatymus, reguliuojančius bet kurią visuomeninių santykių sritį.
Pagal LRK Seimas:
1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; Konstitucijoje šiam klausimui skirtas atskiras
skirsnis. Seimui Konstitucijos pataisas gali pateikti ne mažiau kaip ¼ Seimo narių arba ne
mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama
Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių
pertrauka. Pertrauka numatyta tam, kad suinteresuotos visuomeninės ir politinės grupės
galėtų dalyvauti gindamos ir derindamos interesus. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos
keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau
kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti
teikiama ne anksčiau kaip po metų. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata "Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika" gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai
pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tik referendumu gali
būti keičiamos pirmojo skirsnio "Lietuvos valstybė" bei keturioliktojo skirsnio "Konstitucijos
keitimas" nuostatos.
2) leidžia įstatymus; ( kitas seminaras )
3) priima nutarimus dėl referendumų; Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso
Seimui ir piliečiams. Ši teisė įgyvedinama ne mažiau kaip 1/3 Seimo narių siūlymu arba
piliečių iniciatyva išreiškiama ne mažiau kaip 300tūkst rinkėjų reikalavimu. LRS gavęs
iniciatyvinės grupės įformintą baigiamąjį aktą ir piliečių reikalavimus – pareiškimus bei
Vyriausios rinkimų komisijos išvadą, kad dokumentai atitinka įstatymą, sesijos metu svarsto
referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame Seimo posėdyje. Seimo nutarimas dėl
referendumo priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka.
4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus; taip yra dėl stabdžių ir atsvarų
mechanizmo – prezidento rinkimus skiria Seimas, o Seimo – prezidentas.
5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
nepritarus prezidentas siūlo kitą.
7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;
8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru; visų
narių balsų dauguma.
10) skiria KT teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką; Kontrolierių
Seimas skiria prezidento teikimu 5 metams.
12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį; Komisija sudaroma 4 metams.
Komisijos pirmininką taip pats skiria Seimas.
14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;
16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio
politikos klausimus;
17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;
18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;
19) leidžia amnestijos aktus;
20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima
sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

3. Seimo statuto kaip teisės akto ypatumai

4. Seimo struktūros konstituciniai pagrindai

Seimo narių konstitucinis teisinis statusas

Seimo nario įgaliojimų įgyjimas ir pasibaigimas.
Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar
pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat
gyvena Lietuvoje. Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią
naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi
anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas. Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo
teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo narys,
įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato.
Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės
interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų. Taigi Seimo narys, nors ir
priklausydamas politinei frakcijai, neprivalo balsuoti prieš savo valią.
Seimo nario teisės ir pareigos. Seimo narys turi teisę statuto nustatyta tvarka:
1) balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra,
posėdžiuose;
2) rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas Seime;
3) dalyvauti diskusijoje visais svarstomais klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus,
pastabas, pataisas;
4) perduoti posėdžio pirmininkui nepasakytos savo kalbos tekstą, kad šis būtų įrašytas į
posėdžio stenogramą;
5) siūlyti Seimui svarstyti klausimus;
6) rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti
pasiūlymus dėl įstatymų, kurie turi būti apsvarstyti Seime;
7) Seimo posėdžiuose klausti pranešėjus ir papildomus pranešėjus;
8) daryti pareiškimus, sakyti replikas, kalbėti dėl balsavimo motyvų, teikti pasiūlymus dėl
posėdžio vedimo tvarkos, procedūros;
9) tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įstatymų projektų, įstatymų ir kitų Seimo
priimtų aktų, Seimo Pirmininko, Seimo valdybos ir Seniūnų sueigos sprendimų ir jų projektų
bei Vyriausybės rengiamų teisės aktų projektų, taip pat kitų valstybės valdžios ir valdymo
institucijų priimtų nutarimų bei valstybės tarnybos pareigūnų teisės aktų kopijas;
10) dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, taip pat Vyriausybės posėdžiuose,
o prireikus dalyvauti valstybės valdžios ir valdymo institucijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi
jo pateikti klausimai, taip pat iš anksto pranešęs stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį
dominantys klausimai, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimi, kurių svarstymo tvarką
nustato įstatymai;
11) kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti
jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimų;
12) kartu su kitais Seimo nariais:
a) teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo,
b) inicijuoti apkaltą,
c) pradėti nepasitikėjimo, interpeliacijos procedūras,
d) šaukti neeilinę Seimo sesiją ir neeilinį posėdį,
e) kreiptis į Konstitucinį Teismą,
f) ir kitaip veikti pagal šio statuto nuostatas.
Pareigos : Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose. Šios pareigos vykdymą
kontroliuoja Etikos ir procedūrų komisija. Nedalyvavusiems numatytuose balsavimuose
įstatymo nustatyta tvarka komisija gali sumažinti atitinkamo mėnesio atlyginimą. Komisijai
nutarus, tokių Seimo narių pavardės gali būti skelbiamos spaudoje. Kiekvienas Seimo narys,
išskyrus Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, turi būti kurio nors komiteto narys ir
dalyvauti jo darbe, taip pat gali būti kito komiteto nario pavaduotojas. Seimo narys privalo
dalyvauti Seimo komitetų ir komisijų, kurių narys jis yra, posėdžiuose. Seimo narys turi nuolat
susitikinėti su rinkėjais ir juos informuoti apie savo veiklą. Seimo nario pareigos, išskyrus jo
pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir
organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar
įmonėse. Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru. Savo įgaliojimų
laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.
Seimo nario veiklos garantijos. Seimo nariui nekliudomai realizuoti jam suteiktus įgaliojimus
Seimo statute numatytos garantijos. Seimo narys turi teisę nekliudomas lankytis visose
įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Pareigas
eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo
sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.
Be imuniteto, Seimo nariai naudojasi indemnitetu : Seimo narys už balsavimus ar kalbas
Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti
traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka. Seimo nario mandatą panaikinti galima tik apkaltos
proceso tvarka. Tai sudėtinga procedūra, numatanti išskirtines Seimo nario garantijas, kurių
kitų šalių parlamentų nariai neturi.

