Teisės teorija 

Teisės teorijos vieta teisės mokslų sistemoje 

• Žinios apie pasaulį gali būti mokslinės ir nemokslinės 
• Mokslo žinios išsiskiria nuo nemokslinių, kad jos atspindi tiriamų reiškinių dėsningumus, yra 
sutvarkytos, susitemintos, pagrįstos, įrodytos. 
• Tradiciškai mokslai skirstomi į dvi grupes: gamtinius ir socialinius. 
• Socialiniams mokslams yra būdinga, kad tiriantis objektas ir tiriamas subjektas sutampa. 
• Teisė priklauso socialinių mokslų grupei. 
• Teisė bendraja prasme apima visas mokslines žinias apie teisę. 
• Visus teisės mokslus galima suskirstyti į tris stambias grupes: 1. Bendrieji teisės mokslai - tai mokslai, 
kurie nagrinėja visai teisei svarbius klausimus; 
moksliniai pasiekimai nėra tiesiogiai taikomi elgesiui reguliuti (pvz. Teisės teorija, teisės filosofija, teisės 
istorija, lyginamoji teisėtyra, kriminologija) 2. Šakiniai teisės mokslai - dogmatiniai teisės mokslai, kurie 
susiję su tiesioginiu žmogaus 
elgesio reguliavimu. Mokslai, kurie aprašo ir analizuoja čia ir dabar galiojančia teisę. (pvz. Civilinė teisė, 
baudžiamoji teisė, administracinė teisė, finansų teisė...) 3. Specialieji teisės mokslai - mokslai, kurie 
atsirado į teisės mokslus patekus kitiems neteisės 
mokslams. (Teismo psichiatrija, teismo medicina, kriminalistika, teisės sociologija) 
• Teisės teorija priklauso pirmai grupei. Teisės teorija yra sąlyginė sąvoka - t.y. neegzistuoja vienintelė 
visų aprobuota teisės teorija. 
• Bendrieji mokslai apie teisę formavosi teisės filosofijos ir jurisprudencijos apimty (kelių tukst. metų 
senumo mokslas) 
• Teisės teorijos sąvoka susiformavo XIX a. ir tai yra siejama su teisiniu pozityvizmu. 
• Tuo laikotarpiu teisininkai išsikėlė uždavinį išvalyti bendruosius teisės mokslus nuo teisės filosofijos ir 
kitokių spekuliacijų ir sukurti tikslią teisinių tyrimų schemą, tokią kaip gamtos mokslų. Tuo pačiu siekta 
sukurti teisės moksliškumą ir neapsiriboti paprastu veikiančios teisės aprašinėjimu. 
• Universali teisės teorija nebuvo sukurta, o nuo XX a. vid. į taip vadinamą Teisės Teoriją vėl ėmė 
skverbtis teisės filosofija ir kiti mokslai. 
• Šiandien bendras mokslas apie teisę gali būti vadinamas įvairiai (pvz. Teisės teorija, įvadas į teisės 
teorija, įvadas į teisę, teisės filosofija, generalinė jurisprudencija ir pan.) 
• Teisės teorijos funkcijos (poveikio teisės mokslams kryptis arba būdas): 1. Pažinimo funkcija - t.t. 
siekia nustatyti teisinių reiškinių dėsningumus ir juos paaiškinti. ,,Kas 
yra teisė?” 2. Empyrinė aprašomoji - t.t. analizuoja galiojančią teisę ir siekia patikrinti, ar ji yra 
tinkama. 3. Paaiškinimo funkcija: A. atributyvinis paaiškinimo būdas - nustatomas požymis, be kurio 
tiriamas objektas negali 
 egzistuoti; pvz. teisė negali egzistuoti be viešosios valdžios palaikymo. B. genetinis paaiškinimo 
būdas - remiasi privalomais ryšiais. C. funkcinis paaiškinimas - objekto esmė nustatoma tiriant jo 
funkcijas. D. struktūrinis paaiškinimas - nagrinėjama objekto struktūra. 4. Prognozavimo funkcija - 
spėjama, kokios bus tiesioginės reiškinio vystymosi tendencijos 5. Vertinamoji funkcija - vertina, ar 
galiojanti teisė atitinka tam tikrą vertybių sistemą. 
• Teisės teorijos reikšmė: 1. T.t. yra metodologinis mokslas visai teisei; pvz. t.t. suformuluoja visas 
pagrindines teisės 
kategorijas, kurios patenka į kitas teisės sritis. 
 
2. T.t. atlieka tarpininko vaidmenį tarp teisės ir neteisės mokslų. Per t.t. į kitus mokslus patenka 
teisinės sąvokos ir atvirkščiai. 3. T.t. formuluoja argumentus leidžiančius įvertinti galiojančias teisės 
funkcionalumą. 4. T.t. tiria, kokios teisinės taisyklės yra privalomos ir kaip jos turi būti taikomos 
konkretiems 
atvejams. 5. T.t. analizuoja, kaip naudojant tam tikrą teisės techinką sukurti veiksmingas teisės 
taisykles 
ir pan. 
• t.t gali būti suprantama dviem pasmėm - kaip mokslas ir kaip akademinė disciplina. 
• Mokslas laikomas savarankišku, kai turi jam būdingą objektą ir metodus. 
- t.t. objektas - ką t.t. tiria. Bendroji teisės reikšmė siekiant nustatyti jų dėsningumus. - t.t. metodai - kaip 
t.t. tiria. Galima susikirstyti į dvi stambias grupes: 1. Bendrieji teisės teorijos metodai - t.y. tam tikrą 
filosofijos tyrimo kryptį. pvz. dialektinis, materialistinis, agnosticizmo (pažinimo neigimo) 
2. Konkretūs tyrimo metodai: 
a) logikos metodai - formaliosios logikos ir neformaliosios logikos metodai b) psichologinai metodai: - 
introspekcinė psichologija - betarpiškai tiria jausmus ir emocijas. - elgesio psichologija - tiria teisės įtaką 
žmogaus elgsenai. - psichoanalizė - tiria teisės įtaką pasąmonei ir atvirkščiai. c) sociologiniai metodai - 
atliekamos apklausos, interviu ir kt. d) matematiniai metodai - ieškoma algoritmų. 

Teisė ir kiti elgesio reguliatoriai 

Elgesys - organizmo reakcijų į aplinką visuma. Elgesys gali būti: A. sąmoningai suvokiamas arba 
pasąmoningas B. atviras arba slaptas C. valingas arba nevalingas D. tikslingas arba netikslingas 
Elgesį tiria įvairūs mokslai, teisė yra vienas iš jų. Žmogaus elgesį formuoja įvairūs faktoriai, juos galima 
suskirstyti į dvi stambias grupes: 1. nenormatyviniai elgesio reguliatoriai - tokie, kurių negalima išreikšti 
normomis: A. įpročiai B. jausmai C. mintys ir įsitikinimai D. fizinės ir psichinės būsenos E. sekimas 
pavyzdžiu 2. normatyvinio pobūdžio reguliatoriai, kurie dažniausiai yra apibrėžiami normos sąvoka. 
Normatyviniai reguliatoriai 
• Normatyviniai reguliatoriai - tai tokie elgesį reguliuojantys faktoriai, kuriuos galime išreikšti normomis. 
• Norma - kokybės ir kiekybės vienovė, kurios rėmuose egzistuoja tam tikras reiškinys. 
• Konkretinant sąvoką norma - išsiskiria šios sąvokos reikšmė gamtiniuose ir socialiniuose reiškiniuose. 
 
• Gamtiniuose reiškiniuose sąvoka norma reiškia objektyvų dėsnį, kuris išreiškia ryšį tarp priežasties ir 
pasekmės. 
• Šis dėsnis yra objektyviai nekintantis, jo negalima pažeisti. 
• Jei yra X, tai yra ir Y. Pvz.: normali žmogaus kūno temperatūra. 
• Socialiniuose reiškiniuose norma yra kitokios prigimties kategorija. 
• Socialinė norma nustatoma tam, kad jos būtų laikomasi ir kad žmonės būtų informuoti, kokio elgesio iš 
jų reikalaujama. 
• Socialinės normos yra privalomumo, o ne būties kategorija. 
• Norma nustatyta, nes taip privalo būti. 
Socialinės ir techninės (tikslo) normos 
• Visą žmogaus gyvenimą reguliuoja daugybė elgesio taisyklių ir visas jas galima suskirstyti į dvi 
stambias grupes: 1. Socialines normas 2. Technines normas Skirtumai: 1. Socialinės normos reguliuoja 
santykį tarp žmonių, o tikslo normos reguliuoja žmogaus ir 
aplinkos santykį. 2. Socialinės normos derina skirtingus žmonių interesus, o tikslo normos parodo, 
kaip pasiekti 
tam tikrą aplinkos įvaldymo tikslą. 3. Socialinės normos yra subjektyvios, nes jos yra kuriamos, o 
tikslo normos - objektyvios, nes 
jos atitinka gamtos dėsningumus. 4. Tikslo normų laikytis nėra verčiama, u- jų nesilaikymą nėra 
baudžiama. Tikslo normų laikomės, nes kitaip nepasiektume aplinkos įvaldymo tikslo. Socialinių normų 
laikytis verčiama už jų pažeidimą taikant sankcijas. 5. Techninės normos visada siūlo daug tikslo 
pasiekimo modelių. Socialinės normos paprastai formuluoja gan konkrečiai apibrėžtą elgesio modelį. 
Pvz.: Išjungti žadintuvą; uždegti šviesą. 
• Tam tikros techninės normos, kurios yra reikšmingos visai visuomenei ir gali sukelti pasekmes, gali būti 
formalizuojamas, užrašomos teisine kalba ir taip tampa teisinėmis normomis. (Visa S.T.R. yra techninio 
pobūdžio teisės norma) 
Norma = elgesio standartas, elgesio pavyzdys, elgesio modelis, elgesio taisyklė 
Socialinių normų požymiai: 1. Socialinės normos reguliuoja sanktykius tarp žmonių. (Fiziniai asmenys) ir 
jų susivienijimų 
(juridiniai asmenys) 2. Socialinės normos užtikrina socialinę tvarką ir derina skirtingus interesus. 
Pvz.: KET. 3. Socialinės normos gali susiformuoti stichiškai arba gali būti sukurtos tikslingai. 4. 
Socialinės normos atlieka informacinę funkciją ir leidžia žmogui paprastu būdu sužinoti, 
kokio elgesio iš jo tikimasi. 5. Socialinės normos yra socialinės kontrolės pagrindas - tai reiškia, kad 
jų nesilaikymas 
užtraukia neigiamas pasekmes. (teisines sankcijas ir kt.) 6. Socialinės normos sudaro dalį visuomenės 
kultūros ir sukuria prielaidas jai plėtotis. 
Normos sąvoka pagal normų logiką Normų logika išsiskiria požymiais, kurie yra būdingi visoms 
socialinėms normoms. 
 
Normų požymiai: 1. Norma - tai tokia elgesio direktyva, kuria siekiama įteigti dresatui, kad jis pasielgtų 
normoje 
nurodytu būdu. 2. Normos išsiskiria ypatinga preferencija joje aprašytam elgesio modeliui ir tuo jis 
skiriasi nuo 
patarimos, pageidavimo. 3. Norma išsiskiria ypatinga struktūra: 
• Adresatas - asmuo, kuriam skirti normos reikalavimai. Konkrečiai nurodant personifikuotą asmenį, 
bendrai nurodant rūšinius požymius. 
• Aplinkybės - tai sąlygos, kuriom esant norma pradeda veikti. 
• Elgesio modelis - tai veiksmas, kuris reguliuojamas. 
• Elgesio modelio pobūdis - elgesio krytis. 
Adresatas: Aplinkybės Elgesio modelis Elgesio modelio pobūdis 
Konkrečiai Operatoriai: 
Bendrai Leidimas Liepimas: 
Draudimas Įpareigojimas 
4. Normos formuluoja privalomus elgesio standartus, joms nebūdingas aprašomasis pobūdis. 
Tuo jos skiriasi nuo aprašomųjų teiginių. Todėl normos negali būti nei teisingos, nei klaidingos. 5. 
Normomis iš adresato gali būti reikalaujama tik tokio elgesio, kuris yra objektyviai 
įmanomas. 6. Norma pasižymi objektyvia galimybe ją pažeisti. 
Socialinių normų grupės: Religinės; teisinės; moralinės; paprotinės; etiketo; politinės; ekonominės; 
korporatyvinės; ideologinės; mados; kalbos ir kt. 

Teisė ir moralė 
Moralės normos - tai elgesio taisyklės susiformavusios dėl žmonių požiūrio į dvasinės prigimties 
kategorijas. Moralės požymiai: 1. Moralė senesnė normatyvinė sistema negu teisė. 2. Moralė atspindi 
visos visuomenės interesus. 3. Moralė reguliuoja platesnį santykių ratą. 4. Moralei būdingas 
spontaniškumas, ji formuojasi per ilgą laiką. 5. Moralė yra nerašyta, neformalizuota ir egzistuoja kaip 
visuomeninė nuomonė. 6. Į moralės normų sistemą įeina tik pirminės normos. Tokios, kurios tiesiogiai 
reguliuoja 
žmonių elgesį. 7. Moralė formuoja tiktai pareigas ir neformuoja teisių. 8. Moralės normų negalima 
tikslingai pakeisti. Jos egzistuoja, kol visuomenė jas aprobuoja. 9. Moralės normų adresatas tik žmogus. 
10. Reguliuoja ne tik išorinį elgesį, bet ir vidines nuostatas. 11. Sankcijos moralėje nėra iš anksto 
apibrėžtos. Moralės normų žmonės laikosi dėl vidinio 
įsitikinimo jų teisingimu. (sąžinės ir visuomeninio spaudimo) 
 
12. Moralės įvertinimas priklauso nuo žmogaus elgesio motyvų. 13. Moralumas yra atskiro individo 
charakteristika, bet skirta ir bendražmogiškai moralei. 
Teisės normų sąvybės (lyginant su morale) 
1. Formalizuota ir institucionalizuota. 2. Į teisės normų sistemą įeina ne tik pirminės, bet ir antrinės 
normos. (t.y. normos, 
nustatančios priminių normų kūrimo, ginčijimo sprendimus) 3. Teisės normos gali tikslingai keistis. 
4. Teisės šaltinis - viešoji valdžia. 5. Sankcijos už teisės normų nesilaikymą yra formalizuotos ir 
apibrėžtos iš anksto. 6. Teisės normų adresatai - fiziniai ir juridiniai asmenys. 7. Teisės normos reguliuoja 
tik išorinį žmonių elgesį. 8. Teisės vertinimui dažniausiai nesvarbūs poelgio motyvai. 
Teisės ir moralės santykis 
• Tam tikros teisės sampratos teisę ir moralę vertina kaip atskiras normatyvines sistemas, neturinčias 
būtino ryšio. 
• Egzistuoja teisės sampratos, kurios teisės ir moralės ryšį laiko būtinu. T.y. pagal jas teisės normos, 
kurios neatitinka moralės dėsnių, negali būti laikomos privalomomis teisine prasme. 
Religinės normos - tai elgesio taisyklės, reguliuojančios tam tikros religinės bendruomenės požiūrį į 
Dievą, narių tarpusavio santykius, bendruomenės organizavimo ir veiklos principus. Skiriamoji savybė - 
religinių normų laikymasis pagrįstas tikėjimo elementu: t.y. normos laikomos teisingomis ir būtinomis. 
Tai vienas iš seniausių elgesio reguliatorių. 
• Konservatyvus, pakankamai intensyvus net ir šiais laikais. 
• Tikinčiojo elgesio standartai išreiškiami religiniuose raštuose, kanonuose. 
• Ypatingą vaidmenį atlieka religinės tradicijos valstybės (Islamo valstybės). 
• Tokiose valstybėse pagrindinė valstybės pareiga - užtikrinti, kad būtų laikomasi religinių normų. 
• Jokia valstybė negali ignoruoti vyraujančios religijos požiūrios į reguliuojamas sritis. Pvz.: dirbtinis 
apvaisinimas, eutanazija, abortai. 
Politinės normos - politika - tai valstybės valdymo menas; politinės normos - tai elgesio taisyklės, 
reguliuojančios santykius valstybės valdžios siekimo ir išlaikymo sferoje. T.y. santykiai tarp socialinių 
grupių valstybės viduje; tarp valstybių; tarp tautų ir kt. 
• Išraiškos formos: politiniai manifestai; deklaracijos; partijų ir judėjimų programų dokumentai ir kt. 
• Tam tikros politinės normos gali būti išreiškiamos teisine kalba ir tapti teisinėmis. 
• Aukštos politinės kultūros šalyse veikia labai intensyviai. 
Korporatyvinės normos - tai taisyklės, kurios reguliuoja visuomeninių organizacijų, judėjimų ir kitokių 
susivienijimų elgesį. 
• Didžioji jų dalis - organizacinio pobūdžio - apibrėžia organizacijos steigimo principus, narių teises ir 
pareigas. 
• Skiriamasis bruožas - kuriamos narių interesais, todėl jų laikomasi dažniausiai savanoriškai. 
• Bendruoju požiūriu netūrėtų prieštarauti teisei ir moralei, bet valstybei yra sunku tai kontroliuoti dėl 
uždaros korporacijų struktūros. 
 
• Tam tikrais atvejais šios normos gali tapti ir tesės šaltiniu, kai sprendžiami ginčai tarp korporacijos ir 
korporacijos nario. 
• Dažnai susikerta su teisės normomis. Pvz.: pasaulininės korporacijos yra linkusios geriau patirti 
neigiamas pasekmes iš valstybės pusės, bet normų nekeičia. 
Paprotinės normos - tai elgesio taisyklės, įsitvirtinusios dėl daukartinio jų taikymo. 
• Vienos seniausių elgesio reguliatorių, konservatyvios, lėtai besikeičiančios. 
• Papročiai paprastai formuoja tradicijas. 
Tradicija = paprotys + ilgaamžiškumas + vertybinė orientacija + socialinės normos 
• Paprotys labai glaudžiai susijęs su morale. 
• Skirtumas tarp papročių ir moralės - paprotys yra tieks įprastas, kad mes nesusimąstom dėl jo kilmės ar 
vertybinio turinio. Pvz.: paspausti ranką, nesisveikinti per slenkstį. 
Teisės normų požymiai 
1. Teisės normos yra formaliai apibrėžtos elgesio taisyklės - suformuluotos tiksliai ir 
nedviprasmiškai. Skiriami du įio požiūrio aspektai: a) vidinis - teisės normose turi būti tiksliai įvardyti 
visi jos struktūriniai elementai: adresatas; aplinkybės; elgesio modelis; elgesio modelio pobūdis. Vidinis 
apibrėžtumas yra pasiekiamas taikant teisės techniką (specialius reikalavimus). b) išorinis - teisės 
taisyklės turi būti išreikštos ir paskelbtos oficialiu toje valstybėje nustatytu būdu. Šiuo metu Lietuvoje 
priimtos teisinės taisyklės yra skelbiamos teisės aktų registre. 2. Sistemingumas - teisės taisyklės veikia 
sistemoje; t.y. jos skirtos ne atskiriems atvejams 
nagrinėti, o tam tikroms tipinėms situacijoms. Viena teisinė taisyklė niekada neveikia. Bet kokią situaciją 
reguliuoja labai daug taisyklių vienu metu. Sistemingumas reiškia ir tai, kad teisės normos veikia sąveika 
su teisės principais. 3. Institucinis požymis - teisės taisyklės yra labai glaudžiai susijusios su viešąja 
valdžia: a) 
viešoji valdžia sukuria teisės taisykles arba jas sankcionuoja, t.y. suteikia visuotinį privalomumą kitoms 
socialinėms normoms. b) viešoji valdžia sukuria specialias kontroliuojančias institucijas, kurios vykdo 
stebėjimą, ar žmogaus elgesys atitinka teisės normas, ir kurios pritaiko teisės sankcijas, jei normos yra 
pažeidžiamos. 4. Teisės normų laikymasis yra garantuojamas specialiomis priemonėmis, t.y. teisinėmis 
sankcijomis, kurios prievarta yra pritaikomos pažeidėjui. Ne visos teisės normos turi teisines sankcijas, 
bet idealiuoju atveju turėtų turėti. 5. Visuotinis privalomumas - teisės taisyklės yra privalomos visiems, 
kurie patenka į jų veikimo 
sferą, nepriklausomai nuo to, ar adresatas pritaria, ar ne. 6. Bendrumas - dažniausiai sutariama, kad į 
teisės normų sistemą patenka taisyklės, kurios 
skirtos ne konkrečiam adresatui, o bendram (apibrėžtam rūšiniais požymiais). 7. Teisės normų 
viešumas - teisinės taisyklės turi būti viešai paskelbtos. 8. Dinamiškumas - teisės taisyklių turinys kinta, 
jomis yra siekiama skatinti pažangias 
visuomenines tendencijas. 9. Refleksiškumas - teisės normos kuriamos visada atsižvelgiant į faktinį 
žmonių elgesį. 
Klasikiniai teisės normų požymiai: 1. Teisės normoms keliami turinio reikalavimai - teisės normos negali 
prieštarauti teisės 
principams ir pamatinėms žmogaus teisėms. 2. Teisės normoms būtinas nors minimalus visuomenės 
akceptavimas. 
 
Teisės sąvokos reikšmė ir daugiaprasmiškumas 
• Lietuviška sąvoka teisė yra kildinama iš sąvokos ,,tiesus”. 
• Sąvoka teisė yra labai nauja lietuvių kalboje. 
• Anksčiau buvo: tiesos, įstatymai ir pnš. 
• Terminas teisė lietuvių kalboje yra vartojamas įvairiomis reikšmėmis: 1. Terminas teisė gali būti 
vartojamas ne teisiniame kontekste. Labiau moraliniame arba 
paprotiniame. 2. Teisine prasme sąvoka taip pat yra įvairiareikšmė: a) Teisė kaip ypatinga 
normatyvinė sistema, veikianti konkrečioje valstybėje. (Objektyvioji teisė) 
tai visos teisinės taisyklės, kurios objektyviai veikia toje visuomenėje. b) Teisė kaip konkretaus 
asmens elgesio galimybė, kurią jam garantuoja viešoji valdžia. 
(Subjektyvioji teisė). Pvz.: nuosavybės teisė subjektyviąja prasme - tai savininko teisiškai ginama 
galimybė valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančiu turtu. 3. Žmogaus teisės kaip kategorija - taip 
pat subjektinės teisės, tačiau joms būdinga tai, kad tai 
yra pačios svarbiausios pamatinės teisės, kurias turi kiekvienas žmogus. Ši kategorija yra glaudžiai 
susijusi su prigimtinių teisių doktrina. 4. Pozityvioji teisė (objektyvioji teisė) - visa konkrečioje valstybėje 
galiojanti teisė. Nepainioti 
su teisiniu pozityvizmu!!! 5. Ordinarinė teisė - tai viešosios valdžios sukurtos teisinės taisyklės. Šiai 
sąvokai prieš 
pastatoma konstitucinė teisė. T.y. aukštesnės pakopos teisė, dažniausiai siejama su tauta, o ne viešąja 
valdžia. 
• Teisės teorijoje yra skiriama tokia subjektyviosios teisės struktūra: 1. Teisė pačiam atlikti tam tikrus 
veiksmus. 2. Teisė reikalauti, kad kiti asmenys netrukdytų atlikti tam tikrus veiksmus. 3. Teisė kreiptis į 
teismą, reikalaujant, kad pažeista teisė būtų apginta. 

