1 paskaita

Konstitucinės teisės samprata

KONSTITUCINĖ TEISĖ = konstitucinė + teisė
TEISĖ – tai (i) tautos (ii) Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose
išreikštų (iii) visuotinai privalomų (iv) elgesio taisyklių sistema.
Teisės funkcijos: (a) apsaugos ir (b) reguliavimo.
Svarbu: konkrečią sąvoką nulėmė istorinės aplinkybės
Konstitucinės teisės samprata neatsiejama nuo teisės sampratos
TEISĖ  visuma teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį.

Hipotezė (subjektai kuriems taikoma ir aplinkybės kurioms

Teisės norma – bendroji elgesio esant veikia norma)
taisyklė nustatyta ir sankcionuota
valstybės ir saugoma valstybės Dispozicija (elgesio taisyklė numatanti šalių teises ir pareigas)
poveikio priemonėmis Sankcija (poveikio priemonės))
Hans Kelsen (1881 – 1973)
– Vienas žinomiausių teisės pozytivizmo atstovų.
– Teisė – teisės normų sistema.
– Visos teisės normos išvedamos iš pamatinės normos, kuri yra teisės sistemą sudarančių teisės
normų galiojimo pagrindas.
– Teisės normos sudaro hierarchine tvarka pagrįstą piramidę.
Konstitucinės teisės samprata neatsiejama nuo Konstitucijos vietos teisės aktų hierarchijoje
Teisės aktų hierarchinė piramidė

KONS
TITUC
IJA
KONSTITUCINIAI
ĮSTATYMAI

ORDINARINIAI ĮSTATYMAI, PARLAMENTŲ

REGLAMENTAI, TARPTAUTINĖS SUTARTYS

POĮSTATYMINIAI TEISĖS AKTAI: VYRIAUSYBĖS NUTARIMAI,

PREZIDENTO DEKRETAI, ect.

Konstitucija – pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią teisės aktų

hierarchijoje.
Konstitucijos sampratų įvairovė (doc. A. Vaičaitis):
(i) konstitucija kaip visuomeninė sutartis ir visuomeninių santykių atspindys;
(ii) konstitucija kaip viešosios valdžios legitimumo teisinis pagrindas ir jos institucinę sąrangą
nustatantis dokumentas;
(iii) konstitucija kaip antimažoritarinis aktas, garantuojantis žmogaus teisių, įskaitant mažumų,
apsaugą;
(iv) konstitucija kaip tautos suvereniteto pasireiškimo aktas;
(v) konstitucija, kaip geresnės visuomenės ir valstybės sukūrimo projektas;
(vi) per įvairias kartas tebetrunkantis visuomeninis, institucinis, mokslinis ir ypač teisminis dialogas
arba „gyvoji“ konstitucija;
(vii) konstitucija kaip aukščiausioji teisė, pamatinė norma ar „antrinių normų“ (nusakančių
sprendimų priėmimo taisykles) visuma;
(viii) kaip tautos dvasia ir besiplėtojanti istorinė konstitucija, apimanti istorijoje buvusias
konstitucijas bei šiuolaikinės konstitucijos pataisas;
ix) konstitucija kaip steigiamasis aktas ir įvykis;
x) konstitucija kaip svarbiausių visuomeninių, politinių ir moralinių vertybių ir teisingumo
įsikūnijimas, tam tikras teisinės sistemos šventraštis, garantuojantis bendrąjį gėrį, turintis tiek
rašytinę formą, tiek ir nerašytines reikšmes.
Lietuvos Respublikos Konstitucija:
– šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta; priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta
padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino
valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį;
– ji yra aukščiausioji teisė; nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės – sistema kuriama
Konstitucijos pagrindu;
– joje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas
įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas
pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų
teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė; taigi Konstitucija saisto ir
pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą; – grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis
vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų
gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti
žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekiu;

– joje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos
ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai.

Konstitucijų rūšys:
(i) Pagal priėmimo būdą: parlamentų, specializuotų institucijų, referendumu, “oktrojuotos”.

(ii) Pagal keitimo sudėtingumą: griežtos, lanksčios.

(iii) Pagal galiojimo laiką: nuolatinės ir laikinos.

(iv) Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtis: siauro ir plataus reguliavimo.

(v) Pagal rašytinį pobūdį: rašytinės, nerašytinės.

(vi) Pagal valstybės formą.

1992 m. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA: priimta referendumu, griežta, rašytinė, nuolatinė, plataus
reguliavimo, joje įtvirtinta unitarinė, demokratinė valstybė, parlamentinė respublika.

Konstitucijos sampratų įvairovė > skirtinga konstitucinės teisės samprata:

Jungtinė Karalystė: sistema rašytinių ir nerašytinių normų

Sudaro: Parlamento aktai + sutartys + teismo precedentas + konstituciniai papročiai ….

Konstitucija – nekodifikuota, susidedanti iš rašytinių ir nerašytinių šaltinių (nėra vieningo Konstitucijos

teksto).

JAV: “gyvoji konstitucija”

Sudaro: Konstitucijos tekstas + JAV Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija

 Esminis vaidmuo Konstitucijos teksto aiškinimui.

Konstitucinės teisės reguliavimo objektas:

(i) Valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai:

– įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios teisinė padėtis, jų sudarymo tvarka, tarpusavio
santykiai;

– centrinės ir vietinės valdžios santykiai;

– vietinio valdymo ir savivaldos santykiai <…>

(ii) Asmens ir valstybės tarpusavio santykiai, įskaitant asmens teisinio statuso pagrindus:

–– pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, pareigos,

– žmogaus teisių ir laisvių ribojimo pagrindai <…>

Konstitucinės teisės reguliavimo objektas apibrėžia ir konstitucinės teisės vietą teisės sistemoje

Konstitucinių normų pavyzdžiai:

1Pavyzdžiui:

– “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.” (5 straipsnis);

“Žmogaus laisvė neliečiama.

Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip
tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.

Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam
dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti,
sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.” (20 straipsnis).

Konstitucinės teisės reguliavimo metodas -> konstitucinės teisės vieta teisės sistemoje:

Teisės reguliavimo metodas > atskleidžia reguliavimo būdai (įgaliojimas + įpareigojimas + draudimas +
leidimas)

(i) Imperatyvusis (griežtas privalomumas + teisinio santykio dalyvių subordinacija…)

(ii) Dispozityvusis (galimybė pasirinkti + teisinio santykio dalyvių lygybė…)

Konstitucinė teisė įtvirtina įpareigojimus, draudimus ir suteikia įgaliojimus -> imperatyvusis reguliavimo
metodas

Reikšmė: būtinas apibrėžiant žmogaus ir valstybės santykį, tiksliai nustatant valstybės galių ribas, asmens
teisių ir laisvių įgyvendinimo mechanizmą

2Pavyzdžiui:

– “Seimas svarsto ir priima Konstitucijos pataisas” ( Konstitucijos 67 straipsnio 1 punktas);

– “Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių” (Konstitucijos 28 straipsnis);

– “Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio
atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą”
(Konstitucijos 83 straipsnio 2 dalis);

– “Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas”
(Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinė teisė – aukščiausios teisinės galios teisės normų sistema, reguliuojanti svarbiausius
visuomeninius santykius.

Konstitucinės teisės normų specifika:

– reguliavimo objektas;

– pirminis pobūdis;

– didžiausia įtaka teisės sistemai;

– aukščiausia teisinė galia;

– paties bendriausio pobūdžio formuluotės;

– imperatyvumas;

– ypatingi reguliuojamų teisinių santykių subjektai;

– stabilumas.
Konstitucinės teisės normų klasifikacija:

Pastovios + laikinos + išskirtinės konstitucinės teisės normos

– Absoliuti dauguma Konstitucijos nuostatų pastovios;

– “Kai ši Lietuvos Respublikos Konstitucija bus priimta referendumu, Lietuvos Respublikos Seimas iki 1993
metų spalio 25 dienos 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nuostatas, kurios yra 47, 55, 56 straipsniuose, 58 straipsnio antrosios dalies 2 punkte, 65, 68, 69
straipsniuose, 84 straipsnio 11 ir 12 punktuose, 87 straipsnio pirmojoje dalyje, 96, 103, 118 straipsniuose,
119 straipsnio ketvirtojoje dalyje.” (153 straipsnis);

– “Įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos
22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose.” (145 straipsnis).

Imperatyvios + dispozityvios konstitucinės teisės normos

– “Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai
ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.” (Konstitucijos 26
straipsnio 2 dalis);

– “Sesijos metu ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar
ministrui” (Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalis);

– “Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai
paskelbti Respublikos Prezidentas.” (Konstitucijos 71 straipsnio 3 dalis);

– “Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai
Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai
eina Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo
pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo
paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius”
(Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalis).

Įpareigojančios+ draudžiančios + įgalinančios konstitucinės teisės normos

– “Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių” (Konstitucijos 53
straipsnio 3 dalis);

– “Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį
aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją” (Konstitucijos 54 straipsnio 2 dalis);

– “Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos”
(Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalis).

Konstituciniai principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuostatos, kurioms būdingas labiau

apibendrinamasis pobūdis.

“Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai
principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami; vieni
konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir
nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose
normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos,
kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio,
visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės; tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų
negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą”
(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Konstituciniai principai:

tautos suvereniteto, teisinės valstybės, valdžių padalijimo, politinio pliuralizmo, atstovaujamosios

demokratijos, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių, kt.

Pirminiai + sudėtiniai + išvestiniai konstituciniai principai

– Valdžių padalijimo principas, “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir
Vyriausybė, Teismas” (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis) + kitos Konstitucijos nuostatos;

– Asmenų lygiateisiškumo principas, “Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi
asmenys lygūs” (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis);

– Konstitucijos viršenybės principas.

“Konstitucijos viršenybės principas įtvirtintas ne tik Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad
negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, bet ir kitose Konstitucijos nuostatose:
Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, 6 straipsnio 1
dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, 6 straipsnio 2 dalyje,
kurioje nustatyta, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, 30 straipsnio 1 dalyje,
kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą,
102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo
aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja
Konstitucijai arba įstatymams, 110 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo,
kuris prieštarauja Konstitucijai, ir kt. Be to, Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra
neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo
grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas
reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas” (Konstitucinio Teismo 2002 m.
gruodžio 24 d. nutarimas).

Koordinaciniai + determinaciniai konstituciniai principai

– konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucijos prambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis,
atsispindintis ir daugelyje kitų konstitucinių nuostatų);

– žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (Konstitucijos 18 straipsnis);

– “Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam
dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti,
sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas” (Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalis).

Konstituciniai teisiniai santykiai – konstitucinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių
dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir pareigas.

Specifika:

– atsiradimo pagrindas;

– teisinių santykių dalyviai;

– teisinių santykių objektas;

– subjektinės teisės ir pareigos.

Konstituciniam teisiniam santykiui sukurti būtinas juridinis faktas.

Materialieji + procesiniai; koordinaciniai + subordinaciniai (pagal teisės normų pobūdį) ir kt.

Teisės šaltinis: formalusis aspektas – forma & materialusis aspektas – aplinkybės, lėmusios teisės normos
atsiradimą.

Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai: KONSTITUCIJA IR KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje užtikrina Konstitucinis Teismas: tirdamas Konstitucijoje nurodytų
teisės aktų atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinę teisminę kontrolę; jis turi
išimtinius konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja
Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir
konstituciniams įstatymams, ar Seimo poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai,
konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar Respublikos Prezidento aktai (jų dalys)
neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar Vyriausybės aktai (jų dalys)
neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo įgaliojimų specifika (2006 m. kovo 28 d. nutarimas):

– tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose
nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos
konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus;

– oficialioji konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinkamų Konstitucijos
nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama „byla po bylos“; oficialiosios konstitucinės doktrinos (ir kaip
visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas yra ne vienkartinis
aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas; jis yra nenutraukiamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas,
nes pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai,
kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų.

 Jurisprudencinė konstitucija - konstitucinėje jurisprudencijoje atskleista ir išplėtota konstitucinių normų

ir principų sistema (prof. E. Jarašiūnas).

Ne konstitucinės teisės šaltiniai, bet aktualūs, norint geriau suvokti atitinkamą teisinį regulaivimą:

I. Konstituciniai įstatymai

Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta: “Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu
už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų
dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.”

Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarimas:

(i) tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka;

– Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal
konstitucinį įstatymą (Konstitucijos 47 str. 3 d.).
(ii) įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

“Į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą įrašomi šie įstatymai:

1) Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas;

2) Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų konstitucinis įstatymas;

3) Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų konstitucinis įstatymas;

4) Lietuvos Respublikos valstybės himno konstitucinis įstatymas;

5) Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas;

6) Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas;

7) Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinis įstatymas;

8) Lietuvos Respublikos peticijų konstitucinis įstatymas;

9) Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties konstitucinis įstatymas;

10) Lietuvos Respublikos fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas.” (Konstitucinių įstatymų
sąrašo konstitucinio įstatymo 2 str. 1 d.)

Konstitucinių įstatymų specifika:

– didesnis stabilumas jų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams;

– nuo kitų įstatymų skiriasi ir priėmimo bei keitimo tvarka:

(i) priimant daugiau kaip ½ Seimo narių, keičiant – 3/5 Seimo narių (vs. dauguma Seimo narių,
dalyvaujančių posėdyje) (negali būti keičiami paprastu įstatymu);

(ii) Respublikos prezidentas turi atidedamojo veto teisę; įveikimui reikia ne mažiau kaip 3/5 Seimo
narių (vs. ½ Seimo narių);

– konstitucinių įstatymų sąrašą priima tik Seimas (t. y. negali būti priimamas referendumu).

II. Ratifikuotos tarptautinės sutartys

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis: “Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas,
yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”.

Tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema: paralelinė  grindžiama taisykle, kad
tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją) (Konstitucinio
Teismo 1995-10-17 nutarimas).

Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, tačiau jeigu jose įtvirtintas teisinis
reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo
atžvilgiu neturi pirmumo.

Principas, kad Lietuvos Respublika laikosi savo valia prisiimtų įsipareigojimų  tarptautinės sutarties ir
įstatymų nuostatų konkurencija – tarptautinės sutarties naudai.

ES teisės normų kolizijos su nacionalinės teisės normomis sprendimo taisyklės  Lonstituciniame akte
“Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”: “Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama
Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos
turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.”

III. Įstatymai:

– privalo atitiktį Konstituciją;

– išreiškia įstatymo leidėjo valią, įtvirtina bendro pobūdžio teisinį reguliavimą;

– gali būti priimti Seimo arba referendumu;

– turi būti priimami Seimo statute nustatyta tvarka, laikantis įstatymų leidybos procedūros reikalavimų;

– turi atitikti konstitucinio teisinės valstybės principo lemiamus reikalavimus, ir kt.

IV. Poįstatyminiai teisės aktai:

– įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka priimami teisės aktai (valstybės valdymo klausimais);

– skirti detalizuoti įstatyme įtvirtintas nuostatas; privalo atitikti Konstituciją ir įstatymus;

– privalo atitiktį Konstituciją ir įstatymus, kt.

Pavyzdžiui, Seimo nutarimai, Respublikos Pezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai.

Teismų precedentai - ?

Mykolas Riomeris (Römer) (1880 – 1945)

– Šiuolaikinės konstitucinės teisės mokslo pradininkas.

– „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“. Tyrė konkrečių valstybių
konstitucinę teisę.

– Pirmasis nuosekliai tyrė Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo teisinius aspektus ir šalies
konstitucinę raidą.