Seimo nario įgaliojimų pasibaigimo pagrindai.

Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose
išrinktasis Seimas;
2) jis miršta;
3) atsistatydina;
4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;
5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;
7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;
8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

5. Parlamentinė kontrolė

Įstatymų leidybos procedūra Seime

Įstatymų leidybos konstituciniai pagrindai ir principai.

Įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo veiklos funkcijų. Tik Seimui suteikti tokie
įgaliojimai. LR Konstitucija ir Seimo statutas numato įstatymų leidybos procedūrą. Įstatymų
nuostatos gali būti priimamos balsuojant Seime ar referendumu.
Siūlomi principai:
- įstatymų visuotinumas ir subjektų lygybės užtikrinimas įstatymuose;
- tikslingumas (pagrįstumas);
- skaidrumas ir konkretumas; Siekiant įstatymų visuotinumo ir skaidrumo, turi būti
numatyta, kad kiekvienas teisės aktas privalo būti suformuluotas aiškiai ir
nedviprasmiškai, išsamiai numatant visus pagrindinius principus ir surašant juos taip,
kad neprireiktų išaiškinimų.
- stabilumas; Norint užtikrinti stabilumą, tikslinga numatyti minimalius terminus, per
kuriuos įstatymai negali būti keičiami (arba neturi įsigalioti).
- procedūrų viešumas ir skaidrumas;
- tarpusavio suderinamumas.
- netaikyti įstatymų atgaline data ir visuomet nustatyti tokį įstatymų įsigaliojimo laiką, kad
fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų tinkamai tam pasiruošti ir nepatirtų nuostolių.
- Plačiau taikyti viešų svarstymų procedūrą.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jos subjektai.

Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė-tai kompetentingų institucijų ar asmenų teisė siūlyti
priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiais juridinės galios teisės normų aktus.
Pagal LRK 68 str. įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams,
Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat LR
piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir
Seimas privalo jį svarstyti.

Įstatymų leidybos stadijos:

įstatymų projektų rengimas; Įstatymų ir kitų teisės aktų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos
Seimui pateikia institucijos bei asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę. Teikiamą Seimui svarstyti projektą ar pasiūlymą turi pasirašyti jo iniciatoriai.
Kartu su įstatymo projektu pateikiamas aiškinamasis raštas. Įstatymų projektų iniciatoriai prie
aiškinamojo rašto prideda teikiamo įstatymo pakeitimų projekto lyginamąjį variantą, kuriame
išdėstoma pakeitimų esmė. Prireikus kartu su įstatymo projektu pateikiamas įstatymo ar
nutarimo projektas dėl šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos.
įstatymų projektų registravimas; Seimo statutas projektui numato griežtus reikalavimus ir tik
juos įvykdžius, projektas gali būti registruojamas Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų
projektų ir pasiūlymų rejestre. Jei nėra aplinkybių, namtytų Seimo statute ( Teisės ir
teisėtvarkos komiteto išvados, kad jie prieštarauja Konstitucijai, pateikti subjektų, neturinčių
įstatymų leidybos iniciatyvos teisės ir pan), dėl kurių įstatymo projektas Seimui neteikiamas
svarstyti, įstatymo projektas pateikiamas Seimo posėdyje. Apie įstatymo projektą taip pat
skelbiama leidiniuose „Seimo kronika“ ir „Valstybės žinios“.
įstatymų projektų pateikimas, aplinkybės, kurioms esant įstatymo projektas neteikiamas
svarstyti Seime; Įstatymo ar kito Seimo akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto
iniciatorius arba jo atstovas trumpai apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Seimo narių
klausimus.
Po to posėdžio pirmininkas supažindina su Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Seimo
komitetų, Vyriausybės ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos išvadomis
ir teikia pasiūlymus balsuoti.
Dėl pateikto įstatymo ar kito Seimo akto projekto Seimas priima vieną iš šių spendimų:
1) pradėti projekto svarstymo procedūrą;
2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo
atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime;
3) atmesti projektą nurodant motyvus.
Jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo procedūrą, tuomet gali būti sprendžiama, ar paskelbti
šį projektą visuomenei svarstyti, gali būti sprendžiama, ar taikyti skubos ar ypatingos skubos
svarstymo tvarką.
Projekto svarstymo procedūrą sudaro: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas
Seimo posėdyje ir projekto priėmimas. Nutaręs pradėti projekto svarstymo procedūrą, Seimas
tame pačiame posėdyje turi paskirti preliminarią svarstymo Seimo posėdyje dat (ne anksčiau
kaip po savaitės ir ne vėliau kaip iki sesijos pabaigos), pagrindinį komitetą ir papildomus
komitetus projektui toliau nagrinėti arba tobulinti.
Jeigu yra sudaryta iniciatyvinė grupė referendumui dėl įstatymo nuostatų paskelbti, po to, kai
patvirtinama, jog yra surinktas reikiamas parašų skaičius, sesijos metu šis klausimas
svarstomas artimiausiame Seimo posėdyje. Jame kviečiami dalyvauti referendumo iniciatorių
atstovai.
įstatymų projektų svarstymas;
svarstymas pagrindiniame komitete. Ne vėliau kaip likus 4 darbo dienoms iki svarstymo
Seimo posėdyje įstatymo projektas ir komiteto išvadų projektas turi būti apsvarstyti
pagrindiniame komitete. Komiteto posėdyje svarstomi tik tie asmenų, turinčių įstatymų
leidybos iniciatyvos teisę, pateikti pasiūlymai ir pastabos dėl įstatymo projekto, kurie buvo
pateikti likus ne mažiau kaip 2 valandoms iki komiteto posėdžio.
Į svarstymą pagrindiniame komitete kviečiami projekto iniciatorių ir išvadas rengiančių
papildomų komitetų atstovai, komiteto patvirtinti ekspertai, taip pat asmenys, turintys įstatymų
leidybos iniciatyvos teisę ir pateikę pataisų dėl įstatymo projekto. Komiteto posėdyje jiems turi
būti suteiktas žodis.
Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi būti priimtas vienas iš šių sprendimų, kuris
pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje:
1) pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto
išvadoms;
2) pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms
pataisoms dėl įstatymo projekto
3) daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti
4) paskelbti projektą visuomenei svarstyti;
5) grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti;
6) projektą atmesti.
Jeigu pagrindinis komitetas priima sprendimą grąžinti projektą iniciatoriams tobulinti arba
projektą atmesti, šis komitetas vis tiek turi pateikti savo išvadas Seimui.
Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto išvados
perduodamas Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriui suredaguoti.
Svarstymas Seimo posėdyje. Įstatymo projektas ir komiteto išvados išdalijamos Seimo
nariams ne vėliau kaip 72 valandos prieš Seimo posėdžio, kuriame svarstomas šis projektas,
pradžią.
Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:

1) pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto pranešimas, kurio metu pristatomos

komiteto išvados apie projekto svarstymo pagrindiniame komitete rezultatus;
2) balsavimas, jeigu pagrindinis komitetas siūlo projektą grąžinti iniciatoriams arba jį atmesti.
3) alternatyvių projektų, jeigu jų yra, iniciatorių atstovų pranešimai;
4) kitų komitetų papildomi pranešimai;
5) bendroji diskusija įstatymo projekto esminėms nuostatoms aptarti
6) po bendrosios diskusijos balsuojama, ar pritarti pagrindinio komiteto patvirtintam įstatymo
projektui;
7) svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų,
Po svarstymo Seimas nusprendžia, ar:
1) pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu priimtomis
pataisomis
2) paskelbti projektą visuomenei svarstyti.
3) grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti.
4) daryti projekto svarstymo pertrauką
5) grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės.
6) atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują.
įstatymų priėmimas, konstitucinių įstatymų priėmimo ypatumai; įstatymai laikomi priimtais, jei
už juos balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Balsuojama dėl atskirų įstatymo
projekto dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai priimami iš eilės. Apsvarsčius visus
įstatymo projekto straipsnius, balsuojama dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo projektas
nepriimamas, Seimas gali pavesti projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti
naują projektą.
Konstituciniais įstatymais laikomi:
1) Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti įstatymai, taip pat Konstitucijos pataisos.
2) tiesiogiai Konstitucijoje įvardyti įstatymai ir kiti konstitucines normas sukonkretinantys
įstatymai, nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įstatymų sąrašo.

Įstatymo dėl Konstitucijos keitimo projektas Seime pradedamas svarstyti tik tais atvejais, kai
projektą teikia ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 000
rinkėjų, savo valią patvirtinusių parašais po siūlomos pataisos tekstu, išskyrus Konstitucijoje
numatytus atvejus, kai ji gali būti keičiama tik referendumu. Nepaprastosios padėties ar karo
padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.
Konstitucinių įstatymų projektai negali būti svarstomi ir priimami skubos ar ypatingos skubos
tvarka.
Pagrindinis konstitucinių įstatymų projektus nagrinėjantis komitetas yra Teisės ir teisėtvarkos
komitetas.
Įstatymų dėl Konstitucijos keitimo projektai svarstomi ir dėl jų balsuojama Seime du kartus, o
tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėnesių pertrauka.
Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu
už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių ir jei abu kartus balsuoti buvo teikiamas
tas pats pataisos tekstas.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po
metų.
Kiti konstituciniai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų
Seimo narių.
įstatymų promulgavimas, veto teisė, vetuotų įstatymų pakartotinis priėmimas; Jeigu

Prezidentas Seimo priimtą įstatymą grąžina Seimui pakartotinai svarstyti, Seimo Pirmininkas

apie tai praneša Seimui artimiausiame posėdyje.Ne vėliau kaip kitą posėdžių dieną Seimas

balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu.

