1 temos bylos:

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-218/2009: Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas
įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio
1 dalis). Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis
nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas
nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis).
Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo
vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais
vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais
įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą
apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties
požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius
nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai – neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos
sudėties požymį – taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje)
nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankišku kaltininko baudžiamosios atsakomybės
pagrindu. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo
naudai.Taigi nagrinėjamoje byloje kaltinant D. L. neteisėtai įgijus ir laikius didelį kiekį metamfetamino ir nuteisus jį už šias veikas, buvo
pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai. Šie
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai D. L. baudžiamojoje byloje laikytini esminiais.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 4 ir 5 dalių, 256 straipsnio 4 dalies, 260 straipsnio 4 dalies, 280
straipsnio 1, 2 ir 6 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai: 1. Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas
teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kartu pažymėtina, kad ne mažiau svarbus yra ir kitas baudžiamojo
proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą. Pakankamos gynybos priemonės bei jų
garantijos baudžiamajame procese sudaro prielaidas išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. BPK
normų sistema turi būti pagrįsta Konstitucijoje įtvirtintais demokratiniais principais (lygybė įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcija,
viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjų bešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų
funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kt.). Pažymėtina, kad keičiant kodifikuotos sistemos elementus daroma įtaka visos
sistemos funkcionavimui. Tačiau ir šiais atvejais būtina užtikrinti sistemos darną bei nuoseklumą. Todėl teisiškai vertinant BPK atskirų
straipsnių normas būtina atsižvelgti į jų santykį ne tik su Konstitucija, bet ir su BPK įtvirtinta baudžiamojo proceso sistema. Teismo
santykius su kitomis valstybės institucijomis ar pareigūnais, jo veiksmų pobūdį baudžiamajame procese sąlygoja Konstitucijoje įtvirtintas
valdžių padalijimo principas. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje sukonkretinant šį principą nustatyta, kad teisingumą Lietuvos
Respublikoje vykdo tik teismai. Šia norma įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė valstybės institucija, vykdanti teisingumą. Jokia kita
valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos. Ją teismas vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra
reglamentuota įstatyme. Prokurorų ir tardytojų, kaip baudžiamojo proceso subjektų, funkcijos įtvirtintos Konstitucijos 118 straipsnyje.
Jame nustatyta, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą
kontroliuoja prokurorai, o parengtinį tardymą atlieka tardytojai. Taigi būtent prokurorams priklauso šios funkcijos: baudžiamasis
persekiojimas, valstybinis kaltinimas, kvotos organų veiklos kontrolė.
LR Konstitucinio teismo 2011-04-07 d. nutarimas:
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad: – pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas
taip pat nėra vykdomas ikiteisminio tyrimo etape; pagal Konstituciją teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą
valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos; –
teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos
padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo,
ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos
nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti
savo teisėmis ar įgaliojimais, spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teismas, nagrinėdamas
baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo
padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems
asmenims; – teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio
tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t. t. Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą,
sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina. 2. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d.
redakcija) 1 dalį ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai
centralizuota, specifinius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms
valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis; prokuroras yra specifinius valdingus įgaliojimus
turintis valstybės pareigūnas, jo funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas; niekas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti
ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti. 2. baudžiamojo proceso teisinis reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės
įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo,
teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujančių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir
kitais principais; būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga; baudžiamojo proceso
teisinis reglamentavimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, taip pat prielaidų
baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. 3. ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos
nagrinėjimas teisme yra skirtingi baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama informacija, reikalinga tam,
kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip
pat tam, kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui. 4. organizuodamas ikiteisminį
tyrimą ir jam vadovaudamas prokuroras privalo užtikrinti, kad būtų atlikti įstatyme numatyti procesiniai veiksmai ir kad tai būtų padaryta
įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat prokuroras ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujantiems asmenims, inter alia nukentėjusiems nuo
nusikalstamos veikos, privalo užtikrinti Konstitucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme jiems nustatytas teises, inter alia asmens teisę
kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu.