2 paskaita
Lietuvos Respublikos Konstitucija: charakteristika
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija
Konstitucinės teisės ištakos
 Pirmasis Lietuvos statutas (1529 m.): skiriamas visiems valdiniams; visiems vienodai
privalomas; LDK savarankiškumas; reguliuojama valstybės santvarka; svarbiausių
konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos: išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę, atsakomybė
susieta su kalte.
 Antrasis Lietuvos statutas (1566 m.): LDK savarankiškumas ir nepriklausomumas; visa
bajorija įtraukta į politinį krašto gyvenimą; išplėsta Seimo kompetencija, pavedant jam
svarstytu visus esminius gynybos ir teisingumo reikalus.
 Trečiasis Lietuvos statutas (1588 m.): nauja valstybės forma – federacinė Respublika,
vadovaujama monarcho, išrinkto bendrame Lenkijos ir Lietuvos Seime; Lenkijos karalius
 kartu ir Lietuvos didysis kunigaikštis (aukščiausių pareigūnų skyrimas, jų veiklos priežiūra ir
t.t.) LDK vis tiek pabrėžiama kaip nepriklausoma valstybė.
1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimas
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės nepriklausomybės aktas
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas (Nepriklausomybės Aktas):
juo Lietuvos Taryba, veikdama kaip „vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos
pripažintąja tautų apsisprendimo teise“, paskelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais
pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų
valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.
 Priimtas įgyvendinant tautų apsisprendimo teisę.
 Ne steigiama, o atkuriama valstybė – sąsajos su LDK.
 Priėmė Lietuvos taryba (kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė), tačiau kadangi ji nebuvo
išrinkta, Lietuvos valstybės pamatus (įskaitant santykius su kitomis valstybėmis) turės
nustatyti visų jos gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas.
1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas – pagrindinis iš Lietuvos valstybės pamatinių
konstitucinių aktų, jis yra steigiamojo pobūdžio.
Šio akto reikšmė (Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarimas):
– juo buvo įkurta šiuolaikinė Lietuvos valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas;
– jame įtvirtinti nepakeičiami pamatiniai Lietuvos konstitucinės santvarkos principai –
nepriklausomybė ir demokratija, nuo kurios neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir
laisvių pobūdis;
– 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimta Konstitucija kyla iš jo;
– jo nepakeičiami pamatiniai konstituciniai principai – nepriklausomybė, demokratija ir
nuo jos neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis – yra įtvirtinti
Konstitucijos 1 straipsnyje.
Prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, demokratija ir valstybės nepriklausomybė –
tokios konstitucinės vertybės, kurios sudaro Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties, ir ja
grindžiamo Tautos bendro gyvenimo, pačios Lietuvos valstybės pamatą. Niekas negali
paneigti Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių šias pamatines konstitucines vertybes, nes tai
reikštų pačios Konstitucijos esmės paneigimą; todėl negali būti priimamos Konstitucijos
pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją ar valstybės
nepriklausomybę; kitaip aiškinant Konstituciją, ji būtų suprantama kaip sudaranti prielaidas
panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atstatytą
„nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“ (Konstitucinio
Teismo 2014-07-11 nutarimas). “Amžinųjų” Konstitucijos nuostatų doktrina.
 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija
Reikšmė: teisiškai fiksuotas Lietuvos valstybės atkūrimas; sukonkretinta valstybės valdymo
forma.
Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarime konstatuota, kad:
– 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija – vienas iš Lietuvos valstybės
pamatinių konstitucinių aktų;
– Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės kyla iš 1918
m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto;
– šios rezoliucijos nuostata, kad Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika, įtvirtinta
Konstitucijos 1 straipsnyje: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“
1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija
• Priimta Steigiamojo Seimo.
• Įvesta Lietuvių tautos sąvoka.
• Valstybės valdymo forma – demokratinė respublika.
• Įtvirtintas parlamentarizmas – sustiprinamas Steigiamojo Seimo vaidmuo.
• Respublikos Prezidento vaidmens mažėjimas: netenka veto teisės, jo priimamtus aktus
kontrasignuoja vienas iš Ministrų kabineto narių.
• Išplėstas piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašas (teisė streikuoti, sąžinės laisvė ir kt.)
!Panaikinta mirties bausmė.
1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija
• 1922 m. priimta Steigiamojo Seimo.
• Preambulė +108 straipsniai.
• Nepriklausoma demokratinė Respublika + valdžia priklauso tautai.
• Valstybės valdžios sąranka: Seimas, dvinarė Vyriausybė (Prezidentas + Ministrų kabinetas),
teismai.
• Pagrindinis vaidmuo priklauso Seimui: ratifikuoja tarptautines sutartis, tvirtina biudžetą ir
kt.
• Prezidento vaidmuo menkas: renkamas Seimo jo kadencijos laikui, veto lengvai įveikiamas
ir kt.
• Pirmą kartą konstituciniu lygmeniu įtvirtinta teismo padėtis valstybėje (sprendžia tik pagal
įstatymą + Respublikos vardu + tik pats gali pakeisti/panaikinti).
• 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija rėmėsi liberaliosios filosofijos nuostatomis.
• Ypatingas asmens vaidmuo; akcentuojamas žmonių lygiateisiškumas.
• Plečiamas konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių katalogas: asmens ir buto neliečiamumas,
tikėjimo ir sąžinės laisvė; žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvės, peticijos ir įstatymų
leidybos iniciatyvos teisės.
Lėmė politinį nestabilumą – partijų kova dėl valdžios, dažna Vyriausybių kaita.
1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas perversmas. Gruodžio 19 d. Seimas Prezidentu išrinko
Antaną Smetoną.
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija
• “Oktrojuota” Konstitucija – 1928 m. gegužės 25 d. paskelbtas Prezidento pasirašytas aktas.
• Pažadas (106 str.) per 10 metų ją “patikrinti” “tautos atsiklausimo” būdu.
• Pagrindinių demokratinių institutų regimybė (referendumo instituto reikšmės augimas).
1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija
• 3 straipsnis: “Lietuvos Valstybė yra Respublika. Jos priešakyje yra Respublikos
Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei.”
• Autoritarinio pobūdžio.
• Priimta Seimo.
• Pagrindinė valdžia Respublikos Prezidento rankose: reprezentuoja valstybę, vyriausiasis
ginkluotųjų pajėgų vadas, skyrė Seimo rinkimus, galėjo uždaryti Seimo sesiją anksčiau laiko,
specifinė veto teisė, negalėjo būti pašalintas iš pareigų; kt.
• Piliečio teisės susietos su jo pareigomis valstybei.
• Respublikos Prezidentas nebe Vyriausybės dalis, Vyriausybė turėjo turėti Seimo
pasitikėjimą.
Lietuvos pasipriešinimas okupaciniam režimui
1944 – 1953 m. partizaninis karas. Lietuvos partizanai arba laisvės kovotojai organizuoti
kaip reguliarioji kariuomenė.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) – vyriausioji partizanų politinė ir karinė organizacija +
LLKS Taryba ir jos prezidiumas (LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku ir Ginkluotųjų pajėgų
vadu išrinktas Jonas Žemaitis).
Lietuvos pasipriešinimas okupaciniam režimui
Konstitucinis Teismas (2013-02-22 nutarimas):
– tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje Lietuvos Respublikos
teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, inter alia
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio, struktūrose;
– pagal Lietuvos Respublikos įstatymus organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei
okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos)
dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir
apdovanojimai; Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė
struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos
Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai
priskirtinomis savanorių pajėgomis (2014-03-18 nutarimas).
LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracija
LLKS 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – Lietuvos valstybės pamatinis konstitucinis aktas.
Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarimas:
– Išreiškiant Tautos valią priimta LLKS Tarybos, kaip aukščiausiosios Tautos politinės
institucijos, vadovavusios politinei ir karinei Tautos išsilaisvinimo kovai;
– įtvirtinti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo principai, grindžiami Lietuvos
valstybės tęstinumu ir jos konstituciniu tapatumu 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės
Aktu įkurtai šiuolaikinei Lietuvos valstybei;
– kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto (kartu su 1920 m. gegužės 15 d.
Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės);
– įtvirtinti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės būsimos konstitucinės santvarkos
pagrindai ir principai, išreiškiantys Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas: demokratinė
respublika (3, 14, 16 punktai); Tautos suverenitetas (4 punktas); parlamentinė respublika
(14 punktas); laisvi, demokratiniai, visuotiniai, lygūs, slapti rinkimai (5 punktas); pagarba
žmogaus teisėms ir laisvėms (14, 22 punktai); piliečių lygiateisiškumas (15 punktas);
pagarba religijai (18 punktas); valstybės socialinė orientacija (19, 20 punktai); vakarietiška
Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija (22 punktas); teisinė atsakomybė už veiksmus
prieš Lietuvos valstybę ir totalitarinių režimų draudimas (16, 17 punktai).
1990 m. kovo 11 d. Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo
Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų (Lietuvos
Aukščiausioji Taryba) -> Įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo (Lietuvos Respublikos
Aukščiausioji Taryba)
“Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai
skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės
suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d.
Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada
nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės
konstitucija.
Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės
principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos
saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja
žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda
realizuoti visą Valstybės suverenitetą.”
Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarimas:
– Lietuvos valstybės pamatinis konstitucinis aktas, atkuriamojo pobūdžio;
– kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto, taip pat iš 1920 m. gegužės 15 d.
Steigiamojo Seimo rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės;
– juo konstatuojamas ne tik Lietuvos valstybės tęstinumas, bet ir jos tapatumas 1918 m.
vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu įkurtai šiuolaikinei Lietuvos valstybei;
– juo deklaruota ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir
įsipareigota užtikrinti žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Pagrindiniai bruožai: Valstybės valdžios sąranka – Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė ir
Teismas; Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (tam tikri valstybės vadovo įgaliojimai) +
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas (aukščiausiasis Lietuvos Respublikos pareigūnas,
atstovauja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose).
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimas
1992 m. spalio 25 d. referendumas
Lietuvos Respublikos Konstitucija:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos požymiai oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje:
– šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta; priėmusi Konstituciją pilietinė
Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir
įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį;
Svarbu: ne etninė, o pilietinė Tauta.
Konstitucinis Teismas (2006-11-13 nutarimas): Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių
tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti: lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos –
valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida, o Lietuvos pilietinė
Tauta – valstybinė bendruomenė jungia Lietuvos valstybės piliečius nepriklausomai nuo jų
etninės kilmės.
Konstitucijos šaltinis – Lietuvos pilietinė Tauta -> Konstitucija – steigiamojo pobūdžio aktas
– pirminė teisė.
– joje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai
prisiimtas įsipareigojimas jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje
įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas,
jos sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant visuomenėje būtų santarvė; taigi
Konstitucija saisto ir pačią valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą;
Konstitucija atspindi visuomenės kompromisą + bendro gyvenimo teisinį pamatą.
– grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto
priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu,
pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme
tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu;
Tai nekvestionuojamos vertybės, būdingos Vakarų teisės tradicijai.
Prof. dr. D. Žalimas: “Konstitucijoje įtvirtinamais Tautos siekiais ir vertybėmis išreiškiama
konstitucinė Lietuvos valstybės tapatybė.”
– ji yra aukščiausioji teisė; nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės – sistema
kuriama Konstitucijos pagrindu.
Tai pamatinių, visą teisinę sistemą grindžiančių principų rinkinys.
Prof. V. Sinkevičius: “Konstitucija negali būti suvokiama vien kaip tekstas, ji – ir teisė,
slypinti už teksto”.
-> Itin svarbus Konstitucijos nuostatų aiškinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos forma ir struktūra
Konstitucijos: rašytinės+nerašytinės.
Rašytinės konstitucijos: kodifikuotosios + nekodifikuotosios + sudėtinės kodifikuotosios.
Konstitucijos struktūra: preambulė + pagrindinė dalis + baigiamosios, pereinamosios ar
papildomos nuostatos.
I skirsnis – Lietuvos valstybė;
II skirsnis – Žmogus ir valstybė;
III skirsnis – Visuomenė ir valstybė,
IV skirsnis – Tautos ūkis ir darbas,
V skirsnis – Seimas,
VI skirsnis – Respublikos Prezidentas,
VII skirsnis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
VIII skirsnis – Konstitucinis Teismas,
 IX skirsnis – Teismas,
X skirsnis – Vietos savivalda ir valdymas,
XI skirsnis – Finansai ir valstybės biudžetas,
XII skirsnis – Valstybės kontrolė,
XIII skirsnis – Užsienio politika ir valstybės gynimas,
XIV skirsnis – Konstitucijos keitimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimas:
(i) Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. visų Respublikos piliečių referendume ir
įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d.;
(ii) nei pačioje Konstitucijoje, nei įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos“ nėra numatyta konstitucinių normų galiojimo atgal (Konstitucinio Teismo 1994-
04-21 nutarimas).
Kiti Konstitucijos įsigaliojimo aspektai (įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įsigaliojimo tvarkos”):
– Įsigaliojus Konstitucijai, galios neteko Laikinasis Pagrindinis Įstatymas;
– įstatymai, kiti teisės aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki
Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymui “Dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”, ir galios tol, kol nebus pripažinti
netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis;
– išspręsti valstybės valdžios institucijų įgaliojimų aspektai pereinamuoju laikotarpiu:
a) Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos Respublikos
aukščiausiųjų valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, deputatų, savivaldybių tarybų
statusus, galioja tol, kol išrinktas Seimas nenuspręs ko kita;
b) sureguliuota Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų pabaiga;
c) įtvirtintas bendrasis principas, kad kol nėra išrinktas Respublikos Prezidentas, jo pareigas
eina Seimo pirmininkas (pirmieji rinkimai 1993 m. vasario 14 d.);
d) bendrasis principas – per mėnesį nuo Respublikos Prezidento išrinkimo turi būti paskirti
Konstitucinio Teismo teisėjai ir pirmininkas + rotacijos taisyklės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės ypatybės
Konstitucija kaip (i) aukščiausioji teisė, (ii) kaip teisė be spragų, (iii) jos viršenybė, (iv)
stabilumas, (v) vientisumas ir (vi) tiesioginis taikymas.
Konstitucijos stabilumas:
– savybė, skirianti nuo kitų įstatymų;
 – svarbus teksto stabilumas;
– gali būti keičiama, kai tai yra teisiškai objektyviai būtina;
– darant pakeitimus negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna;
– oficialiosios konstitucinės doktrinos tolesnis aiškinimas ir plėtojimas – Konstitucijos stabilumo
garantas.
Konstitucijos keitimo apribojimai
Materialieji + procesiniai
Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai – apribojimai priimti tam tikro turinio
Konstitucijos pataisas -> skirtingi ginti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama
Konstitucija.
Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai – Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga jos keitimo
tvarka.
! Konstitucijos pakeitimo įstatymai gali būti konstitucinės kontrolės objektu!
Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai
(i) Negali būti keičiamos “amžinosios” nuostatos; Konstitucijos 1 straipsnis, kaip ir
Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra
nepriklausoma demokratinė respublika“, negali būti keičiamas taip, kad būtų paneigtos
pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ar prigimtinis
žmogaus teisių ir laisvių pobūdis;
(ii) negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio
akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos (nebent
atitinkamos šio konstitucinio akto nuostatos būtų keičiamos tokia pat tvarka, kokia nustatyta
Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 2 straipsnyje);
(iii) referendumu nepanaikinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje
pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“
1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti
Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai;
(iv) negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos
Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai (įskaitant Lietuvos Respublikos narystės NATO
įsipareigojimus) ir kartu – konstitucinis pacta sunt servanda principas, jeigu tų tarptautinių
įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis;
(v) Seimas negali daryti tokių Konstitucijos pataisų, kuriomis būtų paneigtos Konstitucijos I
skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos; referendumu taip
pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant
Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų
nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos keitimo nuostatos
148 straipsnis
Konstitucijos 1 straipsnio nuostata "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika" gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4
Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio "Lietuvos valstybė" bei keturioliktojo
skirsnio "Konstitucijos keitimas" nuostatos.
Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama
Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių
pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu
kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po
metų.
149 straipsnis
Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip
per 5 dienas oficialiai paskelbia.
Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis
įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.
Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo
priėmimo.
Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai
–Pataisos gali būti daromos ne visada;
– Seimo įgaliojimais keisti Konstituciją yra apriboti;
– ypatingi subjektai, turintys teisę pateikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją;
– ypatinga Konstitucijos pataisų priėmimo Seime tvarka;
– ypatingos kvalifikuotos Seimo narių balsų daugumos reikalavimas Konstitucijos keitimo
įstatymui priimti;
– ypatingas apribojimas teikti iš naujo Seimui svarstyti nepriimtą Konstitucijos pataisą;
– ypatinga Konstitucijos keitimo įstatymo promulgavimo tvarka;
– ypatinga Konstitucijos keitimo įstatymo įsigaliojimo tvarka.
Teisės normų aiškinimas
Poreikis: teisės normų abstraktumas + teisės normų konkurencija + teisinio reguliavimo
spragos + teisės normų tarpusavio ryšiai
 Konstitucijos normų aiškinimo specifika:
(a) Konstitucinių normų turinio abstraktumas
“Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”
(Konstitucijos 30 str. 1 d.)
(b) Konstitucinių normų “konkurencija”
(c) Konstitucinio reguliavimo “spragos”
Teisės aiškinimo metodai
• GRAMATINIS.
• SISTEMINIS.
• DOKTRININIS.
• ISTORINIS (EVOLIUCINIS).
• TELEOLOGINIS (INTENCIJŲ).
• LYGINAMASIS.
• LOGINIS.
Konstitucinio reguliavimo aiškinimas
Konstitucinio reguliavimo aiškinimo specifika:
– joks Konstitucijos aiškinimo metodas negali būti suabsoliutinamas;
– aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų
teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.;
– Konstitucija privalo būti aiškinama visapusiškai; tik taip užtikrinama, kad nebūtų nukrypta nuo
tikrosios Konstitucijos nuostatų prasmės.
! Konstitucija negali būti aiškinama pagal žemesnės galios teisės aktus!
 3 paskaita
Konstitucija, tarptautinė teisė ir Europos Sąjungos teisė
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas (pacta sunt servanda principas)
+
Konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas
+
Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija
(i) Konstitucija ir tarptautinė teisė
(ii) Konstitucija ir Europos Sąjungos teisė
(iii) Valstybės geopolitinės orientacijos principas
TARPTAUTINĖ TEISĖ – normos ir principai, galiojantys daugelyje valstybių paprotinės tarptautinės
teisės arba daugiašalių sutarčių pagrindu.
Bruožai:
– specifiniai subjektai;
– horizontali teisinė sistema (aukščiausioji valdžia + centralizuota prievartos naudojimo sistema +
valdžių padalijimas)
-> teisė?
– TARPTAUTINĖS SUTARTYS
Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės:
„sutartis“ – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos
tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu,
koks būtų to susitarimo pavadinimas.
– TARPTAUTINIS PAPROTYS – bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymas.
Objektyvus elementas (nuolatinis ir vienodas taikymas; “bendra”?) + subjektyvus elementas
(opinio juris -> valstybių įsitikinimas, kad iš jų reikalaujama tam tikro elgesio)
– BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI
Grindžiami “prigimtiniu teisingumu”, būdingu visoms teisinėms sistemoms (gera valia,
proporcingumas, kt.)
+ išvedami (lex specialis derogat legi generali, lex posterior derogat legi priori, kt.)
+ susiję su specifiniu tarptautinės teisės pobūdžiu
– TEISMŲ SPRENDIMAI
Ypač svarbus Tarptautinio Teisingumo Teismo vaidmuo
– KITI ŠALTINIAI
Vienos konvencijos 53 straipsnis “Sutartys, prieštaraujančios privalomo pobūdžio bendrosios
tarptautinės teisės normoms (jus cogens)”:
Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios
tarptautinės teisės normoms. Šioje Konvencijoje privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės
teisės normomis yra laikomos normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi
priėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos
tik priimant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą.
Erga omnes pareigų samprata
Tarptautinė teisė & nacionalinė teisė:
dualistinė teorija: nacionalinė ir tarptautinė teisės – dvi atskiros teisinės sistemos, viena nuo kitos
egzistuojančios savarankiškai.
-> “hierarchijos” klausimas
monistinė teorija: tarptautinė teisė ir nacionalinė teisė – tos pačios sistemos dvi dalys.
Realybė: modifikuota, suartinant.
Valstybės tarptautinio bendradarbiavimo bendrieji konstituciniai pagrindai:
Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis ->Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką,
vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti
šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda
prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo
+ Konstitucijos 136 straipsnis -> Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu
tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei
+ Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis -> tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos
Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis
+ valstybės geopolitinė orientacija
+ pagarbos tarptautinei teises principas.
Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad Lietuvos Respublika privalo vadovautis
visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, įtvirtintas konstitucinis pagarbos
tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda principas, reiškia imperatyvą sąžiningai
vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos
įsipareigojimus (Konstitucinio Teismo 2014-01-24 nutarimas).
1990 m. kovo 11 d. priimtame akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo – Lietuvos
valstybės ištikimybė visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams -> pagarba
tarptautinei teisei, t. y. sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba
visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda)
yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas
(Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas).
Pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė
– teisės viešpatavimas, dalis (Konstitucinio Teismo 2014-01-24 nutarimas);
pagarba tarptautinei teisei taip pat yra susijusi su konstitucinio teisinės valstybės principo
išreiškiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiu, kuris suponuoja inter alia
atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą
tarptautinę bendriją (Konstitucinio Teismo 2014-03-18 nutarimas).
Konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas = konstitucinis pacta sunt servanda principas
↓
reikalavimas sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus
↓
visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos (įskaitant jus cogens normas) + iš tarptautinių
sutarčių kylantys įsipareigojimai
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys Konstitucijos nuostatų požiūriu – tai tarptautinės
teisės reglamentuojami susitarimai, Lietuvos Respublikos sudaryti su inter alia kitomis
valstybėmis (Konstitucinio Teismo 2014-11-04 sprendimas).
Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 2 str. 1 d. a) p.:
„sutartis“ – tai raštu tarp valstybių sudarytas tarptautinis susitarimas, kuriam taikomos
tarptautinės teisės normos, įtvirtintas viename ar keliuose susijusiuose dokumentuose, nesvarbu,
koks būtų to susitarimo pavadinimas.”
Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 str. 1 d.:
Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas
susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su tarptautinės teisės subjektais, nesvarbu, koks
sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.
Tarptautinės sutartys → ratifikuotos + neratifikuotos
(lot. ratificatio, iš ratus “teisėtas, galiojantis” + facio “darau” (iš facere “daryti”))
Respublikos Prezidentas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui
ratifikuoti (Konstitucijos 84 str. 2 p.)
+
Seimas ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio
politikos klausimus (Konstitucijos 67 str. 18 p.)
Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalis: Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos
tarptautines sutartis:
1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;
2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su
valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;
3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;
4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse
tarptautinėse organizacijose;
6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.
Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas
ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis (138 str. 2 d.).
! Tarptautinių sutarčių įstatymas!

