Nustatė

4I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiami sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo klausimai pažeidus
kreditorių susirinkimo nutarimo patvirtintą turto pardavimo tvarką.
2. Pareiškėjas prašė teismo pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2015 m. kovo 5 d. bankrutavusios A. R.
individualios įmonės (toliau – ir bankrutavusi A. R. IĮ) turto pardavimo protokolą, bankrutavusios A. R. IĮ ir L.
L. sudarytą 2015 m. kovo 5 d. nekilnojamojo turto ( - ) pirkimo–pardavimo sutartį.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi iškelta A. R. IĮ bankroto byla, bankroto
administratore paskirta UAB „Vakarų Lietuvos bankroto biuras“. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m.
gruodžio 5 d. nutartimi leista nukreipti išieškojimą į neribotos civilinės atsakomybės A. R. IĮ savininko A. R.
turtą.
4. 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkime nutarta A. R. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą
( - ) pardavinėti laisvu pardavimu, apie pardavimą paskelbti interneto svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje,
nustatyti pradinę turto pardavimo kainą (81 962,46 Eur) bei tvarką. Pagal šią tvarką nepardavus turto per vieną
mėnesį, kaina sumažintina 10 proc. (73 766,22 Eur) ir turtas sumažinta kaina pardavinėjamas du mėnesius, o
per nustatytą terminą jo nepardavus – šaukiamas kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo nutarimu
nustatytu terminu turtas nebuvo parduotas, todėl 2015 m. kovo 3 d. sušauktas kreditorių susirinkimas, jame
kreditoriai nutarė turtą pardavinėti tokia pačia kaip ir prieš tai tvarka: sumažinti vieną mėnesį pardavinėtino
turto kainą iki 66 389,60 Eur, o nepavykus jo parduoti, du mėnesius jį pardavinėti už 59 750,64 Eur kainą.
2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolu ir pirkimo–pardavimo sutartimi turtas parduotas L. L. už 67
389,60 Eur.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad po 2015 m. kovo 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nei interneto skelbimų portale
www.skelbiu.lt, nei spaudoje nebuvo paskelbta patikslinta informacija apie sumažintą turto pardavimo kainą.
Tokie bankroto administratorės veiksmai užkirto kelią parduodant turtą dalyvauti kuo didesniam pirkėjų
skaičiui ir turtą parduoti už didesnę kainą. Pripažinus 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą neteisėtu,
pripažintina negaliojančia ir pirkimo–pardavimo sutartis, nes šalys neįgijo teisės sudaryti minėtos pirkimo–
pardavimo sutarties.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino, pripažino
negaliojančiais 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą, šio turto pirkimo–pardavimo sutartį, taikė dvišalę
restituciją – turtą grąžino bankrutavusiai A. R. IĮ, o L. L. – 67 389,60 Eur.
7. Teismas nustatė, kad, turtą pardavinėjant 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo nutarime nustatyta
tvarka, į bankroto administratorę 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi du pirkėjai – R. M. ir D. K.; jie atitinkamai
pasiūlė pirkti turtą už 73 800 Eur ir 73 766 Eur; administratorė turto nepardavė ir 2015 m. kovo 3 d. sušaukė
kreditorių susirinkimą naujai turto pardavimo kainai nustatyti; administratorė pateikė kreditoriams nutarimo
projektą, kuriuo pradinė turto pardavimo kaina sumažinta iki 66 389,60 Eur, tačiau jų neinformavo apie jau
esamus pirkėjus ir jų pasiūlytas turto pirkimo kainas; 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimas pritarė
bankroto administratorės pasiūlytai sumažintai turto pardavimo kainai ir tokiai pačiai 2014 m. lapkričio 24 d.
nutarimu nustatytai turto pardavimo tvarkai; apie sumažintą turto pardavimo kainą administratorė nepaskelbė
nei spaudoje, nei interneto svetainėje www.skelbiu.lt; 2015 m. kovo 5 d. administratorė sudarė pirkėjų sąrašą,
kuriame nurodytos tos pačios 2015 m. kovo 27 d. pasiūlymą pirkti turtą pateikusių pirkėjų pavardės; 2015 m.
kovo 5 d. surašytas turto pardavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad didžiausią parduodamo turto kainą (67
389,60 Eur) pasiūlė D. K.; tą pačią dieną sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria bankrutavusios
įmonės turtas parduotas L. L., atstovaujamai D. K.
8. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad bankroto administratorė nesilaikė 2015 m. kovo 3 d.
kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos, nes nei spaudoje, nei interneto svetainėje
www.skelbiu.lt neatnaujino informacijos apie sumažintą parduodamo turto kainą. Dėl pažeistos turto
pardavimo procedūros teismas pripažino neteisėtu 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą ir jį panaikino,
o 2015 m. kovo 5 d. turto pirkimo–pardavimo sutartį pripažino niekine Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
(toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu.
 9. Teismas pažymėjo, kad administratorės veiksmai, kai, 2015 m. vasario 27 d. gavus pasiūlymus turtą pirkti už
73 766 Eur arba 73 800 Eur, inicijuojamas 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimas dėl turto kainos
sumažinimo, neatitiko įstatyme nustatytos turto pardavimo procedūros, protingumo ir sąžiningumo
reikalavimų. Sudarytas protokolas ir pirkimo–pardavimo sutartis yra niekiniai ir negaliojantys, ginčo sutarties
šalys laikytinos nesąžiningomis, o jų veiksmais sukurtos civilinės teisinės pasekmės neatitinka viešosios
tvarkos ir geros moralės reikalavimų, todėl teismas 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį pripažino
niekine ir pagal CK 1.81 straipsnį. Pripažinęs sutartį niekine, teismas pritaikė dvišalę restituciją, grąžindamas
turtą A. R. nuosavybėn, o L. L. – už turtą sumokėtas lėšas.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės
bankrutavusios A. R. individualios įmonės ir trečiojo asmens L. L. atskiruosius skundus, 2016 m. kovo 1 d.
nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.
11. Kolegija pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, nenurodė
konkrečios normos, tačiau teismo pateikta aptariamos išvados motyvacija leidžia tokią nustatyti. Pirmosios
instancijos teismas sandorį pripažino niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį, nurodydamas, kad parduodant turtą
nesilaikyta bankrutavusios įmonės 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo
tvarkos.
12. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas nekilnojamasis turtas visais
atvejais parduodamas varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka, o neparduoto iš varžytynių minėto turto
pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (komitetas). Nagrinėjamu atveju turtas, nepavykus jo
parduoti iš varžytynių, buvo pardavinėjamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad
nebuvo laikytasi kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos. Toks turto pardavimas yra
neteisėtas imperatyvaus ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.
13. Nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įsigyti ginčo turtą ketino daugiau pirkėjų, kurie būtų pasiūlę
didesnę kaip 67 389,60 Eur turto pirkimo kainą, tačiau nurodytas prielaidas kolegija vertino pagal Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Bylos
duomenimis, nepaisant ilgiau kaip metus trukusio vangaus ginčo turto pardavimo proceso, 2015 m. vasario 27
d. į administratorę kreipėsi du potencialūs pirkėjai; vienas jų (R. M.) pasiūlė turtą nupirkti už 73 800 Eur, kitas
(D. K.) – už 73 766 Eur. Taigi jau du pirkėjai buvo susidomėję ginčo turto įsigijimu už didesnę kaip 67 389,60
Eur kainą dar iki 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo, todėl pagrįsta kolegija laikė prielaidą, jog, viešai
paskelbus apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą, kaip tai nutarta 2015 m. kovo 3 d. kreditorių
susirinkime, susidomėjusių šio turto įsigijimu pirkėjų skaičius būtų išaugęs. Neatnaujinus informacijos apie
sumažintą turto pardavimo kainą, nebuvo sudarytos sąlygos bankrutavusios įmonės kreditoriams gauti didesnę
savo finansinių reikalavimų patenkinimui skirtą sumą.