2 temos bylos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-645/2005: 1. Dėl teisėjų šališkumo ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius
nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58,
59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų
sprendimą. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas,
t. y. nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo, ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas preziumuojamas,
jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertindama subjektyviuosius aspektus kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų,
kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai,
keliantys abejones dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu kasatorius teismo šališkumą įžvelgia per tendencingą įrodymų vertinimą,
akcentuodamas, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik gynybai nepalankiais nukentėjusiojo A. P., liudytojų F. K., A. Č.
parodymais, kalbininkės E. J. išvada. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos procesinių dokumentų turiniui. Teismo išvada apie A.
M. kaltumą pagrįsta ne tik kasatoriaus išvardytais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (liudytojų E. L., D. A. B., J.
I., E. Ž., G. Š. parodymais, kitais faktiniais duomenimis). Nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, atlikta analizė,
atskleidžianti jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Be to, apeliacinės
instancijos teismo posėdyje, laikantis BPK 324 straipsnio 6 dalies taisyklių, atliktas papildomas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai J.
E., Z. V., gauti duomenys įvertinti visų bylos duomenų kontekste. Kasatorius apylinkės teismo šališkumą susieja ir su aplinkybių
neįvertinimu, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, prokurorui 2003 m. gruodžio 24 d.
nutarime konstatavus V. M. padarytą nusikalstamą veiką – šmeižimą. Analogiškas asmens teisės pažeidimas buvo nurodytas
apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai atsakė, kad prokuroro nutarimas ne apkaltinamasis aktas, o
procesinėmis normomis paremtas reikalavimas, jog pagal A. P. pareiškime nurodytus veikos požymius reikalinga atlikti ikiteisminį
tyrimą. Kolegija tokiems argumentams pritaria. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, garantuoja, kad
kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Analogiškas principas
įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas konkretus momentas, iki kada asmuo laikomas
nekaltu: iki tol kol asmens kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo
proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos
padarymo. Nekaltumo prielaida taip pat nėra kliūtimi asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, baudžiamajam persekiojimui. Nagrinėjamu
atveju baudžiamo proceso tvarka persekioto V. M. teisių apsauga buvo užtikrinta. Generalinės prokuratūros prokuroras, vadovaudamasis
BPK 166 straipsniu, 2003 m. gruodžio 24 d. nutarime nurodė A. P. pareiškime išdėstytas faktines aplinkybes, atitinkančias BK 154
straipsnio 2 dalies požymius ir pareikalavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra atliktų ikiteisminį tyrimą. Šio nutarimo rezoliucinėje
dalyje nėra pasakyta, kad V. M. yra kaltas ar padarė konkretų nusikaltimą, tik atskleistas baudžiamojo persekiojimo poreikis. Po šio
procesinio dokumento priėmimo visi ikiteisminio tyrimo veiksmai atlikti laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos.
Kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. M. teisė į nešališką, nepriklausomą teismą, o taip pat nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo
pažeisti, teismas veikė laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos. 2. Dėl asmenų lygybės principo ir BPK 409 straipsnio: Kolegija,
atsakydama į kasatoriaus argumentą dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso
šalių – nukentėjusiojo ir įtariamojo (kaltinamojo) lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas
vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą
teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios,
įskaitant ir bylos tyrimui bei nagrinėjimui reikšmingų duomenų rinkimo būdus. Nuteistajam V. M. buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti
procesines teises, numatytas BPK 21, 22 straipsniuose, taip pat užtikrinta teisė į gynybą, ginčyti kaltinančios šalies pateiktus įrodymus.
BPK 409 straipsnio nuostata, suteikianti galimybę pereiti iš privataus į valstybinį kaltinimą, nereiškia teisių diskriminacijos, kurią
uždraudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis, Konstitucijos 14 straipsnis, taip pat nesuponuoja asmenų nelygybės.
Pranešimu per „(duomenys neskelbtini)“ paskleista informacija peržengė privačių interesų ribas, sukėlė didelį rezonansą visuomenėje. Tai
informacija apie viešą asmenį, vieną iš valstybės vadovų, nuo kurio elgesio, priimamų sprendimų priklausė šalies demokratijos procesas,
todėl dėl veikos, turinčios visuomeninę reikšmę, prokuroras turėjo teisę inicijuoti baudžiamąjį procesą (BPK 409 straipsnio 1 dalis).
Prokurorui pradėjus ikiteisminį tyrimą, proceso veiksmai buvo atliekami, laikantis bendrųjų ikiteisminio tyrimo nuostatų, įtvirtintų BPK
XIII skyriuje. Neteisingai kasaciniame skunde teigiama, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą įtariamajam buvo atimta teisė skųsti prokuroro
veiksmus teisėjui. Tokia teise įtariamasis galėjo pasinaudoti BPK 63 - 65 straipsniuose nustatyta tvarka.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-101/2003: BPK 29, 30 str. taikymas: Nuteistojo V. K. kasacinio skundo argumentai dėl to, jog jo bylą nagrinėjęs
teisėjas buvo šališkas, nepagrįsti. Aplinkybės, dėl kurių teisėjas negali nagrinėti baudžiamosios bylos, nurodytos BPK 29 ir 30
straipsniuose. Nei vienos iš šiuose straipsniuose numatytų aplinkybių nuteistasis V. K. kasaciniame skunde nenurodo. Ta aplinkybė, jog
teisėjas, nagrinėjęs bylą, anksčiau du kartus buvo nagrinėjęs kitas baudžiamąsias bylas, kuriose buvo nuteistas V. K. , nėra aplinkybe,
numatyta BK 29 ar 30 straipsniuose, dėl kurių teisėjas negalėjo nagrinėti naujos baudžiamosios bylos. Be to, kasaciniame skunde
nuteistasis D. K. nurodo, jog teisėjas, nagrinėjęs bylą, anksčiau buvo dirbęs su nukentėjusiosios vyru, todėl jis buvęs šališkas. Šis faktas
galėtų būti vertinamas kaip aplinkybė, numatyta BPK 29 str. 4 p., t.y. kaip kitokia aplinkybė, nurodyta byloje dalyvaujančių asmenų,
kelianti abejonių teisėjo nešališkumu. Tačiau šį faktą nuteistasis V. K. pirmą kartą nurodė kasaciniame skunde, todėl jis nevertintinas kaip
aplinkybė, numatyta BPK 29 str. 4 p., t.y. kitokia aplinkybė, kelianti abejonių teisėjo nešališkumu. Būtina sąlyga faktui, pripažintinam
kitokia aplinkybe, keliančia abejonių teisėjo nešališkumu, yra tai, jog šį faktą nurodo byloje dalyvaujantys asmenys (BPK 29 str. 4 p.).
Teisėjas bylą pradėjo nagrinėti 2002 m. kovo 26 d., o nuosprendį priėmė 2002 m. liepos 2 d. Per šį laiką įvyko trys teismo posėdžiai ir
kiekvienu atveju byloje dalyvaujantiems asmenims, tame tarpe ir nuteistajam V. K. , BPK 299 str. numatyta tvarka buvo paskelbta teismo
sudėtis bei išaiškinta teisė pareikšti nušalinimą teismo sudėčiai. Nei vienu atveju nei V. K. , nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys,
nagrinėjančiam bylą teisėjui nušalinimų nepareiškė, o baigus teisminį nagrinėjimą, pastabų teisiamojo posėdžio protokolui nepareiškė. Tai
reiškia, jog nei nuteistasis V. K. , nei kiti proceso dalyviai teisminio nagrinėjimo metu neabejojo teisėjo, nagrinėjančio bylą, bešališkumu,
todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylą teisės taikymo aspektu (BPK 426 str. 1 d.), neturi teisinio pagrindo išvadai apie tai,
jog nagrinėjęs bylą teisėjas kasaciniame skunde nurodytais motyvais buvo šališkas. Dėl nurodytų priežasčių nuteistojo V. K. kasaciniame
skunde nurodyti argumentai dėl teisėjo, nagrinėjusio bylą, šališkumo, atmetami.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-202/2005: Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, yra
teisinga. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pagrįstus kaltinamųjų ir jų gynėjų
prašymus kviesti į posėdį liudytojus ir nepakankamai motyvuotai atmetė akivaizdžias kaltinamųjų atsakomybę šalinančias bei
lengvinančias aplinkybes, nebūtų pagrindas laikyti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad pirmosios instancijos teismo teisėjos pareikšti pastebėjimai teismo posėdžio metu leido B. R. ir V. V. susidaryti pagrįstą
įspūdį, kad teisėja yra šališka, yra teisinga. Teismo posėdžio metu teisėjas neturi moralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų.
Teisėjas turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingas, tačiau ir
reiklus proceso tvarkos pažeidėjams. Teisėjas neturi parodyti susierzinimo, pykčio, vengti balso pakėlimo ir visko, kas gali sudaryti
įspūdį, kad teisėjas yra šališkas. Pirmosios instancijos teismo teisėja nesilaikė šių teismo nešališkumą užtikrinančių nuostatų. Teisėja
posėdžio metu V. V. pavadino milijonieriumi. Pagal šios bylos kontekstą tai galima suprasti kaip neigiamą kaltinamojo įvertinimą.
Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole įrašyti kiti nederami teisėjos pasakyti žodžiai: “Ką nori tą ir daro teismas”.
Be to, teisėja posėdžio metu pati nurodė aplinkybę, keliančią abejonių jos nešališkumu. Teisiamajame posėdyje atsakydamas į teisėjos
klausimą ,,ar visi pas Jus galėdavo laisvai užeiti į kabinetą”, kaltinamasis V. V. atsakė: ,,…spręsdavo sekretorė, ką įleisti pas mane”. Po
šio atsakymo teisėja pareiškė: ,,o aš pas Jus negalėjau pakliūti”. Posėdžio metu pasakyti tokie teisėjos žodžiai pagrįstai gali būti vertinami
kaip jos išankstinis priešiškumas, nusistatymas prieš kaltinamąjį. Nors pirmosios instancijos teisme nušalinimo V. V. nepareiškė, bet
apeliaciniame skunde jis nurodė, kad teismas buvo šališkas. Šiuos apeliacinio skundo motyvus apeliacinės instancijos teismas pripažino
pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą
teisę į nešališką teismą ir BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu
kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir
nešališkas teismas. Nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvų teismo nešališkumą. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai,
būtent pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Pirmosios instancijos teismas ne tik sudarė
situaciją, kurioje kaltinamajam galėjo sukelti abejonių dėl teismo nešališkumo, bet ir parodė išankstinį nusistatymą prieš kaltinamąjį.
Apeliacinės instancijos teismas pagristai panaikino apylinkės teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą
išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas ( BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Baudžiamoji byla Nr. 2K-479/2005: Dėl BPK 58 straipsnio nuostatų taikymo: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23
d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės
instancijos teisme” 14 punkte išaiškinta, kad nutartis panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui
gali būti priimta tik tais atvejais, kai bylą išnagrinėjo šališkas teismas arba ji išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose
nustatytas teismingumo taisykles (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitus pirmosios instancijos teismo padarytus esminius šio
Kodekso pažeidimus privalo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas priimdamas naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas).
Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58
straipsnyje išvardytų aplinkybių. BPK 58 straipsnis nustato nušalinimo pagrindus. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytos
konkrečios teisėjo nušalinimo aplinkybės, o 4 punkte nurodyta, kad proceso dalyviai motyvuotai gali nurodyti kitokias aplinkybes,
keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Taigi BK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija reiškia, kad įstatymų leidėjas
nenustatė baigtinio nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašo, todėl proceso dalyvio nurodytą kitokią aplinkybę vertina teismas ir
sprendžia, ar ji pagrįsta. BPK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjas privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais
pagrindais. Taigi ne tik proceso dalyvis gali nušalinti teisėją, bet ir minėta imperatyvi norma įpareigoja teisėją nusišalinti nuo tokios bylos
nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje kaip tik ir nurodytos kitokios aplinkybės (išteisintieji yra to paties rajono policijos
pareigūnai, vienas iš jų užimantis aukštas pareigas, pagal savo darbo pobūdį dažnai turintys reikalų teisme), dėl kurių teisėjas privalėjo
nusišalinti, nes šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones teismo nešališkumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas nurodė, kokios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, ir išsamiai motyvavo išvadą dėl
šio teismo šališkumo. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Kasatoriai neteisūs, kad
apeliaciniuose skunduose nebuvo pateikti argumentai dėl teismo šališkumo. Nukentėjusysis M. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad
teismas bylą išnagrinėjo tendencingai, tinkamai išklausė tik liudytojus, kurie liudijo kaltinamųjų naudai, o kitiems nebuvo leista išsamiai
papasakoti įvykio aplinkybių, nesivadovauta surinktais byloje duomenimis, nuosprendis pagrįstas kaltinamųjų bei jų kolegų parodymais,
ir teigė, kad Šakių rajono apylinkės teismas negalėjo nagrinėti šios bylos, nes kaltinamieji yra to paties rajono policijos darbuotojai, taigi
abejojo teismo nešališkumu. Tiesa, pirmosios instancijos teisme nušalinimo nukentėjusysis M. G. nepareiškė, tačiau ši aplinkybė
nedraudžia teismo šališkumą ginčyti apeliacine tvarka. Nešališko teismo nuostata apima ne tik subjektyvų teismo nešališkumą. Teismas
turi būti nešališkas ir objektyviai, būtent pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti kitos apylinkės teismui,
nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

3 temos bylos
LAT 2013-09-24 itariamojo statusas: Įrodymai (BPK 20 straipsnis). Įtariamasis (BPK 21 straipsnis): Asmens, faktiškai įtariamo
nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nesuteikus jam Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir
neužtikrinus įtariamojo teisių yra esminis šio kodekso pažeidimas. Taip gauti asmens "atviri prisipažinimai" negali būti pripažįstami
įrodymais. pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai 2009 m. sausio 6 d. gautų V. B. prisipažinimų dėl jų neatitikimo BPK
20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo vertinti kaip įrodymų, nes prisipažinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20
straipsnio 1 dalies pažeidimas) ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas).
Vertindami šiuos prisipažinimus kaip V. B. kaltės įrodymus pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai padarė BPK 20
straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimus. 2. Įstatymų nenumatytu būdu
gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 straipsnį
ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų
procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint
teisingai vertinti kitus įrodymus. Neužtikrinus jokių de facto įtariamo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti prisipažinimai
negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka
ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame įtariamojo apklausos protokole. 3. Traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens
surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų
rūšimi). Tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK normos
numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gauti gali atlikdami tokio asmens apklausas BPK
nustatyta tvarka. Apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus. 4. Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalies pažeidimas
konstatuotas dėl panašaus pareigūnų elgesio kaip ir nagrinėjamoje byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad sulaikymo
nefiksavimas laikytinas rimčiausiu pažeidimu, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimui.
Pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio
įforminimo Europos Žmogaus Teisių Teismo vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją.