Tarptautinės sutartys vs. nacionaliniai teisės aktai:

– Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 2012-09-05
nutarimas);
– tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter alia įstatymuose ar konstituciniuose
įstatymuose) nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje
sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas);
– kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas
konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo
atžvilgiu neturi pirmumo (Konstitucinio Teismo 2012-09-05 nutarimas);
– sudarytos ir įsigaliojusios, bet neratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neturi
prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir įstatymams (1995-10-17 nutarimas).
Tarptautinės sutarties suderinamumas su Konstitucija
↓
Konstitucinis Teismas teikia išvadas, ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja
Konstitucijai (Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.).
Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas ir Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 106 str. 6
d.).
Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) sudaryta Europos
Tarybos narių Romoje 1950 m. lapkričio 4 d. ir įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d.
Konvencija ratifikuota Seimo 1995 m. balandžio 27 d. priimtu įstatymu; Lietuvos Respublikai ji
įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.
16 protokolų; 15 protokolas įsigaliojo 2021 m. rugpjūčio 21 d.
Daugiašalė tarptautinė sutartis, skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje.
ESMĖ: valstybių įsipareigojimas laiduoti Konvencijoje apibrėžtas teises ir laisves visiems jų
jurisdikcijoje esantiems asmenims.
Laikymąsi prižiūri Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada:
– reikalavimas valstybei, ratifikavusiai EŽTK, veiksmingai įgyvendinti jos nuostatas, kad visiškai
įvykdytų įsipareigojimus pagal ją;
– Konvencijos tikslas – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų
visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant
žmogaus teises ir pagrindines laisves; šiuo požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir
konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o
Konvencija – tarptautiniu lygiu;
– Konvencija neturi prieštarauti Konstitucijai;
– teisinę gynybą įgyvendinančios institucijos turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat
įgyvendinti Konvencijos nuostatas;
– pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą;
– Konvencijos nuostatos galėtų būti pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, jeigu:
1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį teisių ir laisvių sąrašą, o Konvencija nustatytų
kokias nors kitas teises ir laisves;
2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžtų šiuos veiksmus kaip
vienokią ar kitokią teisę arba laisvę;
3) kokia nors Konvencijos nuostata negalėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos teisės
sistemoje dėl to, kad ji nesutampa su kokia nors Konstitucijos nuostata.
Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada: nurodytos EŽTK nuostatos neprieštarauja
Konstitucijai.
Nacionalinės ir tarptautinės teisės derinimas Lietuvos teisinėje sistemoje: Monistinė Sistema?
Dualistinė sistema? …..?

EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ

Europos Sąjunga (ES) – 27 valstybių ekonominė ir politinė bendrija.
Valstybės narės: Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija,
Kipras, Kroatija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Lenkija, Malta, Nyderlandai, Portugalija,
Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija.
Institucijos: Europos Parlamentas + Europos Vadovų + Europos Sąjungos Taryba + Europos
Komisija +
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas …
ES grindžiama šiomis ES sutartyje nurodytomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve,
demokratija, lygybe, teisinės valstybės principu ir pagarba žmogaus teisėms.
! ES sutartyje mechanizmas šiurkštiems ir nuolatiniams ES vertybių pažeidimams valstybėje narėje
konstatuoti bei sankcijoms už tai galimai taikyti
 Turi viršvalstybinių (supranacionalinių) galių, kurias valstybės narės suteikė jos funkcijoms
vykdyti: dalies kompetencijos apribojimas.
 ES viešosios valdžios galios įgyvendinamos kartu (lygiagrečiai) su ES valstybių turimomis
galiomis.
 ES teisės normos integruotos į valstybių narių nacionalines sistemas, tačiau ES teisė –
savarankiška teisės sistema: nacionaliniai teisėkūros subjektai negali keisti ar panaikinti ES
teisės normų, o nacionaliniai teismai – pripažinti šių teisės normų negaliojančiomis.
 ES teisės veikimo sritis apima vidaus rinkos, ekonominės ir pinigų sąjungos, bendros
užsienio ir saugumo politikos bei bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikaluose sritis,
Visa Sutartimis (ES sutartis + Sutartis dėl ES veikimo (SESV)) ES nepriskirta kompetencija priklauso
valstybių narių kompetencijai.
ES kompetencija:
– Išimtinė: muitų sąjungos, vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo, pinigų
politikos euro zonos šalims, biologinių jūrų išteklių apsaugos pagal bendrą žuvininkystės politiką,
bendros prekybos politikos, kt. klausimais:
– padalijamoji kompetencija: vidaus rinkos, socialinės politikos aspektų, apibrėžtų sutartyse,
ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos (regioninės politikos), žemės ūkio ir žuvininkystės
(išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą), aplinkos, vartotojų apsaugos, transporto, transeuropinių
tinklų, energetikos, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, kitais klausimais;
– papildomoji kompetencija: žmogaus sveikatos apsaugos ir gerinimo, pramonės, kultūros,
turizmo, švietimo, profesinio mokymo, jaunimo ir sporto, civilinės saugos, administracinio
bendradarbiavimo, kitais klausimais.
ES kompetencijos įgyvendinimo pagrindiniai principai:
– proporcingumo → ES veiksmų turinys ir forma neviršija to, kas būtina siekiant Sutarčių tikslų;
– subsidiarumo → tose srityse, kurios nepriklauso ES išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada
ir tik tokiu mastu, kai ES šalys numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti, o ES lygiu juos
pasiekti būtų lengviau.
ES teisė viršenybės principas (nacionalinis teismas, esant kontradikcijai tarp nacionalinės ir ES
teisės, turi taikyti ES teisę + ES teisė negali būti vertinama nacionalinio konstitucingumo prasme).
ES teisės tiesioginio veikimo principas (aiški ir tiksli + besąlyginė + jos veikimas turi būti
nepriklausomas nuo tolesnių ES arba valstybės narės institucijų veiksmų ar priimamų teisės aktų);
bendrieji principai (demokratija, laisvė, žmogaus teisės ir kt.);
specialieji principai (teršėjas moka ir kt.).
ES teisės šaltiniai:
I. PIRMINĖ TEISĖ:
– steigiamosios sutartys; šiuo metu → Europos Sąjungos sutartis, Sutartis dėl Europos Sąjungos
veikimo (SESV) ir Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis;
– bendrieji teisės principai, kita.
II. ANTRINĖ TEISĖ: ir ES institucijų priimami teisės aktai
– reglamentai (taikomas visuotinai, tiesiogiai ir privalomas visas);
– direktyvos (privalomi rezultatai, valstybės nares pasirenka įgyvendinimo formas);
– sprendimai (privalomi visi); kita.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimai
Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo sutartį dėl Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių stojimo į
Europos Sąjungą, pasirašytą 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose.
→Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo ES valstybe nare.
Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė įstatymą, kuriuo papildė Konstituciją Konstituciniu Aktu „Dėl
Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (Konstitucinis aktas).
Seimas, vykdydamas LR piliečių valią, pareikštą 2003-05-10-11 dienomis įvykusiame referendume
dėl LR narystės ES, reikšdamas įsitikinimą, kad ES gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o
Lietuvos narystė ES prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo, pažymėdamas,
kad ES gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas, siekdamas
užtikrinti visateisį LR dalyvavimą Europos integracijoje bei LR saugumą ir jos piliečių gerovę, 2003-
09-16 ratifikavęs....<...>... sutartį dėl <...> stojimo į ES, pasirašytą 2003-04-16 Atėnuose, priima ir
skelbia šį Konstitucinį aktą: “1. Lietuvos Respublika, būdama ES valstybe nare, dalijasi ar patiki ES
valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama ES, numatytose srityse ir tiek,
kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės
įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis”
Konstitucinio akto reikšmė:
– konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo
2004-12-13 nutarimas).
– Konstitucijoje neįtvirtinus konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės ES pagrindų, Lietuvos
Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare (Konstitucinio Teismo 2014-07-11
nutarimas).
Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas – visateisis Lietuvos
Respublikos, kaip ES narės, dalyvavimas → Lietuvos Respublikos visateisė narystė ES yra
konstitucinė vertybė (Konstitucinio Teismo 2014-01-24 nutarimas).
Pagal Konstitucinio akto 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos
Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos
turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas:
Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato
tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma
tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis nustatyta
kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai
Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga,
konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose
(nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.
– Konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas
suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos
Sąjungos teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2017-12-20 sprendimas);
– Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, inter alia Konstitucijos, aiškinimo
šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų
kompetenciją (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas).
– Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos nuostatos,
susijusios su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos
Sąjungoje, inter alia Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas
Europos Sąjungos teisės nuostatas.
Teismo pareiga vadovautis teise ir tinkamai ją taikyti apima ir pareigą vadovautis Europos
Sąjungos teise ir tinkamai ją taikyti (Konstitucinio Teismo 2018-12-14 nutarimas)
+
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir
Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2017-12-20 sprendimas)
+
Kilus Europos Sąjungos teisės akto aiškinimo klausimui, Konstitucinis Teismas pagal SESV 267
straipsnį privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo
priėmimo (Konstitucinio Teismo 2017-12-20 sprendimas)
Konstitucija ir ES pirminė teisė → teisės normų aiškinimas kiek įmanoma taip, kad jų turinys
atitiktų ES teisę.
GEOPOLITINĖ ORIENTACIJA
Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindams būdinga inter
alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija (Konstitucinio Teismo 2011-
03-15 d. nutarimas);
– Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę ES ir NATO bei
būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus
(Konstitucinio Teismo 2011-07-07 nutarimas);
– Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija grindžiama pripažįstamomis ir saugomomis
universaliomis demokratinėmis konstitucinėmis vertybėmis, kurios yra bendros su kitų Europos ir
Šiaurės Amerikos valstybių vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2014-01-24 nutarimas).
Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija Konstitucijoje → NEGATYVUSIS + POZITYVUSIS aspektai.
Negatyvusis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos aspektas – Konstituciniame akte „Dėl
Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“: nustatytos ribos, kurių
Lietuvos Respublika negali peržengti dalyvaudama tarptautinės integracijos procesuose, įtvirtintas
draudimas jungtis į kokias nors buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines,
ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas.
Pozityvusis aspektas – Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje“: įtvirtinti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai.
 4 paskaita
Lietuvos valstybė kaip konstitucinės teisės institutas
Valstybės požymiai -> Lietuvos valstybės konstitucinis įtvirtinimas
+
Valstybės forma -> Lietuvos valstybės forma

