1 tema - Baudžiamojo proceso sąvoka, funkcijos ir proceso tipai

Baudžiamasis procesas – nusikalstamų veikų tyrimas ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimas teisme, vykstantis
įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamasis procesas – tai tiriant bei nagrinėjant baudžiamąsias bylas teismo,
prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų įstatymo nustatyta tvarka vykdoma veikla, kurios metu visiems
proceso subjektams sudaromos sąlygos naudotis nustatytomis teisėmis. (detali sąvoka)
Funkcijos: Funkcijos (veiklos kryptys): a) Ikiteisminio tyrimo – vykdo policija bei kitos institucijos, kurioms
suteikti IT institucijos įgaliojimai bei prokuratūra. b) kaltinimo – vykdo prokuratūra, iš dalies ir
nukentėjusysis ir jo atstovas. Privataus kaltinimo bylose tik nukentėjusysis, prokuroras nedalyvauja. c)
gynybos – vykdo gynėjas. Taip pat įtariamojo/kaltinamojo atstovas, JA atstovas. d) Bylos nagrinėjimas ir
išsprendimas arba teisingumo vykdymas – teismo prerogatyva. Teismas nustato, ar yra pagrįstas prokuroro
kaltinimas.
BP tipai (formos): Pagal tam tikrus požymius baudž. procesai yra skirstomi į tipus (formas): 1) klasikinis
rungimosi: Daugiausia rungimosi principas veikia bylą nagrinėjant prisiekusiųjų teisme, ypač bendrosios
teisės tradicijos valstybėse, kur bylos baigtis iš esmės priklauso nuo to, kuri šalis turi daugiau įrodymų ir
geriau juos pateikia. Teismui yra uždrausta pačiam išreikalauti naujų įrodymų ar aktyviai dalyvauti tiriant
bylos nagrinėjimo teisme dalyvių pateiktus įrodymus. 2) tiriamasis (inkvizicinis): LT kaip ir daugelyje kt
Europos valstybių, kuriose teismas yra įpareigotas neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateiktais įrodymais
ir siekti nustatyti tiesą byloje, galima kalbėti tik apie ribotą rungimosi principo veikimą. Bylos išsprendimas
tokio tipo procese priklauso ne tik nuo to, kaip šalys rungiasi, bet ir nuo paties teismo iniciatyva atliekamų
veiksmų. Tokio tipo procesas dar vadinamas inkviziciniu. Inkvizicinis procesas moderniu požiūriu – vienas iš
baudž. proceso tipų. Inkviziciniame (tiriamajame) procese, teismas, nagrinėjantis bylą, yra įpareigotas būti
aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių materialiai tiesai byloje nustatyti, tokio tipo procese rungimosi
principas veikia mažiausiai. Tačiau ir jame yra nemažai rungimosi principo elementų: 1) bylos nagrinėjimo
teisme metu proceso dalyviams suteiktos lygios teisės reikšti nušalinimus, prašymus, teikti įrodymus,
apskųsti teismo sprendimus ir kt.; 2) proceso funkcijos ir tokio tipo procese yra atskirtos: kaltina prokuroras,
kaltinamasis ir gynėjas ginasi, o teismas priimdamas sprendimą byloje, taip vykdo teisingumą. 3) mišrus
procesas: Ikiteisminis tyrimas yra teisėsaugos pareigūnų rankose ir vyksta ribojant viešumą, o bylos
nagrinėjimo teisme metu yra garantuojamas bylos nagrinėjimo šalių lygiateisiškumas. (Skandinavijos
valstybės, Italija). Mišriajame procese rungimosi principas veikia daugiau negu inkviziciniame, bet mažiau
negu bendrosios teisės tradicijos valstybių procese. Konkrečios valstybės priskyrimas tam tikram tipui yra
sąlyginis. Baudž. procesas tam tikroje valstybėje dažnai turi įvairių tipų proceso ypatybių. Vadovėlyje
aptariamas LT baudž. procesas artimiausias antrajam – tiriamajam – proceso tipui.
Baudžiamojo proceso paskirtis: BPK 1 str. reikalauja: 1) baudž. proceso metu atskleisti nusikalstamą veiką,
išaiškinant visas reikšmingas jos padarymo aplinkybes; 2) atskleidžiant nusikalstamą veiką saugoti žmogaus
ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus; 3) greitai atskleisti nusikalstamą veiką; 4)
proceso metu garantuoti, kad būtų nubaudžiamas tik nusikalstamą veiką padaręs asmuo ir jokių nepagrįstų
suvaržymų nepatirtų nekaltas asmuo. Pagrindinis baudž. proceso uždavinys yra valstybės pareigos ir teisės
taikyti sankcijas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui užtikrinimas. Baudž. įst. numatyta bausmė ar
kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudž. proceso metu nustačius nusikalstamą veiką padariusį
asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. Kelias nuo nusikalstamos veikos iki
sankcijos turėtų būti kuo trumpesnis. Teisinėje valstybėje asmeniui padariusiam NV turi būti suteikiamos
garantijos, kad baudž. procesas vyks nešališkai, toks asmuo nepatirs nepagrįstų suvaržymų ir turės galimybę
gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų. Procesas privalo vykti tik laikantis žmogaus teisių apsaugos reikalavimų.
Nuosprendis turėtų kiek įmanoma prisidėti prie teisinės santarvės atkūrimo visuomenėje. Procesas turi
prisidėti ir prie nusikalstamų veikų prevencijos. Baudž. procesas atlieka savo paskirtį kai pasiekiamas
rezultatas, dėl kurio baudž. procesas buvo pradėtas. Baudž. procesas turi būti baigtas teisingo, teisėto ir
pagrįsto, prevencinę reikšmę turinčio teismo sprendimo dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltumo ar
nekaltumo bei baudžiamosios teisinės sankcijos skyrimo, priėmimu. Sprendimas teisėtu ir pagrįstu gali būti
laikomas tik tuo atveju, kai priimant buvo laikomasi žmogaus teisių apsaugos standartų. Kai kuriais atvejais,
esant įstatyme numatytiems pagrindams, pradėtas procesas gali būti nutrauktas dar iki bylą perduodant
teismui. Proceso nutraukimo atveju baudž. procesas atlieka tam tikrą paskirtį – proceso metu išsiaiškinamos
įvykio, dėl kurio buvo pradėtas procesas, aplinkybės.
BP stadijos: Proceso stadija – proceso veiksmų ir sprendimų, kurie atliekami ir priimami tam tikrame proceso
etape sprendžiant tam proceso etapui keliamus uždavinius, visuma. Tradicinės baudž. proceso stadijos yra
tokios: (parengtinis) tyrimas, bylos procesas pirmosios instancijos teisme, bylos nagrinėjimas apeliacine
tvarka, bylos nagrinėjimas kasacine tvarka ir nuosprendžio vykdymas. BPK išskirtinos tokios proceso
stadijos: 1) ikiteisminis tyrimas – pirmoji proceso stadija. Ikiteisminis tyrimas pradedamas paaiškėjus NV
požymiams. Baigiama stadija prokurorui surašius kaltinamąjį aktą, jei anksčiau nenustatomas pagrindas
nutraukti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras esant reikiamoms sąlygoms, gali nuspręsti rašyti pareiškimą teismui
dėl supaprastinto proceso formų. 2) Bylos procesas pirmosios instancijos teisme – paprastai vadinama
centrinė, svarbiausia baudž. proceso stadija. Išsprendžiami svarbiausi baudž. proceso metu kilę klausimai –
teismas nustato, ar buvo padaryta NV, nusprendžia ar kaltinamasis kaltas dėl tos veikos padarymo, ir skiria
kaltu pripažintam kaltinamajam bausmę. Procesas pirmosios instancijos teisme suskyla į dvi sąlyginai
savarankiškas dalis: a) į procesą, kurio metu sprendžiama, ar yra pagrindo rengti teisiamąjį posėdį; b) į
teisiamąjį posėdį, kurio metu baudž. byla nagrinėjama iš esmės. Prieš bylą pradedant nagrinėti teisiamajame
posėdyje, turi būti atlikti tam tikri paruošiamieji veiksmai, kurie vadinami bylos parengimu nagrinėti teisme
ir laikomi antrosios stadijos sudėtine (įžangine) dalimi. 3) Apeliacinis procesas – stadija, kurioje pagal gautą
apeliacinį skindą patikrinamas neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo priimtų nutarčių ir nuosprendžių
teisėtumas ir pagrįstumas. 4) Nuosprendžių ir nutarčių vykdymas – stadija, kurioje įgyvendinamos teismo
paskirtos teisinės sankcijos ir sprendžiami kylantys procesiniai klausimai. 5) Kasacinis procesas – stadija, kai
pagal gautą kasacinį skundą patikrinami įsiteisėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutartys ir
nuosprendžiai teisės taikymo atžvilgiu. Apeliacinis ir kasacinis procesai nėra privalomos stadijos – procesas
šias stadijas pereina tik tada, jei yra paduodamas atitinkamas skundas.
Baudž. proceso mokslas – atskira teisės mokslo dalis, kurią sudaro sistema žinių apie: 1) baudž. procesą
reglamentuojančias normas (atskleidžiamas teisės normų turinys, teikiamos rekomendacijos dėl šių normų
taikymo teisinėje praktikoje); 2) teisinę praktiką tiriant ir nagrinėjant baudž. bylas (mokslinė analizė parodo
problemas, kylančias teisinėje praktikoje taikant baudž. proceso eigą reglamentuojančias normas.
Analizuojant praktikoje kylančias problemas pastebimos teisinės spragos bei kitokia teisinio reglamentavimo
trūkumai); 3) užsienio valstybių baudž. proceso institutus ((lyginamoji teisėtyra) lyginami LT baudž. proceso
institutai su užsienio baudž. proceso teisės normomis, randami tobulesni procesinių santykių reglamentavimo
variantai); 4) baudž. proceso istoriją (žinojimas padeda geriau suvokti galiojančių proceso teisės normų
turinį, jų prasmę ir paskirtį, pateikti tobulesnes rekomendacijas dėl tų normų taikymo ar jų tobulinimo).
Baudžiamojo proceso teisė – teisės šaka, kurią sudaro teisės normų, reguliuojančių ikiteisminio tyrimo
institucijų, prokuratūros ir teismo veiklą tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas bei vykdant nuosprendį,
taip pat nustatančių baudžiamajame procese dalyvaujančių fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas,
visuma. Baudž. proceso teisė yra viešosios teisės dalis. Baudž. proceso teisės normos nustatomos taip, kad
būtų įmanoma tinkamai išaiškinti NV ir nubausti kaltus asmenis, o procese nebūtų pažeistos žmogaus teisės.
Teisinėje valstybėje lemiamą reikšmę sprendžiant baudž. bylą turi teisminės proceso stadijos. Tik teismo
proceso metu patikrinti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Pagal demokratinės valstybės standartus
yra sukonstruotos ir LT BP teisės normos. BP gali vykti tik taikant BP teisės normas. BPT yra BP pagrindas.
BP šaltiniai – norminiai teisės aktai, kuriuose įtvirtintomis taisyklėmis turi būti vadovaujamasi tiriant ir
nagrinėjant baudž. bylas. BP šaltiniai turi būti laikomi: 1) LR Konstitucija; 2) Tarptautinės sutartys; 3) BP
kodeksas; 4) Kiti įstatymai; 5) LR Vyriausybės nutarimai, LT generalinio prokuroro, teisingumo bei vidaus
reikalų ministrų įsakymai ir kt. ministerijų priimti poįstatyminiai norminiai aktai. LR Konstitucija yra
tiesioginio taikymo aktas. BP požiūriu ypač aktualios ir reikšmingos yra Konstitucijos II ir IX skirsniuose
įtvirtintos nuostatos. Atliekant BP veiksmus ir priimant byloje procesinius sprendimus turi būti
garantuojama, kad žmogaus teisės ir laisvės nebus pažeidžiamos. Konstitucijos 31 str. garantuoja teisinėje
valstybėje privalomas užtikrinti teises asmeniui, kuris traukiamas baudž. atsakomybėm. Tai: 1) teisė į
nekaltumo prezumpciją; 2) teisė į bylos nagrinėjimą teisme, kuriame byla būtų nagrinėjama: a) viešai, b)
teisingai, c) nepriklausomo ir bešališko teismo; 3) teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save; 4) teisė į tai,
kad už vieną nusikalstamą veiką vyktų tik vienas baudžiamasis procesas; 5) teisė nuo sulaikymo iki
pirmosios apklausos momento gintis pačiam bei turėti gynėją advokatą. Svarbiausios BP požiūriu
Konstitucijos IX skirsnio nuostatos yra tokios: 1) teisingumą LR vykdo tik teismai; 2) teisėjas ir teismas
vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; 3) teisėjai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi tik įstatymais; 4)
teismas priima sprendimus LR vardu; 5) visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; 6) teismo procesas LR
vyksta valstybine kalba. Ratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią ir taikymo atžvilgiu turi būti
tolygios nacionaliniams įstatymams. Tarptautinės sutartys, kuriomis reikia vadovautis BP, galima suskirstyti
į: a) žmogaus teisių apsaugos standartus įtvirtinančias sutartis (šios sutartys gali būti suskirstytos į Europos
Tarybos sudarytas sutartis (praktiniu požiūriu svarbiausia 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija su papildomais protokolais. 1995 01 24 KT išvada “Baudžiamojoje teisenoje
EŽTK tiesiogiai negali būti taikoma. Tiesiogiai taikomi baudž. Ir BPĮ, o tarptautinės sutartys tik šių įstatymų
numatytais atvejais.“ Dar iš ET sutarčių svarbi 1987 m. Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų,
nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir sutartis sudarytas JTO iniciatyva – svarbiausios – 1984 m.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, joje įtvirtintos nuostatos yra tik rekomendacinio pobūdžio, 1966 m.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, 1989 m. JT Vaiko teisių konvencija, 1984 m. Konvencija
prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą); b) sutartis, įtvirtinančias
tarptautinio bendradarbiavimo taisykles BP. LT tapus ES nare reikšmingu šaltiniu tampa ES valstybių
susitarimai dėl bendradarbiavimo vykdant baudž. Persekiojimą: 1) Europos konvencija dėl ekstradicijos; 2)
Europos konvencija dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose; 3) E. konvencijos dėl nuosprendžių
pripažinimo, BP perdavimo, kovos su terorizmu, pinigų plovimo ir t.t. BPK įtvirtintos normos gali būti
skirstomos I dvi grupes: 1) normos, nustatančios bendras procesines taisykles (I-III dalys), taikomas su
nedidelėmis išimtimis visose proceso stadijose; 2) normos, reglamentuojančios proceso eigą atskirose
stadijose ar proceso ypatumus tiriant bei nagrinėjant atskirų kategorijų bylas (IV-XI).
Baudžiamojo proceso normų galiojimas erdvės, laiko ir asmenų atžvilgiais
1. Galiojimas erdvės (teritorijos) atžvilgiu: BP LR teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, kur yra padaryta NV,
visais atvejais vyksta pagal LR BPK. Jeigu LR tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu LR BPK,
taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (lex fori). 2. Galiojimas laiko atžvilgiu: Kiekvienas proceso
veiksmas turi būti atliekamas laikantis to veiksmo atlikimo metu galiojančių procesinių santykių. LR
įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir “Valstybės žiniose” oficialiai paskelbia LR Prezidentas, jeigu
pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena. BP kodekso normos galioja tol, kol jos nauju
įstatymu nėra pripažįstamos netekusiomis galios arba nepakeičiamos. 3. Galiojimas asmenų atžvilgiu:
Nepriklausomai nuo pilietybės BPK normos LR teritorijoje taikomos visiems asmenims vienodai. Išimtinės
taisyklės turi būti taikomos tik asmenims, kurie pagal tarptautinės teisės normas naudojasi imunitetu nuo
baudžiamosios jurisdikcijos. Asmenis, kurie pagal tarptautinės teisės normas naudojasi imunitetu nuo baudž.
jurisdikcijos, negali būti sulaikyti ar suimti. Su tokiais asmenimis galima atlikti BPK numatytus proceso
veiksmus tik jų sutikimu ar prašymu. Imunitetu nuo baudž. jurisdikcijos naudojasi asmenys, turintys
diplomatinės neliečiamybės teisę – diplomatinį imunitetą. LR Prezidentas (kol eina šias pareigas) negali būti
patrauktas baudž. atsakomybėn. Rinkimų laikotarpiu neliečiamybės teise naudojasi ir kandidatai.

2 tema – BP principai ir BP normų savybės

BP normų savybės: 1. Subjektas, kuris leidžia; 2. Pobūdis; 3. Privalomumas; 4. Užtikrintumas.
Baudžiamojo proceso principai – tai idėjos, pamatinės nuostatos, lemiančios visų baudžiamojo proceso teisės
normų turinį ir nusikalstamų veikų tyrimo bei baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką, parodančios
baudžiamojo proceso institutų esmę ir paskirtį. BP principų reikšmė: 1. Naujų teisės normų sukūrimas ar
keitimas; 2. Teisės normų aiškinimas; 3. Teisės normų taikymas; 4. Teisės normų kolizija; 5. Teisės spragos.
Baudžiamojo proceso principų sistema: BP principų sistemą sudaro visuma pamatinių nuostatų, kuriomis turi
būti vadovaujama BP. Į BP principų sistemą įtrauktini tokie principai: nekaltumo prezumpcijos, proceso
teisingumo (sąžiningumo), proporcingumo, teisingumą vykdo tik teismas, rungimosi, viešumo, greitumo,
teisės į gynybą, valstybinės proceso kalbos, teismo nepriklausomumo ir bešališkumo, žmogaus teisių
apsaugos BP, tikslingumo, oficialumo pricipai. Didžiausią prasmę turi principų skirstymas pagal tai, kokiame
akte principai yra išreikšti. Pagal šį kriterijų principus galima skirstyti į: 1) konstitucinius, 2) išreikštus BPK
ir kituose įstatymuose. Pagal veikimo apimtį BP principai skirstomi: 1) bendruosius (universalius), t.y.
reikšmingus ir veikiančius visoje teisinėje sistemoje; 2) Tarpšakinius, t.y. bendrus kelioms teisės šakoms; 3)
Šakinius BP principus, veikiančius visose BP stadijose; 4) Atskirų proceso stadijų ir institutų. Bendrieji
principai yra labiau fundamentalūs, jais grindžiamos visos teisės šakos, visa valstybės sąranga. Bendrieji
principai paprastai yra konstituciniai. Tarpšakiniai principai BP paprastai yra tokia principai, kurie visoms
procesinėms teisės šakoms bendri. Šakiniai BP principais laikytini tokia principai, kurie kt teisės šakose
neveikia arba veikia mažiau ar turi kitokią prasmę. Atskirų proceso stadijų ir institutų principai yra
tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo principai, taikomi pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir
pan. Konstituciniai - Jais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema. Bet kuri
konstituciniam principui prieštaraujanti teisės norma yra antikonstitucinė. Ne tik teisės normos, bet ir kiti
principai negali prieštarauti konstituciniams principams. Konstituciniai baudžiamojo proceso principai yra:
nekaltumo prezumpcijos principas, proceso teisingumo (sąžiningumo) principas, proporcingumo principas,
principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, proceso viešumo principas, teisės į teisminę gynybą principas,
valstybinės proceso kalbos principas, teismo nepriklausomumo ir bešališkumo principas. Šio sąrašo nereikia
laikyti baigtiniu.
Nekaltumo prezumpcija - Įtvirtinta Konstitucijos 31str. 1d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6str.2d., 1966m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14str.2d., BPK
44str.6d. Konstitucijoje nustatyta „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta
tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Šio principo turinio elementai yra aiškūs: 1) Kol
nėra įsiteisėjusio kaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu. Teisėsaugos ar kiti
valstybės pareigūnai, informuodami visuomenę apie nusikalstamų veikų tyrimą, negali šios informacijos
pateikti taip, kad susidarytų įspūdis, kad tam tikro asmens kaltumu nėra abejojama, nors dėl šio asmens
kaltumo, dar nėra teismas priėmęs sprendimo; 2) Asmuo gali būti pripažintas kaltu, dėl nusikalstamos veikos
padarymo, tik pagal įstatyme nustatytas taisykles, ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, tai yra
apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas prieš tai atlikus daug įvairių procesinių veiksmų; 3)
Nekaltumo prezumpcija įpareigoja ypatingai pamatuotai taikyti procesines prievartos priemones. Jokia
prievartos priemonė, skiriama iki nuosprendžio įsiteisėjimo, negali būti traktuojama, kaip bausmė ir turėti
bausmės elementų; 4) Nekaltumo prezumpcija reikalauja procesiniuose dokumentuose, priimamuose prieš
apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimą vengti formuluočių, apie įrodytą įtariamojo ar kaltinamojo kaltę.
Tokių formuluočių turi būti vengiama ir informuojant visuomenę apie tiriamas nusikalstamas veikas; 5)
Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą būtų
vertinamos kaltinamojo naudai; Kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame
procese, kai to proceso metu buvo laikomasi visu baudžiamojo proceso principų. Proceso teisingumas
(sąžiningumas) - Proceso teisingumo (sąžiningumo) ar teisės į teisingą (sąžiningą) bylos išsprendimą
principas įtvirtintas LR Konstitucijos 31 str. 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 str. 1966m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 str. 1 dalyje, BPK 44 str. 5 dalyje.
Šis principas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Plačiąja prasme teisingo proceso aspektus
yra nustatęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pvz. kad procesas būtų teisingas, būtina garantuoti teisę į
gynybą, teisę kaltinamajam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, teismo procesą vykdyti laikantis šalių
lygybės principo, garantuoti kad būtų užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 str. nurodytos teisės. Siaurąja prasme apie ši principą galima kalbėti neliečiant kitų
principų ar kaltinamojo teisių, pvz. proceso teisingumo principas siaurąja prasme draudžia apgaudinėti
įtariamąjį ar kaltinamąjį, žadant už bendradarbiavimą su teisėsauga suteikti įstatyme nenumatytų lengvatų ir,
priešingai, nesilaikyti duotų įstatyme numatytų pažadų, klaidinti įtariamąjį ar kaltinamąjį neteisingai
išaiškinant jam teises ir pareigas ir pan. Proceso teisingumo principas pažeidžiamas, jei asmuo
provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad šis principas pažeidžiamas ir kuomet
varžomos proceso dalyvių teisės susipažinti su bylos medžiaga, negarantavus kaltinamajam dalyvavimo
procese, neužtikrinus teisės neduodi parodymu prieš save. Pažymėtina tai, kad teisingumo principas
taikytinas visose proceso stadijose (ne tik teismo procese), todėl jis laikytinas viso proceso, o ne atskirų jo
stadijų principu. Proporcingumas- tai vienas iš tarpšakinių teisės principų, įtvirtintas BPK 11 str. Nei
Konstitucijoje nei EŽTK jis nėra tiesiogiai įtvirtintas, tačiau jis yra suformuluotas doktrinoje ir , tiek
konstitucinėje jurisprudencijoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje juo remiamasi sprendžiant
įvairių kategorijų bylas. Laikytis šio principo baudžiamajame procese reiškia pareigą, priimant kiekvieną
sprendimą, susijusį su žmogaus teisių varžymu, kruopščiai tikrinti ar toks suvaržymas nebus per griežtas.
Toks tikrinimas turi būti atliekamas atsakant į tokius klausimus: 1. Ar taikant konkrečią prievartinio
pobūdžio priemonę gali būti pasiekti tikslai, kurių siekiant buvo nuspręsta taikyti tą priemonę? Negalima
manyti, kad jei kokia priemonė neduos norimo rezultato, tai niekaip nepakenks bylos nagrinėjimui, pvz.,
negalima taikyti suėmimo neturint tam tikro pagrindo, o vien tik manant, kad įtariamąjį laikant kameroj
vykdyti tyrimą bus patogiau. 2. Ar tie tikslai negali būti pasiekti taikant švelnesnes priemones? Nusprendus
siekti tam tikro procesinio tikslo, naudojant prievartos priemones turi būti nagrinėjama švelniausių priemonių
taikymo galimybė, ir tik įsitikinus, kad tam tikram rezultatui pasiekti reikia griežtesnių priemonių, priimti
sprendimą dėl pastarųjų taikymo. 3. Ar rezultatas bus pakankamai reikšmingas palyginus su suvaržymais,
kuriuos asmuo patyrė pritaikius priemonę? Būtinybė atsakyti į šį klausimą įpareigoja siekiamą rezultatą
lyginti su prievartos priemonių griežtumu. Čia galima išskirti du aspektus: 1) Kuo sunkesnė veika yra
tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas yra pateisinamas. 2) Net ir sudėtingoje byloje dėl
sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, negali būti piktnaudžiaujama taikant prievartos priemones.
Principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, įtvirtintas Konstitucijos 109 str. 1 dalyje ir BPK 6 str. Šis
principas reiškia, kad teisingumo vykdymas, t.y. baudžiamosios bylos išsprendimas iš esmės yra išskirtinė
teismo kompetencija. Tik teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priimame sprendime gali: 1) Konstatuoti,
kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta; 2) Nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl
tos veikos padarymo. 3) Kaltu pripažintam asmeniui paskirti kriminalinę bausmę arba atleisti nuo
baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atlikimo. Šios teismo galios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.
Teisingumo vykdymas yra tam tikra teismo veikla. Šią veiklą teismas vykdo surengdamas teismo posėdį bei
pasitarimų kambaryje priimdamas sprendimą. Vienintelė išimtis, kuomet teismas, nagrinėdamas baudžiamąją
bylą, gali nesurengti teismo posėdžio, yra teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas.
Rungimosi principas - Šis principas daugiausia teismo proceso stadijose veikiantis principas, kuris reiškia,
kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Skirtingus interesus byloje turinčios šalys turi teisę siūlyti teismui
bylos sprendimą ir kritikuoti priešingos šalies teikiamus siūlymus. Šio straipsnio 1 dalyje rungimo principas
tarsi įtvirtinamas tik teisminėse proceso stadijose, tačiau šis principas veikia ir ikiteisminio tyrimo metu
(tačiau truputį siauriau). Jei ikiteisminio tyrimo metu naudojamasi rungimosi principu, tai daugelį veiksmų ir
priimti sprendimus turi ikiteisminio tyrimo teisėjas (pvz., suėmimo klausimas, jo pratęsimas, liudytojų ir
nukentėjusiųjų apklausa, ikiteisminio tyrimo nutraukimas), o ikiteisminio pareigūno ar prokuroro atliekami
veiksmai su rungimosi principu susiję dar mažiau. Rungimosi principu laikytina ir tai, kai dalyviai
ikiteisminio tyrimo metu Kiekvienos valstybės baudžiamajame procese šis principas veikia skirtinga
apimtimi, tad negalime teigti, kad jis arba veikia visa apimtimi, arba jo iš viso nėra. Pavyzdžiui, bendrosios
(common law) tesiės šalyse jis labai svarbus, nes prisiekusieji priima sprendimą remdamiesi įrodymais bei jų
pateikimu (teismas pasyvus įrodymų rinkime). Lietuvoje situacija kiek kitokia: teismas negali apsiriboti vien
tik proceso dalyvių surinktais duomenimis, jis ir pats turi siekti nustatyti tiesą. Tad galime daryti prielaidą,
jog R.P. veikia ribotai (šalių rungimasis + teismo veiksmai). Iniciatyvusis teismas turėjo būti pagal senąjį
BPK (kaip ir pagal dabartinį), tačiau procese lieka erdvės rungimosi principo veikimui: 1. teismo proceso
stadijose bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikiamos lygios teisės; 2. procesinės funkcijos ir tokio tipo
procese yra atskirtos. Teismo iniciatyvumas (renkami ir tiriami nagrinėjamos bylos duomenys)ir aktyvumas
(jis nukreiptas tiesai nustatyti) neriboja ir nepašalina proceso šalių galimybių teismo procese siekti teisingo ar
jiems palankaus sprendimo. Proceso viešumo principas - Šio principo taikymas padeda užkirsti kelią
žmogaus teisių pažeidimams nagrinėjant bylas. Pagrindas – saugoti asmenis nuo slapto susidorojimo teismo
proceso keliu. Didėja pasitikėjimas teismine valdžia, nes leidžiama visuomenei stebėti procesus, kokiais
įrodymais yra remiamasi priimant sprendimus. Visuomenė gali 2 būdais kontroliuoti teismo procesus: 1.
sulaukę 16 metų gali stebėti teismo procesą; 2. žiniasklaida gali informuoti visuomenę apie konkretų procesą.
Tačiau proceso viešumo reikalavimas nėra absoliutus, nes yra tam tikri atvejai, kai leidžiami tik uždari
posėdžiai, t.y. dalyvauti gali tik šalys bei jų atstovai ir asmenys, iškviečiami teismo sprendimu. Tai gali būti
bylos, kurių metu gali būti pakenkta valstybės saugumui (juk paslapčių saugojimas yra būtina kiekvienos
valstybės interesų apsaugos priemonė, tad iškilus pavojui, jog ji bus atskleista, rengiamas uždaras teismo
posėdis) ar proceso dalyvių interesams. Įvairiuose dokumentuose galima rasti sąrašus, kada daroma išimtis,
tačiau sąrašai nėra identiški ir baigtiniai, tačiau atvejai yra labai panašus. BPK 9 str. numato, kad posėdis gali
arba privalo būti uždaras. Proceso išsamumas ir greitumas - Proceso greitumo principas įpareigoja siekti, kad
nuo nusikalstamos veikos padarymo iki jos išaiškinimo ir sankcijos pritaikymo praeitų kuo mažiau laiko.
Teigiama, kad bausmė savo tikslus geriausiai pasiekia, kai ji skiriama greitai po nusikalstamos veikos
padarymo. Tačiau greitumo negali būti siekiama netinkamo proceso dalyvių teisių užtikrinimo ar reikšmingų
bylai aplinkybių sąskaita. Proceso greitumo reikalavimas neatleidžia teisėsaugos pareigūnų ir teismo nuo
pareigos išaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes (t.y. nuo išsamumo principo vykdymo), tačiau visi
proceso veiksmai turi būti atlikti ir sprendimai priimti be nepateisinamo delsimo. Greitas procesas apsaugo
įtariamąjį (kaltinamąjį) nuo ilgo nežinojimo apie savo likimą, kad asmuo nepatirtų psichologinės įtampos,
įvairių išgyvenimų. Teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką įvardijama kaip viena iš labai
svarbių įtariamojo (kaltinamojo) teisių. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad proceso ilgumo
pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą ir pareiškėjo
bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą. Teisė į gynybą – tai konstitucinė teisė. Teisės į gynybą
principas neatsiejamai susijęs su kitais baudžiamojo proceso principais, o jo pažeidimas reiškia ir kitų
principų pažeidimą. Procesas, kurio metu negarantuojama teisė į gynybą, teisinėje valstybėje negalimas.
Įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą – visuma teisų, visuma teisių, kuriomis naudodamasis jis siekia
paneigti jam pareikštą įtarimą (kaltinimą) arba sušvelninti savo atsakomybę. Įtariamasis (kaltinamasis) gali
gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui
atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai (EŽTK 6str.3d.).
Įtariamasis gali gintis aktyviai, tačiau jis gali ir nesiimti jokių aktyvių gynybos veiksmų (teisė į gynybą yra
teisė, bet ne pareiga). Tokia pozicija negali būti vertinama kaip sutikimas su įtarimu (kaltinimu) ar kaltės
įrodymas. Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi būti supažindintas su jo procesinėmis teisėmis ir jam
turi būti sudarytos sąlygos bei galimybės tomis teisėmis naudotis. Proceso kalba - Valstybinės kalbos
principas įpareigoja visus procesinius veiksmus atlikti bei veiksmų rezultatus paskelbti valstybine – lietuvių –
kalba. Šia kalba turi būti atliekamos apklausos ir kiti tyrimo bei teismo veiksmai, taip pat surašomi visi
protokolai, nutarimai, nutartys, nuosprendžiai. Valstybinės kalbos principas nėra pažeidžiamas, jei jos
nemokantiems asmenims procese leidžiama kalbėti ir pateikti prašymus, skundus ir pan. ne lietuvių kalba.
Tačiau tokiu atveju byloje būtinai turi dalyvauti vertėjas (Konstitucijos 117str.3d.). paskirti vertėją lietuvių
kalbos nemokančiam įtariamajam ar kaltinamajam yra būtina, nes priešingu atveju šių asmenų teisė į gynybą
būtų pažeista, o nedalyvaujant vertėjui priimtas nuosprendis galėtų būti apskųstas. Įtariamajam ar
kaltinamajam nemokamai skirti vertėją yra valstybės pareiga. Svarbiausi proceso dokumentai kalbos
nemokantiems proceso dalyviams yra išverčiami. Būtinai išverčiami turi būti pranešimai apie įtarimą,
kaltinamasis aktas, teismo nuosprendis, nes kitaip būtų pažeista EŽTK 6str.3d. nuostata, kad kaltinamajam
turi būti pranešta tokia kalba, kurią jis supranta, apie pareiškiamo jam kaltinimo pagrindą ir motyvus.
Teismo, o tuo pačiu ir teisėjo, nepriklausomumo ir nešališkumo principas yra itin svarbus, tai vienas
svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų. Paprasčiausiai jį galima paaiškinti tuo, kad teisėjams
negali būti daromas joks poveikis. Konstitucinis Teismas šiuo klausimu taip pat yra pasisakęs. 1995 metais
nutarime teigė, jog “pažeidus bet kurią iš teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta
teisingumo įgyvendinimui, žmonių teisių ir laisvių užtikrinimui”. Teisėjai ir teismai pirmiausia turi būti
nepriklausomi nuo: • Byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi; • Valstybės valdžios, valdymo, taip pat
visuomenės institucijų, korporacijų, neteisėtų asmeninių ar kitokių interesų įtakos. Konstitucinis Teismas
teisėjų nepriklausomumo garantijas (kurios yra glaudžiai susijusios, o pažeidus vieną, kiltų pavojus
teisingumo įgyvendinimui, nebus užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės) suskirstė į: 1. teisėjo įgaliojimų
trukmės neliečiamumo; 2. teisėjo asmens neliečiamumo; 3. teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio
garantijas. LR Konstitucinis Teismas nurodo, kad bešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad
teismas su abiem proceso šalim elgtųsi vienodai, nerodytų kažkuriai palankumo, nesistengtų įtakoti ar
pakeisti sprendimą. Teisėjas gali būti nušalintas, jei proceso dalyviai pastebi teisėjo šališkumą.
Legalumas (baudžiamojo persekiojimo privalomumas) ir tikslingumas - Legalumas (baudžiamojo
persekiojimo privalomumas) ir tikslingumas yra savo turiniu vienas kitam priengi principai. Šie principai
tiesiogiai nėra įtvirtinti jokiame teisės akte, tačiau jų turinys nustatomas iš įvairių BPK nuostatų. Legalumo
(baudžiamojo persekiojimo privalomumo) principas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras
turi reaguoti į informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso
veiksmus ir priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Privalomo
baudžiamojo persekiojimo principas reiškia, kad prokuratūra negali naudotis jokiomis diskrecinėmis galiomis
spręsdama baudžiamojo persekiojimo vykdymo klausimą. Jis turi būti vykdomas kiekvienu atveju, kai
pareigūnams pranešama apie nusikaltimą, užtenka kaltę nustatančių įrodymų ir nėra aplinkybių, darančių
procesą negalimą. Legalumo principo laikymąsi procese lemia tai, kad: a) jis yra sąlyga, garantuojanti
asmenų lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimą; b) jis sudaro prielaidas palaikyti bauginimo
atsakomybe koncepciją. Žodiškumo principas - įtvirtintas BPK 242 str. 1 d.- 2 d.- reiškia- kad visi
dalyvaujantis teisminiame b.b. nagrinėjime asmenys žodžiu pateikia paaiškinimus- prašymus- pageidavimus-
duoda parodymus ir pan. rašytiniai įrodymai teismo proceso metu taip pat yra analizuojami ir aptariami
žodžiu. Pvz. daiktų apžiūros protokolas turi būti perskaitomas žodžiu. Tiesioginio bylos nagrinėjimo
principas - įtvirtintas BPK 242 str. 1 d.-2 d.- reiškia- jog bylą nagrinėjantis teismas privalo pats tiesiogiai-
betarpiškai ištirti visus bylos įrodymus- nes tik tiesiogiai susipažinus su visais įrodymais teismas gali priimti
teisingą sprendimą. BPK 301 str. 1 d. nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais- kurie buvo išnagrinėti
teismo posėdyje. Tačiau kai kuriuose BP institutuose galima įžvelgti šio principo išimčių: pvz. baudžiamojo
įsakymo priėmimo proceso- sutrumpinto įrodymų tyrimo atvejais teismas netiria įrodymų- bet priima
nuosprendį.
3 tema – BP subjektai
Baudžiamojo proceso subjektai – tai dalyvaujantys procesiniuose santykiuose, kurie susiklosto tiriant
nusikalstamas veikas ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, asmenys: tyrimą atliekantys pareigūnai, bylas
nagrinėjantis teismas, į procesą įtraukti ar savo noru įstoję asmenys, BP metu turintys tam tikras teises ir
pareigas. Proceso subjektai gali būti vadinami proceso dalyviais šią sąvoka vartojant tiek plačiąją (tai visi
asmenys, institucijos ir pareigūnai dalyvaujantys tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas), tiek ir siaurąja
prasmėmis (įtariamasis, kaltinamasis, nukentėjusysis, gynėjas, atstovai ir kiti).
Baudžiamojo proceso subjektų klasifikacija pagal teisinės padėties prigimtį: a) vykdantys baudžiamąjį
procesą, t.y. tiriantys nusikalstamas veikas, nagrinėjantys baudžiamąsias bylas bei užtikrinantys
nuosprendžio (nutarties) vykdymą; b) dalyvaujantys tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas.
Subjektai pagal tikslą, kurio dalyvaudami baudžiamojoje procesinėje veikloje, jie siekia: 1) Valstybės
institucijos ir pareigūnai, baudžiamajame procese vykdantys valstybinius įgaliojimus bei pareigas ir ginantys
viešuosius (valstybinius bei visuomeninius) interesus. 2) asmenys, ginantys savo teisėtus interesus arba
interesus tų, kuriems atstovauja. 3) asmenys, turintys tam tikras teises ir pareigas, ir vykdantys tam tikrus
veiksmus (sąlyginai neturintys intereso baudžiamajame procese).
Teismo veiklos kryptys: a) baudžiamųjų bylų nagrinėjimas; b) skundų ir prašymų dėl proceso metu kylančių
klausimų nagrinėjimas; c) kiti BPK teismo kompetencijai priskirti veiksmai. Teismas, išnagrinėjęs
baudžiamąją bylą, priimame sprendime gali: a) konstatuoti, kad baudžiamojo įstatyto uždrausta veika tikrai
buvo padaryta; b) nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo – kaltės klausimo
išsprendimas bei bausmės paskyrimas sudaro bylos nagrinėjimo ir teisingumo vykdymo baudžiamojoje
teisenoje esmę; c) kaltu pripažintam asmeniui paskirti kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės ar bausmės atlikimo.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas yra apylinkės teismo teisėjas, apylinkės teismo pirmininko paskirtas atlikti
įstatymų numatytus proceso veiksmus bei priimti sprendimus. Ikiteisminio tyrimo teisėjo veiklos kryptys: a)
vykdo teisminę ikiteisminio tyrimo kontrolę; b) dalyvauja duomenų rinkimo procese; c) vykdo kitas BPK jo
kompetencijai priskirtas funkcijas. Prokuroras – LR generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai,
dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją. Prokuratūros struktūra: sudaro generalinė
prokuratūra ir teritorinės – apygardų prokuratūros. Apygardos prokuratūrą sudaro apylinkių prokuratūros ir
apygardos prokuratūros specializuoti skyriai. Prokuroro funkcijos: organizuoja ikiteisminį tyrimą; vadovauja
ikiteisminiam tyrimui; kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą; atlieka ikiteisminį tyrimą;
palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose; kontroliuoja nuosprendžių pateikimo vykdyti ir jų
vykdymą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas – yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios
įstaigos ar jos padalinio vadovo ar jų įgaliotų asmenų pavedimu atlieka LR BPK numatytus ikiteisminio
tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes.
Ikiteisminio tyrimo įstaigos ar jos padalinio vadovas yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atsakingas už jam
pavaldžių įstaigos ar jos padalinio, kurių pagrindinė ar viena iš funkcijų yra atlikti ikiteisminį tyrimą,
pareigūnų darbo organizavimą ir jų veiklos kontrolę.
Ikiteisminio tyrimo įstaiga yra policija. Taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnyba, STT, Karo policija,
FNTT, LR muitinė, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, kai tiriamos nusikalstamos veikos,
išaiškėjusios šioms institucijoms atliekant tiesiogines funkcijas, numatytas jų veiklą reglamentuojančiuose
įstatymuose. Taip pat atlieka tolimajame plaukiojime esančių laivų kapitonai – dėl laivo įgulos narių ir
keleivių n.v., padarytų tolimojo plaukiojimo metu. Kalėjimo departamento pareigūnai, areštinių, kardomojo
kalinimo ir pataisos įstaigų direktoriai arba jų įgalioti pareigūnai – dėl šiose įstaigose padarytų n.v.
Įtariamasis – a) kai sulaikomas pagal BPK 140 str. – nuo sulaikymo momento; b) kai apklausiamas pagal
BPK 188-189 str. – nuo apklausos momento. C) kai šaukiamas į apklausą asmuo, kuriam surašytas
pranešimas apie įtarimą – nuo šaukimo išsiuntimo momento; d) kai priimtas prokuroro nutarimas ar
ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl asmens pripažinimo įtariamuoju.
Kaltinamasis – yra nagrinėjimo teisme dalyvis. Kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio BPK nustatyta
tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo
baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla pagreitinto proceso tvarka.
Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis yra kaltinamas, gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti teisme su
byla; nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus arba nuorašus; turėti gynėją; pateikti prašymus;
pareikšti nušalinimus; teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus;
Kaltinamojo pareigos analogiškos įtariamojo pareigoms. Kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis
nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa
išteisintuoju.
Nukentėjusysis – yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos,
arba nuo nusikalstamos veikos mirusio fizinio asmens šeimos narys ar artimas giminaitis, kurie dėl to asmens
mirties patyrė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo
pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: gauti informaciją
apie su juo susijusio baudžiamojo proceso padėtį; teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus ir
kita. Nukentėjusysis privalo duoti parodymus. Jis prisiekia ir atsako už melagingus parodymus kaip
liudytojas.
Civilinis ieškovas – pripažįstamas FA ar JA, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo
arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu
ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi. Civilinis atsakovas – gali būti
tėvai, globėjai, rūpintojai, ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos, organizacijos, kurie pagal įstatymus
materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo padarytą žalą. Asmuo įtraukiamas į bylą kaip
civilinis atsakovas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Turi civilinio
ieškovo teises.
Gynėjas -laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam,
nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus. Gynėjais gali būti advokatas ir advokato
padėjėjai. Padėjėjams taikomi apribojimai būti gynėjais.

4 tema – ikiteisminis tyrimas

IT- proceso stadija, trunkanti nuo sprendimo pradėti IT iki bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui. IT
yra pirmoji stadija. IT pradėjimas reiškia ir BP pradėjimą. Svarbu nustatyti, koks asmuo yra kaltinamas ir kuo
kaltinimas yra grindžiamas ( kyla iš BPK 1str. ir 2 str. nuostatų). Uždaviniai: 1. greitai ir išsamiai nustatyti
visas reikšmingas NV aplinkybes; 2. nustatyti tą veiką galimai padariusį asmenį; 3. sudaryti sąlygas
tinkamam bylos išnagrinėjimui teisme; 4. imtis būtinų priemonių užtikrinant proceso dalyvių teisę į žalos
atlyginimą ir kitas teises. Kiekvienu atveju, kai atsiranda pagrindo manyti, kad buvo padaryta NV, turi būti
pradedamas IT ir imamasi įst. nustatytų priemonių IT uždaviniams pasiekti. Duomenys renkami ir
kaltinantys, ir teisinantys veiką galimai padariusį asmenį ar jo atsakomybę lengvinantys. Kai įvykdomi IT
uždaviniai, IT baigiamas ir procesas pereina į antrąją stadiją. Jei IT metu paaiškėja, kad procesas buvo
pradėtas nepagrįstai ar atsiranda kliūčių, dėl kurių negalima proceso tęsti, jei nėra galimybių surinkti
pakankamai asmens kaltę pagrindžiančių duomenų, IT konkretaus asmens atžvilgiu nutraukiamas ir procesas
nepereina į kitas stadijas.
IT procesinės prielaidos- tai veiksmai, lemiantys IT pradėjimą. Yra dvi prielaidos: 1. tikėtinos informacijos
apie galimai padarytą NV buvimas; 2. aplinkybių, dėl kurių procesas negalimas, nebuvimas (BPK 3 str.)
Akcentai: • Veikos, turinčios nusikaltimo ar baudž. nusižengimo požymių nebuvimas reiškia, kad : 1) visai
nebuvo jokio įvykio, apie kurį kaip apie NV buvo pateikta informacija (pvz. nužudytasis pasirodo esąs
gyvas); 2) kažkoks įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, buvo, bet to įvykio negalima palaikyti NV
(padarytas adm. pažeidimas); 3) buvo įvykis, atsitikęs be kaltės. • Baudž. atsak. nustatymas yra BT
reguliavimo dalykas. BK 95 str. Senaties terminai yra nuo 2 metų baudž. nusižengimo padarymo atveju iki
20 m. Genocidui ir karo nusikaltimams netaikomas senaties terminas. • Tais atvejais, kai baudž. atsak. asmuo
gali būti traukiamas tik kompetentingos institucijos leidimu(turi imunitetą) , IT gali būti pradedamas ir nesant
tokio leidimo. Tačiau IT metu tokio leidimo negavus, IT nutraukiamas. Įst, aiškiai nenustato tokio laiko
momento ar proceso etapo, kada leidimas turi būti gautas, tačiau turi būti laikomasi nuostatos, kad toks
leidimas vėliausiai turi būti gautas iki pranešimo apie įtarimą tokiam asmeniui įteikimo. Iki leidimo gavimo
negali būti taikomos griežčiausios prievartos priemonės. Nacionalinį imunitetą turi prezidentas, seimo nariai,
ministrai, teisėjai, per rinkimus- ir kandidatai. Kompetentingos institucijos- seimas, o tarp seimo posėdžių- ir
prezidentas. • Susitaikymas reikšmingas tik privataus kaltinimo procesui. • Mirusiam asmeniui, kuris, kaip
manoma, galėjo padaryti NV, IT nepradedamas. Tačiau dažniausiai IT pradedamas dar nežinant, kas galėjo
padaryti NV, todėl ši aplinkybė reikšmingesnė ne pradedant IT, bet jį nutraukiant.
Ikiteisminis tyrimas pradedamas: a) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; b)
prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.
Skundas vs. Informacija apie galimą nusikalstamą veiką: Informacija apie galimą nusikalstamą veiką
ikiteisminio tyrimo įstaigos gauta informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, kuri
nėra pakankamai informatyvi, kad būtų galima nedelsiant priimti proceso sprendimą pradėti ikiteisminį
tyrimą, arba kai tokia informacija yra pakankamai informatyvi, tačiau joje nėra duomenų, leidžiančių
identifikuoti šią informaciją suteikusį asmenį.
Ikiteisminio tyrimo pradėjimo būdai: 1) 167 str. Ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą
ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą. 2) gaisrų tyrimai; 3) mirties priežasties
nustatymas; 4) dingusių be žinios tyrimai;
Prokuroras atlieka ikiteisminį tyrimą tik išskirtiniais atvejais: 1) reikalaujančias ypač aukštos tyrėjų
kvalifikacijos nusikalstamas veikas; 2) nusikalstamas veikas, turinčias ypatingą visuomeninę reikšmę; 3)
nusikalstamas veikas, kurias įvykdė ar nuo jų nukentėjo tuo metu buvę: prezidentas, seimo ar vyriausybės
nariai, Konstitucinio teismo teisėjai, teisėjai ar prokurorai; 4) nusikalstamas veikas dėl korupcijos elementų;
5) nusikalstamas veikas, įvykdytas organizuotų grupių ar nusikalstamų susivienijimų; 6) nusikalstamas
veikas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įgaliojimų viršijimo atliekant ikiteisminį tyrimą; 7) prokuratūros
vyriausiojo prokuroro sprendimu kitas nusikalstamas veikas.
Nusikalstamų veikų paskirstymas ikiteisminio tyrimo įstaigoms: tiriamos nusikalstamos veikos, išaiškėjusios
šioms institucijoms atliekant tiesiogines funkcijas, nustatytas jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.
Pagrindai netenkinti prašymo susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga: a) galimas pakenkimas
ikiteisminio tyrimo sėkmei; b) ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini vadovaujantis BPK 177 str. arba
siekiama užskirti kelią kitokiam jų neteisėtam paskelbimui.

5 tema – asmens teisių užtikrinimas, BP terminai

Asmens teisių apsaugos pagrindai: 1) niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip BPK numatytais atvejais ir
tvarka; 2) kiekvienam sulaikytajam ar suimtajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti pranešta, dėl ko
jis sulaikomas ar suimamas; 3) kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis turi teisę kreiptis į teismą, skųsdamasis,
kad neteisingai sulaikytas ar suimtas. 4) kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi
teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka. 5) kiekvienas nusikalstamos veikus padarymu kaltinamas
asmuo turi teisę, kad jo byla per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų
nepriklausomas ir nešališkas teismas. 6) kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas
asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu. 7) Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad
jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą,
turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai
būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. 8)
Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą
gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo,
reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Draudžiamo
kontroliuoti įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo, išteisintojo ir jų gynėjų bendravimą – susitikimus,
korespondenciją, pokalbius telefonu ar kitų formų bendravimą. 9) kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų
gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių
pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo procesu
metu gali būti apribotos BPK numatytais atvejais ir tvarka. 10) kiekvienas nuo nusikalstamos veikos
nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs
asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o įstatymų numatytais atvejais – ir
kompensaciją iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nemokamai
gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. 11) ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo imtis
priemonių, kad procesinės prievartos priemonės – asmens apžiūra, krata, asmens krata, atvesdinimas, poėmis
– nebūtų taikomos, taip pat, kad asmuo nebūtų laikinai sulaikomas arba suimamas nepilnamečio akivaizdoje,
išskyrus atvejus, kai pats nepilnametis yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Jeigu šioje dalyje
nurodytos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos nepilnamečio akivaizdoje, apie tai ikiteisminio
tyrimo pareigūnas ar prokuroras informuoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją.
Asmens teisių užtikrinimo mechanizmas apima: a) informavimą asmens apie jo teises ir pastarųjų turinio
išaiškinimą; be to proceso dalyviams privalo būti išaiškintos ir jų pareigos, nes už jų nevykdymą numatytos
įvairios atsakomybės priemonės: atvesdinimas, bauda, areštas ir pan. b) būtinų sąlygų visaverčiam teisių
realizavimui sukūrimą; c) pažeistų teisių atkūrimą.
Terminai. Terminų paskirtis – baudžiamojo proceso terminai nustato procesinę reikšmę turinčių veiksmų
pradžios, įvykdymo ar pabaigos laiką. Įstatymų numatytais atvejais terminus gali nustatyti ikiteisminio
tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ir teismai.
Žalos atlyginimas baudžiamajame procese. BP gali būti siekiama tiek turtinės, tiek neturtinės žalos
atlyginimo: turtinė žala: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę žalą (vagyste ar plėšimu pagrobti daiktai,
sunaikintas, sugadintas turtas ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl
padarytos nusikalstamos veikos (jei sužalota ar susargdintas žmogus negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei
nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius
(gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.). Neturtinė žala – yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai,
nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo
galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Jei jau prasidėjęs įrodymų tyrimas, ieškinio neleidžiama pareikšti, todėl, kad civilinio ieškinio pagrindimas
turi būti nustatomas tikrinant ir vertinant įrodymus bylos nagrinėjimo teisme metu. Ikiteisminio tyrimo
pareigūnas ar prokuroras, matydami, kad asmeniui padaryta žala, privalo jam išaiškinti teisę dėl civilinio
ieškinio pareiškimo.
Žalos kompensavimas – kompensavimo tvarka ir sąlygos numatytos LR smurtiniais nusikaltimais padarytos
žalos kompensavimo įstatyme. Galimybę gauti kompensaciją dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atsiranda
dėl smurtinių nusikalstamų veikų (BK numatyto apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo požymių
turinti pavojinga veika, kuria buvo tyčia atima nukentėjusio asmens gyvybė ar sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta
jo sveikata, arba pasikėsinta į seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą.
Įrodymai. Įrodymų leistinumo kriterijus: a) įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo
procese, todėl, kad jie gauti teisėtais būdais iš teisėtų šaltinių; b) leistinumas kelia įrodymams tokius
reikalavimus: 1. Turi būti žinoma duomenų kilmė ir galimybė ją patikrinti; 2. Turi būti laikomasi specialių
duomenų rinkimo ir fiksavimo taisyklių; 3. Būtina laikytis procesinės formos reikalavimų, kurie garantuotų
duomenų patikimumą; b) įrodymais gali būti pripažįstami užsienio valstybėse surinkti duomenys.
Įrodymų liečiamumo kriterijus: a) įrodymų liečiamumas (sąsajumas) atskleidžia įrodymų turinio ir
įrodinėtinų aplinkybių arba kitų duomenų, turinčių reikšmės tyrimui, ryšį. b) sprendžiant įrodymų sąsajumo
klausimą, būtina atsižvelgti į galimybę juos panaudoti bent vienam iš šių tikslų: 1. Įrodinėtinoms
aplinkybėms nustatyti; 2. Tarpinių duomenų nustatymui; 3. Kitiems įrodymams surasti bei jų tikrumui ir
išsamumui patikrinti; 4. Iškeltoms tiriamoms versijoms pagrįsti arba paneigti. C) norint pagrįsti įrodymo ir
tiriamos medžiagos sąsajas, užtenka, kad įrodymas atitiktų bent vieną iš išvardintų tikslų.
Duomenų patikimumo kriterijus: a) iš vieno šaltinio gauti duomenys turi sutapti su duomenimis, gaunamais
iš kitų šaltinių; b) anoniminiai pranešimai, gandai, kitokie teiginiai, kurių informacijos šaltinis nežinomas,
negali būti įrodymais. c) teismas paprastai netikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu
buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ar atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai.
Įrodinėjimas – įstatymo reguliuojama veikla, kurios metu renkami ir pateikiami, patikrinami ir vertinami
reikšmingi duomenys. Ši veikla vykdoma siekiant išaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes ir nustatyti tiesą
byloje. Įrodinėjimas vyksta visos BP stadijose. Aktyviausiai ši veikla vykdoma ikiteisminio tyrimo metu ir
bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atliekant ikiteisminį tyrimą sukaupiama pagrindinė
dalis duomenų, kurie pirmosios instancijos teisme tampa įrodymais ir kuriais grindžiamas nuosprendis.
Įrodinėjimo tikslas – nustatyti tiesą byloje. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas byloje gali būti
priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai išaiškinamos reikšmingos bylai aplinkybės.
Materialioji tiesa- Materialioji tiesa. Tiek objektyviosios, tiek materialiosios tiesos terminai apibrėžia tiesą,
kurią galime pažinti realiai, ją gali pažinti bet kuris subjektas, nes turi atitinkamas materialias priemones –
įrodymus. Svarbiausia, kad materialioji tiesa, kurios siekia tyrėjas, prokuroras ar teismas, yra pasiekiama, o
ne tik nujaučiama. Materialioji tiesa baudžiamajame procese nustatoma tuomet, kai teismas nėra suvaržytas
tiriant įrodymus, kai procesinės normos leidžia vertinti teismo iniciatyva gautus įrodymus. Procedūrų
laikymasis yra būtina, bet nepakankama sąlyga materialiajai tiesai nustatyti. Teismo sprendimas turi būti
pagal nustatytas procesines taisykles vykusio proceso, kuriame išnaudojamos visos galimos įrodinėjimo
priemonės ir ištiriami visi reikšmingi bylai duomenys, rezultatas. Materialioji tiesa - tai teismo sprendimo
išvados, padarytos ištyrus ir teisingai įvertinus visus reikšmingus duomenis. Formalioji tiesa. Ją galėtume
lyginti su subjektyviąja tiesa- objektyviosios priešingybe. Šiuo metu formalioji tiesa nėra laikoma legaliųjų
įrodymų teorijoje vartojamo termino sinonimu. Formaliųjų įrodymų teorijos populiarumo metu didelę
reikšmę turėjo asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, o ne šio prisipažinimo turinys ir jo ryšys
su buvusiomis įvykio aplinkybėmis. Formaliąja tiesa paprastai laikytinos tokios išvados, kurios atitinka tik
formaliąsias aplinkybių įvertinimo sąlygas ir nesiejamos su pačių aplinkybių nuodugniu aiškinimusi.
Įrodinėjimo dalykas – tai faktinių aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką bei kaltininką ir turinčių
teisinę reikšmę bylos išsprendimui, visuma. Įrodinėjimo dalyko elementai: a) nusikalstamos veikos įvykis; b)
kaltininko kaltumas nusikalstamos veikos padarymu; c) aplinkybės, turinčios įtakos atsakomybės laipsniui ir
pobūdžiui; d) nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis.
Įrodinėjimo proceso etapai: a) reikšmingų tyrimui ir bylos nagrinėjimui duomenų rinkimas ar pateikimas bei
šių duomenų fiksavimas; b) surinktų ar pateiktų duomenų išankstinis patikrinimas; c) surinktų, pateiktų, ar
teismo išreikalautų duomenų tyrimas teismo proceso metu; d) duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų
vertinimas.
Įrodymų klasifikavimas: 1. Pagal informacijos teikimo būdą: a) asmeninai - informacija išlikusi žmonių
sąmonėje ir perduota žodžiu arba raštu. Tai gali būti: i) asmenų parodymai, žymimi jų apklausos
protokoluose; ii) proceso veiksmų protokolai, kuriuose fiksuojami apie apklausą atklikusio teisėsaugos
pareigūno, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo suvokti šių veiksmų rezultatai; iii) specialisto išvada ir
ekspertizės aktas; iiii) pažymos, pareiškimai laiškai ir pan., čia asmuo išdėsto jam žinomus faktus. b)
daiktiniai - perduoda informaciją išlikusią materialiuose objektuose. 2. Pagal santykį su įrodinėtomis bylos
aplinkybėmis: a) tiesioginiai - kuriuo tiesiogiai, be tarpinių grandžių įrodinėjama į įrodinėjimo dalyką
įeinanti aplinkybė. b) netiesioginiai - įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, po to ir įrodinėjimo dalyko
elementu esanti aplinkybė. Tarpiniai faktai- aplinkybės, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, atsiradusios kartu
su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys. Būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra
susijęs su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius-
abu reikalingi įrodinėjimo procese. Svarbu nustatyti tiesioginių įrodymų tikrumą, tam dažnai reikia remtis
netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais- sudėtingesnis, jis leidžia nustatyti tokias
bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti schemą,
nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. 3. Pagal
informacijos šaltinio pirmumą: a) pirminius - duomenys gauti iš tiriamą aplinkybę tiesiogiai savo jutimo
organais suvokusio asmens taip pat tiesioginis įvykio atspindys materialiuose objektuose. b) išvestinius –
gaunami iš kito šaltinio. 4. Pagal įrodymų santykį su kaltinamojo versija: a) kaltinančius - Kalinantys nustato
faktus kurie patvirtina nusikalstamos veikos buvimą, žalingus padarinius, kaltinamojo kaltumą, jo a
atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir visus kitus duomenis pagrindžiančius kaltinimą. b) teisinančius - rodo
kalinamojo nekaltumą arba mažesnę jo kaltę, paneigia kaltinimą ar atskirus jo punktus, kelia abejonių dėl
atskirų kaltinimo teiginių pagrįstumo, patvirtina aplinkybes lengvinančias jo atsakomybę.
Pagal tai, iš kokio šaltinio yra gaunami įrodymai, yra išskiriamos tokios rūšys: a) kaltinamojo (įtariamojo)
parodymai - Kaltinamojo parodymai vis dėlto turi būto laikomi įrodymais. Jo pateikiama informacija gali
būti svarbi nustatant tiesą byloje. Kaltinamojo parodymai dažniau nei kiti duomenys gali būti pripažįstami
nepatikimais ir netinkamais teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymu gali būti tik kaltinamojo apklausos metu
pateikiami duomenys, o ne pati kaltinamojo pozicija neigti kaltę. Niekada procese neturi būti sureikšminami
kaltinamojo parodymai, kuriais pripažįstami pareikšti kaltinimai. Šie parodymai taip pat gali būti
neobjektyvūs. Nereikia sureikšminti paties prisipažinimo fakto, o būtina nuodugniai analizuoti kaltinamojo
pateikiamą informaciją. Būtina tikrinti kaip kaltinamojo parodymai atrodo kitų byloje surinktų duomenų
kontekste, ar kaltinamojo paaiškinimai yra nuoseklūs ir pan. Kaltinamojo prisipažinimas , neparemtas
tikrovišku įvykio aplinkybių apibūdinimu, negali būti vertinamas kaip jo kaltės įrodymas. Įrodinėjimo
procese kokios nors išvados gali būti daromos remiantis ne prisipažinimo faktu, o kaltinamojo pateikta
informacija. Kadangi kaltinamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus, byloje iš viso gali nebūti tokio
įrodymo kaip kaltinamojo parodymai. Kaltinamasis negali būti verčiamas duoti parodymus grasinant
sunkesne sankcija, klaidinant kaltinamąjį apie bylos baigtį, žadant kokias nors įstatymo nenumatytas
lengvatas ir pan. Duoti ar ne parodymus kaltinamas paprastai sprendžia pagal užimamą gynybinę poziciją ar
(ir) gynybos taktiką. Pagal dabartinę įrodymų sampratą, įtariamojo parodymai paprastai negali būti įrodymas.
Įtariamasis- ikiteisminio tyrimo stadijos dalyvis. Jis nėra apklausiamas teisme, jo parodymu teismas negali
tiesiogiai išgirsti ir vertinti. Jo parodymai tik ikiteisminio tyrimo duomenys, jais ikiteisminio tyrimo stadijoje
gali būti grindžiamas tam tikru sprendimu priėmimas. Jei ikiteisminio tyrimo medžiaga perduodama teismui-
įtariamasis tampa kaltinamuoju ir pirm. instancijos teismo posėdyje duoda parodymus kaip kaltinamasis.
BPK numato viena išimtį 276str. 1d. Čia sąvoka „kaltinamasis“ nes str. kalba apie proc. pirmos instancijos
teisme. Jei įtariamasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo - apklausos rezultatai prilygsta įrodomąja
galia posėdžio metu atliktos apklausos rezultatams. Įtariamojo apklausos protokolai posėdyje gali būti
skaitomi, bet jose užfiksuoti duomenys negali turėti savarankiškos įrodomosios reikšmės. Jie gali būti
pagarsinami teisiamajame posėdyje tikrinant kitus įrodymus (BPK 276 str. 4d.). Skirtumas tarp ikiteisminio
tyrimo metu užfiksuotų parodymų daromas, nes • Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras yra šalis
besirungianti su gynėju bei kaltinamuoju. Rungimosi principu požiūriu tai yra nenormalu kai viena šalis turi
savo pačios surašytus apklausos protokolus.
• Taip pat būtų pažeidžiamas pr. teismas privalo tiesiogiai pats ištirti visus duomenis kurie gali būti pripažinti
įrodymais. • Surašytų apklausos protokolų turinio teisingumas gali būti kvestionuojamas, nes parodymai
duoti dėl teisėsaugos pareigūnų įtariamajam daromo neleistino poveikio. b) liudytojo - BPK 78 str. Liudytoju
b. proc. gali būti bet kuris fizinis asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė reikšmingas bylai aplinkybes. Ir gali
sugebėti duoti parodymus. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas
apklausai. Pagrindas šaukti asmenį liudytoju- jis žino reikšmės bylai spręsti turinčių aplinkybių. Apie save
gali pranešti ir patys potencialūs liudytojai. BPK nenumato amžiaus ribos nuo kurios asmuo gali būti
šaukiamas liudytoju. Prireikus gali būti mažamečiai vaikai, gilios senatvės sulaukę asmenys, jei sugeba
suvokti bylai svarbius reiškinius ir duoti teisingus parodymus. Mažamečius apklausti kaip liudytojus
nerekomenduojama, jų apklausa galima tik išimtinais atvejais. tam tikra kategorija fizinių asmenų negali būti
liudytojais BPK 79str. Fiziniai trūkumai- regėjimo, klausos ar kitų jutimo organų nuolatinė ar laikina negale
dėl kurios asmuo negali matyti, girdėti ar kitaip suvokti bylai reikšmingų aplinkybių. Trūkumų turėjimas
nereiškia, kad asmuo iš viso negali būti liudytoju. Psichinės sveikatos sutrikimu laikoma liga, dėl kurios
asmens sugebėjimas duoti teisingus parodymus yra ribotas. Fiziniai ir psichinės sveikatos trūkumai nustatomi
pagal medicinos dokumentus arba gavus specialisto ar eksperto išvadą. Liudytojo parodymų dalyką
apibrėžia jo pateikiama informacija: • Apie nusikalstamos veikos įvykį (laiką, vietą, padarymo būdą); • Apie
nusikalstamą veiką padariusius asmenis; • Apie nusikalstama veika padarytą žalą; • Visas kitas jam žinomas
aplinkybes, turinčias reikšmes bylai spręsti.
Liudytojas visas aplinkybes apie kurias duoda parodymus turi nurodyti pakankamai tiksliai kitaip teismas
negali pripažinti įrodymu. Parodymų vertinimas: Parodymų teisingumas priklauso nuo liudytojo sugebėjimo
tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius ir reiškinius, perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Šie
gebėjimai priklauso nuo jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos, liudytojo
būsenos įvykio metu ir kt. Vertinant - turi būti atsižvelgiama į objektyvias aplinkybes- kokioms sąlygomis
liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė. Informacijos iškraipymas yra galimi tiek suvokiant įvykį, tiek jį
įsimenant, tiek ir duodant parodymus apie tą įvykį. Svarbūs liudytojo santykiai su nukentėjusiuoju,
įtariamuoju ar kaltinamuoju, jų pobūdis, intensyvumas. Liudytojas gali būti paprašytas ar kitaip paveiktas
duoti neteisingus parodymus. Teisme duotus liudytojo parodymus teismas gali palyginti su jo parodymais,
duotais ikiteisminio tyrimo stadijoje. Teismas taip pat atsižvelgia į parodymų patikrinimo veiksmų rezultatus
ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. c) nukentėjusiojo - Nukentėjusysis
turi tokią pat pareigą duoti parodymus kaip ir liudytojas. Nukentėjusysis paprastai turi būti kviečiamas
apklausai. Viešajam interesui atskleisti nusikalstamą veiką tokioje situacijoje teikiama pirmenybė prieš
nukentėjusiojo asmeninius interesus. Duoti parodymus yra ir nukentėjusiojo teisė. Už pareigos duoti pareigos
nevykdymą ar melagingų parodymų davimą nukentėjusiajam taikoma tokia pat atsakomybė kaip ir liudytojui.
(knygos 200 psl.) Parodymų dalykas iš esmės sutampa su liudytojo parodymų dalyku. Turi būti kreipiamas
dėmesys ir į tai kad nukentėjusysis byloje turi tam tikrus interesus ir yra suinteresuotas bylos baigtimi
proceso dalyvis. Net ir nesąmoningai jis dažnai linkęs pervertinti grėsusį pavojų, padarytą žalą. Linkęs
nutylėti apie savo netinkamus veiksmus, kurie galėjo turėti įtakos įtariamajam apsisprendžiant daryti
nusikalstamą veiką. d) ekspertizės aktas - Tai įrodinėjimo priemonė. Ją gali pateikti tik ekspertas, jame
pateiktos išvados teismo proc. metu gali būti pripažintas įrodymu. Procesinį eksperto statusą BP asmuo įgyja
kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nutartimi įstatymų nustatyta tvarka paskiria tą asmenį atlikti
ekspertizę. Specialios žinios, kurias privalo turėti ekspertu skiriamas asmuo,- dėl išsilavinimo, spec.
Parengimo ar prof. Veiklos įgytos išsamios mokslo, technikos ir kt. Žm. Veiklos srities žinios, reikalingos
ekspertizei atlikti. BPK 85str. Šiuo metu LT yra tokios ekspertizės įstaigos: Lietuvos teismo ekspertizės
centras, Policijos departamento Kriminalistinių tyrimų centras, Teismo medicinos institutas, Valstybinė
teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnyba, Lietuvos banko Kasos departamento pinigų ekspertizės skyrius,
Muitines laboratorija, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM gaisrinių tyrimų centras.
Į LRES įrašoma ne įstaiga, o konkretus asmuo. Ekspertas atlieka ekspertizę ir duoda išvadą savo vardu. Į
LRES gali būti įrašomi ir ekspertinėse įstaigose nedirbantys asmenys. Asmuo siekiantis būti įrašytas į LRES
turi atitikti reikalavimus: • Turėti aukštąjį išsilavinimą, tinkantį pasirinktai eksperto specializacijai • Išlaikyti
teismo eksperto kvalifikacijos egzaminą, kurio programą tvirtina ekspertizės teismo vadovas; • Išlaikyti
teisnių žinių egzaminą pagal teisingumo ministro patvirtintą teisinių žinių programą asmenims, siekiantiems
tapti teismo ekspertais; • Būti neteistas už labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, taip pat už nusikaltimą
teisingumui, valstybės tarnybai ir viešiems interesams. Reikalavimas išlaikyti egz. Netaikomas asmenims
žinovo kvalifikaciją gavusiems iš kitos valstybės institucijos. Į LRES įrašo teisingumo ministras asmuo
privalo prisiekti. e) specialisto išvada - Specialistas yra reikiamų specialiųjų žinių turintis asmuo, kuriam
pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais.
Specializuoti specialistai – teismo medikas, teismo psichologas ar psichiatras. Taip pat specialistu gali būti
ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ekonomistas, inžinierius ir pan. Pastarieji gali būti ikiteisminio tyrimo įstaigų
etatiniai darbuotojai. Specialistui nėra keliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai, tačiau būtina, kad jis gerai
išmanytų savo sritį, dėl ko jis yra kviečiamas. Specialistas dalyvauja tiek ikiteisminiame tyrime tiek
nagrinėjant bylą. Ikiteisminiame tyrime specialistas atlieka objektų tyrimą, pateikia išvadą(tai įrodinėjimo
priemonė), duoda paaiškinimus (205-206str). Nagrinėjant bylą specialistas gali būti kviečiamas apklausai, jo
parodymai fiksuojami teismo posėdžio protokole. Specialisto pareigos : atvykti pas ikiteisminio tyrimo
pareigūną, prokurorą ar į teismą bei duoti nešališką išvadą. Už pareigų nevykdymą yra numatyta atsakomybė
BPK 163,235str. Specialisto išvada yra įrodinėjimo priemonė. Ji gali būti surašoma dviem būdais: a) įrašoma
į tyrimo veiksmų protokolą, kai specialistas dalyvauja darant tyrimo veiksmą; b) surašoma atskiru
dokumentu, jei objektus būtina tirti ne įvykio vietoje ar kito proceso veiksmo atlikimo vietoje. S. išvadoje
turi būti- specialisto asmens duomenys (kvalifikacija, specialybė), tirti objektai, naudoti tyrimo metodai bei
techninės priemonės, bei visos kitos aplinkybės svarbios tyrimui. Taip pat prie išvados pridedama vaizdinė
medžiaga.
f) daiktai kaip įrodymai - Daiktai kaip įrodymais yra bet kokie materialūs objektai, kuriuos apžiūrint ir tiriant
gali būti gaunama reikšminga BP`ui informacija. Tokia informacija gali būti iš objektų kurie: a) buvo kaip
nors paveikti (sugadinta spyna įsilaužiant); b) buvo naudojami ją darant; c) buvo sukurti (pvz. netikri
pinigai);
d) atsidūrė kitoje vietoje po n. veikos padarymo; Daiktai kaip įrodymai gali būti ne tik tradiciniai daiktai, bet
ir pvz. mikroplaušeliai, daiktų liekanos, tokios kaip šiukšlė, atsilupę dažai. BPK 9(1) str. yra išvardytos
daiktų kaip įrodymų rūšys: a) n.v. įrankiai ir priemonės; b) daiktai, ant kurių išliko n.v. pėdsakų; c) daiktai,
kurie buvo kaltininko n.v. objektais; d) kiti, kurie padėtų atskleisti nusikaltimą. Daiktai ant kurių išliko
nusikalstamos veikos pėdsakų skirstomi į dvi grupes: 1. N.v. pėdsakai, kaip materialiai fiksuoti daiktų
išorinės sandaros atspindžiai- žmogaus rankų kojų atspaudai, naudotų įrankių paliktos žymės ir kitokie
pėdsakai, kuriuose matyti juos palikusių objektų individualios savybės, leidžiančios identifikuoti objektą. 2.
pėdsakai yra įvairių medžiagų dėmės ar dalelės, pvz. kraujo, dažų dėmės ir kt. Kaltininko nusikalstamų veikų
objektais laikomi tie daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreipta asmens padaryta veika, pvz. pinigai, kurie
buvo paimti kaip kyšis.
(95,96str) Dokumentai – daiktai yra savarankiška įrodymų rūšis. Dokumentai turi atitikti minėto BPK str.
išvardytus požymius. Dokumentais laikomi ir įvairūs grafikai, schemos, brėžiniai, magnetiniai, lazeriniai ir
elektroniniai įrašai, kompaktiniai diskai ar kitos elektroninės informacijos fiksavimo formos. Tačiau jei
reikiama informacija gaunama pagal kompaktinės plokštelės , juostos ar kitokios laikmenos išorines savybes,
tokia laikmena laikytina daiktu. Pvz. pasas, ant kurio yra užtiškę kraujo lašų, ar pasas, kuris buvo pavogtas,
bus daiktas kaip įrodymas, tačiau jei įrodomąją reikšmę turės pase esantys įrašai, įrodymų požiūriu pasas bus
dokumentas. Dokumentų sąrašas yra pateiktas BPK 96str, tačiau jis nėra baigtinis, nes jis labai abstraktus ir
numato kitus nepaminėtus dokumentus, kurie atitinka įvardytus kriterijus. Yra skiriami dviejų rūšių
dokumentai: oficialūs ir privatūs. Oficialūs dokumentai – įstaigų, įmonių, organizacijų dokumentai, kurie
atitinka numatytus standartus. Privatūs dokumentai – fizinių asmenų raštai, pareiksimai, prašymai, laiškai,
dienoraščiai, ir kiti asmeninio pobūdžio rašiniai. Tačiau įrodymu toks dokumentas gali būti pripažįstamas, tik
tiksliai nustačius jo autorių ir tik tada, kai tokio dokumento turinys susijęs su reikšmingomis bylai
aplinkybėmis. Dokumentai turi būti patikrinti ir įvertinti vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo
kriterijais. Neturi kilti klausimų dėl jų autentiškumo. Daiktai, turintys reikšmės nv tirti ir nagrinėti, po jų
suradimo, išreikalavimo ar pateikimo turi būti apžiūrimi ir tiriami. Daiktus apžiūri ikiteisminio tyrimo
pareigūnas, prokuroras arba specialistas. Išsamus tyrimas padeda išsklaidyti abejones dėl daikto
autentiškumo, šio daikto įrodomosios galios. Ištirti daiktai laikomi kartu su nv`os tyrimo medžiaga (išimtis
nurodyta 92str). Daiktai turi būti laikomi iki nuosprendžio įsiteisėjimo arba iki termino, per kurį gali būti
apskųstas nutarimas ar nutartis nutraukti procesą, tai yra daiktai turi būti saugomi iki pat proceso pabaigos.
Yra trys taisyklės, kiek turi būti dedami daiktai: a) kai ginčas dėl teisės į daiktus yra spręstinas ieškinio
tvarka, daiktai laikomi iki sprendimo priimto ct byloje, įsiteisėjimo. b) kai daiktų gražinimas savininkui
nepakenks procesui, juos galima gražinti nesibaigus procesui. grąžinama tik savininkui pateikus prašymą,
kuris įrodo, jog daiktai yra labai reikalingi jų savininkui. Be to galima atiduoti daiktus tik tada, kai jie visiškai
ištirti.; c)daiktai gražinami jei jie greitai gali sugesti arba prarasti savo vertę. Jeigu paaiškėja, kad procese
neišsaugotas daiktas turėtų būti grąžintas savininkui, jam atlyginama neišsaugotojo daikto vertė. Tikrinant
daiktą, jis tikrinamas leistinumo, sąsajumo aspektais, lyginant gautą informaciją su informacija, gauta iš kitų
šaltinių. Darant išvadas apie daiktų įrodomąją reikšmę, būtina išsiaiškinti daiktų radimo sąlygas, apžiūros
kruopštumą, procesinio įforminimo tvarkos laikymąsi. Jei nėra aišku, kokiu būdu daiktas yra atsiradęs byloje,
toks daiktas negali būti pripažintas įrodymu. Svarbu išsiaiškinti objekto tikrumą: ar tikrai tai tas pats daiktas,
kuris buvo rastas, ar jis nebuvo suklastotas ar nepakito jo savybės dėl kitokių veiksnių. Daiktai kaip įrodymai
byloje dažniausiai būna netiesioginiai, nes jais paprastai nustatinėjami tik tarpiniai faktai, pvz. kur
nusikaltėlis buvo. Tačiau tais atvejais, kai baudž. atsakomybė yra numatyta už tam tikrų daiktų laikymą,
gabenimą ir pan. tada jie yra tiesioginiai įrodymai, pvz. kontrabanda, narkotikai. Daiktų klausimo
išsprendimas baigiant procesą numatytas BPK 94str. g) dokumentai kaip įrodymai.
6 tema – gynyba, atstovavimas, nušalinimas
Gynėju laikomas asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka teikia teisinę pagalbą įtariamajam, kaltinamajam,
nuteistajam ar išteisintajam, gina jų teises ir teisėtus interesus. Gynėju gali būti advokatas ir įstatymų
numatytomis sąlygomis –advokato padėjėjas. Traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens vykdoma
gynyba dėl teisinių žinių trūkumo, psichologinės įtampos, ribotų galimybių tinkamai vertinti situaciją bei dėl
kitų priežasčių dažnai negali būti labai veiksminga, todėl paprastai tinkamai gynybos funkcija gali būti
vykdoma, kai procese dalyvauja gynėjas.
Gynėjo teises ir pareigos (1): a) Susipažinti su įtariamojo sulaikymo protokolu ir Europos arešto orderiu.
Susipažinti su įtariamojo sulaikymo protokolu gynėjas turi teisę vos tik pradėjęs ginti įtariamąjį, kuris yra
sulaikytas. b) Gynėjas gali dalyvauti įtariamojo apklausose, atliekamose tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno ar
prokuroro, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo. Taip pat be pašalinių susitikti su įtariamuoju ar kaltinamuoju prieš
apklausą arba prieš teismo posėdį; c) Gynėjas gali nekliudomai bendrauti ir be pašalinių susitikti su
įtariamuoju ar kaltinamuoju. Susitikimų su sulaikytu ar suimtu įtariamuoju ar kaltinamuoju skaičius ir trukmė
neribojami. d) Gynėjo teisė dalyvauti veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju, bei įtariamojo arba jo
gynėjo prašymu atliekamuose veiksmuose reiškia gynėjo teisę dalyvauti: 1) įtariamojo parodymų patikrinimo
veiksmuose (BPK 191—197 straipsniai), 2) procesinės prievartos priemonių taikymo (skyrimo) įtariamajam
veiksmuose, 3) bet kuriuose proceso veiksmuose, kuriuos nusprendžiama atlikti patenkinant įtariamojo ar jo
gynėjo prašymą dėl tam tikro proceso veiksmo atlikimo, pavyzdžiui, gynėjo ar ginamojo prašymu
atliekamose apklausose, apžiūrose, parodymų patikrinimo veiksmuose. e) Gynėjas taip pat turi teisę kalbėtis
tiek su ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nežinomais tiriamą nusikalstamą įvykį mačiusiais ar apie
jį žinančiais asmenimis (t. y. procesinio vaidmens neturinčiais, bet potencialiais liudytojais,
nukentėjusiaisiais ar netgi įtariamaisiais), tiek ir su nukentėjusiaisiais, liudytojais, ekspertais ar kitais proceso
dalyviais pripažintais asmenimis, nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys yra apklausti ikiteisminio tyrimo
pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo. Gynėjas gali bet kokiais kitais teisės aktų
nepažeidžiančiais būdais rinkti, fiksuoti bei pateikti bet kokius ginamąjį teisinančius ar jo atsakomybę
švelninančius faktinius duomenis, kuriuos galima gauti nenaudojant prievartos priemonių; f) Pareiga
panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus reiškia, jog gynėjas kiekvienu atveju,
nepriklausomai nuo to, kokį asmenį ir kokiame procese jis gina, maksimaliai turi naudoti savo teisines žinias,
kad ginamojo padėtis būtų palengvinta. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog
pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes,
turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka
gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Procesiniai veiksmai
ir įtariamojo apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą
bendraujant su pareigūnais, turėtų būti tinkamai dokumentuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl
netinkamo spaudimo. Šiame kontekste gali būti reikšminga ir tai, kad įtariamojo teisė tylėti ir neduoti
parodymų prieš save, skirta apsaugoti asmenį nuo netinkamos institucijų (pareigūnų) prievartos (vertimo) ir
įrodymų gavimo naudojant prievartos ar spaudimo metodus, nepaisant jo valios, iš esmės gina įtariamojo
teisę pasirinkti, ar, apklausiant policijos pareigūnams, kalbėti ar tylėti. Tokia pasirinkimo laisvė realiai
pažeidžiama tuo atveju, kai įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių
siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, kurių negali gauti apklausos
metu, ir tokie išgauti parodymai pateikiami kaip įrodymai teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas
bendrąsias nuostatas ir įvertinusi tam tikrų tiriant šią baudžiamąją bylą naudotų „neformalių“ priemonių
visumą: draudimas susitikti su pasirinktu advokatu be pašaliečių, suimto V. A. vežimas rodyti
nukentėjusiajam, tyrėjų priemonių nesiėmimas fiksuoti atskirus nuteistojo pareiškimus BPK nustatyta tvarka
ir panašiai –daro išvadą, kad tokie tyrimo metodai pradėtame ikiteisminiame tyrime yra netinkami ir jų
naudojimas baudžiamojo proceso normų kontekste nepriimtinas.
Neteisėtas gynybos priemones naudojančio gynėjo nušalinimas: Gynėjo nušalinimas yra kraštutinė priemonė,
kuri gali būti taikoma išskirtiniais atvejais tik turint patikimų duomenų, kad gynėjas gynybos funkcijas vykdo
pažeisdamas įstatymus. Iš esmės gynėjo nušalinimas pagal BPK 49 straipsnį yra galimas tik paaiškėjus, kad
gynėjas, vykdydamas gynybos funkciją, pats daro nusikalstamas veikas arba bent jau grubiai pažeidžia
advokato etikos normas.
Gynėjo paskyrimas: Sulaikytam įtariamajam užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių
susitikti su gynėju. Jei gynėjas pagal BPK 51 straipsnį yra būtinas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas,
prokuroras ar teismas privalo pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai
tarnybai ar jos nurodytam koordinatoriui apie tai, kad įtariamajam (kaltinamajam) būtinas gynėjas ir paskirti
šios institucijos parinktą gynėją. Tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę tokį pranešimą, privalo
nedelsdami parinkti teisinę pagalbą suteiksiantį advokatą ir pranešti apie tai ikiteisminio tyrimo pareigūnui,
prokurorui ar teismui.
Pažymėtina, kad nors pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį, kaip ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, kaltinamajam suteikiama teisė į jo pasirinktą gynėją, tačiau šios
nuostatos nenumato, kad kaltinamojo teisė būtent į pasirinkto gynėjo pagalbą yra absoliuti. Ji gali būti
ribojama, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai tai būtina siekiant įgyvendinti teisingumo interesus.
Teismų praktikoje pagrįstu kaltinamojo (nuteistojo) teisės į jo pasirinkto gynėjo pagalbą suvaržymu,
paskiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją, pripažįstami tokie atvejai, kai nustatomas
akivaizdus kaltinamojo (nuteistojo) ir jo gynėjo siekis vilkinti baudžiamąjį procesą. Gynėjo dalyvavimo
užtikrinimas -tai jo kvietimas ir (ar) paskyrimas. Jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras ėmėsi
visų įstatyme numatytų priemonių gynėjo dalyvavimui užtikrinti (BPK 50 straipsnis), bet dėl nuo jų valios
nepriklausančių aplinkybių tam tikras procesinis veiksmas buvo atliktas gynėjui nedalyvaujant, tai
sprendžiant, ar nebuvo pažeista asmens teisė į gynybą, turi būti atsižvelgta ir į tai, ar ji buvo užtikrinta
nagrinėjant bylą teismuose ir ar buvę pažeidimai neturėjo esminės įtakos teisingam teismo sprendimui
priimti. Šios nuostatos taikytinos ir būtinojo gynėjo dalyvavimo atveju.
Gynėjo atsisakymas: Įtariamojo (kaltinamojo) padarytas pareiškimas dėl gynėjo atsisakymo turi būti
tenkinamas, išskyrus atvejus, kai atsisakantis gynėjo įtariamasis (kaltinamasis) yra: 1) nepilnametis, 2)
neregys, kurčiasis, nebylys ir bet kuris kitas asmuo, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats
tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą, 3) nemokantis proceso (lietuvių) kalbos asmuo, 4) įtariamas ar
kaltinamas sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu ir kai dėl bylos sudėtingumo ar didelės apimties
arba kitais atvejais kyla abejonių dėl šio asmens galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Pasinaudodamas šia
laisve kaltinamasis (nuteistasis) turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų.
Vis dėlto kaltinamojo atsisakymas gynėjo yra teismui neprivalomas tada, kai kyla abejonių dėl jo galimybės
pasinaudoti teise į gynybą (BPK 52 straipsnio 2 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1992 m. rugsėjo 25
d. byloje Croissant prieš Vokietiją išaiškino, kad gynėjo paskyrimas kaltinamajam prieš jo valią nepažeidžia
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto bei 6 straipsnio 1
dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Kaltinamajam suteikiama teisė į jo pasirinktą gynėją,
tačiau šios nuostatos nenumato, kad kaltinamojo teisė būtent į pasirinkto gynėjo pagalbą yra absoliuti. Ji
gali būti ribojama, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai tai būtina siekiant įgyvendinti teisingumo
interesus.
Atstovai pagal įstatymą: BPK 53 straipsnis nenumato, kad atstovą pagal įstatymą galėtų turėti civilinis
ieškovas ir civilinis atsakovas. Taip nustatyta yra todėl, kad atstovus pagal įstatymą gali turėti tik fizinis
asmuo. Taigi, jeigu civilinis ieškovas ir (ar) civilinis atsakovas yra juridiniai asmenys, atstovavimas pagal
įstatymą yra iš viso negalimas. Tuo atveju, jei civilinis ieškovas ir (ar) civilinis atsakovas yra fiziniai
asmenys, jie paprastai turi būti pilnamečiai ir veiksnūs. Neveiksnus ar nepilnametis iš viso negali būti
įtraukiamas į procesą civiliniu atsakovu. Prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi atstovo pagal įstatymą
teisėmis procese gali būti leidžiama dalyvauti asmens, kuris nustatyta tvarka nėra pripažintas neveiksniu,
tačiau dėl senatvės, neįgalumo, ligos ar kitų svarbių priežasčių negali tinkamai pasinaudoti įstatymų
suteiktomis teisėmis, šeimos nariui ar artimajam giminaičiui, pateikusiam rašytinį ar žodinį prašymą. Pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę
reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl
nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ( BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės
realizavimo būdų –civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas
materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas ( BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju
civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalis ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas
taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Sistemiškai aiškinant minėtas baudžiamojo proceso įstatymo normas
darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje tik nukentėjusiuoju pripažintas asmuo gali reikšti civilinį ieškinį.
Be to, nepilnamečio nukentėjusiojo atstovai –tėvai –neturi savarankiškos teisės pareikšti civilinį ieškinį savo
vardu (BPK 53 ir 54 straipsnių nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis byloje 2K-212-693/2015).
Atstovo pagal įstatymą teisės ir pareigos: Atstovas pagal įstatymą gali būti apklaustas kaip liudytojas, taip
pat įtraukiamas į procesą kaip civilinis atsakovas. Šiais atvejais jis turi ir liudytojo ar civilinio atsakovo teises
bei pareigas. Apeliacinį skundą paduodančių atstovų pagal įstatymą nuteistojo ar išteisintojo valia nesaisto.
Įgaliotieji atstovai: Įgaliotuoju atstovu gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas, o
ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu –ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis
asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams. Juridinio asmens atstovu gali būti juridinio
asmens vadovas arba įgaliotas darbuotojas ar advokatas.
Nušalinimas —procesinis institutas, turintis garantuoti, kad nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui
negalėtų daryti suinteresuoti bylos baigtimi, neobjektyviai galintys atlikti savo pareigas proceso subjektai.
Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, siejamas su nuosprendžio motyvacijos
stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais. Pirmosios
instancijos teismo nuosprendis priimtas atlikus tiesioginį, žodinį įrodymų tyrimą teisme, įvertinus visus iš
įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą; padarytos išvados logiškai susijusios su tiriant ir vertinant
įrodymus gautais duomenimis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo išaiškinta teisė nušalinti
teisėją, tačiau nė vienas iš proceso dalyvių tokia teise nepasinaudojo. Kasatoriaus teismo šališkumo
įžvelgimas vien dėl jam nepalankių šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus, nėra pakankamas tam,
kad būtų konstatuotas teismo šališkumas.Teisėjo nusišalinimą turi patvirtinti teismo pirmininkas, pirmininko
pavaduotojas, to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas. Jeigu teismo
pirmininkas, pirmininko pavaduotojas, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas teisėjo
nusišalinimo nepatvirtina, nepagrįstą nusišalinimą pareiškęs teisėjas privalo nagrinėti bylą iš esmės. Dėl
ikiteisminio tyrimo teisėjo nušalinimo nusprendžia apylinkės teismo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ar
jų paskirtas teisėjas šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.
Nušalinimo pagrindai (1): Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių
faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra
jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus šią bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą.
Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas,
proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų
susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar
palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tokios nuostatos yra
įtvirtintos ir EŽTT jurisprudencijoje. B) Garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme
tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme, BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas reikalavimas,
kad bylą nagrinėtų teisėjas dėl kaltinamojo nepriėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl įtarimų
pagrįstumo, duomenų (įrodymų) vertinimo ir pan. Nekyla abejonių, jog užtikrinant asmens teisę į nešališką
teismą, negalimas teisėjo dalyvavimas procese, jeigu jis, kaip minėta, sprendė klausimus dėl kardomųjų
priemonių skyrimo (jų terminų tęsimo), procesinių prievartos priemonių sankcionavimo ar nagrinėjo proceso
dalyvių skundus dėl minėtų asmens teises apribojančių priemonių pagrįstumo, nes kiekvienu atveju
spręsdamas šiuos klausimus teisėjas pirmiausia turi įvertinti įtarimų pagrįstumą bei duomenų jiems pagrįsti
pakankamumą.
Nušalinimas teisme: Nušalinimas turi būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.
Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo
pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą.
Ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmų ir nutarimų apskundimas: Ikiteisminio tyrimo pareigūno
proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos
priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Jei
prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui.
Skundai gali būti tiek rašytiniai, tiek žodiniai.
Prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų apskundimas: Prokuroro proceso veiksmus ir nutarimus proceso
dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti aukštesniajam
prokurorui. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas
ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų išsprendimas: Skundai
dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų gali būti paduodami, kol vyksta
ikiteisminis tyrimas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas per dešimt dienų nuo skundo ir jam išnagrinėti
reikiamos medžiagos gavimo privalo skundą išnagrinėti ir priimti nutarimą ar nutartį. BPK 64 straipsnio
numatyta tvarka išnagrinėjęs skundą, negali pats priimti sprendimų, kuriuos pagal BPK turi priimti
ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras. Priešingu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas pradėtų vykdyti
ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam funkciją, kurią pagal Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalį
pavesta vykdyti prokurorui.
Specifiniai apskundimo būdai (1): Kardomosios priemonės: Suimtasis arba jo gynėjas turi teisę
aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl suėmimo paskyrimo, dėl šios kardomosios priemonės termino
pratęsimo ir dėl atsisakymo skirti suėmimą ir kitos kardomosios priemonės skyrimo. Skundą dėl suėmimo
paskyrimo ar šios kardomosios priemonės termino pratęsimo arba dėl atsisakymo skirti suėmimą ir kitos
kardomosios priemonės skyrimo galima paduoti per dvidešimt dienų nuo atitinkamos nutarties priėmimo.
Prokuroras ikiteisminio tyrimo arba bylos nagrinėjimo teisme metu ne vėliau kaip per tris dienas nuo
atitinkamos nutarties priėmimo turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl suėmimo nepaskyrimo
arba suimtojo paleidimo į laisvę, arba suėmimo termino nepratęsimo arba dėl atsisakymo skirti suėmimą ir
kitos kardomosios priemonės skyrimo. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas: Asmuo, kurio nuosavybės
teisė laikinai apribota, turi teisę prokuroro nutarimą apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šį skundą
ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per septynias dienas nuo skundo gavimo dienos.
Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis skundžiama aukštesniajam teismui; šio teismo priimta nutartis yra
galutinė ir neskundžiama. Nutartis, kuria pratęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, ir ikiteisminio
tyrimo teisėjo atsisakymas pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą skundžiami šio Kodekso X
dalyje nustatyta tvarka. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekami veiksmai: Nusprendęs atsisakyti
atlikti prašomus veiksmus, prokuroras privalo surašyti nutarimą. Šį nutarimą per septynias dienas nuo jo
gavimo prašymą pateikęs asmuo turi teisę apskųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjas
skundą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jo gavimo. Proceso dalyvių teisė
susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis: Prokuroras turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio
tyrimo duomenimis ar jų dalimi, taip pat neleisti daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus, jei
toks susipažinimas, prokuroro manymu, galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Atsisakydamas leisti
susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, taip pat atsisakydamas leisti daryti
ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus, prokuroras privalo surašyti motyvuotą nutarimą. Šis
nutarimas per septynias dienas nuo jo nuorašo gavimo dienos gali būti apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo tokį skundą išnagrinėti per septynias dienas nuo jo gavimo ir priimti
nutartį. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimta nutartis neskundžiama.
Ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka: Šio Kodekso 212 straipsnio 1 ir 2 punktuose numatytais atvejais
ikiteisminį tyrimą nutraukia prokuroras nutarimu arba ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Šio straipsnio 1
dalyje numatytas nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui, kuris privalo išnagrinėti skundą
ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo jo gavimo. Jei aukštesnysis prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis
jo nutarimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl
skundo, taip pat šio straipsnio 2 dalyje numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiami
šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo
trukmės: Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis gali būti apskųsta šio Kodekso 65 straipsnyje nustatyta tvarka.
Jei skundas atmetamas, pakartotinį skundą šio straipsnio 1 dalyje nurodyti proceso dalyviai gali paduoti ne
anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po ankstesnio skundo išnagrinėjimo.
Užsienio valstybių įstaigų ir tarptautinių organizacijų prašymų dėl proceso veiksmų atlikimo vykdymas:
Vykdant užsienio valstybių įstaigų ir tarptautinių organizacijų prašymus, Lietuvos Respublikos tarptautinėje
sutartyje numatytais atvejais gali būti atliekami ir šiame Kodekse nenumatyti proceso veiksmai, jei tokių
veiksmų atlikimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir neprieštarauja esminiams
baudžiamojo proceso Lietuvos Respublikoje principams.
Prašymas pradėti arba perimti baudžiamąjį persekiojimą: Užsienio valstybės įstaigos ar tarptautinės
organizacijos prašymą pradėti arba perimti nusikalstamą veiką užsienio valstybėje padariusio ir į Lietuvos
Respubliką grįžusio Lietuvos Respublikos piliečio baudžiamąjį persekiojimą nagrinėja Lietuvos Respublikos
generalinė prokuratūra patikrindama to prašymo pagrįstumą.
Keitimasis informacija ir tiesioginės konsultacijos siekiant išvengti paralelių baudžiamųjų procesų Europos
Sąjungos valstybėse: Kai pagrįstai manoma, kad tam pačiam asmeniui dėl tos pačios nusikalstamos veikos
vyksta baudžiamasis procesas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, prokuroras ikiteisminio tyrimo
metu savo iniciatyva, o kai byla perduota į teismą, –bylą nagrinėjančio teismo pavedimu susisiekia su kitos
Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, kad būtų patvirtinta, kad toks paralelus procesas
vyksta. Į kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingą instituciją gali būti kreipiamasi per Lietuvos
Respublikos generalinę prokuratūrą ar Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorą –Lietuvos
nacionalinį narį Eurojuste (Lietuvos nacionalinio nario Eurojuste pavaduotoją).
Prašymas užsienio valstybei išduoti asmenį: Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais
ir tvarka Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
kreipiasi į užsienio valstybės įstaigą prašydama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį arba kitą asmenį, jeigu
pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Europos arešto orderis: Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos
sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime
nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės
atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo
2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų 8 straipsnio 1
dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus.(BPK 171str. 1 d.). Europos arešto orderio išdavimas dėl
asmens perdavimo Lietuvos Respublikai: Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, gavusi teismo nutartį
suimti asmenį, išduoda Europos arešto orderį ir tiesiogiai arba per Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros prokurorą –Lietuvos nacionalinį narį Eurojuste (Lietuvos nacionalinio nario Eurojuste
pavaduotoją)kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos valstybės narės instituciją, kad ši perduotų Europos
arešto orderyje nurodytą asmenį. Dėl Lietuvos Respublikos piliečio ar kito asmens, kuris Lietuvos
Respublikoje įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau nuo
bausmės atlikimo pasislėpė Europos Sąjungos valstybėje narėje, Europos arešto orderį išduoda ir į
kompetentingą šios valstybės instituciją tiesiogiai kreipiasi apygardos teismas pagal nuosprendį ar nutartį
panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą arba nutartį dėl lygtinai iš pataisos įstaigos paleisto asmens
pasiuntimo į pataisos įstaigą atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės priėmusio teismo veiklos teritoriją.
Prireikus apygardos teismas Europos arešto orderį kompetentingai Europos Sąjungos valstybės narės
institucijai gali perduoti per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją arba per Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros prokurorą –Lietuvos nacionalinį narį Eurojuste (Lietuvos nacionalinio nario
Eurojuste pavaduotoją). Europos arešto orderio išdavimo tvarka (1): Ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios
bylos nagrinėjimo teisme metu Europos arešto orderį dėl nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo pasislėpusio
įtariamojo ar kaltinamojo išduoda Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Šiuo atveju Europos arešto
orderis išduodamas esant šioms sąlygoms: a) baudžiamasis procesas yra pradėtas dėl nusikaltimo, numatyto
2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių
narių tarpusavio perdavimo procedūrų 2 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
straipsnių atitikmenys nurodyti Taisyklių 2 priede), arba dėl kito nusikaltimo, už kurį pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamąjį kodeksą numatyta bent vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, išskyrus nesunkų
nusikaltimą, kuriuo nepadaryta didelė turtinė žala. Jeigu baudžiamasis procesas yra pradėtas dėl kelių
nusikalstamų veikų, iš kurių bent viena atitinka šiuos kriterijus, kartu su Europos arešto orderiu užsienio
valstybei pateikiamas prašymas dėl asmens perdavimo ir dėl kitų nusikalstamų veikų; b) yra pagrindas
manyti, kad įtariamasis ar kaltinamasis gali būti Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje valstybėje, kuri
taiko asmenų perdavimo pagal Europos arešto orderį tvarką; c) gauta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo
nutartis dėl kardomosios priemonės –suėmimo skyrimo. d) išnaudotos kitos galimybės užtikrinti įtariamojo ar
kaltinamojo dalyvavimą procese ar išnagrinėti bylą kaltinamajam nedalyvaujant; e) asmens perdavimas pagal
Europos arešto orderį atitinka proporcingumo ir proceso ekonomiškumo principus, atsižvelgiant į padaryto
nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir mastą, įtariamojo ar kaltinamojo asmenybę. Europos arešto orderį dėl
laisvės atėmimo bausme nuteisto ir nuo šios bausmės vykdymo pasislėpusio asmens išduoda apygardos
teismas pagal nuosprendį ar nutartį panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą, nutartį panaikinti lygtinį
atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ar neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimą
švelnesne bausme arba nutartį dėl lygtinai iš pataisos įstaigos paleisto asmens pasiuntimo į pataisos įstaigą
atlikti likusios laisvės atėmimo bausmės priėmusio teismo veiklos teritoriją (toliau –apygardos teismas). Šiuo
atveju Europos arešto orderis išduodamas esant šioms sąlygoms: a) likusi laisvės atėmimo bausmė yra keturi
mėnesiai ar ilgesnis terminas; b) yra pagrindas manyti, kad nuteistasis gali būti Europos Sąjungos valstybėje
narėje ar kitoje valstybėje, kuri taiko asmenų perdavimo pagal Europos arešto orderį tvarką; c) asmens
perdavimas pagal Europos arešto orderį atitinka proporcingumo ir proceso ekonomiškumo principus,
atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir mastą, nuteistojo asmenybę. Ikiteisminio tyrimo
metu paaiškėjus, kad yra 4 punkte (išskyrus 4.3 punktą)nustatytos sąlygos išduoti Europos arešto orderį,
ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 123
straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl kardomosios priemonės –suėmimo
skyrimo įtariamajam. Gavęs ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį suimti įtariamąjį, prokuroras surašo
motyvuotą prašymą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl Europos arešto orderio išdavimo. Prie
prašymo pridedamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties dėl kardomosios priemonės –suėmimo skyrimo
įtariamajam nuorašas ir Europos arešto orderio (išskyrus (i) punktą) projektas pagal Taisyklių 1 priede
nustatytą formą.
Užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribos (1): a) Jeigu užsienio
valstybės pagal Europos arešto orderį perduotas asmuo raštu sutinka dėl jo baudžiamojo persekiojimo už
kitas nusikalstamas veikas, padarytas iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį, ikiteisminiam tyrimui
vadovaujantis prokuroras su pareiškimu kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją. Ikiteisminio tyrimo teisėjas per
dešimt dienų turi surengti posėdį, kuriame privalo dalyvauti pagal Europos arešto orderį perduotas asmuo, jo
gynėjas ir prokuroras. Posėdžio metu ikiteisminio tyrimo teisėjas patikrina, ar asmuo savo noru sutinka būti
persekiojamas už nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo perduotas pagal Europos arešto orderį, ir žino
teisines tokio sutikimo pasekmes. Nustatęs, kad asmuo savo noru sutinka būti persekiojamas už tokias
nusikalstamas veikas ir žino teisines tokio sutikimo pasekmes, ikiteisminio tyrimo teisėjas priima nutartį dėl
asmens baudžiamojo persekiojimo už nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo perduotas pagal Europos
arešto orderį. b) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008
m. gruodžio 1 d. sprendimu Leymannir Pustovarov (C-388/08 PPU), yra pažymėjęs, kad pagal Europos
arešto orderį perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas pirmiausia apibrėžia ne prašyme perduoti
asmenį nurodomas baudžiamojo įstatymo straipsnis, dalis ar punktas, o veiksmai (ar neveikimas), už kuriuos
yra prašoma perduoti asmenį baudžiamosios atsakomybės pritaikymui, todėl vien tik nusikalstamos veikos
kai kurių požymių pakeitimai nėra pagrindas daryti išvadą, kad traukiama baudžiamojon atsakomybėn už kitą
veiką, dėl kurios asmuo nebuvo perduota. Faktinių aplinkybių patikslinimas nereiškia, kad asmuo yra
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už tą veiką, dėl kurios padarymo jis buvo perduotas ar išduotas.
Įstatymai nenumato draudimo reikšmingus bylai duomenis rinkti po Europos arešto orderio išdavimo, todėl
nepagrįstais laikytini kasatoriaus argumentai dėl dalies įrodymų (gautų kasatoriaus nurodomu metu)
neleistinumo.
Asmenų išdavimas iš Lietuvos Respublikos (ekstradicija) arba perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam
teismui: Lietuvos Respublikos pilietis, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti išduotas užsienio
valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik tuo atveju, jei šį įpareigojimą nustato
Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis ar Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. Kai
kuriose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta valstybės pareiga išduoti pilietį.
Vadovaujantis Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 26, 58 straipsniais, šiam Teismui turi būti perduoti
asmenys, jeigu jie yra padarę nusikalstamą veiką, kuri priklauso Tarptautinio baudžiamojo teismo
jurisdikcijai. Tarptautiniam baudžiamajam teismui neperduodami asmenys, kuriems baudžiamosios veikos
padarymo metu nebuvo sukakę 18 metų (Statuto 26 straipsnis). Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos
Valstijų vyriausybės ekstradicijos sutarties 3 straipsnyje nurodoma, kad nusikalstamą veiką padariusio
asmens išduoti neatsisakoma dėl prašomo išduoti asmens pilietybės.
Asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį: Jeigu asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis,
nesupranta kalbos, kuria yra parengtas arba į kurią Europos arešto orderį išdavusios valstybės yra išverstas
Europos arešto orderis, Europos arešto orderis turi būti raštu išverstas į šio asmens gimtąją kalbą arba į kitą
kalbą, kurią jis moka. Asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, sutikimu gali būti užtikrintas
Europos arešto orderio vertimas žodžiu, jeigu tai neprieštarauja teisingumo interesams. Sprendimas dėl jo
perdavimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jo rašytinio sutikimo dienos. Kitais atvejais
sprendimas dėl asmens perdavimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per šešiasdešimt dienų nuo jo suėmimo
dienos. Asmuo Europos arešto orderį išdavusiai valstybei perduodamas tik dėl baudžiamojo persekiojimo už
tame orderyje nurodytą nusikalstamą veiką ar paskirtos bausmės vykdymo. Jeigu užsienio valstybė po to, kai
Lietuvos Respublika jai perdavė asmenį pagal Europos arešto orderį, pateikia prašymą dėl šio asmens
baudžiamojo persekiojimo ar paskirtos bausmės vykdymo už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nebuvo
perduotas pagal Europos arešto orderį, arba prašymą dėl šio asmens perdavimo ar išdavimo trečiajai
valstybei, šį prašymą nagrinėja ir sutikimą duoda Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
Kardomosios priemonės asmenims, kuriuos prašoma išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti
Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį: Skirdamas asmeniui suėmimą
tarptautinėse sutartyse numatyto laikino sulaikymo atvejais (pvz., Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16
straipsnis), teismas turi atsižvelgti į tai, kad šis suėmimas skiriamas dar negavus užsienio valstybės prašymo
ir tarptautinėje sutartyje numatytų dokumentų dėl asmens išdavimo. Kai kurios tarptautinės sutartys (pvz.,
Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių
santykių 69 straipsnio 2 dalis ) numato šalies įsipareigojimą suimti asmenį ir tais atvejais, kai nėra sutarties
šalies prašymo išduoti asmenį ar jį suimti, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo vienoje iš
sutarties šalių padarė nusikaltimą, dėl kurio jis gali būti išduotas. Asmens suėmimas pagal šias tarptautinės
sutarties nuostatas atitinka suėmimą Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnio nuostatose numatytą
suėmimą. Suėmimas negali būti skiriamas ilgesniam nei tarptautinėje sutartyje nustatytam terminui (pvz.,
pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos 16 straipsnio 4 dalį suėmimas laikino sulaikymo atvejais negali
viršyti 40 dienų.
Asmenų išdavimo (perdavimo) iš Lietuvos Respublikos tvarka: Vilniaus apygardos teismo teisėjas per
septynias dienas turi surengti posėdį, kuriame privalo dalyvauti išduotinas (perduotinas) asmuo, jo gynėjas ir
prokuroras. Posėdis protokoluojamas. Jei Vilniaus apygardos teismas nusprendžia asmenį išduoti iš Lietuvos
Respublikos ar perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, tokiam
asmeniui suėmimo skyrimo ar pratęsimo klausimai sprendžiami bendra šio Kodekso 127 straipsnyje
numatyta tvarka apylinkės ar apygardos teisme, atsižvelgiant į reikalingą skirti suėmimui terminą.
Supaprastinta asmenų išdavimo (perdavimo) iš Lietuvos Respublikos tvarka: Supaprastinta asmens išdavimo
(perdavimo) iš Lietuvos Respublikos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai yra rašytinis išduotino (perduotino)
asmens sutikimas, o ekstradicijos atvejais –ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pritarimas.
Pagal Europos arešto orderį prašomas perduoti asmuo taip pat gali raštu sutikti būti perduodamas ir dėl kitų
nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo išduotas Europos arešto orderis. Gavęs asmens rašytinį sutikimą,
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras su pareiškimu dėl asmens išdavimo (perdavimo)
iš Lietuvos Respublikos kreipiasi į Vilniaus apygardos teismą.
Asmens, dėl kurio yra įsiteisėjusi nutartis išduoti iš Lietuvos Respublikos arba perduoti Tarptautiniam
baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, perdavimo tvarka: Asmuo, dėl kurio yra įsiteisėjusi
nutartis perduoti pagal Europos arešto orderį, perduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei ne
vėliau kaip per dešimt dienų. Jeigu susidaro nenumatytos aplinkybės, dėl kurių perduoti tokį asmenį per šį
terminą neįmanoma, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir atitinkama užsienio valstybės institucija
nedelsdamos nustato kitą perdavimo dieną. Tokiu atveju asmuo turi būti perduotas ne vėliau kaip per dešimt
dienų nuo šios dienos.Asmens perdavimas pagal Europos arešto orderį taip pat gali būti atidedamas, kol bus
baigtas su šiuo asmeniu susijęs Lietuvos Respublikoje pradėtas baudžiamasis procesas arba kol šis asmuo
atliks Lietuvos Respublikoje jam paskirtą bausmę. Tačiau asmuo šio Kodekso 77 straipsnyje numatyta tvarka
gali būti laikinai perduotas kitai valstybei proceso veiksmams atlikti.
Nušalinimo pagrindai: Bendrieji: • turėjimas tame pačiame procese kito procesinio statuso, t. y. kai ITP,
prokuroras, ITT, teisėjas, sekretorius, vertėjas, ekspertas, specialistas tame pačiame procese yra
nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas/atsakovas arba jis tame procese yra dalyvavęs kaip
liudytojas, Į/K/N atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, privataus kaltintojo, c. Ieškovo/atsakovo atstovas. •
Tarp proceso subjektų yra šeimos ar giminystės ryšių. • Asmeninis proceso subjekto ar jo šeimos narių ar
giminaičių suinteresuotumas bylos baigtimi. • Bet kokios kitos aplinkybės, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių
dėl ITP, prokuroro, ITT, teisėjo, sekretoriaus, vertėjo, eksperto, specialisto. Specialieji pagrindai: • Teisėjui:
teisėjas negali nagrinėti bylos jei jis 1) tame procese yra dalyvavęs kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas,
prokuroras, gynėjas ar teisėjas, ikiteisminio tyrimo metu sprendęs suėmimo ar kitų procesinių prievartos
priemonių (PPP) taikymo klausimus bei nagrinėjęs skundus; 2) toje pačioje ar kitoje teisminėje stadijoje yra
nagrinėjęs tą bylą iš esmės. • Vertėjas, ekspertas ir specialistas gali būti nušalinti paaiškėjus jų
nekompetentingumui.
Reiškiant nušalinimą visada turi būti nurodomi motyvai. A) Nušalinimas ikiteisminio tyrimo metu.
Pareiškiamas raštu. Klausimą dėl nušalinimo sprendžia: • dėl vertėjo, eksperto, specialisto – ITP ar
prokuroras per įmanomai trumpiausią laiką • dėl ITP – prokuroras • dėl prokuroro – ITT • dėl ITT –
apylinkės teismo pirmininkas. ITP, prokuroras, ITT turi per vieną dieną, gavę pareiškimą, perduoti jį
atitinkamai prokurorui, ITT, apylinkės teismo pirmininkui, kurie turi per dvi dienas išspręsti nušalinimo
klausimą. Nušalintas pareigūnas vėliau negali toje byloje atlikti jokių veiksmų ir priimti sprendimų. B)
Nušalinimas teisme. Pareiškiamas tiek žodžiu tiek raštu iki įrodymų tyrimo pradžios. Vėliau galima kai
nušalinimo pagrindas sužinomas jau po įrodymų tyrimo pradžios. Dėl sekretoriaus, vertėjo, eksperto,
specialisto, prokuroro nušalinimo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Jei bylą nagrinėja vienas teisėjas – jis
pats sprendžia dėl savo nušalinimo. Jei kolegija: jei vienam iš teisėjų reiškiamas nušalinimas, sprendžia kiti
teisėjai. Jei pasiskirsto po lygiai – reiškia nušalintas. Dėl keliems teisėjams ar visai kolegijai – sprendžiama
paprasta balsų dauguma dalyvaujant ir tiems teisėjams, kuriems reiškiamas nušalinimas. Sprendimas
priimamas pasitarimų kambaryje.
Advokatas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba atstovas, jeigu jis: • toje pačioje byloje teikia ar
teikė pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja prašančiojo teisinės pagalbos interesams • anksčiau
dalyvavo kaip teisėjas, prokuroras, ITP, ekspertas, specialistas, vertėjas, liudytojas • tiriant bylą dalyvauja
pareigūnas, su kuriuo tas advokatas ar jo padėjėjas turi giminystės ryšių. Dėl advokato nušalinimo IT metu
sprendžia ITT, o teisme – bylą nagrinėjantis teismas.
7 tema – liudytojai ir apklausos, anonimiškumas
Liudytojas yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir
gali tai patvirtinti duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorui arba teismui.
Bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės: -Nusikalstamos veikos įvykis (laikas, vieta, būdas); -Nusikalstamą
veiką padaręs asmuo; -Padaryta žala; -Kitos aplinkybės (byloje dalyvaujančių subjektų asmenybės
charakteristika, tarpusavio santykiai, ryšiai). Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio Pagrindas: Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų
pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas. gauti turėtų išlaidų atlyginimą; Pagrindas:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. balandžio 25d. nutarimas Nr. 524 „Dėl Liudytojams,
nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo
baudžiamajame procese ir administracinių nusižengimų teisenoje tvarkos aprašo
patvirtinimo“(Žin.,2003,Nr.40-1843).
Liudijimo imunitetai: atvejai, kai asmenys atleidžiami nuo pareigos duoti parodymus: 1) Dėl galimybės tapti
įtariamuoju, ar santykių su juo; 2) Dėl profesijos ar procesinio statuso.
Liudijimo imunitetas –galimybė tapti įtariamuoju ar esantys santykiai su juo: Įtariamasis negali būti
apklausinėjamas liudytoju BP dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos. Įtariamojo šeimos nariai ir
artimieji giminaičiai turi teisę atsisakyti duoti parodymus.
Liudijimo imunitetas –dėl profesijos ar procesinio statuso: 1) teisėjas–apie teismo pasitarimų kambario
paslaptį; 2) įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo,
civilinio atsakovo atstovai–dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas; taip pat
vertėjas ... 4) dvasininkai–dėl to, kas jiems buvo patikėta per išpažintį; 5) viešosios informacijos rengėjai,
skleidėjai, jų dalyviai, žurnalistai–dėl to, kas pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą
sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys sutinka duoti parodymus arba
kai yra priimtas teismo sprendimas, kad būtina atskleisti informacijos šaltinį dėl gyvybiškai svarbių ar kitų
ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės
teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, ir kai kitomis priemonėmis atskleisti informacijos šaltinį
nėra galimybės arba jos jau yra išnaudotos.
Liudijimo ypatumai -specialių apklausos taisyklių taikymas apklausiant tam tikrus asmenis 82 str.
Specialus liudytojas -asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką
(galintis tapti įtariamuoju), apklausiamas kaip liudytojas jei: a) sutinka duoti parodymus, b) yra prokuroro
nutarimas. Už neatvykimą ar vengimą duoti parodymus, melagingų parodymų davimą negali būti taikomos
sankcijos.
Liudytojo parodymų vertinimas: Teismas parodymus vertina atsižvelgiant į nuoseklumą, išsamumą,
logiškumą, ryšį su kitais byloje esančiais duomenimis. Teisme duoti parodymai lyginami su ikiteisminio
tyrimo metu duotais. Vertinant įtakos turi atlikti parodymų patikrinimo veiksmai. Parodymų teisingumas
priklauso nuo liudytojo sugebėjimo tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius, reiškinius bei sugebėjimo
perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Gebėjimai priklauso nuo fizinės, psichinės būsenos,
profesijos, amžiaus, išsilavinimo, liudytojo būsenos įvykio metu. Vertinant atsižvelgiama ir į objektyvias
aplinkybes, kuriomis liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė įvykį. Galimi informacijos iškraipymai. Todėl
teismas turi parodymus vertinti pagal jų nuoseklumą, išsamumą, logiškumą, ryšį su kitais duomenimis.
Nukentėjusysis turi tokią pat pareigą duoti parodymus kaip ir liudytojas. Taip yra teikiama pirmenybė viešam
interesui. Tai ir nukentėjusiojo teisė. Už pareigos duoti parodymus nevykdymą ir melagingus parodymus
taikoma tokia pat atsakomybė kaip ir liudytojui. Jo parodymuose reikšmingą dalį gali sudaryti parodymai
apie žalos padarymo aplinkybes. Tačiau gali būti, kad jis yra vienintelis dalyvavęs įvykyje asmuo. Vertinant ,
turi būti kreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjęs yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis.
Ekspertizės aktas. Sąvoka ir ekspertų sąrašas: FA, kuris turi turėti reikiamų specialių žinių, turi būti įrašytas į
LR ekspertų sąrašą. Neįrašytas ekspertu gali būti skiriamas kai sąraše nėra reikiamos specialybės ekspertų,
kai prireikia ekspertu skirti ne LT gyvenantį asmenį – turi turėt teisę būti ekspertu ES valstybėje arba pagal
tarptautinę sutartį. Procesinis eksperto statusas įgyjamas, kai ITT ar teismas nutartimi paskiria tą asmenį
atlikti ekspertizę. Į LR ekspertų sąrašą yra įrašyti ekspertai, dirbantys teismo ekspertizės įstaigose, kurių
paskirtis pagrindinė – atlikti paskirtas ekspertizes. Į ekspertų sąrašą yra įrašomas konkretus asmuo, kuris savo
vardu duoda išvadą. Asmuo siekiantis būti sąraše turi turėti aukštąjį išsilavinimą, išlaikyti kvalifikacijos
egzaminą, teisinių žinių egzaminą, būti neteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kt. numatytus
nusikaltimus. Įrašo teisingumo ministras, privalo prisiekti.
Ekspertizės akto vertinimas. Pagal tas pačias taisykles kaip ir visi kiti reikšmingi nagrinėjant bylą duomenys.
Vertinamas kaip vienas iš įrodymų. Didelė klaida, kad specialių žinių turintys asmenys pagal klaidingai
suformuluotą užduotį ar savo iniciatyva sprendžia teisinius klausimus, pvz. apie kaltumą asmens. Turi būti
vertinama, ar akte nėra prieštaravimų bei klaidų, ar išsamūs, konkretūs atsakymai ar tinkamai pritaikytas
tyrimo metodas, ar kompetentingas buvo ekspertas. Jei dėl akto teisme kyla klausimų ekspertas gali būti
kviečiamas į posėdį paaiškinti ir patikslinti aktą. Įvertinęs aktą kaip neišsamų, teismas turi teisę skirti
pakartotinai ekspertizę tam pačiam ar kitam ekspertui atlikti.
Specialisto išvada. Sąvoka. Specialių žinių, įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir
pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Specialistu gali būti IT institucijos pareigūnas
arba toje įstaigoje nedirbantis asmuo. BPK minimi tam tikros specializacijos specialistai – teismo medikai
(kūno, lavono tyrimą atlieka), teismo psichiatrai, psichologai – psichinės būsenos tyrimą atlieka. Specialistui
kitaip nei ekspertui nenustatyti jokie kvalifikaciniai ar kitokie formalūs reikalavimai. Specialistai : atlieka
objektų tyrimą, dalyvauja atliekant tyrimo veiksmus ir taikant PPP pateikdami išvadas ar duodami
paaiškinimus. Gali būti kviečiami į teismo posėdį jei reikia paaiškinimus, papildymus padaryti.
a) Pranešimas apie įtarimą; b) Įtariamojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu; c) Ikiteisminio tyrimo teisėjo
atliekama įtariamojo apklausa.
Anonimiškumas –tai asmens tapatybę nurodančių duomenų užslaptinimas. Europos žmogaus teisių teismo
jurisprudencijoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais įslaptinimas nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Europos žmogaus teisių teismas byloje Van Mechelen ir kiti prieš
Nyderlandus 1997 m. konstatavo, kad liudytojų įslaptinimas pateisinamas tada, kai būtina apsaugoti jų
interesus, jei tai neatima iš kaltinamojo teisės į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą apskritai. EŽTT byla
Van Mechelen v. The Netherlands: Konvencijos pažeidimas nustatytas įvertinus tai, kad nuosprendis ,kuriuo
pareiškėjai pripažinti kaltais, lemiama apimtimi grindžiamas liudytojų (policijos pareigūnų), kuriems
anonimiškumas taikytas nesant pakankamo pagrindo manyti, jog jų arba jų šeimos narių saugumui kyla arba
gali kilti reali grėsmė, parodymais. Be to, gynybai nesudaryta galimybės tiesiogiai pateikti anoniminiams
liudytojams klausimų ir taip susidaryti įspūdį dėl jų patikimumo bei elgesio, atsveriant tuos sunkumus, su
kuriais jis susiduria dėl anonimiškumo liudytojams taikymo.
EŽTT byla Birutis prieš Lietuvą: Pareiškėjai teigė, kad jiems nebuvo užtikrintas teisingas procesas ir kad
buvo pažeistos jų gynybos teisės, kadangi jie buvo nuteisti anoniminių parodymų pagrindu. Teismas: Nei
pirmasis ir antrasis pareiškėjai, nei jų atstovai negalėjo apklausti įslaptintų liudytojų. Be to, teismai
nepasinaudojo įstatymų numatyta galimybe savo iniciatyva išnagrinėti anoniminių parodymų surinkimo būdą
ir aplinkybes. Faktiškai šie parodymai buvo perskaityti bylą nagrinėjusiame teisme taip, kaip juos užrašė
parengtinio tyrimo institucijos. Tai, kad teismai neapklausė įslaptintų liudytojų ir nuodugniai neištyrė
anoniminių parodymų surinkimo būdo ir aplinkybių, buvo nepriimtina pirmojo ir antrojo pareiškėjų gynybos
teisių ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, prasme. Todėl šiuo aspektu šis straipsnis buvo pažeistas.
Anonimiškumo taikymo pagrindai. Pagrindai: REALUS pavojus 1.nukentėjusiojo 2. Liudytojo 3. šeimos
narių ar artimų giminaičių gyvybei sveikatai laisvei turtui IR 2) parodymai svarbūs BP IR 3) procesas dėl
labai sunkaus ar sunkaus ar apysunkio nusikaltimo. Anonimiškumo nustatymo tvarka. Jei yra pagrindas –
papildomai patikrinama ar nėra šių sąlygų: neturi fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių negalėtų teisingai
suvokti turinčių bylai reikšmės dalykų ir duoti apie juos teisingų parodymų; nebuvo anksčiau teisti už
melagingų parodymų davimą; dėl asmeninių arba savanaudiškų motyvų gali duoti melagingus parodymus
prieš įtariamąjį. Proceso veiksmų ypatumai, kai yra taikomas anonimiškumas.