LAT 2014-12-16 nukentejusiojo statusas: Baudžiamoji byla Nr. 2K-565/2014: BPK 167 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl
nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 4 dalyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Kasatorius, remdamasis tuo, kad byloje nėra nukentėjusio fizinio asmens, mano, kad civilinio
ieškovo juridinio asmens VĮ „Druskininkų miškų urėdijos“ pareiškimas neduoda teisinio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks
argumentas neatitinka įstatymo nuostatų. Nors pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje gali būti pripažintas
tik fizinis asmuo, tai nereiškia, kad juridinio asmens pareiškimas yra nepakankamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nedidelės vertės
juridinio asmens turto pagrobimo. Minėta, kad BK 178 straipsnio 5 dalyje vartojama ne nukentėjusiojo, o nukentėjusio asmens sąvoka.
Taigi nukentėjusiu asmeniu gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Kita vertus, pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį asmuo pripažįstamas
nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Toks nutarimas galimas tik pradėjus ikiteisminį
tyrimą, tuo tarpu BPK 167 straipsnio 1 dalis ikiteisminio tyrimo pradžią sieja su nukentėjusiojo skundu. Iš to logiškai išplaukia išvada,
kad nukentėjusysis BPK 167 straipsnio 1 dalies prasme negali būti sutapatinamas su nukentėjusiuoju kaip baudžiamojo proceso dalyviu,
juo gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, kuris ikiteisminio tyrimo metu gali įgyti civilinio ieškovo statusą (BPK 110 straipsnio 1
dalis). Kasatoriaus teiginys, esą VĮ „Druskininkų miškų urėdija“ prašė pradėti ikiteisminį tyrimą paveikta policijos pareigūnų, pagrįstas ne
bylos duomenimis, o sava jų interpretacija. Ta aplinkybė, kad toks prašymas suformuluotas urėdijos atsakyme į policijos raštą dėl miško
kvartalo, iš kurio išvežta mediena, medienos vertės ir padarytos turtinės žalos dydžio, tokio teiginio nepatvirtina. Apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai įvertino kaip neturinčią teisinės reikšmės kasatoriaus akcentuojamą aplinkybę dėl pranešime prokurorui apie pradėtą
ikiteisminį tyrimą nurodytos urėdijos rašto gavimo, o ne rašte nurodytos datos. Bet kokiu atveju BPK nuostatos dėl ikiteisminio tyrimo
pradžios nebuvo pažeistos.

LAT 2015-02-19 Baudžiamoji byla Nr. 2K-103-489-2015: Nuteistasis V. B. tvirtina, kad šioje byloje baudžiamasis procesas yra neteisėtas,
nesant teisėto nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, nes prie bylos pridėtas A. J. pasirašytas 2013 m. gegužės 29 d. ieškinys neturi juridinės
galios ir nėra jokios nutarties, patvirtinančios jo procesinį statusą. Baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo,
kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnis). Pagal BPK 34 straipsnio 1 dalį privatus
kaltintojas yra nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantys kaltinimą privataus kaltinimo bylose. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas
toks asmuo taip pat turi teisę reikalauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas šioje
privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nukentėjusiajam A. J. padavus skundą dėl jam padarytos nusikalstamos veikos,
nustatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje (pagal BPK 407 straipsnio nuostatas), su jame nurodytais priedais: VĮ Registrų centro išrašo kopija,
Žemės sklypo ribų ženklinimo-parodymo akto kopija, 2012 m. birželio 20 d. Žemės sklypo plano kopija, 2012 m. rugsėjo 5 d. Žemės
sklypo planu, 2013 m. gegužės 29 d. ieškinio nuorašu, advokato orderiu ir skundo nuorašu, skirtu įteikti kaltinamajam. Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi buvo konstatuota, kad paduotas nukentėjusiojo skundas atitinka BPK 412 straipsnio
reikalavimus ir jo pagrindu pradėtas privataus kaltinimo procesas. Pagal 408 straipsnio 1 dalį privataus kaltinimo byloje skundą padavęs
nukentėjusysis teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. Tai reiškia, kad jeigu teismo surengtame taikinamajame posėdyje nukentėjusysis
nesusitaiko su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamu asmeniu ir teisėjas priima nutartį skundą perduoti nagrinėti teisiamajame
posėdyje, nuo šios nutarties priėmimo momento nukentėjusysis tampa privačiu kaltintoju ir įgyja BPK 34 straipsnyje numatytas teises.
Šioje byloje yra Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria, konstatavus, kad taikinamajame posėdyje A. J.
ir V. B. nesusitaikė, nukentėjusiojo skundas perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje – taip A. J. įgijo procesinį privataus kaltintojo
statusą. Tai patvirtinančios atskiros nutarties baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja. A. J. pasirašė paduotą skundą dėl privataus
kaltinimo, kaip to reikalauja BPK 412 straipsnio 2 dalies nuostatos, o kasaciniame skunde nurodomas nukentėjusiojo nepasirašytas
dokumentas tėra skundo priedas. Šis dokumentas pirmosios instancijos teisme ištirtas, apkaltinamajame nuosprendyje pasisakyta dėl
privataus kaltintojo civilinio ieškinio, kurį buvo prašoma priteisti, dydžio ir įrodytumo.

LR KT 2006 m. birželio 15 d. nutarimas: Apibendrinant pažymėtina, kad visais atvejais, kai baudžiamoji atsakomybė pagal įstatymus kyla
nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimosi (prašymo, pareiškimo, skundo ar kt.) dėl nusikalstamos veikos pagrindu, ikiteisminio
tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės atsiradimas yra sietini su tuo, kaip atitinkamą nusikalstamą veiką ar ja padarytą
žalą vertina asmuo, kurio teisės bei teisėti interesai buvo pažeisti; akivaizdu, kad esama ir tokio vertinimo subjektyvumo momento. Tuo
tarpu prokuroro pareiga pradėti baudžiamąjį procesą dėl minėtų nusikalstamų veikų (t. y. dėl tokių veikų, už kurias asmuo baudžiamojon
atsakomybėn yra traukiamas tik tada, kai yra atitinkamas nukentėjusio asmens (ar jo atstovo) kreipimasis (prašymas, pareiškimas, skundas
ar kt.)), ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir (arba) baudžiamosios atsakomybės atsiradimas yra sietini su tuo, kad atitinkama nusikalstama
veika turi visuomeninę reikšmę arba ja buvo pažeista asmens, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisių bei teisėtų interesų,
teisės bei teisėti interesai; nors kai kuriais iš tokių atvejų prokuroro sprendimai, grindžiami visų reikšmės turinčių aplinkybių vertinimu,
gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, pagal Konstituciją prokuroras šioje srityje neturi diskrecijos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip
yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų
subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie
įgaliojimai - tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). 2. Spręsdamas, ar prokurorui suteikta teise reikalauti pradėti baudžiamąjį procesą privataus
kaltinimo bylose, kai nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, nors atitinkama veika neturi visuomeninės
reikšmės ir nėra svarbių priežasčių, dėl kurių nukentėjusysis arba jo atstovas negali ginti savo teisių ir teisėtų interesų, nepažeidžiama
Konstitucija, KT konstatavo, kad tokį pareiškėjo interpretavimą ir atitinkamą BK nuostatų taikymą sąlygojo ginčijamų BK nuostatų
lakoniškumas ir neapibrėžtumas. Prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų
subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra. Tokie įgaliojimai - tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo
įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Prokuroro pareiga savo iniciatyva pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo
bylose yra sietini su tuo, kad atitinkama nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja buvo pažeista asmens, kuris dėl svarbių
priežasčių negali ginti savo teisių ar teisėtų interesų, teisės bei teisėti interesai.

