2 Paskaita: Kolizinės normos

V. Stukonis v. JAV ambasada: Lietuvos Respublikos CPK 479 str. 1 d. nuostatą ieškinį užsienio valstybei
pareikšti galima tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio valstybės institucijų sutikimu. Ar gali kreiptis
prieš JAV neturėdamas sutikimo? LAT pasakė, kad remiantis istoriniu teisės principu, negalioja ir
nereikia sutikimo kitos šalies.
Pagal kurios valstybės teisę reikia nustatyti ieškinio senaties terminą? Kokie kriterijai ginčo senaties
terminui? - Ilgiausią terminą pralaukt; Subalansuoti ieškovo ir atsakovo interesus; Senatis – materialios
teisės klausimas, taikoma tokia, kokia taikoma užsienio teisei;
Cudak v. Lenkijos ambasada – atleido iš ambasados ir kreipėsi į LT teismą, kuris buvo atmestas. Lenkija
nedavė sutikimo, padarė žodinę notą. LT teismai atmetė, kreipėsi į EŽTT, kuris pasakė, kad pažeista
žmogaus teisė į teismą. Dirbo viešose pareigose, todėl papuolė į tą kategoriją.
Kalmich v. Bruno: Šioje byloje žydų tautybės asmuo H. Kalmich 1941 m. Jugoslavijoje dėl nacių
okupacinio režimo veiksmų žydų tautybės asmenų atžvilgiu, prarado savo tekstilės importo verslą.
Verslo nusavinimą vykdė nacių okupacinėse struktūrose tarnavęs asmuo K. Bruno, atsakovas šioje
byloje, kuris vėliau H. Kalmich verslą įsigijo iš nacių okupacinių struktūrų už gerokai mažesnę nei rinkos
vertė kainą. 1972 m. H. Kalmich sužinojęs, jog K. Bruno gyvena JAV, kreipėsi į teismą, prašydamas
atlyginti žalą vadovaujantis Jugoslavijos teisės aktais. Jugoslavijoje pasibaigus nacių okupacijai
išleistuose teisės aktuose buvo numatyta, kad fiziniai asmenys, nukentėję nuo nacių okupacinių režimo
nusikaltimų, turi teisę pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo civiline tvarka, pareikštiems
reikalavimams taikant senaties terminus analogiškus nustatytiesiems baudžiamuosiuose įstatymuose už
nacių režimo padarytus nusikaltimus. Ši Jugoslavijos įstatymų nuostata reiškė, kad H. Kalmich turi teisę
į žalos atlyginimą dėl nusavinto verslo ir senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti pagal Jugoslavijos
teisę nebūtų taikomas. Pagrindinis byloje keliamas klausimas buvo, ar pareikštam civiliniam ieškiniui
dėl žalos atlyginimo už nusavintą verslą turi būti taikomi Jugoslavijos įstatymuose įtvirtinti ieškinio
senaties terminai? Pažymėtina, kad JAV ieškinio senaties terminai yra laikomi proceso teisės normomis
ir vadovaujantis bendruoju civilinio proceso principu, jog teismas bylą sprendžia vadovaudamasis vietos
proceso teisės normomis, H. Kalmich reikalavimas turėtų būti atmestas, kadangi pagal JAV proceso
teisės normas šiam reikalavimui turėtų būti taikoma ieškinio senatis. Vis dėlto, teismas šioje byloje
netaikė JAV teisės normose įtvirtintų ieškinio senaties terminų, motyvuodamas savo sprendimą tuo, kad
ieškinio senaties terminas turi būti taikomas atsižvelgiant į šio instituto paskirtį. Remiantis šios bylos
faktinėmis aplinkybėmis, ieškovas nuo tada, kai buvo pažeistos jo teisės siekė rasti atsakovą ir apginti
savo pažeistą teisę reikalaudamas žalos atlyginimo, taigi ieškovas visą laiką siekė apginti savo pažeistas
teises ir negalėjo šios teisės įgyvendinti per nustatytą terminą dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių. Be
to, šioje byloje ieškinio senaties terminų taikymas ypač glaudžiai susijęs su pareikšto reikalavimo
pobūdžiu, todėl tiek teisei į žalos atlyginimą dėl nacių okupacinio režimo veiksmų, tiek šiai teisei
įgyvendinti turi būti taikomos Jugoslavijos teisės aktų nuostatos, nustatančios ieškinio senaties terminų
netaikymą atlyginant žalą nuo nacių okupacinio režimo nukentėjusiems asmenims. Taigi, JAV teismas
šioje byloje atsižvelgė į ypatingą ieškovo reikalavimo pobūdį, kylantį iš nacių okupacinio režimo metu
padaryto žmogaus teisių pažeidimo – diskriminacijos, kuri pasireiškė tuo, kad buvo neatlygintinai
nusavintas asmens verslas dėl jo tautybės ir religinių įsitikinimų, ir siekė esminio tikslo – sudaryti realias
galimybes asmeniui apginti savo pažeistas teises. Pritaikė Jugoslavijos įstatymus.

Kolizinės normos samprata. Kolizijos problema kyla tada, kai dviejų ar daugiau valstybių materialioji
teisė pretenduoja reguliuoti ginčo santykį. Kolizijos sprendimas reiškia, kad teismas nustato, kurios iš
kelių valstybių teisę reikia taikyti. Taigi iš kelių galimų taikyti teisės sistemų reikia išrinkti vieną.
Vadinasi, išspręsti kolizinį klausimą reiškia nustatyti teisę, taikytiną ginčo santykiui, susijusiam su
keliomis teisės sistemomis. Taikytiną teisę būtina pasirinkti ne savavališkai, o remiantis tam tikrais
kriterijais. Todėl teisėje būtina tam tikra nuoroda, kuri orientuotų teismą į konkrečios valstybės teisę ir
šitaip ginčo santykis būtų lokalizuotas, t. y. siejamas su kuria nors nacionalinės teisės sistema. Taikytina
teisė nustatoma taikant kolizinės normas, t. y. tam tikrus kriterijus, nustatytus šiose normose, kuriais
vadovaujantis ginčo santykis susiejamas su konkrečios valstybės teise.
Kolizinės normos principai. Valstybė, nustatydama kolizijų sprendimo principus, taiko įvairius kriterijus,
todėl šie principai skirtingose valstybėse gali būti nevienodi. Pavyzdžiui, vienose valstybėse teisė,
taikoma fizinio asmens teisiniam statusui, nustatoma pagal pilietybės kriterijų, kitose - pagal nuolatinės
gyvenamosios vietos kriterijų.
Taigi atsakymas į klausimą, kurios valstybės teisė bus taikoma, priklauso dar ir nuo to, kurios valstybės
teismas nagrinės bylą, nes jis visada taiko savo valstybės kolizinės normas.
Nustatyti taikytiną teisę sunku ir dėl to, kad neįmanoma sukurti taisyklės kiekvienai kolizinei gyvenimo
situacijai. Pavyzdžiui, įtvirtinama taisyklė, kad sutartiniams santykiams taikoma valstybės, su kuria
sutartinis santykis labiausiai susijęs, teisė. Tačiau tokie aptakūs ir nekonkretūs kriterijai sukelia
papildomų problemų, nes tenka aiškinti patį kriterijų. Pavyzdžiui, tenka nustatyti papildomus požymius,
kad būtų galima atsakyti, su kuria valstybe teisinis santykis labiausiai susijęs. Pvz.: interesų kriterijus,
panaudotas Rosenthal v. Varen byloje (kas yra interesas labai sunku nustatyti ir jis gali skirtis).
Kolizinę normą nuo kitų skiria tai, jog ji nenumato teisinio santykio subjektų teisių ir pareigų. Taigi ji
teisinio santykio tiesiogiai nereguliuoja. Pvz, ginčą spręsti pagal žalos padarymo vietą, pilietybę ir pan.
Parenkama tik tai teisės sistema, pagal kurią bus nustatomos subjektų teisės ir pareigos. Nurodoma,
kokios valstybės teisės bus taikoma. Vadovaujantis kolizinę norma tegalima išsiaiškinti materialiosios
teisės sistemą, pagal kurios materialiąją teisę ir bus nustatomos teisinio santykio subjektų teisės ir
pareigos. Tačiau kolizinė norma, nurodydama, kurios valstybės teisę reikia taikyti, teisinį santykį
reguliuoja netiesiogiai.
Taigi kolizinę normą galima apibūdinti kaip vidaus arba tarptautinėje teisėje įtvirtintą taisyklę, kuria
vadovaujantis nustatoma konkrečios valstybės teisė, taikytina santykiui, turinčiam užsienio (tarptautinį)
elementą. Kolizinių normų visuma sudaro tam tikrą atskirą sistemą, vadinamą kolizinė teise, kuri yra
pagrindinė sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis.
Kolizinių normų rūšys. 1. Pagal teisės sistemų pasirinkimo skaičių kolizinės normos skirstomos į
vienašales, dvišales ir mišrias. Vienašalės kolizinės normos kalba tik apie vienos teisės sistemos
(paprastai tik apie teismo vietos vidaus (nacionalinės) teisės) taikymą (teismas taiko teismo,
nagrinėjančio bylą teisę – lex fori). Jos nurodo, kad visais atvejais taikoma tik vidaus (nacionalinė) teisė,
t. y. lex fori, ir nenumato galimybės taikyti užsienio teisę. Iš esmės šios normos draudžia pačią koliziją,
visada nurodydamos, kad turi būti taikoma vidaus teisė. Pavyzdžiui, naujojo CK 1.19 straipsnio trečiojoje
dalyje sakoma, kad juridinio asmens padalinio, kurio buveinė, pagrindinė verslo ar kitos veiklos vieta
yra Lietuvoje, civilinis teisnumas nustatomas pagal Lietuvos teisę.
Dvišalės kolizinės normos nurodo dviejų ar daugiau valstybių teisės taikymo galimybę. Tačiau jos tik
numato pasirinkimo galimybę, bet konkrečios valstybės, kurios teisę reikia taikyti, paprastai nenurodo.
Dvišalė kolizinė norma, pavyzdžiui, gali būti naujojo CK 1.62 straipsnio pirmoji dalis, kur nurodyta, kad
paveldėjimo santykiams taikoma valstybės, kurios teritorijoje buvo palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta
jo mirties momentu, teisė. Taigi ši norma numato galimybę taikyti tiek Lietuvos (Jeigu palikėjo nuolatinė
gyvenamoji vieta jo mirties momentu buvo Lietuvoje), tiek, pavyzdžiui, Prancūzijos (jeigu palikėjo
nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Prancūzijoje) paveldėjimo teisę.
Daugiašale kolizinė norma, kai galima pasirinkti daugiau nei iš dviejų teisės siste­mų, laikytina naujojo
CK 1.28 straipsnio pirmoji dalis, kur numatyta, kad sutuoktinių turtiniai santykiai gali būti nustatomi
arba pagal jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės, arba pagal valstybės, kurios piliečiai yra abu
sutuoktiniai, arba pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę.
Mišrios kolizinės normos nurodo, kad taikoma vidaus (nacionalinė) teisė, tačiau kartu numato atvejus,
kai galima taikyti užsienio teisę. Tačiau taikyti užsienio teisę šiuo atveju galima tik tam tikrais atvejais,
t. y. mišri norma nustato bendrąją taisyklę ir jos išimtis. Pavyzdžiui, CK 1.25 straipsnio pirmojoje dalyje
sakoma, kad santuokinis veiksnumas nustatomas pagal Lietuvos teisę, tačiau to paties straipsnio antrojoje
dalyje yra išlyga, leidžianti tam tikrais atvejais (kai sutuoktiniai nėra Lietuvos piliečiai ir neturi nuolatinės
gyvenamosios vietos Lietuvoje) santuokinį veiksnumą nustatyti pagal užsienio teisę.
Tačiau mišri norma dažnai nepateikia galutinio atsakymo į klausimą, kurios valstybės teisę reikia taikyti,
taigi palieka spragą. Ji pasako daugiau nei vienašalė norma, tačiau mažiau nei daugiašalė. Todėl mišrios
kolizinės normos laikomos neišsamiomis.
2. Pagal tai, į kurios valstybės - savo ar užsienio, teisės sistemą yra nuoroda, kolizinės normos skirstomos
į a) Ribojamąsias (vienašalės CK. 1.21) b) Nurodomąsias (nurodo ribas, dvišalės); c) Mišrias
(galimybė);
Ribojamoji norma nustato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo ribas ir kartų riboja užsienio teisės
taikymą. Visos vienašalės kolizinės normos yra ir ribojamosios. Pavyzdžiui, CK 1.21 straipsnio
pirmojoje dalyje nurodyta, kad Lietuvoje įregistruotiems užsienio juridinių asmenų filialams ir
atstovybėms taikoma Lietuvos teisė. Taigi ši norma riboja galimybę taikyti filialo ar atstovybės teisinio
statuso nustatymui užsienio valstybės, pavyzdžiui, tos, kurioje registruotas juridinis asmuo, teisę.
Nurodomoji norma nustato užsienio teisės taikymo ribas, t. y. nurodo kitos valstybės teisės sistemą. Visos
dvišalės (daugiašalės) kolizinės normos yra nurodomosios. Pavyzdžiui, CK 1.24 straipsnis, kur įtvirtinti
kriterijai, pagal kuriuos reikia nustatyti teisę, taikytiną susitarimui tuoktis, nurodo susitarimo tuoktis šalių
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, susitarimo sudarymo vietos valstybės teisę, vienos iš
šalių nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę arba valstybės, kurios pilietis yra viena iš šalių,
teisę.
Mišri norma ir numato vidaus (nacionalinės) teisės taikymo galimybę, ir nurodo atitinkamos užsienio
valstybės teisę. Pavyzdžiui, CK 1.22 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad užsienio juridinių asmenų,
veikiančių Lietuvoje, civilinė atsakomybė nustatoma pagal Lietuvos teisę. Tačiau to paties straipsnio
antrojoje dalyje kartu numatyta galimybė papildomai taikyti ir užsienio teisę.
3. Pagal kolizijos sprendimo taisyklės formulavimo pobūdį kolizinės normos skirstomos į a) bendrąsias
ir b) specialiąsias.
Bendroji kolizinė norma įtvirtina bendrąjį, pagrindinį kolizijos sprendimo kriterijų (taisyklę). Pavyzdžiui,
CK 1.61 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas pagrindinis principas, kad testamento formai taikoma
testamento sudarymo vietos valstybės teisė.
Specialioji kolizinė norma nustato bendrosios taisyklės išimtį. Šios normos taikomos tada, kai taikant
bendrąją taisyklę kiltų neigiamų padarinių. Pavyzdžiui, CK 1.61 straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad
testamentas, nors ir neatitinkantis jo sudarymo vietos valstybės teisės reikalavimų, galioja, jeigu jo forma
atitinka testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės, kurios pilietis buvo
testatorius sudarydamas testamentą ar mirdamas, teisės reikalavimus.
Pavyzdžiui, CK 1.37 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad sutartiniams
santykiams taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė. Tačiau to paties straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtinta
išlyga, kad Lietuvos ar kitos valstybės imperatyvios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, jog
šalys savo susitarimu pasirinko taikytiną teisę.
4. Pagal įtvirtintų taisyklių privalomumą kolizinės normos skirstomos į a) imperatyvias, b) dispozityvias,
c) alternatyvias. Imperatyvi kolizinė norma įtvirtina vienintelį galimą kolizijos sprendimo variantą. Šiuo
atveju teisinio santykio šalys savo susitarimu negali pakeisti normos nustatytų taisyklių. Be to,
imperatyvi norma paprastai nenumato jokių išimčių ar išlygų. Pavyzdžiui, CK 1.62 straipsnio antrojoje
dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma jo buvimo vietos valstybės
teisė. Taigi nei testatorius, nei įpėdiniai, nei teismas šiuo atveju negali taikyti kitos teisės - tik
nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisę.
Dispozityvi kolizinė norma formuluoja taisyklą, kurios teisinių santykių subjektai gali nepaisyti. Jie savo
susitarimu gali nustatyti kitokią taisyklę. Pavyzdžiui, pagal CK 1.38 straipsnio antrąją dalį, sandorio
formai taikoma sandorio sudarymo vietos valstybės teisė. Tačiau šalys, sudarydamos sandorį, savo
susitarimu gali pasirinkti sandorio formai taikytiną teisę pagal CK 1.37 straipsnio pirmąją dalį. Taigi CK
1.38 straipsnio antroji dalis taikoma tik kai šalys taikytinos teisės nėra pasirinkusios.
Alternatyvi kolizinė norma numato keletą taikytinos teisės nustatymo taisyklių (kriterijų), vieną iš kurių
gali pasirinkti teismas, teisinio santykio šalys arba viena iš jų. Alternatyvi kolizinė norma teisinio
santykio šalims suteikia tik vienos iš kelių taisyklių pasirinkimo galimybę, tačiau nesuteikia galimybės
pačioms sukurti taisyklę. Pavyzdžiui, pagal CK 1.28 straipsnio antrąją dalį. sutuoktiniai, sudarydami
vedybų sutartį, turi teisę pasirinkti savo turtiniams santykiams taikytiną teisę. Tačiau tokia jų galimybė
ribojama tik vienos iš dviejų šioje normoje numatytų alternatyvų pasirinkimu. Kitos, nei numatyta
normoje, alternatyvos šalys neturi. Kartais alternatyvi norma teisę pasirinkti suteikia tik vienai šaliai.
Pavyzdžiui, CK 1.45 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad taikytiną teisę gali pasirinkti
nukentėjusysis.
5. Skiriamos ir savarankiškos bei nesavarankiškos kolizinės normos. Savarankiška kolizinė norma
formuluoja taikytinos teisės nustatymo taisyklę (kriterijų), todėl ji leidžia nustatyti taikytiną teisę
papildomai (subsidiariai) netaikant kitų kolizinių normų. Tuo tarpu nesavarankiška kolizinė norma
taikytinos teisės nustatymo taisyklių (kriterijų) neįtvirtina. Paprastai ji tik papildo savarankiškas kolizinės
normas. Pavyzdžiui, nesavarankiškomis laikytinos kolizinės normos, kurios nurodo, kad kolizijų
sprendimo taisyklių reikia ieškoti kitose normose, pavyzdžiui, tarptautinėse konvencijose. Antai CK 1.44
straipsnyje nurodyta, kad teisė, taikytina reikalavimams atlyginti žalą, padarytą per eismo įvykį,
nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją. Taigi ši norma jokios taisyklės nenustato, o tik
nurodo kitą teisės šaltinį, kuriame ta taisyklė yra.
6. Taip pat yra skiriamos griežtos ir lanksčios kolizinės normos. Griežta kolizinė norma formuluoja aiškų
kriterijų, kurį konkrečiu atveju nėra sudėtinga nustatyti, pavyzdžiui, sandorio sudarymo vieta, santuokos
sudarymo vieta ir panašiai. Lanksti kolizinė norma nurodo aptakų kriterijų, kuris priklauso nuo daugelio
faktinių aplinkybių, todėl jį nustatyti konkrečioje byloje gali būti sudėtinga. Pavyzdžiui, CK 1.37
straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės,
taikoma valstybės, su kuria sutartis labiausiai susijusi, teisė. Šiuo atveju įtvirtinamas aptakus ir
nekonkretūs glaudžiausio ryšio kriterijus, kurio taikymas konkrečioje byloje priklausys nuo daugelio
faktinių aplinkybių. (interesų kriterijus).
7. Pagal teisės šaltinį, kuriame yra kolizinės normos, galima skirti vidaus (nacionalines) kolizinės
normas, t. y. tas, kurios įtvirtintos vidaus teisėje, ir tarptautines kolizinės normas, t. y. tas, kurias nustato
tarptautinės sutartys (konvencijos).
Kolizinės teisės normos struktūra: a) apimtis; b) ryšys; Kolizinės normos apimtis - tai kolizinės normos
struktūros elementas, nusakantis materialųjį santykį, kuriam ta norma taikoma. Kolizinės normos apimtis
dažniausiai nurodoma straipsnio pavadinime arba straipsnio pradžioje. Pavyzdžiui, CK 1.43 straipsnis
pavadintas „Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė". Kolizinės normos apimtis
dažniausiai formuluojama nurodant teisinio santykio rūšį, pavyzdžiui, „nuosavybės santykiams
taikoma"; „įvaikinimo santykiams taikoma"; „sutartinėms prievolėms taikoma"; „sutuoktinių turtiniams
santykiams taikoma“. Tačiau kartais normos taikymo sritis nurodoma pabrėžiant teisinio santykio
subjektą ar objektą. Pavyzdžiui, CK 1.23 straipsnyje nurodyta, pagal kokias taisykles nustatomas
valstybės civilinis teisinis statusas; CK 1.16 straipsnyje išdėstyti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma teisė,
taikytina fizinių asmenų civiliniam veiksnumui.
Kolizinės normos ryšys — tai nuoroda į taikytiną teisę, t. y. nurodoma, kurios valstybės teisę būtina
taikyti atitinkamam santykiui. Šiuo struktūriniu elementu teisinis santykis ar jo subjektas ar objektas
susiejamas su konkrečia „kompetentinga" teisės sistema. Pavyzdžiui, CK 1.16 str. pirmojoje dalyje
sakoma, kad fizinio asmens civilinis veiksnumas nustatomas pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos
valstybės teisę. Taigi ši kolizinė norma asmens civilinį teisinį statusą sieja su jo nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybės teisės sistema.
Kolizinės normos ryšys formuluojamas nurodant įvairius siejimo kriterijus: pilietybės, nuolatinės
gyvenamosios vietos, sandorio sudarymo vietos ir kitus.
2 dalis paskaitos – NUOLATINĖ GYVENAMOJI VIETA
Pavyzdžiui, fizinio asmens gyvenamoji vieta arba juridinio asmens buveinė tarptautiniame civiliniame
procese yra vienas iš veiksnių, lemiančių bylos, turinčios užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį
priklausymą. Vienas iš veiksnių, lemiančių bylos, turinčios užsienio (tarptautinį) elementą, teisminį
priklausymą.
Siekiant nustatyti taikytiną teisę taip pat labai svarbu žinoti asmens ryšį su konkrečia valstybe, nes pagal
tos valstybės teisę bus sprendžia­mi asmens civilinio teisnumo ir veiksnumo klausimai.
Asmens teisinis statusas nustatomas pagal vadinamąjį asmeninį statutą, arba asmeninę teisę (lex
personalis). Teisės sistema, nustatoma pagal asmens ryšį su atitinkama valstybe, vadinama asmeniniu
statusu. Žmogaus asmeninis statusas gali būti nustatomas remiantis dviem kriterijais: a) asmens pilietybe
(taikoma lex patriae); b) asmens nuolatine gyvenamąja vieta (taikoma lex domicilii).
Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jų
nuolatinė gyvenamoji vieta, teisę.
Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos
dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą
valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis
asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos
Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas
čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti
išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar
verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
Nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus.
2S-441-173/2012:

Susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės

gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti
atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.
Nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas nedaro įtakos veiksnumui, jeigu veiksnumas jau buvo įgytas
iki nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.
In Re Estate of Jones: Velso gyventojas atvyko į Ameriką, dėl to, kad bėgo nuo bylos, nes susilaukė
nesantuokinio vaiko. Žuvo Atlanto vandenyne. Liko nesantuokinis vaikas. Reikėjo nustatyti, kur yra jo
nuolatinė gyvenamoji vieta. Jei Velse – sūnus nieko nepaveldės, jei JAV – paveldės. Jei asmuo nespėjo
dar įgyti naujos gyvenamosios vietos, tai laikoma ankstesnė gyvenamoji vieta.
3 paskaita – Preliminarūs klausimai
Kolizines normos taikomos ir aiškinamos vadovaujantis bendrosiomis teisės aiškinimo ir taikymo
taisyklėmis. Kolizinių normų aiškinimo ir taikymo ypatumus lemia pačių kolizinių normų specifika.
Pagrindinė jos priežastis yra ta, kad šios normos taikomos santykiams, turintiems užsienio (tarptautinį)
elementą. Todėl taikant kolizines normas dažnai tenka spręsti problemas, kurių nekyla taikant teisės
normas santykiui, neturinčiam užsienio (tarptautinio) elemento. Pavyzdžiui, teismui pirmiausiai gali
prireikti spręsti vadinamąjį šalutinį klausimą - ar santuoka galioja. Paskui jam gali tekti spręsti
kvalifikavimo problemą, t. y. kokį turtą laikyti kilnojamuoju, o kokį — nekilnojamuoju; kokias teisės
normas laikyti materialiosios, o kokias - proceso teisės normomis ir net ir nustačius taikytiną teisę,
teismui reikės atsakyti į klausimą, ar nėra priežasčių, dėl kurių užsienio teisės konkrečioje byloje
negalima taikyti.
Tarptautinės privatinės teisės teorija pagrindinėmis problemomis, susijusiomis su kolizinių normų
taikymu, pripažįsta tokius preliminarius klausimus:
1) Kvalifikavimas. Teismas, siekdamas tinkamai parinkti kolizinę normą, kuria vadovaudamasi jis
nustatys teisiniam santykiui taikytiną teisę, pirmiausiai turi išsiaiškinti, apie kokį teisinį santykį kalbama.
Kadangi skirtingiems santykiams galioja skirtingos kolizinės taisyklės, tinkamas kolizinės normos
taikymas pirmiausiai siejamas su ginčo santykio teisinės prigimties išsiaiškinimu, t. y. privalu nustatyti,
kokie civiliniai teisiniai santykiai sieja šalis: sutartiniai, deliktiniai, paveldėjimo, nuosavybės ir panašiai.
Pavyzdžiui, išsiaiškinus, kad šalis sieja sutartiniai santykiai, taikytiną teisę reikėtų nustatyti pa­gal CK
1.37 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Tačiau jeigu šalis sieja nesutartiniai santykiai, ši norma negali būti
taikoma, o atitinkamai reikės taikyti CK 1.43 ar 1.54 straipsnius. Taigi kolizinės normos parinkimas labai
priklauso nuo teisingo jos apimties nustatymo, o šis - nuo to, kaip teisinis santykis bus teisiškai
vertinamas, t. y. kvalifikuojamas. Kvalifikavimas reiškia teisinį fakto įvertinimą ir jo priskyrimą prie
vieno ar kito teisės instituto ar teisės šakos reguliuojamos srities. Nuo ginčo santykio kvalifikavimo
priklausys ne tik kokią teisę teismas taikys, bet ir kokia bus bylos baigtis.
Kvalifikavimo sunkumai paaiškinami ir tuo, kad esant kai kurioms faktinėms situacijoms ribojasi
daugiau teisės institutų. Pavyzdžiui, gali būti sudėtinga nustatyti ne tik kokie sutartiniai santykiai sieja
šalis, bet ir kokią civilinę atsakomybę - deliktinę ar sutartinę - lemia tam tikri veiksmai. Pavyzdžiui, kai
kuriose valstybėse (Italijoje. Vokietijoje, Lietuvoje ir kt.), nesant įpėdinių, palikėjo turtas pereina
valstybei, t. y. valstybė laikoma įpėdiniu ir šį santykį reguliuoja paveldėjimo teisės normos (CK 5.62 str.
1 d. 2 p.). Tačiau kitų valstybių (Anglijos, Austrijos, Turkijos ir kt.) teisė tokiais atvejais valstybės
įpėdiniu nepripažįsta, todėl palikėjo turtas laikomas bona vacantia (bešeimininkiu) ir pereina valstybės
nuosavybėn pagal daiktinės teisės, o ne paveldėjimo teisės normas. Taigi tas pats santykis, pagal vienos
valstybės teisę, bus kvalifikuojamas kaip paveldėjimo santykis, o pagal kitos, - kaip daiktinės teisės
santykis. Todėl teismas pirmiausiai turi kvalifikuoti šalių ginčo santykį, t. y. priskirti jį prie tam tikros
teisės šakos ar teisės instituto reguliavimo srities.
2) šalutinė problema
3) išskaidymą
4) grąžinimą
5) atsisakymas taikyti užsienio teisę