Teisės sapratos 
Neegzistuoja viena teorija, kuri atsakytų į klausimą ,,Kas yra teisė?”. Ir nebus, nes: 
• Teisė - tai kultūros reiškinys. 
• Teisei pažinti yra taikomi įvairūs metodai, kurie sukuria skirtingus rezultatus. 
• Teisė yra glaudžiai susijusi su vertybėm, o skirtingos kultūros išpažįsta skirtingas vertybes. 
• Atsakymas į klausimą, kas yra teisė, yra labai svarbus: a) teoriniu aspektu, nes turime susitarti, kokį 
reiškinį laikome teisiniu. b) šis atsakymas svarbus ir praktikuojančiam teisininkui, nes tik išaiškine, kas 
yra teisė, galime 
nustatyti, kurie mūsų argumentai yra teisiniai, o kurie ne. 
• Į klausimą, kas yra teisė, skirtingos teisės teorijos (sampratos, mokyklos) siūlo skirtingus atsakymus. 
• Visos teisės mokyklos siekia ištirti teisės ontologiją, esmę. 
• T.y. nustatyti faktus, kurie sudaro teisę. 
 • Visas teisės mokyklas galime suskirtyti į dvi stambias grupes: 1. Jungia skirtingas teisės mokyklas, bet 
visoms joms būdingas toks požiūris: jos laiko, kad 
teisė yra vienarūšiai faktai, tik reikia susitarti kurie būtent sudaro teisę. Trys grupės: A. Mokyklos, 
kurios teigia, kad teisė yra tam tikros teisinės idėjos. Psichologinės... B. Mokyklos, kurios teigia, kad 
teisės esmę sudaro teisės normos. Teisinis pozityvizmas, 
teisinis normatyvizmas. 
 
C. Mokyklos, kurios teigia, kad teisės esmę sudaro teisiniai santykiai. Realus žmonių elgesys. 
Sociologinio, teisinis realizmas. 2. Mokyklos, kurios mano, kad teisė yra per daug sudėtingas 
reiškinys, kad galėtume apibrėžti 
per vienarūšius faktus. 
Plačiosios teisės sampratos, kurios apibrėžia teisę, kaip tam tikrų faktų kombinacijas. Reiškinys laikomas 
teisiniu, kai jis vienu metu egzistuoja ir kaip teisės idėjos, ir kaip teisės norma, ir kaip teisiniai santykiai. 
• Pagal metodologiją (kaip teisė yra tiriama) teorijas galima suskirstyti į keturias grupes: 1. Teorijos, 
kurios taiko teologinę motodologiją. Religinio pobūdžio teisės sampratos. Reiškiniai 
analizuojami antijusliniu pagrindu pasitelkiant vaizduotę. 2. Teorijos, kurios taiko metafizinę arba 
abstrakčią metodologiją. Taikomi abstraktūs, 
spekuliatyvūs metodai. 3. Teorijos, kurios taiko pozityviąją metodologiją. Stebima realybė, siekiant 
nustatyti empyrinius 
ryšius, atmetant viską, kas spekuliatyvu ar teologiška. 4. Teorijos, kurios taiko mišriais 
metodologijas. 

Teisinis pozityvizmas 
Siejamas su žodžiu positivus (tikslus, aiškus) 
• Niekada neegzistavo vieningos teorijos pavidalu, jį sudaro daug srovių, mokyklų ir kt. 
• Modernus pozityvizmas prasidėjo XVIII a. pab., įsitvirtino XIX a., ir tvirtai laikėsi iki II P.K. 
• Po to pozityvizmo įtaka pradėjo mažėti, o pati samprata švelnėti. 
• Teisinis pozityvizmas įvedė į teisę sistemą ir logiką ir išvalė teisę nuo vertybių. 
• Oponuojant teisinį pozityvizmą susikūrė visos kitos teisinės sampratos. 
• teisinis pozityvizmas siekė pritaikyti filosofinį pozityvizmą teisei. Pagal jį veinintelė ir tikroji teisė yra 
valstybės sukurta teisė. 
• Žmonės privalo paklusti tai teisei besąlygiškai. 
• Nėra kito teisingo, išskyrus tą, kuris įtvirtina tas vertybes teisinėse taisyklėse. 
• Teisės ir moralės ryšys nėra būtinas, nors yra pageidaujamas. 
• Skiriamos dvi teisinio pozityvizmo tradicijos: anglosaksų ir kontinentinė. Anglosaksų pozityvizmo 
požymiai: 
• Teisė - tai bendro pobūdžio įsakymai. 
• Nėra tiesioginio ryšio tarp teisės ir moralės. 
• Teisės mokslas tiria tik tokią teisę, kokia yra ir neturi užsiimti idealios teisės paieška. 
• Teisinių kategorijų tyrimas turi būti atskirtas nuo istorinio, sociologinio, vertybinio, moralinio 
konteksto. 
• Teisė - tai uždara loginė sistema, iš kurios gali būti išvestas sprendimas, remiantis logikos taisyklėmis. 
Prie šių požymių kontinentinis pozityvizmas pridėjo: 
• Teisinė tvarka - tai išskirtinai žmonių sukurta tvarka. 
• Vienintelis teisės šaltinis - įstatymas. 
• Suverenas turi neribotą galią leisti įstatymus. 
• Teisininkai, kaip ir visi žmonės, privalo besąlygiškai paklusti įstatymams. 
• Teisėjai veikia kaip įstatymų leidėjo burna ir jokios interpretacijos jam neleidžiamos. Po II P.K. 
pozityvizmas, reaguodamas į kaltinimus, pradėjo švelnėti. 
 
Naujasis pozityvizmas 
• Ir toliau pozityvistai analizuoja teisę ,,per se” (per ją pačią), tačiau laikosi releatyvios pozicijos. 
• Jei bus susitarta dėl visuotinai priimtinos vertybių sistemos, bus galima jas įtraukti į teisės studijas. 
• Neopozityvizmas praranda metodologiją, grynumą ir pripažįsta kitų normatyvinių sistemų ryšį su teise. 
Teisinio pozityvizmo apibendrinimas 
• Teisinis pozityvizmas - labai aiški ir konkreti teisės sistema. 
• Tai viena iš nedaugelio monistinių teisės sampratų, nes pagal ją teisė - tos taisyklės, kurias išleido ir 
paskelbė viešoji valdžia. 
• Jokių kitų teisių nėra. 
• Pagrindinis pozityvizmo tikslas - iš teisės eliminuoti visas vertybes. 
• Teisė turi būti tiksli, konkreti ir besąlygiškai privaloma visiems. 
• Teisės esmės ieškoma analizuojant teisinius tekstus (teisė kokia yra) taikant empyrinius tyrimo metodus. 
Teisė - valstybės sukurtos ir paskelbtos elgesio taisyklės 
J. Austin (1790-1859) : 
• Dieviškoji teisė, moralė neturi juridinės vertės. 
• Teisė tai taisyklės, sukurtos valdžią turinčių, mąstančių būtybių kitoms mąstančioms būtybėms. 
• Teisė yra tik tokios taisyklės ^ ir niekas daugiau. 
• Teisines taisykles kuria suverenas (tas, kas turi politinę valdžią) 
• Teisė - tai nevienkartinės, o tik bendro pobūdžio taisyklės, kuriomis kažkas liepiama. Austino sukurta teorija šiuo 
pagrindu yra vadinama liepimų teorija. 
• Teisę apibūdina tokie keturi jos elementai : suverenas, liepimas (įsakymas), pareiga (draudimas arba 
įpareigojimas), sankcija(priemonė, kuri taikoma už liepimų nesilaikymą) 
• Teise Austinas laikė tik valstybės vidaus teisę; pozityvia morale jis laikė tarptautinę teisę. 
Hartas (1907-1992) : 
• Priklauso neopozityvistams (t.y.švelnesniai pozityvizmo krypčiai) 
• Savo teoriją Hartas kūrė kritikuodamas ir peikdamas Austino teoriją. 
• Jis, kaip ir Austinas, atmetė prigimtines teises, kitokios, ne žmonių sukurtos, teisės egzistavimą. 
• Laikė, kad Austino schema yra per daug paprasta šiuolaikinei visuomenei. 
• Jis teisę apibrėžė kaip pirminių ir antrinių normų junginį. 
• Pirminės normos pagal jį, tai tokios elgesio taisyklės, kurios tam tikroj bendruomenėj galioja dėl vidinio ir išorinio 
faktoriaus. 
• Išorinis faktorius - dauguma žmonių elgiasi tam tikru būdu; vidinis faktorius - žmonės pripažįsta tam tikrą elgesį 
būtinu ir teisingu. 
• Pirminės normos - tai būtiniausios elgesio taisyklės, kurias žmonės akceptuoja ir jį laikosi. Pvz:. nevok, nežudyk, 
laikykis susitarimo. 
• Primityvioje bendruomenėje tų normų užtenka. 
• Šiuolaikinei visuomenei pirminių normų nepakanka. 
• Pagal jį šiuolaikinei visuomenei būtinos antrinės normos ir jis iššskiria tris grupes : 
Pripažinimo taisyklės. Tai yra taisyklės, nustatančios, kurias normas galime laikyti pirminėmis normomis. Tai 
silpniausia Harto koncepcijos vieta. 
Keitimo taisyklės. Jos nustato, kas ir kokiu būdu gali keisti normas. 
 
Bylų sprendimo taisyklės. Tos taisyklės leidžia nustatyti, ar pirminės normos buvo pažeistos ir nurodo, kokias 
poveiko priemones galima taikyti pažeidėjams. 
• Pagal Hartą teisė yra TIK TEISĖS NORMOS (pirminės ir antrinės) 
• Nuo Austino jis skyrėsi tuo, kad normomis laikė ne tik liepimus formuluojančias taisyklės, bet ir galias 
suteikiančias taisykles. 
• Hartas išlieka pozityvistu, nes teisę siekė paaiškinti per “se” (ja pačia). 
• Nuo klasikinių pozityvistų jis skyrėsi pripažinimo taisykle, kuri įgyja kažkokios sociologinės teisės sampratos 
požymį. 
Kelzenas (1881-1973) : 
• Teisinio normatyvizmo pradininkas (Pati radikaliausia pozityvizmo atmaina) 
• Konstitucinio teismo modelio tėvas. 
• Atmetė teisėje moralę ir kitokias vertybes. 
• Teisę nagrinėjo kaip “grynąją teisę”, ty išvalytą nuo vertybių ir kitokių spekuliacijų 
• Skirtingai negu pozityvistai, jis talpino teisę srityje “privalo būti” (soll) , o ne srityje “yra” (sein) 
• Pagal jį teisę sudaro tokios normos, kurios nustato, aprašo teisės pažeidimą kaip sankcijos taikymo prieladą ir 
pareigą pritaikyti teisinę sankciją. 
•  Jei  yra  “x”,  privalo  būti  “y”.  Jei  kažkas  įvykdė  vagystę,  jis  privalo  būti  nubaustas. Visas kitas teisės normas ( tas, 
kurios  formuluoja  draudimus  ar  suteikia  galias  taikyti  sankcijas)  jis  laikė  nebūtinomis,  neprivalomomis, 
papildančiomis, aptarnaujančiomis. 
• Pagal Kelzeną teisė tai prievartinė tvarka. Būtent valstybės organizuota prievarta yra skiriamoji teisinės tvarkos 
savybė. 
• Kelzenas teisę tiria dviem aspektais: Statiniu aspektu (galiojančios teisės nuotrauka, kai užfiksuojami pažeidimai ir 
taikomos sankcijos) Dinaminiu aspektu (kaip impulsų sistemą, dėl kurios visa teisinė sistema funkcionuoja) 
• Helzenas visas teisės normas sudėliojo į hierarchinę piramidę: 
• 
Konstitucija Įstatymai (parlamento priimti aktai) Vyriausybės priimti aktai Vyriausybei pavaldžių institucijų priimti 
aktai Individualūs paliepimai 
Šalia piramidės Helzenas įkūrė pagrindinę normą, kuri nepriklauso normų sistemai ir kuri duoda impulsą veikti visai 
normų sistemai ir kuri nulemia, kad teisė yra būtent tokia. Pagrindinė norma yra arčiausiai konstitucijos, bet tai nėra 
tapatu konstitucijos tekstui. 
• Pagal Helzeną teisėje nėra ir negali būti teisinių spragų, nes pati sistema viską išsprendžia. 
• Kelzeno ir kitų pozityvistų kuriama teisės samprata yra dažnai pavadinama etatistine teisės samprata ( valstybinė 
teisės samprata) Ji galėtų būti išreiškiama tokia schema: 
Visuomenė -> valstybė-> teisė 
Ši schema yra priešpasakoma kitai schemai : 
Visuomenė-> teisė - > valstybė (societarinė teisės samprata) 
 
Prigimtinė teisės mokykla 
Neegzistuoja kaip vieninga teorija ir veikia kaip skirtingų krypčių, srovių visuma. P.T.M tai nemonistinė, o 
dualistinė teisės samprata. Tai yra žmonių arba valstybės sukurta teisė (pozityviąją teisę ir tikrąją teisę) Aukštesniąją 
teisę, kuriai pozityvioji teisė turi būti kuriama būtent prigimtinės teisės pagrindu. Ius naturale - prigimtinė, t.y. 
natūrali teisė Prigimtinė teisė tai tam tikrų normatyvinių principų visuma, kuri egzistuoja objektyviai, 
nepriklausomai nuo žmogaus ar valstybės valios. Pozityvioji teisė negali tiems normatyviniams principams 
prieštarauti. Problema : skirtingos prigimtinės teisės teorijos nustato skirtingus normatyvinių principų šaltinius. 
NORMATYVINIAI PRINCIPAI = PRIGIMTINĖS TEISĖS ESMĖ 
Šaltiniai : Protas -> Dž. Lokas, Grocijus Žmogaus prigimtis Dieviškoji valia -> Augustinas, Tomas Akvinietis 
Raidos etapai: 
I. Senovės graikų etapas. Jau tada skyrė, kas yra teisinga žmogaus prigimty ir kas yra teisinga 
įstatyme. II. Senovės Roma. Šiuo laiku atsirado terminas “ius naturale”. Juristas Paulius suformulavo tokius 
veikiančios ir prigimtinės teisės skirtumus: a) Prigimtinė teisė yra veikiančios teisės pagrindas b) Prigimtinė teisė 
yra kriterijus veikiančios teisės III. Viduramžiai. Vyravo teologinės (religinės) kilmės teisės samprata. Augustinas- 
pirmasis filosofas, ėmęs kalbėti apie skirtingų rūšių įstatymų egzistavimą, Jis išskyrė : a) Amžinąjį įstatymą (Dievo 
protą ir valią) b) Prigimtinį įstatymą. Amžinojo įstatymo antspaudas žmogaus sąmonėje c) Laikinasis (žmonių 
sukurtas įstatymas) Nustato tai, kas yra liepiama ir draudžiama konkrečiu įstatymo 
laiku. 
Tomas Akvinietis XIII a. ,, Apie įstatymus” - pirmoji išsami teisės studija, padarius įtaką visai Vakarų 
teisės raidai. 
• Šis kūrinys yra itin nuoseklus ir būtent tai lėmė, kad jo nuostatatas kartojo visos šiulaikiškos prigimtinės 
teisės mokyklos, nepasant to, kad tai buvo religinės prigimtinės teisės atstovas. 
• T. Akvinietis be Šv. Augustino išskirtų trijų prigimtinės teisės rūšių išskyrė ir dar vieną - Dieviškasis 
įstatymas, kurį supranta kaip tikėjimo tiesas. 
• Pagal jį, žmogiškieji įstatymai gali būti neaiškūs, prieštaringi, jie nereguliuoja žmogaus mąstymo, todėl 
žmogui būtina ir religinių tiesų, kurios reguliuoja viską. (dešimt dievo įstatymų) 
IV. Nuo XVIII a. prigimtinės teisės nuostatos transformuojasi į nuostatas apie žmogau teises ir valstybės 
pareigą jas ginti. 
• Su prigimtinės tesės šūkiais vyko buržuazinės revoliucijos, prigimtinės teisės nuostatos pateko į 
Prancūzijos ,,Žmogaus ir piliečio teisės deklaraciją”, o vėliau perkeltos į Europos šalių konstitucijas. 
• Analogiškas procesas vyko ir Amerikoje. 
 
• Tačiau po buržuazinių revoliucijų prigimtinės teisės doktrina prigimtinės teisės doktrina patyrė fiasko. 
• Viena vertus, paaiškejo, kad žmonės netapo laisvi ir lygūs. 
• Kita vertus, buvo akivaizdu, kad prigimtinės teisės nuostatos pradėdav veikti tik tada, kai jos buvo 
įrašytos į pozityviąją teisę. 
• Pozityvizmas nugalėjo prigimtinės teisės mokyklą. 
V. Po II Pasaulinio karo stebimas prigimtinės teisės renesansas. 
• Po visų visuomeninių kataklizmų prigimtinė teisė atgyja. 
• Radbruko formulė? VI. Šiuolaikinės prigimtinės teisės srovės pagrinde analizuoja teisės moralumo 
klausimus. 
• Tai yra - siekia nustatyti tam tikrą teisės moralinį minimumą, be kurio teisė negali egzistuoti. 
• Fuller XX a. Savo darbuose šis autoris polemizavo su Hartu. ,,Teisės moralumas” 
• Sakė, kad klausimas, kas yra teisė, turi būti pakeistas į klausimą, kokia yra morali teisė, kas yra gera 
teisė. 
• Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, Fulleris suformuluoja aštuonis reikalavimus, kurie užtikrina vidinį 
teisės moralumą: 1. Teisės bendrumas - reikalavimai turi būti vienodi visiems. 2. Teisės viešas 
paskelbimas. 3. Teisės grįžtamojo galiojimo uždraudimas (nors pripažino, kad kartais tai yra 
neišvengiama). 4. Suprantamumas ir aiškumas. 5. Neprieštaringumas. 6. Uždraudimas nustatyti 
reikalavimus, kurių neįmanoma įgyvendinti. 7. Pastovumas laike - dažnų pokyčių vengimas. 8. 
Reikalavimas, kad valstybinės institucijos laikytųsi teisinių reikalavimų. 
• Hartas labai kritikavo šiuos reikalavimus ir sakė, kad tai yra tiesiog procedūriniai teisės reikalavimai, 
kuriuos pripažįsta pozityvistai. 
• Geny 1861 - 1959. Pagal jį prigimtinė teisė - objektyviai duotos vertybės. 
• Dabin 1889 - 1971. Prigimtinė teisė - tai moralė. 
• Džonas Finnis. Prigimtinė teisė - tai vertybės ir praktinio proto reikalavimai. 

Psichologinė teisės samprata 

• Pagrindinis atstovas - Levas Petražičkis? 
• Į teisės mokslą jis įėjo kaip psichologinės teisės atstovas. 
• Kritikavo ir teisinį pozityvizmą ir prigimtinę teisę. 
• Iš prigimtinės teisės mokyklos paėmė du teiginius: 1. Pripažino, kad teisė egzistavo dar iki valstybės 
atsiradimo. 2. Skyrė dvi teisės formas - pozityviąją teisę ir tikrąją teisę, vadino ją intuitiviaja teise. 
• Petražičkis skyrė dvejopas žmogaus emocijas: vienpuses emocijas, kai žmogus jaučia pareigą elgtis tam 
tikru būdu ir nėra to, kas galėtų pareikalauti pareigą atlikti. Iš šių emocijų jis kildino dorovės normas. 
Taip pat skyrė dvipuses emocijas, kai žmogus jaučia pareigą elgtis tam tikru būdu ir yra, kas gali 
pareikalauti tą pareigą atlikti. Iš šių emocijų jis kildino teisės normas. 
• Pagal Petražičkį - teisė egzistuoja tik žmogaus sąmonėje kaip emocijos, kaip suvokimas. Kitokios teisės 
nėra. Kiek yra žmonių - tiek yra teisės sampratų. 
• Tą teisę, kuri yra kiekvieno žmogaus sąmonėje, jis ir vadino intuityviąja teise. 
 
• Pagal jį, valstybės sukurta teisė privalo atitikti daugumos žmonių intuityviąją teisę. Priešingu atveju 
tokia valdžia bus nuversta, dažniausiai su visa politine, ekonomine sistema. 
• Pagal jį teisė yra įtakingesnė negu moralė. 
• Teisė gali būti daug rezultatyvesnė, įpratindama žmones elgtis tinkamai. 
• Sukūrė unikalią teisės teoriją, į ją įtraukdamas logikos ir psichologijos laimėjimus. Jį vertinę kritikai 
pastebėjo, kad jo teorija yra panaši į tam tikrą prigimtinės teisės variantą. 
• Ši teorija padarė didelę įtaką skandinaviškam realizmui. 

Sociologinio pobūdžio teisės sampratos 

• XIX - XX a. teisės mokslas vis labiau rėmėsi kitais socialiniais mokslais ir susiformavo atskyra tyrimo 
kryptis - sociologinė teisės samprata, kurią taip pat sudaro įvairios srovės. 
• Bendri sociologinės sampratos požymiai: 1. Suvokimas, kad teisė yra tik vienas iš daugelio elgesio 
reguliatorių. 2. Atmetimas idėjos, kad teisė yra logiškai sukonstruota nuosekli sistema. 3. Skeptiškas 
požiūris į teisę, kuri egzistuoja knygose ir tekstuose. 4. Polinkis teisę nagrinėti realiame veikime. 5. 
Atmeta kažkokios objektyviai egzistuojančios natūralios tvarkos idėją ir sako, kad teisė 
visada priklauso nuo socialinio konteksto. 6. Daugiausia remiasi sociologijos ir antropologijos 
metodais. 
Augustas Comte, Maksas Vėberis, Emilis Durkheimas, Karlas Marksas, Eugenas Erli. 
• Pagal Erli. Suformulavo sąvoką gyvoji teisė ir priešpastatė jai pozityviąją teisę. Teigė, kad kiekvienas 
žmonių usivienijimas turi savo gyvąją teisę. Teisę suprato kaip socialinius faktus, kurie nebūtinai kyla iš 
valstybės nurodymų. Žmonės tiesiog elgiasi tam tikru būdu dėl tam tikros galimos socialinės prievartos. 
Valstybinė prievarta tik dalis socialinės prievartos. Pagal jį teisėjo užduotis - integruoti arba suderinti 
pozityviąją teisę ir gyvąją teisę. Jo vertinimu teisėjas turėtų netaikyti pasenusių arba netinkamų įstatymų, 
o suteikti primumą gyvajai teisei. Teisės esmės reikia ieškoti sutarčių tekstuose, teismų sprendimuose, 
faktiniame žmonių elgesyje. 
Kraštutinė sociologinės teisės samprata - Amerikietiškas teisinis realizmas 
• Pagrindinis atstovas - Oliveris Vendelis Holmes vyresnysis. 
• Suformulavo pagrindines realizmo tezes: 1. Teisė yra tai, ką nusprendžia teismai. 2. Teisės mokslo 
tikslas - prognozuoti, ką teisėjai nuspręs. 3. Pagal jį ,,blogam žmogui” rūpi ne įvairios teorinės 
konsepcijos, o kas jam atsitiks teisme. 
• Llewellyn: teisinis relizmas remiasi dviem pagrindinėm tezėm: 1. Teisėjai jau turi bylos sprendimo 
rezultatą dar iki tinkamos normos paieškos. Šį sprendimą 
dažniausiai nulemia neteisiniai motyvai. Tai, ką teisėjas apskritai laiko teisingu. Besibylinėjančios šalies 
požymiai: turtingas, neturtingas; rasė, tautybė ir pan. Teisėjo ideologinės pažiūros. Pirmojo įspūdžio 
taisyklė 2. Iš anksto priimtą sprendimą teisėjas vėliau siekia pateisinti teisiniais argumentais, teisės 
normomis. Būtent teisiniame realizme teisinio sprendimo priėmimas tampa intuicijų ir nuojautų procesu. 
Teisinio realizmo atstovai siūlo tirti teisinių procesų dalyvių elgesį ir ieškoti dėsningumų tam, kad galėtų 
prognozuoti sprendimą panašioj byloj. 
• Panašios sampratos atstovu galima laikyti Richardą Poznerį. ,,Jurisprudencijos problemos” 
• Ekonominės teisės mokyklos atstovas. 
 