4 temos bylos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-254/2004: Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo: Ž. S. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m.
rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu nuteista pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, t. y. už nusikalstamą veiką, kuri įeina į BPK 167 straipsnio 1 dalyje
išvardytų veikų sąrašą, dėl kurių baudžiamasis procesas gali vykti tik gavus nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar
pagal prokuroro reikalavimą. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų
BPK 167 straipsnio 1 dalyje, negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo
pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 13 d.
nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 6
punkte nustatytu pagrindu baudžiamąją bylą nutraukė konstatuodama, kad baudžiamasis procesas pradėtas nesant nei nukentėjusiojo
skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo, nei prokuroro reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas panaudojo gramatinį įstatymo
aiškinimą siaurąja prasme ir nukentėjusiojo pranešimą apie nusikalstamos veikos įvykį policijai, kuris buvo įformintas protokolu–
pareiškimu, nepripažino nukentėjusiojo skundu, pagal kurį pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veiksmų, išvardytų BPK 167
straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad nukentėjusysis R. P. kreipėsi į policijos komisariatą dėl padarytos
vagystės iš jo buto. Vadovaujantis BPK 166 straipsniu toks pranešimas buvo priimtas policijos komisariate ir įformintas protokolu–
pareiškimu, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai neprieštarauja įstatymo prasmei, nes Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekse nėra nustatyta nei nukentėjusiojo skundo, nei jo teisėto atstovo pareiškimo forma ir turinys. Tai reikia
traktuoti kaip išreikštą norą imtis iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Nukentėjusysis R. P. tokią
iniciatyvą parodė, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir ne jo kompetencija buvo spręsti, kaip turi būti pavadintas ir įformintas pareikštas
noras siūlyti pradėti baudžiamąjį procesą. Kitaip jo pranešimo apie nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo įstaigai negalima paaiškinti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos išvada, išdėstyta 2003 m. lapkričio 13 d. nutartyje, prieštarauja
įstatymo prasmei, tai sukliudė teismui priimti teisingą nutartį, todėl ji naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-178/2012: Dėl BPK 20 straipsnio bei Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų taikymo: Pagal BPK 20
straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Apkaltinamojo
nuosprendžio pagrindimas duomenimis, gautais atlikus Operatyvinės veiklos įstatyme numatytus veiksmus, pagal teismų praktiką
nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios
bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas,
nuspręsdamas atlikti įrodymų tyrimą, ėmėsi priemonių pašalinti abejones dėl operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl
šios priežasties kasatorių argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme nelaikytini tinkamais kasaciniais
pagrindais apeliacinės instancijos nuosprendžiui pakeisti ar naikinti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl
operatyvinės veiklos rezultatų panaudojimo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos apeliacinio teismo išvados, padarytos tinkamai aiškinant
įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles, atitinka kasacinėje jurisprudencijoje pateikiamus išaiškinimus. Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka metu, išreikalavus būtinus dokumentus, buvo nustatyta, kad operatyviniai veiksmai buvo sankcionuoti ir kad nebuvo
padaryta jokių esminių pažeidimų, dėl kurių kiltų abejonių dėl apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumo ir teisingumo. Kasaciniuose
skunduose, be subjektyvaus vertinimo, kad apeliacinės instancijos teismas, bandydamas užpildyti spragas, iš esmės nieko nepakeitė,
aiškiai nenurodoma, kokias teisės taikymo klaidas spręsdamas šiuos klausimus padarė apeliacinės instancijos teismas. Net ir iš dalies
sutinkant su kasacinių skundų argumentais, kad operatyvinio tyrimo dėl neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis atlikimo aplinkybės
nebuvo išsamiai nustatytos, darytina išvada, jog šių aplinkybių neišaiškinimas nėra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos, už kurių
padarymą baudžiamoji atsakomybė taikyta nagrinėjamoje byloje, atskleistos padarant esminius įstatymų pažeidimus. Operatyvinės veiklos
įstatyme numatytų veiksmų atlikimo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais klausimas spręstinas kiekvienoje konkrečioje byloje
atskirai. Tai turi būti atliekama vertinant operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumą, nustatant operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų
ryšį su baudžiamojoje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, operatyvinius veiksmus atliekant gautą informaciją patikrinant BPK
numatytais būdais. Nagrinėjamoje byloje nespręstas baudžiamosios atsakomybės taikymo už neteisėtą disponavimą akcizinėmis prekėmis
klausimas, todėl operatyvinė veiklos pradėjimo pagrįstumo kylančios abejonės, kurios galėtų būti reikšmingos nustatinėjant neteisėto
disponavimo akcizinėmis prekėmis aplinkybes, nėra svarbios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sprendžiant BK 225 ir 253 straipsnių
taikymo klausimus. Tam tikro operatyvinio ar ikiteisminio tyrimo etapo galimi trūkumai savaime nereiškia, kad vėlesniuose to tyrimo
etapuose ar to tyrimo pagrindu pradėtų kitų tyrimų metu surinkti duomenys turi būti laikomi neatitinkančiais BPK 20 straipsnio
reikalavimų ir dėl to nelaikytini įrodymais. Įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl
galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi
nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją. Dėl šios priežasties kasacinių
skundų argumentai, kuriais ginčijamas operatyvinių veiksmų teisėtumas, nėra pagrindas tenkinti šių skundų, dėl to, kad dėl neteisėto
disponavimo akcizinėmis prekėmis vykęs operatyvinis tyrimas peraugo į tyrimą dėl kyšininkavimo. Tai, kad nuteistieji padarė BPK 225
straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, buvo nustatyta įvertinus surinktų įrodymų visumą. Iš pirmosios instancijos teismo priimto
apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad išvadas teismas pirmiausiai grindė liudytojų parodymais ir kitais BPK
nustatyta tvarka gautais įrodymais, kurie buvo siejami su operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotais duomenimis. Tarnybinio
automobilio, į kuri buvo leista slapta patekti ir įrengti specialiąsias technines priemones, valstybinio numerio raidžių netikslus nurodymas
(dviejų raidžių sukeitimas vietomis) bylos dokumentuose pagrįstai vertintas kaip rašymo apsirikimas. Nėra jokio pagrindo manyti, kad
veiksmus būtų buvę leista atlikti tiriant ne nuteistųjų galbūt daromas nusikalstamas veikas, o kitų asmenų daromas veikas, ir kad
nuteistųjų elgesys buvo stebimas neturint tokiam stebėjimui būtinų teismo sprendimų. Iš bylos dokumentų matyti, kad atsiradus pagrindui
manyti, jog nuteistieji galbūt daro BK 225 straipsnyje numatytas veikas, buvo nuspręsta specialiąsias priemones naudoti automobilyje,
kuriuo tarnybos metu naudojosi nuteistieji. Neteisingas automobilio valstybinio numerio raidžių nurodymas nėra pagrindas
specialiosiomis techninėmis priemonėmis užfiksuotos informacijos nepripažinti įrodymu baudžiamojoje byloje, nes tokios klaidos
padarymas niekaip nesuvaržė nuteistųjų teisių, dėl šios klaidos visai nenukentėjo ir užfiksuotos informacijos patikimumas. BPK, išskyrus
priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą, nenumatyti privalomi ekspertizės ar specialisto išvados gavimo atvejai. Dėl tokių
įrodinėjimo priemonių naudojimo turi būti sprendžiama vertinant kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Specialios žinios
baudžiamojoje byloje turi būti panaudotos, kai tam tikros teisingam bylos išsprendimui svarbios bylos aplinkybės be specialių žinių
panaudojimai tinkamai negali būti nustatytos. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad fonoskopinės ekspertizės
nepaskyrimas nuteistųjų balsų tapatybės nustatymui galėtų būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu. Nuteistųjų dalyvavimas darant
nusikalstamas veikas patikimai nustatytas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Jokių reikšmingų abejonių, kurios galėtų būti
vertinamos nuteistųjų naudai, byloje nėra. Pažymėtina, jog iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant
ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji
tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Šioje byloje kasatoriaus nurodytų atskirų
specialių tyrimo veiksmų atlikimas nebuvo būtinas, nes ir be šių veiksmų atlikimo kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos padarymo
aplinkybės buvo nustatytos byloje surinktais, teisiamajame posėdyje patikrintais kitais įrodymais.

5 temos bylos
LAT 2010 -03-02 dėl nešalisko teismo: Teisė į nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Teismo procesas turi būti organizuojamas taip, kad nekeltų pagrįstų abejonių bylą nagrinėjančio teismo
nešališkumu. Kasatoriai ginčija apeliacinio bylos proceso teisingumą nurodydami, kad teismas pažeidė nuteistųjų teisę į nešališką teismo
procesą, kad nepagrįstai atsisakė bylą nagrinėti viešai, kad nepagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo ir neįvykdė savo pareigos išsamiai
išnagrinėti apeliacinius skundus. Šie argumentai pagrįsti. BPK 58 straipsnis pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant, teisėjas negali būti
laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kasatoriai savo išvadą apie teismo šališkumą grindžia BPK 58
straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuris negalimumą dalyvauti procese sieja su kitokiomis (įstatyme neapibrėžtomis)aplinkybėmis, keliančiomis
pagrįstų abejonių asmens (šiuo atveju – visos teisėjų kolegijos) nešališkumu. Tokia aplinkybė, anot kasatorių, buvo teisėjų kolegijos
atsisakymas patenkinti nuteistųjų gynėjų prašymą panaikinti nuteistiesiems nepagrįstai pratęstą kardomąją priemonę – suėmimą, nors
vėliau suėmimo taikymas (pratęsimas) Lietuvos apeliacinio teismo buvo pripažintas neteisėtu. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m.
spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą yra teigiama: „Teismas primena, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai
turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių
įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su
tuo susijusią abejonę <...>. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl
teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos
šalims <...>”. Analogiškai nešališkumo principas aiškintas ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-202/2005. Pažymėtina ir tai, kad nešališkumo
principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos nėra pakankamas
pagrindas konstatuoti, jog teismas bylą nagrinėjo šališkai. Kita vertus, teismo nešališkumo principas reikalauja, kad teismo procesas būtų
organizuojamas taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar
palankumas. Nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo.
Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistiesiems dešimties mėnesių laisves atėmimo bausmes, nurodė,
kad kardomoji priemonė – suėmimas jiems pratęsiama iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Tačiau dar neįsiteisėjus nuosprendžiui (nes jis buvo
apskųstas apeliacine tvarka), nuteistiesiems paskirtų bausmių atlikimo laikas pasibaigė (2009 m. rugpjūčio 14 d.), tuo tarpu apeliacinės
instancijos teismo posėdis buvo paskirtas tik 2009 m. rugpjūčio 25 d. Esant tokiai situacijai, prokurorė kreipėsi į Kauno apygardos teismą
prašydama pratęsti nuteistiesiems suėmimą ir Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimis suėmimas buvo pratęstas trims
mėnesiams, motyvuojant, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistieji gali slėptis nuo teismo bei trukdyti procesui. Vėliau
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šis suėmimo pratęsimas buvo panaikintas, nurodant, kad prokurorės prašymas
pratęsti suėmimą buvo formalus ir ydingas, taikyta procesinė prievarta neproporcinga bei susieta tik su būtinumu netrukdomai išnagrinėti
prokurorės bloginančiais pagrindais paduotą apeliacinį skundą. Taigi akivaizdu, kad, pradėjus bylą nagrinėti apeliacine tvarka ir
nepatenkinus gynėjų prašymų panaikinti suėmimą bei pritarus prokurorės argumentams dėl suėmimo pagrįstumo, buvo padaryta teisės
taikymo klaida. Kartu šiuo procesiniu sprendimu teismas iš esmės pritarė ydingai situacijai, kai nuteistieji, atlikę pirmosios instancijos
teismo paskirtą bausmę, buvo laikomi suimti vien dėl jų padėtį bloginančiais pagrindais prokurorės paduoto apeliacinio skundo. Darytina
išvada, kad toks proceso organizavimas galėjo suteikti nuteistiesiems ir jų gynėjams pakankamai rimtą pagrindą manyti, jog teismas jau
yra apsisprendęs tenkinti prokurorės apeliacinį skundą ir skirti griežtesnę bausmę, taip, tikėtina, pateisindamas bausmę viršijusį kalinime
išbūtą laiką. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į nešališką teismo procesą. Pagrįsti ir kasacinių skundų
argumentai dėl teisės į viešą teismo procesą pažeidimo. Teismo proceso viešumas yra svarbus baudžiamojo proceso principas, įtvirtintas
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir 117 straipsnio 1 dalyje, EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 9 ir 44 straipsniuose. Pagal BPK 9
straipsnį bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės
paslapties saugojimo interesams, taip pat nagrinėjant bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip aštuoniolikos metų
asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas,
kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis,
kuriems taikomas anonimiškumas. Bylos medžiaga rodo, kad prokurorė prašė apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti neviešai, nes
proceso metu turėjo būti skelbiami duomenys apie vaikų namus „Gimtoji šeima“, tarp jų ir duomenis apie asmeninį nukentėjusiųjų,
liudytojų bei mažamečių globotinių gyvenimą. Nors nuteistieji ir jų gynėjai išreiškė nesutikimą su siūlymu bylą nagrinėti neviešai,
argumentuodami, kad visi proceso dalyviai yra pilnamečiai, aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos susijusios su privačiu gyvenimu, nėra,
teismas į tai neatsižvelgė ir patenkino prokurorės prašymą dėl neviešo bylos nagrinėjimo. Kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka,
įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nukentėjusieji, juolab vaikai, apklausiami nebuvo, teismo posėdžio protokole neužfiksuota, kad
prokurorė ar kiti proceso dalyviai būtų paskelbę kokius nors duomenis apie asmenų privatų gyvenimą. Taigi sprendimas nagrinėti bylą
neviešai buvo priimtas formaliai, nesigilinant, ar iš tikrųjų buvo toks poreikis.