Valstybė <-> visuomenė = politiškai organizuota bendruomenė, kuriai priklauso aukščiausioji

valdžia / valstybė <-> valdžia
Bruožai:
– valstybės valdžia;
– pilietinė tauta;
– valstybės teritorija;
– valstybės suverenitetas;
– valstybinė kalba;
– valstybės simboliai;
– visiems privalomų teisės normų priėmimas;
– nepriklausomybė;
– pastovumas; kt.
Valstybė (sintetinis apibrėžimas) – tai laisvų žmonių sąjunga, sudaryta, siekiant užtikrinti (a)
žmogaus teises ir (b) bendrą naudą.
Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, kurios valdžia apima visą valstybės teritoriją
ir kuri yra skirta žmogaus teisėms ir laisvėms užtikrinti, viešajam interesui garantuoti
(Konstitucinio Teismo 2003-12-30 nutarimas).
Trijų valstybės elementų doktrina:
VALSTYBĖ = TAUTA (state population) + TERITORIJA (defined territory) + VALDŽIA (state
government)
Valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas = nuolatiniai gyventojai + apibrėžta teritorija +
vyriausybė + galimybė užmegzti santykius su kitomis valstybėmis
Valstybė pagal trijų jos elementų doktriną = / ≠ valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas

TERITORIJA:
 (i) geografinė erdvė, atskirta sienomis nuo kitų teritorijų ir kurią vienija bendra teisinė
sistema;
(ii) tam tikras žemės plotas, kuriame įgyvendinama tos valstybės valdžia.
Paskirtis – skirta būtent valstybės funkcijoms įgyvendinti.
Sandara: sausumos teritorija + vidaus vandenys + oro erdvė virš teritorijos + žemės gelmės po ja +
iki 12 mylių pločio teritorinė jūra, besidriekianti prie pakrantės
Teritoriją apibūdinantys principai:
– valstybės teritorinė viršenybė;
– valstybės vientisumas;
– valstybės sienų neliečiamumas; kt.
Teritoriją apibrėžia valstybės siena – linija ir ja einanti vertikali plokštuma, skirianti valstybių
teritorijai priklausančių sausumos, žemės gelmių, oro erdvės, vidaus vandenų ir teritorinės jūros
ribas.
Paprastai apibrėžiama tarpvalstybinėmis sutartimis
Lietuvos teritorijos ribos:
– su Latvija (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km)
– su Baltarusija (sienos ilgis – 677 km)
– su Lenkija (sienos ilgis – 104 km)
– su Rusija (Kaliningrado sritis; sausumos sienos ilgis – 255 km, Kuršių mariomis – 18 km, jūra – 22
km).
Baltijos jūros pakrantės ilgis – 90,66 km
Valstybės teritorijos teisinį režimą įtvirtinančios konstitucinės nuostatos:
(i) Konstitucijos preambulė:
“LIETUVIŲ TAUTA
<…>
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių
žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje”
(ii) Lietuvos valstybė yra nepriklausoma (1 str.);
(iii) Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius (10 str. 1 d.).
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (Konstitucijos 3 str. 2 d.).
Valstybės teritorija <-> valstybės sandaros forma
Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją
ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių (Konstitucijos 10 str. 2 d.).
+
Seimas ratifikuoja ar denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl Lietuvos
Respublikos valstybės sienų pakeitimo (Konstitucijos 138 str. 1 d. 1 p.)
! Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas!
Teritorija + nuolatiniai gyventojai -> materialusis valstybės egzistavimo pagrindas
Nuolatiniai gyventojai – valstybės vidaus teisės kategorija -> pilietybės santykių teisinio
reguliavimo objektas
Tauta – su valstybe susijusių žmonių bendrija.
?! Teritorijos be gyventojų?
Suverenitetas – aukščiausia galia.
Istoriškai – monarcho nevaržoma teisės valdyti <– monarchas – subjektas, turintis Dievo duotą
teisę valdyti.
Vėliau – suverenių galių turėtojo kaita.
?Tautos suverenitetas vs. valstybės suverenitetas?
Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso
Tautai“.
Pagal Konstitucijos 4 straipsnį Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per
demokratiškai išrinktus savo atstovus.
+ Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo
šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus“.
Pagal Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalį „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam,
kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką“.
Tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti
Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti
Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą,
asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. (Konstitucinio Teismo
2006-05-10 nutarimas).
PILIETINĖ TAUTA & ETNINĖ TAUTA
Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas:
– Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu (“lietuvių tauta prieš daugelį
amžių sukūrė Lietuvos valstybę” + valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 str.) + kiekvienas lietuvis gali
apsigyventi Lietuvoje (32 str. 4 d.)).
– Vyraujančių etninių tautų pagrindų sukurtos valstybės – nacionalinės valstybės. Būtent
nacionalinė valstybė yra etninės tautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybę
puoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą, mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius,
padedanti kaupti ir būsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti brandą, suteikianti
būtinas istorinio išlikimo garantijas.
Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas:
– Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę (Konstitucijos preambulė). Pagal
Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę.
Konstitucijos 2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Tauta kuria Lietuvos valstybę ir kad
suverenitetas priklauso Tautai, bei 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad aukščiausią suverenią
galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, sąvoka „Tauta“ yra
vartojama būtent šia prasme.
[TAIGI: Tauta = pilietinė Tauta –> Lietuvos valstybės piliečių visuma]
– Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti. Lietuvių
tauta yra Lietuvos pilietinės tautos – valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo
prielaida.
– Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę
pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei.
– Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso
titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms.
– Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs;
jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Kita vertus,
integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu Lietuvos valstybinės bendruomenės –
pilietinės Tautos nariu siejasi inter alia su pastangomis išmokti valstybinę – lietuvių kalbą.
Būtent Lietuvos pilietinė Tauta – atgimusios Lietuvos valstybės piliečiai 1992 m. spalio 25 d.
referendume priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Priėmusi Konstituciją pilietinė
Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir
įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį.
Taigi pagal Konstituciją Tautą kaip Lietuvos valstybės elementą apibūdina šie aspektai:
(i) Pilietinė Tauta = lietuviai (priklausantys titulinei nacijai) + tautinių mažumų atstovai
(ii) Aukščiausia suvereni galia priklauso pilietinei Tautai – Lietuvos Respublikos piliečiams
(iii) Visi Lietuvos Respublikos piliečiai yra lygūs + pastangos išmokti valstybinę kalbą
(iv) Lietuvos Respublikos piliečiai priėmė savo bendro gyvenimo pamatą – Lietuvos Respublikos
Konstituciją; taigi Konstitucijos šaltinis – pilietinė Tauta
Tautos suvereni galia gali būti įgyvendinama tiesiogiai ir netiesiogiai
Referendumas + rinkimai -> tiesioginės suverenios galios įgyvendinimo formos
Referendumas – piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų
priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Šio demokratijos instituto esmę nusako du
pagrindiniai kriterijai: 1) tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas ir 2)
tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė.
Netiesiogiai Tautos suvereni galia įgyvendinama Seime
→ Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią
TODĖL: negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo
tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus
atstovus – Seimo narius ->pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos
atstovybės – Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje
Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2014-07-11 nutarimas)
Valdžia – gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai.
Viešoji valdžia – valstybės teritoriją ir tautą vienijantis elementas.
Sietina su visos visuomenės ar jos dalies valdymu + atstovauja visa visuomenę.
Viešoji valdžia = valstybės valdžios institucijų įgyvendinama valdžia + savivaldos institucijų
įgyvendinama valdžia
Valstybės valdžios požymiai: viršenybė; teritorinė viešosios valdžios organizacija; politinė;
institucionalizuota; susijusi su teise; valstybės prievarta kaip priemonė užtikrinti priimtų sprendimų
laikymąsi ir įgyvendinimą.
Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis: “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.”
Konstitucijos 5 str. 1 d. + kiti str., įtvirtinantys valstybės valdžios institucijų įgaliojimus → valdžių
padalijimo principas
Jo esmė: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai
savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Valstybės valdžios institucijų tarpusavio kontrolė
bei atsvara + bendradarbiavimas (tarpfunkcinė partnerystė).
Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija
Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis: “Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.”
Konstitucijos 5 str. 1 d. + kiti str., įtvirtinantys valstybės valdžios institucijų įgaliojimus → valdžių
padalijimo principas
Jo esmė: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai
savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Valstybės valdžios institucijų tarpusavio kontrolė
bei atsvara + bendradarbiavimas (tarpfunkcinė partnerystė).
Kiekvienai valdžios institucijai nustatoma jos paskirtį atitinkanti kompetencija
Valstybės funkcijos – valstybės veiklos kryptys, įgyvendinant jos tikslus ir uždavinius.
Nuo saugumo užtikrinimo iki ….?
Vidinės + išorinės valstybės funkcijos
Vidinės funkcijos: konstitucinės santvarkos apsauga, politinė, ekonominė, socialinė, finansų ir
finansinės kontrolės, teisėtumo ir teisinės tvarkos užtikrinimo, kt.
Išorinės funkcijos: valstybės interesų apsauga tarptautinėje srityje, valstybės saugumo
užtikrinimas, integracijos ir bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis plėtorjimas.
Pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma
valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota
demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucijos 1 str.)
– Konstitucijoje valdžių padalijimas įtvirtintas kaip valdžios organizavimo ir veiklos demokratinėje
teisinėje valstybėje pagrindas.
– Lietuvos valstybės teritorinis vientisumas (Konstitucijos 10 str.)
– Žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės -> žmogaus ir valstybės santykį apibrėžiantis pamatinis
principas (Konstitucijos 18 str.)
– Pilietybė kaip nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucijos 12 str.); kt.
Valstybės forma: sisteminis konstruktas

Valstybės
forma

Valdymo Sąrangos Politinis

forma forma režimas

Valstybės valdymo forma – valstybės valdžios organizavimo forma, kuria nusakomas valdžios
šaltinis, aukščiausiųjų valstybės institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis,
tarpusavio santykiai.
Demokratinėse valstybėse valdžios šaltinis – tauta.
Pagal tai, kokiu būdu gaunamos valstybės vadovo pareigos (paveldėjimas vs. periodiškai rengiami
rinkimai) – monarchijos ir respublikos.
Atsižvelgiant į įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų teisinę padėtį, tarpusavio
santykius – absoliutinė (neribota) + konstitucinė (ribota) monarchija (dualistinė ir parlamentinė).
Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės, kultūros tradicijos.
Respublika – suverenitetas priklauso tautai + visos valdžios institucijos įgaliojimus gauna tiesiogiai
ar netiesiogiai iš tautos ir yra jiems atsakingos + valstybės vadovas yra renkamas.
Lot. res publica – viešas reikalas.
Pagal vyriausybės politinės atsakomybės pobūdį:
Parlamentinė respublika + prezidentinė respublika + pusiau prezidentinė arba mišrioji respublika
Valstybės valdymo forma: tipologija

Valstybės valdymo forma

Parlamentinė respublika:
Prezidentinė respublika:
Vokietija
JAV Latvija
Rusija Čekija Mišrioji respublika:
Estija
Slovakija Prancūzija
Vengrija Turkija
Rumunija
Lenkija