• Pagal jį teisėjo sprendimas turi būti pragmatiškai geras, o kokie argumentai jį pagrįs - tai jau antraeilis 
klausimas. 

Istorinė teisės mokykla 

• Atstovai - Savinje, Puchta. 
• Ypač įsitvirtino XVIII - XIX a. Vokietijoje. 
• Kai kurių autorių vertinimu, būtent šitoje mokykloje, o ne teisiniame pozityvizme, reikėtų ieškoti 
fašizmo ištakų. 
• Teisė neatsiranda paskelbimo būdu ir teisė negali būti sukurta ant kažkieno stalo. 
• Teisė turi atitikti tautos dvasią, kultūrą, tradiciją, papročius. 
• Įstatymų leidėjas negali kurti naujų elgesio tasyklių, jis turi stebėti žmonių papročius ir juos užrašyti. 
• Skiria tris teisės rūšis: 1. Paprotinė teisė. Visuomenėje jau įsitvirtinusios taisyklės. 2. Valdžios sukurta 
teisė. Kaip pagalbinė priemonė suprasti paprotinę teisę. 3. Teisininkų sukurta teisė. Taisyklės, 
atsirandančios teisininkams aiškinant paprotinę ir 
valstybės sukurtą teisę. 
• Reikšmė: jos įtakoje teisėje įsitvirtino istorinis metodas; teisinis paprotys įgijo savanrankiško teisės 
šaltinio reikšmę. 

Sudėtinė teisės samprata 

• Tai teisė, apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau antologinių lygmenų visuma. 
• Berman ,,Integracinė jurisprudencija”. 
• Tai autorius, kuris manė, kad tarp skirtingų teisės smapratų yra daug daugiau sąlyčio taškų negu 
skirtumų. 
• Jo vertinimu skirtingo mokyklos kalbėjo apie tuos pačius dalykus, bet vartojo skirtingą terminiją. 
• Bermanas siūlo sudaryti žodyną, kuris leistų tas skirtingas mokyklas sujungti. 
Teisinis pozityvizmas Prigimtinė teisės teorija Istorinė teisės mokykla 
Politika (suvereno įsakymai) Moralė Istorija 
Valia Protas Atmintis ir vaizduotė 
Valdžia Sąmonė Bendruomenės sutarimas 
Įstatymų leidyba Teisingumas Paprotys 
Normos Principai Precedentas 
• Bermanas pozityvizmo kategorijas siekė suderinti su prigimtinės teisės ir istorinės teisės mokyklomis. 
• Teisė - tai politkos ir moralės balansas istorijos kontekste. 
• Reikšmė: atkreipė dėmesį į atskirų teisės sampratų nepakankamumą, nes kiekviena iš jų yra vienpusiška, 
tačiau pati jo konstrukcija - gan dirbtinė, schematiška ir tos kategorijos nedera taip, kaip jam atrodė. 
 
• Ronaldas Dvorkinas. 1931 - 2013. ,,Principo reikalas” 
• Kritikavo pozityvizmo nepakankamumą. 
• Teisę suprato kaip visumą, kaip integruotą sistemą, į kurią be teisės normų taip pat įeina ir kitos 
nuostatos. T.y. teisės principai ir politinės nuostatos. 
• Dvorkinas yra laikomas didžiuoju teisės principų analitiku, išskyrusių teisės principus kaip ypatingos 
svarbos kategoriją. 
• Pagal Dvorkiną, priimant teisės sprendimą turi būti vertinamos visos teisinės nuostatos - ir normos, ir 
principai. 
• Pagal jį, visi atsakymai slypi teisės viduje. 
• Bet kurioje byloje yra vienintelis teisingas sprendimas, kurį teisėje galima surasti. 
• Dvorkino mokymo neina įjungti į jokią teisės mokyklą, bet dažniausiai jis yra pristatomas kaip 
vientysosios interpretacinės teorijos atstovas. 

Teisės sampratos pagal metodologiją 

Tyriamasis lygmuo 
Kas yra teisė (ontologija) 
Kaip teisė pažįstama (etistemologija) 
Kaip teisė tyriama (metodologija) 
Teisės sampratos 
Kalbinis, loginis lygmuo 
Normų sistema Supratimas Logikos priemonės 
ir kalbotyros metodai 
Teisinis pozityvizmas 
Sociologinis lygmuo 
Socialinis faktas Stebėjimas Sociologinės 
technikos ir metodai 
Sociologinė teisės samprata ir teisinis pozityvizmas 
Psichologinis lygmuo 
Psichinis faktas Stebėjimas Psichologinės 
technikos ir metodai 
Psichologinė teisės samprata, skandinaviškas realizmas 
Aksiologinis lygmuo 
Vertybės Vertybių pažinimas Įvairi Prigimtinės teisės 
mokykla 
Įvairių lygmenų visuma 
Sudėtinis reiškinys Sudėtinė 
etistimologija 
Įvairi Bermano, 
Dvorkino teisės samprata 
 
Teisės normos galiojimo kriterijai pagal teisės sampratas 
Vertybinis kriterijus 
Formalusis kriterijus 
• Norma yra laikoma teisine, jeigu atitinka visuomenėje vyraujančią vertybių sistemą 
• Norma laikoma teisine, jeigu ją išleido kompetetingas teisėkūros subjektas ir paskelbė viešai. Teisinis 
pozityvizmas. 
• Norma yra laikoma teisine, jeigu dauguma žmonių elgesi tokiu būdu, jei pakankamai reali sankcija už 
jos nesilaikymą. 
• Pagal tai, kokia teisės samprata yra įsitvirtinusi valstybėje parenkamas ir argumentas įrodinėjant normos 
galiojimą. 

Konvencinė teisės samprata 

• Tai nėra savarankiška teisės samprata. 
• Konvencinė teisės samprata - tai bandymas suformuluoti darbinę teisės sampratą, tinkančią tiek 
paprastam žmogui, tiek teisininkui. 
• Konvencinė teisės samprata bus formuluojama eliminuojant pačius didžiausius prieštaringumus ir 
susitariant dėl bendrų teisės požymių, kurie yra būdingi vakarų teisinei tradicijai. 
• Skirsime konvencinę teisės sampratą pagal jos formo ir konvencinę teisės sampratą pagal jos turinį. 
• Pagal formą: 
• Apibrėšim konvencinę sampratą naudodamiesi Harto terminija. ,,Ką teise laiko žmogus iš gatvės?” a) 
normos nustatančios elgesio modelius. b) normos nustatančios, kad už nukrypimą nuo nustatytų elgesio 
modelių būtų skirta sankcija ir 
nustatnčios pareigą atlyginti žalą. c) normos nustatančios procedūras, kuriu reikia laikytis siekiant 
teisinių padarinių. pvz. laikytis 
notarinio sandorio formos. 
Norma 
Elgsenos kriterijus 
 
d) teismai, ar kitos institucijos, turinčios teisę spręsti ginčus ir nustati, ar normos buvo pažeistos. e) 
teisėkūros subjektai, kuriantys naujas normas ir naikinantys senas. Seimas, vyriausybė ir kt. 
• Visus šiuos elementus galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Normatyviniai elementai - teisė kaip elgesio 
taisyklės (a, b, c). 2. Instituciniai elementai - taisykles kuriančios ir taikančios institucijos (d, e). 
• Konvencinė teisės samprata pagal turinį: 
• XX a. antrojoj pusėj stebimos pastangos kurti integruojančią teisės sampratą, kuri panaikintų iki tol 
žinomų teisės sampratų nepakankamumą. 
• Nepakankamumas: 1. Teisinis pozityvizmas nepakankamas, nes iš teisės eliminuojamos vertybės ir 
bendražmogiškos moralinės nuostatos. 2. Prigimtinės teisės koncepcija nepakankama, nes yra 
neapibrėžta, nenuosekli, chaotiška ir 
neturi sistemos. 3. Sociologinė ir psichologinė teisės sampratos nepakankamos, nes sukuria sąlygas 
teisiniam 
subjektyvizmui ir nevienodam teisės supratimui. 
• Teoretikai išsikėlė uždavinį sukurti tokią teisės tyrimo schemą, kuri leistų garantuoti bent minimalų 
teisės moralumą ir tuo pačiu užtikrintų jos vienodumą ir stabilumą. 
• Šiais pagrindais galėtume išskirti turininguosius (vidinius) konvencinės teisės požymius: 1. Teisė 
suprantama kaip ypatinga normatyvinė sistema, kuri iš kitų socialinių normatyvinių 
sistemų išsiskiria savo apibrėžtumu ir efektyvumu. 2. Sutariama, kad dauguma prigimtinės teisės 
nuostatų jau pateko į pozityviąją teisę (ypač akcentuojama konstitucija), todėl manoma, kad prigimtinės 
teisės nuostatos gali būti apgintos pozityviosios teisės apimty. 3. Pripažįstama nevalstybinė teisės kilmė, 
nurodant, kad teisės kūryba prasideda visuomenėje, 
o viešoji valdžia arba valstybė įsijungia tik galutinėje jos stadijoje. Valstybė privalo teisę teisingai 
užrašyti ir teisingai taikyti. 4. Teisiškai reikšmingais laikomi ne tik valstybės išleisti teisiniai nurodymai, 
bet ir stichiškai 
susiformavę teisės šaltiniai (teisiniai papročiai ir teisės principai) arba pačių žmonių sukurtos taisyklės 
(sutartys). 5. Pripažįstami ir tiesiogiai taikomi teisės principai, kaip fundamentalias vertybes išreiškiantys 
elgesio modeliai. Nurodoma, kad kiekviena teisė norma turi būti patikrinama derėjimo su teisės principais 
požiūriu. Jei susikerta teisės norma ir teisės principai ir neįmanoma jų suderinti, turi nugalėti teisės 
principas. 6. Teismui suteikiama galimybė netaikyti aiškiai neteisingo įstatymo, o pasitikrinti jo 
teisingumą specialiu instituciniu būdu. Pvz. kreipiantis į konstitucinį teismą. Teismas ir pats gali netaikyti 
jo vertinimu neteisingo įstatymo, tačiau tokį sprendimą būtina atskirai argumentuoti. 7. Prezumuojama, 
kad valstybės vardu teisę kuria racionalus ir protingas įstatymų leidėjas, kuris suvokia, kokias teisines 
taisykles jis privalo kurti. Įstatymų leidėjui yra nubrėžiamos ribos, jo sukurtos taisyklės negali prieštarauti 
teisės principams ir pagrindinėm žmogaus teisėm. 
• Tai vakarų teisiniai kultūrai būdingi teisės, kaip ypatingos tvarkos, turiningieji požymiai. 

Teisės šaltiniai 
• Sąvokos teisės šaltiniai daugiareikšmiškumas: 
• Teisės terijoje išskiriamos įvairios sąvokos tesės šaltiniams reikšti: 
 
1. Materialieji teisės šaltiniai - tai visuomeniniai interesai ir visuomenės egzistavimo sąlygos, dėl kurių 
valstybėje susiformuoja būtent tokia teisinė tvarka. Tokiems šaltiniams priskiriami religiniai, politiniai, 
visuomenės akceptuoti ir įgyvendinti principai, visuomenės ekonominis, politinis ir socialinis fonas, 
situacijos ypatingumas laiko ir erdvės požiūriu, kiti teisinių taisyklių atsiradimui būdingi faktoriai. 2. 
Istoriniai teisės šaltiniai - tai anksčiau galioję, bet šiuo metu nebegaliojantys teisės šaltiniai. 3. Teisės 
pažinimo šaltiniai - tai visi objektai, iš kurių gaunama informacija apie anksčiau 
galiojusią arba dabar galiojančią teisę. 4. Formalieji teisės šaltiniai - tai teisės išorinis pavidalas, 
kuriuo teisė pasiekia adresatą. 
Formalieji teisės šaltiniai 
• Teisės teorijoje tebevyksta diskusija, kaip reikia pažinti teisės išorinį pavidalą. 
• Konkuruoja dvi sąvokos: formalusis teisės šaltinis arba teisės forma. Pvz. A. Vaišvila kategoriškai 
nesutinka vartoti sąvokos teisės šaltinis ir vartoja sąvoka teisės forma. 
• Sąvoka teisės šaltinis pavidalui apibrėžti įsitvirtino dėl teisinio pozityvizmo. 
• Lingvistiniu požiūriu sąvoka teisės šaltinis nėra korektiška, bet šios sąvokos vartojimas yra grindžiamas 
tam tikra konvencija, susitarimu, įpratimu. 
• Formalieji teisės šaltiniai - tai faktai, kuriuos viena ar kita teisės sistema pripažįsta teisėkūriniais 
(sukuriančiais teisę, valstybės saugomas teise ir pareigas). fontes iuris oriundi 
• Formalieji teisės šaltiniai apima aktus ir jų sukūrimo procedūras. 
• Formaliaisiais teisės šaltiniais yra sukuriamos privalomo elgesio taisyklės ir jos įjungiamos į 
pozityviosios teisės sistemą. 
• Pagrindiniai formalieji teisės šaltiniai yra tokie: a) bendrieji teisės principai b) teisinis paprotys c) 
konstitucija d) valstybės sukurta teisė (teisės norminiai aktai) e) teisinis precedentas arba teismo praktika 
f) bendro pobūdžio sutartys g) teisės doktrina h) religinės normos (religinės tradicijos valstybės) 
Klasifikavimas: Pagal atsiradimo pagrindus: 1. Sutartimi sudaryti šaltiniai (bendro pobūdžio sutartis) 2. 
Vlastybės nurodymu sukurti šaltiniai - norminis aktas. 3. Stichiškai susiformavę šaltiniai - paprotys, 
principai. 4. Autoritetingų pareiškimų sukurti šaltniai - doktrina. Pagal išraiškos formą: 1. Rašytiniai 
šaltiniai - norminis aktas. 2. Nerašytiniai šaltiniai - principai, papročiai. Pagal privalomumą: 1. Pirminiai 
teisės šaltiniai - tai šaltiniai, kuriuos interpretatorius pirmiausia turi taikyti. Pas mus 
norminis aktas. 2. Antriniai teisės šaltiniai - tokie, kurie taikomi, kai pirminių šaltinių nėra, arba jie 
yra 
prieštaringi ar neaiškūs. Pvz. Doktrina. 
 
Teisinis paprotys 
• Turi dvejopus požymius: paprasto papročio ir teisės. 
• Paprasti papročiai buvo vienas seniausių žmonių elgesio reguliatorių, jų buvo laikomasi savanoriškai. 
• Visos ankstyvosios teisės susikūrė papročių pagrindu, stiprioms politinėms, ekonominės grupėms 
pradėjus papročius garantuoti privole. 
• XIX a. pradėta kalbėti apie teisinį paprotį kaip savarankišką teisės šaltinį, tai siejama su istorine teisės 
mokykla. 
• XX a. vyravo nuomonė, kad teisės šaltinis yra atgyvenusi teisės forma todėl, kad visi reikalingi 
papročiai virto valstybės išleistais aktais arba teismų precedentais. 
• XX. antroje pusėje teisinio papročio reikšmė vėl radėjo augti, ypač kalbant apie konstitucinius ir 
komercinius papročius. 
• Teisinis paprotys yra suprantamas, kaip formali, apibrėžta ir konkreti elgesio taisyklė. 
• Paprastas paprotys - tai tam tikra visuomeninė praktika (žmonių elgesys), kuris susiformavo dėl 
daugkartinio taikymo. 
• Kad paprotys taptų teisiniu papročiu, jis turi atitikti kiekybinius ir kokybinius požymius, kuriuos 
reguliuoja doktrina. 
• Kiekybiniai požymiai: parodo, ar praktika yra paplitusi ir universali. Vertinama praktikos laikas ir 
paplitimas tam tikroje srityje. Kiekvienoje valstybėje šis kriterijus veikia skirtingai. Pvz. Europoje 
laikotarpis gali būti keli dešimtmečiai, o bendrosios teisės tradicijoje vartojama sąvoka ,,nuo neatmenamų 
laikų”. Šiandien principas pakito - turi būti pateikti įrodymai, kad paprotys buvo žinomas visą seniausio 
tos bendruomenės nario gyvenimą. Paplitimas tam tikroj srity reiškia, kad tą taisyklę taiko tam tikra 
bendruomenė. Pvz. prekyba brangakmeniais. 
• Kokybiniai požymiai: parodo, ar praktika yra teisinga, protinga ir būtina teisinei tvarkai palaikyti. 
• Paprotys laikomas teisiniu, kai atitinka ir kiekybinius, ir kokybinius kriterijus. 
• Kontinentinė teisės doktrina skiria tokius teisinio papročio požymius: pakartotinumas, vieningumas, 
tęsimasis laike ir erdvėje, turinio apibrėžtumas, būtinumas įrodynėti papročio esamumą teisme. 
• Bendrosios teisės tradicija išskiria tokius požymius: tęstinumas, apibrėžtumas, nepertraukiamas 
veikimas, derėjimas su kitais papročiais, protingumas, bendras taikus sutarimas dėl jų laikymosi. 
• Kada paprastas paprotys tampa teisiniu papročiu? Vyrauja nuomonė, kad paprotys tampa teisiniu, kai 
valstybė jį sankcionuoja. 
• Valstybė paprotį gali sankcionuoti dviem būdais: 1. Valstybė įrašo į įstatymą įsipareigojimą taikyti 
paprotį. Pvz. Ispanijos civilinis kodeksas, kad 
tam tikrom situacijom taikomi vietos papročiai, o ne civilinis kodeksas. 2. Valstybė paprotį sankcionuoja 
paprotį teismo sprendimu konkrečioje byloje. 
Teisinio papročio ir norminio akto santykis Galimi trys variantai: 1. Secundum legem - paprotys veikia 
šalia įstatymo. 2. Preater legem - vietoj įstatymo, kai yra teisė spraga, ji pildoma papročiais. 3. Contra 
legem - prieš įstatymą, paprotys nurungia kitokį reguliavimą nustatantį įstatymą. 
Išimtinai retas. Bet pvz. Italijoje yra įtvirtinta, kad navigacijoje paprotys turi pirmumą prieš civilinį 
kodeksą. 
 
• Lietuvoje civilinis kodeksas įtvirtina silpną papročio veikimą. Prie savarankiškų teisės šaltinių paprotys 
neįvardintas ir nurodoma, kad paprotys taikomas tik įstatymo ar sutarties numatytais atvejais. 
• Papročiai veikia specifinėse srityse: navigacija, jureivystė, prekyba brangakmeniais ir kiekvienoje 
valstybėje jo veikimas yra šiek tiek kitoks. 

Teisės doktrina 
• Teisės doktrina (autoritetingos nuomonės) - tai didelį autoritetą turinčių mokslininkų ir praktikų 
suformuotų nuostatų visuma, kuriai suteikiama visuotinai privaloma reikšmė. 
• Tam tikrais istoriniais laikotarpiais doktrina buvo neabejotinai priminis teisės šaltinis (sen. Romos 
laiku). 
• Šiuo metu doktrina yra antrinis teisės šaltinis, kuriuo remiamasi, kai priminiu šaltinių nėra arba jie yra 
neaiškūs. 
• Kontinentinės teisės tradicijoje doktrinai visada skiriamas didelis dėmesys, nes čia nėra ataskaitų apie 
bylų sprendimus ir būtent doktrina yra vienintelė priemonė sujungianti teisės sampratą, norminius aktus ir 
teismų praktiką. 
• Doktrina veikia kaip teisės šaltinis ir netiesiogiai, t.y. formuodama teisėjų sąmonę. Pvz. doktrinoje 
formuluojami teisinio papročio požymiai, teisėjo diskrecijos (laisvės elgtis savo nuožiūra) ribos, 
plėtojamas teisės principų turinys. 
• Problema - doktrina yra prieštaringa, joje visada yra skirtingų nuomonių ir neįmanoma pasverti, kuri 
nuomonė turėtų būti svarbiausia. 
• Doktrina skelbiama publikacijoje, monografijose, kodeksų komentaruose. 

Teisinis precedentas 
• Valstybė, kurioje precedentas yra privalomas teisės šaltinis, vadinama precedentinės teisės valstybę. 
(Anglosaksų teisės tradicija) 
• Precedento tradicijos esmę sudaro du momentai: 1. Teismo galia priimti sprendimą, kai nėra tinkamos 
įstatyminės nuostatos. Teismas pats gali 
kurti teisę. 2. Teismo pareiga pakartoti sprendimą analogiškoje byloje, jeigu jau byla buvo išspręsta. 
• Sąvoka precedentas - einantis priešakyje. 
• Teisminis precedentas - tai sprendimas priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu tos pačios ar 
žemesnės instancijos teismui, nagrinėjančiam analogišką bylą. 
• Skiriamas horizontalus ir vertikalus precedentas. Horizontalus reiškia, kad tos pačios instancijos teismai 
turi kartoti tuos pačius sprendimus, o vertikalus, kad žemesnės instancijos teismai turi kartoti aukštesnės 
sprendimus. 
• Ištakos - XI a. Anglija. Ši tradicija formavosi greta įprastų teismų pradėjus veikti alternatyviem 
teismam, kurie važinėjo po šalį ir sprendė ginčus vietinių papročių pagrindu. Grįžę į žiemos rezidenciją 
Londone tuos skirtingus papročius sulygindavo, išrinkdavo teisingiausius ir protingiausius ir vežiodavo 
po šalį, taip unifikuodami ir kurdami bendrąją teisę. Anglijos bendroji teisė buvo sukurta teisinių 
sprendimų, o ne įstatymų pagrindu. 
• Nuo XIII a. pradėta sprendimus užrašinėti, tai darė privatūs asmenys. 
• Tik XVI a. antroje pusėj pradėto kaupt ataskaitos apie bylas ir tik XIX a vid. įkurta speciali tarnyba 
ataskaitoms rengti. Šiuo laikotarpiu teigiama, kad įsitvirtino pagrindinis principas stare decisis - 
precedento tęstinumo ir gerbimo principas. Būtent nuo tada įsitvirtino nuostata, kad sprendimai 
analogiškoje byloj yra absoliučiai privalomi kitiems teismams. 
 