LAT 2015-01-27 del islaidu atlyginimo: Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (BPK 106 straipsnis):
Nagrinėjant šią kasacinę bylą pagal nuteistojo A. Č. gynėjo bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. G. kasacinius skundus buvo kreiptasi
į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam A. K. esant būtinajam gynėjo dalyvavimo
byloje atvejui (BPK 51 straipsnio 2 dalis). Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu šioje byloje
nuteistajam A. K. antrinę teisinę pagalbą suteikti buvo parinkta advokatė Jevgenija Savčenko, kuri ir gynė nuteistąjį A. K. nagrinėjant
bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje. Byloje buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas,
vadovaujantis Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, 14.1.4 punktu, valstybės naudai išieškoti iš nuteistojo A. K.
17,37 Eur valstybės garantuojamos teisės pagalbos išlaidų už nuteistojo atstovavimą kasacinės instancijos teisme. Pagal BPK106
straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui
apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis
ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas,
priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl
būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir
civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti;
teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK106 straipsnyje
įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką
sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir
koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas. Vilniaus valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo A. K. valstybės naudai 17,37 Eur antrinės teisinės pagalbos
išlaidoms atlyginti netenkintinas. Ši baudžiamoji byla žodinio proceso tvarka kasacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo A.
Č. gynėjo kasacinį skundą bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. G. kasacinį skundą, paduotą nuteistųjų padėtį bloginančiais
pagrindais, o gynėjo dalyvavimas ginant nuteistąjį A. K. buvo pripažintas būtinu (BPK 51 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias
aplinkybes ir į tai, kad išnagrinėjus kasacinę bylą nukentėjusiojo kasacinis skundas atmetamas, pagrindo priteisti valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias organizuojant nuteistojo A. K. teisių gynimą nuo nepagrįstais pripažintų nukentėjusiojo kasacinio
skundo argumentų, taigi ne nuteistojo iniciatyva, nėra. 2. Dėl proceso (kelionės į teismą) išlaidų atlyginimo (BPK 103, 105 straipsniai):
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2015 m. sausio 13 d. gautas nukentėjusiojo E. G. prašymas atlyginti kelionės į teismą išlaidas. Prie šio
prašymo pridėtas pinigų priėmimo kvitas Nr. 341, patvirtinantis, kad nukentėjusysis E. G. 2015 m. sausio 13 d. patyrė 5 Eur kelionės taksi
į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą išlaidų. Pagal BPK 103 straipsnio 1 punktą proceso išlaidas, be kita ko, sudaro liudytojams,
nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje
išlaidoms atlyginti (1 punktas). BPK 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui,
specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų; šių išlaidų atlyginimo tvarką ir jų dydžius
nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, teismas, priimdamas
nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, o pagal šio straipsnio 3 dalį
– jeigu byloje pripažinti kaltais keli kaltinamieji, teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų kaltę, jų atsakomybės dydį ir pobūdį, nusprendžia,
kiek proceso išlaidų turi būti išieškota iš kiekvieno. Atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 375 straipsnio 2 dalį, 367 straipsnio 1 dalį
nagrinėjant kasacinę bylą nukentėjusysis turi teisę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau jo dalyvavimas nėra privalomas, ši byla kasacine
žodinio proceso tvarka buvo nagrinėta pagal nukentėjusiojo skundą, tačiau šis atmestas kaip nepagrįstas, teisėjų kolegijos vertinimu,
pagrindo priteisti nukentėjusiajam prašomas proceso išlaidas, patirtas kelionei į kasacinės instancijos teismo posėdį, nėra.

LAT 2015-06-02 irodymu vertinimas: Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų laikymosi. Kasatorius nurodo,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami sprendimus jo ginamųjų baudžiamojoje byloje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5
dalies nuostatas, nes byloje esančią specialisto išvadą vertino tik abstrakčiai ir netyrė bei neanalizavo jos konkrečių teiginių ir joje esančių
prieštaravimų. Be to, kasatoriaus nuomone, ši specialisto išvada gauta neteisėtu būdu, nes ją užsakė ir už ją sumokėjo civilinis ieškovas
dar iki jo kreipimosi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad
nagrinėjant jo ginamųjų baudžiamąją bylą be BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, buvo pažeisti ir šio BPK straipsnio 4 dalies
reikalavimai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar
paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais
proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20
straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir
nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis
įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir
savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų
ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų
vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei
nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi
įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios
instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus
duomenis, t. y. apklausė nuteistuosius D. I., G. L., byloje išvadą pateikusį specialistą dr. V. Mitunevičių, išvardijo dokumentus, turinčius
reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais
įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas
tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir nuteistuosius teisinančius, ir juos kaltinančius
įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, išdėstė
įrodytomis pripažintas nuteistųjų D. I. ir G. L. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes (padarymo vietą, laiką, būdą ir kitas svarbias
aplinkybes), o be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistuosius
D. I. ir G. L. teisinančius – įrodymus. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme
įtvirtintas laisvas įrodymų rinkimo procesas, o tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžia teismas,
kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje, išnagrinėjęs specialisto
dr. V. Mitunevičiaus išvadą Nr. MV 2012-19 ir apklausęs šią išvadą pateikusį specialistą, pagrįstai nuosprendyje ją vertino kaip rašytinį
įrodymą kitų byloje esančių įrodymų kontekste ir ja rėmėsi priimdamas nuosprendį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos procesas
pirmosios instancijos teisme vyko laikantis rungimosi principo, nuteistieji D. I., G. L. bei jų gynėjas advokatas D. Varnas turėjo galimybę
pateikti klausimus specialistui. Nuteistasis G. L. ir advokatas D. Varnas šia galimybe pasinaudojo, o specialistas į jam užduotus klausimus
pateikė argumentuotus atsakymus. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, išsamiai patikrinęs pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir iš naujo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, 2014 m. spalio 20 d. nutartyje motyvuotai
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (tarp jų ir specialisto išvadą), teisingai nustatė
bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas,
laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, 2014 m. spalio 20 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl
nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, pateikė išsamius motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios
instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.

LAT 2015-06-16 dėl vald. Advok. apmokėjimo: Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo: Nagrinėjamoje byloje Vilniaus
valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 75,27 Eur valstybei priteisimo
iš nuteistojo R. T. už šios tarnybos koordinatorės parinkimu paskirto advokato V. Kersnausko nuteistajam teiktą antrinę teisinę pagalbą
bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė V.
Bradulskienė prašo iš nuteistųjų A. B., R. T. ir S. Č. priteisti valstybei atstovavimo išlaidas. Pagal Vilniaus valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos kasacinės instancijos teisme sudaro 265,37 Eur. BPK 106
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba,
advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis,
kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu,
teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas,
susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat
nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas,
paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.
BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla
buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas.
Šioje byloje buvo paduoti nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. kasaciniai skundai bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės
advokatės V. Bradulskienės kasacinis skundas nuteistųjų padėtį bloginančiais pagrindais. Gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą kasacine
tvarka buvo būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu
parinktas advokatas, suteikęs R. T. antrinę teisinę pagalbą. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie R. T. turtinę padėtį, o
kasacinės instancijos teismas tyrimų neatlieka ir naujų duomenų nerenka. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija iš dalies patenkino kasacinius
skundus ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybos prašymas nutenkintinas. Pasisakydama dėl kasatorių – nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. ir jos atstovės
advokatės V. Bradulskienės – prašymo priteisti valstybei atlyginti atstovavimo išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal bylos
duomenis, A. L. atstovavimo išlaidų neturėjo, jai antrinė teisinė pagalba buvo suteikta nemokamai. Be to, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos
priimtą sprendimą, šioje proceso stadijoje klausimo sprendimas dėl atstovavimo išlaidų valstybei priteisimo iš visų nuteistųjų, nėra
galimas.

LAT 2015-06-18 dėl įrodymų vertinimo: BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą,
pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Duomenys, kuriais teismas grindžia savo
išvadas, turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK numatytais proceso
veiksmais, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas privalo išsamiai ištirti
visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301
straipsnio 1 dalis). BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas reikalauja, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti
išdėstoma įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teisėjų
kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje šių kasaciniuose skunduose nurodytų įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Tai, kad
bylos įrodymai įvertinti nepalankiai nuteistiesiems, dar nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta prielaidomis ar kad
įrodymai buvo vertinami pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, kad teismų išvados neatitinka
bylos aplinkybių, kad jos tinkamai nemotyvuotos. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai, kuriais teismai grindė išvadas, atitinka įstatymo
reikalavimus, jie išnagrinėti teismo posėdžiuose, pakankamai išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje; teismų išvados
dėl nuteistųjų kaltės nuosprendyje ir nutartyje reikiamai motyvuotos ir abejonių nekelia. Visiškai nepagrįsti ir atmestini kasatorių teiginiai,
jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nesuprantama ir neatitinka BPK 332 straipsnių reikalavimų.

LAT 2015-07-03 provokacijos vertinimas: Dėl nuteistojo R. R. provokavimo padaryti nusikalstamą veiką ir įrodymų leistinumo.
Nuteistojo kasaciniame skunde teigiama, kad jis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, prieš jį buvo panaudoti nesankcionuoti
nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, todėl tokių veiksmų pagrindu surinkti duomenys (filmuota medžiaga, paimti iš jo automobilio
ūdrų kailiai ir t. t.) yra neteisėti ir negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Tokie
kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys skundo argumentai yra pagrįsti. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio
teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad
nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo
proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kitas ne mažiau svarbus
baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti
nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikaltimų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą
reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir
teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų
atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais. Vykdant baudžiamąjį persekiojimą įstatymais yra suteikiamos teisės taikyti
įvairias specifines priemones, kurios turi būti veiksmingos, šiuolaikinės. Kova su nusikalstamumu turi vykti teisėtomis priemonėmis, jos
negali pažeisti konstitucinių asmens teisių ir laisvių. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu
atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per
trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas
pradedant baudžiamąjį procesą: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo
persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“. Baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina
informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Kriminalinės žvalgybos ar kitus įstatymus
negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Pradėtas baudžiamasis procesas negali baigtis
išprovokuoto asmens nubaudimu. Juo labiau kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas apkaltinamasis nuosprendis gali būti
priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje
išnagrinėtais, leistinais, patikimais ir pakankamais įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 301 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis).
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – BPK,
Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos
galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais,
teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka
valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme neuždraustu būdu. Nustačius, kad renkant duomenis buvo
pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių
pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos
pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybių pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat
duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Pabrėžtina, kad baudžiamoji
teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė
turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti (neprovokuoti) tokių veikų
darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant
negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti
laikoma nusikalstama. Kriminalinės žvalgybos įstatymas provokacijos sąvoką apibrėžia kaip spaudimą, aktyvų skatinimą ar kurstymą
padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą
veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (5 straipsnio 4 dalis). Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių
Teismo praktika, yra išaiškinta, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos
veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau
– Konvencija) garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą
veiką. Pirma, tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelis gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina,
nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali
būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Antra, privatūs asmenys
gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus.
Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs, o privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys
veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų
neturima. Trečia, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus
nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį
siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Ketvirta,
nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų
visiškai neįtikinami); tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių
veiksmų prieš jį sankcionavimą; tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a)
priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam
taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Penkta, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti
pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje
nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti. Šešta, pageidautina, kad ne viešo pobūdžio veiksmų atlikimas būtų kontroliuojamas
teismo, nors prokuroro kontrolė savaime Konvencijos pažeidimo nereiškia. Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų,
reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus.
Pagal galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami
vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys,
turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Tai reiškia, kad
reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami tik laikantis įstatymais nustatytos tvarkos. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti
pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus
duomenis bei juos įvertinęs, konstatavo, kad kasatorius buvo sukurstytas padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 272
straipsnio 3 dalyje (dėl komerciniais tikslais neteisėto laikymo ir gabenimo didelio kiekio saugomų gyvūnų dalių – 13 vnt. ūdrų kailių),
taikant jam nesankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Dėl to pirmosios instancijos teismas R. R. išteisino, nepadarius
veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą nei pirmosios instancijos teismas, išvadą, R.
R. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymo (dėl komerciniais tikslais neteisėto laikymo
ir gabenimo didelio kiekio saugomų gyvūnų dalių – 13 vnt. ūdrų kailių) ir nuteisė (dėl neteisėto didelio kiekio ūdrų kailiukų įgijimo
komerciniais tikslais R. R. nenuteistas, ši teismų nuosprendžių dalis kasacine tvarka neskundžiama). Bylos duomenimis, aplinkosaugos
inspektorių informatorius (buvęs aplinkos apsaugos neetatinis inspektorius) P. T. iš nenustatyto asmens gavęs informaciją, kad R. R.
prekiauja ūdrų kailiais, apie tai pranešė aplinkosaugos inspektoriui V. V. , o šis savo viršininkui R. Š. . Nusprendę surengti R. R.
sulaikymo operaciją, R. Š. pasitelkė policijos pareigūnus. Nors, sprendžiant iš bylos duomenų, apie R. R. nusikalstamą veiką, be gandų,
jokių konkrečių duomenų nebuvo, P. T. , „konsultuojamas“ valstybės pareigūnų, ėmėsi veiksmų, kuriais R. R. buvo skatinamas nusikalsti,
o būtent: susižinojo R. R. telefono numerį, paskambino, ir apsimetęs ūdrų kailių pirkėju, keturių – penkių pokalbių metu, susitarė, kas taip
pat nelegalu, įsigyti iš jo 12 vnt. ūdrų kailių. Žinodamas, kad sutartu laiku ir vietoje R. R. lauks pasaloje kartu su P. T. veikę aplinkos
apsaugos ir policijos pareigūnai (M. K. , V. V. ir A. U. ), kurie po jų sutarto ženklo R. R. sulaikys su įkalčiais, P. T. susitarė su R. R. dėl jų
susitikimo vietos ir laiko „Lukoil“ degalinėje. R. R. atvykus į sutartą vietą ir parodžius P. T. , kaip potencialiam pirkėjui, atsivežtus ūdrų
kailius, po šio pareigūnams duoto ženklo R. R. buvo sulaikytas ir kartu su automobilyje buvusiais ūdrų kailiais, pristatytas į policijos
komisariatą. Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato KPS vyriausiajam tyrėjui V. U. surašius tarnybinį pranešimą dėl
automobilyje „Audi 100“ gabentų kailių (tikrosios šio įvykio aplinkybės nei tarnybiniame pranešime, nei vėlesnėje V. U. , kaip liudytojo,
apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleistos) ir pateikus vaizdo medžiagą, užfiksuotą aplinkos apsaugos departamento
pareigūnų R. R. sulaikymo metu (automobilio bagažinėje rastus ūdrų kailiukus), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant R. R.
nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymu. Apeliacinės instancijos teismas dėl prieš tai nurodytos faktinės situacijos
detalesnės analizės skundžiamame teismo nuosprendyje nepateikė, tokio įrodymų rinkimo proceso teisėtumo iš esmės netikrino,
konstatavęs kad aplinkos apsaugos departamento pareigūnai M. K. , V. V. ir R. Š. nebuvo kriminalinės žvalgybos subjektai, todėl jų
atliktų veiksmų negalima traktuoti kaip nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų; P. T. veiksmai su A. U. , kaip policijos pareigūnu,
derinami nebuvo; visų veiksmų iniciatorius buvo P. T. , kuris veikė kaip privatus asmuo savo iniciatyva, todėl jo veiksmų negalima
vertinti kaip kurstymo (provokavimo) padaryti nusikaltimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apeliacinės instancijos teismo
nuosprendyje išdėstytos išvados nepagrįstos, padarytos neįvertinus visumos byloje surinktų duomenų ir nesujungus jų į vientisą loginę
grandinę. Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad P. T. , nepradėjus ikiteisminio tyrimo, su valstybės pareigūnų pritarimu atliko veiksmus
(R. R. kurstymą neteisėtai parduoti jam 12 vnt. ūdrų kailių), formaliai turinčius nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 straipsnio 3
dalyje, požymių. Tokiems P. T. veiksmams, priešingai apeliacinės instancijos teismo nuomonei, realiai buvo reikalingas sankcionuotas
nusikalstamos veikos imitacijos modelis, leidžiantis atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (t. y. nurodytas asmuo, kuriam
leidžiama atlikti tokius veiksmus, asmuo, prieš kurį tokie veiksmai turi būti atlikti, atliekamų veiksmų ribos, trukmė, siekiamas rezultatas
ir pan.), tačiau toks modelis, kaip pagrįstai teigia kasatorius, sankcionuotas nebuvo. Nėra galimybių paneigti ir esminės kasatoriaus
skunde nurodytos aplinkybės dėl liudytojo P. T. veiksmuose, kuriais realiai buvo imituota nesankcionuota nusikalstama veika, buvusių
provokacijos požymių. Byloje nustatyta, kad, P. T. pranešus aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnams turimą informaciją apie tuo metu
neįvardyto asmens prekybą ūdrų kailiais, jis buvo paprašytas apie šį asmenį surinkti duomenis, t. y. bendradarbiauti nustatant to asmens
tapatybę. P. T. savais kanalais sužinojęs R. R. telefono numerį, pats kreipėsi į jį, kurstydamas padaryti nusikaltimą – neva parduoti jam 12
vnt. ūdrų kailių. Keturių penkių pokalbių, kaip kad teigia P. T. , metu, sutaręs dėl 12 vnt. ūdrų kailių iš R. R. įsigijimo, sutarė su juo ir dėl
susitikimo vietos bei laiko „Lukoil“ degalinėje, kur, pagal suderintus su valstybės pareigūnais veiksmus, R. R. po P. T. pareigūnams duoto
ženklo turėjo būti ir buvo sulaikytas. Nustatyta aplinkybė paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog P. T. veiksmai su Šiaulių
AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato KPS vyriausiuoju tyrėju V. U. (t. y. kriminalinės žvalgybos subjektu) nebuvo derinami.
Nagrinėjamu atveju veiksmai dėl R. R. sulaikymo buvo derinami tarp P. T. , aplinkos apsaugos (M. K. , V. V. ir R. Š. ) ir policijos (A. U.)
pareigūnų. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad įvykius „Lukoil“ degalinėje kontroliavo tiek aplinkos apsaugos, tiek ir policijos pareigūnai
(M. K. , V. V. ir A. U. ), stebėję šio įvykio dalyvių veiksmus iki P. T. jiems duoto sutarto ženklo, po kurio jie sulaikė R. R. . Atlikdami
minėtus veiksmus valstybės pareigūnai ignoravo galiojančius teisės aktus. Informacijos apie R. R. nusikalstamą veiką rinkimo būdai
(nusikalstamos veikos imitavimas, sekimas, pasala), nepradėjus ikiteisminio tyrimo, naudojami tik kriminalinės žvalgybos metu šio
įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nusikalstama veika, numatyta BK 272 straipsnio 3 dalyje, nėra kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindas
(Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnis). Taigi, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, duomenų apie kasatorių
rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas,
neturi jokios įrodomosios vertės. Teismų praktikoje bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar į
provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties
įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisingo bylos išnagrinėjimo principo vienas aspektų yra reikalavimas
garantuoti, kad asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Teisingas turi būti visas
procesas, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus. Nagrinėjamoje byloje negalima paneigti pirmosios
instancijos teismo padarytos išvados, jog šios veikos padarymą galėjo lemti provokacija, valstybės pareigūnams veikiant kartu su savo
informatoriumi pagal nesankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji
atsakomybė, nes, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais įrodymais,
neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų.