Valstybės valdymo formos išraiškos kriterijai

Prezidentą renka tauta + jis atlieka ir valstybės, ir vyriausybės vadovo funkcijas + jis formuoja
vyriausybę + vyriausybė nėra politiškai atsakinga parlamentui -> PREZIDENTINĖ RESPUBLIKA
Solidarioji Vyriausybės atsakomybė parlamentui + prezidentas yra tik valstybės vadovas + jį
dažniausiai renka parlamentas ar spec. rinkikų kolegija + prezidentas siekia suformuoti parlamento
daugumos pasitikėjimą turinčią vyriausybę -> PARLAMENTINĖ RESPUBLIKA
Prezidentas turi reikšmingus įgaliojimus + jis yra renkamas tautos + formuojant vyriausybę
dalyvauja ir parlamentas, ir prezidentas + vyriausybė atsakinga jiems abiems -> MIŠRIOJI
RESPUBLIKA
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos
valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Mūsų
valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės)
valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento,
Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos
konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis
atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą (Konstitucinio Teismo 1998-01-10 nutarimas).
Lietuvos valstybės valdymo formos ypatumai (Konstitucinio Teismo 1998-01-10 nutarimas):
(i) Vyriausybės atsakomybės Seimui principas: Seimas, pritardamas Vyriausybės programai,
Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti, jis taip pat įgyvendina Vyriausybės parlamentinę kontrolę
(Konstitucinio Teismo 1998-01-10 nutarimas).
(ii) Kolegialią vykdomosios valdžios instituciją formuoja Seimas ir Respublikos Prezidentas, tačiau
jų vaidmuo ir uždaviniai nevienodi. Respublikos Prezidentas šiame procese dalyvauja kaip
valstybės vadovas, atliekantis Konstitucijoje numatytas funkcijas, tuo tarpu Seimas veikia kaip
tautos atstovybė, kuriai atsakinga Vyriausybė.
Lietuvos valstybės valdymo formos ypatumai (Konstitucinio Teismo 1998-01-10 nutarimas):
(iii) Seimas pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko
kandidatūrai, svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai
pritarti, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru ir
kt.
(iv) Pagal Konstitucijos 96 straipsnio 1 dalį Vyriausybė yra solidariai atsakinga Seimui už bendrą
Vyriausybės veiklą.
(v) Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų,
nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo
jais;
Valstybės sandaros forma – valstybės vidaus teritorinis sutvarkymo būdas + santykiai tarp
valstybės ir jos sudėtinių dalių.
Pagal tai, ar valstybė vienalytė ar jungtinė -> unitarinės ir federacinės valstybės.
Unitarinė valstybė: viena konstitucija + viena teisės sistema + viena valdžių sistema +viena
pilietybė + valstybės biudžetas + administraciniai teritoriniai vienetai, kurių statusą apibrėžia
bendros normos.
Federacija: valstybinio pobūdžio dariniai + valstybės valdžios veikia tiek federacijoje, tiek ją
sudarančiuose subjektuose + ribotas savarankiškumas.
Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalis: Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius
valstybinius darinius.
Būtent šioje nuostatoje yra unitarinės valstybės santvarkos konstitucinis įtvirtinimas, išreiškiantis
vieningos ir nedalomos valstybės idėją (Konstitucinio Teismo 1998-02-18 nutarimas).
Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalis: “Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas
prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką.”
Lietuvos valstybės teritorija skirstoma į tam tikrus teritorinus administracinius vienetus:
(i) Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas
(Konstitucijos 11 str.);
(ii) Konstitucijos X skirsnis “Vietos savivalda ir valdymas”: pirmosios pakopos savivaldos
vienetai -> konstitucinė savivaldos teisė + antrosios pakopos administraciniai vienetai –
valdymą organizuoja Vyriausybė.
Politinis režimas – būdų ir metodų, kuriais įgyvendinama valstybinė valdžia, visuma.
Demokratiniai + nedemokratiniai politiniai režimai
Demokratinis politinis režimas: valdžios šaltinis – tauta + piliečių teisių ir laisvių pripažinimas +
politinis pliuralizmas + realus valdžių padalijimas + parlamentas, kaip tautos atstovybė,
aukščiausioji įstatymų leidžiamoji valdžia + leidžiamas politinių minčių skleidimas ir t. t.
Nedemokratiniai politiniai režimai: autoritarinis + totalitarinis
Autoritarinis politinis režimas: žmogaus teisių ir laisvių ribojimas + ribojama politinių partijų
veikla, politinių minčių skleidimas + sprendimus priima viena valdančioji partija ar pan. +
nepaisoma valdžių padalijimo, kt.
Totalitarinis politinis režimas: asmens pajungimas valstybei + žmogaus teisių ir laisvių paneigimas
+ panaikintas politinis pliuralizmas + viena visiems privaloma ideologija + jėgos struktūrų vaidmuo.
Konstitucijos 1 straipsnis: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
– Konstitucijos šaltinis – pilietinė Tauta.
– Valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visų
asmenų lygybė įstatymui ir teismui, teisė į teisminę gynybą, laisvi ir periodiški rinkimai, valdžių
padalijimas ir pusiausvyra, valdžios atsakomybė piliečiams, demokratinis sprendimų priėmimo
procesas, politinis pliuralizmas, galimybės plėtotis pilietinei visuomenei ir kt. (Konstitucinio
Teismo 2002-09-19 nutarimas).
– Konstitucinis reikalavimas Lietuvos valstybės valdžią organizuoti demokratiškai yra neatsiejamas
nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat
nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo
2011-03-15 nutarimas).
– Vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas. Šis principas taip
pat yra įtvirtintas Konstitucijoje nustatant Seimo, kitų atstovaujančiųjų institucijų veiklos, įstatymų
priėmimo procedūras ir reguliuojant kitus klausimus (Konstitucinio Teismo 1994-07-22 nutarimas).
+ Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas; Konstitucijoje numatyti demokratiški
rinkimai; įtvirtintas valdžių padalijimo principas; galimybė piliečiams dalyvauti valdant savo šalį.
Valstybės simboliai – sutartiniai ženklai ar daiktai, išreiškiantys valstybės idėją.
Pagal Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba – lietuvių kalba.
Konstitucijos 15 straipsnyje nustatyta:
“Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai”.
Pagal Konstitucijos 16 straipsnį valstybės himnas – Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė".
Pagal Konstitucijos 17 straipsnį Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė
Lietuvos sostinė.

5 paskaita
Pilietybė. Užsieniečių teisinė padėtis
Pilietybė-> samprata + įgijimo pagrindai + atkūrimas + netekimas + išsaugojimas + institucijos,
sprendžiančios pilietybės klausimus
+
Užsieniečių teisinė padėtis-> užsieniečių atvykimo + buvimo + gyvenimo teisiniai pagrindai +
prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimas
Pilietybė senovės Romoje:
• asmens teisinis statusas pagal jo priklausymą tam tikrai bendruomenei (civitas);
• siaurąja prasme romėnų teisė – tik Romos piliečių (cives) teisė; ši romėnų teisės sistemos
dalis – ius civile;
• reguliavo: piliečių teises ir pareigas privatinės ir viešosios teisės srityje, atsakomybę už
nusikaltimus:
• ! nebuvo taikoma tiems Romos gyventojams, kurie neturėjo piliečio statuso
Apibendrintai pilietybė – tai:
(i) objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe;
(ii) teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius visuma – atskiras konstitucinės teisės
institutas.
Pilietybės, kaip atitinkamo ryšio su valstybe, apibrėžimų įvairovė.
Pilietybė – tai:
– nuolatinis politinis teisinis asmens ir valstybės ryšys, kuris parodo teisinę asmens priklausomybę
konkrečiai valstybei, tarpusavio teises ir pareigas, apibūdina žmogaus padėtį visuomenėje (Stasys
Vansevičius);
– žmogaus priklausymas tam tikrai valstybei, jo nuolatinis teisinis ryšys su tam tikra valstybe,
pasireiškiantis tuo, kad pilietis turi tam tikras pareigas ir naudojasi atitinkamomis teisėmis (Pranas
Kūris);
– ryšys su valstybine teritorija, kuri gali būti tiek įgimtoji (pagrindinė) – remiantis ius sanguinis bei
ius soli principais, tiek įgytoji – natūralizacijos būdu arba ipso iure (Mykolas Römeris);
– nuolatinis teisinis ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su konkrečia valstybe, kad ir kur šis asmuo bebūtų
(Vilenas Vadapalas);
– individo teisinės narystės valstybėje ir ją kuriančioje valstybinėje bendruomenėje forma (Egidijus
Šileikis);
– asmens ir valstybės tęstinis teisinis santykis, kuriame šalys susisaisto abipusėmis teisėmis ir
pareigomis (Alfonas Vaišvila);
– statusas, rodantis asmens priklausomumą valstybei tam tikrais tarptautinės teisės tikslais (M.
Akehurst ir P. Malanczuk);
– efektyvus (realus) ryšys tarp valstybės ir piliečio (Tarptautinio Teisingumo Teismo 1955 metų
sprendimas Nottebohm byloje);
– teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės, kuris nenurodo jo etninės kilmės (1997 metų Europos
konvencijos dėl pilietybės 2 straipsnis).
1991 m. gruodžio 5 dieną priimtas Lietuvos pilietybės įstatymas ->Lietuvos piliečiais laikomi
asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, asmenys,
kurie įgijo Lietuvos TSR, o vėliau Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d.
Lietuvos TSR pilietybės įstatymą.
Pilietybė -> nacionalinis – vidaus teisės institutas.
Lietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai pagrindai:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis:

“Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės pilietis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.”
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas: pilietybę teikia Respublikos Prezidentas.
Konstitucijos 85 straipsnis: Respublikos Prezidentas pilietybės teikimo klausimus sprendžia
išleisdamas dekretus + kad Respublikos Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo turėtų galią,
jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro
– Pilietybė – valstybės atributas -> neatsiejamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto,
nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais.
– Pilietybė – svarbus nacionalinės teisės institutas, kurio turinį nustato bei ypatumus
reglamentuoja atitinkamos valstybės norminiai aktai (pilietybės įgijimo sąlygas bei tvarką,
numatydami priesaiką valstybei ar ištikimybės pasižadėjimą, drausdami arba ribodami dvigubą
pilietybę).
– Pilietybė yra nuolatinis asmens teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis
teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.
– Ryšio nuolatinumas.
Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka
pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios
pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo
teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
? Piliečio ryšys su valstybe vs. užsieniečio ryšys su valstybe, kurioje jis teisėtai gyvena ?
! Pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis
nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo.
– Ryšio abipusiškumas.
Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės
gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys
su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad
asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
+ Abipusės teisės ir pareigos.
– Teisinis ryšys.
Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma.
Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius
veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Pilietybės būsena gali būti
pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei –
atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą
(2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
+ Išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į
valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).
– Ypatingas piliečių statusas – pagal Konstituciją kai kurias teises ir pareigas turi tik piliečiai.
-> Teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 str.
1 d.);
teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 str. 1 d.);
teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 str. 1 d., 56 str.);
teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 str. 1 d., 56 str., 78 str. 1 ir 2 d.);
teisę būti teisėjais (112 str. 1 d.);
teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 str. 1 d.);
teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 str. 3 d.);
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 str. 2 d.), kt.
-> Pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 str. 1 d.);
pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 str. 2 d.) (2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimas).
– Specifinės valstybės pareigos: ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų.
Pagal Konstitucijos 13 straipsnio 1 dalį „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje “.
Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje visais atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar Lietuvos
Respublikos pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė. + Draudimas išduoti
Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei – Lietuvos Respublikos pilietis gali būti išduotas kitai
valstybei tik tuo atveju, jeigu tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis (Konstitucijos 13
straipsnio 2 dalis).
+ Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos.
Ypatingas piliečių vaidmuo valstybės gyvenime.
-> tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti
Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti
Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą,
asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių
teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą (2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimas).
Apibendrinant:
• teisinis ryšys;
• nuolatinis ryšys;
• abipusis ryšys;
• lemia ypatingą vaidmenį valstybės gyvenime ir specifines teises bei pareigas;
• lemia atitinkamas valstybės pareigas.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 8 dalis:
“Lietuvos Respublikos pilietybė – asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos Respublika,
grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.”
? Lietuvos Respublikos pilietybė vs. Europos Sąjungos pilietybė ?
Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos
Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais. Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė
vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės
instituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra
pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos
valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos
pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei
netaikytinas (2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
– Pilietybę patvirtinantis dokumentas – piliečio pasas.
Piliečio pasas yra dokumentas, patvirtinantis pilietybę, jo savininko asmenį (1994 m. liepos 22 d.
nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis
asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo
valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine
kalba; kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas (1999 m. spalio 21 d.
nutarimas).
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta: “Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus,
niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.”
-> Dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimas -> Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir
kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis negali būti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietis.
Šis draudimas NĖRA ABSOLIUTUS: įstatyme gali ir turi numatyti atvejus, kai asmuo gali būti kartu
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti
atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti –
išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį
dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (2006 m. lapkričio
13 d. nutarimas).
& Draudimas įstatymų leidėjui vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų
nereikia riboti.
->Ribota įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimo išimtis.
+ Draudimas plečiamai aiškinti įstatymo nuostatas + suteikti pilietybę tokiems kitos valstybės
pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais
ryšiais, integravęsi į Lietuvos visuomenę.
Pavydžiui, neleistina dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimo išimtis – teisė Lietuvos
Respublikos piiečiams, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d.
išvyusiems ir Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgijusiems tų valstybių pilietybę, būti
kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais (pagal 2013 m. kovo 13 d. sprendimą).
“Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar
pasižadėjimu užsienio valstybei” (Konstitucijos 56 str. 1 d.) -> kitos valstybės pilietybę turintis
Lietuvos Respublikos pilietis negali būti renkamas Seimo nariu.
Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš
šių sąlygų:
1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas;
2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;
3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;
4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;
5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės
pilietybę;
6) yra asmuo, įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio), iki jam sukako 18 metų, ir dėl to
įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį;
7) yra asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jį, iki jam sukako 18 metų, įvaikino kitos
valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę;
8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis;
9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos
pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei;
10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje;
11) yra asmuo, kuris gimdamas įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, o kitos valstybės pilietybę,
iki jam sukako 18 metų, įgijo ne gimdamas.
Lietuvos Respublikos pilietybės principai:
– pilietybės tęstinumas;
– lietuvių teisė į pilietybę (įgyvendinimas įstatyme nustatyta tvarka);
– lygi Lietuvos Respublikos pilietybė;
– dvigubos (daugybinės) pilietybės draudimas;
– pilietybės nuolatinumas;
– teisė atsisakyti pilietybės (išskyrus įstatyme numatytas išimtis);
– draudimas atimti Lietuvos Respublikos pilietybę (jos netenkama įstatyme nustatytais pagrindais);
Pilietybės įstatymo 5 straipsnis “Lietuvos Respublikos piliečiai”:
Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
1) asmenys, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną yra Lietuvos Respublikos piliečiai;
2) asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą;
3) asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą;
4) asmenys, išsaugoję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą.
Pilietybės atkūrimo konstitucinis pagrindas:
Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje,
reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi
teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje
gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos
gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis (2006 m. lapkričio 13
d. nutarimas).
-> Pagrindas kitose valstybėse gyvenantiems lietuviams nustatyti lengvesnes sąlygas tapti
Lietuvos Respublikos piliečiais + įtvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo institutą.
– teisė atkurti pilietybę neterminuota; ją įgyvendinant neturi reikšmės asmens nuolatinė
gyvenamoji vieta;
– teisė suteikiama asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos
pilietybę, ir jų palikuonims (vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams) + iki įstatymo įsigaliojimo
neįgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybės;
– teisė suteikiama asmenims, neturintiems kitos valstybės pilietybės (išimtis – asmenys, turintys
teisę turėti dvigubą (daugybinę) pilietybę: asmenys, ištremti arba išvykę iš Lietuvos iki 1990 m.
kovo 11 d. arba jų palikuonys);
– pilietybė gali būti atkurta tik vieną kartą;
– aplinkybės, dėl kurių pilietybė negali būti atkurta: asmuo rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė
tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus ARBA
rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindai (Pilietybės įstatymo 13 straipsnis):
(i) gimstant;
(ii) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka;
(iii) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka;
(iv) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka;
(v) grąžinus Lietuvos Respublikos pilietybę;
(vi) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais.
Pilietybės įgijimo gimstant principai:
 jus soli – žemės principas -> asmuo įgyja pilietybę tos valstybės, kurioje gimė;
 jus sanguini – kraujo principas -> asmuo įgyja pilietybę pagal tėvų pilietybę, nesvarbu, kur
būtų jo gimimo vieta.
Lietuvoje – prioritetas jus sanguini principui.
Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalis: vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos
Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos
Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų.
Pilietybės įgijimas natūralizacijos būdu – pilietybės suteikimas asmeniui, atitinkančiam įstatyme
nustatytas sąlygas.
! Įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis
ryšys.
Būtinos sąlygos suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka (2013 m. kovo 13 d.
sprendimas):
(i) asmens nuolatinis faktinis ryšys su Lietuvos valstybe;
(ii) asmens integravimasis į Lietuvos visuomenę, kurio būtinos prielaidos yra nuolatinis gyvenimas
valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, valstybinės kalbos mokėjimas;
(iii) kitos įstatyme nustatytos reikšmingos aplinkybės, rodančios, kad asmuo suvokia Tautos
siekius, valstybės konstitucinę santvarką, yra susipažinęs su Tautos ir valstybės istorija ir kultūra,
pasirengęs kaip visuomenės narys dalyvauti sprendžiant Tautos ir valstybės reikalus.
Pilietybės suteikimas užsienio valstybių piliečiams bendra tvarka turi būti siejamas su kitos
valstybės pilietybės atsisakymu arba praradimu
Bendrosios Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka sąlygos (Pilietybės
įstatymo 18 straipsnis):
(i) asmuo pastaruosius 10 metų teisėtai nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje;
(ii) prašymo pateikimo ir sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo priėmimo
metu turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
(iii) išlaikė valstybinės kalbos egzaminą (netaikoma tam tikriems asmenims);
(iv) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (netaikoma tam tikriems
asmenims);
(v) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį;
(vi) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios teisę Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu pareiškia
savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos
Respublikos pilietybė;
(vii) nėra įstatyme nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti
suteikta.
Aplinkybės, kurioms esant Lietuvos Respublikos pilietybė natūralizacijos tvarka, supaprastinta
tvarka, išimties tvarka neteikiama, taip pat negrąžinama – jeigu asmenys:
1) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą,
nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus;
2) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką;
3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo
bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu
nusikaltimu, arba Lietuvos Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar
išnyko teistumas už šiame punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko;
4) įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi
Lietuvos Respublikoje (Pilietybės įstatymo 22 straipsnis).
Išimtys, kai taikomos kitokios (paprastesnės) natūralizacijos sąlygos:
– asmenims be pilietybės, gimusiems Lietuvos Respublikos teritorijoje (18 str. 2 d.);
– asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais (19 str.).
Lietuvių kilmės asmenys (jei vienas iš tėvų ar senelių buvo lietuvis) gali įgyti Lietuvos Respublikos
pilietybę supaprastinta tvarka: jiems netaikomos natūralizacijos sąlygos, jeigu jie (i) laiko save
lietuviais ir tai deklaruoja raštu, (ii) nėra turėję Lietuvos Respublikos pilietybės, (iii) atsisako
turimos kitos valstybės pilietybės, (iv) nėra pagrindų, dėl kurių pilietybė neteikiama.
Suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę turi būt vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais -> turi būti įvertintos visos prašantį suteikti pilietybę asmenį apibūdinančios aplinkybės.
! Net ir atitinkant visas natūralizacijos sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė neprivalo būti
suteikta -> jos suteikimas – Respublikos Prezidento diskrecija.
Asmuo, kuriam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (ir natūralizacijos tvarka), privalo jai
prisiekti.
Pilietybės įstatyme įtvirtintos esminės pilietybės suteikimo išimties tvarka nuostatos (20 str.):
– asmuo turi turėti ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir turi būti integravęsis į Lietuvos
visuomenę;
– tokiam asmeniui pilietybę suteikti išimties tvarka gali Respublikos Prezidentas; jam
netaikomos natūralizacijos sąlygos; ji negali būti teikiama Lietuvos Respublikos pilietybės
netekusiam asmeniui;
– ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai
prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos
autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo;
– laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos
Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, –
sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra
integravęsis į Lietuvos visuomenę;
– Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka neteikiama, jeigu asmenys rengėsi, kėsinosi
padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui,
karo nusikaltimus, nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką arba iki atvykimo gyventi į
Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą,
kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu, arba Lietuvos
Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas už šiame
punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko.
SVARBU: Konstitucijoje nenustatyta, kas laikytina nuopelnais Lietuvos valstybei -> sprendžia
Respublikos Prezidentas.
Esminės sąlygos, kad nuopelnai būtų laikomi tokiais, kurie sudaro pagrindą teikti pilietybę išimties
tvarka:
– nuopelnai Lietuvos valstybinei bendruomenei – pilietinei Tautai;
– nuopelnai tik paties asmens, kuriam teikiama Lietuvos Respublikos pilietybė;
– tik tokia asmens veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo
stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai
akivaizdu, jog asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę; t. y. išskirtiniai darbai, kuriems buvo
reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam
tikroms šalies gyvenimo sritims buvo ypač naudingi
– tokią veiklą asmuo turi būti vykdęs būdamas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės;
– asmuo turi būti nuolatiniais faktiniais ryšiais susijęs su Lietuva; įstatyme gali būti nustatyti
kitokie (nei taikomi natūralizacijos atveju) tebęsitesiantį nuolatinį faktinį ryšį su Lietuvos valstybe ir
integravimąsi į Lietuvos visuomenę patvirtinantys kriterijai ir jų nustatymo tvarka;
– nuopelnai turi būti tokie pagrįsti, kad dėl jų nekiltų abejonių;
– įstatyme negali būti baigtinio nuopelnų Lietuvos valstybei sąrašo.
Nuopelnais NELAIKOMA: materialinė, finansinė ar kitokia parama.
Pilietybė suteikimas išimties tvarka – išskirtinė Respublikos Prezidento teisė (Konstitucijos 84 str.
21 p.)
Ši teisė NĖRA NERIBOTA:
 pareiga teikti pilietybę tik už ypatingus ir neabejotinus nuopelnus pačiai Lietuvos valstybei,
tik tokiam asmeniui, kuris susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais,
integravęsis į Lietuvos visuomenę;
 pareiga būti lygiai teisingam, objektyviam ir nešališkam; ! negali būti ir visiems asmenims
vienodai neteisingai taikomos teisės normos;
 pareiga teikiant pilietybę išimties tvarka vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais <-> turi būti įvertintos visos asmenį apibūdinančios aplinkybės.
Pilietybės įstatyme įtvirtintos esminės Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo nuostatos (21
str.):
– asmuo, netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, gali prašyti ją grąžinti (gali būti grąžinta tik 1
kartą, netaikoma asmeniui, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka);
– nustatomos papildomos (specialiosios) sąlygos, priklausomai nuo to, kokiais pagrindais
Lietuvos Respublikos pilietybė prieš tai buvo įgyta (daugiausia sąlygų keliama smenims, kurie
pilietybę buvo įgiję natūralizacijos tvarka, jos neteko ir siekia ją susigrąžinti);
– negali egzistuoti aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama.
Sprendžia Respublikos Prezidentas savo nuožiūra -> turi atsižvelgti į tai, kokiais pagrindais asmuo
neteko Lietuvos Respublikos pilietybės + privalo atsižvelgti į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus.
Vienas dažniausiai pilietybės įgijimo tarptautinių sutarčių pagrindais būtų – optacija -> laisvas
pilietybės pasirinkimas, pasikeitus valstybės teritorijai.
Lietuvos pilietybės neturėjusių asmenų teisinis statusas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo:
Atkūrus nepriklausomą valstybę ir pasibaigus okupacijai, daliai gyventojų, praeityje neturėjusių
tvirtų teisinių ryšių su buvusia Lietuvos valstybe, buvo suteikta teisė pasirinkti pilietybę.
Šią vienašališkai Lietuvos paskelbtą pilietybės pasirinkimo galimybę (t. y. faktiškai optaciją) vėliau
pripažino ir Rusija kaip Sovietų Sąjungos teisių perėmėja. Tarptautiniu lygiu de jure šis optacijos
principas faktiškai buvo įformintas 1991 m. liepos 29 d. Maskvoje pasirašytoje Lietuvos ir Rusijos
sutartyje „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ (1994 m. balandžio 13 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai (Pilietybės įstatymo 24 str.) :
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais;
4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos
Respublikos Vyriausybės leidimo;
5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu apgaulės būdu;
6) paaiškėjus įstatyme nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos
pilietybė negalėjo būti suteikta, atkurta, grąžinta ar išsaugota; 
7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas pažeidus šį ar
kitus Lietuvos Respublikos įstatymus;
8) jeigu asmuo, kuriam taikomas reikalavimas pateikti įrodymus apie kitos valstybės pilietybės
netekimą, jų nepateikė per šio įstatymo nustatytą terminą.
Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti išsaugoma kitos valstybės pilietybę įgijusiam Lietuvos
Respublikos piliečiui.
Esminės sąlygos (Pilietybės įstatymo 9-1 str.):
– Lietuvos Respublikos pilietis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei: ypatingais nuopelnais
Lietuvos valstybei laikoma Lietuvos Respublikos piliečio veikla, kuria jis ypač reikšmingai prisideda
prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto
tarptautinėje bendruomenėje didinimo;
– nėra aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negalėtų būti teikiama.
Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus sprendžiantys subjektai:
• Respublikos Prezidentas;
• Pilietybės reikalų komisija;
• vidaus reikalų ministras;
• Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir teritorinės policijos įstaigos;
• Vilniaus apygardos administracinis teismas.
Respublikos Prezidentui priklauso išskirtinė teisė teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, spręsti dėl
jos išsaugojimo, grąžinimo.
Įgyvendinant šiuos įgaliojimus, priimami dekretai.
Reikalavimas, kad dekretas būtų kontrasignuotas: pagal Konstitucijos 85 straipsnį tam, kad
dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti
Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro -> pasirašo vidaus reikalų ministras.
-> atsakomybė jį pasirašiusiam ministrui ir Respublikos Prezidentui (Konstitucinio Teismo 2003
m. gruodžio 30 d. nutarimas)
Respublikos Prezidentui pataria Pilietybės reikalų komisija – Respublikos Prezidento sudaryta
patariamoji institucija, padedanti jam spręsti pilietybės klausimus.
Jos funkcija – preliminariai nagrinėti asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir teikti
atitinkamus siūlymus Respublikos Prezidentui.
Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymas Respublikos Prezidento nesaisto: pagal Konstituciją tik
Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę,
taip pat ir išimties tvarka, todėl Respublikos Prezidentas gali nepaisyti Pilietybės reikalų komisijos
pasiūlymo (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

UŽSIENIEČIŲ TEISINĖ PADĖTIS

Užsieniečių teisių apsauga <-> neatskiriama žmogaus teisių tarptautinės teisinės apsaugos dalis
! Tarptautinė teisė nepripažįsta užsieniečio teisės atvykti į užsienio valstybę – kiekviena valstybė
pati nustato užsieniečių atvykimo ir buvo jos teritorijoje taisykles.
Lietuvoje šiuos klausimus detaliai įstatyminiu lygmeniu reglamentuoja – Įstatymas “Dėl užsieniečių
teisinės padėties”.
Konstitucinės nuostatos, reguliuojančios su užsieniečiais susijusius klausimus:
1) žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai
gali pagal konstitucinį įstatymą (47 str. 3 d.);
2) užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas (48 str. 2 dalis);
3) savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio
teritorinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos
Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio teritorinio vieneto gyventojai,
remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu (119 str. 2 dalis).
+ Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies formuluotė „visi asmenys lygūs“ reiškia, kad Konstitucijoje
įtvirtinto lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo turi
būti laikomasi ne tik Lietuvos Respublikos piliečių, bet ir užsienio valstybių piliečių bei asmenų be
pilietybės atžvilgiu (2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
+ Draudimas diskriminuoti, be kita ko, dėl asmens rasės, tautybės (Konstitucijos 29 str. 2 d.).
Bendriausi užsieniečių teisinės padėties aspektai:
(i) UŽSIENIEČIŲ ATVYKIMAS Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ:
– taikomos Šengeno sienų kodekso nuostatos;
– reikalavimas asmeniui atvykus į Lietuvos Respubliką ir būnant joje turėti galiojantį kelionės
dokumentą (jeigu tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nenustato kitaip);
– pareiga pasienio kontrolės punkte pateikti galiojantį kelionės dokumentą;
– Valstybės sienos apsaugos tarnyba Šengeno sienų kodekse numatytais atvejais gali priimti
sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją;
– užsieniečių, atvykstančių į Lietuvos Respublikos teritoriją, kontrolę atlieka Valstybės sienos
apsaugos tarnyba.
(ii) UŽSIENIEČIŲ BUVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE:
– užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką
gali būti nustatytas reikalavimas turėti vizą arba tam tikrais atvejais gali būti taikomas bevizis
režimas;
– užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be
vizos, tačiau jo buvomas Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse) turi trukti ne
ilgiau nei 90 dienų per 180 dienų laikotarpį;
– vizos: Šengeno & nacionalinė (gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką
tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje -> gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos
Respublikoje visą nacionalinės vizos galiojimo laikotarpį, kuris negali viršyti 12 mėnesių);
(iii) UŽSIENIEČIŲ GYVENIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE:
– užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje galimas, gavus (kai tai būtina) leidimą gyventi
Lietuvos Respublikoje;
– leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje: leidimas laikinai gyventi + leidimas nuolat gyventi (po 5
metų) Lietuvos Respublikoje;
– leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją
vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi
galiojimo laikotarpiu.
! Užsieniečių judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jei tai būtina valstybės
saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ir dorovei apsaugoti, kitų asmenų teisėms ir
laisvėms apsaugoti.
(iv) UŽSIENIEČIŲ DARBAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE:
– užsienietis, ketinantis dirbti, privalo gauti leidimą dirbti Lietuvoje (jeigu netaikomos išimtys);
– toks leidimas gali būti išduodamas, jeigu (i) Lietuvos Respublikoje nėra specialisto, atitinkančio
darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus; (ii) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti
užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; (iii) pateikiama
darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę
negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 5 metus;
– leidimą dirbti užsieniečiui išduoda ir panaikina, leidimo dirbti galiojimo laiką pratęsia Užimtumo
tarnyba;
(iv) UŽSIENIEČIŲ DARBAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE:
– leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo rinkos
poreikius;
– leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas iki 2 metų, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę, įstaigą ar
organizaciją, kurioje užsienietis dirbs.
Europos Sąjungos valstybių narių piliečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo joje ir
gyvenimo ypatumai:
– gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į
Lietuvos Respubliką dienos; tokia pati teisė suteikiama ir šio piliečio šeimos nariams;
– galimas tokio asmens neįleidimas tik, jei (i) neturi galiojančio kelionės dokumento ir negali jo
gauti ar pristatyti per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad yra
Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar jo šeimos narys, (ii) jų buvimas Lietuvos Respublikoje
gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; (iii) jie serga epideminį potencialą
turinčiomis ligomis;
– gyvenimui ilgiau reikalingas teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pažymėjimas (5
metams); išduodamas, jei: dirba arba turi pakankamai išteklių pragyventi, arba yra priimtas
mokytis, arba yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio, turinčio teisę gyventi Lietuvos
Respublikoje, šeimos narys, kuris avyksta su juo ar pas jį; teisės nuolat gyventi Lietuvos
Respublikoje pažymėjimas išduodamas pragyvenus 5 metus (bendroji taisyklė + išimtys)
– nereikalingas leidimas dirbti;
PRIEGLOBSČIO TEISĖ
Teisinė bazė:
(i) 1951m. Jungtinų Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Ženevos konvencija) ir 1967 m.
Protokolas dėl pabėgėlių statuso;
(ii) Įstatymas “Dėl užsieniečių teisinės padėties.
Bendriausi prieglobsčio teisės aspektai:
– pabėgėlio statuso suteikimas;
– papildomos apsaugos suteikimas;
– laikinosios apsaugos suteikimas.
(i) PABĖGĖLIO STATUSO SUTEIKIMAS:
– pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti
persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių
įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės
apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo
nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra
įstatyme nurodytų priežasčių, dėl kurių pabėgėlio statusas nesuteikiamas;
– prašymus nagrinėja ir atitinkamus sprendimus priima Migracijos departamentas;

(ii) PAPILDOMOS APSAUGOS SUTEIKIMAS:

– papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir
negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai,
nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra
grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo
gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus
ginkluoto konflikto metu;
– sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima
Migracijos departamentas.
(iii) LAIKINOSIOS APSAUGOS SUTEIKIMAS:
– vidaus reikalų ministro teikimu sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo užsieniečiams
priima Vyriausybė, ES Tarybai priėmus sprendimą, kad yra užsieniečių antplūdis į ES arba kyla
tokio antplūdžio pavojus;
– tokiu atveju užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją įleidžiami ir apgyvendinami
Vyriausybės nustatytoje vietoje neapribojant jų judėjimo laisvės;
– suteikiama 1 metams; laikinoji apsauga gali būti pratęsta (ne ilgiau kaip 1 metams);
– Migracijos departamentas tiria, ar nėra priežasčių, dėl kurių užsieniečiui negali būti suteikta
užsieniečiui.