4 paskaita – Sutartinės prievolėms taikytina teisė

Milliken v. Pratt (1878): Ieškovas Milliken Portlandas, Meino valstija; Atsakovė ponia Pratt,
Masačiusetso valstija. Ponas Pratt gavo kreditą iš ieškovų. Už kreditą garantavo žmona Pratt. Garantiją,
pasirašė Masačiusetse ir išsiuntė į Meiną paštu. Laikoma, kad sutartis sudaryta Meine. Ieškovai
pareikalavo pinigų iš ponios Pratt ir kreipėsi į teismą Masačiusetse. Meino teisė leido moterims sudaryti
sandorius, o Masačiusetso teisė neleido.
ATS: Sutarčiai taikoma Meino teisė. Sandoris galiojantis. Sutartis sudaryta Meine. Jei sutartis sudaryta
tokioje valstijoje, kur asmuo turi veiksnumą sudaryti sutartį, ji netaps negaliojančia pagal jo nuolatinės
gyvenamosios vietos teisę (Masačiusetas). Vien tai, kad teisė skiriasi, jos negalima netaikyti.
Tele Save Merchandising Co. V. Consumers Distributing: Tele Save Merchandising Ohajo valstijoje
įsteigta bendrovė. Consummers Kanados bendrovė, veikiant Niudžersyje. Pasirašė sutartį, pagal kurią
Consumers įsipareigojo tiekti prekes, pagal katalogus. Sutarčiai taikoma Niudžersio teisė. Consummers
nutraukus sutartį, Tele Save paprašė kompensacijos ir kreipėsi į teismą. Tele Save rėmėsi Ohajo teisės
aktu, numatančiu bendrovių apsaugą nuo nesąžiningų tiekėjo veiksmų. Tele Save teigė, kad Consummers
pažeidė šį aktą. Consummers nuomone sutarčiai taikoma Niudžersio, bet ne Ohajo teisė. Tele Save
pateikė nuomonę, kad Niudžersio teisės taikymas pažeistų Ohajo viešąją tvarką. Kokią teisę turi taikyti
Ohajo teismas?
ATS: Teismas nusprendė, kad šalys laisva valia pasirinko sutarčiai taikytina teisę. Pasirinkta teisė gali
būti netaikoma, jei ji nesusijusiu. O šiuo atveju ji susijusi su Niužersiu. Ir antra, pasirinkta teisė gali būti
netaikoma, jei prieštarautų fundamentaliems teisės principams, o tas nebuvo nustatyta. Vien, tai kad bus
skirtinga rezultatas, dar nereiškia, kad prieštarauja viešąją tvarka. Pagal Niudžersio teisę taip pat yra
galimybė gauti kompensaciją. Taikė Niudžersio teisę.
1.37 straipsnis. Sutartinėms prievolėms taikytina teisė: 1. Sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių
susitarimu pasirinkta teisė.
Taikytinos teisės pasirinkimas yra sudedamoji šalių autonomijos principo dalis.
6.156 straipsnis. Sutarties laisvės principas: 1. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra
nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai
neprieštarauja įstatymams.
Šalių autonomijos principas grindžiamas 2 idėjoms: Sutarties laisvės principas; Teisinio aiškumo ir
ekonomiškumo principas.
Šalių autonomijos principas pripažįstamas, tiek, kiek jį pripažįsta tam tikrų valstybių teisė.
1. Sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali
būti numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos
aplinkybes.
1.11 straipsnis. Užsienio teisės taikymo apribojimas: 1. Užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų
taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.
Tokiais atvejais taikomi Lietuvos Respublikos civiliniai įstatymai. 2. Lietuvos Respublikos ar kitos
valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys
savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi
atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo pasekmes. 3. Pagal šį kodeksą
taikytina užsienio teisė gali būti netaikoma, jeigu atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes ta teisė aiškiai
nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė. Ši taisyklė netaikoma,
kai taikytina teisė pasirinkta sandorio šalių susitarimu.
1.5 straipsnis. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas: 1. Civilinių teisinių santykių
subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo reikalavimus.
Ar galima pasirinkti užsienio teisę, kai sutartis neturi užsienio elemento? Galima, nėra ribojimo, tačiau
reikia vadovautis protingumo, sąžiningumo principais.
Ar šalys pasirenka ir vėlesnius teisės pokyčius? Teisė pasirenkama su visais jos pakeitimais.
Ar galima daliai sutarties pasirinkti taikytiną teisę? Galima, pagal išskaidymo doktriną.
1.15 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis teisnumas: 1. Užsienio piliečiai
Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai. Šios
taisyklės išimtis gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymai.
1.16 straipsnis. Užsienio piliečių ir asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas: 1. Užsienio piliečių ir
asmenų be pilietybės civilinis veiksnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje yra jų nuolatinė
gyvenamoji vieta, teisę.
1.17 straipsnis. Draudimas remtis neveiksnumu: 1. Asmuo negali remtis savo neveiksnumu pagal
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, jeigu pagal sandorio sudarymo vietos valstybės teisę jis
buvo veiksnus, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie to asmens
neveiksnumą pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę.
2-940/2008: Pareiškėjo R. S. atstovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti R. S. kreditoriumi BUAB
„Pakrijas“ bankroto byloje. Nurodė, kad 2006-09-13 likvidavus kreditorių - firmą ,,Forthmill Limited”
(Škotija), jos teisių ir pareigų perėmėju pagal 2006-09-04 perdavimo – perėmimo aktą yra šios firmos
vienintelis akcininkas R. S. „Pakrijas“ administratorius manė, kad firma „Forthmill Ltd“ likviduota ir
nėra jo teisių perėmėjo. Pagal kurios valstybės teisę nustatyti, ar firma „Forthmill Ltd“ turi teisių
perėmėją ar ne?
Užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys
yra įsteigti, teisę (CK 1.19 str. 1 d.). Pagal CK 1.19 straipsnyje numatytą taikytiną teisę reglamentuojamas
juridinio asmens steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas, organų sistema ir jų kompetencija, civilinė
atsakomybė, įstatymų ir steigimo dokumentų pažeidimo teisinės pasekmės (CK 1. 20 str. 1 d.). Todėl
apygardos teismas, siekdamas įvertinti, ar pareiškėjo R. S. kreditorinis reikalavimas BUAB ,,Pakrijas“
yra pagrįstas, t. y. ar likviduojant užsienio juridinį asmenį ,,Forthmill Limited”, jo turimas kreditorinis
reikalavimas BUAB ,,Pakrijas“ perduotas pareiškėjui R. S. teisėtai, nepagrįstai netaikė užsienio,
nagrinėjamuoju atveju, Škotijos, kurioje buvo įsteigtas ir likviduotas juridinis asmuo ,,Forthmill
Limited”, teisės (CK 1.19 str. 1 d., 1.20 str. 1 d.).
Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad dėl to, jog teismui nėra pateikti duomenys apie
užsienio teisės taikymą sudarant reikalavimo teisės perleidimo sutartį, teismas, aiškindamas sandorio
teisėtumą, kurio pagrindu reiškiamas kreditorinis reikalavimas nagrinėjamoje byloje, gali taikyti
Lietuvos Respublikos teisės normas.
Pažymėtina, kad pareiga šaliai pateikti įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu,
tenka tik tokiu atveju, kuomet užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas ir imperatyvios įstatymų
normos leidžia šalims susitarti dėl užsienio teisės taikymo (CPK 808 str. 2 d., CK 1.12 str., 1.11 str. 2
d.). Tačiau nagrinėjamoje byloje tokio susitarimo nėra, be to, normos, reglamentuojančios užsienio
juridinio asmens ,,Forthmill Limited” likvidavimo ir jo turimo kreditorinio reikalavimo perdavimo
akcininkui R. S. santykius, yra imperatyvaus pobūdžio (CK 1.11 str. 2 d., 1.19 str. 1 d., 1.20 str. 1 d.).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
kreditorinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, privalo taikyti Škotijos teisę, pagal kurią, be kita ko,
nustatyti, ar pareiškėjas R. S. buvo vienintelis ,,Forthmill Limited” akcininkas, kuriam teisėtai 2006-08-
20 Neeilinio akcininkų susirinkimo protokolu (6 t., b. l. 156, 157) perleistos visos ,,Forthmill Limited”
akcijos, ar R. S. teisėtai 2006-09-04 teisių perėmimo sandorio pagrindu perėmė materialines teises iš
firmos ,,Forthmill Limited.
Taikytina teisė. Kokia pasirinkimo forma? Ar gali būti numanomas? Toks šalių susitarimas gali būti
numatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos
aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai
sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.
Kada galima pasirinkti taikytiną teisę? Ar galima keisti vėliau? 2. Šalys savo susitarimu bet kada gali
pakeisti anksčiau pasirinktą sutartinei prievolei taikytiną teisę kita teise. Taikytinos teisės pakeitimas
galioja atgaline tvarka, tačiau negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir nepadaro sutarties
negaliojančios.
Aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti
taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu
negali pakeisti ar jų atsisakyti.
4. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai
susijusi, teisė. Tokiu atveju preziumuojama, kad labiausiai su prievole pagal sutartį yra susijusi valstybė,
kurios teritorijoje yra: 1) šalies, kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą tai sutarčiai, nuolatinė
gyvenamoji vieta ar centrinė administracija. Jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies verslo
vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos valstybės teisė; 2) nekilnojamojo daikto buvimo vieta, kai
sutarties dalykas yra teisė į nekilnojamąjį daiktą ar teisė naudoti nekilnojamąjį daiktą; 3) vežėjo
pagrindinė verslo vieta vežimo sutarties sudarymo metu, jeigu toje pat valstybėje, kur yra vežėjo
pagrindinė verslo vieta, buvo pakrauti kroviniai ar yra krovinio siuntėjo pagrindinė buveinė arba krovinio
išsiuntimo vieta.
3K-3-207/2007 S. V. v. N. K: Ieškovas 2005 m. sausio 25 d. kreipėsi su ieškiniu į Švenčionių rajono
apylinkės teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad atsakovė jam negrąžino 11 tūkst. JAV dolerių,
kuriuos jis Minske 1996 m. sausio 17, 18 d. davė kaip išankstinį atsiskaitymą už perkamą spiritą. Ieškovas
taip pat nurodė, kad jis su atsakove buvo žodžiu sudarę spirito pirkimo–pardavimo sutartį, bet atsakovė
jam spirito nepateikė ir pinigų negrąžino. Kurios valstybės teisę taikyti?
Taigi nagrinėjamoje byloje teismai turėjo nustatyti šalių sutartiniams civiliniams teisiniams santykiams
taikytiną teisę. Šalių ginčas kilo dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių –
restitucijos taikymo. Dvišalės sutarties 41 straipsnyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos
pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi
pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Taigi
Dvišalėje sutartyje nereglamentuota, kokia teisė taikytina sutartinėms prievolėms. Tokia taikytina teisė
reglamentuojama CK 1.37 straipsnyje kuriame įtvirtintą tarptautinės privatinės teisės normą apeliacinės
instancijos teismas turėjo taikyti ir taikė nagrinėjamoje byloje.
CK 1.37 straipsnio, 4 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės,
su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visi
veiksmai (susitarimas dėl spirito pagaminimo, jo perdavimo, avanso sumokėjimas ir kt.) buvo atlikti ir
turėjo būti užbaigti Baltarusijoje, kurioje nuolat gyveno ieškovas ir atsakovė, be to, ši buvo įregistravusi
individualią įmonę. Teisėjų kolegija nurodo, kad visos nustatytos šalių sutartinių teisinių santykių
aplinkybės patvirtina, kad šalių teisiniai santykiai labiau susiję su Baltarusijos, bet ne su Lietuvos
valstybe. Taigi atsakovės pareiga grąžinti ieškovui avansą taip pat labiausiai susijusi su Baltarusija. Dėl
to Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, kad ginčo šalių sutarties nutraukimo teisinei pasekmei –
restitucijai – turi būti taikoma Baltarusijos teisė.
CK 1.37 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu prievolė yra labiau susijusi su prievolės šalies,
kuri turi įvykdyti pareigą, labiausiai būdingą sutarčiai, verslo vietos valstybės teise, taikoma verslo vietos
valstybės teisė. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad, esant prievolėms, susijusioms su vienos iš šalių
verslu, nustatant taikytiną teisę, neturi esminės reikšmės nei prievolės šalies pilietybė, nei gyvenamoji
vieta. Taigi nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės tai, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikos
pilietė ir turi gyvenamąją vietą Lietuvoje. Pirkimo–pardavimo sutarčiai labiausiai būdingos dvi pareigos
– tai pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir pardavėjo pareiga perduoti daiktą. Kadangi atsakovė neįvykdė
labiausiai būdingos pardavėjo pareigos ir tuo metu jos verslo vieta buvo Baltarusijoje, tai tokiai sutartinei
prievolei taikoma šios valstybės teisė. Tai patvirtina, kad pardavėjo pareigos perduoti daiktą neįvykdymo
pasekmėms turi būti taikoma tos pačios valstybės teisė, kaip ir neįvykdytai sutartinei prievolei.
Dvišalės sutarties 18 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties klausimai sprendžiami pagal įstatymus
Susitariančiosios Šalies, kurios teisės normos taikomos reglamentuojant atitinkamus teisinius santykius.
Kadangi nagrinėjamoje byloje šalių civiliniams teisiniams santykiams taikoma Baltarusijos teisė, tai
Vilniaus apygardos teismas ieškinio senaties klausimams spręsti teisingai taikė taip pat Baltarusijos teisę.
Atsakovės prašymu išreikalavo Baltarusijos CK teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį ir
paskolos civilinius teisinius santykius, oficialiai patvirtintus tekstus ir jų vertimus į lietuvių kalbą. Teisėjų
kolegija nurodo, kad ieškovas žinojo, jog nagrinėjamas ginčas turi tarptautinį elementą. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad teismas neturėjo priimti atskiro procesinio sprendimo taikytinos teisės klausimu ir apie
tai pranešti bylos šalims, nes teismo galutinė nuomonė susiformuoja ištyrus ir nustačius visas bylos
aplinkybes, priimant galutinį sprendimą.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme, Dvišalės sutarties pagrindu teismui
pasinaudojus teisine pagalba, buvo gautos Baltarusijos CK nuostatos, kuriose reglamentuojama ieškinio
senatis. Tai, kad, Lietuvos teismui pasinaudojus teisine pagalba, nebuvo gauta informacijos apie
Baltarusijos teismų praktiką ir teisės doktrinos išaiškinimus, nėra pagrindas pripažinti, jog apeliacinės
instancijos teismas taikė Baltarusijos teisę, nežinodamas jos turinio.
Vilniaus apygardos teismas neteisingai aiškino ir taikė 1964 m. Baltarusijos CK 79 straipsnio 1, 4 dalis,
nes padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas pateikė teismui ieškinį, praleidęs ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes jo pripažinimas 1996 m.
birželio 4 d. nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje nutraukė ieškinio senaties termino
eigą. Ieškinį patenkino.
3K-3-367/2011: Ieškovas UAB „Baldjoda“ teismo prašė priteisti iš atsakovo Norvegijos įmonės
Furniture Production International A/S 44 202,42 Lt skolos, 4322,99 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdo šalių 2006 m. spalio 20 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo
sutartyje nustatytos prievolės atsiskaityti už perduotus baldų gaminius.
Atsakovas nurodė, kad ieškovas pažeidė šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 6.2 punktą, – iš
anksto neįspėjęs atsakovo, pradėjo tiekti baldus tiesiogiai atsakovo pirkėjui Logic Production AS
(dabartinis pavadinimas - Logic/Orbiot Invest AS), kuris atsisakė atsakovo tarpininkavimo paslaugų, be
to, ieškovas naudojo atsakovo pateiktus dizainus. Atsakovas nurodė patyręs 91 844,48 Lt nuostolių,
kuriuos sudaro atsakovo negautos pajamos ir turėtos išlaidos, taip pat atsakovo patirtos 22 613,13 Lt
išlaidos už ieškovo dalyvavimą Stokholme vykusioje parodoje.
Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje egzistuoja užsienio teisės elementas - bylą nagrinėję
teismai inter alia sprendė dėl kasatoriaus ir Logic Production AS bendradarbiavimo sutarties poveikio
kasatoriaus sutartiniams santykiams su ieškovu. Iš bylos dokumentų matyti, kad sutartis 2006 m. spalio
17 d. sudaryta Norvegijoje, Osle, Norvegijos įmonių Logic Production AS ir Furniture Production
International AS. Sutarties sąlygose nurodyta, kad dėl jos kilę ginčai bus nagrinėjami Oslo teisinėse
institucijose, byloje yra Oslo miesto teismo 2008 m. vasario 25 d. sprendimas patvirtinti kasatoriaus ir
Logic Production AS sudarytą taikos sutartį byloje dėl 2006 m. spalio 17 d. bendradarbiavimo sutarties
pažeidimo.
Pagal CK 1.37 įtvirtintas taisykles sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kai
toks susitarimas įtvirtintas sutarties sąlygose arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o šalims
nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė.
Pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš kasatoriaus ir Logic Production AS
bendradarbiavimo sutarties kilusiems santykiams taikytina Norvegijos materialioji teisė. Pagal CK 1.12
straipsnyje ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintas procesines užsienio teisės taikymo taisykles, teismas ex
officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys
įstatymai. Kai užsienio teisės taikymas susijęs tik su ginčo šalių privačiais interesais ir neturi viešojo
intereso gynimo aspekto, užsienio teisės taikymas grindžiamas dispozityviškumo principu – užsienio
teisė taikoma ginčo šalių iniciatyva. Ta šalis, kuri remiasi užsienio teise, turi pareigą pateikti su jos turiniu
susijusius įrodymus. Informacija apie užsienio teisę yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl šiuo aspektu
negalioja bendroji teismo pareiga kvalifikuoti ginčo materialiuosius santykius.
Bylos šalys Norvegijos teise nesirėmė ir bylą nagrinėję teismai jos netaikė. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad byloje nenustatyta ir aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui peržengti kasacinio skundo ribas ir ex
officio taikyti užsienio teisę, todėl kasacinio skundo argumentus nagrinėja pagal galiojančią Lietuvos
teisę, taikytiną nagrinėjamiems santykiams.
6. Draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo
vieta, o nekilnojamojo daikto draudimo atveju – valstybės, kurios teritorijoje yra daiktas, teisė.
7. Arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, o jei ši negalioja,
arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma, – arbitražo
vietos valstybės teisė.
8. Sutartims, sudarytoms biržoje ar aukcione, taikoma biržos ar aukciono vietos valstybės teisė.
1.38 str.: 1. Sandorio formai taikytina teisė nustatoma pagal šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalies
nuostatas. 2. Jeigu sandorio šalys susitarimu nepasirinko taikytinos teisės, sandorio formai taikoma
sandorio sudarymo vietos teisė. Skirtingose valstybėse esančių šalių sudaryta sutartis taip pat galioja,
jeigu jos forma atitinka bent vienos iš tų valstybių tokio sandorio formai taikomus teisės reikalavimus.
3. Sandorių, kurių dalykas yra nekilnojamasis daiktas ar teisės į jį, forma turi atitikti nekilnojamojo daikto
buvimo vietos valstybės teisės reikalavimus. 4. Vartojimo sutarčių, sudarytų šio kodekso 1.39 straipsnio
1 dalyje numatytais atvejais, formai yra taikoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teisė.
1.39: 2. Šio kodekso 1.37 straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties šalių teisė pasirinkti sutartinei prievolei
taikytiną teisę neatima ir neriboja vartotojo teisės ginti savo interesus priemonėmis ir būdais, kuriuos
nustato jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, jeigu: 1) vartojimo sutartis buvo sudaryta jo
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje pagal specialią ofertą ar reklamą toje šalyje; 2) vartotojas
buvo kitos sutarties šalies paskatintas vykti į užsienio valstybę sudaryti sutarties; 3) kita šalis ar jos
atstovas gavo užsakymą iš vartotojo šio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje.
3. Jeigu vartojimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo
nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė. 4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos vežimo sutartims, taip pat
paslaugų sutartims, pagal kurias vartotojui paslaugos teikiamos tik kitoje valstybėje, o ne Lietuvos
Respublikoje.
1.40: Įgaliojimo forma: Įgaliojimo formai taikoma valstybės, kurioje jis išduotas, teisė. Įgaliojimo
galiojimo terminas, jeigu nenurodytas įgaliojime, taip pat atstovo teisės ir pareigos, atstovo ir
atstovaujamojo tarpusavio atsakomybė bei jų atsakomybė tretiesiems asmenims yra nustatoma pagal
valstybės, kurioje atstovas veikia, teisę.
1.41: 1. Dovanojimo sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės
teisė, išskyrus nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, šioms sutartims taikoma nekilnojamojo daikto
buvimo vietos teisė. 2. Dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu jos forma atitinka
dovanojimo sutarties sudarymo vietos arba dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos
valstybės teisės reikalavimus.
1.42: 1. Su reikalavimo perleidimu ar skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma šalių susitarimu
pasirinkta teisė. 2. Šalių pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš skolininką,
jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos taikytinos teisės. 3. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos
teisės, su reikalavimo perleidimu ir skolos perkėlimu susijusiems santykiams taikoma teisė,
reglamentuojanti pagrindinę prievolę, dėl kurios atsirandantis reikalavimas (skola) yra perleidžiamas
(perkeliama). 4. Reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo formai taikoma reikalavimo perleidimui ar
skolos perkėlimui taikytina teisė.
Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamentas Nr. 593/2008 dėl sutartinėms
prievolėms taikytinos teisės (Roma I): Romos I reglamentas yra Bendrijos teisė. Tai yra reglamentas ir
todėl taikomas bendrai, yra privalomas ir tiesiogiai taikomas visose šalyse narėse (TEC 249 str. ). Todėl
Romos I reglamentas netaikomas Danijai. Danijos teisėjai tęsia 1980 Romos Konvencijos taikymą.
Europos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją teikti preliminarius sprendimus dėl Reglamento galiojimo
ir interpretacijos.
Šis reglamentas taikomas sutartinėms prievolėms civilinėje ir komercinėje srityje, kuomet yra įstatymų
kolizija. Jis netaikomas pajamoms, muitams ar administravimo klausimams, ar įrodymams ir
procedūroms. Reglamentas taikomas tik civiliniams ir komerciniams klausimams. Ši idėja yra
autonominė Bendrijos teisės idėja. Jos prasmė turi būti vienoda ir nepriklausoma nuo Valstybių Narių
nacionalinės teisės. Ši autonominė prasmė turi būti paimta, pirmiausiai, iš Bendrijos teksto tikslų ir
bendros sistemos, ir antra, iš bendrųjų principų, kuriais remiasi nacionalinės teisinės sistemos.
Reglamentas taip pat netaikomas prievolėms, kylančioms iš šių klausimų: fizinių asmenų statuso ar
veiksnumo; šeimos santykių; sutuoktinių turto režimo; perleidžiamų instrumentų, tokių kaip įsakomųjų
vekselių, čekių, paprastųjų vekselių; arbitražinių susitarimų ir susitarimų dėl teismo pasirinkimo; Įmonių
teisės ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų; atstovaujamojo ar įmonės
įpareigojimo trečiųjų šalių atžvilgiu; trusts; prievolių, kylančių iš santykių iki sutarties sudarymo;
draudimo sutarčių, išskyrus tų, kurios nustatytos 2002/83/EC direktyvos 2 str. dėl gyvybės draudimo;
ETT tiksliau išskyrė kelis šio termino bruožus: (a) aktualus elementas charakterizuojant problemą kaip
„civilinį ar komercinį klausimą“ yra teisinis santykis tarp šalių, o ne teismo, kuriame yra bylinėjamasi,
pobūdis. Tai reiškia, kad Romos I reglamentas taip pat turi būti taikomas sprendimams civiliniuose
ginčuose baudžiamuosiuose, darbo ar administraciniuose teismuose.
Tik tas faktas, kad viena iš bylos šalių yra valdžios institucija, nereiškia, kad Reglamentas yra
netaikomas.
Sutartinės prievolės. Sutartinių prievolių sąvoka taip pat yra autonominė sąvoka, kurios interpretacija
turi būti vienoda ir nepriklausoma nuo Valstybių Narių nacionalinės teisės. Dėl pastarojo teksto, ETT
pasisakė, kad sutartinės prievolės apima „... teisines prievoles, su kuriomis vienas asmuo laisvai sutiko
kitam asmeniui“.
Romos I reglamentas – kaip Romos sutartis – netaikomas fizinių asmenų statusui ir veiksnumui, su
išimtimi numatyta Roma I 13 str. Ši taisyklė skirta apsaugoti šalį, kuri sąžiningai tikėjosi sudaryti sutartį
su pilnai veiksniu asmeniu, ir kuri po to kai sutartis buvo sudaryta, susiduria su kitos sutarties šalies
neveiksnumu.
Reglamentas taikomas situacijoms, apimančioms teisės kolizijas (Roma I 1 str.), pvz., sutartiniams
santykiams, susijusiems su daugiau nei viena teisine sistema.
Pasirinkimo laisvė: 1. Sutarčiai taikoma Šalių pasirinkta teisė (lex voluntatis). Teisės pasirinkimas yra
integrali šalių autonomiškumo principo dalis. Šalys yra laisvos sudaryti sutartis ir laisvos nustatyti
abipuses teises ir pareigas.
Šalių autonomiškumo principas yra paremtas dviem idėjomis: Sutarties laisvės principu; Teisinio
užtikrintumo ir ekonomijos principu.
Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis.
Teisėjas gali tik pripažinti, kad numanomas pasirinkimas egzistuoja, jeigu jis gali būti „aiškiai
pademonstruojamas sutarties sąlygų ar bylos aplinkybių“. Pavyzdžiui tai galėtų būti nuoroda į specialų
nacionalinės teisės instrumentą, tam tikrai nacionalinei teisinei sistemai būdingos sutarties normos
naudojimas, tam tikrai nacionalinei teisinei sistemai būdingų nuostatų naudojimas, t.t.
Ar yra tokia prezumpcija, pagal kurią, jeigu šalys susitarė suteikti jurisdikciją vienam ar daugiau
valstybės narės teismų ar tribunolų, preziumuojama, kad jos taip pat pasirinko tos valstybės narės teisę?
ATS: NE. Jeigu šalys norėjo pasirinkti taikomą teisę, jos greičiausiai būtų įtraukę atitinkamą nuostatą.
Jeigu ne, tikriausiai taip buvo, nes: (i) arba jos susitarė tik dėl nuostatos dėl teismo pasirinkimo, o ne dėl
teisės pasirinkimo, arba (ii) jos paprasčiausiai nepagalvojo apie taikomos teisės problemą.
Ar šalys gali pasirinkti skirtingus įstatymus skirtingoms sutarties dalims? Šalys gali pasirinkti visai
sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.
2. Šalys gali bet kuriuo metu susitarti sutarčiai taikyti kitą teisę, nei pagal pirmesnį šalių pasirinkimą
pagal šį straipsnį ar kitas šio reglamento nuostatas taikyta teisė. Pakeitimai dėl taikytinos teisės, padaryti
po sutarties sudarymo, neturi įtakos formaliam jos galiojimui pagal 11 straipsnį ir negali neigiamai
paveikti trečiųjų šalių teisių.
Nesant pasirinkimo, taikomas aštuonių sutarčių tipų sąrašas, numatantis kiekvienam iš jų taikomą teisę.
Tada pateikiamas sprendimas toms sutartims, kurios negali būti kategorizuojamos į nei vieną iš šių
aštuonių tipų (arba kurios gali būti kategorizuojamos pagal du ar daugiau, kas privestų prie besikertančių
rezultatų).
Jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe
nei nurodyta specialiose ar bendrose taisyklėse, taikoma tos kitos valstybės teisė. (Roma I 4.3 str. )
Kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:
(a) prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;
(b) paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;
© sutarčiai, susijusiai su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba su nekilnojamojo turto nuoma, taikoma
turto buvimo vietos valstybės teisė;
(d) nepaisant c punkto, nekilnojamojo turto nuomos laikinam asmeniniam naudojimui ne ilgiau nei
šešiems mėnesiams iš eilės, sutarčiai taikoma nuomotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė,
jei nuomininkas yra fizinis asmuo, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje;
(e) Prekių pardavimo aukcione sutarčiai taikoma aukciono vietos valstybės teisė, jei tą vietą galima
nustatyti; (f) Finansinėms priemonėms, kurioms taikoma viena teisė, taikoma būtent ta teisė.
Jei sutarties neapima taisyklės arba jei sutarties elementams būtų taikomas daugiau nei vienas iš aukščiau
esančių punktų, tai sutarčiai taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos
gyvenamosios vietos valstybės teisė. Jei sutartis yra glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta šiose
taisyklėse, taikoma tos kitos valstybės teisė. Tas pats galioja kai negalima nustatyti taikytinos teisės.
Tiek, kiek prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta, sutarčiai taikoma vežėjo įprastos
gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei gavimo vieta arba pristatymo vieta, arba siuntėjo įprasta
gyvenamoji vieta taip pat yra toje valstybėje. Jei šie reikalavimai neįvykdyti, taikoma šalių sutartos
pristatymo vietos valstybės teisė.
Keleivių vežimo sutartys – taikoma teisė gali būti pasirenkama arba iš keleivio ar vežėjo įprastos
gyvenamosios vietos, arba vežėjo centrinės administracijos vietos, arba išvykimo ar paskirties vietą.
Nesant pasirinktos teisės, taikoma keleivio įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei išvykimo
vieta arba paskirties vieta yra toje valstybėje. Tačiau jei sutartis yra glaudžiau susijusi su kita valstybe
taikoma tos kitos valstybės teisė.
Vartojimo sutartys tarp vartotojų ir profesionalų – taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos
valstybės teisė, jeigu tai taip pat vieta, kur profesionalas vykdo komercinę ar kreipia šią veiklą į tą
valstybę. Šalys gali, remiantis pasirinkimo laisve, taikyti kitą teisę tol, kol tai sudaro tą patį vartotojo
apsaugos lygį, kokį suteikia ir jo gyvenamosios vietos valstybė.
Draudimo sutartys– nesant pasirinkimo, bus taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės
teisė. Tačiau jei sutartis glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė;
Individualios darbo sutartys – taikoma teisė nustatoma remiantis pasirinkimo laisvės principu, jeigu toks
pasirinkimas negali atimti iš darbuotojo apsaugos, kurią jam teikia nuostatos, kurios būtų taikomos nesant
pasirinkimo. Pastaruoju atveju, sutarčiai bus taikoma teisė tos šalies, kur ar iš kur darbuotojas atlieka
savo užduotis. Jei tai negali būti nustatyta, bus taikoma tos valstybės, kurioje yra darbuotoją įdarbinusio
verslo vieta, teisė. Tačiau, jeigu sutartis glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės
teisė.
Neskaitant vartotojų, darbuotojai yra laikomi silpnesne šalimi ir jų pozicija individualioje darbo sutartyje
yra saugoma specialiomis kolizijų nuostatomis, numatytomis 8 str. Nors šalys gali rinktis taikomą teisę
pagal bendrinę nuostatą, tačiau toks teisės pasirinkimas negali atimti iš darbuotojo apsaugos, kurią jam
teikia nuostatos, nuo kurių negalima nukrypti susitarimu pagal teisę, kuri nepasirinkus teisės būtų
taikoma.
Subsidiariai taikoma tos valstybės teisė, kurioje ar iš kurios darbuotojas dažniausiai atlieka savo darbą.
Jei taikytinos teisės neįmanoma nustatyti, taikoma valstybės, kurioje yra darbuotoją įdarbinusio verslo
vieta, teisė.
Pagal jungiantį tikslą taikytinos teisės gali būti atsisakyta, jeigu iš aplinkybių visumos atrodo, kad sutartis
glaudžiau susijusi su kitos valstybės teise.

Darbo teisiniams santykiams taikytina teisė

Ar iš viso galima darbo sutartyje pasirinkti taikytiną teisę? Ar gali taikyti užsienio teisę darbo
santykiams? Galima. ATS: DK Užsienio teisės taikymas: 1. Darbo santykiams užsienio teisė taikoma,
kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ar darbo
sutarties šalių susitarimai.
2. Užsienio teisė netaikoma, jeigu jos taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų
įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais yra taikomi Lietuvos Respublikos darbo įstatymai.
3. Imperatyvios Lietuvos Respublikos darbo teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys yra
pasirinkusios užsienio teisę.
7 straipsnis. Teisė, taikytina tarptautinio pobūdžio darbo santykiams: 1. Darbo sutarties šalys gali
pasirinkti taikytiną teisę tiek visai darbo sutarčiai, tiek ir jos daliai. Pasirinkimas turi būti išreikštas
tiesiogiai arba akivaizdžiai numanomas iš darbo sutarties sąlygų ar kitų aplinkybių. Dėl to, kad šalys
pasirinko taikytiną teisę, darbuotojo apsaugos srityje nenustoja galios imperatyvios teisės normos tos
valstybės, kurios darbo įstatymai būtų taikomi nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės.
2. Jei šalys savo susitarimu nepasirenka taikytinos teisės, tai ji parenkama vadovaujantis šiais principais:
1) jei darbas nuolatos dirbamas vienoje valstybėje, taikoma tos valstybės darbo teisė, nepaisant to, kad
darbuotojas laikinai dirba kitoje valstybėje; 2) jei darbuotojas nedirba nuolatinio darbo nė vienoje
valstybėje, taikoma tos valstybės, kurioje yra darbdavio verslo vieta (buveinė), darbo teisė; 3) jei iš
aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo santykiai yra labiau susiję su kita valstybe nei ta,
kurios teisė taikytina pagal šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose išvardytus principus, taikoma tos kitos
valstybės, su kuria tie darbo santykiai labiausiai susiję, darbo teisė.
Kai darbuotojas komandiruojamas į ES ar EEE valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja
imperatyvusis (privalomas) ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos
standartas, įtvirtintas Darbuotojų komandiravimo direktyvoje.
Šios direktyvos tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės
normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje
valstybėje narėje paslaugas.
Darbuotojų komandiravimo direktyva ir ją įgyvendinantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams
įstatymas nustato minimalius reikalavimus darbo sąlygoms (minimalus darbo užmokestis, darbo ir
poilsio laikas, saugos darbe reikalavimai ir pan.) į kitas valstybes nares komandiruojamiems
darbuotojams.
Direktyva taip pat numato, kad valstybės narės, kurios teritorijoje yra paslaugų gavėjas, turi užtikrinti,
kad nepriklausomai nuo to, kokia teisė taikoma darbo santykiams, paslaugų teikėjas (darbdavys) turi
garantuoti komandiruotiems darbuotojams minimalias darbo sutarties sąlygas.
Tai reiškia, kad iš Lietuvos, pavyzdžiui, į Švediją komandiruotiems darbuotojams turės būti mokamas
ne mažesnis nei Švedijos minimalus darbo užmokestis ir teikiamos kitos Darbuotojų komandiravimo
direktyvoje nustatytos socialinės garantijos.
Priėmus Garantijų įstatymą darbuotojo apsauga buvo sustiprinta dar labiau. Šio įstatymo 4 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams,
komandiruotam darbuotojui turi būti taikomos tos valstybės, į kurią jis siunčiamas laikinai dirbti,
norminių teisės aktų, taip pat praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinių sutarčių nuostatos dėl: 1)
maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko trukmės; 2) minimalių kasmetinių mokamų atostogų
trukmės; 3) minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant apmokėjimą už viršvalandinį darbą; 4) laikino
įdarbinimo įmonių darbuotojų darbo sąlygų; 5) darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygų, higienos normų;
6) jaunų asmenų, nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių moterų apsaugos darbe; 7)
nuostatos, draudžiančios diskriminaciją darbe.
Atkreiptinas dėmesys, kad garantijos komandiruotiems darbuotojams turi būti taikomos ir mokant
dienpinigius, nes dienpinigiai, priešingai nei su komandiruote susijusios faktinės kelionės, nakvynės ir
maitinimo išlaidos, yra laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimis. Komandiravimo direktyvoje
įtvirtintą nuostatą perkėlus į Garantijų įstatymą, siekiama užtikrinti konkurenciją tarp darbdavių iš
skirtingą pragyvenimo lygį turinčių valstybių. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra pakankamai žemas
pragyvenimo lygis (lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis), Lietuvos darbdaviams būtų
pakankamai sudėtinga komandiruojamiems darbuotojams.
Pirmoji kryptis (Lietuva ir daugelis kitų Europos šalių) pasireiškia tuo, jog sutarties šalys yra visiškai
laisvos ir gali pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę nepriklausomai nuo to, kad sutartiniai santykiai susiję tik
su viena valstybe bei nuo to, kad valstybė, kurios teisę šalys pasirinko, neturi jokio ryšio su sutartimi.
Antroji kryptis (Lenkija, Vokietija) pasireiškia tuo, jog sutarties šalys gali įgyvendinti pasirinkimo laisvę,
kai sutartiniai santykiai yra tarptautinio pobūdžio, ir tarp valstybės, kurios teisė pasirenkama, bei sutarties
yra objektyvus ryšys. Be to, kai kurių valstybių įstatymuose numatyta, kad šalys gali pasirinkti tik tam
tikros valstybės teisę.
Roma I reglamente įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią šalims suteikiama iš esmės neribota laisvė
pasirinkti teisę, kuri reguliuos jų sutartinius santykius. Šalys yra laisvos susitarti dėl taikytinos teisės
nesvarbu, ar ta teisė yra Europos Sąjungos valstybės narės.
Visų pirma, reglamente nėra numatyta, kad pasirinkimas galimas tik tada, kai tarp sutarties ir valstybės
yra teisinis ryšys. Antra, reglamentas visišką pasirinkimo laisvę apriboja nustatant konkrečius bendrus ir
specialius ribojimus (darbo sutartims galioja specialus dvigubas režimas – šalims suteikiama pasirinkimo
laisvė, tačiau ji ribojama pareiga taikyti imperatyvias nuostatas teisės, kuri objektyviai būtų taikoma
nesant šalių pasirinkimo).
Norint taikyti reglamentą, reikia, kad santykiuose atsirastų teisės kolizija. Doktrinoje teigiama, kad teisės
kolizija teisiniuose santykiuose atsiranda tuomet, kai jie susiję daugiau nei su vienos valstybės teisės
sistema (darbo sutartį pretenduoja reguliuoti daugiau nei vienos valstybės teisės nuostatos). Kitais
žodžiais tariant, kolizija yra tada, kai sutartiniuose santykiuose pasireiškia užsienio (tarptautinis)
elementas.
Roma I reglamento 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai
taikytiną teisę. Šios normos įtvirtina išskaidymo (depecage) principą, kuris reiškia, kad šalys gali atskirti
kelias sutarties dalis ir taikyti skirtingą teisę atitinkamoms dalims. Tai reiškia, kad sutarties šalys gali
pasirinkti skirtingų valstybių teisę reguliuoti skirtingus santykius, kylančius iš darbo sutarties.
Oficialiame Romos konvencijos komentare pažymima, kad toks skirtingos teisės pasirinkimas turi būti
logiškai pagrįstas: skirtingų valstybių teisė gali būti taikoma tik tiems sutarties elementams, kurie yra
atskiriami ir gali būti reguliuojami skirtinga teise. Pavyzdžiui, sutartinėms darbo funkcijų atlikimo
nuostatoms gali būti taikoma vienos valstybės teisė, o atleidimo iš darbo nuostatoms – kitos valstybės
teisė. Kita vertus, reglamentuoti darbuotojo atsakomybę pagal vienos valstybės teisę, o darbdavio – pagal
kitos neturėtų būti leidžiama.
Dažnai tarp darbdavio ir darbuotojo sudaromi papildomi susitarimai dėl nekonkuravimo, konfidencialios
informacijos išsaugojimo, visiškos materialinės atsakomybės. Ar galima šiems susitarimams pasirinkti
teisę? Galima.
Ar atskyrimo principas turėtų būti taikomas darbo teisiniams santykiams, kadangi jis suteikia
darbdaviams galimybę piktnaudžiauti savo viršesne padėtimi ir primesti darbuotojams skirtingus
įstatymus taip sudarant sau palankesnes sąlygas? Negali. Reglamento 8 straipsnyje įtvirtintas režimas,
pagal kurį negalima nukrypti nuo imperatyvių darbuotoją saugančių nuostatų, yra pakankama apsauga
nuo galimo darbdavių piktnaudžiavimo, todėl požiūris, kad darbo sutartims išskaidymo principas
neturėtų būti taikomas, prieštarautų Roma I reglamento loginei tvarkai.
Susitarimo forma. Romos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, kad pasirinkimas turi būti pakankamai
aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Konvenciją
pakeitusio Roma I reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalių pasirinkimas turi būti tiksliai
išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Kaip matyti, reglamente
numatytas šiek tiek kitoks valios išreiškimo standartas, tačiau abiejuose teisės aktuose įtvirtintas a)
tiesioginis šalių pasirinkimas (angl. express choice of law) arba b) numanomas taikytinos teisės
pasirinkimas (angl. tacit choice of law).
Skaitant reglamentą, matyti, kad jame suformuluota taisyklė reikalauja aiškių sutarties šalių ketinimų,
kylančių iš sutarties ar bylos aplinkybių. Faktinių aplinkybių sąrašo ar kitokių kriterijų pati Romos
konvencija nenustato. Faktinės aplinkybės gali būti įvairios ir net nebūtinai tiesiogiai susijusios su pačia
darbo sutartimi.
Pagal Roma I reglamento 3 straipsnį, numanomas pasirinkimas turi būti aiškiai parodytas sutarties
sąlygomis arba bylos aplinkybėmis: Nuoroda i kolektyvinius susitarimus; Nuoroda į kolektyvinę sutartį,
sudarytą tarp darbdavio ir Skrydžių palydovų asociacijos. Nuoroda į tam tikros valstybės įstatymą taip
pat gali būti laikoma taikytinos teisės pasirinkimo išraiška.
Spręsdami dėl to, ar buvo tarp šalių pasirinkimas dėl taikytinos teisės, teismai rėmėsi ir kitomis
aplinkybėmis, pavyzdžiui, sutartyje numatyta darbuotojo darbo vieta, kalba, kuria sudaryta sutartis, vieta,
kurioje mokamas darbo užmokestis, bei kokia valiuta jis yra mokamas.

BYLOS:
3K-3-36/2012: Dėl to tokiu atveju, kada darbuotojas yra pasiunčiamas į tarnybinę komandiruotę ir
būdamas joje atlieka darbo sutartimi ar kitais papildomais susitarimais su darbdaviu sulygtas darbo
funkcijas sulygtoje darbo vietoje, sulygtu darbo laiku, darbdavio pavedimu ar jo interesais absoliučiai
visas buvimo komandiruotėje laikas negali būti laikomas darbo laiku, nes ir komandiruotėje atliekant
darbo funkcijas įstatymu yra išskiriamas kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos
(pamainos) laikas, kuris neįeina į darbo laiką (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalies 5 punktas).
Vadinasi, tokiu atveju, kada ieškovas susižalojo, nors ir būdamas komandiruotėje, bet ne dėl darbo
veiklos darbo vietoje, ne kelionėje į darbą ar iš darbo, ne darbo metu, o buityje, gyvenamojoje vietoje
kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu, kada darbdavys neturi darbuotojo
kontrolės teisės, ir būdamas neblaivus, negali atsirasti darbdavio materialiosios atsakomybės dėl
darbuotojo susižalojimo patirtų turtinių ir neturtinių praradimų, nes žalos atsiradimas negali būti
traktuojamas kaip susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnio 6 punktas).
3K-3-1093/2003: Lietuvos Respublikos pilietis su ieškiniu, nurodydamas, kad nuo 1999 m. įmonei
„Tricroft Internaytional LTD“ priklausančiame laive, plaukiojančiame su Belizo vėliava, kol laivas buvo
remontuojamas Klaipėdos jūrų uoste pagal terminuotą darbo sutartį dirbo 2-uoju kapitono padėjėju.
Ieškovas nurodo, jog 2002 m. įsakymu jis buvo atleistas iš darbo dėl etatų mažinimo, nors nebuvo įspėtas
apie atleidimą ir etatų mažinimo nebuvo. Ieškovas prašo teismo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir
priteisti dvylikos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją bei neišmokėtą darbo
užmokestį. Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nurodė, kad pagal
Prekybinės laivybos įstatymo65 5 straipsnio 5 dalį laivo įgulos teisinę padėtį nustato valstybės, su kurios
vėliava laivas plaukioja, teisės aktai. Laivo įgulos narių ir laivo valdytojo santykius nustato valstybės, su
kurios vėliava laivas plaukioja, teisės aktai, jeigu sutartyje, reguliuojančioje šiuos santykius, nenustatyta
kitaip. Teismas nurodė, kad darbo santykius tarp šalių reguliuoja Belizo teisės aktai bei sudaryta darbo
sutartis. Pažymėta, kad darbo sutartis buvo sudaryta laivo remonto laikotarpiui, kadangi laivo remontas
buvo baigtas, atsakovas turėjo teisę pagal darbo sutarties 2.1 punktą atleisti ieškovą iš darbo. Teismas
padarė išvadą, kad atsakovas „Tricroft International LTD“ neatsiskaitė su ieškovu ir liko skolingas pinigų
sumą, lygią nesumokėtam darbo užmokesčiui. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą paliko
nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju darbo santykiams tarp ginčo šalių turi būti
taikomi Belizo teisės aktai ir negali būti taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau pirmosios
instancijos teismas, konstatavęs, kad turi būti taikoma užsienio teisė, nors ir atmetė ieškovo prašymą
taikyti Lietuvos Respublikos įstatymus, užsienio, t.y. Belizo, teisės irgi netaikė, o apeliacinės instancijos
teismas tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, nustačius, kad pagal
Prekybinės laivybos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį taikytina Belizo teisė, teismai privalėjo nustatyti Belizo
teisės turinį ex officio (savo iniciatyva) ir ją taikyti, tačiau to nepadarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisėjo kolegija konstatavo, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai taikė ir aiškino minėtas teisės
normas, todėl priimti teismų sprendimai yra naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios
instancijos teismui. Kasacinis teismas akcentavo, jog nagrinėjant bylą iš naujo būtina nustatyti Belizo
teisės turinį ir taikyti Belizo teisę, o nepavykus nustatyti Belizo teisės turinio taikyti Lietuvos
Respublikos teisę.
5 paskaita - JA taikytina teisė
Įmonėms taikytina teisė reguliuoja visus klausimus, susijusius su bendrovės egzistavimu, jos
funkcijomis, organizacine struktūra, atsakomybe ir pasibaigimu (E. Rabel).
Lietuvos nacionalinės teisinės sistemos įmonėms taikytinos teisės sfera (CK 1.20 str. 1 d.): 1) JA teisinė
forma ir statusas; 2) JA steigimas, reorganizavimas ir likvidavimas; 3) JA pavadinimas; 4) JA sistema ir
jų kompetencija; 5) JA civilinė atsakomybė; 6) JA atstovavimas; 7) įstatymų ir steigimo dokumentų
pažeidimo teisinės pasekmės.
Pagal kokios valstybės įstatymus nustatyti, UAB visuotinis akcininkų susirinkimas viršijo savo
kompetencija ar ne? Atsakymo ieškome lex fori kolizinėse normose. Lyginamoji analizė atskleidžia, kad
skirtingų nacionalinių teisės sistemų kolizinės normos nukreipia į skirtingas valstybes → egzistuoja
skirtingi įmonėms taikytinos teisės parinkimo kriterijai.
Esminiai JA instituto pokyčiai: a) apie XIV a. - iškristalizuota JA atskirumo nuo jo dalyvių (savininkų)
idėja; b) XVIII a.–XIX a. - atsirado pelno siekiantys ir naryste pagrįsti JA – bendrovės; c) XIX a.–XX a.
- bendrovių akcijomis imta prekiauti biržose – teisė į JA tapo viešosios apyvartos objektu, ko pasekoje
atsirado ribotos atsakomybės bendrovės. d) nuo 2PK ir iki šiol - JA nebėra tik nacionalinės teisės darinys,
JA veikimo zona peržengia įsisteigimo valstybės teritoriją – JA tampa tarptautinės privatinės teisės
objektu.
Visi istoriniai juridinio asmens pokyčiai – juridinio asmens atskirumo nuo jo dalyvių idėjos įtvirtinimas
teisės normose, pelno siekiančių naryste pagrįstų juridinių asmenų – bendrovių atsiradimas bei teisės į
juridinį asmenį tapimas viešosios apyvartos objektu, taip pat faktas, kad juridinis asmuo jau nebėra tik
nacionalinės teisės darinys, nes jo veikimo zona peržengia įsisteigimo valstybės teritoriją, kiekvieną kart
reikalaudavo kritiškai įvertinti juridinio asmens doktriną.
Romėnų teisė laikė, kad teisė egzistuoja tik dėl žmogaus, kuris yra tikrasis jos subjektas – hominum
causa ius constitutum est. Visi kiti civilinės teisės subjektai buvo laikomi sukurti žmogaus, įskaitant
juridinius asmenis. Vadinasi, priklausomai žmogaus valios, išdėstytos teisės normose, juridinis asmuo
gali būti pripažįstamas juridiniu asmeniu arba nepripažįstamas.
Skirtingose valstybėse – skirtingi žmonės – skirtinga teisė. Vadinasi, priklausomai nuo valstybės vienas
ir tas pats juridinis asmuo gali egzistuoti arba ne? Juridiniam asmeniui tapus tarptautinės teisės objektu,
atsakymų į klausimą pradeda ieškoti tarptautinės privatinės teisės šakos mokslas. Atsakymai randami
analizuojant juridinio asmens prigimties koncepcijas.
JA prigimties teorijos: 1) Sutarties: Teiginys: JA – sutartis tarp dviejų ar daugiau teisės subjektų, kurie
susitaria sujungti savo turtą, kad ateityje galėtų dalintis galimu pelnu. Sutarties koncepcija JA mato kaip
grupės žmonių susitarimą. 2) Agregato: Teiginys: JA - įrankis dalyvių tikslams pasiekti, neturi jokio
autonomiškumo, tiesiog kolektyvinės dalyvių valios perteikėją. Ši teorija pirmiausia atkreipia dėmesį į
dalyvių interesų apsaugą. 3) Fikcijos: Kūrėjai F.K.Savigny, Austin,G. Puchta,E.Bierling. Teiginys: JA –
tai teisinės technikos priemonė, kuriai prielaidas sukurti sudaro valstybė, ir naudojama tik dėl teisinių
tikslų ir tik privatinėje teisėje. Jei bendrovė įsteigiama ir veikia pagal teisės aktų reikalavimus, teisės
požiūriu bendrovė tampa atskiru asmeniu nuo jos dalyvių.
Fikcijos teorijos autorių požiūriu, juridinis asmuo yra tiesiog dirbtinis valstybės valios kūrinys, o ne
tikrasis teisės subjektas, todėl valstybės prerogatyva yra savavališkai suteikti arba atimti jam teises ir
pareigas, kurios konkrečiu istoriniu laikotarpiu, valstybės požiūriu, yra būtinos. Todėl fikcijos teorijos
būdingiausias bruožas – valstybės teisės reguliuoti juridinio asmens veiklą pabrėžimas.
Fikcijos teorijos iliustracija: Salomon v. Salomon & Co Ltd. P. Salomon perleido savo įmonę įsteigtai
ribotos atsakomybės kompanijai Salomon & Co Ltd., kurios akcininkais tapo Salomon, jo 5 vaikai ir
žmona. Salomon laikė, kad jo kompanijai perleistas turtas buvo vertingesnis, todėl savo vardu įformino
10 000 svarų paskolą. Po metų įmonė bankrutavo. Kreditoriai kreipėsi į kompaniją, tačiau Salomon turėjo
pirmumo teisę prieš kreditorius. Kreditoriai kreipėsi į teismą, įrodinėdami kad p. Salomon ir Salomon &
Co Ltd. yra tas pats asmuo, todėl kompanijos skolos yra p. Salomon skolos.
Lordų rūmai: “Bet kokiam dirbtiniam teisės įrankiui svarbu tik tai, kad teisė turi jį pripažinti
nesigilindama į motyvus, kuriais vadovavosi steigėjai. Įkurta kompanija turi būti traktuojama kaip
kiekvienas kitas savarankiškas asmuo, nepriklausomai nuo to, norėjo ar ne Salomon veikti kompanijos
vardu, todėl iš to negalima dalyti išvados, kad tai prieštarauja įstatymui”
4) Realinė: Kūrėjai O. Gierke, F. Maitland. Teiginys: Juridinis asmuo – realiai egzistuojantis socialinis
organizmas, t.y. organizuotas susivienijimas, visuomeninis organizmas su visuomeniniais organais,
atsirandantis nepriklausomai nuo valstybės valios, kaip socialinė realybė.
Realinė teorija daugiausia dėmesio skiria juridinio asmens teisiniam subjektiškumui, jo valios atskirumui
nuo dalyvių valios, atstovaujama juridinio asmens valdymo organų. Taip pat ši teorija pabrėžia visų
dalyvaujančiųjų juridinio asmens veikloje interesų pusiausvyros būtinumą.
Įmonėms taikytinos teisės nustatymo kriterijai klasifikuojami (prof. I. Vėgėlė, 2002):
A. Fikcijos teorijos pagrindu – formalūs kriterijai: 1. Steigėjų laisvė pasirinkti taikytiną teisę: Kriterijaus
esmė: Asmenys, sukuriantys juridinį asmenį ir sudarydami steigimo sutartį, ar vienas asmuo,
sudarydamas kitą steigimo dokumentą, šiuose dokumentuose pasirenka įmonei taikytina teisę.
Pagrindimas: Steigėjų laisva valia. Valstybių nėra naudojamas.
2. Inkorporacijos arba steigimo vietos kriterijus: Kriterijaus esmė: Įmonei taikoma teisė tos valstybės,
kurioje yra įsteigta arba įkurta įmonė ir įregistruoti jos įstatai ar kitas atitinkamas steigimo dokumentas.
Registruota buveinė, nebūtinai turi sutapti su realia. Priklausomai nuo registracijos, gali turėti viena arba
kelis domicilijus. Pagrindimas: Tik valstybė, kurioje sukuriamas koks nors struktūrinis vienetas, gali
suteikti šiam subjektui teisinį subjektiškumą, taigi tos valstybės teisė turi būti taikoma šiam subjektui.
Taiko bendrosios teisės sistemos valstybės ir kai kurios kontinentinės, pvz. Danija, Olandija, Airija,
Didžioji Britanija, JAV.
3. Įmonės buvimo vieta: Kriterijaus esmė: Steigėjai konkrečiame dokumente turi pasirinkti ir įtvirtinti
įmonės buveinę, pasirinkta buveinė turi būti reali. Pagrindimas: Steigėjų laisva valia. Taikomas retai,
nesiremia nei viena EB narė. 4. Kontrolės kriterijus (arti realinės teorijos): Kriterijaus esmė: Įmonei
taikytina tos valstybės teisė, kurios piliečiai yra įmonės dalyviai. Kadangi iš tos valstybės, kurios
piliečiai valdo įmonę yra kilęs įstatinis kapitalas, tai tos valstybės teisė turi būti taikoma. Pagrindimas:
poreikis nustatyti tikrąją kapitalo priklausomybę. Taikymas labai ribotas.
B. Realinės teorijos pagrindu – realūs kriterijai: 1. Pagrindinės veikimo vietos arba realios buveinės:
siège d'exploitation. Kriterijaus esmė: Bendrovė yra susijusi artimiausiai su ta valstybe, kurioje pagrinde
vykdo savo veiklą, todėl tos valstybės teisė turėtų būti taikoma. Pagrindimas: Bendrovė susijusi
labiausiai su ta valstybe, kurioje veikia. Taikymas labai ribotas.
2. Valdymo organų, centrinės administracijos buvimo vietos arba realios buveinės - siege reel:
Kriterijaus esmė: įmonei taikytinos teisės nustatymo tikslais nurodo valstybę, kurioje veikia įmonės
valdymo organai, administracinis centras arba, kur įgyvendinami pagrindiniai įmonės valdymo organų
sprendimai. Remiantis kriterijumi įmonės reali buveinė turi būti toje pačioje valstybėje, kurioje yra
įmonės registruota buveinė. Pagrindimas: Tai yra vieta, kurioje yra deklaruojamas subjektiškumas.
Kontinentinės teisės valstybės, pvz. Vokietija, Prancūzija, Belgija, Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas.
3. Tikslo kriterijus: Kriterijaus esmė: taikoma tos valstybės teisė, kur įmonė pasiekia savo tikslus.
Pagrindimas: Bendrovė labiausiai susijusi su ta vieta, kurioje pasiekiami tikslai. Netaikomas, teorinis.
IŠVADA - TPT bendro įmonėms taikytino teisės kriterijaus nėra. Du plačiausiai paplitę kriterijai: 1)
inkorporacijos (arba steigimo vietos) bei 2) siège réel (arba realios buveinės). Rečiau taikomas dar ir šis
kriterijus: 3) Pagrindinės veikimo vietos – siège d'exploitation.
Inkorporacijos ir siège réel kriterijai: Inkorporacijos principas XVIII a., susiformavo stipriose jūrinėse
valstybėse, tokiose kaip Anglija ar Olandija, kurių įmonės dažnai užsiėmė komercine veikla užjūrio
valstybėse. Remiantis šiuo principu, įmonės steigimą, veiklą, valdymo organų sudarymą ir jų
kompetenciją bei įmonės likvidavimą reguliuoja tos valstybės teisė, kurioje įmonė įsikūrusi ir kurioje yra
įmonės registruota buveinė.
Pagrindinis inkorporacijos principo bruožas yra įmonėms suteikiama galimybė veikti užsienio
valstybėse, tuo pat metu išliekant įsikūrimo valstybės teisės subjektu. Taigi, remiantis šiuo principu,
įmonės registruotos buveinės vieta nebūtinai turi sutapti su įmonės pagrindinės buveinės vieta ar su vieta,
kurioje įmonė vykdo savo ūkinę veiklą. Įmonės registruotos buveinės vietos valstybė gali neturėti jokio
ryšio su įmone, išskyrus tai, kad įmonei yra taikoma šios valstybės teisė.
Pagrindinė įmonių mobilumo problema, remiantis inkorporacijos principu, yra ta, kad kartą jau įkurta ir
turinti savo registruotą buveinę vienoje valstybėje, įmonė negali pakeisti jai taikytinos teisės ir perkelti
savo registruotos buveinės į kitą valstybę. Remiantis inkorporacijos principu įmonei taikytina teisė yra
nustatoma pagal jos registruotos buveinės vietą, todėl atlikus tokį perkėlimą šis kriterijus bus panaikintas.
Tokiu atveju įmonė praras savo teisinį subjektiškumą įsikūrimo valstybėje ir turės būti likviduojama.
Realios buveinės principas susiformavo XIX a. žemyninės Europos valstybėse, pirmiausia Vokietijoje ir
Prancūzijoje, siekiant užkirsti kelią šalyje įsisteigusių įmonių persikėlimui į kaimynines valstybes
Realios buveinės principas remiasi prielaida, kad įmonės steigimo, veiklos ir likvidavimo klausimus turi
spręsti tos valstybės teisė, kurioje įmonė vykdo savo ūkinę veiklą, kadangi ši valstybė yra labiausiai
veikiama įmonės vykdomos veiklos.
Taigi, jungiamasis kriterijus nustatant įmonei taikytiną teisę, remiantis šiuo principu, yra vieta kurioje
yra įmonės pagrindinė buveinė. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad perkeliant įmonės registruotą
buveinę neturėtų kilti problemų, kadangi jungiamasis kriterijus pagal kurį nustatoma įmonei taikytina
teisė nėra įmonės registruota buveinė. Tačiau praktikoje dauguma valstybių, kurių įmonių teisė remiasi
šiuo principu, reikalauja, kad tarp įmonės įsikūrimo valstybės ir įmonės pagrindinės buveinės valstybės
būtų tiesioginis ryšys, t.y., kad įmonės pagrindinė buveinė būtų toje pačioje valstybėje, kurioje yra ir
įmonės registruota buveinė.
Realios buveinės principo taikymas įmonių tarpvalstybinio mobilumo galimybes daro neįmanomomis.
Bandymas perkelti įmonės pagrindinę buveinę į kitą valstybę pažeistų jungiamąjį kriterijų pagal kurį yra
nustatoma įmonei taikytina teisė ir įmonė turėtų būti likviduota įsikūrimo valstybėje. Vienoje valstybėje
įsikūrusiai įmonei siekiant perkelti savo pagrindinę buveinę į realios buveinės principu besiremiančią
valstybę, persikėlimo valstybė reikalautų jog įmonė visų pirma būtų likviduota įsikūrimo valstybėje, o
tada per nauji įkurta persikėlimo valstybėje.
Atitinkamai įmonė, kuri nori perkelti savo registruotą buveinę į inkorporacijos principu
besivadovaujančią valstybę turės būti joje naujai įsteigta, kad jai būtų pradėta taikyti persikėlimo
valstybės teisė.
Inkorporacijos principu besivadovaujančios valstybės taipogi pripažįsta įmones įkurtas užsienio
valstybėse, tačiau ūkinę veiklą vykdančias jų teritorijoje. Šiuo principu besiremiančios valstybės,
tokioms įmonėms dažniausiai nekelia reikalavimo per naujo jose įsisteigti. Tačiau tokios įmonės dažnai
yra laikomos pseudo užsienio įmonėmis ir privalo būti registruotos atitinkamuose valstybės registruose
bei pateikti tam tikrą viešą informaciją apie savo vykdomą veiklą. Visgi tokie reikalavimai neprilygsta
reikalavimui įmonei įsikurti per naujo, tam, kad ji būtų pripažinta.
Inkorporacijos kriterijaus pranašumai: a) Galimybė perkelti veiklą, administracijos centrą, valdymo
organus į kitą valstybę, neprarandant teisinio subjektiškumo. b) Nesudėtingas ir aiškus inkorporacijos
kriterijaus taikymas. Inkorporacijos kriterijaus trūkumai: a) Taikytinos teisės neprarandant teisinio
subjektiškumo pakeisti negalima. b) Gali neegzistuoti ryšys su valstybe, kurioje buvo įsteigtas JA.
Siège réel kriterijaus pranašumai: 1) Egzistuoja stiprus ryšys su valstybe, kurioje veikia JA. 2) Kai kurios
šį kriterijų taikančios valstybės, suteikia galimybę pakeisti administracijos centro ar valdymo organų
buvimo vietą, neprarandant teisinio subjektiškumo.
Siège réel kriterijaus trūkumai: 1) Skirtingų valstybių, taikančių šį kriterijų apibrėžimai skiriasi, todėl
net tarp šį kriterijų taikančių valstybių kyla problemų nustatant taikytiną teisę – sudėtingas taikymas. 2)
Dažniausiai nėra galimybės perkelti administracijos centrą ar valdymo organus į kitą valstybę
neprarandant teisinio subjektiškumo, nes reikalaujama, kad registruota buveinė sutaptu su realia.
Lietuvos teisėje taikomi kriterijai: CK 1.19 str. 1 d.: Užsienio JA civilinis teisnumas nustatomas pagal
valstybės, kurioje šie JA yra įsteigti, teisę.
Kauno apygardos teismo 2011-09-14 nutartis civ. b. Nr. 2S-1570-264/2011: „Pagal Lietuvos tarptautinės
privatinės teisės normose įtvirtintą inkorporacijos principą užsienio juridinių asmenų civilinis teisnumas
nustatomas pagal valstybės, kurioje šie asmenys įsteigti, teisę (CK1.19 str. 1 d.)“.
Ar inkorporacijos kriterijus neturi išlygų? Ar tai vienintelis kriterijus? CK 1.19 str. 2 d.: Jeigu JA steigimo
tvarka buvo pažeista, jo civilinis teisnumas nustatomas pagal faktinės jo veiklos vietos valstybės teisę.
CK 1.19 str. 3 d.: Nesvarbu, kurioje valstybėje buvo įsteigtas JA, jo padalinių civilinis teisnumas
nustatomas pagal LR teisę, jeigu LR yra padalinio buveinė, verslo arba kitos veiklos pagrindinė vieta.
CK 1.21 str. 1 d.: Užsienio JA atstovybėms ir filialams, įregistruotiems LR, taikoma LR teisė.
Kauno apygardos teismo 2014-09-16 nutartis civ. b. Nr. B2-2495-264/2014:
„Atsižvelgiant į tai, kad užsienio JA filialams, įregistruotiems LR, taikoma Lietuvos Respublikos teisė
(CK1.21 str. 1 d.), užsienio JA filialas, įsteigtas LR, taip pat neturi civilinio teisnumo ir veiksnumo bei
atitinkamai negali būti savarankišku byloje dalyvaujančiu asmeniu (CPK 38 str. 1d. CK 2.53 str. 2 d.).“
2S-1570-264/2011: „JA – tiek nacionalinio, tiek ir užsienio filialas yra tik jį įsteigusio JA struktūrinis
padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas ar dalį JA funkcijų (CK 2.53 str. 1 d.). Tai nėra JA,
todėl negali būti savarankišku teisės subjektu (CK2.53 str. 2 d.). Esant tokioms aplinkybėms, procesas
prieš nacionalinio ar užsienio JA įsteigtą filialą negali būti pradėtas.“
CK 1.19 str. 4 d.: JA‘ų, kurių viena yra LR, o kita – užsienio valstybėje, susijungimas, prijungimas arba
buveinės perkėlimas turi įtakos jų civiliniam teisnumui LR tik tuo atveju, jeigu šie veiksmai buvo atlikti
pagal abiejų valstybių teisę.
CK 1.22 str. 1 d.: Jeigu pagal užsienio teisę įsteigtas JA veikia LR, tai asmenų, veikiančių to JA vardu ir
interesais, civilinė atsakomybė nustatoma pagal LR teisę. Kriterijus: siege reel (realios buveinės).
CK 1.22 str. 2 d.: JA negali reikalauti pripažinti negaliojančiu savo organo ar kito atstovo, viršijusio
kompetenciją (įgaliojimus), sudarytą sandorį, jeigu jų įgaliojimų apribojimai nenustatyti kitos sandorio
šalies nuolatinės gyvenamosios ar buveinės valstybės teisėje, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis
žinojo ar atsižvelgiant į jos padėtį ar santykius su kita šalimi turėjo žinoti tuos apribojimus. Siege reel
kriterijus.
EB kriterijai ir įsisteigimo teisė: Skirtinos įsisteigimo rūšys: Pirminis įsisteigimas – steigimasis, su kuriuo
siejama pagrindinė veikla; Antrinis įsisteigimas – steigimasis, kuris yra priklausomas nuo pagrindinio
steigimosi.
Įsisteigimo teisė - EB sutarties 43 str. (ex 52 str.): „Vienos valstybės narės nacionalinių subjektų
įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami“. „Draudžiami ir
apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės
teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves“.
Reikia skirti: Įsisteigimo teisė vs. Laisvas prekių/paslaugų judėjimas, Įsisteigimo teisė vs. Laisvas
kapitalo judėjimas. Požymiai skiriantys: a) Tęstinė, nuolatinio pobūdžio veikla; b) Steigiamasi nuolatinei
veiklai; c) Paslaugų gavėjas yra toje pačioje valstybėje narėje, kaip ir įsisteigęs asmuo – paslaugos
tiekėjas.
EB sutarties 48 str. (ex 58 str.): „Bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę IR Europos
Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame
skyriuje prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims“. Visi kriterijai.
Išvada - EB sutartyje nėra įtvirtinto vieno pripažinto kriterijaus, EB sutartis steigimosi laisvės aspektu
visus tris kriterijus laiko tinkamais.
Daily mail byloje įmonė mokesčių tikslais siekė perkelti savo centrinę administraciją (realią buveinę) iš
Didžiosios Britanijos į Olandiją. Abi valstybės nustatyti įmonėms taikytiną teisę taiko inkorporacijos
teoriją. Olandijos teisė nedraudžia užsienio įmonėms įkurti centrinę administraciją Olandijoje, tačiau
Didžioji Britanija draudžia įmonėms, kurios mokesčių tikslais yra Didžiosios Britanijos rezidentės,
perkelti rezidenciją į kitą valstybę be iždo sutikimo. Įmonei nebuvo suteiktas sutikimas ir, remiantis
Didžiosios Britanijos teise, ji neturėjo teisės pakeisti rezidencijos, t.y. perkelti savo centrinės
administracijos į kitą valstybę.
Teisiniai klausimai: 1) Ar Bendrijos sutarties 43 ir 48 str. suteikia teisę bendrovei, įsteigtai vienoje
Valstybėje narėje ir joje turinčiai registruotą buveinę, perkelti centrinę administraciją ir kontrolę į kitą
Valstybę narę? 2) Jei taip, ar Valstybė narė tokią bendrovės teisę gali riboti, reikalaudama bendrovę gauti
Valstybės narės institucijų sutikimą?
Atsakydamas į pirmą klausimą teismas nurodė: „Even though those provisions are directed mainly to
ensuring that foreign nationals and companies are treated in the host Member State in the same way as
nationals of that State, they also prohibit the Member State of origin from hindering the establishment in
another Member State of one of its nationals or of a company incorporated under its legislation which
comes within the definition contained in Article 58.“ The rights guaranteed by Article 52 et seq. would
be rendered meaningless if the Member State of origin could prohibit undertakings from leaving in order
to establish themselves in another Member State.
Tačiau atsakydamas į antrą klausimą teismas atsakė taip: „nacionalinės teisės skirtumus dėl įmonėms
taikytinos teisės kriterijų ir klausimo ar gali, ir jei taip, tai kokiu būdu, įmonės, kurios yra įsteigtos
remiantis nacionaliniais įstatymais, perkelti savo registruotą buveinę ar realią buveinę, EB sutartis laiko
problemomis, kurios nėra išspręstos steigimosi teisės taisyklėmis”. “...EB sutarties 43 ir 48 str. negali
būti interpretuojami kaip suteikiantys įmonėms, įsteigtoms pagal valstybės narės įstatymus, teisės
perkelti centrinę vadovybę, įmonės kontrolę ir centrinę administraciją į kitą valstybę narę, išlaikant teisinį
subjektiškumą įmonės, įsteigtos pagal pirmosios valstybės narės teisę.”
Prof. I. Vėgėlė (2002):
Šis Teismo teiginys galioja remiantis “ dabartine EB teisės būkle” ir ši problema “turi būti sprendžiama
ateities teisės aktais ar konvencijomis“ .
Taigi Teismas “palieka atviras duris” savo teiginių Daily Mail byloje peržiūrėjimui, kai tik ateityje atsiras
teisės aktai, suteiksiantys teisę įmonei perkelti realią buveinę, ar kai, Teismo nuomone, EB teisė pasikeis
pakankamai, kad įmonėms būtų suteikta pirminio steigimosi teisė Europos Bendrijose. Turint omenyje
Teismo teiginius Daily Mail byloje, nemaža dalis teisės mokslininkų entuziastingai sutiko sprendimą
Centros byloje ir jį aiškino kaip pakeičiantį Teismo nuomonę į tam tikrus klausimus, išdėstytus Daily
Mail. Jų nuomone, po sprendimo Centros byloje valstybės narės privalo suteikti teisę įmonėms, įsteigtos
pagal kitos valstybės narės įstatymus, turėti pagrindinę veiklos vietą (ir kai kurie teisininkai netgi
apeliuoja į realią buveinę) kitoje valstybėje narėje, steigiant pastarojoje filialą ir tuo pačiu išlaikant
įmonės teisinį subjektiškumą.
Überseering faktai ir procesas: Überseering, bendrovė įsteigta ir įregistruota 1990 m. Nyderlanduose
nusipirko žemės sklypą su pastatais Vokietijoje. Überseering pasamdė Vokietijos bendrovę NCC
atnaujinti pastatus Vokietijoje. NCC darbus atliko, tačiau Überseering nebuvo patenkinta darbų kokybe.
1994 metais visos Überseering akcijos buvo perleistos Vokietijos piliečiams ir rezidentams. Überseering
kreipėsi į Vokietijos teismus (Landgericht, o po to į Oberlandesgericht) prašydama, kad bendrovė NCC
atlygintų dėl netinkamos darbų kokybės padarytus nuostolius. Vokietijos teismai ieškinio nenagrinėjo,
pažymėdami, kad Überseering Vokietijoje neturi teisinio subjektiškumo (tame tarpe ir procesinio), nes
nors ir perkėlė savo administraciją ir kontrolę iš Nyderlandų į Vokietiją, bendrovės Vokietijoje
neperregistravo.Bendrovė apskundė šį sprendimą Aukščiausiajam Federacijos teismui
(Bundesgerichtshof), kuris ir kreipėsi į ETT.
TEISINIS KLAUSIMAS: Ar situacijoje, kur bendrovė įsteigta pagal A valstybės narės įstatymus ir šioje
valstybėje turi registruotą buveinę, o pagal B valstybės narės įstatymus yra laikoma faktiškai perkėlusi
administracinį centrą į B valstybę narę, Bendrijos sutarties 43 ir 48 str. draudžia B valstybei narei paneigti
bendrovės veiksnumą, ir tokiu būdu teisę kreiptis į teismą šios valstybės teismuose, tam kad galėtų
priversti kitą bendrovė, įsteigtą B valstybėje narėje įvykdyti sutartį?
ETT nustatė, kad laisvo asmenų judėjimo būtina sąlyga yra bendrovės pripažinimas bet kurioje valstybėje
narėje, kurioje ji siekia įsikurti (59 dalis). ETT teigė, kad bendrovės egzistavimas yra neatskiriamas nuo
jos teisinio subjektiškumo, nes bendrovė egzistuoja tik dėka nacionalinės teisės [], kuri apibrėžia jos
įsteigimą ir funkcionavimą (81 dalis). Vadinasi, bendrovės nepripažinimas (kaip teisės subjekto) ar
reikalavimas persiregistruoti Vokietijoje (suprantama, to pasėkoje bendrovė turi būti išregistruota
Nyderlanduose ir registruojama kaip naujas teisės subjektas Vokietijoje) yra EB steigimosi teisės
ribojimas (82 dalis). Teismas šioje byloje neįžvelgė ir pateisinimų minėtam ribojimui, nors ir pažymėjo,
kad nėra neįmanoma pateisinti ribojimo tokiais imperatyviais reikalavimais, kurie nustatomi bendrųjų
interesų pagrindu, kaip kreditorių interesų apsauga, mažųjų akcininkų, darbuotojų ar mokesčių institucijų
apsauga. Visgi nacionalinė taisyklė, įtvirtinanti bendrovės nepripažinimą, negali būti pateisinama, nes,
Teismo nuomone, tokia taisyklė būtų lygiavertė įmonių steigimosi laisvės neigimui.
Pažymėtina, kad šioje byloje ETT pirmą kartą analizavo bendrovės pripažinimo klausimą ir jį sprendė
valstybės, kuri nepripažįsta bendrovės, nenaudai. Teismas, aiškiai skirdamas išvykimo ir atvykimo teisių
grupes, šioje byloje išimtinai analizuoja situaciją, kai vienos valstybės teisės subjektas nėra pripažįstamas
kitoje valstybėje, kurioje siekia įsisteigti. Taigi analizuojama teisė atvykti į kitą valstybę narę, perkeliant
į šią valstybę centrinę vadovybę.
Svarbu pabrėžti, kad Teismas neužkerta kelio valstybėms narėms taikyti realios buveinės kriterijaus,
vieno iš dviejų labiausiai paplitusių Europoje juridiniams asmenims taikytinos teisės kriterijaus, tačiau
apriboja jo taikymą, jei jo taikymo pasėkoje įmonė nėra pripažįstama, arba, netenka teisinio
subjektiškumo valstybėje, kurioje siekia įgyvendinti steigimosi laisvę.
CENTROS BYLA: Ponia ir ponas Bryde, kurie buvo Danijos piliečiais ir rezidentais, 1992 metais įkūrė
ribotos atsakomybės bendrovę Centros Ltd Anglijoje ir Velse. Centros Ltd nuo įsteigimo dienos
Didžiojoje Britanijoje nevykdė jokios ūkinės veiklos. O kadangi Didžiosios Britanijos teisė nenustato
jokių minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimų ribotosios atsakomybės bendrovėms, Centros įstatinis
kapitalas, kuris sudarė £ 100 (maždaug 1 000 Danijos kronų), niekada nebuvo įmokėtas. Įmonės akcinis
kapitalas buvo sudarytas iš dviejų akcijų, atitinkamai nuosavybės teise valdomų ponios ir pono Bryde,
kuris buvo įmonės generalinis direktorius. Centros registruota buveinė buvo Didžiojoje Britanijoje, pono
Bryde draugo namuose.
Tais pačiais metais Centros kreipėsi į Danijos prekybos ir įmonių valdybą (dan. – Erhvervs-og
Selskabsstyrelsen), priklausančią Danijos Prekybos Departamentui , siekiant įkurti Centros filialą
Danijoje. Remiantis Danijos privačių ribotosios atsakomybės bendrovių įstatymu (dan. –
Anpartsselskabslov), privačios ribotos atsakomybės bendrovės ir panašios teisinės formos užsienio
bendrovės, kurios yra įsteigtos vieno je iš EB valstybių narių, turi teisę vykdyti ūkinę veiklą per Danijoje
įkurtą filialą. Danijos prekybos ir įmonių valdyba atsisakė registruoti minėtos įmonės filialą Danijoje.
Atsisakymas buvo grindžiamas inter alia tuo, kad Centros, kuri nevykdė ūkinės ve iklos Didžiojoje
Britanijoje, Danijoje faktiškai siekė įkurti ne filialą, o pagrindinę veiklos vietą (angl. – principal
establishment), tuo pažeisdama ribotosios atsakomybės bendrovėms Danijoje taikomas taisykles dėl
minimalaus įstatinio kapitalo, kuris turi būti ne mažesnis nei 200 000 Danijos kronų.
Atsisakymas registruoti filialą buvo apskųstas Danijos teisminėms institucijoms. Danijos teismuose
Centros teigė, kad teisėtai įsteigta Didžiosios Britanijos bendrovė turi teisę įkurti filialą Danijoje pagal
EB sutarties 43 ir 48 straipsnius [2]. Remdamasi jau minėtu ETT aiškinimu Segers byloje [3], Centros
teigė, kad ūkinės veiklos nevykdymas Didžiojoje Britanijoje, neturi jokios įtakos steigimosi teisės
įgyvendinimui. Iš kitos pusės Danijos prekybos ir įmoni ų valdyba savo sprendime atsisakyti registruoti
filialą Danijoje neįžvelgė EB sutarties 43 ir 48 straipsnių pažeidimo, nes Centros filialo steigimas
Danijoje, minėtos institucijos nuomone, buvo būdas išvengti nacionalinių minimalaus įstatinio kapitalo
taisyklių, be to, toks atsisakymas yra pateisinamas kreditorių apsaugos tikslais bei siekiu išvengti
apgaulės (angl. – fraud) įmonės nemokumo atvejais Danijos prekybos ir įmonių valdyba atsisakė
registruoti minėtos įmonės filialą Danijoje. Atsisakymas buvo grindžiamas inter alia tuo, kad Centros,
kuri nevykdė ūkinės ve iklos Didžiojoje Britanijoje, Danijoje faktiškai siekė įkurti ne filialą, o pagrindinę
veiklos vietą (angl. – principal establishment), tuo pažeisdama ribotosios atsakomybės bendrovėms
Danijoje taikomas taisykles dėl minimalaus įstatinio kapitalo, kuris turi būti ne mažesnis nei 200 000
Danijos kronų.
Teisinis klausimas: 1. Ar atsisakymas registruoti filialą bendrovės, kurios registruota buveinė teisėtai yra
kitoje valstybėje narėje, tačiau, kuri nevykdo jokios ūkinės veiklos toje valstybėje narėje, bet yra įkurta
tik tam, kad vykdytų visą ūkinę veiklą per kitoje valstybėje įkurtą filialą, išvengiant minimalaus įstatinio
kapitalo reikalavimų ir įmonės steigimo toje valstybėje, kurioje ketinama vykdyti visą ūkinę veiklą, yra
suderinamas su EB sutarties 43, 46 ir 48 straipsniais?
ATS: Teismas pažymėjo, kad valstybė narė atsisakė registruoti filialą bendrovės, įkurtos pagal kitos
valstybės narės, kurioje ji yra registruota ir kurioje nevykdo jokios ūkinės veiklos, įstatymus.
Filialas buvo kuriamas turint tikslą įgalinti bendrovę vykdyti ūkinę veiklą valstybėje, 3 kurioje yra
siekiama įkurti filialą, bei kartu išvengti bendrovės steigimo toje valstybėje, nes joje yra griežtesni
bendrovių steigimo reikalavimai įstatinio kapitalo formavimo srityje.
Nepaisant to, Teismo nuomone, Danijos institucijų atsisakymas registruoti filialą prieštarauja EB
sutarties 43 ir 48 straipsniams. Teismas pabrėžė, kad toks aiškinimas neužkerta kelio suinteresuotoms
valstybių narių institucijoms imtis apgaulę ribojančių ar baudžiančių už ją priemonių, tiek taikomų pačiai
bendrovei, pasitelkiant į pagalbą valstybę, kurioje bendrovė yra įkurta, tiek taikomų jos dalyviams, kai
nustatoma, kad jie faktiškai, bendrovės formavimo priemonėmis, siekia neteisėtai išvengti savo
įsipareigojimų privatiems ar viešiems kreditoriams, kurie veikia suinteresuotos valstybės narės
teritorijoje, vykdymo. Taigi Teismas nustatė, kad toks Danijos institucijų neveikimas yra EB teisėje
nustatytų teisių ribojimas, kuris, be to, negali būti pateisinamas.
X AB ir Y AB Švedijos kompanijos (X AB – patronuojanti, Y AB – dukterinė) kreipėsi į Pajamų teisės
komisiją prašydamos pateikti preliminarų sprendimą dėl apmokestinimo pagal tris bendrovių
reorganizavimo scenarijus. 58 proc. akcijų turi X AB tiesiogiai, o visa grupė 99,8 proc. Pirmas, Y AB
akcijos išimtinai priklausytų X AB ir kitos Švedijos dukterinės bendrovės. Antras, Z BV, Olandijos
dukterinė bendrovė, kuri priklausytų visiškai X AB, įgytų 15 proc. Y AB akcijų. Trečias, Z BV,
Olandijos dukterinė bendrovė, ir Y GmbH, Vokietijos dukterinė bendrovė, kurios visiškai priklausytų X
AB, turėtų po 15 proc. Y AB akcijų.
Pagal Švedijos pajamų įstatymą tam tikro pobūdžio transakcijos tarp patronuojančios ir dukterinės
įmonės yra leidžiami atskaitymai transakciją vykdančiai kompanijai, ir apmokestinamos pajamos,
transakciją gaunančiai kompanijai, jei patronuojanti turi 9/10 dukterinės bendrovės akcijų. Ši taisyklė
nustato ir vieną papildomą išimtį, jei dukterinė bendrovė absorbuojama patronuojančios per susijungimus
tarp įmonių.
Skatterättsnämnden nusprendė, kad trečiu atveju įmonių susijungimo taisyklė netaikoma. Sprendimas
buvo pagrįstas teismų praktika, vadovaujantis kuria buvo draudžiamas sumarinis dviejų dvigubo
apmokestinimo susitarimų taikymas, tokių kaip Švedijos karalystės sudaryti su Didžiąja Britanija,
Vokietija, Olandija ir kitomis. Pagal teismų praktika dviejų susitarimų vienu metu taikymas yra
atmestinas, nes kiekvieno iš susitarimų nuostatos yra skirtos taikyti tik pasirašiusios valstybės įmonėms,
o ne įmonėms trečiųjų šalių.
Teisinis klausimas: Ar EB sutarties 52, 58, 73b ir 73d str. draudžia nacionalinį reguliavimą, kuris 1 ir 2
situacijos atveju leidžia gauti mokestinę naudą, o 3 atveju ne?
ATS: Teismas išaiškino, kad nors įsisteigimo teisę nustatančios taisyklės pagal jų žodinę išraišką yra
skirtos tam, kad užsienio FA ir JA būtų traktuojami vienodai kaip ir Valstybės narės FA ir JA, tačiau jos
kartu ir draudžia Valstybei nariai trukdyti/riboti jos FA ir JA teisėtai įsisteigti kitoje Valstybėje narėje.
Teismas laikė, kad Švedijos mokestiniai įstatymai, diferencijuodami mokestinių lengvatų atvejus pagal
dukterinių bendrovių buveinių vietą, pažeidė įsisteigimo teisę.

Čekiams ir vekseliams taikytina teisė: Koliziniai klausimai, susiję su čekiais ir vekseliais, sprendžiami
pagal dvi Ženevos konvencijas, vienodai reguliuojančias šiems vertybiniams popieriams taikytinos teisės
klausimus. Konvencijos iš taikytinos teisės klausimus reguliuoja analogiškai.
Vekselis ir čekis – atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonės (finansų prasme). Teisine prasme
VEKSELIS - vertybinis popierius, kuris išrašomas teisės aktų nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo
be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam
asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam, o ČEKIS - šio įstatymo nustatyta tvarka išrašytas mokėjimo
dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo įsako bankui be sąlygų išmokėti čekyje įrašytą pinigų sumą čekyje
nurodytam arba jį pateikusiam asmeniui.
PVZ.: 2 str. vienos konvencijos dėl čekių - asmens, išdavusio čekį, civilinis teisinis veiksnumas, t. y.
galėjimas išduoti čekį, nustatomas pagal jo nacionalinę, t. y. nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės,
teisę (CK 1.16 str.). 2 str. kitos konvencijos dėl vekselių - asmens civilinis teisinis veiksnumas,
nustatomas pagal susitariančiųjų šalių nacionalinius įstatymus, t. y. vekselį išdavusio asmens nuolatinės
gyvenamosios vietos valstybės teisę.
PVZ.: renvoi taikymas: 2 str. tolimesnė dalis vienos konvencijos (dėl čekių) - jeigu nuolatinės
gyvenamo­sios vietos teisė orientuoja į kitos susitariančiosios šalies teisę, ši tei­sė ir taikoma. Jeigu,
pagal nacionalinę teisę, asmuo neturėjo teises išrašyti čekio, tačiau šis buvo išrašytas užsienio valstybėje,
pagal ku­rios teisę asmuo tokią teisę turėjo, tai čekio davėjo veiksnumas nusta­tomas pagal čekio
pasirašymo vietos valstybės teisę; 2 str. tolimesnė dalis kitos konvencijos (dėl vekselių) - Jeigu asmuo,
pagal savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę, negalėjo išduoti vekselio, tačiau jį išdavė
valstybėje, pagal kurios teisę jis galėjo tai padaryti, tai taikoma vekselio pasirašymo vietos valstybės teisė
ir asmuo laikomas veiksniu. Vekselio formai taikoma jo pasirašymo vietos valstybės teisė.
6 paskaita - Teisė, taikytina deliktinėms prievolėms
1.43 straipsnis. Dėl padarytos žalos atsirandančioms prievolėms taikytina teisė: 1. Šalių teisės ir pareigos
pagal prievoles, atsirandančias dėl padarytos žalos, nukentėjusiojo pasirinkimu nustatomos pagal
valstybės, kurioje padarytas veiksmas ar buvo kitokių žalą sukėlusių aplinkybių, teisę arba pagal žalos
atsiradimo vietos valstybės teisę. 2. Jeigu veiksmo padarymo ar kitokių aplinkybių arba žalos atsiradimo
vietos valstybės nustatyti neįmanoma, taikoma valstybės, su kuria yra labiausiai susijusi ta žalos
atlyginimo byla, teisė.
3. Po žalos padarymo šalys gali susitarti, kad žalos atlyginimui bus taikoma bylą nagrinėjančio teismo
vietos valstybės teisė. 4. Jeigu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pat valstybėje, žalos
atlyginimui taikoma šios valstybės teisė.
5. Prievolėms, atsirandančioms dėl netinkamos kokybės produktų padarytos žalos, taikoma žalos
padarymo vietos valstybės teisė, jeigu šioje valstybėje yra nukentėjusiojo nuolatinė gyvenamoji vieta ar
atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą. Jeigu
nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje yra atsakingo už žalą asmens verslo vieta arba
šioje valstybėje nukentėjusysis įsigijo produktą, tai taikoma nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybės teisė. Jeigu pagal šioje dalyje išvardytus kriterijus taikytinos teisės nustatyti negalima,
taikoma atsakingo už žalą asmens verslo vietos valstybės teisė, išskyrus atvejus, kai ieškovas savo
reikalavimą grindžia žalos padarymo vietos valstybės teise.
2-1895/2011: Ieškovai R. T. ir J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovo G. S. priteisti: 1)
10 240 Lt turtinės ir 300 000 Lt neturtinės žalos ieškovės R. T. naudai; 2) 636 Lt turtinės ir 100 000 Lt
neturtinės žalos ieškovo J. T. naudai. Nurodė, kad 2006 m. liepos 30 d. atsakovas G. S. Airijos
Respublikoje, Dublino mieste nužudė P. T., kuris yra R. T. sūnus ir J. T. brolis. Už įvykdytą nusikaltimą
atsakovas yra nuteistas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis Airijos Respublikos įstatymų
nustatyta tvarka. Pasak ieškovų, dėl P. T. mirties jie patyrė turtinės ir neturtinės žalos.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas
šiuo atveju deliktinei prievolei taikytiną teisę nustatinėjo pagal nacionalinėje teisėje reglamentuojamas
kolizines normas – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) Pirmosios knygos I dalies II
skyriaus Šeštojo skirsnio „Padarytos žalos (deliktinėms) prievolėms taikytina teisė“ nuostatas, o būtent
CK 1.43 straipsnį. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai
išsiaiškino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai nagrinėjamoje byloje deliktinei prievolei taikytiną
teisę nustatė vadovaudamasis CK 1.43 straipsnio 1 dalimi, o ne CK 1.43 straipsnio 4 dalimi, kurioje
įtvirtinta specialioji kolizinė norma, taikoma, kai ieškovo ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ta
pati.
1.44 straipsnis. Eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimui taikytina teisė: Reikalavimams atlyginti
žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją
dėl eismo įvykiams taikytinos teisės.
3 straipsnis: Taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė.
Atsižvelgiant į 5 straipsnį, daromos šios 3 straipsnio nuostatų išimtys: a) jei eismo įvykyje dalyvauja
viena transporto priemonė ir ji registruota ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, taikoma
registravimo valstybės vidaus teisė nustatant:
- vairuotojo, savininko ar bet kurio kito asmens, kontroliavusio transporto priemonę ar turėjusio
suinteresuotumą ja, atsakomybę, neatsižvelgiant į jų įprastinę gyvenamąją vietą,
- nukentėjusio keleivio, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje, kurioje įvyko eismo
įvykis, atsakomybę,
- nukentėjusiojo, kuris įvykio metu buvo ne transporto priemonėje ir kurio įprastinė gyvenamoji vieta
yra transporto priemonės registravimo valstybėje, atsakomybę.
Jei yra du arba daugiau nukentėjusiųjų, taikytina teisė nustatoma kiekvienam nukentėjusiajam atskirai.
a) jei eismo įvykyje dalyvauja dvi arba daugiau transporto priemonių, a punkto nuostatos taikytinos tik
tada, jei visos transporto priemonės yra registruotos toje pačioje valstybėje; b) jei vienas arba daugiau
asmenų, kurie įvykio metu buvo ne transporto priemonėje, dalyvauja eismo įvykyje ir gali būti patraukti
atsakomybėn, a ir b punktų nuostatos taikytinos tik tada, jei visų šių asmenų įprastinė gyvenamoji vieta
yra registravimo valstybėje. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, jei šie asmenys taip pat yra ir to paties
eismo įvykio nukentėjusieji.
5 straipsnis: Pagal 3 ir 4 straipsnius taikytina teisė nustatant nukentėjusio keleivio atsakomybę taip pat
reglamentuoja atsakomybę už žalą transporto priemone gabenamiems daiktams, kurie arba priklauso
keleiviui, arba buvo jam patikėti. Pagal 3 ir 4 straipsnius taikytina teisė nustatant transporto priemonės
savininko atsakomybę taip pat reglamentuoja atsakomybę už žalą transporto priemone gabenamiems
daiktams, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus daiktus. Atsakomybę už žalą daiktams, buvusiems
ne transporto priemonėje ar priemonėse, reglamentuoja valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus
teisė. Tačiau atsakomybę už žalą nukentėjusiojo, kurio nebuvo transporto priemonėje arba priemonėse,
asmeniniams reikmenims, reglamentuoja transporto priemonės registravimo valstybės vidaus teisė, jei ta
teisė būtų taikytina nustatant nukentėjusiojo atsakomybę pagal 4 straipsnį.
6 straipsnis: Neregistruotų ar registruotų keliose valstybėse transporto priemonių atveju valstybės,
kuriose yra jų įprastinė buvimo vieta, vidaus teisė pakeičia registravimo valstybės teisę. Ta pati taisyklė
taikoma ir tais atvejais, kai nei transporto priemonės savininko, nei valdytojo, nei ją kontroliuojančio
asmens, nei vairuotojo įprastinė gyvenamoji vieta nėra transporto priemonės registravimo valstybėje
eismo įvykio metu.
1.45 straipsnis. Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms padarytą žalą taikytina teisė
1. Reikalavimams atlyginti asmeninėms neturtinėms teisėms visuomenės informavimo priemonių
veiksmais padarytą žalą taikoma nukentėjusiojo pasirinkimu nukentėjusiojo nuolatinės gyvenamosios ar
verslo vietos arba žalos atsiradimo vietos valstybės teisė, arba žalą padariusio asmens nuolatinės
gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė. 2. Replikai (paneigimui) taikoma valstybės, kurioje buvo
paskelbta publikacija ar iš kurios buvo transliuojama radijo ar televizijos laida, teisė.
3K-3-640/2003: pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą, ar ginčo santykiui yra taikytina Lietuvos teisė, nes
įvykis, sukėlęs žalą, įvyko užsienyje. Nes autoįvykis, kurio metu žuvo ieškovės sutuoktinis A. G-ė, įvyko
Baltarusijos teritorijoje, tačiau atsakovą UAB “Eura” ir žuvusįjį A. G-ę siejo darbo santykiai. Žala,
padaryta esant darbo santykiams, atlyginama pagal specialias teisės normas (1964 m. CK 499 str. ), o ne
pagal bendras žalos atlyginimo taisykles, nes šiuo atveju yra sprendžiamas ne bet kokio asmens, o
darbdavio civilinės atsakomybės klausimas. Kadangi ieškovė ir atsakovas yra Lietuvos asmenys, todėl,
sprendžiant klausimą dėl UAB “Eura” atsakomybei taikytinos teisės, Lietuvos Respublikos ir
Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir
baudžiamosiose bylose 41 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes byla yra labiau susijusi su Lietuva (CK 1.
11 str. 3 d. ). Vien ta aplinkybė, kad įvykis, sukėlęs žalą, įvyko Baltarusijoje, nėra pakankamas pagrindas
ginčo santykiui taikyti Baltarusijos teisę, nes abi ginčo šalys yra Lietuvos asmenys.

1.46 straipsnis. Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikytina teisė:
Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje
atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Jeigu nesąžininga konkurencija pažeidė
tik pavienio asmens interesus, taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra nukentėjusiojo verslo vieta, teisė.
1.47 straipsnis. Skolininkų daugetas: Jeigu žalą padarė keli asmenys, taikytina teisė nustatoma atskirai
kiekvienam iš jų pagal šio kodekso 1.43 straipsnio nuostatas.
Alabama Great Southern Railroad v.Carroll: Plaintiff Carroll a citizen of Alabama. The defendant is
Alabama Corporation. The injury suffered was in Mississippi. It was duty of Corporation employees in
Birmingam to inspect the links.
Alabama Great Southern R.R. Co. v. Carroll (Ala. 1892) (P employee and D employer were residents of
Alabama; D incorporated in Alabama; P injured in Mississippi, but the cause of the injury was a faulty
train inspection that occurred in Alabama; court held because injury occurred in Mississippi, rights vested
there and Mississippi law applied; Mississippi fellow servant rule barred recovery).

Hurtado v. Superior Court: Defendant driver M. Hurtado was decedents A. Hurtado’s cousin. Accident
occurred in California. The accident occurred when Hurtado’s car collided with pick –up truck owned
and operated by defendant J. Rexius. Both defendants were Californians, the plaintiff and his decedent
were both Mexicans.
Defendant Hurtado moved respondent court for a separate trial for the issue whether the measures of
damages was to be applied according to the law of California or the law of Mexico.
Defendant Hurtado argued that Mexico's strict damages limitation should apply to the case because the
decedent and the plaintiffs were Mexican residents. The court disagreed and ruled that California
damages law applied to the case. The court reasoned that Mexico's interest in limiting damages is to
protect its residents from excessive financial burdens. Since the defendants were not Mexican residents,
Mexico had no interest in denying full recovery to its plaintiff residents injured by non-Mexican
defendants. California has a decided interest in furthering its deterrent policy of full compensation by
applying its own laws to California defendants.

Ar galėtų teismas paprasčiausiai taikyti teismo vietos teisę? Problema su tokiu taikymu yra tai, kad
atsakovas gali būti pripažintas atsakingu pagal lex fori dėl veiksmo ar neapdairumo, kuris nebuvo
deliktinis užsienio valstybėje.
Teigiama, kad lex loci delicti commissi veda prie aiškumo ir teisingumo (žalos padarymo ir žalos
atsiradimo vietos teisė).
Tie, kurie laikosi šios prieigos, teigia: (a) kad teorija yra priimta Europoje ir didelėje JAV dalyje. (b)
kad ji skatina aiškumą, vienodumą ir mažina riziką dėl teismo vietos paieškos; (c) kad praeityje ji
pritraukė vienų iš labiausiai pasižymėjusių juristų paramą; (d) kad ji atitinka teritorinio suverenumo
principą; (e) kad ji neapima bylos nagrinėjimo teismo prezumpcijų dėl kultūrinės viršenybės; (f) kad ji
atitinka šalių teisėtus lūkesčius.

Teisė taikytina daiktinėms teisėms

Teisės, taikytinos nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėms, klausimas yra svarbus, nes skirtingose
valstybėse įgyjamosios senaties, sąžiningo įgijėjo teisių gynimo ir kiti klausimai reguliuojami
nevienodai. Skirtingai nei prievolių teisei, daiktinei teisei šalių autonomijos principas negalioja, išskyrus
retas išimtis (pvz., CK 1.49 str.). Todėl teisė, taikytina daiktinėms teisėms, nustatoma pagal imperatyvias
kolizines normas.
Susitarti negalima, imperatyvios normos.
Tarptautinė privatinė teisė nustato skirtingas kolizines normas pagal tai, nuosavybės teisė ar kitokios
daiktinės teisės objektas yra nekilnojam ar nekilnojam daiktas. Todėl šie klausimai aptartini skyrium.
Kartu tai reiškia, kad teismas, prieš spręsdamas dėl daiktinėms teisėms taikytinos teisės, pirmiausiai turi
išsiaiškinti, ar daiktas, dėl kurio kilęs ginčas, yra kilnojamas ar nekilnojamas.
Taigi pirmiausiai kyla kvalifikavimo problema ir klausimas, pagal kurios valstybės teisę būtina
kvalifikuoti.
Kadangi paprastai šie daiktai privalomai registruojami, nustatant daikto buvimo vietą kaip papildomą
kriterijų reikėtų taikyti daikto registravimo vietą. Pavyzdžiui, laivo buvimo vieta reikėtų pripažinti jo
registravimo valstybę ir pagal jos teisę spręsti, jam taikomas nekilnojamojo ar kilnojamojo daikto teisinis
statusas.
1.48 straipsnis. Nuosavybės teisiniams santykiams taikytina teisė: 1. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės
teisės (įkeitimas, servitutas, uzufruktas ir t.t.) į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal
valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę (lex rei sitae). Daiktas
pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę.
2. Nuosavybės ir kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra daiktas jo
registravimo metu, teisė. 3. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį)
nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę. 4. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą,
kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę.
Lex rei sitae reguliuoja visus nuosavybės teisės ir kitokių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą
klausimus, šių teisių turinį, jų gynimą, taip pat kitus, pavyzdžiui, prievolių teisės, klausimus, glaudžiai
susijusius su daiktinėmis teisėmis. Pavyzdžiui, sandorių, susijusių su nekilnojamuoju daiktu, formai taip
pat taikoma lex rei sitae (CK 1.38 str. 3 d.). Lex rei sitae principas taikomas ir siekiant nustatyti, ar
nuosavybės teisės perleidimui būtinas faktinis daikto perdavimas ir kas yra būtina norint pripažinti buvus
faktinį perdavimą. Pagal lex rei sitae būtina nustatyti ir šalių teisnumą bei veiksnumą, jeigu jos sudarė
sandorį dėl nekilnojamojo daikto. Pavyzdžiui, ar dovanotojas turėjo teisę ir galėjo padovanoti
nekilnojamąjį daiktą, turi būti nustatoma ne tik pagal jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisę
(CK 1.15-1.16, 1.19 str.), bet ir pagal nekilnojamojo daikto, kuris buvo dovanojimo sutarties dalykas,
buvimo vietos valstybės teisę. Pagal lex rei sitae būtina spręsti ir dėl sandorių, susijusių su
nekilnojamuoju daiktu, galiojimo.
Ar šalys, remdamosi CK 1.37 straipsnio pirmąja dalimi, gali pasirinkti ir daiktinėms teisėms taikytiną
teisę, kai sandorio dalykas yra nekilnojam daiktas? Atsakymas į šį klausimą turėtų būti neigiamas.
CK 1.37 straipsnyje šalių autonomijos principas taikomas tik prievoliniams, o ne daiktiniams teisiniams
santykiams. Pagal 1980 m. Romos konvencijos 10 straipsnį (atitinkamai ir Reglamentą), šalių pasirinkta
sutarčiai taikytina teisė apima tik teisės normas, reglamentuojančias prievolinius santykius ir prievolines,
o ne daiktines teises, t. y. normas, reglamentuojančias sutarties aiškinimą, jos vykdymą, sutarties šalių
sutartinę civilinę atsakomybę, įskaitant nuostolių skaičiavimą, sutartinės prievolės pasibaigimą, ieškinio
senatį, sutarties negaliojimo teisinius padarinius, sutarties įsigaliojimą, jos galiojimą formos atžvilgiu ir
panašiai.
Pavyzdžiui, šalys gali pasirinkti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai taikytiną teisę, tačiau
ši teisė nereguliuos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perėjimo momento, sąžiningo įgijėjo teisų
apsaugos, trečiųjų asmenų daiktinių teisių į tą nekilnojamąjį daiktą ir kitų daiktinės teisės klausimų. Jie
bus sprendžiami pagal nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisę neatsižvelgiant į šalių
prievoliniams santykiams taikytiną teisę.
Kilnojamieji daiktai: CK 1.48 straipsnyje įtvirtinta bendroji kolizinė taisyklė taikoma tiek
nekilnojamiesiems, tiek kilnojamiesiems daiktams – nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į
kilnojamuosius daiktus taip pat nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo daiktas pasikeičiant jo teisinei
padėčiai, teisę. Esminis skirtumas šiuo atveju yra tas, kad kilnojamojo daikto buvimo vietą sudėtingiau
nustatyti.
Kilnojamųjų daiktų atžvilgiu lex rei sitae principas nėra toks griežtas. Pavyzdžiui, jeigu sandorio dalykas
yra nekilnojamas daiktas, tai pagal lex rei sitae nustatoma ir sandorio forma. Tačiau sandorio, kurio
dalykas yra kilnojamas daiktas, formai taikoma lex loci actus (CK 1.38 str.).
Papildomiems reikalavimams, pavyzdžiui, dėl kilnojamojo daikto pagerinimo išlaidų, vaisių ir pajamų,
daikto sužalojimo, nors tai iš esmės yra prievoliniai santykiai, taip pat taikoma lex rei sitae. Tačiau jeigu
šie veiksmai yra deliktas, taikoma deliktinėms prievolėms taikytina teisė.
Kilnojamojo daikto buvimo vieta reikia laikyti tą valstybę, kurioje daiktas buvo sudarant sutartį dėl jo
perleidimo ar suvaržymo ar įvykstant kitokiems juridiniams faktams, dėl kurių daikto teisinės statusas
pasikeitė. Taigi daikto buvimo vieta pripažįstama faktinė, fizinė jo buvimo vieta.
Perleidžiant nuosavybės teisę į kilnojamąjį daiktą esminę reikšmę turi valstybės, kurios teritorijoje buvo
daiktas perleidžiant, teisė. Taigi sutarties sudarymo vieta šiuo atveju neturi reikšmės.
Kilnojamojo daikto, patekusio į kitos valstybės teritoriją, teisinis statusas pasikeičia. Aplinkybės,
susiklosčiusios iki pasikeičiant daikto teisiniam statusui, vertinamos pagal seną, t. y. ankstesnį, jo teisinį
statusą. Paaiškėjusios tik nustačius naują daikto teisinį statusą, jos vertinamos pagal tą teisinį statusą.
Kita valstybė turi pripažinti iki patenkant daiktui į jos teritoriją susiklosčiusią padėtį, t. y. taikomas daikto
teisinio statuso nekintamumo principas. Todėl nuosavybės teisę į daiktą, pavyzdžiui, automobilį, kuris
pavagiamas vienoje valstybėje ir nugabenamas į kitą valstybę, būtina ginti pagal valstybės, kurioje jis
buvo iki vagystės, teisę.
1.49 straipsnis. Šalių teisė pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę: 1. Kaip taikytiną teisių į
kilnojamąjį daiktą atsiradimui ir pabaigai teisę šalys susitarimu gali pasirinkti daikto išsiuntimo ar
paskyrimo vietos valstybės teisę arba sandoriui taikytiną teisę. 2. Aplinkybė, kad šalys pasirinko tokią
taikytiną teisę, negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis.

Šeimos santykiams taikytina teisė

Kolizinės normos, nustatančios teisę, taikytiną šeimos santykiams, formuluojamos CK 1.24-1.36
straipsniuose.

7 paskaita – Bendrasis teismingumas

Reglamentas dėl bankroto – specialusis; Šis reglamentas akcentuoja, kad jis turėtų būti taikomas tik dėl
bankroto bylos iškėlimo ir tiesiogiai išplaukiančius iš bankroto bylos ir glaudžiai susijusius.
Byla: Vokietijoj bankrutavo, Latvijos ieškovas kelia byla prieš atsakovą Lietuvoj pagal buveinę; Byla
susijusi su civiliniais komerciniais santykiais, todėl taikoma Lietuvos teisės; Jei būtų susiję su bankrotu
– Vokietijos. Jeigu reikštų administratorius bankroto – tada Vokietijos.
C-27/17 byla: Lietuvos aviakompanija padavė į teismą Latvijos kompaniją Airbaltic. Spręs Lietuvos
teismas.
3K-3-520/2009: Estų bendrovė neatsiskaitė už transportavimo paslaugas Lietuvoje. Į kurį teismą
kreiptis? Kreipėsi į LT teismą. Pagal žalos atsiradimo vietos teismą. Pirmas žingsnis – teisinio santykio
kvalifikavimas – sutartinis, neatsiskaitymas už vežimo paslaugas. Antras klausimas – kuris teisės aktas
taikomas? Jei šalys sudarė tarptautines sutartis, tai visas šias sutartis pakeičia reglamentas. Todėl
taikomas reglamentas. Ten, kur nėra reglamento, tebegalioja sutartys sudarytos tarp šalių. ATS: sutarties
įvykdymo vieta, nes prievolė kilo iš sutarties, prievolė pati kilo Lietuvoje, todėl Lietuvos teismai yra
kompetentingi nagrinėti ginčą.

8 paskaita – sutartinis teismingumas

Ar pagrindinės sutarties negaliojimas daro ir susitarimą dėl jurisdikcijos negaliojantį? Ne.
Nepriklausomumo doktrina; Pagrindinės sutarties negaliojimas nedaro susitarimo dėl teismingumo
negaliojančio;
Užsienio šalyse taip pat taikomas ir pvz.: Mac Kender v. Feldia (Anglija): Tarp šalių buvo sudaryta
deimantų draudimo sutartis, ir ginčus šalys pasirinko spręsti Belgijos teismuose. Ieškovas kreipėsi į
Anglijos teismą, teikdamas, kad atsakovas sąmoningai paslėpė deimantus, todėl sutartis turi būti laikoma
negaliojančia. Tačiau Anglijos Apeliacinis teismas konstatavo, kad pagrindinės sutarties negaliojimas
neturi įtakos susitarimui dėl teismingumo.
Paprastai gerbiamas šalių susitarimas, bet teismas savo iniciatyva jį dar patikrina.
Carvalho v. Hull Blyth: Pagal akcijų pirkimo pardavimo sutartį ieškovas įsipareigojo parduoti akcijas.
Įmonė buvo registruota Angoloje ir šalys pasirinko ginčus spręsti Angoloje. Tačiau ieškovas kreipėsi į
Anglijos teismą. Angoloje buvo revoliucija, po jos pradėta taikyti kita teisė, todėl ieškovo teisės negalėtų
būti įgyvendintos, todėl teismas nusprendė, kad ginčas bus sprendžiamas Anglijos teisme.
IP Metal v. Ruote: Ieškovas ir atsakovas sudarė septynias sutartis, pagal kurias ieškovas pardavė
atsakovui aliuminį. Teleksai patvirtinantys pirkimą nurodė, kad ginčui bus sprendžiami Anglijos
teismuose. Atsakovas reikalavo nutraukti bylą Anglijoje, nes nėra susitarimo dėl teismingumo. Teisėjas
Waller konstatavo, kad metalo prekyboje buvo įprasta, kad šalys aptaria sąlygas telefonu, o po to
patvirtina teleksu. Jei atsakovas nesutiko, turėjo informuoti.
Bremen v. Zapata, 407 U.S. 1 (1972): vadovėlyje yra; Sutartyje numatyta, kad vežėjas atleidžiamas nuo
atsakomybės, jei krovinys bus nepristatytas. Lygiaverčios derybinės pozicijos. Nėra piktnaudžiavimo.
Reikia gerbti susitarimą tarp šalių.
2-135/2012; yra susitarimas spręsti ginčus Rygos teisme; Ginčas dėl teismo jurisdikcijos; arbitražinis
susitarimas buvo;
Reglamentas: 26 straipsnis: Atsakovas savo atvykimu pripažino teismo jurisdikciją: 1. Be jurisdikcijos,
kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta
atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyko į teismą siekdamas užginčyti jurisdikciją arba
jeigu pagal 24 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.
7 SKIRSNIS Susitarimas dėl jurisdikcijos 25 straipsnis
1. Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės
narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš
konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos
valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė,
jeigu šalys nesusitarė kitaip.
Susitarimo forma: a) sudaromas arba paliudijamas raštu; b) priimamas tokia forma, kuri atitinka šalių
tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudaromas
papročius atitinkančia forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią
tokioje prekybos arba komercijos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su
atitinkama konkrečia prekybos arba komercijos sritimi, šalys.
2. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis perduotas pranešimas, kuris užtikrina ilgalaikį susitarimo įrašą,
laikomas lygiaverčiu rašytiniam susitarimui.
CPK 787 straipsnis. Principai
1. Bylos, nagrinėtinos ginčo teisena, tačiau neišvardytos šio Kodekso VII dalies LIX skyriaus antrajame
skirsnyje, yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo
metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto
arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis
palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje.
2. Šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose.
Neturtiniai ginčai negali būti.
CPK 788 straipsnis. Susitarimas dėl Lietuvos teismų kompetencijos apribojimo: 1. Ūkinės komercinės
(o kiti ?) veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus
nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų
kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms
numatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija. 2. Į šio straipsnio 1 dalyje esančius
susitarimus teismas atsižvelgia tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Prašymas gali būti paduodamas
iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios.
Palyginus vidaus ir tarptautinio civilinio proceso sutartinio teismingumo taisykles, galima daryti išvadą,
kad šalių laisvė susitarti dėl teismingumo, kai ginčas susijęs su užsienio elementu, yra labiau varžoma
(galimybė pasirinkti teismą tik turtiniuose ginčuose, ribojimas pasirinkti užsienio valstybių teismus ne
ūkinės-komercinės veiklos subjektams).
Tarptautinio civilinio proceso teisės doktrinoje yra skiriami trijų rūšių susitarimai dėl jurisdikcijos:
1) prorogaciniai – kai šalys susitaria, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjami jų ginčai, tačiau
nenustato, draudimų kreiptis į kitų valstybių teismus (pvz., susitarimu, kad byla bus nagrinėjama Danijos
teisme, nedraudžiama ginčo sprendimą inicijuoti ir kitoje valstybėje narėje);
2) derogaciniai - numatantys tam tikrus teismus, kurių kompetencijai byla nepriklausys. Taigi tai yra
negatyvūs susitarimai dėl jurisdikcijos, priešingai prorogaciniams (pvz., susitarimas, kad bylos
nenagrinės Danijos teismai);
3) mišrūs – turintys ir prorogacinių, ir derogacinių nuostatų susitarimai dėl jurisdikcijos (pvz.,
susitarimas, kad bylą nagrinės tik Danijos teismai – prorogacinė sąlyga, o kartu atmetama galimybė
ieškinį pareikšti kitų susitariančiųjų valstybių teismuose – derogacinė sąlyga). Be to, įmanomi
susitarimai, numatantys vienos šalies teisę kreiptis ar draudimą ieškinį paduoti vienų valstybių teismuose,
o kitai šaliai – kitų. Prof. Mikelėno nuomone, „nepažeisdamos lygiateisiškumo principo, šalys taip pat
gali susitarti, kad teisė, pasirinkti, į kurios valstybės teismą kreiptis, priklausys tik ieškovui.

APSAUGINIS TEISMINGUMAS
Reglamentas:
21 straipsnis: 1. Darbdaviui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys
gali būti pareikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose;
arba b) kitoje valstybėje narėje: i) vietos, kurioje arba iš kurios darbuotojas paprastai atlieka savo darbą,
teismuose arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose; arba ii) jei darbuotojas paprastai savo darbą
atlieka arba atliko ne toje pačioje šalyje – vietos, kurioje yra arba buvo darbuotoją įdarbinusi įmonė,
teismuose.
22 straipsnis: 1. Darbdavys gali pareikšti ieškinį tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė
gyvenamoji vieta, teismuose.
Ar gali susitarti darbuotojas su darbdaviu? Ne. 23 straipsnis: Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik
pagal susitarimą: 1) kuris buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas; arba 2) pagal kurį darbuotojui leidžiama
pareikšti ieškinį kituose teismuose, nei nurodyti šiame skirsnyje.
Ahmed Mahamdia v. Alžyro Liaudies Demokratinę Respubliką C-154/11: A. Mahamdia, Alžyro ir
Vokietijos pilietis, gyvena Vokietijoje. 2002 m. rugsėjo 1 d. jis su Alžyro Liaudies Demokratinės
Respublikos užsienio reikalų ministerija sudarė darbo sutartį vienų metų laikotarpiui, kuris gali būti
atnaujintas, dirbti vairuotoju šios valstybės ambasadoje Berlyne. Šioje prancūzų kalba surašytoje
sutartyje nurodyta sąlyga dėl jurisdikcijos, kuri suformuluota taip: „VI. Ginčų sprendimas Skirtingų
nuomonių ar ginčų dėl šios sutarties atveju jurisdikcija priklauso tik Alžyro teismams.“ Ieškovas kreipėsi
į teismą Vokietijoje, dėl apmokėjimo už viršvalandžius, atleidimo ir darbo pripažinimo neteisėtu ir t.t.
Remdamasis šiais argumentais Landesarbeitsgericht Berlin‑Brandenburg nusprendė sustabdyti bylos
nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar valstybėje narėje esanti valstybės, kuriai netaikomas Reglamentas Nr. 44/2001 <...>, ambasada
yra „filialas, agentūra arba kitoks padalinys“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento <...> 18 straipsnio
2 dalį?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar sąlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios susitarta iki
ginčo atsiradimo, galima pagrįsti teismo jurisdikciją ne pagal Reglamentą Nr. 44/2001, jei dėl šios
sąlygos dėl jurisdikcijos būtų netaikoma jurisdikcija pagal Reglamento Nr. 44/2001 18 ir 19 straipsnius?“
Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo ir vykdymo 18 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad trečiosios valstybės ambasada, esanti
valstybės narės teritorijoje, yra padalinys, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kilus ginčui dėl darbo
sutarties, kurią ji sudarė atstovaujamosios valstybės vardu, kai darbuotojo atliekamos pareigos
nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu. Konkretų darbuotojo atliekamų pareigų pobūdį turi
nustatyti bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas.
Paprotinės tarptautinės teisės principas dėl valstybių imuniteto nuo jurisdikcijos nedraudžia Reglamento
Nr. 44/2001 taikyti ginčui, kuriame darbuotojas prašo sumokėti kompensaciją ir ginčija jo su valstybe
sudarytos darbo sutarties nutraukimą, jeigu bylą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad šio darbuotojo
vykdytos pareigos nesusijusios su viešosios valdžios įgyvendinimu, arba jeigu dėl teisminio proceso
nekyla grėsmė pažeisti valstybės saugumo interesus. Remdamasis šia išvada, ginčą nagrinėjantis teismas
taip pat gali nuspręsti, kad šis ginčas patenka į materialinę Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo ir vykdymo 21 straipsnio 2 punktą reikia aiškinti taip, kad prieš kylant ginčui sudarytas
susitarimas dėl jurisdikcijos patenka į šios nuostatos taikymo sritį, kiek juo darbuotojui suteikiama
galimybė pradėti bylą ne tik paprastai pagal šio reglamento 18 ir 19 straipsnių specialiąsias taisykles
jurisdikciją turinčiuose teismuose, bet ir kituose teismuose, įskaitant prireikus už Sąjungos ribų esančius
teismus.
3K-3-541/2009 M.L. V. Air Baltic Corporation: 2008 m. spalio 29 d. ieškovo darbdavys internetu nupirko
skrydžio lėktuvu bilietą Vilnius – Berlynas – Vilnius ieškovui į tarnybinę komandiruotę vykti. 2008 m.
lapkričio 19 d. ieškovas turėjo skristi atsakovo lėktuvu reisu Berlynas – Vilnius, tačiau šis reisas dėl
orlaivio gedimo buvo atšauktas. Ieškovui buvo pasiūlyta rinktis kitą maršrutą (Berlynas – Ryga –
Vilnius), kuriuo pasinaudojęs, ieškovas atvyko į Vilnių apie 7 val. vėliau, nei turėjo. Vadovaudamasis
CPK 30 straipsnio 3 dalimi, ieškovas kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir, remdamasis 2004
m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendrąsias
kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo ir atidėjimo
ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004) 7
straipsniu ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendime Wallentin-
Hermann, C-549/07, esančiais išaiškinimais dėl skrydžio atšaukimo priežasčių, prašė priteisti iš atsakovo
Latvijos Respublikos bendrovės Air Baltic Corporation AS 250 eurų kompensaciją už atšauktą skrydį.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 30 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė kaip
neteismingą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui ir išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę su šiuo
ieškiniu kreiptis į Latvijos Respublikos teismą arba Tarptautinį komercinį arbitražo teismą Rygoje.
Teismas nustatė, kad iš atsakovo Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių 20 straipsnio matyti, jog visi ginčai,
kylantys iš sutarties, yra sprendžiami Latvijos Respublikos teisme arba Tarptautiniame komerciniame
arbitražo teisme Rygoje. Nurodęs, kad šalių ginčas kilo dėl netinkamai įvykdytos pareigos, kylančios iš
pervežimo sutarties, teismas konstatavo, jog ieškovas, paduodamas ieškinį Lietuvos teismui, pažeidė
teismingumo taisykles, todėl iškelta byla nutrauktina (CPK 137 straipsnio 2 dalis, 293 straipsnio 1 dalies
1punktas).
LAT: Vertindama šalių argumentus dėl vežimo sutarties sudarymo, teisėjų kolegija pažymi, kad keleiviai
ir bagažas vežami pagal vežimo sutartis (CK 6.807 straipsnio 1 dalis), keleivio vežimo sutarties
sudarymas patvirtinamas bilietu (CK 6.809 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovo darbdavys
per kasatoriaus agentą nupirko elektroninį skrydžio bilietą, kuris buvo perduotas naudos pagal šią sutartį
gavėjui – ieškovui, taigi teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, jog kasatorius ir
ieškovo darbdavys sudarė keleivio vežimo sutartį ir ji kvalifikuotina kaip sutartis trečiojo asmens naudai
(CK 6.191 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad viena keleivio vežimo sutarties šalis arba trečiasis
asmuo, kurio naudai tokia sutartis sudaroma (keleivis), visais atvejais yra fizinis asmuo, tai yra vienas iš
vartojimo sutarties požymių. Vartotojų teisių apsaugos institutas lemia poreikį užtikrinti, jog visais
atvejais sprendžiant sutartinius ginčus vartojimo sutartys būtų identifikuotos ir vartotojo teisės būtų
tinkamai ginamos, todėl šiuo atveju svarbus keleivio ir vežėjo sutartinių teisinių santykių kvalifikavimas,
t. y. nustatymas, ar keleivio vežimo sutartis neturi vartojimo sutarties požymių.
Vertindama keleivio ir vežėjo sutartinius santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, teisėjų kolegija
pažymi, kad keleivio vežimo sutarties dalykas yra specifinė paslauga – keleivio nugabenimas į paskirties
punktą, ir šios paslaugos gavėju (keleiviu), minėta, gali būti tik fizinis asmuo. Vertinant keleivio vežimo
sutartį pagal kitą vartojimo sutarties požymį – sutarties sudarymo tikslą, būtina skirti vežimo, kaip tokio
(nagrinėjamos bylos atveju – skrydžio), ir asmens kelionės tikslus. Pabrėžtina, kad vežimas, kaip toks
(nagrinėjamos bylos atveju – skrydis), yra siauresnė sąvoka nei kelionė ir apima tik kelią nuo išvykimo
punkto iki paskirties punkto. Taigi, keleivio vežimo oru sutarties dalykas yra skrydis, kaip toks; sutartimi
tenkinamas asmeninis keleivio poreikis patekti į paskirties punktą, kuris negali būti laikomas susijusiu
su jo verslu ar profesija, nes asmens kelionės tikslas (t. y. jo veikla atvykus į paskirties punktą) yra už
keleivio vežimo sutarties ribų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad keleivio vežimo
sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis akivaizdžiai
nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju.

Vartotojas.
17 straipsnis: 1. Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas,
ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla, nustatoma pagal šį skirsnį,
nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui, jeigu: a) sutartis sudaryta dėl prekių pirkimo
(pardavimo) išsimokėtinai grąžinant dalinių įmokų kreditą; b) sutartis sudaryta dėl dalimis grąžinamos
paskolos arba dėl bet kurios kitos formos kredito, suteikto prekių pirkimui (pardavimui) finansuoti; arba
c) visais kitais atvejais, sutartis buvo sudaryta su asmeniu, vykdančiu komercinę arba profesinę veiklą
valstybėje narėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą
susiejančiu su minėta valstybe nare ar keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, ir jeigu sutartis
priskiriama tokios veiklos sričiai.
18 straipsnis: 1. Vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos
sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties
šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. 2.
Kita sutarties šalis gali pareikšti ieškinį vartotojui tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė
gyvenamoji vieta, teismuose. 3. Šis straipsnis nedaro poveikio teisei kelti priešieškinį teisme, kuriame
pagal šį skirsnį nagrinėjamas pagrindinis ieškinys.
19 straipsnis: Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą: 1) kuris buvo sudarytas po
to, kai kilo ginčas; 2) pagal kurį vartotojui leidžiama pareikšti ieškinį kituose teismuose, nei nurodyti
šiame skirsnyje; arba 3) kuris yra sudarytas tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies, kurių abiejų nuolatinė
gyvenamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta susitarimo sudarymo momentu buvo toje
pačioje valstybėje narėje, ir pagal kurį jurisdikcija suteikiama tos valstybės narės teismams su sąlyga,
kad toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės narės teisei.
Shearson: vartotojas sudarė sutartį ir paskui perleidimo sutartį. Ar tam, kuris perėmė tas lengvatines
teises (teismingumą), gali būti taikoma ta pati lengvata, ar ne? Nepereina, taikoma tik vartotojam.
Perėmusiam taikoma bendrasis.
Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra atskiriamos pagal
vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus. Vartojimo sutartis – tai sutartis dėl
prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju)
sudaro su savo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu.
Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios
didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai
sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai
aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo)
teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės
principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė.
Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje keleivio vežimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu
pagal kasatoriaus vienašališkai parengtas standartines sąlygas – Keleivių ir bagažo vežimo taisykles,
kurių 20 punkte įtvirtinta sąlyga, nustatantį ginčų, kylančių iš šios sutarties teismingumą Latvijos
Respublikos teismams arba Rygos tarptautiniam komerciniam arbitražo teismui. Nors šalys byloje nekėlė
klausimo dėl šios sąlygos sąžiningumo, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad keleivio vežimo sutartis yra
vartojimo sutartis, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam
vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei, teisėjų kolegija ex officio vertina
šios sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams. Nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų
sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir Europos Bendrijų Teisingumo
Teismas.
Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų apibrėžtis yra įtvirtinta CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose
nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo
sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir
pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi šio įstatymo prasme nesąžininga gali būti
pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, atitinkanti du vienas kitą papildančius
kriterijus: pirma, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, antra, taip iš esmės
pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje
pateikiamas pavyzdinis esminio šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimo vartotojo nenaudai
požymių sąrašas.
Vertindama ginčo sutarties sąlygą dėl teismingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vartojimo sutarties
sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties
šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos
teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai,
nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą
kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos, kaip
nagrinėjamos bylos atveju. Taigi, tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies
18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga. Pažymėtina, kad analogiškai vartojimo sutarties
sąlygą dėl jurisdikcijos suteikimo pardavėjo valstybės teismams vertino ir Europos Bendrijų Teisingumo
Teismas.
24 straipsnis: Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo
šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą: 1) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į
nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, – turto buvimo vietos valstybės narės teismai.
Tačiau valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai taip pat turi
jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra nekilnojamojo turto nuoma laikinam privačiam
naudojimui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių iš eilės laikotarpiui, jeigu nuomininkas yra fizinis asmuo ir
jeigu nuomojamos nuosavybės savininko ir nuomininko nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra toje
pačioje valstybėje narėje;
2) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių
asmenų asociacijų steigimo galiojimas, negaliojimas, likvidavimas ar jų organų sprendimų galiojimas, –
valstybės narės, kurioje yra tos bendrovės, juridinio asmens ar asociacijos buveinė, teismai. Siekdamas
nustatyti tos buveinės vietą teismas taiko savo tarptautinės privatinės teisės normas; 3) nagrinėti
ieškinius, kurių dalykas yra įrašų viešuosiuose registruose galiojimas, – valstybės narės, kurioje
tvarkomas registras, teismai. 4) nagrinėti ieškinius, susijusius su patentų, prekės ženklų, pramoninių
pavyzdžių arba kitų panašių teisių, kurios privalo būti deponuojamos ar registruojamos, registravimu
arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą,–
valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo ir kurioje deponavimas arba
registravimas buvo atliktas arba yra laikomas atliktu pagal Sąjungos dokumento arba tarptautinės
konvencijos sąlygas, teismai.

Lis pendens – susiję ieškiniai.

29 straipsnis: 1. Nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių
teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet
kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta
teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.
2. 1 dalyje nurodytais atvejais teismo, į kurį kreiptasi dėl ginčo, prašymu bet kuris kitas teismas, į kurį
buvo kreiptasi, nedelsdamas informuoja pirmąjį teismą apie datą, kai į jį buvo kreiptasi pagal 32 straipsnį.
3. Jeigu nustatoma teismo, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris kitas teismas nei
teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai.
30 straipsnis: 1. Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjami susiję ieškiniai, bet kuris teismas,
į kurį kreiptasi vėliau, gali sustabdyti savo bylos nagrinėjimą. 2. Jeigu ieškinys nagrinėjamas pirmosios
instancijos teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, bet kuris kitas teismas vienos iš šalių prašymu taip pat gali
atsisakyti jurisdikcijos, jeigu jurisdikciją nagrinėti šiuos ieškinius turi teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia,
ir jeigu pagal jo teisę leidžiama tuos ieškinius sujungti.
3. Pagal šį straipsnį ieškiniai laikomi susijusiais, kai jie yra taip glaudžiai susiję, kad juos tikslinga
nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti galimo skirtinguose teismo procesuose priimtų sprendimų
nesuderinamumo.
31 straipsnis: 1. Jeigu ieškiniai priskiriami išimtinei kelių teismų jurisdikcijai, bet kuris teismas, kitas
nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai. 2. Nedarant poveikio
26 straipsnio nuostatoms, kai kreipiamasi į valstybės narės teismą, kuriam pagal 25 straipsnyje nurodytą
susitarimą suteikiama išimtinė jurisdikcija, bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos
nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal
susitarimą. 3. Tais atvejais, kai susitarime nurodytas teismas nustato savo jurisdikciją pagal susitarimą,
bet kuris kitos valstybės narės teismas atsisako savo jurisdikcijos to teismo naudai.
32 straipsnis: 1. Pagal šį skirsnį laikoma, kad į teismą kreiptasi: a) tą dieną, kai teismui pateikiamas
bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas, su sąlyga, kad ieškovas vėliau ėmėsi priemonių, kurių jis
turėjo imtis, kad dokumentas būtų įteiktas atsakovui; arba b) jei dokumentas turi būti įteiktas prieš jį
pateikiant teismui – tą dieną, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, su sąlyga, kad
ieškovas vėliau ėmėsi priemonių, kurių jis turėjo imtis, kad dokumentas būtų pateiktas teismui.
2. Teismas arba 1 dalyje nurodyta institucija, atsakinga už dokumentų įteikimą, pažymi atitinkamai bylos
iškėlimo arba lygiaverčio dokumento įteikimo datą arba įteiktino dokumento gavimo datą.