LAT 2015-07-14 del advok islaidu BPK 106: Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti: Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnyba 2015 m. birželio 19 d. pateikė prašymą iš D. F. priteisti valstybei išlaidas už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę
teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69
patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 4 punktu antrinės
teisinės pagalbos išlaidas iki 2015 m. liepos 14 d. sudaro advokato užmokestis – 107,12 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai
įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų
pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį,
turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo,
išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas
advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į
nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat
galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų,
turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo
nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas. Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas nuteistojo D.
F. Padėtį bloginančiais pagrindais. Nuteistasis D. F. šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose, be gynėjo pagalbos jo teisės
nebūtų tinkamai ginamos, todėl pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs D. F. Antrinę teisinę
pagalbą. Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

6 temos bylos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-475/2013: Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais tiriant ir pripažįstant įrodymais
daiktus: Kolegija neturi pagrindo patvirtinti nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginius, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė
įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas bei nesilaikė BPK 7, 20, 286 straipsnių, 305 straipsnio l dalies 1, 2 punktų reikalavimų ir
išsamiai neištyrė bylos aplinkybių apie daiktų pripažinimo įrodymais, kitų bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas
nuteistojo naudai, o pripažindami V. A. kaltu dėl tyčinio D. J. nužudymo rėmėsi prielaidomis, pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, teisingą ir
sąžiningą procesą. Nėra pagrindo ir teiginiams, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6
dalies nuostatas. Kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose remiamasi daiktais, kurie ištirti BPK
91-92 bei 205 straipsnių numatyta tvarka ir atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas. Bylos
nagrinėjimo teisme duomenys patvirtina, kad abiejų instancijų teismai tyrė nuteistojo gynėjo nurodytas aplinkybes dėl galimų BPK
pažeidimų surandant, paimant daiktinius įrodymus, juos pakuojant, perduodant specialistams bei ekspertams tirti, surašant procesinius
dokumentus (įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo protokolus). Pirmosios instancijos teisme apklausus bylos tyrėjus S. M., J. D., A. S.
aiškintasi dėl tyrimo objektų – daiktų (įvykio vietoje rastos D. J. pirštinės, kitų drabužių, V. A. batų) paėmimo aplinkybių; apklausus
specialistus R. Mickų, D. Vasiliauskienę, Ž. Ramanauskienę, ištyrus rašytinę specialistų išvadų medžiagą, aiškintasi, kokioje pakuotėje
specialistai gavo tyrimo objektus, kaip nuo jų buvo paimta reikiama tyrimams medžiaga, kokia tvarka atliktas šių objektų tyrimas, kokie
šio tyrimo rezultatai. Teismas nurodė, kad visi daiktai buvo paimti ir supakuoti skirtingu metu, skirtingose vietose, atliekant skirtingus
veiksmus, juos supakavo ne tie patys asmenys ir įvertino V. A. batų, D. J. drabužių ir pirštinių tyrimo metu gautų rezultatų patikimumą.
Apeliacinės instancijos teismas papildomai išnagrinėjo nuteistojo skunde ginčijamas aplinkybes: dėl įvykio vietos apžiūros protokolo
surašymo; įvykio vietoje rastų daiktų paėmimo ir jų supakavimo; dėl daiktų pateikimo protokolo, pagal kurį buvo paimti V. A. batai,
surašymo; dėl D. J. rūbų ir V. A. batų pateikimo specialistams aplinkybių, tačiau nenustatė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų
apeliaciniame skunde keltus ir kasaciniame skunde pakartotus teiginius apie tai, kad pėdsakas ant nukentėjusiosios pirštinės „padarytas“
policijoje, o jos rūbų mikrodalelės galėjo patekti ant V. A. batų dėl netinkamo šių daiktų paėmimo ar supakavimo. Šio teismo nutartyje
pakartotinai apklausus tyrėją S. M., teisės medicinos ekspertą D. Vitkų, išreikalavus rašytinę medžiagą dėl nukentėjusiosios rūbų
atsiėmimo po lavono teisės medicinos tyrimo atlikimo aplinkybių, pateikta išsami įrodymų analizė, papildanti pirmosios instancijos
teismo argumentaciją ir patvirtinanti, kad esminių BPK pažeidimų pripažįstant įrodymais įvykio vietoje ir iš V. A. paimtus daiktus bei
specialistų išvadas, paremtas batų, pirštinės, nukentėjusiosios drabužių trasologiniais, dirvožemio, pluoštų tyrimais, nepadaryta. Kasacinio
skundo argumentai kritikuojant teismų išvadas dėl daiktinių įrodymų tyrimo organizavimo grindžiami ir Konvencijos 6 straipsnio
pažeidimais, taip pat EŽTT sprendimais. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiose bylose EŽTT nagrinėjo skundus pagal Konvencijos 2 (teisė į
gyvybę), 3 (kankinimo draudimas), 5 (teisė į laisvę) ir kitas Konvencijos nuostatas (tačiau ne Konvencijos 6 straipsnį) dėl pareiškėjų
artimųjų dingimo, prie kurio galimai prisidėjo valstybės pareigūnai ir kuris įvyko pietryčių Turkijoje, esant specifinei saugumo situacijai –
valstybės pajėgų kovai su teroristine organizacija Kurdistano darbo partija. Kasatoriaus nurodytų bylų kontekstas ir jose sprendžiami
klausimai yra iš esmės nutolę nuo kasacinės bylos aplinkybių.
2. Dėl specialiųjų žinių panaudojimo įrodinėjimo procese Kaltinantys V. A. įrodymai – turintys reikšmės nusikalstamai veikai nustatyti
daiktai –D. J. pirštinė, drabužiai, V. A. batai – teismuose ištirti panaudojant specialiąsias žinias, t. y. gaunant specialistų ir ekspertų
išvadas, jų paaiškinimus, patvirtinančius kaltinime nurodytas aplinkybes būtent dėl nuteistojo V. A. buvimo įvykio bute nužudymo metu,
jo batų kontakto su nukentėjusiosios pirštine ir atskirais drabužiais. Panaudojant specialiąsias žinias, gauti duomenys teismų sprendimuose
išsamiai ir sistemiškai išanalizuoti. Teismai aiškiai argumentavo, kokiomis specialistų išvadomis ir ekspertų paaiškinimais rėmėsi ir kodėl.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko netinkamai išnaudojant įrodinėjimo priemones, remiantis
atskirais išvadų teiginiais ir nesilaikant BPK numatytos įrodymų vertinimo tvarkos. Kasatorius pažymi, kad netinkamais teismų motyvais
atmesti V. A. ir jo gynėjo argumentuoti nesutikimai su specialistų ir ekspertų išvadomis, taip iš esmės suvaržytos V. A. teisės, pažeistas
rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) ir nurodo EŽTT bylą Balsytė–Lideikienė prieš Lietuvą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad
kasatoriaus nurodomoje byloje Balsytė–Lideikienė prieš Lietuvą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas nustatytas dėl to, kad
pareiškėja nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo stadijoje neturėjo galimybės apklausti ekspertų, pateikusių byloje išvadas,
kuriomis buvo grindžiamas jos nubaudimas už administracinį teisės pažeidimą ir kuriose buvo tam tikrų prieštaravimų. Nagrinėjamoje
byloje tokios situacijos nėra. Priešingai, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pateikę išvadas
ekspertai D. Vasiliauskienė, Ž. Ramanauskienė, D. Vitkus, specialistai V. Saldžiūnas, T. Padrėza, P. Šlyžius, A. Vilčinskas. Pirmosios
instancijos teisme būtent pagal nuteistojo gynėjo prašymą buvo apklaustas specialistas trasologas R. Mickus. V. A. ir jo gynėjas turėjo
galimybę užduoti klausimus visiems liudytojams, ekspertams bei specialistams ir aktyviai šia teise naudojosi. Nepagrįsti kasacinio skundo
teiginiai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu buvo padaryti BPK 286 straipsnio pažeidimai, nes pirmosios instancijos teismas neskyrė
naujų ekspertizių specialistų išvadų prieštaravimams pašalinti, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 6 dalies
nuostatas, šios klaidos neištaisė. Iš bylos nagrinėjimo teisme posėdžių protokolų ir apeliacinio skundo turinio nematyti, kad V. A. ir jo
gynėjas prašytų teismų skirti naujas ekspertizes. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino nuteistojo gynėjo prašymus apklausti
liudytojus S. M., G. V., M. M. ir ekspertą D. Vitkų, išreikalauti iš teismo medicinos tarnybos informaciją dėl nukentėjusiosios rūbų
grąžinimo tyrėjai, taip pat motyvuotai atmetė prašymą papildomai apklausti policijos pareigūnus J. D. ir A. S., ištirti tyrėjos S. M. darbo
kompiuterį, išreikalauti duomenis dėl policijos pareigūnų G. V., M. M. komandiruočių, dėl V. A. buvimo laiko areštinėse. Pagal teismų
praktiką tirti įrodymus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų
pagrįstumas ar nepagrįstumas. Įrodymų tyrimo atlikimas yra apeliacinės instancijos teismo teisė, o tokio tyrimo apimties nustatymas taip
pat priklauso šio teismo kompetencijai. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų ir nutarties turinio matyti, kad šis teismas
pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taisykles nustatė įrodymų tyrimo apimtį ir laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, bylą
patikrino tiek, kiek to buvo prašoma abiejuose apeliaciniuose skunduose. Teismas nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, kuriose paaiškino,
kurie nuteistojo V. A. argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, taip pat nurodė, kuo pasireiškė
pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo trūkumai, kokios pripažintos įrodytomis aplinkybės paremtos prielaidomis ir laikytinos
neįrodytomis, kokią reikšmę tokios išvados turėjo V. A. kaltės nustatymui. 3. Teisė į gynybą: Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas
bendrąsias nuostatas ir įvertinusi tam tikrų tiriant šią baudžiamąją bylą naudotų „neformalių“ priemonių visumą: draudimas susitikti su
pasirinktu advokatu be pašaliečių, suimto V. A. vežimas rodyti nukentėjusiajam, tyrėjų priemonių nesiėmimas fiksuoti atskirus nuteistojo
pareiškimus BPK nustatyta tvarka ir panašiai – daro išvadą, kad tokie tyrimo metodai pradėtame ikiteisminiame tyrime yra netinkami ir jų
naudojimas baudžiamojo proceso normų kontekste nepriimtinas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio pobūdžio tyrėjų veiksmai
šiuo atveju negali būti pripažinti esminiu V. A. teisės į gynybą pažeidimu, nes ikiteisminio tyrimo metu jų pagalba nebuvo išgautas V. A.
kaltės prisipažinimas, nebuvo surinkta jo kaltės įrodymų. Nuteistasis V. A. niekada neprisipažino nužudęs D. J., jo parodymai apie įvykio
aplinkybes nesikeitė, bylą atidavus į teismą jis iš suėmimo buvo paleistas, jokios kaltinamojo procesinės teisės abiejų grandžių teismuose
tiriant įrodymus nebuvo varžomos. Bylos tyrėjo liudytojo M. M. parodymų dėl to, kad V. A. pokalbio metu jam buvo prisipažinęs dėl D.
J. nužudymo, teismas nelaikė jokiu įrodymu.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-585/2013: Dėl teismo šališkumo: Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas
objektyviąja ir subjektyviąja prasme, nes nepagrįstai atmetė gynybos prašymus, atsisakė tiesiogiai ištirti kai kuriuos įrodymus, savo
sprendimus grindė pavienių įrodymų, o ne jų visumos vertinimu, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. Taigi,
iš kasacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės visi skundo argumentai dėl teismo šališkumo, siejami su proceso pažeidimais tiriant
byloje surinktus įrodymus bei netinkamai juos vertinant (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai
pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Ši teisė
numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Teismo nešališkumo
reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta,
ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų,
kurie galėtų rodyti konkretaus šią bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Kasaciniame skunde iš esmės taip pat nenurodyta
jokių tokį teiginį patvirtinančių argumentų. Tuo tarpu skunde akcentuojama aplinkybė, kad teismas nuosprendyje pabrėžė ankstesnius
nuteistojo V. G. teistumus, nelaikytina šio teismo šališkumo, subjektyviąja prasme įrodymu, nes tai yra kaltininko asmenybę
apibūdinantys duomenys, į kuriuos teismai privalo atsižvelgti skirdami kaltininkui bausmę. Pažymėtina, kad nuteistojo V. G. pripažinimą
kaltu šiuo atveju nulėmė ne ankstesni jo teistumai, o išsamiai ir nešališkai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Objektyvus nešališkumo
aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo
teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis
priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir EŽTT
jurisprudencijoje. Šioje byloje kasatorius teismo šališkumą objektyviuoju požiūriu įžvelgia neva tendencingame byloje surinktų įrodymų
vertinime, akcentuodamas, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik gynybai nepalankiais nukentėjusiojo A. S., suinteresuoto
liudytojo V. N., taip pat liudytojų G. G., V. L. parodymais, specialisto išvada, nevertinant gynybai palankių liudytojų M. V., R. V., D. M.,
E. M., R. R., E. V. ir kt. parodymų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai –
vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra
pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių,
jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais
teismo sprendimo surašymo trūkumais. EŽTT jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad procesiniai trūkumai, susiję tik su
pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir panašiai, paprastai nevertinami kaip
teismo šališkumo požymiai, bet nagrinėjami atitinkamų kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų teisių aspektu. Kita vertus, nagrinėjamoje
byloje kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo prieštarauja byloje teismų priimtų procesinių sprendimų turiniui.
Pažymėtina, kad teismo išvada apie V. G. kaltumą pagrįsta ne tik kasatoriaus pirmiau išvardytais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje
išnagrinėtais įrodymais, tarp jų ir vaizdo įrašu bei dalimi kitų tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad liudytojai
G. G. ir V. L. įvykio metu buvo šalia nukentėjusiojo ir iš esmės geriausiai matė visą įvykį. Priešingai kasatoriaus teiginiams, pirmosios
instancijos teismas pateikė ir nuteistajam V. G. palankių pirmiau nurodytų liudytojų parodymų vertinimą ir, kaip to reikalauja BPK 305
straipsnio 1 dalies 2 punktas, išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė šių liudytojų parodymus dėl jų prieštaringumo bei šių
asmenų artimų sąsajų su nuteistuoju. Teisėjų kolegijos nuomone, toks įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies
reikalavimus. Nuosprendyje išdėstyti iš esmės visi teismo procese patikrinti įrodymai, atlikta jų visumos analizė, atskleidžianti jų turinį
bei nustatytas faktines aplinkybes, motyvuotai paneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad
apeliacinės instancijos teismo posėdyje, laikantis BPK 324 straipsnio 6 dalies taisyklių, atliktas papildomas įrodymų tyrimas, apklausti
liudytojai V. N., V. O., N. A., A. R., taip pat nukentėjusysis A. S., be to, pasiūlyta parodymus duoti pačiam nuteistajam V. G., gauti
duomenys įvertinti visų bylos duomenų kontekste ir remiantis jais motyvuotai pritarta pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.
Kartu kolegija pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės tinkamai laikantis rungimosi
principo, bylos nagrinėjimo teisme nuostatų, įtvirtintų BPK XIX-XXII skyriuose. Priešingai kasatoriaus teiginiams, bylos proceso metu
pirmosios instancijos teisme buvo tenkinti ir gynybos prašymai dėl įrodymų tyrimo apimties, dalis jų motyvuotai atmesta, tarp jų ir
prašymas apžiūrėti daiktinius įrodymus, nes jie buvo apžiūrėti ikiteisminio tyrimo metu ir grąžinti savininkams. Šiame kontekste
pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose
numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus
proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos
visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų
svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Šioje byloje visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės proceso
metu buvo patikimai nustatytos, todėl nuteistojo V. G. prašymai dėl pakartotinio įrodymų tyrimo, naujų įrodymų rinkimo, t. y. naujų
liudytojų, eksperto bei kai kurių liudytojų pakartotinių apklausų, netenkinti pagrįstai, nesant jokio pagrindo manyti, kad apklausus šiuos
asmenis ar atlikus kitus įrodymų tyrimo veiksmus galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Apibendrinant
konstatuotina, kad nuteistojo V. G. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų
teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie abiejų instancijų teismų įvertinti nepažeidžiant
įrodymų vertinimo taisyklių, pateikus įrodymų visumos analizę, susiejus juos į vientisą loginę grandinę, leidusią vidiniam teismų
įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo susiformuoti. Teismų nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo V. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK
284 straipsnio 1 dalį. Vien ta aplinkybė, kad byloje surinkti įrodymai buvo vertinami ne pagal nuteistojo lūkesčius, negali būti vertinama
kaip teismo šališkumas.

7 temos bylos
Pažymėtina, jog seksualinės prievartos prieš mažamečius (nepilnamečius) bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų
nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos
specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir,
kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties
seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir
kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti
absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač tuo atveju,
jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nuolat kinta ir (ar) prieštarauja patys sau. Taigi, nukentėjusiosios O.
M. parodymų patikimumas vertintinas kitų byloje esančių įrodymų kontekste: liudytojų parodymų ir kitų išvestinių įrodymų, kuriuose yra
bylos tyrimui reikšmingos informacijos. BPK 36 straipsnis nustato, kad protokolas yra dokumentas, kuriame Baudžiamojo proceso
kodekso nustatyta tvarka patvirtinamas ikiteisminio tyrimo arba teismo veiksmų atlikimo faktas, jų turinys bei rezultatai. Baudžiamojo
proceso kodeksas imperatyviai nustato, kad nepilnamečio liudytojo, taip pat ir nukentėjusiojo, parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir
kiek galima pažodžiui (BPK 179 straipsnis, 184 straipsnis, 186 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nepilnametės O. M. apklausos metu
padaryto garso įrašo stenograma parodo, kad jos apklausos protokole užfiksuota informacija – tai sklandi apklausą atlikusios psichologės
ir O. M. pokalbio santrauka, tačiau šios informacijos gavimo (surinkimo) būdas neabejotinai patvirtina, jog tokia apklausa negali būti
pripažinta patikimu įrodymu, juolab, kad byloje nėra kitų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų patikimų duomenų, kurie
pašalintų abejones dėl O. M. apklausos patikimumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi
būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012). Byloje
esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir
liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs
pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamos situacijos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo
parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punktas, taikomas kartu su šio straipsnio 1 dalimi, BPK 44 straipsnio 5 ir 7
dalys). Pažymėtina, kad vienas klausimų pateikimo liudytojui tikslų yra patikrinti jo parodymus, siekiant atskleisti bet kokį jų
nenuoseklumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal
kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant
užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai
reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti
liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus
liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo
nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažintas galimybės rasti liudytoją nebuvimas,
valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją arba galimybę, kad jis būtų apklaustas,
privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo. Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje
proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė.
Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo
apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, būtina kuo
kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir
teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju,
kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi.