1 paskaita. 2018.10.10.

Baudžiamojo proceso sąvoka.

Spalio 31 d. atsiskaitymas iš 8, 9, 10, 11, 12, 13 temų iš aprašo. Eigoj nuspręsim, kokia forma bus.
Šaltiniai: Baudžiamojo proceso teisė vadovėlis (2011 m.), BPK.

Baudžiamasis procesas yra specialių tam įgaliotų valstybinių institucijų veikla. Veiklos tikslas – tirti
nusikalstamos veikos aplinkybės ir išnagrinėti baudžiamąją bylą. Privačiųjų asmenų teisių
realizavimas, kuomet šitame santykyje atsiranda valstybinės institucijos ir pareigūnai.

Baudžiamajame procese greta valstybinių institucijų yra ir privačių asmenų, kurie vienaip ar kitaip
dalyvauja jame: kaip advokatai (tiksliau, gynėjai, atstovai), įtariamasis/kaltinamasis, nukentėjusieji,
civiliniai ieškovai/atsakovai, jų atstovai.

Koks privačiųjų asmenų elgesys yra laikomas baudžiamuoju procesu? Kai jie bendrauja su
valstybinėmis institucijomis ir jų pareigūnais.

Baudžiamojo proceso paskirtis.

Baudžiamojo proceso paskritis yra reglamentuota BP pirmajame straipsnyje. PERSKAITYTI,
UŽSIRAŠYTI.

Baudžiamasis procesas netarnauja baudžiamajai teisei, nelabai kuo susijęs su materialia

baudžiamaja teise.
Teisingumo principas yra materialiosios BT tikslas. Procesine prasme teisingumo kontekstas yra
nebent apie kažkokį procesinį teisingumą, bet tai nėra kasdienės BP tikslas, nes per daug abstraktus.

BP tikslas:
1. Įgyvendinti materialią BT, arba užtikrinti materialios kriminalinės justicijos buvimą. Pasakyti,
kokiu būdu yra realizuojama BT, įtvirtinti draudimai, etc.
2. Apsaugoti į procesą įstojančių arba į jį įtraukiamų visų asmenų teises (įtariamųjų,
kaltinamųjų, liudininkų, nuteistų, t.t.)
3. Tarp šitų paskirčių turi būti užtikrinamas racionalus balansas, kad nei viena neturėtų
dominuoti, paneigti viena kitos.

Iš vienos pusės siekiama užtikrinti valstybės interesą turint efektyvią kriminalinę justiciją, iš kitos
pusės siekiama priešingo tikslo – apsaugoti žmogaus teises. Yra tiesioginė vienas kito neigimo
priklausomybė. Kuo daugiau sieksim vykdyti valstybės interesų, tuo mažiau žmogaus teisų laikysimės
ir atvirkščiai. Dėl to yra trečia taisyklė.

BP tipai arba formos.

Kokie apskritai gali būti BP procesai? Tam tikra visuma požymių pagal kuriuos BP galima klasifikuoti į
tam tikras grupes.

Šios doktrinos pagrindinis kriterijus: BP istorinė raida.

BP istorinis vystymasis:
1. Klasikinio rungimosi BP formos.
 Baudžiamojo proceso pradžią lemianti valia (kas nusprendžia, kad BP bus apskritai),
yra nukentėjusiojo valia. Būtinas kaltinimas. Kaltinamasis sprendžia kiek BP vyks iš
esmės.
  Teisėjas yra pasyvus – savo iniciatyva informacijos nerenka, remiasi tuo, ką pateikia
proceso šalys (kaip LT teisės sistemoj dabar).
 Specifinis įrodinėjimas – didėlė vertė buvo teikiama žmogui ir jo pasitikėjimui, pvz.
priesaikos, priesaikos liudytojai, panašūs dalykai.
2. Inkvizicinio BP formos
 BP pradžią lemia įstatymas, arba baudžiamoji valdžia. Nukentėjusiojo valios
nebereikia, galėjo prasidėti pačiam pareigūnui sužinojus, kad kažkas vykdo
nusikalstamą veiką (koks nors gandas, paskala, t.t.). Lėmė beasmenė įstatymo valia.
 Teismo vaidmuo yra aktyvus – jis renka įrodymus, realizuoja visas pagrindines
procesines funkcijas, pats gina, pats kaltina, pats priima sprendimą.
 Kaltinamasis yra tiesiog tyrimo objektas. Proceso šalys nebėra tokios aktualios ir
svarbios.
 Formalioji įrodymų doktrina – įstatymas teisėjui pasako, kad jis tam tikrą faktą gali
laikyti nustatytu.
3. Mišraus BP formos
 BP nėra vientisas ar vieningas procesas. Galima išskirti ikiteisminį tyrimą ir teisminį
bylos nagrinėjimą. Mišrus BP tampa mišriu, nes ikiteisminis tyrimas yra grindžiamas
inkvizicinio BP taisyklėmis, o teisminis – klasikinio rungimosi taisyklėmis.

Baudžiamojo proceso stadijos.

Stadijos – tam tikri BP etapai, per kuriuos vystomas BP. Jie skiriasi tikslais, veikiančiais subjektais,
veikimo formomis ir būdais, galutiniais procesiniais sprendimais. BP skaidomas:
 Ikiteisminis tyrimas – kai prokuratūra/policija gauna pranešimą, kad galėjo būti padaryta
nusikalstama veika. Tikslai: išsiaiškinti ar iš tikro buvo padaryta veika, surasti kaltininką,
įrodymai, t.t. Vadovas – prokuroras. Baigiasi, kai prokuroras nusprendžia kad viską ką galėjo
padaryti padarė, jei yra įrodymų, jie pereina į teisminį nagrinėjimą, jei nesurenka, procesas
nutraukiamas.
 Teisminis bylos nagrinėjimas (pirmosios instancijos teisme) – pristatomi įrodymai teismei,
šalys argumentuoja, t.t. Pagrindinis subjektas teisėjas, jo tikslas priimti sprendimą,
padarė/nepadarė, kaltas/nekaltas, kokią bausmę paskirti.
 Nuosprendis – jei skundžiamas pereina į apeliacinį, jei ne – į vykdymo etapą.
o Apeliacijos etapas – jei skundžia nuosprendį į kasacijos etapą ir t.t., jei ne – į
vykdymo etapą.
o Kasacijos etapas
o Atnaujinimo etapai ir t.t.
 Vykdymo etapas

Procesinės funkcijos.
Funkcijos yra procesinės kategorijos, kurios apibrėžia kokia kryptimi subjektai atlieka veiksmus ir
priima sprendimus.

1. Ikiteisminio tyrimo funkcija: atlieka prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnai (policija tik ne
jie vieni veikia), ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tikslas – ištirti ar buvo nusikalstama veika, kas ją
galėjo padaryti, surinkti faktinius veikos įrodymus. Realizuojama ikiteisminio tyrimo stadijoje.
2. Kaltinimo funkcija: realizuoja prokuroras (niekas kitas to nedaro, nebent iš dalies daro ir
nukentėjusysis, nes jo veikla irgi nukreipta į kaltinimo įrodinėjimą, bet tai nėra pagrindinė jo
funkcija). Funkcija realizuojama pirmosios instancijos teisme.
3. Sprendimo priėmimo funkcija: realizuoja teismas. Teisėjo funkcija yra priimti sprendimą.
4. Gynybos funkcija: realizuoja gynėjas (advokatas).
Šaltiniai.
Informacijos nešėjai kur galima sužinoti kas yra BP, kaip jis veikia, pnš. Pagal vyraujančią doktriną,
esmė: teisės šaltinių struktūra atitinka kontinentinės teisės šaltinių struktūrą.

1. Baudžiamojo proceso kodeksas (pirmoj vietoj ne pagal juridinę galią, bet materialinę/turinio
reikšmę); sukoncentruota didžioji dalis baudžiamojo proceso teisės taisyklių. Jame nėra
parašyta, kad jis viršesnis už įstatymą, dėl to, jo juridinė galia yra paprasto įstatymo juridinė
galia. Kodeksas padalintas į reglamentuojamas bendrasias taisykles ir bendrojo baudžiamojo
proceso stadijos, ar kažką panašaus.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas (yra BPK) – lygiai toksai pats turinio požiūriu teisės aktas
kaip proceso įstatymas (???).
 Galima iki baudžiamojo proceso, kai turi įrodymų/informacijos apie kriminalinę
veiką, bet neturi faktinių įrodymų, tai kriminalinė žvalgyba turi teisę slapta įrodymus
kaupti, kol paaiškės nusikalstamos veikos požymiai.
 Taip pat KŽ naudojama ir baudžiamajame procese tik tada, kai nesikėsinama į
žmogaus privatumą. Pvz., galima apklausinėti asmenis, naudotis agentūriniais
metodais, gauti ir tikrinti informaciją, t.t.
 Tiesioginę nuorodą duoda pats BPK į kriminalinės žvalgybos įstatymą.
2. Konstitucija ir konstitucinio teismo jurisprudencija.
Konstitucija:
 Pagrindinės žmogaus teisės.
 Procesinės garantijos (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynyba, teisė į nešališką
teisėją, t.t.)
 Nuostatos, apibūdinančios veikiančių institucijų statusą (prokuratūra, teismai, t.t.)
Jurisprudencija: paaiškina tai, kas jau parašyta pačiame konstitucijos tekste; atrandame
kitokių taisyklių ar kažko, ko vien iš konstitucijos neišskaitytume - sukuria atskirą
savarankišką teisinį reguliavimą (pvz., proporcingumo principas, kurio nėra
konstitucijoje; aktyvaus teisėjo principas).
3. Tarptautinė teisė ir ES teisės aktai. Konvencijų ir aktų yra daug. Galima dalinti į du blokus:
 Tarptautinis bendradarbiavimas. TT ir ES kontekste. Pradedant bendrosiom
konvencijom (ekstradicijos konvencija), dvišaliais susitarimais, baigiant ES valstybių
tarpusavio bendravimo institutais (pvz. Europos arešto orderis, Europos tyrimo
orderis, t.t.)
 Žmogaus teisių apsauga. TT ir ES kontekste. Pvz., žmogaus teisių teismas, žmogaus
teisių komitetas. ES kontekste kaip direktyva skirta informacijai gauti, pnš.
4. Įstatymai.
 Kitų teisės šakų kodeksai (baudžiamasis, civilinis, civilinio proceso ir pnš.)
 Įstatymai skirti atskiroms institucijoms (prokuratūroms, teismams, etc.); pvz., pasako
kas yra aukštesnysis prokuras vienu ar kitu atžvilgiu, duoda naudą, kai nori apskūsti
žemesnį prokurorą. Grynųjų procesinių nuostatų yprastai ten nėra.
 Įstatymai, reglamentuojantys procesinius institutus. Pvz., VGTP (??? Kas tai).
5. Įstatymus įgyvendinantys teisės aktai.
 Generalinio prokuroro rekomendacijos, pvz., rekomendacija dėl susipažinimo su
ikiteiminio tyrimo medžiaga, t.t. – formaliai neskundžiamas teisės aktas.
6. Teismų praktika/teismo precedentai.

Pagrindiniai yra BPK ir KŽĮ šaltiniai.

Principai.
Sukonstruoti pagal: vieni principai skirti užtikrinti efektyvią kriminalinę justiciją, kiti skirti užtikrinti
žmogaus teises. Visada veikia kartu, bet negali paneigti kito prasmės, negali turėti didesnio
svarbumo. Pvz., (EKJ) aktyvus teisėjas/teismas, baudžiamojo persekiojimo legalumo principas,
įrodinėjimo naštos priskirimas valstybei vs. (ŽT) greitumas, proporcingumas, teismo nešališkumas,
nekaltumo prezumpcija, t.t.

Senaties terminas – materialinis, atskaitos momentas nuo veikos padarymo momento, procesinėje
nuo tyrimo padarymo pradžios. Kas yra senatis???

1. Greitumo principas. Baudžiamasis procesas turi būti baigiamas per įmanomai trumpiausią
laiką; nuo tam tikrų procesinių kriterijų priklauso.
 Nuo baudžiamosios bylos apimties ir sudėtingumo. Kuo didesnės
apimties/sudėtingesnė, tuo ilgiau gali trukti.
 Valstybės institucijų elgesys. Negali būti nepateisinamų laikotarpių, per kuriuos
niekas nebuvo daroma, arba darbas nevyko intensyviai. Valstybė turi užtikrinti tiek ir
tokius resursus, kad KJ vyktų greitai, nes pvz., per didelis darbo krūvis nėra
pasiteisinimas.
 Paties kaltinamojo elgesys. Jei piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, tie
laikotarpiai būna eliminuojami iš bendrosios proceso trukmės. Pvz., nuolatinis
advokatų keitimas yra piktnaudžiavimas, nuolatinis sirgimas, pnš.
 Paties baudžiamojo proceso įtaka žmogui. Kuo daugiau procesinės prievartos žmogui
yra vartojama, tuo trumpesnis turi būti procesas. Pvz., suimto asmens procesas turi
trukti trumpiau nei nesuimto, pnš.
2. Nekaltumo prezumpcija – niekas negali būti pripažintas kaltu, kol to nepasakys teisinės
something.
 Formavimas- draudžia žmogų vadinti kaltu, laikyti kaltu, elgtis su juo kaip su kaltu. Bet
kokia procesinė retorika privalo apsiriboti įtarimo lygmeniu, kad bet koks atsakingų
pareigūnų konstatavimas nesukurtų bendruomenei nuomonės, kad neva viskas yra
aišku, jog jis kaltas.
 Onus probandi (įrodinėjimo našta) – priklauso valstybei, valstybės institucijoms ir
pareigūnams (prokurorai ir teismai). Kaltinamieji gali dalyvauti įrodinėjimo procese, bet
neprivalo.
 In dubio pro reo () – visos abejonės kurių nepavyksta pašalinti privalo būti traktuojamos
kaltinamojo naudai.
 Neįrodytas kaltumas yra tolygus įrodytam nekaltumui.
3. Proporcingumo principas.
 Tinkamumo elementas – priemonė ar veiksmas yra tinkama. Tinkamumas yra
priemonės santykis su tikslu. Priemonė leidžia galutinai pasiekti tikslą ar bent prie jo
priartėti. Pvz., tikslas nustatyti alkoholio koncentraciją kraujyje, netinkamos
priemonės bus daryti namuose daiktų kratą, o tinkamos bus daryti kraujo tyrimus ir
pnš.
 Būtinumo elementas – santykis irgi yra su tikslu; kokia priemonė yra laikytina būtina.
Kokia priemonė yra būtina, priklauso nuo konkrečios faktinės situacijos. Tarp tinkamų
priemonių, mes randame tą, kuri visiskai nepažeidžia žmogaus teisių arba jas
pažeidžia mažiausiai. Kartais atsiranda grėsmė, kad nenaudojus griežčiausios
priemonės gauti pvz dokumentą svarbų, jis bus sunaikintas (pvz sudegins jį paprašius
dokumento). Tada švelniausia ir būtiniausia priemonė bus griežščiausią – viskas
priklauso nuo konteksto.
  Adekvatumo elementas – kuoment sprendžiant, kad nepaisant priemonės būtinumo,
ta priemonė sukelia pernelyg didelius asmeniui suvaržymus, lyginant juos su nauda,
kurią gauna kriminalinė justicija. Pvz., reikia daryti kratą, bet jeigu tas dokumentas yra
paslėptas sienoje su labai brangia sena freska ir ją reikia sunaikinti; net jei priemonė
bus tinkama ir būtina, tas dokumentas gali būti ne toks svarbus, kad būtų sunaikinta
kultūrinė ir istorinė vertybė. Taip pat ir su žmonėm, kurie labai sunkiai serga/tuoj
mirs, nebūtų adekvatu juos suimti, uždaryti, t.t.
4. Rungimosi principas – apibūdina baudžiamojo proceso veiklos formą, kaip vyksta
baudžiamasis procesas. Jis vyksta ginčo arba rungimosi būdu. Tai principas, kuris iš esmės
veikia didžiąją dalimi teisminėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose. Ikiteisminio
 Besirungiančios proceso šalys: kaltintojas ir kaltinamasis (gynyba).
 Nepriklausomas ir nešališkas abitras: teisėjas arba teismas.
 Funkcinė proceso šalių lygybė.
 (PASKAITYT DAUGIAU KNYGOJ KOKIOJ, ACIU) Rungimosi procesas: veikia siauriau;
veikia tik ten, kur yra teisėjas; ne visur kur veikia teisėjas, jis veikia.

Yra kitų principų, juos perskaityti knygoje.

2 paskaita. 2018.10.17.
Kolio atsiskaitymas: bus atviri klausimai.