14. Kadangi bankroto administratorė neatskleidė kreditorių susirinkimui informacijos apie tai, kad į ją kreipėsi du
asmenys, kurie norėjo įsigyti turtą už didesnę kainą, ir pasiūlė kreditoriams sumažinti turto pardavimo kainą,
be to, nepatikslino spaudoje ir interneto tinklalapyje informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą ir turtą
pardavė L. L. už 67 389,60 Eur, tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sandorio
prieštaravimo imperatyviosioms teisės normoms, šalių nesąžiningumo, sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai
ir gerai moralei. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kuriais paneigtų
duomenis, kad 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymus pateikę pirkėjai neketino įsigyti turto už pasiūlymuose
nurodytas kainas.
15. Sutikdama su teismo taikyta restitucija, kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog įmonė neturi
finansinių galimybių grąžinti L. L. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sumokėtus pinigus ir kt.;
be to, konstatuotas L. L. kaip sutarties šalies nesąžiningumas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad net ir tuo atveju,
jei įmonė neturėtų galimybės L. L. grąžinti sumokėtų lėšų, tai ji gali tapti kreditore ir reikalauti savo finansinį
reikalavimą patenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.
16. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. L. procese dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje. Teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad tokia jos procesinė padėtis
neleido jai tinkamai įgyvendinti savo teisių (CPK 42 straipsnis, 47 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė ir tai,
kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės nepažeidžiamos vien dėl to, kad visi įmonės kreditoriai
neįtraukiami į bylą; pareiškėjas yra bankrutavusios individualios įmonės savininkas, ginčas vyksta dėl jam
nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo, todėl jis laikytinas materialiai suinteresuotu ir turinčiu
procesinę teisę inicijuoti procesą (CPK 47 straipsnis).
17. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl byloje sprendžiamo ginčo turėjo būti priimtas teismo
sprendimas, o ne nutartis, tačiau sprendė, kad toks proceso teisės normų pažeidimas per se (pats savaime)
nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9
18. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo L. L. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir A.
R. prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį, IBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismai,
pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi
nurodyti ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes priešingu atveju
teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti. Klaipėdos apygardos teismas sprendime
nenurodė konkrečios pažeistos imperatyviosios normos, o Lietuvos apeliacinis teismas tokia laikė ĮBĮ
33 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, nors joje nėra aiškiai išreikštų draudimų.
2. ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyvaus
pobūdžio. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju reikia aiškintis, ar kreditorių susirinkimo nutarimo
(nustatytos turto pardavimo tvarkos) pažeidimas yra esminis ir pažeidžia kreditorių bei
bankrutuojančios įmonės interesus. Teismai neanalizavo ir nepasisakė, ar paskutinį kartą nepaskelbus
kainos iš esmės buvo pažeisti kreditorių interesai. Apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad,
paskelbus apie turto pardavimą sumažinta kaina, viešai būtų atsiradę daugiau pirkėjų, ir dar tokių,
kurie gerokai pakeltų parduodamo turto kainą, nepatvirtinta ir mažai tikėtina. Nė vienas įmonės
kreditorių neskundė įvykusio pardavimo, nes nemanė, kad turtas parduotas per pigiai ar kad bankroto
administratorė būtų veikusi ne jų interesais. Dėl to kreditoriams neginčijant turto pardavimo protokolo
ir sutarties, sutinkant su gauta už turtą kaina, procedūriniai jų valios pažeidimai nelaikytini esminiais,
dėl kurių įvykusį turto pardavimą reikėtų laikyti neteisėtu ir grįžti į pradinę padėtį.
3. Teismai pripažino pirkimo–pardavimo sandorį prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes
buvo pažeistas sąžiningumo principas. Kasacinėje praktikoje tokiu pagrindu pripažinti sandorį
negaliojančiu galima, jeigu pakanka įrodymų nustatyti sąmoningą asmenų siekį pažeisti
fundamentalias vertybes, t. y. atlikti veiksmus, akivaizdžiai neteisėtus civilinės teisės požiūriu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008;
2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015). Teismų konstatuotas ir
bankroto administratorės, ir kasatorės nesąžiningumas, nors nenustatyta pastarosios sąmoningo siekio
atlikti neteisėtus veiksmus. Teismai kasatorės nesąžiningumą grindė tuo, kad jos įgaliotinis D. K. dar
prieš 2015 m. kovo 2 d. kreditorių susirinkimą pateikė administratorei pareiškimą įsigyti turtą už 73
766 Eur, todėl po dviejų dienų įsigydamas turtą pigiau turėjo suprasti, jog sandorį sudaro
nesąžiningai.
4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė restitucijos klausimą. Šio teismo žinioje yra įmonės
bankroto byla, todėl jis gerai žino, kad įmonė lėšų neturi, o už parduotą namą pinigai jau paskirstyti
išieškotojams (SEB bankui kaip hipotekos turėtojui). Teismo taikyta restitucija nepagrįstai ir
nesąžiningai pablogina kasatorės padėtį, nes jau dabar aišku, kad ji bus įtraukta į trečiosios eilės
kreditorių eilę ir sumokėtų pinigų niekada neatgaus. Įmonė, iš naujo pardavusi namą, gaus pajamų ir
gautos lėšos vėl bus paskirstytos pirmosios eilės kreditoriams. Teismas privalėjo svarstyti galimybę
pakeisti restitucijos būdą, t. y. taikyti ją iš dalies – įgytą turtą paliekant pirkėjai, o bankrutuojančiai
įmonei priteisiant skirtumą tarp sumokėtos sumos ir buvusios paskutinės sumos, už kurią skelbiant
paskutinį pardavimą turtas nebuvo nupirktas. Tokia restitucija atitiktų teisingumo ir protingumo
principus ir neblogintų pirkėjos padėties, neužvilkintų bankroto procedūrų.
5. Teismas byloje netinkamai taikė restituciją natūra: sprendime nenurodyta, kas turi grąžinti kasatorei
jos sumokėtus pinigus: bankrutuojanti įmonė ar SEB bankas, kuriam tie pinigai buvo pervesti, ar
bankroto administratorė, jeigu jai iš gautų lėšų buvo išmokėtas atlyginimas.
19. Bankrutavusi A. R. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Vakarų Lietuvos
bankrotų biuras“, prisidėjimu prie kasacinio skundo prašo tenkinti trečiojo asmens L. L. kasacinį skundą,
panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį ir A. R. skundą atmesti.
20. Pareiškėjas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutartį palikti
nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Bankroto administratoriui, kaip savo srities profesionalui, taikytini aukštesni veiklos ir atsakomybės
standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to jis, atstovaudamas
kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir
kvalifikuotai. Dėl pažeidimų, padarytų parduodant turtą, teismo posėdžio metu sutiko pati bankroto
administratorė D. S. ir kasatorės atstovė.
2. Bankroto proceso metu bankrutuojančios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina, kad
kuo daugiau būtų tenkinta kreditorių reikalavimų. Neatnaujinus informacijos apie sumažintą turto
pardavimo kainą, nebuvo sudarytos sąlygos įmonės kreditoriams gauti didesnę savo finansiniams
 reikalavimams tenkinti skirtą sumą, todėl kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos
pažeidimas laikytinas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą.
3. Bankroto administratorė neatskleidė 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime informacijos dėl
atsiradusių pirkėjų, pasiūlė sumažinti pardavimo kainą, internete nepaskelbė naujos informacijos apie
sumažintą turto kainą. Tokie sandorio šalių veiksmai pagrįstai pripažinti nesąžiningais, sandoris –
prieštaraujančiu viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto
administratorė tą pačią dieną, pardavusi nekilnojamąjį turtą, gautus pinigus pervedė kreditoriui, t. y.
nesuėjus turto pardavimo protokolo Nr. 1 apskundimo terminui, taip galimai siekdama ateityje
pasunkinti restitucijos taikymą.
4. Teismas, sandorius pripažinęs niekiniais pagal du savarankiškus pagrindus, pagrįstai taikė dvišalę
restituciją. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia pagal du
savarankiškus teisinius pagrindus. Tokiais sandoriais nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros
moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustatė tokio
sandorio šalims turtinių sankcijų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucijos pagrindu
nesąžiningos sutarties šalies sumokėtų pinigų grąžinimas, pastarajai tampant bankrutavusios įmonės
trečiosios eilės kreditore, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Tokia pozicija grindžiama šalies
nesąžiningumo aplinkybe bei kitų bankrutavusios įmonės kreditorių lygiateisiškumo principo
užtikrinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-
1428/2014). Byloje nesant objektyvių duomenų dėl restitucijos taikymo negalimumo, žemesnės
instancijos teismai pagrįstai taikė dvišalę restituciją ir grąžino bankrutuojančiai A. R. IĮ žemės sklypą
su gyvenamuoju namu, o kasatorei – pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus 67 389,60 Eur.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais

21. Teismai turto pardavimo protokolą ir pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančiais kaip pažeidžiančius
imperatyviąsias teisės normas (CK 1.80 straipsnio ir ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto normų pagrindu).
Kasatorė kelia klausimą dėl ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto normos imperatyvumo kaip pagrindo sandorį
pripažinti negaliojančiu.
22. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo
sąlygas, yra nurodęs, kad toks sandoris negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės
norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje
įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodyta praktika).
23. Kai teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam
tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos
sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
523/2011). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendžiant dėl abiejų CK 1.80 straipsnio sąlygų
esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės
norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką,
todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji
skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos
tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius
su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-511/2014).
24. ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta turto pardavimo ir perdavimo tvarka, pagal kurią parduodamas bankrutuojančios ir
bankrutavusios įmonės turtas, o kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir neturi turto ar jo nepakanka
teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, – parduodamas jos
savininko (savininkų) turimas turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas,
įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad
nekilnojamasis ir įkeistas turtas (išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4, 5 dalyse nurodytus atvejus)
parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kito ir
 neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas.
Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduodamas 1 dalies 2 punkte nurodyta tvarka.
25. Kasacinio teismo praktikoje pažymimas vienas esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios
įmonės turto kuo operatyviau ir kiek įmanoma daugiau tenkinti kreditorių patvirtintų finansinių reikalavimų
(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015; 2015
m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2015). Šio tikslo siekiama ir jis įgyvendinamas per
ĮBĮ nustatytas bankroto procedūras. Būtent ĮBĮ normomis reglamentuojamas priverstinis vykdymas iš
skolininko (bankrutuojančios įmonės) turto. Pirmiau nurodyta, kad visais atvejais bankrutuojančios įmonės
nekilnojamasis, taip pat ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Nepardavus
šio turto iš varžytynių ir šio turto neperėmus kreditoriui, nekilnojamojo turto vertinimo ir pardavimo tvarkos
nustatymo klausimas įstatymų leidėjo pavestas kreditorių susirinkimui, nes būtent kreditorių susirinkimas
sprendžia esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tokius kaip administratoriaus
veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto
vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23
straipsnis).
26. Kasacinio teismo praktikoje pažymimas ekonominio naudingumo aspektas bankroto procese, t. y. kad
bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai gautų didesnę ekonominę naudą ir didesne apimtimi tenkintų kreditorių
reikalavimus, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Dėl to
kreditorių susirinkimas gali priimti sprendimą toliau neparduotą varžytynėse turtą pardavinėti Vyriausybės
nutarime nustatyta tvarka arba, atsižvelgęs į bankroto proceso tikslus bei ekonominį naudingumą, spręsti dėl
kitokios turto pardavimo tvarkos. Tokiu atveju pagal ĮBĮ 23 straipsnį, 33 straipsnio 1 dalį parduodamo turto
vertės nustatymas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad ne žodinė aptariamos ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies
normos išraiška, bet interesas, kuriam apsaugoti ji nustatyta, lemia išvadą dėl jos imperatyvumo. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies nustatyta
tvarka, todėl būtina laikytis įstatyme nustatytos procedūros tiek turtą parduodant varžytynėse, tiek pagal
kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą,
kad ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma yra imperatyvi.
28. Nagrinėjamu atveju nepavykus parduoti iš varžytynių individualios įmonės savininkui priklausančio bankui
įkeisto nekilnojamojo turto ir įkaito turėtojui nesutikus jo perimti, 2014 m. rugpjūčio 28 d. kreditorių
susirinkimas nustatė pradinę ginčo turto pardavimo kainą (130 329 Eur) ir jo pardavimo tvarką (pardavinėti
laisvu pardavimu, apie turto pardavimą skelbiant interneto svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje, turtą
pardavinėti vieną mėnesį, nepardavus sumažinti kainą 10 proc. ir pardavinėti du mėnesius). Nepavykus šio
turto parduoti nustatyta tvarka, 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimas nusprendė turtą toliau
pardavinėti laisvu pardavimu ir nustatė pradinę 81 962,47 Eur kainą, nepavykus per mėnesį parduoti, kainą
sumažinti iki 73 766,22 Eur ir pardavinėti du mėnesius. Nepavykus per nustatytą terminą turto parduoti, 2015
m. kovo 3 d. buvo sušauktas naujas kreditorių susirinkimas ir nustatyta nauja turto pardavimo kaina – 66
389,60 Eur. Apie 2015 m. kovo 3 d. susirinkime nustatytą (sumažintą) turto pardavimo kainą nebuvo viešai
paskelbta kreditorių susirinkime nustatyta tvarka. Tokios aplinkybės leido teismams konstatuoti, kad
neatnaujinus informacijos apie sumažintą kainą toks kreditorių susirinkimo nustatytos ginčo turto pardavimo
tvarkos pažeidimas pagrįstai šiuo atveju laikytas esminiu, lėmusiu turto pardavimo procedūros neteisėtumą.
Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad tiek turto pardavimo protokolas,
tiek jo pagrindu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

13Dėl sandorio negaliojimo padarinių

29. Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažinę turto pardavimo protokolą ir pirkimo–pardavimo sutartį
negaliojančiais, taikė dvišalę restituciją ir grąžino žemės sklypą su gyvenamuoju namu bankrutavusiai
individualiai įmonei, o kasatorei priteisė iš bankrutavusios įmonės 67 389,60 Eur, sumokėtų pagal pirkimo–
pardavimo sutartį. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas,
nes dėl teismo taikytos restitucijos sandorio šalys atsidūrė nelygiavertėje padėtyje.
30. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.145 straipsnio normas, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu
konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į
įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.
Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina
(CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti
restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145
 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-
90/2009).
31. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš
šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis)
(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014; 2014
m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014; kt.). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju restitucija
turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų
asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties
niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį
civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2014; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015).
32. Nagrinėjamu atveju teismų konstatuota, kad šalių sudarytas sandoris prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ
nuostatoms, t. y. sudarant sandorį pažeista imperatyvi bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka.
Taikydami dvišalę restituciją ir priteisdami natūra turtą bankrutavusiai įmonei, o sumokėtus pinigus iš
bankrutavusios įmonės – kasatorei, teismai iš esmės nevertino galimybės pakeisti restitucijos būdą.
Nagrinėjamu atveju taikant dvišalę restituciją kasatorės ir bankrutavusios įmonės padėtis tampa nelygiavertė.