• Teismo sprendime yra išskiriama dvi besiskiriančios dalys: ratio decidendi (priežastis sprendimui 
priimti) šioje dalyje formuluojama ginčo išsprendimo taisyklė ir tik ši dalis yra privaloma kitam teisėjui, 
sprendžiančiam analogiška bylą. ,,Įpareigojonatis precedentas”. Obiter dictum (tarp kitko) ,,Patariamasis 
precedentas”. Joje yra komentarai, pavyzdžiai, kurie atvedė į sprendimą, ši dalis nėra privaloma kitam 
teisėjui. 
• Problema - sprendimo tekste šios dalys nėra atskirtos ir jau kitas teisėjas turi nustatyti, kur kas yra. 
• Sprendimą kartoti privalu analogiškose bylose. Analogiškos bylos - tai bylos, kurios sutampa esminiais 
faktais ir jų tarpusavio sąveika. 
• Precedentinės teisės pliusai - teisinių pasekmių aiškumas, t.y. kiekvienam iš anksto aišku, kuo pasibaigs 
byla turinti precedentą; teisės sistemo lankstumas, t.y. leidžia užpildyti spragas, nelaukiant nuolant 
vėluojančio įstatymų leidėjo; tesimo sprendimo tikslumas, t.y precedentas yra sukuriamas konkrečiai 
situacijai, todėl idealiai ją atitinka. 
• Precedentinės teisės minusai - teisės sistema yra sudėtinga ir paini, t.y. egzistuoja šimtai tūkstančių 
precedentų, dėl jų specifikos, sisteminti juos yra labai sudėtinga, nuolat kuriami nauji precedentai; 
precedentinės teisės galimas nekonstitucingumas, t.y. teigiama, kad precedentinė tradicija pažeidžia 
valdžių padalijimo principą; pavojingai didelė kiekvieno teisėjo laisvė parenkant precedentą; 
precedentinės sistemos konservatyvumas, t.y. teisėjai nėra linkę naikinti pasenusių ir netinkamų 
precedentų, kad būtų išlaikytas stare decisis principas. 
Teismų praktikos įtaka kontinentinės teisės sistemai 
• Neabejotina, kad aukščiausių grandžių teismų sprendimai daro įtaką teisei, tačiau ta įtaka veikia kitaip 
negu precedentinės teisės valstybėse. 
• Šioje tradicijoje taip galioja principas ,,vienodas bylas spręsk vienodai”, tačiau jis veikia kitaip. 
• Precedentinės teisės valstybėse teisėjam yra privalu kartoti precedentą, o kontinentinės teisės valstybėse 
aukštesnių teismų precedentai yra kartojami dėl kitokių priežasčių. 
bet kurioje byloje galimi keli sprendimai, kurie gali būti pripažinti teisingais :) 
Kriterijų grupės: 1. Ekonomiškumas - sprendimą pakartoti yra greičiau ir lengviau. 2. Dėl organizacinių 
priežasčių - teisėjas, kuris nuolat priiminėja priešingus, nei aukštesnieji 
teismai - nepadarys karjeros. 3. Psichologinės priežastys - sprendimo pakartojimas sumažina teisėjo 
asmeninę atsakomybę 
už teisingo sprendimo priėmimą. 
2007 m. spalio 24 d. Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas priėmė nutarimą, kad ir pas mus turi būti 
naudojamas precedentas, bet realybėje situacija nėra pasikeitųsi. Lietuvoje teisėjai neturi teisinės pareigos 
kartoti kitų teismų sprendimus. 

Bendrojo pobūdžio teisinės sutartys 

• Į teisės sistemą pirmiausia pateko individuali sutartis (sutartis tarp konkrečių asmenų). 
• Nuo viduramžių teisėje jau randame bendro pobūdžio sutarčių, kuriose formuluojamos bendrojo 
pobūdžio taisyklės. Pvz. tarp karalių ir atskirų miestų. 
• Šiuo metu tokių sutarčių pavyzdžiais pateikiame tarptautines sutartis, federacinėse valstybėse sutartis 
dėl federacijos, kolektyvinius susitarimus (darbo teisės sistema). 
 
• Teisės šaltiniu yra laikomos tik bendro pobūdžio sutartys, kuriose nustatomos tik bendro pobūdžio 
elgesio taisyklės. 

Valstybės ir tautos sukurti teisės šaltiniai 

• Kiekvienoje valstybėje dalį teisinių taisyklių kuria valstybė arba tauta. 
• Kontinentinės teisės tradicijoje tai pagrindinis teisės šaltinis. 
• Šis šaltinis išsiskiria tokiais momentais: a) šį šaltinį organizuoja valstybinės institucijos; b) šis šaltinis 
visada rašytinis; šaltinis išsiskiria tiksliomis fomuluotėmis; c) jis yra kuriamas laikantis specialių teisinės 
technikos reikalavimų, kurie įtvirtinti teisiškai; d) šaltinis yra kuriamas laikantis formos, struktūros ir 
procedūrų reikalavimų, kurie taip pat įtvirtinti teisiškai; e) prieš priimant šaltinį, atliekama sudėtinga 
situacijos analizė; f) šiuo šaltiniu galima kryptingai daryti įtaką žmonių elgesiui siekiant jį valdyti; g) juo 
galima lengvai panaikinti pasenusias teisės normas. 
• Problemos: a) šaltinių sukūrimas užtrunka ilgą laiką; b) šaltinis pradeda senti iš karto nuo priėmimo 
momento, nes visuominiai santykiai vystosi labai greitai; c) šaltiniai susiduria su socialinės adaptacijos 
problema. 
• Kiekvienoje valstybėje įsitvirtina skirtinga terminija apibrėžiant valstybės ir tautos sukurtą teisę. 
• Lietuvoje yra įsitvirtinęs terminas - teisės norminis aktas. 
• Norminiai aktai Lietuvoje veikia tam tikroje hierarchijoje: 
• Konstitucija - Konstituciniai įstatymai - Europos Sąjungos teisės aktai ir tarptautinės sutartys - Įstatymai 
- Poįstatyminiai aktai. 
• Visi valstybėje priimti aktai gali būti suskirstyti į tris grupes: 1. Norminiai aktai 2. Teisės 
taikymo aktai 3. Teisės aiškinimo aktai 
Norminiai aktai CK Teisės taikymo aktai TŠ 
Formuluoja bendro pobūdžio elgesio taisykles. Formuluoja individualią taisyklę. 
Formuluoja tęstinę laiko atžvilgiu taisyklę. Formuluoja vienkartinį paliepimą. 
Formuluoja taisykles, skirtas adresatams, apibrėžtiems rūšiniais požymiais. 
Formuluoja taisykles konkrečiam asmeniui. 
Skirti reguliuoti tipiškiausius visuotinius santykius. Reguliuoja konkretų atvejį arba konkrečią situaciją. 
Priima ribotas subjektų ratas, t.y. tam tikrą kompetenciją turintys teisėkūros subjektai. 
Priima platesnis subjektų ratas. 
Turi griežtą rašytinę dokumento formą ir priimami pagal tiksliai sureguliuotas procedūras ir tvarką 
Rašytinė forma, bet reikalavimai ir formai, ir procedūrai ženkliai mažesni. 
 
Įstatyminis reguliavimas 
• Aukščiausią juridinę galią valstybėje turi konstitucija. Tai glaustas dokumentas, nedidelės apimties 
dokumentas, kuris įtvirtina tam tikrą visuomeninę sutartį, pagal kurią viena ar kita valstybė veikia. 
• Nuo XVIII a. leisti konstitucijas tapo įprasta praktika. 
• Dėl ypatingo statuso konstitucija yra laikoma lex superior - aukščiausia teisės forma. 
• Jai negali prieštarauti jokie valstybėje leidžiami teisės aktai. 
• Lietuvos Respublikos konstitucijos tekstą sudaro šie dokumentai: kontstitucija, konstitucinis įstatymas 
dėl Lietuvos valstybės, konstitucinis aktas dėl Lietuvos valstybės nesijungimo į postsovietines rytų 
sąjungas, LR įstatymas dėl LR konstitucijos įsigaliojimo tvarkos, konstitucinis aktas dėl LR narystės ES. 
• Konstitucija (sąvoka) nesutampa su konstitucijos tekstu. 
• Į sąvoką įeina ne tik konstitucijos tekstas, bet ir papročiai, konvencijos, principai ir kt. 
• Visada yra pačioje konstitucijoje nustatoma ir jos keitimo tvarka, kuri dažniausiai yra labai sudėtinga. 

Konstituciniai įstatymai: 
• Tai įstatymai, kurie privalo neprieštarauti konstitucijai ir kurie turi aukštesnę įstatyminę galią, nei kiti 
įstatymai. 
• Konstituciniams įstatymams taip pat nustatyta sudėtinga priėmimo ir panaikinimo tvarka. 
• Lietuvoje konstituciniais laikome: 1. Įstatymai, į kuriuos nuorodos padarytos pačioje konstitucijoje. 2. 
Įstatymas dėl kosntitucinių įstatymų sąrašo. 3. Įstatymai įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą. 

Įstatymai: 
• Skiriamieji požymiai: a) įstatymai - tai tautos (referendumas) ar seimo priimti norminiai aktai. b) 
įstatymu reguliuojami svarbiausi visuomeniniai santykiai, paprastai sutariama, kad tik 
įstatymais gali būti reguliuojamos žmonių teisės, valstybinių institucijų steigimas, kompetencija, 
atsakomybė, mokesčiai, biudžeto formavimas. Nors seimas gali įstatymais reguliuoti viską, ką 
nusprendžia. Teorijoje vyrauja omni potencijos principas, pagal kurį seimas gali daryti viską, išskyrus tai, 
kas yra natūraliai neįmanoma. c) įstatymas pagal turinio ir formos parametrus turi atitikti konstituciją: 
konstituciniai įstatymai subordinuoti konstitucijai, o paprasti įstatymai subordinuoti konstituciniams 
įstatymams. d) įstatymai priimami, keičiami ir pnš. laikantis kontitucijos ir seimo statute nustatytos 
sudėtingos procedūros. e) įstatymai privaloma tiksli sturktūra, kuri įteisinta įstatymiškai. 

Poįstatyminiai aktai 
• Įstatymams yra būdingas abstraktus pobūdis, todėl jie yra tvritinami poįstatyminiais aktais. 
 
• Poįstatyminių aktų hierarchija: 
• Vyriausybės nutarimai/Seimo nutarimai/Prezidento dekretai - Ministerijų/departamentų/kitų valdymo 
institucijų teisės aktai - Savivaldos teisės aktai/sav. tarybos sprendimai/ 

Vyriausybės nutarimai: 
1. Vyriausybė vykdo įstaymus, seimo nutarimus dėl įstatymo įgyvendinimo, prezidento 
dekretus. 2. Visus valstybės valdymo klausimus vyriausybė sprendžia nutarimais. Išskyrus ES 
klausimus 
sprendžia sprendimais. 3. Priima teisės aktus laikydamiesi įtvirtintos tvarkos. 4. Negali prieštarauti 
įstatymams. 5. Neturėtų būti nuostatų, kurios konkuruotų su įstatymų nuostatomis. 
• Žemesni norminiai aktai, negu vyriausybės aktai, tai - kitų valdymų institicijų priimti norminiai aktai. 
• Jiems keliamas papildomas reikalavimas, jie negali prieštarauti ne tik įstatymams, bet ir vyriausybės 
nutarimams. 
• Tokie norminiai aktai gali būti pavadinti įvairiai, bet dažniausiai vyrauja įsakymo forma. 

Seimas 
• Priima ne tik įstatymus, bet ir tam tikrus poįstatyminius aktus. 
• Tokie atvejai: 1) Seimas tvirtina strateginę reikšmę turinčius dokumentus, pvz.: siemo nutarimu 
patvirtintas LR bendrasis planas. 2) Seimas nutarimais nustato svarbias gaires atskirais klausimais, pvz.: 
nutarimas dėl teisėkūros tobulinimo metmenų patvirtnimo. 3) Seimas nutarimu tvirtina seimo sudarytų ar 
jam atskaitingų darinių vidaus taisykles (nuostatus, įstatus ir pnš.), pvz.: seimas nutarimu patvirtina seimo 
peticijų komisijos nuostatus. 
• Seimo nutarimams yra būdingi specialūs reikalavimai, kurie įtvirtinti seimo statute ir kituose teisės 
aktuose. 

Savivalda 
• Poįstatyminių aktu hierarchijoje išskiriame savarankišką grupę, t.y. savivaldos priimti teisės norminiai 
aktai. 
• Savivaldos institucijos yra laisvos priimti aktus srityse, kurios priskirtos jų kompetencijai. 
• Reikalavimas - savivaldos institucijos negali peržengti kompetencijos ribų, jų aktai turi derėti su 
įstatymų reikalavimais. 
• Savivaldybių tarybos priima sprendimus; savivaldybės valdymo organai priima įsakymus; merai priima 
potvarkius. 

Teisės principai 
• Principas - kildinamas iš lot. termino principium ir reiškia pagrindą, pradžią. 
• Principo definicija - tai pagrindinė tam tikros teorijos, konsepcijos idėja, pagrindinis teiginys. 
 
• Teisės teorijoje teisės principas patekęs gan neseniai, nes teisinis pozityvizmas neskyrė tokio teisės 
šaltinio, todėl ir šiuo metu išleistose priemonėse teisės principas gali būti aptarimas atskirai, o ne prie 
teisės šaltinių. 
• Teisės teorija skiria dvi teisės principų reikšmes: 1. Teisės principai - tai pamatinės teisinės 
kategorijos. Tai teisės karkasas, griaučiai. Teisės 
principai sujungia visas teisines kategorijas. 2. Teisės principai - tai tam tikras elgesio modelis (tuo jis 
panašus į teisės normą), 
suformuluotas visai kitokiu būdu, negu teisės normos. 
• Teisės principų ir teisės normų palyginimas: A. Teisės normos daugiausiai formuluojamos raštu, o 
teisės pincipams rašytinė forma nebūtina. 
Principo užrašymas nesuteikia principui didesnės reikšmės. B. Skiriasi normos ir principo 
apibrėžtumas. Teisės normos formuluojamos kaip konkreti elgesio 
taisyklė, taikytina tai situacijai. Teisės principai formuluojami itin abstrakčiai. Teisės principą pritaikyti 
konkrečiai situacijai yra labai sudėtinga. Pvz.: Niekas negali būti teisėju savo paties byloje. C. Norma ir 
principas skiriasi įgyvendinimo galimybėmis. Teisės normų laikomasi arba 
ne. ,,Viskas arba nieko”. Principai niekada negali būti realizuoti visa įmanoma apimtim. Siekiama kuo 
plačiau pritaikyti principą. ,,Daugiau arba mažiau”. D. Skirtingai sprendžiamas normų ir principų 
kolizijos (susikirtimo) atvejis. Normų kolizijos 
atveju viena norma yra netaikoma, vadovaujantis kolizijos taisykle. Principų kolizijos atveju nėra 
netaikomo principo. E. Skirtingai nustatomas normos ir principo turinys. Normos turinio nustatymui labai 
svarbi 
kalbinė jos analizė. Teisės principo turinio nustatymui taikomi visai kiti nustatymo metodai. F. Bet 
kokios išimtys iš teisės normos galiojimo yra suformuluotos kitose teisės normose. 
Teisės principai neturi iš anksto apibrėžtų išimčių sąrašo. 
Teisės principų ir vertybių palyginimas 
• Tai labai susijusios kategorijos. 
• Vertybės - tai gėriai, kuriuos teisė gina, suformuluojant konkrečias elgesio taisykles, teisės normas, 
teisės principus. Pvz.: gyvybė, sveikata, orumas, nuosavybė ir pnš. 
• Principas - įtvirtina ir vertybę ir jos apgynimo būdą. A. Principai yra siejami su pozityviąja teise, 
vertybės yra platesnė kategorija ir egzistuoja už 
arba prieš teisę. B. Principas visada išreiškia tam tikrą elgesio modelį, o vertybė yra tas tikslas, dėl 
kurio modelis 
yra būtinas. C. Vertybės yra nekompomisinės, o principai visada veikia su išimtimis. 
Principų pvz. 
• Iš ne teisės nekyla teisė. 
• Visi lygūs prieš įstatymą. 
• Niekas negali būti teisėju savo byloje. 
• In dubio pro reo - Visos abejonės kaltinamojo naudai. 
• In dubio pro libertate - abejonės laisvės naudai. (Įsatymų leidėjui skirtas principas neskubėti 
kriminalizuoti tam tikrų veikų, jeigu tam nėra pagrindo). 
Tesės principų funkcijos (kaip teisės veikia visą teisės sistemą) 1. Principai nubrėžia ribas įstatymų 
leidėjui. 
 
2. Teisės principai veikia kaip teisės normos tinkamumo patikrinimo priemonė. 3. Teisės principai veikia 
kaip argumentavimo priemonė. Pvz.: paaiškinant, kodėl pritaikyta 
konkreti norma, kodėl pasirinkta tokia kolizinė taisyklė ir pnš. 4. Teisės principai veikia kaip 
savarankiška reguliavimo priemonė. Principais yra užpildomos 
teisės spragos, kai konkrečiai situacijai nėra teisės normos. 5. Teisės principai veikia kaip teismo 
sprendimo legitimumo patikrinimo priemonė. Gali būti 
panakintas formaliai teisingas teismo sprendimas, jeigu jis prieštarauja pagrindiniams teisės principams. 
Teisės principo turinio nustatymas 
• Principai dažniausiai veikia nerašyti, net ir užrašius jie nepaaiškėja, todėl iškyla principo turinio 
nustatymo problema. 1. Teisės principo turinys yra plėtojamas teismų praktikoje, ypač aukščiausių 
grandžių teismų 
sprendimuose. 2. Teisės principų turinys yra plėtojamas teisės doktrinoje, ypač kodeksų 
komentaruose. 3. Teisės principų turinį nustatinėja teisėjas kiekvieną kartą siekdamas principą pritaikyti. 
 
Kas Šaltinio 
kuria? Pirminis ar 
Pliusai Minusai pavadinimas 
antrinis 
Teisės principai Susiformuoja 
visuomenėje stichiškai, istoriškai 
Sudėtinga nustatyti principo turinį ir prietaikyti konkrečiai situacijai; nėra teisės principų svėrimo taisyklių 
Norminis aktas Viešoji valdžia 
arba tauta 
Gali būti ir pirminis, 
Atspindi teisės ir antrinis 
pagrindinias idėjas; gali būti naudojamas spragų pildymui 
Pirminis Yra aiškūs, 
Jais siekiama konkretūs, jais 
sureguliuoti daug galima kryptingai 
panačių situacijų, veikti žmonių 
todėl gali būti elgesį ir lengvai 
sunku pritaikyti panaikinti 
konkrečiai; pasenusius 
pradeda senti nuo priėmimo momento 
Precedentai Teismai Bendrosios teisės 
tradicijoje priminis, kontinentinės antrinis 
Didelė teisėjo laisvė; teisėjai veikia kaip įstatymų leidėjai; yra linkę naikinti pasenusius precedentus 
Teisinis paprotys Visuomenė, 
formuojasi stichiškai 
Idealiai atitinka faktines aplinybes; leidžia lengvai užpildyt teisės spragas; teisę paverčia nuspėjama 
Yra nerašytinis, sudėtinga įrodyti papročio egzsitavimą ir jo turinį 
Doktrina Autoritetingi 
mokslininkai ar praktikai 
Gali būti ir pirminis, 
Papročio ir antrinis, 
daugiausiai priklausomai nuo 
laikomasi valstybės pozicijos 
savarankiškai, laikant jį teisingu, todėl valstybės privarta minimali 
Antrinis Kontinentinės 
Neegzistuoja teisės tradicijoje 
vieningu pavidalu, sujungia norminius 
yra prieštaringa, aktus ir teismų 
neįmanoma praktiką. 
pasverti, kuri Bendrosios teisės 
nuomonė tradicijoje formuoja 
reikšmingesnė bendrą požiūrį į tam tikras teisines kategorijas 
Norminės sutartys Sutarties šalys Jei valstybė 
pripažįsta - pirminis 
Atitinka sutarties 
dsnionzsdvndsmxv šalių valią, ją 
mxz suderina, todėl dažniausiai laikomasi savanoriškai 
 
Religinės normos Susiformuoja kaip 
žmonių atpažinta dieviškoji valia 
Pirminis teisės šaltinis religinės tradicijos valstybėse 
Remiasi tikėjimo elementu, todėl reikalinga mažiau valstybės prievartos 
lbmrdnklz∂Ňųkvmd lz ; 

Teisinis reguliavimas 
• Reguliavimas - tai tvarkymas pagal tam tikrą pavyzdį. 
• Kontinentinės tradicijos valstybėse būtent valstybė priima norminius aktus, kurie yra pagrindinis 
reguliatorius. 
• Teisinis reguliavimas - tai žmonių elgesio formavimas, standartizavimas teisinėmis priemonėmis. (teisės 
normomis ir teisės principais) 
• Teisinis reguliavimas reiškia tam tikrus dalykus: 1. Yra įvertinami susiklostę tarp žmonių elgesio 
modeliai arba faktinė padėtis. 2. Nustatomi teisiniai elgesio modeliai, reguojant į tai, kokia yra faktinė 
padėtis - t.y. išleidžiami 
norminiai aktai. 3. Teisės subjektai yra orientuojami elgtis tuose modeliuose nurodytu būdu. Skatinant 
juos 
elgtis tam tikru būdu ir atgrasant nuo teisės pažeidimų. 
Teisinio reguliavimo objektas (sfera) teisės teorijoje arba doktrinoje 
• Teisės teorijoje šis klausimas pateikiamas kaip teisės ribų klausimas - kokius žmonių santykius gali ir 
privalo reguliuoti teisė? 
• Šitas klausimas yra svarbus ir teorijai, ir praktikai. 
• Jis nubrėžia ribas įstatymų leidėjui. 
• Praktiniu aspektu klausimas svarbus, nes jeigu kažkokia situacija patenka į teisinio reguliavimo sfera, 
asmuo turi teisę kreiptis į teismą net jei ir nėra tai situacijai skirto teisės šaltinio, pvz.: norminio akto. 
• Reguliavimo sferai apibrėžti yra skiriamos dvi grupės požymių - vidiniai ir išoriniai požymiai. 
• Vidiniai požymiai - tai turiningosios santykių savybės, jų specifika. 
• Skiriamos trys santykių grupės, prezumuojant, kad jie turėtų būti reguliuojami teisiškai: 1. Turtiniai 
santykiai - tai tarp lygių ir nepavaldžių asmenų susidarę santykiai, kuriuos galima 
išreikšti piniginiu ekvivalentu. Daugiausiai tokių santykių yra civilinėje teisėje. TURI 2. Valstybinę 
sąrangą įtvirtinantys santykiai: tai yra valstybinių institucijų kompetencija, sistema, 
žmonių teisės ir pareigos viešosios valdžios atžvilgiu ir pan. TURI 3. Teisėsauginiai santykiai - 
susiformuoja nustatant, kokios veikos yra pažeidimai ir 
nubaudžiant pažeidėjus. TURI 
• Vidinių požymių nepakanka, todėl skiriami išoriniai požymiai. 
• Išoriniai požymiai yra išskirtinai vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje valstybėje veikia skirtingai. 
• Teisiškai reguliuojami santykiai: 1. Kurie yra svarbiausi visai visuomenei. TURI 2. Kuriuos įmanoma 
išreikšti formalia teisine kalba, teisinių pareigų pavidalu. GALI 3. Kuriuos objektyviai galima kontroliuoti 
išorinėmis priemonėmis. GALI 4. Kurių neapima privačios laisvės sfera. TURI 
• Į teisinio reguliavimo sferą patenka tie santykiai, kurie turi bent vieną vidinį požymį ir atitinka visus 
išroninius. 
 
Teisinio reguliavimo priemonės ir metodai 
• Teisės normų kūrėjas naudoja tris pagrindines teisinio reguliavimo priemones (operatorius): 1. Teisinis 
įpareigojimas. Privalai elgtis taip! - t.y. nurodomi aktyvūs veiksmai, kuriuos adresatas 
privalo atlikti. 2. Teisinis draudimas. Tik nesielk taip! - t.y. pasyvus elgesio tipas, uždraudžiant tam 
tikrus 
veiksmus. 3. Teisinis leidimas. Gali elgtis taip, jei manai esant tai reikalinga. 
• Normų kūrėjas, be nurodytų reguliavimo priemonių, taip pat naudoja leidimų ir liepimų precedūrų 
aprašymą. 
• Jei teisės subjektas nesilaiko liepimo realizavimo procedūros, jis neįvykdo liepimo reikalavimo - 
pažeidžia teisę. 
• Jei teisės subjektas nesilaiko leidimo realizavimo procedūros, jis neįvykdo teisės pažeidimo, bet 
nepasiekia to rezultato, kurio siekia. 
• Teisinio reguliavimo priemonių deriniai sudaro teisinio reguliavimo metodą. 
• Teisės teorija skiria du pagrindinius reguliavimo metodus - imperatyvus reguliavimo metodas ir 
dispozityvus reguliavimo metodas. 
• Imperatyvus reguliavimo metodas - tai įsakmus regulaivimo metodas. Tai reiškia, kad normos adresatas 
privalo tiksliai įvykdyti normos kūrėjo nurodymą, negali jo keisti ar laisvai interpretuoti. Šiuo atveju 
vyrauja teisiniai liepimai. 
• Dispozityvus reguliavimo metodas (autonominis) - leidžiama reikštis normos adresato iniciatyvai, jiems 
pateikiamas tik pavyzdinis elgesio modelis, jie patys gali susikurti jiems parankų elgesio modelį. Jeigu 
sutartyje nenumatyta kitaip. 
• Grynuoju pavidalu šie du metodai praktikoje neegzistuoja, visada yra kalbama apie jų derinį, kai vienas 
iš metodų vyrauja. 
• Dispozityvus reguliavimas vyrauja civilinėje teisėje, imperatyvus reguliavimas vyrauja procesinėje 
teisėje, valstybinių institucijų kompetencija ir kt. 
Teisinio reguliavimo tipai 
• Teisės teorija skiria du skirtingus reguliavimo tipus: 1. Bendrojo draudimo (specialaus leidimo) - 
draudžiama viskas, išskyrus tai, kad tiesiogiai 
yra leidžiama. Piemens elgesio reguliavimas. Šis reguliavimo tipas vyrauja viešosios teisės srityje. 2. 
Specialaus draudimos (bendrojo leidimo) - leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta, jeigu tai 
protingai sureguliuota. Ožkos elgesio reguliavimas. Šis regeuliavimimas vyrauja privatinės teisės srityje. 
Teisinis rėžimas 
• Teisinio rėžimo kategorija išreiškia tam tikros reguliavimo srities specifiką. 
• Teisinis rėžimas išskiriamas pagal teisinių santykių subjektus, pvz.: įkalintųjų teisinis rėžimas. 
• Arba pagal reguliavimo objektą, pvz.: upių teisinis rėžimas. 
 
Teisinio reguliavimo mechanizmas 
• Tai schema, kuri parodo, kaip bendrasis teisinis reguliavimas virsta konkrečiu žmonių elgesiu. 
Bendro pobūdžio teisės normų sukūrimas (valstybė išleidžia norminį aktą) 
| Bendro pobūdžio teisės normų įgyvendinimas | | Savireguliacija Teisės taikymas (privatūs asmenys 
(valstybinės institucijos sukuria individualias sukuria individualią normą normas, pvz.: priimdamos teisės 
taikymo sudarant pirkimo - aktą, pvz.: policijos nutarimas pardavimo sutartį) skirti Lastauskienei baudą 
už 
greičio viršijimą) 
• Teisinio reguliavimo mechanizmas gali būti teisinis ir sudėtinis. 
• Paprastas - kai teisiniai santykiai susikuria be antrinio valstybės įsikišimo. 
• Sudėtinis - kai teisiniams sanktykiam atsirasti yra būtinas antrinis valstybės įsikišimas. Pvz.: priimamas 
konkretus sprendimas skirti asmeniui penciją. 
Teisėkūra 
• Žodis teisėkūra yra vartojamas dviem prasmėm. 
• Plačiąja prasme teisėkūra - tai visuomenėje vykstantys stichiškas, neorganizuotas procesas, kurio metu 
formuluojamos įvairios teisinės įdėjos, pasisakoma, kokia įdėja turėtų patekti į pozityviąją teisę, grumiasi 
įvairūs visuomenės grupių interesai. Šio proceso metu konkretinamas teisės principų turinys, įsitvirtina 
tam tikras žmonių elgesys, kurie jį laiko tinkamu ir pan. Šio proceso metu yra siunčiami ženklai įstatymų 
leidėjui, kokie reguliavimo pokyčiai turėtų būti įvykdyti. 
• Siauraja prasme - tiesiogiai siejama su valstybinių institucijų veikla. Tai yra baigiamoji teisės kūrimo 
stadija, kai teisėkūros subjektas, įvertinęs faktinę padėtį visuomenėje, žmonių lūkesčius ir kt., sukuria tam 
tikras teisines taisykles, išleisdamas norminius aktus. 
 
Sąvoka Organizuota teisėkūra (teisėkūra siauraja 
prasme) 
Teisėkūros sąvoka Tai planingai ir vieningai vykdoma tautos ir 
valstybinių institucijų veikla, nustatant, keičiant, naikinant teisines taisykles. 
Teisėkūros subjektai Tai asmenys, kurie dalyvauja organizuotame 
teisinių taisyklių kūrime: tauta ir valstybinės institucijos. 
Teisėkūros stadijos Tai organizuotos teisėkūros proceso 
sugrūpavimas: 1. Norminio akto parengimas (sprendimo, dėl akto rengimo priėmimas, akto projekto rengimas, akto 
projekto svarstymas). 2. Norminio akto priėmimas ir paskelbimas (akto 
projekto svarstymas priimant šioje institucijoje, akto priėmimas ir paskelbimo organizavimas). 
Teisėkūros būdai Tai priemonių ir procedūrų sistema, kuri yra 
naudojama teisinėms taisyklėms sukurti: 1. Orginalioji kūryba - kai suformuluojama visiškai 
naujos elgesio taisklės, kurios visuomenėje iki tol nebuvo naudojamos. 2. Sankcionavimas - kai teisinis 
privalomumas 
yra suteikiamas elgesio taisyklei, kuri iki tol jau veikė visuomenėje kaip moralinė, religinė, politinė, techninė ar 
kitokia norma. 3. Ratifikavimas - valstybė sankcionuoja specialų 
objektą, t.y. tarptautinį susitarimą. 
Teisėkūros rūšys Teisėkūros rūšys skiriamos pagal teisėkūros būdo 
ir proceso ypatumus. Pagal subjektus: 1. Tautos teisėkūra 2. Valstybinių institucijų teisėkūra: a) 
atstovaujamųjų valstybinių institucijų teisėkūra (seimas, savivaldybių tarybos); b) valdymo institucijų tesėkūra 
(prezidentas, vyriausybė ir pan.) Pagal teisėkūros proceso ypatumus: 1. Orginalioji teisėkūra. 2. Sankcionuota 
teisėkūra. 3. Ratifikuota teisėkūra. 4. Deleguota teisėkūra - kai valstybinė institucija 
perleidžia savo galias leisti norminius aktus kitai valstybinei institucijai. Pagal LRK tokios teisėkūros rūšies nėra. 
Bet pvz.: Prancūzijoje parlamentas savo galias priimti įstatymus yra perleidęs vyriausybei. Pagal priimtų aktų 
juridinę galią: 1. Įstatymų leidyba. 2. Poįstatyminių aktų leidyba. 3. Savivaldos aktų leidyba. 
 
Įstatymų iniciatyvos teisę turintys subjektai Labai svarbi konstitucinio lygmens kategorija. Tai 
asmenys, kurių pasiūlimus dėl įstatymų ar įstatymų projektus seimas privalo svarstyti. Lietuvoje šią teisę turi keturi 
subjektai: 1. Seimo nariai. 2. Prezidentas. 3. Vyriausybė. 4. Nemažiau kaip 50tūkst. rinkimų teisę turinčių 
asmenų. 

Teisinė technika 
• Teisinė technika - tai kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių visuma, naudojama formuluojant, 
sisteminant ir skelbiant norminius aktus. 
• Problema: norminiais aktais siekiama sureguliuoti kuo daugiau panašių situacijų, todėl jie formuluojami 
gan abstrakčiai. Taip pat norminiuose aktuose yra vartojama daug specialios terminijos. 
• Iš kitos pusės norminis aktas turi būti paprastas ir suprantamas bet kuriam jį perskaičiusiam, nes teksto 
neaiškumas neatleidžia žmonių nuo atsakomybės. 
• Šitie reikalavimai yra prieštaringi ir būtent teisėkūros subjektui tenka pareiga juos suderinti. 
• Teisinė technika formuluoja reikalavimus, kuriuos galima suskirstyti į tris stambias grupes: 1. 
Reikalavimai norminių aktų tekstui. Turi būti: 
• Oficialus - negali būti meniškas, aprašomas, prašomas ar įrodynėjantis. 
• Tekstas turi būti suformuluotas ne dvirprasmiškai, o vienareikšmiškai. 
• Tekstas neturėtų būti itin nutolęs nuo kasdienės kalbos, t.y. speciali kalba turėtų būti vartojama tik 
būtinais atvejais. 
• Tekste turėtų būti atitinkamai vartojami terminai. 
• Turi būti vengiama naudoti sudėtingas gramatines konstrukcijas. 
• Vengiama vartoti tarptautines sąvokas. Jos vartotinos tik tada, kai nėra lietuviškų atitikmenų arba, kai 
lietuviškos mažiau žinomos. Plius tarptautinė sąvoka turi būti apibrėžta, iššifruota pačiame tekste. 
• Iš teksto turi būti aiški suformuluotos taisyklės struktūra. Kas yra adresatas, kokiom sąlygom norma 
pradeda veikti, ar joje nustatytas leidimas, ar liepimas, parenkant tekstą, turi būti atsižvelgta, koks 
reguliavimo tipas toje srityje veikia. 
• Keliami reikalavimai specialių terminų vartojimu. Specialieji terminai leidžia koncentruotai išreiškti 
tekstą, bet jie gali būti nesuprantami adresatui. Skiriamos keturios grupės specialiųjų terminų: a) bendrieji 
neteisiniai terminai (asmuo, kultūra, metodas ir pan.); b) bendrieji teisiniai terminai (teisinė atsakomybės, 
teisinis pažeidimas ir pan.); c) specialieji neteisiniai terminai, kurie atėję iš kitų neteisinių terminų; d) 
specialieji teisiniai terminai (netesybos, vindikacinis ieškinys ir pan.) 
• Terminams keliami tokie reikalavimai: vienodumo (tie patys dalykai turi būti apibrėžti tokiu pačiu 
terminu); pastovumo (siekiama išlaikyti tuos pačius terminus ir keičiami jie tik tada, kai yra pasenę ir 
netinkami). 2. Reikalavimai norminių aktų formai. 
• Reikalavimai įstatymų formai: 
 
• Įstatymo pavadinimas. 
• Įstatymo priėmimo data, numeris, vieta. 
• Įstatymo tekstas. 
• Įstatymą pasirašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė. (dažniausiai prezidentas) 
• Kitų norminių aktų forma: 
• Įstatitucija priėmusį teisės norminį aktą. 
• TNA rūšies pavadinimas. 
• Norminio akto pavadinimas. 
• Norminio akto priėmimo data, numeris, vieta. 
• Norminio akto tekstas. 
• Norminį aktą pasirašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė. 3. Reikalavimai norminių aktų struktūrai. 
• Įstatymo struktūrai: 
• Įstatymą sudaro: 
• Dalys. 
• Skyriai. 
• Skirsniai. 
• Straipsniai. 
• Visos šios dalys turi turėti pavadinimus (antraštes). 
• Pirmų trijų dalių pavadinimai didžiosiomis raidėmis, straipsnio pavadinimas mažosiomis. 
• Dalys ir skyriai žymimi romėniškais skaitmenimis, skirsniai rašomi žodžiais išreikštais skaitmenimis, 
straipsniai žymimi arabiškais skaitmenimis. 
• Įstatymo straipsnis - tai mažiausia, savarankiška teksto dalis, straipsnį sudaro dalys ir dalių punktai 
(papunkčiai). 
• Straipsnio viduje yra naudojami tik arabiški skaitmenys. 
• Kiekviena straipsnio dalis yra pradeda iš naujos eilutės. 
• Įstatymas gali turi preambulę ir įvairių priedų. 
• Kitų norminių aktų struktūrai: 
• Seimo nutarimus ir prezidento dekretus sudaro: straispniai, jų dalys ir punktai (panačiai kaip įstatymo). 
• Naudojami tik arabiški skaičiai. 
• Straipsniai neturi pavadinimų. 
• Vyriausybės ir kitų institucijų teisės aktus sudaro: punktai, punktų pastraipos ir punktų papunkčiai. 
• Vartojami tik arabiški skaičiai. 
• Didesnės apimties teisės aktai gali būti skirstomi į skyrius ir skirsnius. 
• Jie žymimi romėniškais skaitmenimis. 

Ruošiantis teisėkūros temai reikia perskaityt teisėkūros pagrindų 

įstatymą 
Teisės norminių aktų sisteminimas 
• Tai nuolatinis šios sistemos tobulinimas ir tvarkymas. 
• Sisteminimas leidžia nustatyti teisinio reguliavimo spragas, prieštaravimus ir kitokias reguliavimo ydas. 
• Skiriamos tokios pagrindinės sisteminimo formos: 1. Inkorporavimas. 
 
• Tokia sisteminimo forma, kai norminiai aktai tiesiog mechaniškai sujungiami į tam tikrus rinkinius. 
• Jo metu nekeičiamas reguliavimas. 
• Inkorporavimo rūšys: 
Oficialus Pusiau oficialus (oficiozinis) Neoficialus 
Vykdomas pavedus teisėkūros subjektui (pvz. teisingumo ministerija) 
2. Konsolidavimas. 
• Tokia sisteminimo forma, kai tos pačios juridinės galios norminiai aktai sujungiami į vieną norminį 
aktą. 
• Požymiai: 
• Konsolidavimo metu nekeičiamas reguliavimo dalykas. 
• Teisėkūros subjektas tvirtina naujo leidinio oficialumą. 
• Tai yra oficialus šaltinis. 
• Visi į leidinį įtraukti aktai praranda juridinę galią kaip atskiri aktai. 
• Naujas aktas turi vieninga loginę struktūrą. 
• Ši sisteminimo forma labiausiai būdinga bendriosios teisės tradicijai. 
• Dažniausias pavadinimas - Statutas. 3. Kodifikavimas. 
• Tokia sisteminimo forma, kuriai būdinga: 
• Tai ne tik sisteminimo, bet ir teisėkūros rūšis. T.y. ją vykdant iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas. 
• Kodifikacijos metu į vieną aktą yra surašomos visos panašius santykius reguliuojančios teisės normos. 
• Kodifikacijos aktas dažniausiai vadinamas kodeksu, tai vieningas dokumentas, turintis loginę struktūrą 
ir nuosekliai derančias dalis. 
• Jei yra prieštaravimas tarp kodekso ir paprasto įstatymo - kodeksui teikiamas primumas. 
• Kodifikacijos aktas skirtas ilgam taikymo laikotarpiui. 
• Kodekso išleidimas dažniausiai reiškia, kad yra susiformavusi savarankiška teisės šaka. 

Norminių aktų galiojimas 

• Norminis aktas - vienas iš teisės šaltinių, sukurtas valstybės (viešosios valdžios), visada rašytinis. 
• Siekiant išspręsti konkrečią situaciją ir pritaikyti norminį aktą, būtina nustatyti, ar norminis aktas yra 
galiojantis. 
• Teisės doktrinoje skiriami trys galiojimo aspektai, kurie visada yra analizuojami: 1. Temporalinis 
aspektas - ar aktas galioja laike? 2. Ar aktas galioja toje teritorijoje? (teritorinis aspektas) 3. Ar aktas 
galioja asmenims? (personalinis aspektas) 
Vykdomas pavedus teisėkūros subjektui (pvz. teisingumo ministerija) 
Vykdo privatūs asmenys (pvz. leidyklos) 
Teisėkūros subjektas patvirtina leidinio oficialumą 
Teisėkūros subjektas netvirtina leidinio 
Teisėkūros subjektas netvirtina leidinio 
Leidinys yra oficialus šaltinis Leidinys nėra oficialus šaltinis Leidinys nėra oficialus šaltinis 
 
Temporalinis galiojimo aspektas 
• Norminio akto galiojimo laikas - tai laiko tarpas nuo įsigaliojimo iki galiojimo pabaigos. 
• Galiojimo pradžia: a) aktas įsigalioja nuo pačiame akte nurodyto momento. Nominiai aktai, kurie 
keičia 
apmokestinimo tvarką valstybėje, įsigalioja neanksčiau nei šeši mėnesiai nuo paskelbimo, išskyrus 
atvejus, kai šie pakeitima yra daromi kartu su valstybės biudžeto tvirtinimu arba kai vykdomi ES teisės 
reikalavimus. Teisės aktai, kurie keičia ūkio subjektų (verslo) veiklą ar priežiūrą, įsigalioja neanksčiau 
kaip po trijų mėnesių nuo jo paskelbimo, išskyrus atvejus, kai nustatomas palankesnis teisinis 
reguliavimas arba, kai reguliavimas keičiamas pagal ES teisės arba tarptautinių sutarčių reguliavimus. 
b) jei akte nenurodyta įsigaliojimo data, aktas įsigalioja kitą dieną nuo jo paskelbimo Teisės 
Aktų Registre (ne valstybės žiniose). Išimtis - Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai įsigalioja 
paskelbimo dieną. c) esant ekstremaliai situacijai, norminis aktas įsigalioja nedelsiant jį paskelbus 
visuomenės 
informavimo priemonėmis. d) neskelbiami norminiai aktai įsigalioja nuo faktinio gavimo dienos. 
• Galiojimo pabaiga: a) aktas baigia galioti, kai baigiasi jame nurodytas terminas, jei buvo terminuotas. 
b) aktas baigia galioti, kai jis yra panaikinamas kitu aktu. c) aktas baigia galioti, kai Konstitucinis 
Teismas pripažįsta aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Konstitucinis teismas nepanaikina akto, bet iš to 
akto nebekyla jokių teisinių pasekmių. d) aktas baigia galioti, kai kompetetinga institucija priima aktą, 
kitaip reguliuojantį tuos pačius 
aktus, o senasis lieka nepanaikintas. 
• Grįžtamasis galiojimas - tai reiškia akto galiojimą į praeitį. 
• Visi priimti norminiai aktai galioja tik tai tiems santykiams, kurie atsiranda po jų įsigaliojimo. 
• Bet yra skiriamos išimtys: a) atgal galioja aktai, kurie naikina arba švelnina baudžiamąją arba 
administracinę 
atsakomybę. b) atgal galioja aktai, jeigu tai nurodyta juose pačiuose. Paprastai tai susiję su 
baudžiamosios 
atsakomybės taikymu už itin sunkius specifinius nusikaltimus. Pvz.: nusikaltimas už genocidą, tarptautinės 
teisės draudžiamas nusikaltimas su žmonėm, draužiama karo ataka ir pan. c) atgal galioja aktas, kuris 
detalizuoja anksčiau priimtą aktą, nekeisdamas jo turinio. 
Norminio akto galiojimas teritoriniu ir personaliniu aspektu 
• Norminiai aktai galioja visoje teritorijoje valdžios, kuri tuos aktus priėmė. 
• Teisės teorija skiria geografinę ir teisinę teritorijos sąvoką. 
• Teisinė valstybės teritorija. Lietuvos teisinė teritorija, tai: valstybės sienomis apibrėžta sausumos 
teritorija; vidaus ir teritoriniai vandenys; oro erdvė virš anksčiau išvardintų objektų; žemės gelmės; visi 
laivai su Lietuvos vėliava esantys atviroje jūroje; karo laivai, esantys kitų valstybių teritoriniuose 
vandenyse; skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje. 
• Kartais klaidingai nurodoma, kad Lietuvos teritorija taip pat yra Lietuvos ambasadų teritorija užsienio 
valstybėse, tačiau tai netikslus teiginys. Tačiau ambasadų teritorijoje galioja Lietuvos teisė. 
• Valtybės teritorijoje gali galioti kitos valstybės teisė (teisės recepcija), kuri gali būti savanoriška ir 
prievartinė. 
• Teisės aktai galioja visiems asmenims, kurie yra valstybės teritorijoje, tačiau būna išimčių. 
• Pirmasis išimčių blokas - išimtys, kai teisės aktai tam tikriems asmenims gali negalioti: 
 
a) tam tikrais atvejais akto galiojimui būtina pilietybė. b) baudžiamąją ir administracinę atsakomybę 
įtvirtinantys aktai netaikomi diplomatinę 
neliečiamybę turintiems asmenims. Diplomatinius rangus turintys ar diplomatines pareigas einantys 
asmenys bei jų šeimos nariai. Administracinio ir techninio personalo nariai, jei jie nėra Lietuvos 
piliečiai. Konsulinių atsotvybių pareigūnai, jeigu tai yra įtvirtinta dvišaliuose susitarimuose. Šiems 
asmenims pažeidus baudžiamuosius ir administracinius įstatymus Lietuvos užseinio reikalų ministerija 
kreipiasi į jų užsienio reikalų ministeriją su siūlimu atsisakyti imuniteto taikymą. Jei neatsisakoma, šis 
asmuo yra išsiunčiamas iš šalies. ,,Persona non grata” c) baudžiamąją ir administracinę atsakomybę 
įtvirtinantys aktai netaikomi prezidentui (visada 
be išimčių), premjerui, ministrams, seimo nariams, teisėjams laikantis specialios tvarkos. Tokį leidimą 
išduoda seimas... Sutikimas patraukti administracinei atsakomybei yra būtinas normos sankcijoje yra 
numatyta arešto būtinybė. d) jeigu norminio akto veikimas susijęs su specialiais adresato požymiais, jis 
taikomas tik 
atskiriems subjektams. 
• Antrasis išimčių blokas - ex teritorinis principas, pagal kurį Lietuvos teisė gali būti taikoma 
asmenims, esantiems ne Lietuvos teritorijoje. Pvz.: Lietuvos piliečiams (ir ne tik) už padarytas 
veikas Lietuvos valstybėje. 