BP subjektai.
Subjektai yra dalinami pagal savo veiklos paskirtį.
1. Valstybiniai BP subjektai (arba valstybės insitucijos ir pareigūnai). Pvz., teismas, prokuroras,
ikiteisminio proceso pareigūnas, t.t. Jie realizuoja tam tikrą jiems suteiktą procesinę galią.
 Svarbiausias VBP subjektas: teisminės valdžios institucijos (teismas). Jie vienaip ar
kitaip dalyvauja visose BP stadijose, kaip institucija o ne pvz vienas ir tas pats
teisėjas.
 Ikiteisminiame tyrime pagrindinis subjektas: ikiteisminio tyrimo teisėjas. Tai
apylinkės teismo (žemiausias teismas) teisėjas kuriam pavedamos atlikti funkcijos.
Svarbiausios teisėjo funkcijos: 1) daro tiktai tai, ko jo paprašo prokuroras arba
privatūs BP subjektai (pats į BP neįstoja, negali daryti ko nori). 2) Apklausia
įtariamuosius, liudytojus ir kažką? Tik kai to prašo prokuroras ir yra tam tikri BP
įstatyme numatyti pagrindai. 3) Sankcionuoja griežčiausią procesinę prievartą –
leidžia klausytis pokalbių, atlikti kratą, pnš. Su prokuroru gali nutraukti ikiteisminį
tyrimą arba jį atnaujinti. 4) Nagrinėja skundus dėl prokuroro veiksmų ir sprendimų.
5) Skiria ekspertizes ikiteisminio tyrimo metu.
i. Ikiteisminio tyrimo procese dalyvauja ir aukštesnysis – apygardų teismas.
Skundų dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių, nagrinėjimas ir sprendimas.
ii. Teisminio nagrinėjimo stadija – teismas yra ta institucija, kuri vienaip ar
kitaip nagrinėja ir išsprendžia bylas iš eismės pirmosios instancijos prasme.
Taip pat jie patikrina pirmųjų instacijų sprendimų teisėtumą apeliacine ir/ar
kasacine tvarka.
iii. Apylinkės teismuose bylas nagrinėja 1 teisėjas (ekstra atveju 3). Apygardose:
vienos rūšies bylos 1 t., kitos – 3 t., dar kitose irgi 3 t. Apeliacijas nagrinėja 3
teisėjų kolegija. Kasacijas nagrinėja 3 teisėjų kolegija, arba išplėstinė 7
teisėjų kolegija, jeigu reikia suformuoti teismas išskirtinę precedentinę bylą.
Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija – jeigu konkrečioje byloje jau yra
pakeičiamas teismo precedentas kitu.
iv. Teismas yra institucija, kuri paneigia nekaltumo prezumpciją. Pagrindinė
funkcija – išspręsti pareikštą kaltinimą.
  Prokuroras – antrasis pagal svarbą BP subjektas (pagal priimamų sprendimų įtakos
svarbą antrasis). Dalyvauja visose BP stadijose.
i. Prokuratūros grandys: 1) generalinė prokuratūra, 2) apygardos
prokuratūros.
ii. Prokuroro kompetencijos: niekas kitas apart prokuroro negali nutraukti
ikiteisminio tyrimo ar jo sustabdyti, išrašyti kažko, kreiptis pas teisėją dėl
bylos IT metu (?). Dėl to turi specialią/išimtinę kompetenciją. Kita
kompetencija (bendroji baudžiamojo persekiojimo kompetencija)– įprastai
suteikiama IT pareigūnui, prokuroras gali savo vadovaujame IT daryti viską,
ką daro IT pareigūnas.
iii. Prokuroras atlieka 3 konstitucines funkcijas: organizuoja IT (sudaro tyrimo
grupę, nusprendžia kokiai institucijai pavesti, t.t.), vadovauja IT (nustato IT
pareigūnui, kada jis turi užbaigti tyrimą, nustato planą), kontroliuoja IT
teisėtumą (prokurorui galima apskūsti policijos elgesį, nutarimus, t.t.).
iv. Prokuroras yra proceso “šalis” – lygiavertė ir lygiateisė visiems proceso
priešininkams. Neturi dominuojančios padėties, lygias teises kaip įtariamieji
turi.
v. Prokuroras yra laikomas objektyviuoju pareigūnų – turi rinkti ir sunk/lengv
aplinkybes, teisinančius/kaltinančius įrodymus, t.t.
2. “Privatūs” BP subjektai – sąlyginai, nes ne visi jie būna privatūs. Pvz., įtariamasis,
kaltinamasis, nukentėjusysis, gynėjas, atstovai, t.t.
 Įtariamasis. Yra subjektas, kuris gali būti sutiktas tik IT metu. Teisme jis tampa
kaltinamuoju. Jo atsiradimo momentas suteikia ir specifinių procesinių teisių (turėti
gynėją) ir procesinių pareigų (gali būti suimtas). Negali būti nei pernelyg ankstyvas
(kad nesukurtų grėsmių), nei vėlyvas (kad galėtų gintis nuo kaltinimų).
i. Yra aiškios sąlygos, kada žmogus tampa įtariamuoju: 1) Tada, kai žmogus yra
iškviečiamas į apklausą įtariamuoju, 2) įtariamojo statusą gali gauti nuo
sulaikymo momento, 3) įtariamuoju yra ir asmuo, apklausiamas apie savo
paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tokia norma užkerta kelią
baudžiamosios justicijos piktnaudžiavimui, kad jie neiškviestų melagingai
kaip liudytojo ir pradėtų klausinėti apie jo paties nusikalstamą veiką, 4) jeigu
žmogus slapstosi ar jo buvimo vieta nežinoma, įtariamuoju jį gali pripažinti
prokuroras arba IT teisėjas, o neatidėliotinais atvejais IT pareigūnas, 5) jei
žmogus buvo specialusis liudytojas ir jis prašo pripažinti jam įtariamojo
procesinį statusą.
ii. Pagrindinės įtariamojo teisės (numato BPK 21 str. 4 d.): 1) teisė būti
informuotam/žinoti jam reiškiamo įtarimo pobūdį ir pagrindą. Šita teisė yra
užtikrinama įteikiant dokumentą – Pranešimą apie ??, 2) teisė tylėti – teisė ir
duoti parodymus, visiškai jų neduoti, atsisakyti atsakyti į tam tikrus
klausimus, jokios atsakomybės už melagingų įrodymų davimą ar jokių
parodymų nedavimą, 3) turėti gynėją – gali kviestis pats, o įstatyme
numatytais atvejais jam yra suteikiama visiškai ar iš dalies valstybės
finansuojama teisinė pagalba, 4) teisė daryti įtaką procesams ar rezultatui:
nušalinti pareigūną, teisė skųsti, teisė teikti įrodymus, t.t. (aktyvaus
dalyvavimo BP teisė), 5) kitos teisės, daugiau tame straipsnyje.
iii. Įtariamojo procesinės pareigos: 1) kviečiamam atvykti pas kviečiamą
pareigūną arba į teismą, 2) paklusti jam taikomai procesinei prievartai
(suėmimui nesipriešinti, t.t.), 3) laikytis IT ar teisme nustatytos tvarkos.
 Kaltinamasis. Teisminio bylos nagrinėjimo dalyvis – žmogus kuris iki teismo buvo
laikomas įtariamuoju ir jo byla buvo perduota teismui.
 i. Momentas nuo kurio atsiranda kaltinamasis – kaltinamojo dokumento
surašymas. Byla iš IT gali nukeliauti į teismą šiais būdais: 1) surašius
kaltinamąjį aktą, 2) surašius pareiškimą dėl baudžiamojo įsakymo, 3)
iniciavus pagreitinamąjį procesą.
ii. Procesinės teisės tokios pačios kaip ir įtariamojo, išskyrus jų turinys kitoks,
nes yra teisminio proceso kontekste. Teisė žinoti iš kaltinamojo dokumento,
ir t.t.
iii. Procesinės pareigos tokios pačios kaip ir įtariamojo.
 Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo (vadovėlyje).
 Gynėjas. Profesionalus asmuo, kuris įtariamajam arba kaltinamajam teikia teisinę
pagalbą. Kuris padės nukentėjusiajam ar kitam, yra atstovas.
i. Gali būti: 1) advokatai, 2) advokato padejėjai. Gynėju gali būti bet kuris
advokatas. Advokato padejėjui norint būti gynėjus, yra tam tikros sąlygos
(numato BPK ir advokatūros įstatymas): 1) tam turi neprieštarauti ginamasis,
2) turi būti toks advokato/jo praktikos vadovo pavedimas ginti, 3) advokato
padejėjas negali ginti teisme dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, 4)
teisme gali dalyvauti tik tada, kai yra atlikęs ne mažiau 1 m advokato
padejėjo praktiką.
ii. Gynėjo teisės: 1) laisvai matytis su sulaikytu ar suimtu ginamuoju, 2)
dalyvauti visuose veiksmuose, kurie atliekami su jo ginamuoju jam ar jo
ginamajam prašant, 3) savarankiškai rinkti gynybai reikalingus duomenis,
tačiau nenaudojant jokios procesinės prievartos priemonių (pvz., kalbėti su
asmenimis, apžiūrėti įvykio vietą, kreiptis pas ekspertą, pnš), 4) turi daug kitų
teisių, kuriomis naudodamasis gali daryti įtaką proceso eigai – prašymai,
skundai, nušalinimai, t.t.
iii. Gynėjo pareigos: 1) panaudoti visas teisėtas gynybos priemones ir būdus,
nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių ar būdų, 2) konfidencialumo pareiga
- saugoti paslaptyje iš ginamojo sužinotą informaciją ar gynybos tikslais
gautą ar surinktą informaciją, 3) neatsisakyti ginti ginamojo, nebent įstatyme
yra numatytos tam tikros svarbios priežastys.
 Įstatyminis atstovas (įtariamojo ar kaltinamojo) – jei kalt/įtar yra nepilnametis.
 Nukentėjusysis. Pagal BPĮ gali būti tiktai fizinis asmuo. Pagal definiciją, yra asmuo
kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Tam kad
taptų nukentėjusiuoju yra būtinas procesinis sprendimas (pvz., IT
pareigūno/prokuroro nutarimu pripažinti jį nukentėjusiuoju).
i. Teisės ir pareigos: panašios į kaltinamojo/įtariamojo, išskyrus: 1) privalo
duoti parodymus, neturi teisės atsisakyti ar vengti duoti parodymus, duoti
parodymai privalo būti teisingi, 2) neturi teisės atsisakyti dalyvauti kituose
veiksmuose.
ii. Gali būti pripažįstamas asmuo ne tik kuris tiesiogiai nukentėjo, bet ir jo
artimieji, jei nukentėjusysis mirė.
iii. Turi specialių procesinių teisių: 1) teisė prašyti pakeisti kaltinimą, pareikšti
kitokį nei pareiškia prokuroras.
 Civilinis ieškovas. Gali būti ir fizinis ir juridinis asmuo. Yra asmuo, kuris dėl
nusikalstamos veikos patyrė turtinę ar neturtinę žalą ir prašo ją atlyginti BP. Šitas
prašymas yra įforminamas paduodant civilinį ieškinį. Asmuo kuris faktiškai nukentėjo
nuo veikos, gali BP būti ir nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu vienu metu. Lemiamas
momentas ar nukentėjęs asmuo prašo atlyginti žalą (tada both) ar ne (tik
nukentėjusysis). Jo atsiradimas vienodas kaip ir nukentėjusiojo atsiradimas
(procesinio sprendimo būtinumas).
  Civilinis atsakovas. Fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra materialiai atsakingas už
kaltinamojo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę/neturtinę žalą. Kaltinamasis
pats civiliniu atsakovu būti negali. Jeigu už žalą jis yra atsakingas, tai daro kaip
kaltinamasis, o ne civilinis atsakovas – atskiro civilinio ieškinio jam pareikšti negali.
Pvz jei furistas padaro žmogui žalą, jis bus kaltinamasis, bet už materialią žalą bus jo
darbdavys ir jis tada bus civilinis atsakovas. Jie būna pvz., draudikai, nepilnamečių
tėvai, darbdaviai, t.t. Statusas įgijamas kaip nukentėjusiojo arba civilinio ieškovo
(procesinio sprendimo būtinumas). Jeigu tapimas nukentėjusiuoju ar ieškovu tampa
nuo jo valios, civiniliu atsakovu tapimas nuo jo valios nepriklauso.
3. BP dalyviai – informacijos šaltiniai. Tokia grupė subjektų, kurie BP dalyvauja siekdami padėti
teismui ir kitiems subjektams ištirti tam tikras neaiškias aplinkybes. Pvz., liudytojai,
specialistai, ekspertai, pnš.
4. Subjektai kurie įgyvendina tam tikrą organizacinę/pagalbinę funkciją. Pvz., vertėjai, teismo
posėdžio sekretoriai, pnš.
5. Kiti – pvz., asmenys kurie stebi viešus teismo posėdžius, kviestiniai, asmuo kuris duoda
užstatą už įtariamąjį, t.t.

ND kinda - užsirašyti ir pasiskaityti: apie atstovus, liudytojus, specialistai, ekspertai (prie privačių BP
subjektų).

Pagal stadijas.
 Dalyvauja ikiteisminio tyrimo stadijoje
 Teisminio tyrimo stadijoje
 Apeliacinio tyrimo stadijoje
 Ir t.t.

Pirmosios instancijos teismai: apylinkių ir apygardų teismai.

Apeliacinė instancija: apeliacinis teismas (dėl apygardų nuosprendžių), apygardų teismai (dėl
apylinkių nuosprendžių).
Kasacinė instancija: aukščiausiasis teismas.
 Teismingumas – bendri požymiai kurie nurodo, koks teismas kokią byla nagrinės. Yra
dalykinis, kuris sako, pagal kokius BK straipsnius bylas nagrinės apylinkės teismas ir
apygardos teismas. Kuo byla sudėtingesnė, tuo aukštesnės kval teismas turi ją nagrinėti.
Apylinkės teismės nagrinėja visas baudžiamasias bylas, išskyrus tas kurias nagrinėja
apygardos teismas.
 Teritorinis principas pasako, kuris apylinkės ar apygardos teismas nagrinės bylą – tas teismas,
kurio teritorijoje buvo padaryta nusikalstama veika).
 Personalinis/asmeninis teismingumas: aukštas valstybės pareigas padariusių žmonių
nusikaltimus nagrinėja tik apygardų teismai (prezidentų ir pnš).

Kasacija – apeliacinės instancijos teismų sprendimų ir nutarčių apskundimas ir peržiūrėjimas

kasacine tvarka. Peržiūri kasacinis teismas.

3 paskaita. Apskundimas, asmenų nušalinimas.

1) Prasidės tiksliai 12h, nevėluoti.
2) Skirtos 45 min, atvirti 3 klausimai – po 15 min kiekvienam klausimui.
3) Bus kitas dėstytojas.

Apskundimas.
BP jų labai daug, bet nekalbėsim apie visus. Kur galimas apskundimas:
1) Ikiteisminio tyrimo etape
2) Galimas teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme
 3) Skundžiami gali būti ir kiti sprendimai apeliacine, kasacine tvarka

Apskundimas ikiteisminio tyrimo etape. Yra du apskundimo modeliai:

1) Bendrasis – taikomas ten kur nėra specialiai reglamentuota išimčių ir kai nėra į specifinius
klausimus atsakymų, bus pagal bendrajį.
2) Specialusis (išimtinis)

Bendrasis modelis.
 Subjektai kurie gali pateikti skundą: BP išvardina dvi tokių subjektų grupes: proceso dalyviai
ir asmenys, kuriems buvo pritaikytos procesinės prievartos priemonės (kurie nėra proceso
dalyviai bet jiem buvo pritaikytos proc priev priem). pvz., įtariamasis, nukentėjusysis;
žmogus, pas kurį atliekama krata, žmonės kurie netapo įtariamaisiais, bet jų pokalbiai buvo
klausomi.
 Galima skųsti visų BP veikiančių valstybinių BP subjektų veiksmus ir nutarimus/sprendimus.
T.y. ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo. Kiekvieno jų
veiksmų ir sprendimų apskundimas yra vis kitoks.
o IT pareigūno veiksmams apskųsti numato detaliausią apskundimo tvarką, nes jo įtaka
tyrime didžiausia, žmonės galvoja, kad jis dažniausiai pažeidžia teises. Veiksmai gali
būti skundžiami prokurorui (kuris vadovauja tam IT tyrimui). Jeigu nėra patenkintas
prokuroro sprendimu, gali paskųsti prokuroro sprendimą aukštesniąjam prokurorui.
Jeigu ir tada besiskundžiantysis nepatenkintas aukšt prokuroro sprendimu, galima
apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui – teisėjo nutarimas galutinis ir neskundžiamas.
o Prokuroro veiksmų apskundimas. Jie skundžiami aukštesniąjam prokurorui, o jei
nepatenkintas, ikiteisminio tyrimo teisėjui.
o Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys yra skundžiami aukštesniąjam teismui – tai būna
tos apygardos teismas, nes jie yra savarankiški, priimami pirmą kartą.
 Skundų nagrinėjimo forma:
o Rašytinė – priima skundus turimų dokumentų pagrindu.
o Žodinė
o Tol kol skundus nagrinėja prokurorai, skundai yra tik rašytiniai – nekviečia
skundžiančio asmens, neišklausinėja, t.t.
o Kai skundą nagrinėja teisėjas ar aukšt. Teismas, bendra taisyklė kad skundas
nagrinėjamas raštu, bet gali ir žodžiu, šaukiant teismo posėdį. Tai priklauso nuo
proceso šalių valios (ar jie to prašo) ir nuo paties teismo valios (ar mano tai esant
tikslinga). Jeigu raštu yra išdėstyti visi teismo manymu reikalingi argumentai, žodinio
nagrinėjimo nereikia.
 Skundo padavimo terminai.
o ITP pareigūno ir prokuroro nutarimai gali būti skundžiami tol, kol vyksta ikiteisminis
tyrimas. Prokuroro pranešimo apie ikiteisiminio tyrimo pabaigą procesas, kurį gauna
proceso dalyviai. Kai gauna pranešimą, nebegali skųsti.
o Teisėjo nutartys gali būti skundžiamos per 7 d nuo nutarties gavimo.
 Skundo išnagrinėjimo terminai.
o IT prokuroras ir teisėjas skundą privalo išnagrinėti per 10 dienų nuo skundo ar jam
išnagrinėti reikiamos medžiagos gavimo momento.
o Aukštesnysis teismas dėl skundo apie IT teisėją privalo išnagrinėti per 7 dienas nuo
skundo gavimo momento.
 Procesiniai sprendimai, kuriuos gali priimti:
o Prokuroras gali skundą patenkinti arba atmesti. Tą patį gali padaryti iš aukšt.
Prokuroras, visai klausimais kurie buvo pateikti skunde.
o Teisėjas irgi techniškai tą gali padaryti, bet negali realizuoti tos kompetencijos, kuri
yra priskirta prokurorui. Prokuroras būdamas tyrimo šeimininkas gali patys
savarankiškai nuspręsti visus be išimties ITT keliamus klausimus. Teisėjas negali
 imtis kompetencijų kurie skirti pareigūnui ar prokurorui. Pvz., pradėti ar nepradėti
tyrimo gali tik pareigūnas/prokuroras; praneši nusikaltimą policijoj ne teisme, nes
teisėjas negali pradėti tyrimų ir pnš., nes ta kompetencija priklauso pareigūnams.
o Aukštesniojo teismo kompetencija: patenkinti, atmesti skundą, bet nesikišti į tyrimo
klausimų skundus.

Toks modelis galioja daugeliu atveju. BP yra numatyti tam tikri veiksmai ir sprendimai, kurie
apskundžiami ne pagal bendrąją tvarką, t.y. išimtys.
 Jeigu kalbam apie suėmimą, apskundimo terminas yra 20 dienų ir skundas nagrinėjamas tik
žodžiu teisme (jei IT teisėjui paduodi skundą dėl suėmimo).
 Pvz., turto areštas yra skundžiamas pereinan aukštesniojo prokuroro grandinę, pereinant
tiesiai IT teisėjui.

Visais atvejais skundui yra užtikrinta teisminė kontrolė (išskyrus keliais labai smulkiais atvejais).
Bendroji skundo nagrinėjamo tvarka yra BP 64 str.

Nušalinimas.
Specifinis procesinis institutas kurio tikslas, kad BP nebūtų tokių pareigūnų, kurių priimami
sprendimai būtų neobjektyvūs arba šališki.
1) Nešališkumo principas – vertybė, kuriai apsaugoti ir yra įtvirtintas nušalinimo institutas.
Saisto visus valstybinius BP subjektus (pareigūnai, prokurorai, t.t.).
BP teisės doktrina išskiria du nešališkumo aspektus:
 Subjektyvusis nešališkumas – teisėjas ar kitas pareigūnas neturi jokių išankstinių
asmenininų nusistatymų/tendencingumo. Pvz., jam asmeniškai bylos rezultatas
nesukelia jokių padarinių. Toks nešališkumas yra preziumuojamas – tas, kas teigia,
kad teismas yra subjektyviai šališkas, pats privalo tai įrodyti. Orientuojamas į
sprendimą priimantį subjektą.
 Objektyvusis nešališkumas – teismo elgesys nepalieka jokių pagrįstų abejonių teismo
nešališkumu; pats teismas turi dėti maksimalias pastangas šiam įvaizdžiui užtikrinti.
ON yra orientuotas ne į subjektą, bet į pačią teisminę procedūrą ir subjekto elgesį
jame. Teismas gali būti pripažintas šališku, kai rodo išskirtinį dėmesį vieno ginčo
šalims, pvz., moralizuoja, atmeta prašymus be motyvų, nutraukinėja vidury
pasisakymo.
2) BP du instrumentai, užtikrinantys nešališkumą:
 Nusišalinimas – iškilus šališkumo grėsmei, turi pats nusišalinti.
 Nušalinimas – jeigu nenusišalini, kiti gali tave nušalinti.
 Visi valstybiniai BP subjektai + vertėjas, specialistas ir ekspertas <- gali būti
nušalinami. Jie arba patys priima sprendimus arba jų surinktos medžiagos gali turėti
įtakos galutiniam sprendimui. Teismas negali įvertinti tų kitų trijų teisingumą.
Kas gali nušalinti, jeigu jie patys to nepadaro:
 Privatūs BP subjektai
 Kai kuriais atvejais – prokuroras.
3) Nušalinimo pagrindai:
 Taikomi visiems valstybiniams subjektams: jeigu pats teisėjas, prokuroras,
pareigūnas yra pats suinteresuotas baigtimi.
 Taikomi teisėjams (papildomi pagrindai): teisėju negali būti tas, kuris ankščiau šitoje
byloje vykdė procesinę funkciją (buvo prokuroras, pareigūnas ar gynėjas); teisėju
negali būti ikiteisminio tyrimo teisėjas, jeigu prieš tai toje pačioje byloje sprendė
suėmimo klausimą, taikė kitas prievartos priemones, ar nagrinėjo proceso dalyvių
skundus; teisėjams draudžiama nagrinėti bylą pakartotinai, jeigu jis bent kartą tą
baudžiamąją bylą yra nagrinėjęs (pvz., pirmosios instancijos teisme nagrinėjęs negali
jos nagrinėti apeliacine tvarka, net jeigu kasacija ar apeliacija panaikino pirmosios
instancijos nuosprendį).
  Vertėjams, specialistams ir ekspertams (papildomi pagrindai): gali būti nušalintas ir
dėl jo nekompetetingumo.
 Prokurorams ir tyrimo pareigūnams (papildomi pagrindai): ankstesnis jų dalyvavimas
procese, netrukdo jiems dalyvauti ir pakartotinam procese (atvirkščiai nei teisėjai).
 Advokato/gynėjo nušalinimas (papildomas): jeigu jis naudoja neteisėtas gynybos
priemones; jeigu susiduria su profesiniu intereso konfliktu.
4) Nušalinimo procedūra:
 Tvarka, skirta ikiteisiminiam tyrimui:
i. pareiškimas nušalinti privalo būti teikiamas raštu
ii. nušalinti iš esmės galima bet kada
iii. specialistą, vertėją, ekspertą ar pareigūną nušalina prokuroras. Prokurorą
nušalina IT teisėjas. IT teisėją nušalina apylinkės teismo pirmininkas,
skyriaus pirmininkas, pavedimą turintis kitas apylinkės teisėjas.
 Tvarka, skirta teisminiam bylos nagrinėjimui:
i. pareiškimas nušalinti turi būti teikiamas žodžiu
ii. nušalinti galima iki įrodymų tyrimo teisme pradžios
iii. nušalinama atsižvelgiant į tai, kokia teisėjų kolegija nagrinėja bylą. Vienam
teisėjui pareikštą nušalinimą jis pats sprendžia – ir tai nėra skundžiama. 3
teisėjų kolegijoje jeigu pareiškiamas vienam, išsprendžia likę teisėjai. Jeigu
pareiškiamas dviems/visiems, teisėjų kolegija pati sprendžia savęs pašalinimo
klausimą.
iv. Jeigu teisėjas pats nusišalina, tai privalo patvirtinti teismo pirmininkas,
skyriaus pirmininkas, kitas teisėjas su pavedimu. Jeigu nepatvirtina, teisėjas
privalo toliau nagrinėti baudžiamąją bylą.
v. Pareikštas nušalinimas nesustabdo baudžiamosios bylos proceso (iš principo).
Nusprendžia sustabdyti nebent tas, kuris pats nušalinamas?? Ajfkjdblsf
5) Gynėjo/advokato nušalinimas:
 Neteisėtos gynybos atveju gali nušalinti prokuroras – sprendimas skundžiamas
teisėjui.
 Intereso konfliktų atveju advokatą gali nušalinti teisėjas.

Nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas.

BP kodeksas nėra vienintėlis įstatymas, kuriame šitas dalykas yra reglamentuotas; yra specialių
įstatymų dar. Įprastai tai įstatymas tokiais atvejais, kai ne žalos kaltininkas, o Lietuvos valstybė
atlygina žalą.

Žala gali būti atlyginama:

1) Gražinant paimtus daiktus ar vertybes: daiktai, kurių civilinė apyvarta yra uždrausta –
negrąžinami (koks nors kardas, ginklas, narkotikus). Bendras principas, kad daiktas/vertybės
yra grąžinami po nuosprendžio įsiteisinimo (priimdamas nuosprendį išsprendžia kam kokie
daiktai privalo būti grąžinami). Nepaisant to, daiktai gali būti grąžinami ir proceso eigoje.
Būtinos sąlygos:
 Toks gražinimas nepakenks BP tikslams, pvz., daiktas turi tiesioginę/netiesioginę
įrodomąją reikšmę.
 Sprendimą grąžinti daiktą gali priimti ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras.
 Grąžinami daiktai ar vertybės turi būti išsamiai apžiūrimi, aprašomi, o jeigu reikia ir
ištiriami.
 Asmuo kuriam grąžinami daiktai, kartais turi duoti pasižadėjimą, kad jų nesunaikins,
neparduos, t.t.
2) Savanoriškai atlyginant žalą: kaltininkas/kaltinamasis/materialiai atsakingas asmuo, bet
kuriuo BP metu gali susitarti su nukentėjusiuoju kada ir kokią žalą jis gali atlyginti. Žalos
dydis yra neįrodinėjamas ir neginčijamas, jo negali kvescionuoti. Jeigu jie susitaria dėl
atlyginimo ir pateikia BP institucijoms, BP dėl žalos atlyginimo nutraukiamas arba
 nepradedamas. Lygiai taip pat savanoriškas atlyginimas nutraukia ir prievartos priemones,
kaip turto areštas ir pnš.
3) Reiškiant civilinį ieškinį: gali reikšti arba asmuo kuris ir patyrė tą žalą (civilinis ieškovas),
arba civilinį ieškinį kartais gali/privalo pareikšti prokuroras. Jeigu yra negrąžinami daiktai,
arba jie grąžinami tokios būklės, kad žala nėra atlyginama, taip pat jeigu proceso dalyviai
savanoriškai nesusitaria dėl dydžio, terminų, gali būti reiškiamas ieškinys baudžiamojoje
byloje (jeigu nėra pirmo ir antro punkto, tai prie šito prieina).
 Tai nėra savarankiška civilinė byla – ji atsiranda baudžiamojoje byloje ir yra
nagrinėjama kartu, nes turi privalumų, pvz., greičiau būtų rezultatas pasiekiamas
(beveik visada civilinė byla būtų sustabdyta iki kol nebus išspręsta baudžiamoji byla,
nes baudž turi pirmumą); įrodinėjimas skirtas ieškovui, o ne prokurorui; ieškinio dydį
ir pagrindą įrodinėja ne pats ieškovas, o prokurai; civiliniam ieškiniui pareikšti yra
keliami daug procesinių reikalavimų, o baudžiamojoj byloje keliamam ieškiniui
keliama daug mažiau formalių reikalavimų.
 Bet jeigu nori, vistiek gali reikalauti atskiros civilinės bylos.
 Civilinis ieškinys gali būti reiškiamas viso BP metu iki įrodymų tyrimo teisme
pradžios (per visa IT ir per dalį nagrinėjimo proceso). Jeigu vėliau norėtų pateikti,
teismui reiktų kartoti visą įrodinėjimo procesą.
 Turi teisę atsisakyti civilinio ieškinio iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (tol kol
ieškovas mato proceso eigą).
 Reikšti ir civilinį ieškinį ir civilinę bylą vienu metu negali.
 Civilinis ieškinys yra nagrinėjamas pagal BP taisykles, ne CP taisykles – visiems
klausimams yra taikomi tie patys standartai, pagal kuriuos sprendžiami ir
baudžiamieji klausimai. Pvz., faktų įrodytumo standartas – baudžiamojoje byloje
faktas laikomas nustatytu, kai nebėra jokių pagrįstų abejonių; civilinėje pagal tai, kas
yra labiau tikėtina.
 Tais atvejais, kuomet BP kodeksas pats nereglamentuoja tokių dalykų, gali būti
imamos CP taisyklės.
 Civilinis ieškinys gali būti užtikrinamas, pvz., ieškoma kaltininko turto, kuris būtų
parduodamas ir iš to apmokėta žala; uždraudžia tam tikrą daiktą parduoti, naudotis.
Prievarta gali būti naudojama ne tik baudžiamiesiesm dalykams užtikrinti.
 Civilinį ieškinį gali reikšti prokuroras, kai: to ieškinio nereiškia niekas kitas; gali
reikšti valstybei atlyginti žalą, interesais tokių asmenų, kurie patys savo teisių apginti
negali (pvz., vaikai, nuo kaltininko priklausantys asmenys, pnš).
 Teismų sprendimai: priklauso nuo baudž. Bylos pagrindinių klausimų išsprendimo.
o Jeigu priimamas apkaltinamasis nuosprendis – galima civilinį ieškinį arba
visiškai/iš dalies patenkinti arba atmesti, priklausomai nuo žalos padarymo
įrodytumo.
o Išteisinamasis nuosprendis – reikia atsižvelgti į tai, dėl ko žmogus buvo
išteisintas. Gali būti išteisintas žmogus: 1) jeigu jis nedalyvavo padarant
veiką, 2) jei nebuvo nusikalstamos veikos. Pirmu atveju: ieškinys būna
atmestas; antru atveju: ieškinį palieka nenagrinėtu – ieškovui tokiu būdu yra
išsaugoma teise kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka (bus
ieškoma ir žalos pagrindas ir dydis ir t.t.)
o Jeigu išsprendžia baudž. Bylos klausimus, o civiliniam ieškiniui reikia
daugiau įrodymų, teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinti teisę į
ieškinio patenkinimą, bet pats ieškinio neišspręsti. Ieškovas turi teisę kreiptis
į civilinio nagrinėjimo teismą, kur bus sprendžiamas tik žalos dydis konkretus
(ne pagrindas).