Turtas natūra grąžinamas bankrutavusiai įmonei ir ji įgyja galimybę jį dar kartą parduoti, gautas lėšas
paskirstyti kreditoriams pagal nustatytą eilę; po sandorio sudarymo už parduotą turtą gautos lėšos pervestos
hipotekos kreditoriui, todėl kasatorė savo reikalavimą dėl 67 389,60 Eur grąžinimo turėtų spręsti ĮBĮ nustatyta
tvarka ir tik pasibaigus bankroto procesui būtų aišku, kokia apimtimi tenkintini jos kaip kreditoriaus
reikalavimai. Tokia kasatorės padėtis, lyginant ją su bankrutavusios įmonės padėtimi, nepagrįstai ir
nesąžiningai pasunkinama, o tai prieštarauja CK 1.80 straipsnio 2 dalies, 6.145 straipsnio 2 dalies normoms bei
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
33. Be to, naujas turto pardavimo procesas neužtikrintų geriausios įmonės kreditorių ir jos pačios interesų gynimo,
nes dėl pakartotinio ginčo turto pardavimo užtęs bankroto procedūros ir negalės būti operatyviai baigtas
įmonės likvidavimas (kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą dėl įmonės likvidavimo), padidės bankroto
administravimo išlaidos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai
taikė nustatytoms byloje aplinkybėms restitucijos būdą reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė bankroto administratorei pateikė 2015 m. vasario 27 d.
pasiūlymą įsigyti turtą būtent už 73 766 Eur kainą pagal prieš tai skelbto turto pardavimo pagal kreditorių
susirinkimo nustatytą procedūrą (tai jos atstovas (be kita ko, ir kitas pirkėjas) patvirtino raštu) ir sutiko pirkti
parduodamą turtą už nurodytą kainą. Bankroto administratorė apie pirkėjus kreditorių susirinkimo
neinformavo ir teikė jam prašymą nustatyti naują (sumažintą) kainą. Apie nustatytą naują mažesnę kainą ir
turto pardavimą bankroto administratorė kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka viešai nepaskelbė. Nors
teismai konstatavo kasatorės nesąžiningumą, tačiau jos nesąžiningumas nagrinėjamoje byloje neįrodytas.
Kasatorei turtas buvo parduotas už naują jos pasiūlytą kainą, kuri buvo didesnė už kreditorių susirinkime
nustatytą 66 389,60 Eur kainą.
35. Pateikdamas reikalavimą byloje pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl restitucijos taikymo ir jos būdo,
todėl bylos šalys (kasatorė ir bankroto administratorius) neteikė argumentų šiuo klausimu ir teismas šių
argumentų neaptarė. Nors atskiruoju skundu kasatorė nurodė argumentus dėl pažeistos šalių interesų
pusiausvyros, proporcingumo principo teismui pritaikius restituciją, bet apeliacinės instancijos teismas iš
esmės pagrįsta pripažino taikytą dvišalę restituciją ir nesvarstė dėl kito restitucijos būdo taikymo.
36. Kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo teismų taikyto restitucijos būdo nurodyta, jog teismai restituciją
turėjo taikyti įpareigodami kasatorę sumokėti turto ekvivalentą pinigais, t. y. kainos skirtumą nuo jau
sumokėtos sumos ir prieš paskutinį pardavimą siūlytos kainos (kasacinio skundo 32 punktas). Proceso
dalyviams tokia kasatorės pozicija buvo žinoma, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus pagrįsta
pirmosios instancijos teismo taikytą dvišalę restituciją, teismui pateiktuose jų procesinių dokumentų nėra
pasisakyta dėl tokio restitucijos būdo taikymo byloje – bankroto administratorius palaikė kasacinio skundo
argumentus, o bankrutavusios įmonės savininkas A. R. atsiliepime į kasacinį skundą išdėstė argumentus,
kuriais pritarė teismo taikytam restitucijos būdui. Dėl to konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau siekdama užtikrinti
tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą, sudaryti šalims galimybę ne tik teikti įrodymus savo reikalavimams
pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo
sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio
sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš
naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

14Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 37. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų sandorio negaliojimo ir CK 1.81
straipsnio pagrindu, nes, pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį ir ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies
3 punktą bei taikant pirmiau aptartą restitucijos būdą, sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal CK 1.81
straipsnį teisės taikymo aspektu, reglamentuojant ginčo teisinius santykius, nagrinėjamu atveju lieka
neaktualus.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,99 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti
nagrinėsiančiam bylą apeliacinės instancijos teismui.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria palikta
nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties dalis dėl dvišalės restitucijos taikymo,
panaikinti ir šią bylos dalį perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. nutarties dalį palikti
nepakeistą.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.