Grąžinto įstatymo svarstymo Seimo posėdyje metu išklausomi pagrindinio ir papildomų

komitetų pranešimai ir rengiama bendroji diskusija. Po svarstymo tame pačiame Seimo
posėdyje rengiamas pakartotinai Seimo apsvarstyto įstatymo priėmimas. Grąžinto įstatymo
priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų. Pakartotinai
Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip pusė,
o už konstitucinį įstatymą - ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Jeigu įstatymas be pakeitimų
nepriimtas, balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Respublikos Prezidento teikiamomis
pataisomis ir papildymais.
įstatymų įsigaliojimo tvarka. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir
oficialiai paskelbia prezidentas, jei pačiais įstatymais nenumatoma vėlesnė įsigaliojimo data.
Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo
arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.
Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo,
toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir
oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos
Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai
paskelbia Seimo Pirmininkas.

1. Seimo reglamento (statuto) priėmimo tvarka.

Ypatinga Seimo statuto priėmimo tvarka:
Nors Seimo statutas turi įstatymo galią, kai kurios procedūros, palyginti su paprastų įstatymų
priėmimu, skiriasi: Seimo statutą pasirašo ne Respublikos Prezidentas (kaip kitus įstatymus),
o Seimo Pirmininkas (taigi Prezidentas negali jo ir vetuoti). Jis įsigalioja kitą dieną nuo jo
paskelbimo (jei jame nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data), o ne nuo paskelbimo dienos (kaip
kiti įstatymai; jei juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data).

Ypatingas ir valstybės biudžeto priėmimas: jo projektą sudaro Vyriausybė ir teikia Seimui ne

vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos.

Apkaltos samprata, apkaltos proceso iniciatyvos teisė, apkaltos

konstituciniai pagrindai
Apkalta. LRK nustatyta, kad Prezidentą, LRKT pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo
pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai
pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas
nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar
panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo
statutas.
Apkaltos samprata. Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko

Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims dėl Konstitucijai prieštaraujančių jų

veiksmų, padarytų einant pareigas, siekdamas išspręsti tokių asmenų konstitucinės

atsakomybės klausimą

Apkaltos proceso iniciatyvos teisė. Teikti Seimui pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74
straipsnyje nurodytam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė. Teikimas
pradėti apkaltos procesą turi būti išdėstytas raštu ir pasirašytas visų ne mažiau kaip 1/4
Seimo narių grupę sudarančių asmenų.
Asmenys, kuriems taikoma apkalta. Prezidentas, LRKT pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo
Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai, Seimo nariai.
Apkaltos pagrindai. Teikimas pradėti apkaltos procesą galimas esant bent vienam iš šių
pagrindų:
1) asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją;
2) asmuo sulaužė priesaiką;
3) asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą.
Generalinis prokuroras, nustatęs, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytas asmuo yra
įtariamas padaręs nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša Seimui. Jeigu įtariamas
padaręs nusikaltimą Prezidentas, Seimas sudaro specialiąją tyrimo komisiją. Dėl kitų
nurodytų asmenų, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, ar sudaryti specialiąją tyrimo komisiją.
Seimui gavus įsiteisėjusio išteisinamojo teismo nuosprendžio nuorašą arba sprendimą
nutraukti baudžiamąją bylą, Seimo Pirmininkas ar jo pavaduotojas nedelsdami su juo
supažindina Seimo narius ir artimiausiame posėdyje priima nutarimą nutraukti apkaltos
procesą. Supažindinus Seimo narius su apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, apkaltos
procesas vyksta statuto 239–242 nustatyta tvarka.
Teikimui pradėti apkaltos procesą tuo pagrindu, kad asmuo įtariamas padaręs nusikaltimą,
galioja Baudžiamajame kodekse nustatyti senaties terminai.Teikimui pradėti apkaltos procesą
tuo pagrindu, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, senaties
terminai netaikomi.

Apkaltos procesas ir jo rūšys. Apkaltos procesas susideda iš tam tikrų stadijų :

parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir
balsavimo dėl pateiktų kaltinimų.

Apkaltos proceso Seime pradžia. Seimas, posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma
pritaręs specialiosios tyrimo komisijos išvadai, kad yra pagrindas pradėti apkaltos procesą ar
gavęs įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio nuorašą, priima nutarimą pradėti apkaltos
procesą Seime konkrečiam asmeniui ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą išvados, ar asmens,
kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Apkaltos procedūra Seime įsigaliojus KT išvadai.
Apkaltos procesas Seime gali būti tęsiamas tik įsigaliojus KT išvadai dėl to, ar asmens,
kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Apkaltos
procesas Seime yra viešas. Apkaltos proceso Seime posėdžiams pirmininkauja Seimo
Pirmininkas arba vienas iš Seimo Pirmininko pavaduotojų. Posėdžio pirmininkas
artimiausiame Seimo posėdyje supažindina Seimo narius su įsigaliojusia LRKT išvada.
Seimas priima nutarimą nutraukti apkaltos procesą, jeigu įsigaliojusioje KT išvadoje
konstatuota, kad nė vienas asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretus veiksmas
neprieštarauja Konstitucijai. Kitais atvejais Seimas priima sprendimą svarstyti Seimo posėdyje
asmens, kuriam taikoma apkalta, pašalinimą iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimą:
Seimas paskiria Seimo posėdžio dėl asmens, kuriam taikoma apkalta, pašalinimo iš pareigų
ar Seimo nario mandato panaikinimo svarstymo datą. Asmeniui, kuriam taikoma apkalta,
nedelsiant raštu ir pasirašytinai pranešama apie paskirtą Seimo posėdžio datą ir laiką.

Asmens pašalinimo iš pareigų arba Seimo nario mandato panaikinimo svarstymas.

Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę dalyvauti Seimo posėdyje pats ir (ar) per savo
advokatą. Jų nedalyvavimas netrukdo apkaltos bylą nagrinėti Seime. Seimo posėdis yra
pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu, kuriame išdėstoma KT išvados esmė. Apkaltos
bylos nagrinėjimas baigiamas posėdyje dalyvaujančio asmens, kuriam taikoma apkalta,
baigiamuoju žodžiu. Po baigiamojo žodžio žodis suteikiamas Seimo nariams. Apkaltos
proceso posėdžiai protokoluojami.
Nutarimo pašalinti asmenį iš pareigų arba panaikinti Seimo nario mandatą priėmimas.
Nutarimas dėl asmens pašalinimo iš pareigų (ar Seimo nario mandato panaikinimo) laikomas
priimtu, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Nuo nutarimo paskelbimo
visuomenės informavimo priemonėse momento asmuo laikomas pašalintu iš pareigų arba
netenka Seimo nario mandato. Už padarytus nusižengimus jam taip pat įstatymų nustatyta
tvarka gali būti taikoma teisinė atsakomybė.
Atsistatydinimo pareiškimas. Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos
proceso dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo
nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu.Toks pareiškimas turi būti nedelsiant
patenkintas. Asmeniui atsistatydinus apkaltos procesas nutraukiamas ir tai įforminama Seimo
nutarimu.
Valstybės vadovo samprata ir tipologijos
Valstybės vadovas – atsakingas valstybės asmuo, užtikrinantis konstitucinę tvarką,
garantuojantis valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujantis
tarptautiniams santykiams. Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose :
monarchijose – monarchai, respublikose – prezidentai, kai kuriose valstybėse vadovo
funkcijas vykdo kolegiali institucija – prezidiumtas ar taryba. Vienose šalyse valstybės vadovo
funkcijos nominalios, kitose – realios. Tačiau visur valstybės vadovas atlieka atstovaujamąją
funkciją. Teisinę ir faktinę vadovo padėtį dažniausiai lemia konkrečios šalies istorinės
tradicijos ir politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos šalyse vadovų funkcijos –
reprezentatyvios, panašiai ir parlamentinėse respublikose, o prezidentinėse ir pusiau
prezidentinėse prezidentas – ryškus vykdomosios valdžios atstovas ir dalyvis. Valstybės
vadovas, realizuodamas savo įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis,
tačiau jo pagrindinės funkcijos būdingos vykdomajai valdžiai.

Žinomos 3 pagrindinės valstybės vadovo organizacinės formos:

1) Monarchas (vienasmenis valstybės vadovas. Paprastai postas paveldimas iki gyvos
galvos, ar kol nėra nuverčiamas. Tokia valstybėse vadovo organizacinė forma yra
monarchijose);
2) Prezidentas (tokia forma būna modernios šiuolaikinės valdymo formos valstybėse
(demokratinėse respublikose);
3) Kolegialus valstybės vadovas (rečiausiai pasitaikanti forma. Yra tam tikra kolegija.
Priimami kolegialūs sprendimai. Tai pvz., Šveicarija, kurioje yra valstybės federalinė
taryba; ji kartu traktuojama ir kaip vyriausybė, ir kaip valstybės vadovas. Toks valstybės
vadovas buvo žinomas komunistinėse šalyse, kur buvo Parlamento formuojamas
Aukščiausios Tarybos Prezidiumas. Tas Prezidiumas turėdavo pirmininką. 1990 m. atkūrus
LT nepriklausomybę, priėmus laikinąjį pagrindinį įstatymą, prezidiumas buvo paliktas. Tai
buvo kolegialus valstybės vadovas).

Dominuojanti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse valstybės vadovo organizacinė forma

yra arba monarchas, arba prezidentas. Išlikusiose komunistinėse valstybėse tebevyrauja
trečia forma – kolegialus valstybės vadovas (Kinija, Kuba).
Konstitucinės teisės doktrinoje dominuoja požiūris, kad valstybės vadovas yra vykdomosios
valdžios institucija. Tai vienas iš vykdomosios valdžios institutų.

Valstybės vadovo instituto raida Lietuvoje

Lietuva pagal LRKT nutarimą yra parlamentinė respublika su pusiau prezidentinės valdymo

formos ypatumais. Respublikos prezidentas LR yra valstybės vadovas. Jis atstovauja

Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

LDK valstybės vadovas buvo Didysis kunigaikštis. ATR – Lenkijos karalius. Atkūrus LR
nepriklausomybę, 1919 Valstybės taryba įsteigė Prezidento instituciją ir išrinko Smetoną
pirmuoju prezidentu. 1922 Pirmasis, o po to ir Antrasis Seimai išrinko Prezidentu Stulginskį,
trečiasis Seimas 1926 – Grinių, bet po 1926 perversmo antrą kartą prezidentu išrinktas
Smetona. Okupacinio režimo metais prezidento institucija panaikinta. Atkūrus
nepriklausomybę, 1993 įvyko Prezidento rinkimai ir prezidentu išrinktas Brazauskas, 1998 –
Adamkus, 2003 – Paksas, 2004 – laikinai pareigas Paulauskas, o 2004 07 – išrinktas antrą
kartą Adamkus.

1. Lietuvos Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas ir kaip vykdomosios

valdžios dalis

2. Respublikos Prezidento rinkimų principai ir tvarka

3. Respublikos Prezidento teisinis statusas. Kompetencija

1. Uzsienio politikos srityje

Sprendzia pagrindinius uzsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo uzsienio

politika; pasirašo ir teikia ratifikuoti tarptautines sutartis; vyriausybes teikimu skiria
diplomatinius atstovus; priima uzsienio valstybiu diplomatu skiriamuosius raštus;
2. Santykiuose su vyriausybe
Skiria premjera Seimo teikimu; sudaro vyriausybe; priima jos grazinamus igaliojimus;
išrinkus nauja Seima priima vyriausybes atsistatydinima;
3. Santykiuose su Seimu
Teikia Aukšciausiam Teismui bei Konstituciniam Teismui kandidatus; kandidata valstybes
kontrolieriaus institutui; kandidata valstybes banko pirmininko institutui; daro Seime metinius
pranešimus; gali sušaukti neeiline Seimo sesija Konstitucijoje numatytais atvejais;
pasirašo arba grazina Seimui istatymus;
4. Valstybes gynimo funkcijose
Vadovauja Valstybes gynimo tarybai; yra Ginkluotuju pajegu vadas; skiria kariuomenes
vada; skiria saugumo tarnybos vadova; suteikia rangus;duoda isakyma del gynybos del
ginkluotos agresijos; sprendzia del karo padeties ivedimo;
5. Santykiuose su teismais
Formuoja teismus, vienais atvejais su Seimu, apygardos ir apylinkiu teismams kandidatus
siulo asmeniškai.
6.Klasikines prezidento galios yra
- pilietybes teikimas;
- malones teise;

Prezidentas priima teises aktus (dekretus). Dekretai skirstomi i 2 rušis:

1. Tokie, kuriems reikia premjero ar atitinkamo ministro kontrasignacijos;
2. Tokie, kuriems kontrasignacijos nereikia;
Dekretai registruojami LR Prezidento dekretu knygoje, jiems suteikiamas numeris, jie
skelbiami VZ. Isigalioja kita diena po paskelbimo, jei nenumatyta kitokia tvarka.

Tai, kad LR yra parlamentine respublika, argumentuoja Konstitucijos 89 str., kuriame

numatyta, kad prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalintam apkaltos proceso tvarka, jo
pareigas laikinai eina Seimo pirmininkas. Taciau Seimo pirmininkas negali atlikti kai kuriu
prezidento funkciju.

Parlamentinis modelis uzprogramuoja, kad iš esmes klausimus sprendzia parlamento

dauguma. Prezidentas premjero teikimu skiria ministrus, taciau politine dauguma ir cia nera
išjungiama iš zaidimo - jie gali skelbti interpeliacija. Vyriausybes politine atsakomybe
parlamentui.

Prezidento igaliojimu pasibaigimas

1.Iprasta tvarka
Baigiasi prezidento kadencija arba ivyksta pirmalaikiai Seimo rinkimai;
2.Kitais atvejais: atsistatydina, miršta pašalinamas apkaltos proceso tvarka arba Konstitucinis
Teismas pateikia išvadas, jog prezidentas del sveikatos bukles negali vykdyti savo pareigu;“

Respublikos Prezidento teisės aktai

Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus - dekretus.

Respublikos Prezidento dekretai registruojami Respublikos Prezidento dekretų knygoje ir
jiems suteikiamas atitinkamas eilės numeris. Respublikos Prezidento įsigalioja kitą dieną po
jų paskelbimo, jei dekretuose nenurodyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.
Respublikos Prezidento dekretus taip pat pasirašo:
1) dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių
organizacijų skyrimo ir atšaukimo - Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
2) dėl aukščiausių diplomatinių rangų ir specialių vardų teikimo - Lietuvos Respublikos
užsienio reikalų ministras;
3) dėl aukščiausių karinių laipsnių suteikimo – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos
ministras;
4) dėl nepaprastosios padėties skelbimo - Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
5) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teikimo - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.
Dėl savo rezidencijos, dėl jį aptarnaujančių padalinių struktūros, dėl etatų ir vidaus darbo
organizavimo leidžia potvarkius.
Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus. Jie skiriami tautos ir karo metu
nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos
valstybės ir visuomenės gerovei.

Respublikos Prezidento įgaliojimų pasibaigimo pagrindai

Įgaliojimai santykiuose su Seimu. Naujai išrinktas Seimas į pirmąjį savo posėdį renkasi

Prezidento kviečiamas. Prezidentas turi teisę skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais

atvejais ir pirmalaikius : 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo

dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo

per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;

2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.

Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Prezidento kadencijos pabaigos
liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Prezidento teisės įstatymų leidybos srityje. Pirma, Prezidentas turi įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę. Antra, Seimo priimti įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai
paskelbia Prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuose įstatymuose numatyta kita jų
įsigaliojimo data. Priimtą įstatymą prezidentas pasirašo ne vėliau kaip per dešimt dienų po
įteikimo ir oficialiai jį paskelbia arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.
Susidūręs su Prezidento veto Seimas gali reaguoti trejopai : priimti prezidento pastabas, jas
atmesti arba numarinti išbraukiant iš politinės darbotvarkės. Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos
keitimo ar referendumu priimtą įstatymą prezidentas pasirašo ir ne vėliau kaip per penkias
dienas oficialiai paskelbia. Jei to nepadaro nustatytu laiku, įstatymą pasirašo ir paskelbia
Seimo pirmininkas.
Konstitucijoje numatytais atvejais ( įvedus karo ar nepaprastąją padėtį ) tarp Seimo sesijų
Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Prezidentas teikia Seimui svarstyti valstybės
kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras, Seimo pritarimu skiria ir
atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą. Taip pat daro metinius
pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, LR vidaus ir užsienio politiką.
Įgaliojimai santykiuose su Vyriausybe. Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia
Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. LRKT nutarime
išaiškino, kad Prezidentui tenka skirti tokį Ministrą Pirmininką, kuris yra remiamas Seimo
daugumos ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje
dalyvaujančių balsų dauguma. Ministro Pirmininko teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia
ministrus. Prezidentas priima Vyriausybės, ministrų atsistatydinimą. Išrinkus naują Seimą,
Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus
sudaryta nauja Vyriausybė. Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar
leisti patraukti Ministrą pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimą
juos suimti ir kitaip suvaržyti laisvę. Prezidentui nėra numatyta galimybė dalyvauti
Vyriausybės posėdžiuose, ministrai atskaitingi Prezidentui, bet Prezidentas nėra nei
Vyriausybės narys, nei vadovas.
Prezidentas ir teisminė valdžia. Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir
atleisti teisėjus. Jis teikia Seimui Aukščiausiojo teismo teisėjų kandidatūras, Seimui
paskyrus teisėjus, Prezidentas iš jų teikia Seimui skirti Pirmininką. Prezidentas skiria
apeliacinio teismo teisėjus, iš jų – pirmininką, jei kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų
kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Patarti Prezidentui visais teisėjų
skyrimo, profesinės karjeros, atleidimo iš pareigų klausimais turi Teisėjų taryba. Jei nėra
šios institucijos patarimo, Prezidentas negali priimti sprendimo. Prezidentas įstatymo
nustatytais atvejais nustato arba teikia Seimui nustatyti teisėjų skaičių teismuose, tvirtina
teisėjų valdžios simbolių etalonus, pažymėjimų pavyzdžius. Teisėjas negali būti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo sutikimo, o tarp
Seimo sesijų – be Prezidento sutikimo. Prezidentas teikia Seimui trijų LRKT teisėjų
kandidatūras, paskyrus teisėjus iš jų teikia Seimui LRKT pirmininko kandidatūrą.
Kompetencija krašto apsaugoje ir užsienio politikoje. Respublikos prezidentas yra
vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas. Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, teikia
aukščiausius karinius laipsnius. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotųjų
pajėgų panaudojimo ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Prezidentas. Tokį
sprendimą teikia tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais
atvejais Prezidentinas priima sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį, taip pat šaukdamas
neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui svarstyti. Prezidentas tvirtina kariuomenės
dislokavimo vietas, manevravimo teritorines ribas. Savo dekretu gali įsakyti krašto
apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai. Kartu su
Vyriausybe prezidentas vykdo užsienio politiką. Jis skiria ir atšaukia diplomatinius atstovus
 užsienyje ir prie tarptautinių organizacijų, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir
specialius vardus, pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti.
Malonė. Pilietybė. Valstybiniai apdovanojimai. Prezidentas suteikia šalies pilietybę, taip pat
tenkina asmenų prašymus dėl LR pilietybės atsisakymo ir grąžinimo. Gali teikti pilietybę
išimties tvarka. Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimo pasirašo ir vidaus reikalų
ministras.
Prezidentas teikia malonę nuteistiesiems. Malonė paprastai teikiama pagal pačių nuteistųjų
prašymus. Svarstomi malonės prašymai tų asmenų, kuriuos nuteisė LR teismai, taip pat tų LR
piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jei LR
tarptautinė sutartis nenumato kitaip. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto
Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja Prezidentas. Malonė nuteistiesiems teikiama
šiais būdais : a) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu, b) visiškai arba iš dalies
atleidžiant ir nuo pagrindinės, ir nuo papildomos bausmės, c) neišbūtą laisvės atėmimo dalį
pakeičiant švelnesne bausme. Malonė nuteistiesiems teikiama Prezidento dekretu.
Prezidentas skiria valstybinius apdovanojimus.

Vyriausybės samprata

Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus,
tvarkanti krašto reikalus. Yra įvairių vyriausybės modelių. Anglosaksų teisės šalyse –
kabinetas ir vyriiausybė. Kontinentinės teisės – ministrų taryba ir kabineto taryba. a)
parlamentinė vyriausybė (įgyvendina parlamento teisės aktus, b) Ministro pirmininko
vyriausybė ( išplėstos vyriausybės vadovo galios ), c) partinė vyriausybė ( vykdo partijos,
suformavusios vyriausybę, nuostatas), d) kabinetinė vyriausybė ( stprūs kolegialumo pradai,
pirmininkas neišsiskiria ypatingomis savo galiomis ). Vyriausybė solidariai atsako Seimui už
bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui savo metinę
veiklos ataskaitą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi
Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės instituto raida

Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymas ir veiklos pasibaigimas

Vyriausybės formavimo tvarka tiesiogiai priklauso nuo valdymo formos : parlamentinė

valdymo forma – valstybės vadovas ministru pirmininku skiria partijos, laimėjusios
parlamentinius rinkimus, lyderį, prezidentinė forma, monarchija – vyriausybė formuojama
valstybės vadovo nuožiūra. Tačiau JAV valstybės vadovo paskirtoms kandidatūroms turi
pritarti parlamentas.
Sudėtis nurodyta Konstitucijoje : LRV sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Tai pakartota ir
Vyriausybės įstatymo pirmame straipsnyje.
Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministras
Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir
Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Jeigu Seimas
motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15
dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Vyriausybė gauna įgaliojimus
veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai
Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir
patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti.
Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje būti
ištikimi LR, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas.

Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo ir Vyriausybės atsistatydinimo pagrindai

Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Prezidentą. Išrinkus Prezidentą, Vyriausybė

įgaliojimus grąžina Prezidentui tą dieną, kai šis pradeda eiti pareigas. Respublikos
Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro
Pirmininko kandidatūrą. Kai Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos
Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal
Seimo anksčiau patvirtintą programą. Jeigu Seimas nepritaria Ministro Pirmininko
kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai
naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų,
Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės
grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo
įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:
1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai;
2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą
Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;
3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina arba miršta;
4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė;
5) kai pasikeitus daugiau nei pusei ministrų ar po Respublikos Prezidento rinkimų Ministras
Pirmininkas negauna Seimo pakartotinio pritarimo.
Ministras Pirmininkas apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį
pranešimą, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. Ministrui Pirmininkui mirus,
apie Vyriausybės atsistatydinimą Respublikos Prezidentui praneša Ministrą Pirmininką
pavaduojantis ministras, o jei pavaduojančio nebuvo, – vyriausias pagal amžių ministras.
Pranešimas apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti paskelbtas Vyriausybės posėdyje.
Vyriausybė gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siūlymu priimdama nutarimą, kurį Ministras
Pirmininkas tą pačią dieną įteikia Respublikos Prezidentui.
Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Vyriausybė laikoma
atsistatydinusia nuo Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus
Respublikos Prezidentas paveda jai toliau eiti pareigas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Vyriausybės aktai

Vyriausybė:
1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto
reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų
įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą,
kuriai pritarė Seimas;
3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui
valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą;
5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;
6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus;
7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo;
8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų,
tvirtina jų veiklos nuostatus
10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką
11) organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose;
13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai
ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
15) sudaro komisijas bei komitetus;
16 ) kontroliuoja skiriamus Vyriausybės atstovus, kaip jie vykdo įstatymo nustatytus
įgaliojimus prižiūrėdami, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus

Vyriausybės nutarimai. Vyriausybės nutarimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų

Vyriausybės narių balsų dauguma.Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir
atitinkamos valdymo srities ministras.Vyriausybės nutarimai įsigalioja įstatymų nustatyta
tvarka.
Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės
rezoliucijos priimami Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių Vyriausybės narių balsų dauguma.
Juos pasirašo Ministras Pirmininkas. Vyriausybė, svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas
dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, gali priimti sprendimus, o dėl kitų
Europos Sąjungos dokumentų – rezoliucijas.
Ministro Pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją
organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius
sprendimus - pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja
jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Vyriausybės narių veiklos garantijos

Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių teisinis statusas.

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti,
taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo
sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.
Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės nariai
draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.
Atsistatydinus Vyriausybei, Vyriausybės nariui išmokama kompensacija. Kompensacijos
nemokamos Vyriausybės nariams, kai jie paskiriami Ministru Pirmininku ar ministrais naujai
sudarytoje Vyriausybėje, taip pat jei jie yra išrinkti Seimo nariais. Lėšos šiame straipsnyje
numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. Vyriausybės nariai
negali turėti teisės aktuose nenustatytų socialinių garantijų.
Ministras Pirmininkas ir ministrai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (išskyrus
galimybę Seimo nariams eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas), negali dirbti verslo,
komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kito atlyginimo, išskyrus
jiems nustatytą darbo užmokestį pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę
veiklą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

1. Konstitucinės kontrolės samprata ir raida Lietuvoje

2. Pagrindiniai Konstitucinio Teismo statuso bruožai
3. Konstitucinio Teismo sudarymo konstituciniai pagrindai

Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai.  
Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo
teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos
pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.
Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis.
Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo
teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos
pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo
teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku
nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir
prisieks naujas teisėjas.   Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į
laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu
toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų
metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar vieną kadenciją.
Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento
teikimu
4. Konstitucinio Teismo teisėjų statutas
5. Kreipimosi į Konstitucinį Teismą teisė
6. Konstitucinės kontrolės objektai (įstatymų ir kitų Seimo teisės aktų,
vykdomosios valdžios teisės aktų konstitucinė kontrolė, kiti konstitucinės
kontrolės objektai)
7. Konstitucinio Teismo aktai
8. Konstitucinio Teismo aktų paskelbimas, teisinės pasekmės ir įgyvendinimas