Teisinis kvalifikavimas 
• Tai konkrečios gyvenimiškos situacijos teisinis įvertinimas. 
• Teisės normos - tai bendro pobūdžio elgesio taisyklės, jų pritaikymas konkrečiam atvejui vyksta 
laikantis tam tikros logikos ir nuoseklumo. 
• Teisinis kalifikavimas gali būti išskaidytas į tokius etapus: 1. Faktinių aplinkybių nustatymas. 2. Šias 
aplinkybes atitinkančių bendrųjų teisės normų parinkimas. 3. Individualaus sprendimo priėmimas. 
Tikrovė (faktinės aplinkybės) Bendro pobūdžio teisės normos 
| | įrodynėjimo taisyklės teisės aiškinimo taisyklės 
| | konstatuojami tam tikri faktai nustatomas bendro pobūdžio teisės normos 
(kaip įrodyti?) taikytinų konkrečiam atvejui turinys 
\ / subsumcija | individualaus sprendimo priėmimas, konkrečios faktinės situacijos teisinis 
įvertinimas 
 
Faktų nustatymas 
• Teisinės taisyklės suformuluoja privalomo elgesio modelį, vėliau yra tikrinama, ar faktinis žmonių 
elgesys tą modelį atitinka. 
• Todėl, siekiant teisinę taisyklę pritaikyti konkrečiam atvejui, yra būtina nustatyti, kaip viskas vyko iš 
tikrųjų. 
• Faktai - tai gyvenimiškos aplinkybės, kurias reikia įvertinti teisiškai. Faktams nustatyti yra naudojamos 
įvairios priemonės: empirinės žinios; teiginiai apie gamtos mokslų dėsningumus; kartais protingo spėjimo 
taisyklės ir pan. 
• Teisingas faktų nustatymas dažniausiai nulemia ir teisinį sprendimą. 
• Siekiant nustayti faktus, pirmiausia yra apibrėžiamas įrodynėjimo dalykas ir tai yra daroma laikantis 
įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodynėjami tik tie faktai, kurie yra reikšmingi situacijos teisiniam 
įvertinimui. 
• Teisėje aplinkybės yra įrodynėjamos tik teisės leistinomis priemonėmis ir tai vadinama įrodymų 
leistinumo taisyklė (pasižiūrėti CPK, BPK, ATPK). 
• Teisėje yra laikomasi reliatyvumo principo ir nėra siekiama pateikti absoliučius kažkokio fakto buvimo 
įrodymus. Faktas laikomas įrodytu, kai labiau tikėtinas jo buvimas, negu nebuvimas. 
• Logikos požiūriu visus faktus galima suskristyti į dvi grupes: 1. Faktai nustatomi diskrityviai. Faktas 
X egzistuoja laike L ir erdvėje E. Pvz. sutarties 
sudarymo faktas yra įrodynėjamas pateikiant pačią sutartį. 2. Faktai nustatomi vertinimu. 
Įrodynėjimas vyksta dviem stadijom - pirmiausia įrodomas 
kažkoks faktas, o po to šis faktas yra vertinamas. Pvz. didelė žala. 
• Faktai teisėje yra įrodynėjami tiesiogiai arba taikant prezumcijas. 

Prezumcijos 
• Sąvoka kilusi iš lot. termino, ir reiškia prielaidą, spėjimą. 
• Teisėje įsitvirtino šiek tiek kitokia reikšmė - fakto pripažinimą tikru, kol neįrodyta kitaip. 
• Prezumcijos taikymas reiškia, kad: 1. Įrodynėjamas lengvai įrodomas faktas, perkeliant gautą reikšmę 
ant sunkiau įrodomo fakto. 2. Paprastai prezumcija yra nustatoma vieno iš asmens naudai perkeliant kitam 
asmeniui 
pareigą prezumciją ginčyti. Pvz.: prezumcija: preziumuojama, kad asmuo yra miręs, jeigu jo buvimo 
vietoje nėra apie jį duomenų daugiau nei tris metus. 
• Prezumcijos reikšmė: 1. Tai svarbi procesinė priemonė, leidžia įrodyti lengvai įrodomą faktą ir tą 
reikšmę perkelti ant 
sunkiai įrodomo fakto. 2. Prezumcijų taikymas taupo šalių ir teismo laiką. 3. Prezumcijos padeda 
nepatekti į aklavietę, pvz.: įvyko avarija, žūsta žmonės ir neįmanoma nustatyti, kurį mirtis ištiko anksčiau 
- o reikia išspręsti palikimo klausimus. Tokiu atveju naudojama prezumcija, kad jie abu žuvo vienu metu. 
4. Prezumcija padeda formuoti vienodą teisinę praktiką. 5. Kai kurios prezumcijos yra tam tikra teisiškai 
ginama vertybė arba teisės pasiekimas. (pvz.: 
nekaltumo prezumcija - asmuo yra laikomas nekaltu, kol prokuroras neįrodo kitaip. Ši prezumcija visa 
apimtim veikia baudžiamojoj teisėj). 
• Asmuo, kuriam prezumcija yra nenaudinga, turi teikti įrodymus, siekdamas ją nuginčyti. 
• Prezumcijos yra vadinamos sprogstančiais burbulais. 
 
• Prezumcijos yra skirtomos į faktines ir teisines. 
• Faktinės prezumcijos - tai faktai, kurie priimami kaip akivaizdūs ir nereikalaujantys įrodynėjimo, tačiau 
gali būti paneigti pateikus priešingus įrodymus. Paprastai šios prezumcijos remiasi bendražmogiška 
patirtimi ir protingu spėjimu. Pavyzdžiai - jei asmuo vairavo transporto priemonę tuoj po įvykio, 
prezumuojama, kad jis ją vairavo ir įvykio metu. Jei asmuo slepia įrodymus, prezumuojama, kad įrodymai 
yra ne jo naudai. 
• Teisinės prezumcijos - veikia kitaip ir jos yra taikomos daug dažniau. Teisinė prezumcija pripažįsta, kad 
faktas yra juridiškai patikimas, kol neįrodomas jo nepatikimumas. Dauguma teisinių prezumcijų yra 
nuginčijamos. Pvz.: prezumuojama, kad santuokos metu gimusio vaiko tėvas yra vaiko motinos 
sutuoktinis. 
Dar apie faktus 
• Teisiniame procese yra įrodynėjami fakto, o ne teisės buvimo klausimai. Ginčo dalyviai neturi įrodynėti, 
kad egzistuoja norma, kurią reiktų pritaikyti jų atveju. Teisėjai žino teisę ir patys parenka tinkamą normą. 
• Teisės ir fakto atskyrimas tampa neryškiu, kai reikia taikyti užsienio teisę arba teisės papročius. Tokiu 
atveju šalis, kuri siekia pasiremti užsienio teise arba įrodyti, koks yra teisinio papročio turinys, turi šiuos 
klausimus įrodynėti, t.y. pateikti jų buvimo įrodymus. 
Trečioji teisinio kvalifikavimo stadija - individualaus sprendimo priėmimas 
• Nustačius tam tikrus faktus ir parinkus faktus atitinkančią bendrą teisės normą, įvyksta pats teisinio 
kvalifikavimo procesas, t.y. vykdoma subsumcija. Nustatyti faktai yra sugretinami su bendro pobūdžio 
teisės normų modeliu. Pati mąstymo schema kaip tai vyksta vadinama silogizmu. 
• Silogizmo esmė - jei galioja bendroji norma, kad kiekvienas A situacijoje B turi elgtis C būdu (didžioji 
prielaida), tai asmuo X, turintis A požymius, situacijoje Y, kuri atitinka B požymius (mažoji prielaida), 
turi elgtis Z būdu, kuris atitinka C veikimo tipą (išvada). 
• Didžioji prielaida - žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (ištrauka 
iš CK). 
• Mažoji prielaida - konkretus asmuo P.J. padarė asmens P.K. turtui žalą. 
• Išvada - asmuo P.J. privalo atlyginti asmeniui P.K. visą žalą. 
• Silogizmo išvados teisingumas yra tikrinamas tokiomis stadijomis: 1. Didžiosios premisos 
teisingumas yra tikrinamas, ar teisingai yra nustatyta teisės aiškinimo 
taisyklė, ar teisingai nustatytas teisės normos turinys. 2. Mažosios premisos teisingumas 
pagrindžiamas nustatant, ar tinkamai pritaikytos 
įrodynėjimo taisyklės. 
• Silogizmui nustatyti yra keliami protingo, racionalaus, logiško samprotavimo reikalavimai. 
• Nustatę tam tikrus faktus, tuos faktus mes turime konceptualizuoti, t.y. pritaikyti teisės normos 
struktūrai. 
Adresatas Aplinkybės Elgesio modelis Elgesio pobūdis 
1. Turime nustatyti, ar adresatas atitinka normoje įtvirtintus adresato požymius. 2. Turime nustatyti, ar 
buvo gyvenimiškos aplinkybės, su kuriomis yra siejamas normos 
veikimas. 
 
Juridiniai faktai (teisiniai faktai) 
Įvykiai 
Absoliutūs 
Reliatyvūs įvykiai 
(santykiniai) įvykiai 
Teisėtos veikos - teisiniai aktai; teisiniai poelgiai. 
• Veikos - tai tokie juridiniai faktai, kurie vyksta asmens valia ir asmens pastangomis. 
• Teisėtos veikos - tai tokios veikos, kurios atitinka teisės reikalavimus. 
• Teisiniai aktai - tai tokios teisėtos veikos, kuriomis sąmoningai ir tikslingai siekiame sukurti teisinį 
rezultatą, pvz.: sudarome sutartį. 
• Teisiniai poelgiai - tai tokios teisėtos veikos, kai asmenys nesiekia teisinio rezultato, bet šis rezultatas 
atsiranga dėl veiksmų specifikos, pvz.: romano rašymas. 
• Neteisėtos veikos - tai tokios veikos, kurios neatitinka teisės reikalavimų. T.y. tomis veikomis yra 
pažeidžiami įstatymai, poįstatyminiai aktai, sutartys ir pan. 
• Įvykiai - tai tokie juridiniai faktai, kurie visiškai nepriklauso arba mažai priklauso nuo asmens valios. 
• Absoliutūs įvykiai - tai tokie įvykiai, kurie visiškai nepriklauso nuo asmens valios. Pvz.: termino 
pasibaigimas; mirtis. 
• Sanktykiniai įvykiai - tai tokie įvykiai, kuriem atsirasti įtakos turėjo kito asmens veika, bet jie sukuria 
pasekmes ir tiems asmenims, kurių valios išraiškos nebuvo. Pvz.: nužudymas, padegimas. 
• Teisinės būsenos - tai teisiškai reikšminga tęstinė situacija. Pvz.: santuoka. 

Juridiniai faktai 
pagal valios įtaką 
Veikos 
Neteisėtos veikos - nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai; civilinės teisės ir sutarties pažeidimai; 
drausminiai nusižengimai; administracinės teisės pažeidimai; procesiniai pažeidimai. 
būsenos 
Teisinės 
 
• Teisės doktrinoje dar skiriama sąvoka - juridinių faktų sudėtis. Tai yra situacija, kai teisiniams 
santykiams atsirasti reikia ne vieno juridinio fakto, o kelių juridinių faktų, kurių visi yra būtini. 

Teisinių santykių subjektai 

• Į teisės veikimo lauką patenka asmenys, kurie turi teisinį subjektiškumą. Visus teisinių santykių 
subjektus galima suskirstyti į tokias grupes: 1. Fiziniai asmenys (individai). - laikomi teisinių santykių 
subjektais, kai jie turi teisinį 
subjektiškumą. 2. Kolektyviniai asmenys (juridiniai asmenys). Sukurti tam tikru toje valstybėje 
nustatytu būdu ir 
atitinkantys tam tikrus požymius. 
• Teisinis subjektiškumas - teisnumas ir veiksnumas. 
• Veiksnumas - sandorinis ir deliktinis. 
• Teisnumas - tai bendras galėjimas turėti teises ir pareigas. Teisnumas atsiranda žmogui gimus ir 
pasibaigia mirus. Visų teisnumas yra vienodas. Kažkada buvo svarbi kategorija, nes išreiškia visų asmenų 
vienodas galimybes būti teisiniais subjektais. 
• Veiksnumas - tai asmens gebėjimas savo veiksmais sukurti sau teises ir pareigas. 
• Sandorinis veiksnumas siejamas su asmens gebėjimu sandoriais (teisiniais aktais) sukurti teises ir 
pareigas. 
• Deliktinis veiksnumas - asmens gebėjimas atsakyti už padarytą teisės pažeidimą. 
• Veiksnumas skirtingai pasireiškia skirtingose teisės šakose. Paparastai veiksnumas yra siejamas su 
dviem kategorijom - asmens amžiumi ir asmens sveikatos būkle. 
• Civilinėje teisėje visiškai veiksniu asmuo tampa nuo aštuoniolikos metų ir kuris nėra teismo pripažintas 
neveiksniu arba ribotai veiksniu. 
• Neveiksniu asmeniu pripažįsta teismas dėl jo psichinės ligos arba silpnaprotystės. Tokiu atveju yra 
skiriamas asmens globėjas. Visi asmenys iki 14 metų. 
santykiams 
Juridiniai faktai, sukuriantys teisinius santykius - pvz.: darbo sutarties sudarymas. 
Juridiniai faktai, keičiantys teisinius santykius - pvz.: darbo sutarties pakeitimas. 
pagal įtaką teisiniams 

Juridiniai faktai 
Juridiniai faktai, nutraukiantys teisinius santykius - pvz.: darbo sutarties nutraukimas. 
 
• Ribotai veiksniais teismas pripažįsta pilnamečius asmenis, kurie piknaudžiauja alkoholinėms, 
narkotinėm ar kitom toksinėm medžiagom. Tokiu atveju paskiriamas rūpintojas, kurio sutikimas būtinas 
visiems stambesniems sandoriams. Visi asmenys nuo 14 iki 18 metų. 
• Pilna veiksnumą įgyja nepilnamečiai asmenys, jeigu sudaro santuoką, arba, jei teismo sprendimu yra 
nustatoma emancipacija. 
• Už neveiksnių arba ribotai veiksnių asmenų padarytą žalą dažniausiai atsako globėjai arba rūpintojai. 
• Darbo teisėje veiksnumas asmeniui atsiranda nuo 16 metų ir asmenims, kurie yra psichiškai įgalūs. 
• Baudžiamojoje teisės veiksnumas nuo 16, tam tikru atveju nuo 14 metų. 
• Administracinėje teisėje - deliktinis veiksnumas nuo 16 metų. 
• Politinės, pilietinės teisės srity bendras veiksnumas taip pat siejamas su 16 metų riba. 
• Fizinių asmenų teisinis subjektiškumas gali būti: A. Bendrasis B. Šakinis C. Specialusis 
• Juridiniai asmenys - tai tam tikra teisinė fikcija, realybėje juridiniai asmenys neegzistuoja. Tai yra 
kolektyvinis teisinių santykių subjektas, kuris paprastai apbūdinamas tokiais požymiais 1. Turi 
organizacinę struktūrą 2. Turi turto 3. Gali būti ieškovu ar atsakovu teisme 
• Juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas - netaskiriamas. 
• Juridinio asmens teisinis subjektiškumas atsiranda juridinį asmenį įsteigus ir įregistravus juridinių 
asmenų registre. 
• Juridinio asmens turtas ir įsipareigojimai yra atskirti nuo juridinio asmens dalyvių turtų ir 
įsipareigojimų. 
• Juridiniai asmenys būna: A. Privatūs juridiniai asmenys (UAB) - leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai 
uždrausta. B. Viešieji juridiniai asmenys: valstybinės institucijos ir viešosios įstaigos - uždrausta viskas, 
kas nėra leidžiama. 

Teisės sistema 
• Sistema - kildinama iš graikų kalbos. Sistema - tai aibė susijusių elementų, ryšys tarp kurių yra 
glaudesnis, nei tarp jų ir sistemą supančių elementų. Kiekvienas sistemos elementas neprivalo būti susijęs 
su visais kitais sistemos elementais, tačiau elementas, nesusijęs nesusijęs nė su vienu sistemos elementui, 
paprastai nelaikomas sistemos dalimi. 
• Sistema - tai elementų organizacija, kuri išskiria tuos elementus iš aplinkos kaip vientysą ir santykinai 
savarankišką vienetą. 
• Teisės sistema - tai ypatinga teisės elementų organizacija. 
• Kontinentinei teisės tradicijai yra būdinga teisę suvokti kaip sistemą, kuriais būdinga objektyvi vidinė 
sandara ir tęstiniai tų elementų ryšiai. 
• Šios vidinės sandaros pradėta ieškoti Sen. Romos laikais, bet pačią teoriją išplėtojo teisinis 
pozityvizmas. 
• Istoriškai teisė buvo tiriama kaip atskirų taisyklių visuma, maždaug nuo XIX a. įsitvirtina sąvoka teisės 
norma ir teisė pradedama nagrinėti kaip sistema, turinti logiškus ir tęstinius ryšius. 
 
• Tradiciškai kontinentinės teisės tradicija skiria daugiausiai dėmesio, o bendroji teisė veikia tiesiog teisės 
institutų pagrindu. 

Teisės sistema, teisės normų sistema, teisinė sistema 

Pozityvistinis požiūris 
• Pagal pozityvistinę teisės sampratą, teisę sudaro išimtinai tik teisės normos. T.y. teisės sistema = teisės 
normų sistema. 
• Pagal pozityvizmą teisės sistema - tai objektyvi teisės vidinė sandara, pasireiškianti teisės 
padalijimu į susijusias ir kartu atskiras dalis: I. Teisės šakas II. Teisės pošakius III. Teisės institutus 
• Kadangi pagal pozityvizmą teisės sistema yra tik teisės normų organizacija, buvo skiriama kaip 
savarankiška kategorija teisinė sistema, į kurią be teisės normų sistemos įeina ir kiti teisiniai reikškiniai. 
Nepozityvistinis požiūris 
• Teisės sistema nebegali būti laikoma sinonimiškai teisės normų sistemai, nes įvedama teisės principo 
sąvoka kaip išskirtinės reikšmės kategorija. 
• Taigi teisė yra visų teisinių nuostatų, t.y. ir normų, ir principų organizacija. 
• Nepozityvistinės teisės sampratos teisiniais reiškiniais laiko ne tik teisės normas, bet ir idėjinius 
elementus (teisines idėjas ar teisinių taisyklių suvokimą) ir socialinius elementus, t.y. konkrečius žmonių 
santykius. 
• Todėl išnyksta riba tarp teisės sistemos ir teisinės sistemos. 
• Nepozityvistinė teisės samprata yra linkusi teisės sistemą analizuoti per atskiras, santykinai 
savarankiškas, subsistemas: I. Teisinių nuostatų (normų ir principų) subsistema. II. Teisėkūros 
subsistema. III. Teisės taikymo (jurisdikcinė) subsistema. IV. Teisės mokslo (jurisprudencijos) 
subsistema. 

Teisės principų vieta teisės sistemoje 

• Doktrinoje išskiriami tokie požiūriai į teisės principų vietą teisės sistemoje: 1. Teisės principai - tai 
abstrakčios idėjos, kurios priklauso teisinės sąmonės sričiai, bet 
nepriklauso normatyvinei tikrovei. T.y. teisės principai neįeina į teisės sistemą. Jos gali daryti įtaką teisės 
taikytojui, bet teisės sistemoje jų nėra. Pagal tokį požiūrį teisės sistemą sudaro tik teisės normos, 
reguliuojančios žmonių elegesį. (Klasikinis pozityvizmas). 2. Teisės principai laikomi svarbiomis visai 
teisei bendro pobūdžio idėjomis, kurias 
sukonkretina teisės normos. Teisės principai tiesiogiai nereguliuoja žmonių elgesio, o tik apibrėžia 
reguliavimo kryptį, vertybes. Teisiniai reguliavimui principai reikšmingi tik tiek, kiek juos įtvirtina teisės 
normos. Principai neveikia kaip tiesioginiai elgesio reguliatoriai. 3. Teisės principai yra suprantami kaip 
savarankiški, sąvitus požymius bei funkcijas turintys 
teisės elementai, kurie tiesiogiai reguliuoja žmonių elgesį. Pagal šį požiūrį, teisės sistemoje skiriamos 2 
savarankiškos nuostatų grupės: a) Teisės normos įtvirtinančios konkretų elgesio modelį. b) Principai, 
įtvirtinantys abstrakčiai apibrėžtą elgesio modelį. Teisiniai principai veikia ir kaip sąmonės, ir kaip 
normatyvinės tikrovės elementai, darantys tiesioginę įtaką teisės kūrimui ir taikymui. Tai nepozityvistinis 
požiūris. 
 
Tradicinis požiūris į teisės sistemą 
• Teisės sistema - tai teisinių nuostatų, t.y. normų ir pirncipų, organizacija. Tradiciškai teisės sistema yra 
apibrėžiama kaip teisės normų, atskirai tiriant principų vietą toje sistemoje. 
• Smulkiausiais savarankiškas teisės sistemo elementas yra teisės norma, stambiausias - teisės šaka. 
• Skiriami tokie teisės šakos metodologiniai išskirimo pagrindai arba kriterijai: I. Teisinio reguliavimo 
dalykas - tai santykiai, kuriuos reguliuoja ta teisės šaka. Kiekviena 
teisės šaka reguliuoja specifinius teisinius santykius. (Pvz.: civilinė teisė reguliuoja turtinius ir su jais 
susijusius neturtinius santykius). II. Teisinio reguliavimo metodas - kiekviena teisės šaka naudoja 
specifinį reguliavimo būdų ir 
priemonių derinį, nusakantį: (Pvz.: civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus reguliavimo metodas) a) teisių ir 
pareigų atsiradimo pagrindą; teisės ir pareigos atsiranda pačių asmenų valia ir 
iniciatyva b) teisinių santykių dalyvių ryšių pobūdį; dalyviai yra lygūs ir nepriklausomi vienas nuo 
kito. c) taikomų sankcijų sistemą. taikomos turtinės sankcijos, daugiausiai įpareigojant atlygint 
padarytą žalą. III. Teisinio reguliavimo intensyvumas - didelis norminančios medžiagos kiekis gali 
būti 
pagrindas teigti, kad formuluojasi savarankiška teisės šaka (ekologinė teisė). 

Teisės institutas 
• Teisės institutą sudaro teisės normos, kurioms būdinga: I. Reguliuoja panašius santykius. II. Normos 
veikia vieningai. III. Normatyvinis atskyrumas - normos dažniausiai išskiriamos į atskirus junginius. IV. 
Tam tikras reguliuojamos srities išbaigtumas. Pvz. Pilietybės institutas konstitucinėj teisėj. 
• Paprastai šis išskirimas yra sąlyginis. 
Dar didesnė sistemos dalis, kuri yra mažesnė už teisės šaką, yra vadinama teisės pošakis. 

Viešosios ir privatinės sistemos išskyrimo problema 

• Teisės doktrinoje yra skiriamos tradiciškai sąvokos viešoji ir privatinė teisė. 
• Teisė apskritai kūrėsi privatinės teisės pagrindu. 
• Viešoji teisė tradiciškai buvo siejama su suvereno arba politnės valdžios veikimu ir į teisės sritį ilgai 
nepateko. 
• Tik XIX a. buvo aiškiai konstatuota, kad bendrosios ginčų sprendimų taisyklės netinka ginčams, kai 
viena iš šalių yra valstybė, o kita žmogus. 
• Šią problemą valstybė sprendė įvairiai, pvz.: Prancūzijoje buvo įkurtos specialios valstybinės 
institucijos, kitose valstybėse pradėti kurti specializuoti teismai. 
 
• Doktrinoje skiriami tokie požiūriai viešajai ir privatinei teisei atskirti: 1. Privatinė gina privatų interesą, 
o viešoji - viešą. 2. Privatinės teisės sferoj subjektai lygūs ir nepavaldūs, viešojoj vyrauja pavaldumo 
santykiai. 3. Privatinėj teisėj santykiai užsimezga šalių iniciatyva, viešojoj - valdingu vienos šalies 
nurodymu. 4. Privatinė teisė pagrįsta decentralizuotu reguliavimu, viešojoj reguliavimas 
centralizuotas. 
Problemos: 
• Kriterijai yra nenuoseklūs, ištampyti. 
• Riba tarp privatinės ir viešosios teisės nyksta. 
• Šis skyrimas nėra nuosekliai įgyvendintas, pvz.: baudžiamoji teisė priklauso viešajai teisei o bylas 
sprendžia bendrieji teismai. 
• Yra teisės šakų, kurias neaišku kur priskirti, pvz.: darbo teisė. 
• Tradiciškai buvusi maža valstybės įtaka privatinei teisei šiandien labai didėja. Pvz.: automobilio 
pardavimas nuo lapkričio pirmos. 
• Tradiciškai viešajai teisei priskiriamos tokios teisės šakos: A. Konstitucinė teisė. B. Administracinė 
teisė. C. Finansų teisė. D. Baudžiamoji teisė. E. Ekologinė teisė. F. Procesinės teisės šakos. 
• Privatinės teisės šakos: A. Civilinė teisė. B. Šeimos teisė. C. Darbo teisė. D. Komercinė teisė. E. 
Autorių teisė ir pan. 
Teisės tradicijos 
• Doktrinoje valstybės 
Grupavimas vyksta pagal tokius kriterijus: 1. Teisinių sistemų atsiradimo ir vystymosi panašumai. 2. 
Teisės šaltiniu panašumai 3. Teisės sistemų panašumai 4. Teisinė terminologija, teisės normų išdėstymo ir 
sisteminimo logika. 
Pagal šiuos kriterijus išskiriamos tokios tradicijos: 1. Anglosaksų sistemos (bendroji tradicija) - D.B, 
Kanada, JAV. 2. Romanų - germanų (kontinentinė) - daug šalių. 3. Religinės teisės tradicija - 
musulmonai. 4. Paprotinės teisės tradicijos - Madagaskaras. 5. Ideologizuota teisės tradicija - ex. TSRS, 
Kuba, Š. Korėja. 
 
Teisės normos struktūra 
• Tam, kad teisės norma atliktų avo funkcijas, yra būtinos tam tikros sąlygos: 1. Turi būti aišku, kada 
taisyklė pradeda reguliuoti ir kokiems asmenims ji yra skirta. 2. Turi būti nustatytas elgesio modelis, 
kurio iš mūsų tikimasi. 3. Turi būti užtikrinta, kad taisyklės bus laikomasi, grasinant prievarta arba realiai 
ją taikant. 
• Teisės normos struktūra užtikrina, kad šių sąlygų bus laikomasi ir kad šios sąlygos bus realizuotos. 
• Kontinentinėj teisės sampratoj tradiciškai yra išskiriama trinarė teisės normos struktūra. 
• Jei yra tam tikros sąlygos X (hipotezė), tai normos adresatas gali (privalo) pasielgti Y būdu (dispozicija), 
priešingu atveju jis patirs neigiamas pasekmes (sankcija). 
• Ši struktūra yra idealioji struktūra, realiai ji yra būdinga ne visom teisės normom. 
Adresatas - Aplinkybės - Elgesio modelis - Elgesio modelio pobūdis 
(hipotezė) (dispozicija) Sankciją sudaro vėl keturi visi elementai. 
• Hipotezė - tai gyvenimiškos aplinkybės, įrašytos į teisės normą, kuriom atsiradus teisės norma pradeda 
veikti, t.y. pradeda reguliuoti adresato elgesį. Reikšmė: hipotezė paprastas gyvenimiškas aplinkybes 
paverčia teisiškai reikšmingomis; išreiškia momentą, kada norma pradeda reguliuoti; apibrėžia normos 
veikimo ribas (situacijas, kuriose normos galioja). Negali būti normų be hipotezės. Hipotezė gali būti 
tiesiogiai išreikšta tekste, arba numanoma, išvedama. Hipotezė tekste prasideda žodžiais: jei, kai, arba tie 
žodžiai yra numanomi. 
• Hipotezės klasifikavimas: Pagal struktūrą: a) paprastos - normos veikimas yra siejamas tik su viena 
sąlyga. Pvz.: jei lauke lyja lietus, 
privalote tinkamai apsirengti. b) sudėtinė - normos veikimas siejamas su dviem ar daugiau sąlygų ir 
visos jos yra būtinos. 
Pvz.: jei lauke lyja lietus ir pučia vėjas, privalote tinkamai apsirengti. c) alternatyvi - normos 
veikimas siejamas su dviem ar daugiau sąlygų ir bent vienos iš jų 
pakanka, kad norma veiktų. Pvz.: jei lauke lyja lietus arba pučia vėjas, privalote tinkamai apsirengti. d) 
mišri - turi ir sudėtinių, ir alternatyvių hipotezių požymius. Pvz.: jei lyja lietus ir pučia stiprus 
vėjas arba šlapdriba, privalote tinkamai apsirengti. Pagal išdėstymą tekste: a) paprasta - išdėstyta toje 
pačioje teksto vietoje kaip ir dispozicija. b) nukreipianti - išdėstoma tame pačiame norminiame akte, 
tačiau kitoje norminio akto vietoje. c) blanketinė - išdėstoma visai kitame norminiame akte. Pagal 
apibrėžtumą: a) visiškai apibrėžtos - tiksliai išvardytos aplinkybės. b) santykinai apibrėžtos - sudaro 
aplinkybės, kurios yra vertinamos subjektyviai kiekvieną kartą 
taikant normą. 
 
• Dispozicija - tai pati elgesio taisyklė, nurodymas, ką adresatas privalo padaryti (normos centrinė dalis). 
Jei iš teisinio teksto sakinio mes negalim nustatyti, koks tai yra nurodomas, savarankiškos normos mes 
nesuformuluosim. Dispozicija yra privaloma normoms. 
Dispozicijos klasifikavimas: Pagal apibrėžtumą: a) absoliučiai apbrėžtos - kai suformuluojama tiksli 
taisyklė. b) santykinai apibrėžtos - kai taisyklė formuluojama vartojant vertinamąsias sąvokas. Pagal 
išdėstymą tekste: a) paprastos - išdėstoma kartu su hipoteze. b) nukreipianti idem per idem c) balnketinė 
idem per idem Pagal turinį: a) įpareigojančios b) liepiančios c) leidžiančios 
• Sankcija - daugiareikšmė sąvoka, plačiausia prasme - tai tam tikra valdinga reakcija. Siauresne prasme 
išskiriame dvi prasmes: neigiamos poveikio priemonės, kurias patiria asmuo pažeidęs teisę (pvz.: laisvės 
atėmimas, bauda ir kt.); teisės normos struktūros dalis, elementas. Ne visos teisės normos turi sankcijas. 
Teisiniai leidimai dažniausiai neturi sankcijos, liepimai irgi ne visada turi. Normos, kurios neturi 
sankcijos vadinamos neidealiomis. 
Sankcijos klasifikavimas: Pagal apibrėžtumą: a) absoliučiai apibrėžtos - kai nustatoma konkreti poveikio 
priemonė. b) santykinai apibrėžtos - nurodomos tam tikros ribos, kuriose skiriama tam tikra sankcija. 
Pagal struktūrą: a) paprastos b) sudėtinės c) alternatyvios d) mišrios Pagal išdėstymo būdą: a) paprastos b) 
nukreipiančios c) blanketinės Pagal poveikio priemonių pobūdį: a) aktyvios - kai asmuo yra kažkiokiu 
būdu yra nubaudžiamas. b) pasyvios (negaliojimo) - kai asmuo nėra nubaudžiamas, bet jis nepasiekia 
teisiškai 
reikšmingų rezultatų, kurių siekė. Pagal teisės šakas: a) baudžiamąsias - taikomos už nusikaltimus ar 
baudžiamuosius nusižengimus. b) administracinės - specialios teisės atėmimas, bauda ir pan. (pvz.: už 
KET pažeidimus). c) civilinės - nuostolių atlyginimas arba bauda. d) drausminės - taikomos už darbo 
drausmės ar tarnybos tvarkos pažeidimus. e) procesinės - nuobaudos už teismo proceso pažeidimą. 
Politnės teisinės sankcijos: a) pašalinimas iš pareigų apkaltos tvarka. 
 
b) nepasitikėjimos pareiškimas. Pagal paskirtį: a) represinės (nubaudžiančios) - už pažeidimą suvaržomos 
asmens teisės arba sukuriama 
visiškai nauja pareiga (pvz.: pasėdėti kalėjime). b) restitucinės (atkuriamosios) - įpareigojimas 
pažeidėjui įvykdyti teisinę pareigą, kurios 
įvykdymo jis vengė. (pvz.: mokėti alimentus). c) prevencinės - poveikio priemonė, kuria siekiama 
atgrasyti nuo kitų veikų. 
• Pagal reguliavimo pobūdį normos būna: a) imperatyvios b) dispozityvios Pagal funkcijas: a) 
reguliuonačios, nustatant teises ir pareigas. b) sankcionuojančios - sukuria valstybinėm institucijom 
pareigą pritaikyti sankcijas už 
reguliuojančių normų pažeidimą. Pagal juridinę galią: a) konstitucinės b) įstatyminės c) poįstatyminės 
d) Europos Sąjungos Pagal reguliavimo apimtį: a) bendros, skirtos visiems teisės subjektams. b) 
specialios, skirtos rūšiniais požymiais apibrėžtiems adresatams. c) individualios, konkrečiam asmeniui. 
Pagal normos pobūdį: a) liepiamos b) leidžiamos Pagal galiojimo laiką: a) terminuoto veikimo b) 
vienkartinio veikimo c) nuolatinio veikimo Pagal reguliuojamų santykių pobūdį: a) materialios - nustato 
santykių dalyvių teises ir pareigas. b) procedūrinės - sureguliuoja procedūras, kuriomis atliekami tam tikri 
veiksmai. c) procesinės - sureguliuoja teismo procesą. 
• Nesavarankiški teisiniai teiginiai - tam tikri teisinio teksto teiginiai (sakiniai) yra savarankiški kalbos 
požiūriu, bet jų pagrindu neįmanoma suformuluoti savarankiškos teisės normos. Teisės teorijoje jie yra 
vadinami nesavarankiškais teisiniais teiginiais ir jiems būdingi tokie požymiai: 1. Šie teiginiai turi įtakos 
teisiniam reguliavimui. 2. Jie nėra deskriptyvūs (aprašomieji). 3. Jie sudaro tik dalį valdingo nurodymo. 4. 
Jie įgyja veikimą tik sąveikoje su kitomis normomis. 
• Dažniausiai išskiriamos trys tokių teiginių grupės: 1. Aiškinantys teiginiai - kurie apibrėžia teisiškai 
reikšmingas sąvokas. 2. Ribojantys teiginiai - jie nenustato elgesio taisyklės, bet iškerpa tam tikrą gabalą 
iš 
savarankiškos taisyklės. Sutuoktinis, dėl kurio kaltės nutraukta santuoka, neturi teisės į išlaikymą - CK 
3.72 4 dalis. 
 
3. Nukreipiantys teiginiai - kuriuos būtina interpretuoti su kitomis teisinėmis normomis. Ta pati 
veika. 

Teisės spragos 
• Tai netiksli sąvoka, tai reguliavimo spraga. 
• Tai reiškia santykius, kurie pagal savo požymius patenka į teisinius santykius, bet jie nėra reguliuojami 
konkrečiais teisės šaltiniais. 
• Teisės spragos gali būti pirminės, kai santykiai iš viso nesureguliuoti, arba antrinės, kai santykiai 
sureguliuoti, bet nepakankamai. 
• Spragų pildymo būdai: a) teisėkūra - sukuriamas tam tikras teisės šaltinis, paprastai norminis aktas. b) 
taikant įstatymo analogiją - pritaikomas panašius santykius reguliuojantis įstatymas, jei yra 
analogijos taikymo sąlygos: 1. Santykiai patenka į teisinio reguliavimo sferą. 2. Yra panašius 
santykius reguliuojantis teisės aktas - panašaus teisės akto yra ieškomas 
labiausiai gimingose teisės srityse, pradeda nuo to paties teisės instituto, tada teisės šakos apimtį ir tik 
neradus ten - kitoje teisės šakoje. 3. Įstatymo analogija nėra uždrausta. c) taikant teisės analogiją - teisinio 
reguliavimo spraga yra užpildoma tiesiogiai pritaikant bendruosius teisės principus. Teisės analogijos 
sąlygos: 1. Santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį. 2. Nėra panašius santykius reguliuojančio teisės 
akto. 3. Analogija nėra uždrausta. 
• Teisės analogija visada yra labai rizikinga, vertinama kontreversiškai. 
• Analogija draudžiama: I. uždrausta represinėse teisės šakose, tai labiausiai būdinga kontinentinės 
teisės tradicijai. 
(baudžiamoji, administracinė teisė). II. pagal analogiją draudžiama taikyti specialiącias teisės normas 
ir išlygas. III. analogija yra draudžiama, jeigu ja numatytas žmogaus teisių ribojimas. 
d) Teisės spragos gali būti pildomos sutratimi, pvz.: darbo teisės spragą gali užpildyti kolektyvinė sutartis. 

Teisės normų kolizijos 

• Tai situacija, kai teisės normų sistemoje egzistuoja dvi ar daugiau teisės normų, numatančių skirtingą tos 
pačios situacijos reguliavimą, t.y. normos pilnai arba dalinai sutampa veikimo sritimi, bet reikalauja iš 
adresatų skirtingo elgesio. 
• Teisės doktrinoje yra išskiriamos kolizinės taisyklės, t.y. tokios taisyklės, kurios leidžia pašalinti 
nustatytą teisės normų prieštaringumą, išsirenkant vieną normą, o kitų netaikant. 
• Pagrindinės kolizinės taisyklės: 1. Cronologinė taisyklė (laiko) - lex posterior de rogat legi priori: 
vėlesnis įstatymas nugali 
ankstesnį įstatymą. 2. Specialiosios normos taisyklė - lex specialis de rogat legi generali: specialioji 
norma nugali 
bendrąjį įstatymą. Teisės sistemoje gali susidurti bendroji norma su specialiąja. Bendroji ir specialioji 
norma sutampa su veikimo sąlygom bendrai arba dalinai, bet reguliavimą numato 
 
skirtingai. Ši taisyklė yra taikoma tik tais atvejais, kai bendroji norma ir specialioji norma yra tos pačios 
juridinės galios aktuose, pvz.: abi vyriausybės nutarimuose. 3. Hierarchijos taisyklė - lex superior de rogat 
legi imperiori: hierarchiškai aukštesnės 
institucijos taisyklė nugali žemesnės institucijos taisyklę. 4. Palankumo taisyklė - lex benegnior: esant 
prieštaringam reguliavimui yra taikoma norma 
mažiau apsunkinanti žmogaus padėtį. 5. Kai susikerta kodekso normos su paprastu įstatymu, tada 
taikomas kodeksas; 6. jei susikerta nacionalinė teisė ir tarptautinė teisė, yra taikoma tarptautinė. 
• Šios kolizijos taisyklės neturi savo hierarchijos, o skirtingų taisyklių pritaikymas gali nulemti skirtingus 
rezultatus. 

Teisės aiškinimas 
• Gali būti suprantamas trim prasmėm: 1. Plačiausia prasme teisės aiškinimas - tai teisės, kaip ypatingo 
reiškinio, esmės suvokimas - 
sensu largissimo - teisės mokslo uždavinys. 2. Plačiąja prasme - largo - teisinio teksto turinio 
nustatymas. 3. Sensu stricto - siaurąja prasme - prieštaravimų ir neiaškumų teisiniame tekste pašalinimas. 
Tik teisinio teksto aiškinimas(plačiausia prasme; plačiąja prasme) apie kurį ir kalbėsim 
• Kiekvienas asmuo, besinaudojantis teise, tampa teisinio teksto interpretatorium, arba teisės aiškintoju. 
T.y. jis turi išssiaiškinti, koks yra teisinių taisyklių turinys. 
• Doktrinoje daugiausiai dėmesio skiriama teismų vykdomam teisės aiškinimui. 
• Aiškinimas, kaip procesas, skiriamas į dvi dalis: išsiaiškinimas - psichologinė interpretatoriaus veikla 
jam nustatant teisinių taikytinų taisyklių turinį; išaiškinimas - išorinė veikla pateikiant tretiesiems 
asmenims išssiaiškinimo metu gautą rezultatą. 
• Klausimas - ar aiškintis reikia tik neiaškų tekstą, ar aiškinti teksta reikia visais atvejais jį taikant. 
• Visgi darytina išvada, kad teisinis tekstas yra aiškinamas kiekvieną kartą jį taikant. 
• Aiškinimo priežastys: 
• Teisiniai nurodymai yra suformuluojami tekstu, o mes turime nustatyti teisės normos struktūrą, arba 
teisės normą, jos elementus. 
• Aiškinti tekstą verčia kalbinės primonės. Viena vertus teisinį tekstą siekiama formuluoti kuo labiau 
įprasta kalba, o tokia kalba yra daugiareikšmė, antra vertus teisiniame tekste yra daug teisinių terminų, 
taip pat ir neteisinių, kurių turinį reikia nustatinėti. 
• Visuomeniniai santykiai vystosi daug greičiau, negu kuriami teisės aktai, aiškindami teisės tekstą mes 
galime jį pritaikyti naujom situacijoms sureguliuoti. 
• Teisę aiškinti verčia jos tam tikrų nuostatų neapibrėžtumas ir kintamas turinys. 
• Teisė veikia kaip sudėtinga sistema, kurios elementai paildo vienas kita, aiškinimosi metu šis faktas turi 
būti įvertintas. 
• Teisę aiškintis verčia nuolantis įstatymų leidėjo brokas ir neraštingumas. 
Teisinio teksto aiškinimo būdai 
• Tai priemonės ir operacijos, kuriomis yra atskleidžiamas teisinio teksto turinys ir prasmė. 
• Paprastai tai yra vadinama teisės aiškinimo metodais. 
• Skiriami tokie aiškinimo metodai: 
• Kalbinis, sisteminis, loginis, įstatymų leidėjų ketinimų, teleologinis, precedentinis, lyginamasis, 
bendrųjų teisės principų, istorinis. 
• Kalbinis - būtent nuo jo prasisdeda teisinio teksto aiškinimas. Pozityvistai iš esmės manė, kad tik jo ir 
užtenka. Taikant ši metodą yra panaudojamas kalbos mokslo primonės teksto 
 
turiniui atskleisti (leksika, morfologija, sintaksė). Kalbinio aiškinimo būdo naudojimas yra formalizuojant 
sukuriant tam tikras prezumcijas arba maximas, kurios leidžia pasiekti greitą kažką. Jei teisiniame tekste 
nenurodyta kitaip ar kiti aiškinimo būdai neleidžia daryti priešingos išvados, tai kiekvienas teksto ženklas 
ir žodis yra reikšmingas ir būtinas; tekstas atitinka įstatymų leidėjo valią; jei numatytas bagtinis 
aplinkybių sąrašas, reiškia, kad įstatymų leidėjas to ir norėjo; skirtingi terminai reiškia skirtingas sąvokas; 
vyr. g. žodis apima ir mot. g ir kt. (čia maximos buvo). Kalbinio aiškinimo metu interpretatorius nustato 
pradinį aiškinimo etapą, tačiau labai dažnai šis aiškinimas pasiūlo kelis alternatyvius rezultatus arba 
rezultatas būna abejotinas sveiko proto požiūriu, todėl kalbinis aiškinimo rezultatas yra visada tikrinamas 
taikant kitus aiškinimo būdus. 
• Sisteminis - dažniausiai taikomas būdas kalbinio aiškinimo rezultatams patikrinti, t.y. tikrinama, ar 
gautas rezultas dera su kitais sistemos elementais, t.y. giminingomis teisės normos ir teisės principais. 
Sisteminis aiškinimas gali veikti dviem formom: a) rezultatas tikrinama teisės sistemos požiūriu, žiūrima, 
ar taisyklė priklauso viešajai ar privatinei, kokiai šakai, pošakiui, institutui ir pan. b) analizuomaja pagal 
teisėkūros aspektą, t.y. žiūrima, koks yra norminio akto pavadinimas, kokioj jo struktūrinėj dalį taisyklė 
yra, koks yra straipsnio pavadinimas ir pan. Sisteminiu būdu siekiama nustatyti tos tiriamos taisyklės 
visus įmanomus ryšius su kitomis teisinėmis nuostatomis. Jei kalbinis aiškinimas pasiūlo keletą aiškinimo 
rezultatų, sisteminis aiškinimas įpareigoja pasirinkti tokį, kuris dera su visa teisės sistema ir neprieštarauja 
nei vienai normai. Jei ir tokių yra keletas, pasirenkamas rezultatas, kuris dera su artimiausiom, 
giminingom teisės normom. Sisteminio aiškinimo metu nustatoma, ar aiškinimo rezultatas dera su 
bendraisiais teisės principais. Jei susikerta kalbinio ir sisteminio aiškinimo rezultatai, tai nugali sisteminis. 
• Įstatymų leidėjo ketinimų - Kalbinis ir sisteminis aiškinimas gali būti pildomas įstatymo leidėjo 
ketinimo metodu, siekiant patikrinti, ar prieš tai gautas aiškinimo rezultatas dera su tais ketinimais, 
kuriuos turėjo įstatymų leidėjas, išleisdamas tokią teisinę taisyklę. Teisės teorijoje tebevyksta ginčas, ar 
tokiu atveju reikia tirti konkretaus įstatymo leidėjo ketinimus, ar tam tikro išgalvoto, fiktyvaus įstatymų 
leidėjo, taikant teisinę fikciją. Šiuo pagrintu toks aiškinimas gali būti: a) formalus, kai tiriama konkrečios 
institucijos, išleidusios aktą, ketinimai; b) turiningasis, kai siekiama nustatyti, ką apie šį atvejį pasakytų 
fiktyvus, išgalvotas įstatymų leidėjas, kuris viską žinotų apie spendžiamą ginčą. Tiriant konkretaus 
įstatymų leidėjo ketinimus (formalusis), yra analizuojama konkreti teisės akto rengimo medžiaga, pvz.: 
aiškinamieji raštai, siemo posėdžio stenogramos skaitomos ir kt. Turiningojo aiškinimo atveju, teisėjas 
pats veikia kaip įstatymų leidėjas ir pats nustato tos taisyklės turinį. Daug mažiau abejonių kelia 
formalaus įstatymų leidėjo ketinimų... 
• Teleologinis - įstatymo tikslo metodas, labai panašus į įstatymų leidėjo ketinimų metodą. Kartais 
reguliavimo tikslas yra nurodomas pačiame įstatyme. 
• Istorinis - pasireiškia trim pagrindinėm formom: 1. Siekiama nustatyti, kokios buvo ekonominės, 
socialinės, politinės ir kitos sąlygos ankstesnio 
teisės akto galiojimo metu. 2. Kokius istorinius ketinimus turėjo teisėkūros subjektas. 3. Kokios yra 
tos sąlygos (kaip pirmam) teisės taikymo metu. 
• Precedentinis - taikant šį metodą, žiūrima, kaip anksčiau buvo išspręsta panaši byla. 
• Lyginamasis - naudojamas lyginimas kaip logikos priemonė. Aiškinimo rezultatą lyginame su užsienio 
valstybių įsatymais ir jų rengimo medžiaga, lyginame rezultatą su teismų praktikos nuostatomis, 
tarptautinių teismų sprendimais. 
• Bendrųjų teisės principų - gautas aiškinimo rezultatas yra lyginamas su bendrųjų teisės principų 
reikalavimais. 
 
• Loginis - nėra visiškai savarankiškas metodas, veikia viso aiškinimo procese, bet yra išskiriamos ir tam 
tikros savarankiškos logikos priemonės, kurios gali būti taikomos. Pvz.: jei privaloma daugiau, privaloma 
ir mažiau. Negali būti perleista teisių daugiau, negu pats turi. ir kt. 
• Skirtingi aiškinimo metodai gali duoti skirtingus rezultatus, nėra vienareikšmiškų taisyklių, bet galima 
tam tikras išskirti: 1. Jei susikerta lingvistinio ir sisteminio aiškinimo rezultatais, pirmenybė teikiama 
sisteminiui. 2. Kai susikerta lingvistinis su įstatymų leidėjo ketinimų ar teleologiniu aiškinimo būdu, 
primumas teikiamas pastariesiems. 
• Teisė doktrinoje yra analizuojami šaltiniai, kurie yra naudojami aiškinantis teisę, jie skirstomi į 
tris grupes: 1. Šaltiniai, kuriais privalu remtis (pirminiai teisės šaltiniai) - visi toje valstybėje 
veikiantys teisės 
šaltiniai, kurie yra pripažįstami kuriančiais teisę. Konstitucija, ES teisė, ratifikuotos tarptautinės sutartys, 
įstatymai ir pan. 2. Šaltiniai, kuriais reikėtų remtis - jiems būdinga, kad nurodžius svarius argumentus 
šiais 
šaltiniais galima nesivadovauti. Paskelbti teismo precedentai, anksčiau galioję įstatymai; įstatymo 
rengimo medžiaga; teisės šaltiniai tik netiesiogiai susiję su aiškinama teisės norma; teisės doktrina ir kt. 3. 
Šaltiniai, kuriais galima remtis - tarptautinės konvencijos ir kiti tarptautiniai teisės šaltiniai, 
prie kurių valstybė nėra prisijungusi; užsienio valstybių teisę neprieštarauti viešajai tvarkai; teisės aktų 
projektai; empirinės žinios (informacija, žinoma iš patirties). 4. Šaltiniai, kuriais draudžiama remtis - 
politinėm ir ideologinėm nuomonėm; visuomenės 
apklausų rezultatais; neoficialia medžiaga ir kt. 
Teisės aiškinimo rūšys 
• Teisės aiškinimo rūšys - tai aiškinimo proceso klasifikavimas, atsižvelgiant į įvairius kriterijus. 1. 
Teisės aiškinimas pagal subjektus gali būti skirstomas į dvi grupes: 
Oficialus - jį vykdo tik kompetetingos institucijos, dažniausiai aiškinimo rezultatas yra privalomas, dažnai 
iforminamas raštu. Šiuo aiškinimu yra siekiama suvienodinti teisės veikimą. 
2. Pagal aiškinimo rezultatą su tekstu: a) adekvatus - kai aiškinimo rezultatas sutampa su tekstine išraiška. 
b) plečiamasis - kai aiškinimo rezultatas yra platesnis nei tekstinė išraiška. (pvz. Konst. 7 str.) 
Neoficialus - nekontroliuojamas, neribojamas, neprivalomas. 
1. Konstitucinis teismas yra įgaliotas aiškinti savo priimtus aktus 
1. Paprastas - kai teisę aiškina bet kuris asmuo 
2. Deleguotas - viena institucija įgalioja kitą aiškinti jos priimtus aktus 
2. Kompetetingas - teisinių žinių turintis asmuo 
3. Norminis - aiškinimas, kuris yra skiriamas visiem tą taisyklę priimantiem asmenim 
3. Mokslinis - kai teisę aiškina asmenys turintys mokslinių žinių 
4. Kazualinis - aiškinimas skirtas konkrečiam atvejui 
 
c) siaurinamasis - kai aiškinimo rezultatas yra siauresnis nei tekstinė išraiška. (pvz. Konst. 34 
str.) d) plėtojamasis - būdingas teisės principams, kurie neturi tekstinės išraiškos. 3. Pagal subjektą: a) 
teisminis b) administracinis - aiškina valtybinės institucijos. 

Teisės pažeidimas 
• Išskiriama plačioji ir siauroji teisės pažeidimo prasmė. 
• Plačiąja prasme teisės pažeidimas - tai bet kokia veika, neatitinkanti teisės normose įtvirtintų elgesio 
standartų, pvz.: įstatymo reikalaujamos rašytinės sutarties formos nesilaikymas. 
• Siaurąja prasme teisės pažeidimas - tai tokia teisei priešinga veika, už kurią numatytas tam tikras 
nubaudimas, t.y. neigiamų padarinių arba teisinių sankcijų paskirimas. 
• Mus domina tik siauroji prasmė. 
• Pažeidimą kaip reiškinį apibūdinsim pagal tris kriterijus, t.y. pagal esmę, turinį ir formą. 
• Pagal esmę - tai juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda apsauginis teisinis santykis. 
• Pagal turinį - tai įpareigojančių ir draudžiančių normų nesilaikymas. 
• Pagal formą - tai teisei priešinga asmens veika. 
Teisės pažeidimo požymiai 1. Teisės pažeidimą gali padaryti tik toks asmuo, kuris turi deliktinį 
subjektiškumą. Teisės 
pažeidimo subjektu gali būti fizinis ir juridinis asmuo. Realiai teisės pažeidimą gali įvykdyti ir asmuo, 
neturintys deliktinio subjektiškumo, bet tokie asmenys netampa apsauginio teisinio santykio dalyviais, 
jiems sankcijos netaikomos. 2. Teisės pažeidimas visada - veika. Mintys, įsitikinimai neužtraukia 
atsakomybės iki tol, kol 
nėra išreikšti realiu elgesiu. 3. Teisės pažeidimas - tai neteisėta veika. Tai reiškia, kad elgesiu yra 
pažeidžiami teisės normų reikalavimai, įtvirtinti įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, sutartyse, kituose 
privalomuose teisės šaltiniuose. Viskas, kas tiesiogiai nėra numatyta teisės aktuose, negali būti laikoma 
teisės pažeidimu. Šiek tiek kitaip yra civilinėje teisėje, kurioje yra daug vertinamųjų sąvokų ir kurioje 
pažeidimu gali būti laikoma ir sąžiningumo, protingumo ar kitokių vertybinių reikalavimų nesilaikymas. 
4. Teisės pažeidimas yra pavojinga veika. Tai toks elgesys, kuris sukuria žalą visuomenei arba prielaidas 
tai žalai atsirasti. Įstatymų leidėjas nurodo aplinkybes, kurios naikina pavojingumą visuomenei, t.y.: 
būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas (daugiausiai baudžiamojoje), gamybinė ar ūkinė rizika (civilinėje 
teisėje). Taip pat išskiriamos aplinkybės, naikinančios priešingumą teisei: įsakymo vykdymas, 
nukentėjusiojo sutikimas. 5. Teisės pažedimas yra kalta veika. Šis požymis yra būtinas baudžiamojo, 
administracinėj, 
drausminės atsakomybėj. Civilinėje teisėje galima atsakomybė be kaltės. 
Teisės pažeidimo sudėtis 
• Kaip sąvoka atsirado XVI-XVII a. (lot. corpus delicti), atsirado ne materialinėje, o procesinėje teisėje ir 
buvo suprantama, kaip visi nusikaltimo metu palikti pėdsakai, tokie kaip kraujas, ginklas ir pan. 
• XVIII a. persikėlė iš proceso į materialinę baudžiamąją teisę, o vėliau pradėta sieti ir su kitom šakom. 
• Labiausiai vartojama baudžiamojoj, adminstracinėj ir drausminėj. 
 
• Teisės pažeidimas - tai objektyvios tikrovės reiškinys, realybė, o teisės pažeidimo sudėtis - tai tam tikra 
mąstymo schema, kuri leidžia įvertinti konkrečią veiką ir pripažinti ją teisės pažeidimu arba nepripažinti. 
Civilinėje teisėje yra įprasta vartoti kitą konstrukciją: civilinės atsakomybės sąlygos. 
• Teisės pažeidimo sudėtis - tai objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, kurios nustatymas konkrečioje 
veikoje, leidžia veiką laikyti teisės pažeidimu. 
• Skiriami tokie požymiai: 1. Objektas - tai teisės normų saugomi visuomeniniai santykiai, į kuriuos 
kėsinosi asmuo, padaręs veiką. Objektas gali būti bendrasis (visi teisės saugomi santykiai), rūšinis (tam 
tikros srities santykiai, pvz.: nusikaltimai nuosavybei), konkretus (tie visuomeniai santykiai, kurie 
pažeidžiami konkrečia veika, paprastai tai atitinka BK ypatingosios dalies straipsnio pavadinimas). 2. 
Objektyvioji pusė - tai visuma teisės normose įtvirtintų požymių, kurie apibūdina išorinį veikos 
pasireiškimą. Tai matomoji teisės pažeidimo pusė. Yra skiriami tokie požymiai: padaryta teisei priešinga 
veika; sukurtos žalingos pasekmės; egzistuoja priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Tai yra 
privalomi objektyviosios pusės požymiai, jie turi būti nustatyti visais atvejais. Civilinėje teisėje jie ir yra 
vadinami civilinės atsakomybės sąlygomis. Ketvirtas požymis - teisės normose nustatytais atvejais gali 
įeiti: veikos padarymo būdas, vieta ir kt. 3. Subjektas - tai fizinis arba juridis asmuo, turintis deliktinį 
savarankiškumą. Fiziniai asmenys paprastai apibūdinami pagal du kriterijus: amžius, pakaltinamumas 
(sąvoka dažniausiai vartojama baudžiamojoj, administracinėj teisėj ir reiškia asmens gebėjimą suprasti 
veiksmus ir gebėti juos valdyti). Juridiniai asmenys atsako tais atvejais, kai yra numatyta juridinio asmens 
atsakomybė už tam tikras tikras veikas. Tik nuo naujo BK pasirodymo buvo įvesta juridinio asmens 
baudžiamoji atsakomybė. 4. Subjektyvioji pusė - tai nematomoji pažeidimo pusė. Tai visuma požymių, 
kurie apibūdina 
teisės pažeidėjo psichinį santykį tarp jo veikos ir veikos pasekmių. Elementai: kaltė, motyvai, tikslas. 
Kaltė yra pagrindinė, būtent ji išreiškia ryšį su veika ir pasekmėm. Labiausiai kaltės kategorija ir 
analizuojama baudžiamojo teisėj. Skiriamos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas. Tyčia gali būti 
tiesioginė ir netiesioginė, o neatsargumas gali būti pasitikėmijas ir nerūpestingumas. 

Kaltės formos ir rušys 

Kaltės formos ir rūšys Intelektualinis momentas Valinis momentas 
Tiesioginė, tyčia Suvokia savo veiksmų pasekmes Tų pasekmių siekia 
Netiesioginė, tyčia Suvokia savo veiksmų pasekmes Pasekmių nesiekia, bet leidžia 
joms atsirasti 
Nusikalstamas pasitikėjimas, neatsargumas 
• Motyvas (paskatos) ir tikslas (rezultatas) tiriami tik tuo atveju, jeigu nenumatyta normoje. 
Suvokia savo veiksmų pasekmes Skyria tyčia nuo neatsargumo, lengvabūdiškai tikisi jų išvengti 
Nusikalstamas nerūpestingumas, neatsargumas 
Nenumato savo veiksmų pasekmių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti. 
Laikomas tik santykinai išreikštas ir neanalizuojamas. 
 
• Teisės pažeidimu pripažįstama tokia veikia, kuri atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, 
įtvirtintus teisės aktuose, pagal kuriuos taikomos teisinės sankcijos. 
Teisės pažeidimų rūšys 1. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. 2. Administracinės teisės 
pažeidimai. 3. Darbo drausmės ar tarnybos tvarkos pažeidimai. 4. Civilinės teisės ir sutarčių pažeidimai. 
5. Procesiniai pažeidimai. 

Teisinė atsakomybė 
• Socialinė atsakomybė - atsiranda, kai egzistuoja objektyvios ir subjektyvios atsakomybės prielaidos. 
Objektyvios prielaidos - turi būti nustatytas elgesio modelis, kuris laikomas tinkamu, t.y. turi egzistuoti 
tam tikra socialinė norma.Subjektyvios prielaidos - yra siejamos su žmogaus valios laisve, laisvė yra 
pagrindinė subjektyviosios atsakomybės sąlyga. Jei žmogus kažką daro ne laisvai, t.y. neturėdamas 
galimybės pasirinkti, už savo veiksmus dažniausiai jis nėra atsakingas. Laisvės sąvoką yra priimta aptarti 
dviem aspektais: išoriniu ir vidiniu. Išorinė laisvė - tai laisvė iš išorės neverčiamam daryti tam tikrus 
veiksmus. Vidinė laisvė - tai žmogaus subalansuota vidinė būsena, dėl kurios jis pasirenka tam tikrą 
elgesio modelį. Asmuo neturintis vidinės laisvės, (pvz.: dėl psichinės ligos) nėra laikomas socialiai 
atsakingu. Išorinės laisvės nebuvimas dažniausiai atleidžia nuo socialinės (moralinės) atsakomybės, bet 
labai retai atleidžia nuo teisinės atsakomybės (tik įstatymais nustatytomis sąlygomis, pvz.: būtinoji gintis). 
Laisvės pojūtis yra siejamas su dar viena kategorija, t.y. kaltės sąvoka. Asmuo yra atsakingas, kai jis yra 
kaltas, t.y. kai suvokia, kad ir veiksmų ir jų pasekmių rezultatas yra jis pats. 
• Teisinė atsakomybė - yra viena iš socialinės atsakomybės formų, pats terminas įsitvirtino gana neseniai. 
Teisinė atsakomybė pasireiškia kaip asmens veiksmų susiejimas su teisės reikalavimais, nudaudžiant tą 
asmenį, jeigu jis įvykdo teisės pažeidimą. Tokia atsakomybės sampratas yra vadinama negatyviąja teisine 
atsakomybę, kartais vadinama retrospektyviąja teisine atsakomybe. Tai yra vyraujanti teisinės 
atsakomybės samprata, labai susijusi su teisiniu pozityvizmu. Formos požiūriu, teisinė atsakomybė 
pasireiškia kaip ypatingas teisinis santykis tarp teisės pažeidėjo ir valstybės, kuri pritaiko pažeidėjui 
teisines sankcijas. Tas santykis yra vadinamas apsauginiu. Teisės teorijoje taip pat skiriama sąvoka 
pozityvioji teisinė atsakomybė, kuri yra daug mažiau paplitusi. Jos esmė - asmuo yra įpareigojamas elgtis 
laikantis teisinių reikalavimų, jį nubaudžiant, jeigu jis tokių reikalavimų nesilaiko (negatyvusis aspektas). 
Negatyviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai: 1. Norminis pagrindas - teisės sistemoje veikia teisinis 
reikalavimas, aprašantis tam tikrą veiką 
kaip privalomą. 2. Faktinis pagrindas - asmuo padaro veiką, kurioje yra visi teisės pažeidimo sudėties 
elementai. 3. Teisės taikymo aktas, kuriuo teisės pažeidėjui yra pritaikomos teisinės sankcijos. 
• Pagrindinės negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys: 1. Baudžiamoji atsakomybė - pati griežčiausia 
teisinės atsakomybės rūšis. Suprantama kaip 
išimtinai valstybės taikomų baudžiamųjų priemonių visuma. Taikymo faktinis pagrindas - nusikaltimas 
arba baudžiamasis nusižengimas (veika, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą), t.y. veikos, 
aprašytos BK. Subjektas - asmuo nuo 16 m., už tam tikras 
 
veikas nuo 14 m. Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse taikant BA yra uždrausta analogija, 
plečiamasis teisės aiškinimas, teisės spragų pildymas teisme. Tikslas - nubaudimas. Siekis atkurti 
nukentėjusiojo nuo nusikaltimo asmens padėtį yra antrinis, ne pagrindinis. Ši atsakomybė yra taikoma 
laikantis asmens nekaltumo prezumcijos. (Asmuo yra laikomas nekaltu, kol prokurorai neįrodo 
priešingai). Išisiskiria taikomomis sankcijomis - kriminalinėmis bausmėmis (išimtinai BK kategorija). 
Sankcijos yra tokios: viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas; viešieji darbai; 
bauda (mokama valstybei); laisvės apribojimas; areštas; terminuotas laisvės atėmimas; laisvės atėmimas 
iki gyvos galvos. Asmeniui, kuriam pritaikytos baudžiamosios sankcijos, net ir jas realizavus tam tikrą 
laiką lieka specifinės teisinės pasekmės, t.y. teistumas. Kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis teistumo 
terminas. 2. Administracinė atsakomybė - atsiradimo pagrindas: padarytas administracinės teisės 
pažeidimas. Išskirtinai plati atsakomybės rūšis. Subjektas - asmuo nuo 16 m. Šiai atsakomybei būdinga 
operatyvi ir lanksti administracinių nuobaudų taikymo sistema. Turi būti taikoma labai greitai, t.y. 6 mėn. 
Skirtingai negu druasminės atsakomybės atveju, administracinę atsakomybę taiko asmuo, kuris su 
baudžiamu asmeniu neturi tiesioginio pavaldumo santykio. Ši atsakomybės dažnai konkuruoja su 
baudžiamąja atsakomybe. Taikomos sankcijos yra švelnesnės negu baudžiamosios, jos neužtraukia 
teistumo, bet tam tikros pasekmės lieka, t.y. nuobaudos turėjimas, dažniausiai vienerių metų terminas. 
Administracinėmis nuobaudomis dažniausiai siekiama prevencinių tikslų, t.y. užkirsti kelią veikų 
peraugimui į nusikaltimus. Pagrindinės nuobaudos: įspėjimas; bauda (valstybei); pažeidimo įrankio ar 
tiesioginio objekto paėmimas; specialios teisės atėmimas; nušalinimas nuo darbo; areštas (trumpalaikis). 
3. Drausminė atsakomybė - atsiradimo pagrindas: darbo ar tarnybos tvarkos pažeidimas, 
pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas. Ją taiko darbdavys arba darbdavio atstovas pavaldžiam 
asmeniui. Subjektas - asmuo nuo 16 m., kuris dirba toj istitucijos arba yra tarnyboj. Teisės normos 
nesureguliuoja konkrečiai už kokį pažeidimą kokia nuobauda turi būti taikoma, tai turi nuspręsti pats 
nuobaudą taikantis asmuo. Teisės normos griežtai reguliuoja tik pačią nubaudimo procedūrą. Darbo 
kodeksas numato tokias nuobaudas: pastaba; papeikimas; atleidimas iš darbo. Valstybės tarnybos teisinės 
nuostatos, statutai gali nustatyti griežtesnę atsakomybę. 4. Civilinė atsakomybė - šitos atsakomybės 
pagrindas yra civilinė teisės ar sutarties 
pažeidimas. Atsakomybė pasireiškia civilinių sankcijų taikymo pažeidėjui, kuriomis dažniausiai yra 
atkuriama pažeista turtinė padėtis. Todėl dažniausiai taikomos tokios sankcijos: įpareigojimas atlikti 
neįvykdytą teisinę pareigą, pvz.: įpareigojimas atiduoti neteisėtai užimtą turtą; įpareigojimas atlyginti 
padarytą žalą. Tam tikrais atvejais taikoma ir sankcijas turinti nubaudimo požymių, t.y. įpareigojimas 
sumokėti netesybas (baudą arba delspinigius) jos mokamos ne valstybei, o nukentėjusiai šaliai. Tikslas - 
atsatyti nukentėjusio asmens turtinę padėtį. Civilinė atsakomybė dažniausiai inicijuojama privačių 
asmenų. Valstybė į tai nesikiša, kol asmenys nesikreipia į teismus. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu 
yra jos sąlygos: padarytas civilinės teisės ar sutarties pažeidimas; pažeidimu sukuriami nuostoliai; 
egzistuoja priežastinis ryšys tarp pirmo ir antro; pažeidėjas yra kaltas. Bet tam tikrais atvejais galima 
atsakomybė ir be kaltės. Subjektas - asmuo nuo 18 m. pilnai, o dalinai 14-18 m. 5. Materialinė 
atsakomybė - tai mišri atsakomybė, turinti ir drausminės ir civilinės požymių. 
Skiriamos dvi rūšys: darbuotojo atsakomybė ir darbdavio. Darbuotojo atsakomybė atsiranda, kai jis 
padaro žalą įstaigai, kurioje dirba. Darbuotojai atlygina tik tiesioginius nuostolius, negautos pajamos nėra 
atlyginamos. Atsakomybė galima tik esant darbuotojo kaltei, plius darbuotojo kaltę turi įrodinėti 
darbdavys. Įprastai darbuotojo atsakomybė prieš darbdavį 
 
Darbdavys atsako materialiai už žalą darbuotojui, padaryta suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu ir 
atsako darbuotojo mirties atveju jo šeimai. 6. Procesinė atsakomybė - pagrindas: procesinių teisės normų 
pažeidimas. Pvz.: nepagarbus 
elgesys teisme. Pagrindinės sankcijos - pašalinamas iš teismo salės arba bauda. 7. Konstitucinė 
atsakomybė - ši atsakomybė yra taikoma konstitucijoj numatytais atvejais, ją realizuoja ne teismas, o 
parlamentas, gavęs atitinkamų institucijų išvadas. Ši atsakomybė turi daugiau pilitinės, o ne teisinės 
atskomybės požymių. Sankcijos: atleidimas iš pareigų, kai pažemintas teisėjo vardas ir šgaliojimų 
atėmimas apkaltos proceso metu. 
CA ir BA palyginimas 1. CA siekia atsatyti nukentėjusio turtinę padėtį, o BA nubausti pažeidėją. 2. CA 
dažniausiai atsiranda pažeidus privatų interesą, o BA pažeidus viešąjį interesą. 3. BA remiasi nekaltumo 
prezumcija, o CA skolininko kaltumo prezumcija. 4. Skirtingi atsakomybių taikymo terminai: CA yra 
vartojamas terminas ieškinio senaties 
terminas, t.y. laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises teisme, maksimalus terminas 
yra dešimt metų, CK kartais numato sutrumpintus terminus, o BA yra numatyti patraukimo baudžiamojon 
atsakomybėn terminai, kurie priklauso nuo veikos pavojingumo.