6 paskaita
Asmens konstitucinis statusas
(i) Žmogaus teisių samprata
(ii) žmogaus teisių klasifikacijos
(iii) konstitucinės asmens teisės, laisvės ir konstitucinės pareigos
(iv) žmogaus konstitucinių teisių ribojimas
(v) konstitucinės asmens teisių garantijos
(vi) konstitucinės žmogaus teisės ir tarptautinės sutartys
(vii) žmogaus teisių gynimo institucijų sistema Lietuvoje
Asmens teisinis statusas – teisiškai įtvirtinta jo padėtis visuomenėje.
“Teisiškai įtvirtinta” -> kokios teisės ir laisvės suteikiamos valstybės.
Subjektiškumas: teisnumas + veiksnumas
Asmens konstitucinis statusas – Konstitucijoje įtvirtinta asmens padėtis (jo teisės, laisvės,
pareigos) toje valstybėje, visuomenėje.
Žmogaus teisės:
(i) šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė;
(ii) tam tikri standartai, siekiai, kuriais turi būti vadovaujamasi ir kurie turi būti taikomi šiuolaikinėje
visuomenėje;
(iii) asmens laisvės ir galimybės jas įgyvendinti; <…>.
Prigimtinė ir pozityvioji teisės doktrinos -> šiuolaikinė žmogaus teisių samprata?
Žmogaus teisės <-> žmogaus orumas
-> Žmogaus teisės – visuomeninės vertybės, moralinės normos, kurių tikslas – apsaugoti žmogaus
orumą.
Žmogaus teisių požymiai: visuotinumas, universalumas, nedalumas, tarpusavio sąsajumas,
lygiateisiškumo principo paisymas jas įgyvendinant.
Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”.
– Įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas -> žmogui
priklauso nuo jo asmens neatskiriamos ir iš jo neatimamos teisės ir laisvės, žmogus jas turi ipso
facto;
– šis principas yra vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės,
konstitucinės santvarkos pagrindų: demokratinės teisinės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių
– ginti ir saugoti šias teises ir laisves; -> pamatinė konstitucinė vertybė;
– įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareiga leidžiant asmens ir valstybės santykius
reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti pakankamas
žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones;
Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: “Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”.
– prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei
su teritorija, nei su tauta;
– prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės
aktuose, ar ne; šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji
žmonės;
– žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas atsiskleidžia ir įvairiuose
Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), įtvirtinančiuose tam tikras žmogaus teises ir laisves;
– joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo -> Konstitucijoje nėra
baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo;
– tai nereiškia, kad bet kuri Konstitucijoje įtvirtinta teisė ar laisvė yra prigimtinė;
– įstatymu žmogaus teisės, laisvės ir jų garantijos gali būti suformuluotos plačiau, negu jos
pažodžiui išreikštos konkrečiame Konstitucijos straipsnyje ar jo dalyje.
“Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir
orumas yra neatimamos žmogaus savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės
žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą
socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir
papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai
pripažintas vertybes.
Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus vientisumą ir jo nepaprastą esmę,
yra aukščiau įstatymo. Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip ypatingos
vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie
reikalavimai keliami visų pirma pačiai valstybei.” (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d.
nutarimas)
Pilietinės (asmeninės) teisės – pagrindinės, neatimamos žmogaus teisės, suteikiamos kiekvienam,
nepaisant jo statuso.
Gali būti grupuojamos: teisė į gyvybę + teisė į laisvę + teisė į fizinį integralumą + teisė į asmens
neliečiamybę + kitos išvestinės iš nurodytų teisės.
Apima: teisę į gyvybę, kankinimų ir nežmoniško bei orumą žeminančio elgesio draudimą, vergijos
ir priverstinio darbo draudimą, teisę į asmens laisvę ir asmens neliečiamybę, teisę į teisingą teismą,
teisę į gynybą, viešą bylos nagrinėjimą, viešą nuosprendžio paskelbimą, saviraiškos laisvę, žodžio
laisvę, teisę į informaciją, sąžinės laisvę, tikėjimo laisvę, susirinkimų laisvę, teisę jungtis į
asociacijas, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ir kt.
Teisė į gyvybę -> negali būti atimta žmogaus gyvybė, ją saugo įstatymai, kt.
Teisė į asmens neliečiamybę -> draudimas suimti asmenį nesant įstatyme nustatytų pagrindų;
asmuo gali būti sulaikytas tik įmanomai trumpiausiam terminui; ilgesniam terminui jis gali būti
sulaikomas tik teismo sprendimu.
Teisė į fizinį integralumą -> draudžiama kankinti asmenį, atlikti su juo be jo sutikimo medicininius
bandymus ir pan.
Kitos asmens teisės ir laisvės:
– minties ir sąžinės laisvės: įsitikinimų laisvė, informacijos laisvė, spaudos laisvė ir kt.;
– tikėjimo laisvė: laisvė išpažinti arba neišpažinti tam tikro tikėjimo;
– privataus gyvenimo neliečiamumas ir susirašinėjimo laisvė;
– būsto neliečiamybė;
– kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė;
– procesinės teisinės garantijos (baudžiamajame ir kituose procesuose);
– gynybos teisė.
Politinės teisės – teisės, suteiktos piliečiams (gali būti tam tikrų išimčių).
Pagrindinės jų:
– teisė dalyvauti valdant savo šalį, kuri įgyvendinama per kitas išvestines teises;
– teisė dalyvauti rinkimuose – rinkti ir būti išrinktam (aktyvioji rinkimų teisė + pasyvioji rinkimų
teisė), kt.
Ekonominės ir socialinės teisės: įtvirtinimas konstitucijose vėlesnis, nes sietinas su valstybės
įsipareigojimais užtikrinant jų įgyvendinimą.
Pirmosiose konstitucijose: teisė į nuosavybę + ūkinės veiklos laisvė.
Kai kurios jų: teisė į nuosavybę (taip pat prie pilietinių teisių); teisė pasirinkti darbą; teisė į saugias
darbo sąlygas; teisė į teisingą darbo užmokestį; teisė į poilsį; teisė į laisvalaikį; teisė į apmokamas
atostogas; teisė į socialinį aprūpinimą; teisė laisvai sudaryti santuoką; vaikų ir paauglių teisių
apsauga; teisė į sveikatą, teisė į švarią aplinką ir kt.
Šių teisių katalogas išplečiamas Europos socialinėje chartijoje (teisė sudaryti kolektyvines sutartis,
teisė į profesinį mokymą ir kt.).
Teisė į darbą -> valstybės pareiga laiduoti šią teisę – specialių programų, darbo vietų kūrimas, kad
asmenys, netekę darbo, galėtų įgyti naują profesiją ir vėl dirbti, ir pan.
Priverstinio darbo draudimas -> priverstiniu darbu nelaikoma karinė tarnyba ir nuteistųjų darbas.
Teisė streikuoti -> kolektyvinė teisė, kai darbuotojai bando daryti poveikį darbdaviui, būdami
darbo vietoje, bet nedirbdami.
Teisė į socialinį aprūpinimą -> teisė į pensiją, teisė į neįgalumo pensiją, socialinė parama laikino
nedarbingumo atveju.
Teisė į sveikatos apsaugą -> nėra absoliuti, nustato tik būtinus medicininės pagalbos teikimo
atvejus.
Teisė į nuosavybę -> galimybės asmeniui į adekvatų gyvenimo lygį + nepriklausomybės ir laisvės
pagrindas.
Kultūrinės teisės:
– teisė į mokslą;
– teisė parinkti vaikui mokyklą ir religinį bei dorovinį auklėjimą joje;
– teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime;
– akademinė laisvė;
– mokslo tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvė; kt.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnis “Žmogus ir valstybė”: įtvirtintas iš esmės
tarptautinius žmogaus teisių ir laisvių standartus atitinkantis žmogaus teisių ir laisvių katalogas,
apimantis tiek pilietines ir politines, tiek ekonomines, socialines, kultūrines teises.
Pavyzdžiui:
– teisė į gyvybę (19 str.);
– teisė į asmens laisvę (20 str.);
– teisė į asmens neliečiamybę (21 str.);
– teisė į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, susirašinėjimų laisvė (22 str.);
– teisė į nuosavybę (23 str.);
– teisė į būsto neliečiamumą (24 str.);
– teisė turėti savo įsitikinimus, informacijos laisvės ir kt. (25 str.);
– minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė (26 str.);
– teisė kreiptis į teismą, į materialinės I moralinės žalos atlyginimą (30 str.);
– nekaltumo prezumpcija ir procesinės garantijos baudžiamajame procese (31 str.);
– teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje (32 str.);
– teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, peticijos
teisė ir kt. (33 str.);
– rinkimų teisė (inter alia 34 str.);
– teisė vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (35 str.);
– teisė į taikius susirinkimus (36 str.);
– tautinių bendrijų narių teisė puoselėti kalbą, kultūrą, papročius (37 str.).
Konstitucijos II skirsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės – vientisas katalogas.
Kituose Konstitucijos skirsniuose taip pat įtvirtintos teisės ir laisvės. Pavyzdžiui:
– dirbančių motinų teisė į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo (39 str. 2 d.);
– tėvų teisė pasirinkti, kad jų vaikas būtų mokomas tikybos valstybinės ir savivaldybių mokymo ir
auklėjimo įstaigos (40 str. 1 d.);
– teisė (pareiga) į mokslą (41 str.);
– kultūros, mokslo ir tyrinėjimų laisvė (42 str. 1 d.);
– ūkinės veiklos laisvė (46 str.);
– teisė į darbą, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą apmokėjimą už darbą ir kt. (48 str. 1 d.);
– dirbančio žmogaus teisė į poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas (49 str. 1 d.);
– teisė streikuoti (51 str. 1 d.);
– teisė gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo
netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (52 str.);
– teisė į sveikatą ir kt. (53 str. 1 d.); <…>.
Konstitucijoje įtvirtintos asmens pareigos:
I. Asmens pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių
(Konstitucijos 28 str.): taikoma ir juridiniams asmenims + jos nesilaikantiems asmenims gali
būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės.
II. Konstitucinė pareiga mokėti mokesčius (Konstitucijos 67 str. 15 p., 127 str.): įgyvendinama
įstatyme nustatyta tvarka + pareiga mokėti nustatyto dydžio mokesčius.
III. Konstitucinė tėvų pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki
pilnametystės juos išlaikyti.
Visos Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės sudaro vieningą ir darnią sistemą.
Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata, kad vienų asmenų teisės ir
laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis.
Tarp asmens teisių ir laisvių ir visuomenės interesų neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir
prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus
interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens
teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimas (pagal Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarimą).
Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo
laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų
žmonių teisių ir laisvių.“
-> Žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas.
Žmogus, būdamas socialinė būtybė, gyvena visuomenėje tarp į save panašių ir lygių savo orumu ir
teisėmis žmonių.
Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo
asmenybė, o pagrindinė iš tų pareigų – nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.
Išskiriami tokie žmogaus teisių ribojimo atvejai konstitucinėje teisėje:
(i) piktnaudžiavimas konstitucinėmis teisėmis;
(ii) naudojantis jomis daroma žala visuomenės moralei, viešajai tvarkai, konstitucinei
santvarkai ar kitoms visuomenės vertybėms;
(iii) karo ar nepaprastosios padėties atveju (Konstitucijos 145 str.);
(iv) tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso.
Pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimas gali būti ribojamas, jeigu
laikomasi šių sąlygų:
(i) tai daroma įstatymu;
(ii) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei
laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
(iii) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
(iv) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
! Tokios sąlygos atitinka ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas
sąlygas.
(i) “tai daroma įstatymu” -> teisėtumo reikalavimas;
Reikalavimai įstatymui, kuriuo nustatomi ribojimai:
– jis turi būti viešai paskelbtas;
– jo normos suformuluotos pakankamai aiškiai.
+ Apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį
bei prasmę ir Konstitucijoje numatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas
(ii) “ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei
laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus”;
Tai, ar ribojimas būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje -> ribojimo tikslų bei paskirties
išsiaiškinimas + nustatymas, ar ribojimo priemonės proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Ribojimai asmens ar asmenų grupės atžvilgiu yra įvairūs ir paprastai nustatomi dėl dviejų
priežasčių: dėl objektyvių skirtumų (lytis, amžius ir kt.) arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės
interesai (pvz., pilietybė).
(iii) “ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė”;
Teisė paneigiama tuo atveju, jei, nustačius atitinkamus jos ribojimus, įgyvendinti ją pasidaro
neįmanoma, ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis
gynimas.
(iv) “yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo”.
Pagal konstitucinį proporcingumo principą:
– būtina įvertinti, ar įstatyme numatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius
tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo
asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;
– reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas
pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: turi būti galimybė kiek įmanoma
įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes,
atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.
Žmogaus teisių garantijos – tam tikra sistema teisės normų, principų ir priemonių, kurių pagalba
užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės.
Žmogaus teisių garantijos: materialinės + procesinės + institucinės.
Pagal galiojimo pobūdį: nacionalinės + tarptautinės žmogaus teisių garantijos.
– Asmens teisių ir laisvių įtvirtinimas Konstitucijoje + Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalis “Kiekvienas
savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija” + reikalavimas, kad pagal Konstituciją galimybė
ginti pažeistas teises turi būti reali.
– Viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais.
– Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną
konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę
– Ubi jus ibi remedium ->jei įstatymas suteikia teisę, jis duoda ir priemonę jai apginti.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi
teisę kreiptis į teismą.“
Demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija.
Kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo jo statuso turi teisę į pažeistų teisių gynimą teisme.
! Įstatyme gali būti nustatytos tam tikros sąlygos šios teisės įgyvendinimui (pavyzdžiui, reikalavimas
pasinaudota ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka).
Teisės į teisingą procesą garantijos:
– asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir
nešališką teismą;
– galimybė apskųsti teismo sprendimą bent vienos aukštesnės instancijos teismui;
– teismo sprendimo apskundimo tvarka turi būti tokia, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui
ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas;
– teismo pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, kitą teismą, kuriam priskirta byloje taikytino teisės
akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Europos Sąjungos Teisingumo
Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą;
Teisės į teisingą procesą garantijos:
– reikalavimas, kad teismas klausytų tik įstatymo;
– asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingas įgyvendinimas (teisė turėti advokatą, teisė būti
išklausytam, teisė teikti įrodymus, dalyvauti jų tyrime, kt.);
– bylos šalių teisių lygybė ir rungimosi principas;
– teismo proceso, sprendimo viešumas;
– reikalavimas pateikti aiškius, suprantamus teismo sprendimo motyvus; ir kt.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Konvencija)
(i) Ratifikuota tarptautinė sutartis – turi įstatymo galią.
(ii) Ypatinga reikšmė: Konstitucinis Teismas aiškindamas žmogaus teises, atsižvelgia į Europos
Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (kurioje aiškinamos Konvencijos nuostatos).
! Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 16 d. nutarime tyrė Respublikos Prezidento dekreto atitiktį
Konvencijai -> jokie poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti Konvencijai.
Konvencijoje įtvirtintos pilietinės ir politinės teisės + ginamos kai kurios socialinės teisės.
Konvencijoje įtvirtintos tokios teisės: teisė į gyvybę; kankinimų draudimas; vergijos ir priverčiamojo
darbo draudimas; teisė į laisvę ir saugumą; teisė į teisingą bylos nagrinėjimą; draudimas asmenį
nuteisti ir bausti už veiksmus ar neveikimą; teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; minties,
sąžinės ir religijos laisvė; saviraiškos laisvė; susirinkimų ir asociacijos laisvė; teisė į santuoką; teisė į
veiksmingą teisinės gynybos priemonę; diskriminacijos draudimas, ir kt.
Asmenys, manydami, kad valstybė pažeidė jų Konvencijos užtikrinamas teises, gali nustatyta tvarka
kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija
(i) Priimta 2000 metais – soft law, 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai –
privaloma Europos sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Europos
Sąjungos teisę.
(ii) Grindžiama neatskiriamomis visuotinėmis vertybėmis – žmogaus orumu, laisve, lygybe ir
solidarumu, demokratijos ir teisinės valstybės principais.
(iii) Paremta visų teisių svarbumo ir nedalumo koncepcija + atspindimos šiuolaikinės žmogaus
teisių raidos tendencijos.
Seimo kontrolieriai – atsakingi už žmogaus teisių apsaugą ir gerą viešąjį administravimą Lietuvoje
Vaiko teisių apsaugos kontrolierius - atsakingas už vaikų teisių ir interesų apsaugą Lietuvoje.
Lygių galimybių kontrolierius – atsakingas už lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų
apsaugą Lietuvoje.
Gali nagrinėti skundus, susijusius su galimais žmogaus teisių pažeidimais ir nustatyti, ar buvo
pažeistos žmogaus teisės + gali inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimus.
 7 paskaita
Valdžių padalijimas
“Visuomenė, kurioje žmogaus teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas
nenustatytas, neturi konstitucijos”
1789 metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16 straipsnis
(i) Valdžių padalijimas
(ii) valstybės institucijos
• Antika
• Valdžių padalijimo raidos etapai:
(i) Džonas Lokas (John Locke): valstybės valdymas grindžiamas įstatymu + įstatymų
leidžiamoji, įstatymų vykdomoji & federacinė valdžia + prioritetas įstatymų leidžiamajai
valdžiai, kuri priklausė parlamentui
(ii) Šarlis Lui de Monteskjė (Charles-Louis de Montesquieu): įstatymų leidžiamoji, įstatymų
vykdomoji & teisminė valdžia + įstatymų leidžiamoji valdžia negali būti sujungta su
vykdomąja + valdžios turi būti atskirtos
Valdžių padalijimo teorijos raidos etapai:
(iii) (iii) Stabdžių ir atsvarų sistema: skirtingoms valdžios šakoms turi būti suteikti įgaliojimai
užkirsti kelią kitų valdžių veiksmams ir skatinti dalintis valdžią -> nuolatinė valdžios
savireguliacija ir kontrolė. Sudarytos prielaidos užpildyti kitų teorijų spragas.
(iv) (iv) XX a. revizionistinė teorija:
*valdžių padalijimo teorijos revizija ir įvertinimas iš naujo;
*klasikinių principų “neįveikiamumas”, nepaisant teorijų kiekio
Valdžių padalijimo principas pirmą kartą įtvirtintas 1787 m. JAV Konstitucijoje: įstatymų
leidžiamosios valdžios įgaliojimai Kongresui (Senatas + Atstovų rūmai) + vykdomoji valdžia
prezidentui + teisminę valdžią vykdo Aukščiausiasis Teismas ir žemesnieji teismai, kuriuos įsteigia
Kongresas
Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija: įstatymų leidžiamoji valdžia
Nacionaliniam susirinkimui + monarchinė Vyriausybė (karalius, jo vardu valdžią įgyvendina
ministrai) + teisminė valdžia
Valdžių padalijimas – tai esminė demokratinės valstybės charakteristika, būtinas jos elementas,
kompromiso rezultatas, išreiškiantis valdžios pasidalijimą tarp valdžios šakų, kurios nors ir yra
atskiros bei nepriklausomos, tačiau turi stabdžius ir atsvaras viena kitos atžvilgiu.
Pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžios skirstomos į:
 įstatymų leidžiamąją;
 įstatymų vykdomąją;
 teisminę.
-> Svarbiausių valstybės funkcijų vykdymas.
Įstatymų priėmimas patikimas parlamentui – valdžios institucijai, sudarytai iš tautos išrinktų
atstovų.
! Tai nereiškia, kad tauta negali priimti įstatymų!
Bendra taisyklė – įstatymų priėmimas, tačiau kartais priimami ir individualaus pobūdžio teisės aktai
+ deleguotoji įstatymų leidyba.
Parlamentas -> asamblėja, susirinkimas, kongresas, riksdagas ir t.t.
Vykdomoji valdžia – institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir
kitus teisės aktus.
Iš monarcho -> vyriausybei ir ministrams
Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Jos skyrimo būdas priklauso
nuo šalies valdymo formos.
Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:
(i) įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas
(ii) vadovavimas civilinei ir karinei administracijai;
(iii) vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas;
(iv) biudžeto projekto sudarymas ir biudžeto vykdymas ir kt.
Šiuolaikinė valstybė -> išaugęs Vyriausybės vaidmuo
Teisminė valdžia – nepriklausoma ir savarankiška valdžia.
Įgyvendina teismai.
Teismų paskirtis – įgyvendinti teisingumą, nustatyta tvarka sprendžiant administracines,
baudžiamąsias, civilines bylas.
Būtina prielaida valdžių padalijimui – teisminės valdžios nepriklausomumas.
Valdžių padalijimo principo elementai:
(i) valdžių atskyrimas ir savarankiškumas
(ii) valdžių pusiausvyra
(iii) valdžių sąveika
Valstybė privalo vykdyti tris funkcijas – leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus -> funkcijos
atskiriamos ir patikimos atskiroms valdžioms, kurios yra savarankiškos.
-> Kiekviena valstybės valdžia vykdo tik jai patikėtas funkcijas ir negali vykdyti kitoms valdžioms
patikėtų funkcijų.
Reikšmingas aspektas – tiesioginis valdžios įgaliojimų įtvirtinimas Konstitucijoje.
Valdžių atskyrimas, jas padalijus, neatsiejamas nuo jų savarankiškumo.
Valstybės valdžios institucijų savarankiškumas, jų vykdomų funkcijų apibrėžtumas nepaneigia
valdžių sąveikos.
-> Tam tikrų uždavinių valstybės valdžios institucijos negali įgyvendinti be kitų valdžios institucijų.
Pavyzdžiui, tvirtinant valstybės biudžetą dalyvauja ir įstatymų leidžiamoji, ir vykdomoji valdžios.
Konstitucinis valdžių padalijimo principas: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi
būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra.
Esminiai požymiai:
– valdžios galias riboja Konstitucija;
– kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija;
Tiesioginis valstybės valdžios įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje -> viena valstybės valdžios
institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti (išskyrus pačioje Konstitucijoje
numatytus atvejus) ar atsisakyti. Tokie įgaliojimai negali būti apriboti įstatymu.
Esminiai požymiai:
– valstybės valdžios institucijų lygiavertiškumas;
– valstybės valdžių sąveika ≠ jų priešprieša ar konkurencija, o tarpfunkcinė partnerystė;
Valstybės valdžių sąveika grindžiama tarpusavio kontrole bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės
valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimu, žinoma, neperžengiant
Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą
• Vyriausybė pateikia biudžeto projektą svarstyti Seimui (94 str. 4 p., 130 str.), Seimas
įstatymu patvirtina biudžetą ir jis tampa Vyriausybės veiklos atrama (67 str. 14 p., 131 str.).
• Seimas skiria Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir šio teismo pirmininką (67 str. 10 p.),
bet tam būtinas Respublikos Prezidento teikimas (84 str. 11 p.).
• Respublikos Prezidentas turi teisę skirti Ministrą Pirmininką, tačiau šią teisę gali įgyvendinti
tik gavęs Seimo pritarimą (67 str. 6 p., 84 str. 4, 5 p., 92 str. 1 d.)
• Seimas steigia ir panaikina ministerijas, tačiau tam reikia Vyriausybės siūlymo (67 str. 8 p.)
Konstitucinis valdžių padalijimo principas:
– asmenys, vykdantys funkcijas įgyvendinant vieną valstybės valdžią, negali tuo pat metu vykdyti
funkcijų įgyvendinant kitą valstybės valdžią;
Išimtis: Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalies nuostata, jog Seimo narys gali būti skiriamas tik
Ministru Pirmininku ar ministru.
– įstatymais nustatant papildomus valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, atsižvelgiama į
Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias valstybės valdžios institucijų prigimtį ir jų sąveikos būdą.
Konstitucinis valdžių padalijimo principas <-> konstitucinis atsakingo valdymo principas
↓
visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija,
teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi tinkamai įgyvendinti jiems
Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.
Valstybės funkcijos vykdomos per specialiai tuo tikslu sukurtą valstybės institucijų sistemą.
Valstybės institucijų požymiai:
- tai tam tikra organizacija, kolektyvas žmonių, kuriuos jungia tie patys tikslai ir veiklos
pobūdis;
- formuojamos griežtai numatyta tvarka;
- valstybės įgaliotos vykdyti valstybės funkcijas ir užduotis;
- apibrėžta kompetencija;
- gali vykdyti jai pavestus įgaliojimus tik valstybės nustatyta tvarka.
Bendrieji principai, kurių pagrindu formuojamos valstybės valdžios institucijos:
(i) atstovaujamosios demokratijos principas -> įstatymų leidžiamoji institucija renkama
tiesiogiai, todėl išreiškia tautos valią;
(ii) valstybės valdžios nepartiškumo principas -> ribojamos galimybės tam tikriems
pareigūnams dalyvauti politinių judėjimų ar partijų veikloje;
(iii) teisėtumo principas -> visos valdžios institucijos, įgaliotieji asmenys privalo laikytis
Konstitucijos ir įstatymų; viešumo ir atvirumo principas -> valstybės valdžios institucijos turi
viešai informuoti visuomenę apie savo veiklą ir sprendimus, piliečiai turi teisę kritikuoti
valstybės valdžios institucijų
Valstybės valdžios institucijas apibūdina du požymiai:
(i) įgaliojimai veikti valstybės vardu;
(ii) valdingi įgaliojimai.
Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis:
“Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė Teismai”
Santykiai tarp jų grindžiami konstituciniu valdžių padalijimo principu.
Seimas:
• Tautos atstovybė;
• vykdo įstatymų leidžiamąją valdžią -> vienintelė įstatymų leidybos institucija Lietuvoje;
• turi įgaliojimus įstatymu steigti tam tikras valstybės institucijas (Konstitucijos 67 str. 5 p.);
• vykdo parlamentinės kontrolės funkciją;
• prižiūri Vyriausybės veiklą;
• tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas, t.t.
Dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo
Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas bei Vyriausybė.
Respublikos Prezidentas:
• vykdomosios valdžios dalis;
• valstybės vadovas;
• atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų;
• įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus;
• Vyriausybė vykdo inter alia Respublikos Prezidento dekretus.
Vyriausybė:
• kolegiali vykdomosios valdžios institucija -> Ministras pirmininkas + ministrai;
• prižiūri ir koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą.
Šiuo metu yra 14 ministerijų.
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, kaip dviejų dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios
atšakų, įgaliojimai:
(i) skirtingi + (ii) vienas kito atžvilgiu autonomiški + (iii) savarankiški.
Konstitucijoje nurodyti tie Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimai, kuriuos Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė įgyvendina kartu:
* pagal 85 straipsnį, kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3,
15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo
ministro;
* pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą Respublikos Prezidentas kartu su Vyriausybe vykdo
užsienio politiką.
Teismai vykdo teisminę valdžią -> įgyvendina teisingumą.
Teismai:
• Konstitucinis Teismas: užtikriną Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir vyko konstitucinį
teisingumą -> sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams (102 str. 1 d.)
• Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis
teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie teismai sudaro bendrosios kompetencijos
teismų sistemą (111 str. 1 d.)
• Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti
specializuoti teismai (111 str. 2 d.) -> administracinių teismų sistema.
Teisminės valdžios nepriklausomumas + visavertiškumas.
Konstitucijoje nurodytos kitos valstybės institucijos (valstybės pareigūnai):
• Seimo kontrolieriai (73 str. 1 d.),
• Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros (118 str.),
• Valstybės kontrolė (XII skirsnis),
• Lietuvos bankas (125 ir 126 str.),
• saugumo tarnyba (84 str. 14 p.),
• kariuomenės vadas (84 str. 14 p., 140 str. 1 ir 3 d.),
• Vyriausioji rinkimų komisija (67 str. 13 p.).
Pagal Konstituciją valstybės institucijos – visos institucijos (taip pat ir įstaigos, įmonės), per kurias
valstybė vykdo savo funkcijas, kurių steigėjo teises turi valstybė (jos institucijos), nepriklausomai
nuo to, kaip tam tikros institucijos yra vadinamos įstatymuose ir (arba) poįstatyminiuose teisės
aktuose
! Seimas, o pagal įstatymus – ir Vyriausybė turi įgaliojimus steigti tokias valstybės institucijas,
kurias steigti poreikis kyla iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto reikalus,
užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą +
įvairias valstybės institucijas (taip pat ir įstaigas, įmones) gali, o tam tikrais atvejais ir turi, steigti ir
tos valstybės institucijos, kurių Konstitucija nepriskiria valstybės valdžios institucijoms + tos
institucijos, kurios pačios pagal įstatymą buvo įsteigtos kitų valstybės institucijų.
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos
Respublikos valstybinę tarnybą.
Valstybės tarnyba – sistema, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančių asmenų
profesinę veiklą priimant sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant viešąsias
paslaugas (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba
kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) ir šitaip garantuojant viešąjį interesą visoje valstybė.
Esminiai valstybės tarnybos požymiai:
– kaip sistema organizuojama, remiantis hierarchijos ir pavaldumo principais;
– valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi
būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai;
– veikiama paklūstant tik Konstitucijai ir teisei -> teisėtumo reikalavimas;
– draudimas veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teises ir laisves;
– valstybės tarnybos atvirumas, prieinamumas žmonėms;
–teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir
neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje;
– valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatinga formavimo tvarka, jų teisinio statuso specifika,
taip pat jų ypatinga atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą;
– pasirinkti konkretų valstybės tarnybos sistemos modelį – įstatymų leidėjo diskrecija; įstatymu
turi būti nustatyti tokio modelio organizavimo ir funkcionavimo pagrindai turi būti nustatyti
įstatymu;
– valstybės tarnybos, kaip sistemos, viešumas -> informavimas apie įstaigų darbą, sprendimų
motyvai turi būti aiškūs, skaidrūs, informacija apie šių sprendimų motyvus turi būti prieinama;
– kvalifikuotumo reikalavimas;
– valstybės tarnybos skaidrumas -> užkertamas kelias įsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų
asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia.