1 seminaras. Civilinio proceso teisė kaip teisės šaka. Civilinio proceso teisės šaltiniai.

1. Materialinė ir proceso teisė, jų santykis.

Teisė yra skiriama į materialinę ir proceso teisę.
Materialinė teisė:

 Sudaro 3 elementai:
- teisė atlikti tam tikrus veiksmus
- teisė reikalauti iš kitų asmenų atlikti tam tikrus veiksmus
- teisė reikalauti gynybos, kai trukdoma įgyvendinti savo teisę arba kai kiti asmenys nevykdo savo
pareigų.
 FA ir JA teises ir pareigas nustato materialioji teisė: konstitucinė, administracinė, civilinė, darbo ir t.t.
Materialioji teisė faktinius santykius reglamentuoja nustatydama ne pavienių asmenų subjektines teises
ir pareigas, o tam tikros asmenų grupės ar kategorijos, pvz.: savininkų, sutuoktinių, vaikų ir tėvų,
prievolės šalių ir t.t. teises ir pareigas.
 Materialioji teisė neformuluoja, kaip asmeniui pasielgti konkrečiu gyvenimo atveju, o nustato tam tikrus
bendruosius principus ar apibendrintus elgesio modelius. Pvz.: CK 1.5 str. pirmojoje dalyje nurodyta,
kad civilinių teisinių santykių subjektai privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
reikalavimus. Kiekvieną situaciją reikia analizuoti atskirai norint pasakyti, ar asmuo turi konkrečias
teises ar konkrečias pareigas.
 Materialiosios teisės nustatytas teises ir pareigas dažniausiai asmenys vykdo savanoriškai (pvz.: laiku
moka nuomos pinigus, susitaria dėl padarytos žalos atlyginimo ir t.t.). Kilus nesutarimui – materialiosios
teises nustatytas teises galima įgyvendinti prievarta.

Proceso teisė:
 Reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialiąsias teises.
 Atlieka aptarnaujantį vaidmenį. Proceso teisė reikalinga tada, kai kyla teisinis konfliktas. Kol nėra
konflikto tarp materialinių teisinių santykių subjektų, proceso teisė nereikalinga. Teismas yra
tarpininkas.

Santykis:
 Taigi, materialinė teisė nustato – teises ir pareigas, tai vyksta abstrakčia forma (pvz.: CPK 6.663 str.) O
proceso teisė konstruojama taip, kad ji atitiktų materialinę teisę – proceso teisė nebus efektyvi, jeigu ji
nenumatys tokių priemonių, kurios atspindi tai, kas yra materialinėje teisėje. Ryšys tarp proceso ir
materialinės teisės atsispindi visuose teisės institutuose.
 Nesant materialiosios teisės, nebūtų ir proceso teisės, nes nebūtų gynybos objekto.

2. Subjektinių teisių gynimo būdai ir formos.

Asmuo, kurio subjektinė teisė pažeidžiama ar kuriam trukdoma ją įgyvendinti gali ginti savo teises. Subjektinė
teisė gali būti ginama dar jos nepažeidus, o tik esant realiai pažeidimo grėsmei.
CK 1.138 str. reglamentuoja teisių gynimo būdus:

 Asmuo gali ginti savo teises pripažindamas tais teises. Čia nurodyta, kad civilines teises įstatymų
nustatyta tvarka gina teismas jas pripažindamas. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės
teisė į daiktą. Tam tikrais atvejais laikomasi nuomonės, kad asmens civilinė teisė apginama ją
pripažįstant, nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šitaip tiesiogiai nenurodyta, o teigiama, kad kito
 asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti. Pavyzdžiui, asmens
teisė vykdyti statybos darbus pagal parengtą projektą, kai sutikimo vykdyti tokius darbus neduoda kitas
asmuo, kurio sutikimas būtinas pagal įstatymus, gali būti pripažinta teismo sprendimu pripažinus to kito
asmens atsisakymą duoti sutikimą vykdyti tokius darbus neteisėtu.
 Atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį. Pavyzdžiui, teismas patenkina vindikacinį
reikalavimą ir savininkui gražinamas iki teisės pažeidimo turėtas daiktas.
 Užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius
pagrįstą grėsmę žalai atsirasti. Pavyzdžiui, teismas gali apginti civilines teises uždrausdamas statyti
statinius, kurie pažeistų sklypo savininko teises, uždrausdamas eksploatuoti gręsiančius sugriūti
gyvenamuosius namus ir panašiai.
 Priteisdamas įvykdyti pareigą natūra. Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi
gražinti ar perduoti pagal sutartį. Nesant galimybės įvykdyti pareigą natūra, priteisiama turto vertė,
nuostoliai arba netesybos.
 Nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį. Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį
dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai
jungiamas su nuostolių išieškojimu.
 Išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar
sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius).
 Pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus,
prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais. Čia pasakyta, kad teismas turi
teisę pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu to akto ir
Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR KT kompetenciją.
 Kitais įstatymų nustatytais būdais. Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.
3. Teisė į teisminę gynybą – viena pagrindinių žmogaus teisių.
Teisę į teisminę gynyba nustato tiek viešosios (pvz. Konstitucijos 30 str.), tiek privatinės (pvz.: CK 1.138 str.)
teisės normos.
Prigimtis:

 Romėnų teisėje manyta, jog teisė į gynybą lemia ir pačią subjektinę teisę. Neturėdamas teisės į
gynybą, asmuo neturi ir subjektinės teisės ubi remedium, ibi jus.
 Anglijos ir Švedijos doktrina aiškino, kad reikalavimo teisė tiesiogiai susijusi su priverstinio šios
teisės įgyvendinimo galimybe.
 Kai kurios doktrinos teigia, kad būtent materialioji subjektinė teisė lemia teisę į gynybą – ubi jus, ibi
remedium.
 Vokiečių ir rusų proceso teisės specialistai teigia, kad ieškiniui pareikšti nebūtina turėti materialinę
subjektinę teisę – pakanka procesinio teisinio teisnumo ir veiksnumo. Iš to išeina, jog teisė į gynybą
yra ne teisė reikalauti iš teisės pažeidėjo pašalinti teisės pažeidimą ir jo padarinius, o teisė reikalauti,
kad valstybė, konkrečiai – jos institucija, teismas, pradėtų procesą. Vadinasi, ieškovas gynybos
reikalauja ne iš atsakovo, o iš teismo, nes teisė į gynybą atsiranda iš viešosios teisės reguliuojamo
santykio. Ši doktrina teigia, kad teisė į gynybą yra viešoji subjektinė teisė.
 Tarpukario Lietuvoje vyravo nuomonę, kad teisė į gynybą yra pažeistos materialiosios teisės
įgyvendinimas, t. y. sudedamoji jos dalis. Teisės į gynybą tapatinimas su materialiąją subjektine
teise yra ydingas. Būtų sunku paaiškinti, kodėl pagal CK 1.126 str. 1 d. ieškinio pareiškimas yra
priimamas, nors praleista ieškinio senatis.
 Skirtingi autoriai suformavo tris teorijas:
 - Teisė į gynybą yra ne kas kita, kaip teisė reikalauti, kad teismas priimtų ieškinio pareiškimą ir
išnagrinėtų civilinę bylą; teisė į gynybą įgyvendinama iškėlus civilinę bylą; net ir ieškinio
nepatenkinus arba bylą nutraukus, būtų pripažįstama asmenį įgyvendinus savo teisę į gynybą; teisė į
gynybą būtų pažeista tik jeigu teismas nepagrįstai atsisakytų priimti pareiškimą.
- Teisė į ieškinį, o plačiuoju požiūriu ir teisė į gynybą, reiškia teisę reikalauti, kad teismas
išnagrinėtų bylą iš esmės ir priimtų atitinkamą sprendimą. Ši teorija skiriasi tuo, kad jos autoriai
teigia, jog iškėlus civilinę bylą teisės į gynybą įgyvendinimas nesibaigia. Prancūzijoje vyrauja toks
požiūris.
- Teisė į ieškinį, taigi ir teisė į gynybą yra teisė į ieškovui palankų teismo sprendimą. Doktrina
vadinama konkrečiosios teisės į gynybą teorija.
Apibendrinant:

 Pirma, remiantis Konstitucijos 30 straipsnio pirmąja dalimi, teisė į teisminę gynybą yra konstitucinis
principas, reiškiantis, kad kiekvienam teisės subjektui privalo būti užtikrinta tokia jo pažeistų teisių
ar interesų gynybos galimybė. Šiuo atžvilgiu teisė į teisminę gynybą yra sudedamoji asmens teisinio
statuso dalis, taigi ir jo teisnumo elementas.
 Antra, materialiosios teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra teisė į pažeistos subjektinės teisės
atkūrimą vienu ar keliais subjektinės teisės gynybos būdais: pripažįstant teisę, priteisiant atlyginti
nuostolius, taikant restituciją ir t.t. (CK 1.138str.)
 Trečia, proceso teisės požiūriu teisė į teisminę gynybą yra teisė kreiptis į teismą su ieškinio
pareiškimu, pareiškimu ar prašymu (CPK 5 str. 4 d.).

4. Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesu gynimo bei ginčų sprendimo procedūros
(arbitražas, tarpininkavimas, savigyna ir t.t.).
Pagal tai, kokia institucija – valstybinė ar visuomeninė – nagrinėja ginčą, visos subjektinių teisių ir interesų
gynimo procedūros gali būti skirstomos į 2 grupes:

 Valstybines subjektinių teisių ir interesų gynimo procedūras:

- Baudžiamojo proceso
- Civilinio proceso
- Administracinė (administracinis proceso teisė, reglamentuojanti administracinių bylų nagrinėjimo ir
sprendimo tvarką administraciniuose teismuose, ir normų, reglamentuojančių administracinių bylų
nagrinėjimo ir sprendimo tvarką administraciniuose teismuose, ir normų, reglamentuojančių
administracinio pobūdžio ginčų nagrinėjimą ir kitokių klausimų sprendimą neteisminėse
institucijose)
 Visuomenines. Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai
privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba
ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis
arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų
sprendimo būdais. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai:
- Arbitražas – 1996 LR komercinio arbitražo įst. Arbitražo privalumai:
 šalys gali pasirinkti asmenį, kuris spręs ginčą
 šalys gali pasirinkti tos srities specialistą
 bylinėjimosi terminai trumpesni, nes 1 instancija – negalima nei kasacija, nei apeliacija
 negalioja viešumo principas. Arbitraže ginčas nagrinėjamas už uždarų durų, nes a) turi
saugoti paslaptį b) arbitrų sprendimai niekur nėra skelbiami.
 bylinėjimo išlaidos arbitraže pigesnės.
 - Derybos: a) derybos tarpininkaujant pasirinktam asmeniui b) derybos be tarpininkų
- Tarpininkavimas: ginčo nagrinėjimas dalyvaujant šalių advokatams ir tarpininkui
- ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui, pvz. Turto vertei, defektams, atlyginimo
dydžiui nustatyti
- šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti
sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.
Dar vienas pažeistų teisių gynimo būdas yra:

 Savigyna, kuri reglamentuota CK 1.139 str. – CK – panaudoti savigyna tik CK leidžiamais atvejais,
nes yra išimtinė teisių gynimo priemonė:
- CK numatytais atvejais. Pvz.: kreditorius, nesulaukęs, kol skolininkas grąžins jam skolą,
savarankiškai siekia ją atgauti vartodamas prieš skolininką fizinę ar psichinę prievartą. Tačiau tai
pažeistų kitas šio straipsnio dalis.
- Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju
neperžengti savigynos ribų.
- Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.
Taigi, šiuolaikinę teisė savigynos, kaip subjektinės teisės gynybos priemonės arba apskritai nepripažįsta, arba
leidžia ją tik išimtiniais atvejais.
5. Civilinio proceso teisės ir civilinio proceso samprata.

CPT: CPK 1 str. nustato, kad civilinio proceso įstatymai reguliuoja bylų, kylančių iš civilinių, darbo,
šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, taip pat
ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarką, t. y. CPT reguliuoja teismo veiklą nagrinėjant ir
sprendžiant civilines bylas. Taip pat dalyvauja šalys, kiti byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 str.) ir
kiti proceso dalyviai – liudytojai, ekspertai, vertėjai (CPK 61 str.) CP normos reguliuoja ir šių subjektų
veiklą, nustato jų procesines pareigas.

CP: tam tikra teismo, civilinės bylos (ginčo) šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių
procesinių veiksmų sistema konkrečiam tikslui pasiekti – ginčui dėl teisės išspręsti. CPT,
reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių
procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai,
operatyviai ir teisingai. Suprantama siaurąja ir plačiąja prasmėmis. Siaurąja – teismo ir šalių procesinė
veikla sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus. Plačiąja – visi subjektinių teisių
gynybos ir apsaugos būdai, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį.
CP būdingi požymiai:

 CP yra teismo procesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjamas nepriklausomo ir nešališko teismo;

 Civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t.y. civiliniam procesui būdinga savanoriškumas;
 Ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t.y. siekia naudos sau;
 CP neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į
teismą nebūtų kreipęsis.

6. Civilinio proceso teisės dalykas ir metodas.

Dalykas – civilinis procesas, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių
veikla, nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.
Metodas – viena vertus, teismas yra valdžios institucija (Konstitucijos 5 str.), todėl santykiams, susiklostantiems
tarp teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų, tarp teismo ir kitų proceso dalyvių, būdinga subordinacija
(imperatyvumas) (pvz.: CPK 9, 10, 11 str. ir t.t.). Kita vertus, civilinio proceso tvarka ginamos subjektinės
teisės įtvirtintos normose, tokių materialiosios teisės šakų, kurioms būdingas dispozityvumas. Dispozityvumas
yra pačioje civilinio proceso esmėje: civilinė byla iškeliama ne teismo, o suinteresuoto asmens iniciatyva (CK 5
str.); šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 42 str.), ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, keisti ieškinio
elementus ir t.t. Dispozityvumas yra vienas iš pagrindinių CP principų.
Taigi, CPT teisinio reguliavimo metodas yra mišrus – imperatyvusis ir dispozityvusis.
7. Civilinio proceso tikslai.
Civilinio proceso teisės tikslų turinys iš esmės priklauso nuo to, kuria iš civilinio proceso teisės teorijų
vadovaujamasi. Vieni tikslai civiliniam procesui bus keliami žvelgiant į jį tik kaip į privačių šalių privatų reikalą
(tokiu atveju civilinio proceso užduotis - suteikti šalims ginčo mechanizmą, o teismui - tam tikrus kontrolės ir
sprendimo priėmimo įgaliojimus) ir visiškai kitaip civilinio proceso tikslai bus vertinami įžvelgiant jame ir tam
tikrą viešą suinteresuotumą bylos išnagrinėjimu.
Kadangi Naujasis Lietuvos CPK grindžiamas socialinio civilinio proceso mokykla, įstatymų leidėjas pabrėžia
dvejopus CPT tikslus: viešuosius ir privačius.
CPK 2 str. CP tikslai nurodomi tokie:

 ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar
ginčijami, interesus; (privataus tikslo pobūdį atitinka) Iš CPK 176 str. 1 d. suformuluoto įrodinėjimo
tikslo galima daryti išvadą, kad CP keliamas materialiosios tiesos nustatymo tikslas, tačiau dėl šalies
procesinio veiksmo turinio ir jo atlikimo ar neatlikimo galutinai sprendžia tik pati šalis, taip pat šalis gali
pažeisti jai priklausančią pareigą rūpintis proceso skatinimu, teismas gali imtis įstatymo numatytų
priemonių, kurios lems sprendimo, atitinkančio formaliąją tiesą, byloje priėmimą (pvz.: sprendimo už
akių priėmimą)
 tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos
vykdant; tai yra viešasis tikslas. Teismas privalo sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos
esminės ginčo aplinkybės ir sudarytos sąlygos teisingam materialiuoju požiūriu įstatymo taikymui
sprendžiant konkretų šalių ginčą.
 kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių; tikslą sudaro dvi dalys: proceso koncentruotumas
(siekiama kiek įmanoma greitesnio ir materialioju požiūriu teisingo bylos išnagrinėjimo, jeigu tai
neįmanoma – geriau jau greitesnis ir ne toks visapusiškas nei visapusiškas, bet nesibaigiantis) ir teisinės
taikos atkūrimas (tai įmanoma, jei byloje sudaroma taikos sutartis). Šis tikslas įtvirtintas pačių
aukščiausiu tarptautinių lygmeniu (EŽTPK 6 str.)
 aiškinti bei plėtoti teisę. Teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas arba atsisakydamas
taikyti konkrečias teisės normas. CK 1.5 str. ir CPK 3 str. nurodyta, kad teismas, aiškindamas ir
taikydamas įstatymus ir kitus TA teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo
principais. Teismo veikla plėtojant teisę reiškia kūrybinę teismo veiklą esant būtina užpildyti teisinio
reguliavimo spragas. Lietuvoje svarbiausią vaidmenį atlieka LAT vykdydamas kasacinio bylų
nagrinėjimo funkciją ir šitaip užtikrindamas vienodą teisės aiškinimą.

8. Civilinio proceso teisės sistema.

CPT – kodifikuota teisės šaka. Skirstoma į:
  Bendrąją. Bendrosios dalies normos reguliuoja klausimus, bendrus visam CP: nustato CPT tikslus,
principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir
kitų proceso dalyvių teisinę padėtį ir t.t. (CPK 1-175 str.)
 Ypatingąją/ specialiąją. Reguliuoja CP teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose CP stadijose
(civilinės bylos iškėlimą, pasirengimą nagrinėjimui, teisminį nagrinėjimą, teismo sprendimų vykdymą,
supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų
nagrinėjimo ypatumus ir t.t. (CPK 176-817 str.)
Ir bendrosios, ir spec. gali būti grupuojamos į institutus, pvz.: skiriami įrodymų, ieškinio, procesinių terminių,
jurisdikcijos ir kt. institutai.
9. Civilinio proceso teisenos ir stadijos.

CP stadija – procesiniu veiksmų ir kaip jų rezultatas susiklosčiusių procesinių teisinių santykių tam
tikram proceso tikslui pasiekti visuma. CPK skiriamos tokio proceso stadijos:

1. Civilinės bylos iškėlimo stadija (CPK 135-139 str.) (jos metu teisėjas sprendžia, ar iškelti civilinę bylą,
ar ne). Prasideda tuo, kad teismas gauna ieškovo ieškinį/ suinteresuoto asmens skundą/ pareiškimą.
Užregistruotas ieškinys, pagal teisme galiojančią bylų paskirstymo tvarką, patenka teisėjui, kuris
sprendžia, ar yra visos prielaidos kreiptis į teismą, ar teisė tinkamai įgyvendama. Baigiasi trejopai:
- Jeigu viskas tinkama – teisėjas rašo rezoliuciją (ieškinį priimti, data ir parašas);
- Gali nustatyti, kad neįvykdyta kreipiantis kažkuri prielaida (pvz.: teisėjas nustato, kad toks ginčas
apskritai nenagrinėtinas teisme), todėl atsisakoma nagrinėti ieškinį ir procesas užsibaigia (nutartis
gali būti skundžiama);
- Teisėjas nustato, kad visos prielaidos yra pareikšti ieškinį, bet ieškovas netinkamai įgyvendiną teisę
(pvz.: nesumokėjo žyminio mokesčio, ieškinio turinys neatitinka CPK turinio). Teisėjas nurodo
laiką, per kurį reikia pašalinti kliūtis. Nutartis taip pat gali būti skundžiama.
2. Pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui (CPK 225-233 str.) (kopija persiunčiama atsakovui,
renkami įrodymai, aiškinamasi dalyvaujančių byloje asmenų ratas ir t.t.).
3. Teisminis nagrinėjimas. (CPK 153-224 str.) Pagrindinė stadija. Jeigu teisėjas mano, kad bylai tinkamai
pasiruošta, skiria nutartį ir nurodo, kad įvyks žodinis/rašytinis teismo posėdis;
4. Apeliacija – neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas apeliacine tvarka. (CPK
301-339 str.) Prasideda apeliacinis procesas, tai yra rašytinis procesas. Apeliacinės instancijos teismas
išnagrinės bylą ir paliks galioti arba panaikins sprendimą;
5. Sprendimų vykdymas. Tuo atveju, jeigu priimtas sprendimas dėl priteisimo ir reikalauja teismo
sprendimo vykdymo;
6. Kasacija – įsiteisėjusių sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas kasacine tvarka. (CPK 230-264 str.)
Galimybė apskųsti aukščiausiam teismui, ne bet kuris skundas priimtas.
7. Kreipimasis į teismą dėl proceso atnaujinimo. (CPK 365-374 str.) Įrodžius, kad yra bent vienas iš
CPK nurodytų pagrindų, galima kreiptis į teismą ir atnaujinti bylą (pvz.: sužinojus, kad bylą pirmoje
instancijoje nagrinėjo teisėjas, kuris yra kitos šalies giminaitis, o šios aplinkybės nebuvo žinomos bylos
metu, o teisėjas nenusišalino, galima kreiptis dėl neteisėtos teismo sudėties).
CPK turime dvi skirtingas bylų nagrinėjimo tvarkas. Ginčo teisena arba ieškinio teisena.
Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties
civilinių bylų visumai:
  Ieškinio, arba ginčo, teiseną. Nagrinėjamos visos civilinės bylos, iškeliamos remiantis ieškiniu.
Būdinga tai, kad ji pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti.
 Ypatingąją teiseną. (CPK 442-582 str.) Ši teisena nustato ieškinio teisenos taisyklių išimtis.

10. Civilinio proceso teisės šaltiniai, jų sistema ir klasifikavimas.

Šaltiniai: kaip visada – pirminiai, antriniai. CP ypatumas – papročiai nėra laikomi šaltiniu. Spragos šalinamos
taikant analogijas, ne papročius. Konstitucija ir bendrieji teisės principai, kiti statutinės teisės šaltiniai: CPK, CK,
DK, teismų, antstolių, advokatūros, prokuratūros įstatymai. Gali būti normų ir vyriausybės nutarimuose,
žynybiniuose aktuose. Tarptautinė teisė –svarbios dvišalės teisinės pagalbos, daugiašalės tarptautinės sutartys.
Teismo precedentas – antrinis CP šaltinis. Teisės doktrina.

Sąvoka teisės šaltinis suprantama keleriopai. Pirma, ši sąvoka gali reikšti valstybės instituciją, nustatančią,
priimančią tam tikras privalomas elgesio taisykles. Demokratinėje valstybėje tokia institucija yra demokratiniu
būdu išrinktas parlamentas, todėl šiuo atžvilgiu teisės šaltinis yra rinkėjai.
Antra, ši sąvoka gali reikšti tam tikrą rašytinę medžiagą, kurioje yra privalomos elgesio taisyklės. Šiuo, arba
formaliuoju., požiūriu teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo, jos išraiškos forma: įstatymas,
įstatymų lydimasis aktas, teismo precedentas ir panašiai. Kitaip tariant, teisės šaltinis yra tam tikra teisinio
pobūdžio informacija, padedanti išspręsti teisinę problemą.
Trečia, aptariama sąvoka gali reikšti visumą išorinių veiksnių, darančių įtaką vienokių ar kitokių elgesio
taisyklių nustatymui tam tikroje visuomenėje. Šiuo, arba materialiuoju, požiūriu teisės šaltiniai yra visuomenės
ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį
ir padedantys nustatyti jų prasmę. Vieno iš autoritetingiausių lyginamosios teisėtyros atstovų R. Davido
nuomone, teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra:
1) bendrieji, fundamentalūs teisės principai (teisingumo, lygiateisiškumo ir t. t.);
2) tarptautinė teisė;
3) rašytinė (statutinė) teisė (įstatymai, įstatymų lydimieji aktai);
4) papročiai;
5) teismo precedentas (teismų praktika);
6) teisės doktrina.

Klasifikacijos:
 Pagal tai, teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai ar yra teisės aiškinimo, teisinės
argumentacijos rezultatas, teisės šaltiniai skirstomi į:
a) tiesioginius, arba pirminius. Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai, kuriuose
suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės. Tiesioginiais teisės šaltiniais laikomi bendrieji teisės
principai, įstatymai, tarptautinės sutartys, įstatymų lydimieji aktai, papročiai.
b) netiesioginius, arba antrinius. Netiesioginiai teisės šaltiniai, kaip minėta, yra teisės normų aiškinimo ir
taikymo rezultatas. Netiesioginiais, arba antriniais, teisės šaltiniais pripažįstama teismų praktika, teisės
doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga.

 Pagal teisės akto, kuriame suformuluotos teisės normos, juridinę galią teisės šaltiniai skirstomi į:
a) Įstatymus. Savo ruožtu įstatymai pagal savo juridinę galią taip pat analizuotini laikantis
hierarchijos: bendrieji teisės principai, tarptautinė teisė, konstitucija, konstituciniai įstatymai ir
ordinariniai įstatymai.
b) įstatymų lydimuosius aktus.
Civilinio proceso teisės specifika, kad papročiai nėra pripažįstami Šios teisės šaltiniu. Šitaip yra todėl, kad
civilinių bylų nagrinėjimo ir sprendimo tvarką detaliai reglamentuoja teisės normos. Todėl yra pripažįstami tik
teisiniai civiliniai procesiniai, o ne faktiniai civiliniai procesiniai santykiai. Atsiradusi spraga užpildoma taikant
teisės ar įstatymo analogiją, o ne papročius (CPK 3 str. 5 d.). Dėl šios priežasties papročiai kaip civilinio
proceso teisės šaltinis atskirai neanalizuojami. Tačiau nuo papročių kaip teisės šaltinio reikia skirti teismo
papročius (usus fori), t. y. kuriame nors teisme susiklosčiusias nerašytas tam tikrų klausimų sprendimo taisykles.
Teismo papročiai nėra teisės šaltinis, nes jie nėra visuotiniai.

11. Civilinio proceso ir kitų teisės šakų santykis.

Šis santykis labiausiai pasireiškia teisės šaltinių tapatumu – daugelis materialiosios teisės šaltinių yra ir
CPT šaltiniai.
 Konstitucinė – Konstitucijoje įtvirtinti svarbūs principai – teisė į teisminę gynybą, visų asmenų
lygybės įstatymui, teismo posėdžio viešumo, kalbos, teisėjų nepriklausomumo ir pan.
 Civilinė teisė – atskleidžia sąvokas, institutus, tokias kaip teisnumas, veiksnumas, įrodymai, 3ieji
asmenys. Ji nurodo subjektinę teisę, o procesas – kaip ta teisė gali būti apginta (nustato mechanizmą
gynybos būdų įgyvendinimui).
 Baudžiamasis procesas – bendri principai (viešumo, teisėjų nepriklausomumo), panašūs institutai –
įrodymų, apeliacijos, kasacijos.
 Baudžiamajame procese vyrauja oficialumas, tardomasis procesas, civiliniame – rungimasis,
dispozityvumas.
 Administracinis procesas – viešas ginčas, vienas iš subjektų yra valstybė ar jos institucija. Daug
institutų yra paimta iš CPK.
 Tarptautinė privatinė teisė – ginčų su tarptautiniai elementais sprendimo taisykles reglamentuoja CK
ir CPK normos.

12. Konstitucija, Teismų įstatymas, Civilinio proceso kodeksas, Civilinis kodeksas, tarptautinės
sutartys ir kiti norminiai aktai kaip civilinio proceso šaltiniai. Teismų praktika kaip civilinio
proceso teisės šaltinis.

Konstitucija. Kalbant apie statutinę teisę kaip apie civilinio proceso teisės šaltinį, pirmiausiai aptartina
Konstitucija, esanti svarbiausia visų statutinės teisės Šaltinių hierarchijoje. Civilinio proceso teisės aspektu
svarbu tai, kad Konstitucija nustato teismų sistemą (111 str.), tam tikrus proceso principus (valdžios padalijimo
(5 str.), viešumo (117 str.), teisminės gynybos pirmumo ir universalumo (30 str.), proceso kalbos (117 str.),
lygiateisiškumo (29 str.), teisėjų nepriklausomumo (109 str.), išimtinės teisės vykdyti teisingumą suteikimo
teismui (109 str.). Labai svarbūs civilinio proceso teisei ir kiti Konstitucijos straipsniai: 6 straipsnis, nurodantis
tiesioginio Konstitucijos taikymo galimybę; 7 straipsnis, nustatantis, kad galioja tik paskelbti ir
neprieštaraujantys Konstitucijai įstatymai; 31 straipsnis, draudžiantis versti duoti parodymus prieš save, savo
šeimos narius ir artimus giminaičius; 33 straipsnis, suteikiantis teisę piliečiams skųsti valstybės įstaigų ar
pareigūnų sprendimus; 110 straipsnis, suteikiantis teisėjui galimybę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo
ar kito teisės akto sutikimo su Konstitucija; 114 straipsnis, nustatantis teisėjų nepriklausomumo garantijas, 122
straipsnis, nurodantis savivaldybių tarybų teisę kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo; 124 straipsnis,
suteikiantis piliečiams ir organizacijoms teisę skųsti teismo tvarka savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų ir
pareigūnų aktus ir veiksmus; 135 straipsnis, nustatantis, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai
pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Konstitucijos, kaip teisės šaltinio, vaidmuo itin svarbus
turint omenyje jos 6 straipsnį, formuluojantį tiesioginio Konstitucijos taikymo principą. Šis principas labai
reikšmingas sprendžiant civilines bylas, nes teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti kolizinį klausimą
tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija.
Reikšmė:
1. teismai, nagrinėdami civilines bylas, neretai susiduria su įstatymo ar kito teisės akto (taip pat nustatančio
civilinio proceso teisės normas), taikytino konkrečioje byloje, sutikimo su Konstitucija problema.
 Tokiais atvejais teismas, remdamasis Konstitucijos 106 straipsniu, gali sustabdyti nagrinėjamą bylą ir
kreiptis į Konstitucinį Teismą.
2. Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkrečioje byloje taikytinas civilinio proceso teisės
normas. Sisteminis teisės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos priemonių,
reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės.
3. Konstitucija įtvirtina pagrindinius teisės, taip pat civilinio proceso teisės principus, kurie nepaprastai
svarbūs sprendžiant civilines bylas. Konstitucijos reikšmė ir jos įtaka civilinio proceso teisei išryškėja
būtent taikant konkrečiose civilinėse bylose konstitucinius principus.
4. Konstitucija įtvirtina vieną iš pagrindinių žmogaus teisių — teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 str. l
d.). Šios teisės įgyvendinimo tvarką detalizuoja civilinio proceso teisė. Todėl tinkamas civilinio proceso
teisės normų aiškinimas ir taikymas reiškia ir Konstitucijos 30 straipsnio pirmosios dalies įgyvendinimą.
Konstitucija yra teisinės sistemos pagrindas. Todėl ir kitas teisės šakas bei institutus reikėtų analizuoti kaip
Konstitucijoje formuluojamų principų ir idėjų tęsinį. Atitinkamai kitų teisės šakų ir institutų normas privalu
analizuoti remiantis Konstitucija, ieškant joje tų teisės normų ištakų.
Konstitucija įtvirtina bendruosius teisės principus: teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo
suteikti įstatymui grįžtamąją galią ir 1.1. Šie bendrieji teisės principai - taip pat labai svarbus civilinio proceso
teisės šaltinis, jais dažnai vadovaujamasi teismų praktikoje. Daugelis bendrųjų teisės principų yra ne tik plačiai
taikomi teismų praktikoje, bet ir atsispindi CPK.

KITI STATUTINĖS TEISĖS ŠALTINIAI. Civilinio proceso teisė yra kodifikuota teisės šaka. Tai reiškia, kad
dauguma civilinio proceso teisės normų susistemintos CPK. Tačiau CPK nėra vienintelis civilinio proceso teisės
šaltinis. Nemažai teisės normų, turinčių labai svarbią reikšmę civiliniam procesui, yra kituose kitų teisės šakų
kodeksuose, visų pirma CK, Darbo kodekse ir kituose. Nemažai civilinio proceso teisės normų yra specialiuose
įstatymuose (Teismų įstatymas, Antstolių įstatymas, Advokatūros įstatymas2,. Prokuratūros įstatymas3, Įmonių
bankroto įstatymas4, Nacionalinės teismų administracijos įstatymas5 ir kiti). Paprastai teisės normos, esančios
minėtuose ir kituose teisės aktuose, nu rodo tam tikrų ginčų dėl teisės nagrinėjimo priklausymą, nustato
privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, įtvirtina konkrečių kategorijų ginčų nagrinėjimo teisme
procesinius ypatumus. Kadangi civilinio proceso normų yra įvairiuose įstatymuose, galima CPK ir konkretaus
įstatymo normos kolizija. Todėl CPK l straipsnio antrojoje dalyje yra kolizinė taisyklė, nustatanti CPK pirmumą,
palyginti su kitais įstatymais: „Jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų,
teismas vadovaujasi šio Kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų
normoms."
Civilinio proceso teisės šaltiniai yra ir įstatymų lydimieji aktai, o reikšmingiausi iš jų - Vyriausybės nutarimai.
Dažniausiai Vyriausybės nutarimuose galima rasti proceso teisės normų, nustatančių vienų ar kitų ginčų
priklausymą teismo kompetencijai, kreipimosi į teismą terminus ir panašiai. Kartais procesinio pobūdžio normų
yra ir vadinamuosiuose žinybiniuose teisės aktuose - ministerijų, departamentų instrukcijose, taisyklėse ir
panašiai.
Vis dėlto Vyriausybės teisė nutarimais reguliuoti civilinio proceso klausimus vertintina kritiškai dėl kelių
priežasčių. Pirma, teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė, nurodyta Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje.
Konstitucinės teisės įgyvendinimo tvarką, nesant specialios įstatymo išlygos, gali nustatyti tik įstatymas, o ne
Vyriausybės nutarimas. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė gali priimti nutarimą dėl įstatymo
įgyvendinimo tvarkos tik specialiu Seimo pavedimu. Šią aplinkybę pabrėžė ir Konstitucinis Teismas
nutarimuose nurodęs, kad Konstitucijoje nenumatyta perduoti įstatymų leidybos, todėl Vyriausybė turi teisę
priimti tik įstatymų lydimuosius aktus, negalinčius pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendrojo pobūdžio teisės
normų, kurios galia konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybės nutarimas yra tik įstatymo normų taikymo
aktas1. Antra, civilinių bylų proceso, taip pat kreipimosi į teismą tvarką nustato CPK ir kiti Lietuvos
Respublikos įstatymai (CPK l str. l d.). Taigi Vyriausybei nėra suteikta teisė aktais reglamentuoti civilinių bylų
nagrinėjimo tvarką. Teismų praktika rodo pripažįstant, kad civilinį procesą pirmiausia reglamentuoja CPK ir kiti
įstatymai2. Trečia, civilinio proceso klausimų reguliavimas Vyriausybės nutarimais gali kelti pavojų teisingumo
įgyvendinimui dėl labai paprastos priežasties - vykdomoji valdžia savo teisės aktais gali riboti teismo
kompetenciją ir nepriklausomumą. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarime nustačius, kad tam tikras ginčas
nenagrinėtinas teisme, būtų apribota teismo kompetencija ir asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Toks Vyriausybės nutarimas, be abejo, prieštarautų Konstitucijos 30 straipsnio pirmajai daliai ir CPK 22-24
straipsniuose suformuluotam visuotinio civilinių bylų priklausymo teismo kompetencijai principui.

TARPTAUTINĖ TEISĖ. Tarptautinė teisė yra labai svarbus civilinio proceso teisės šaltinis. CPK l straipsnio
trečiojoje dalyje įtvirtintas tarptautinės teisės pirmumo, palyginti su nacionaline teise, principas. Esant Lietuvos
įstatymų ir Lietuvos tarptautinių sutarčių, reguliuojančių civilinius procesinius santykius, neatitikimui, privalu
vadovautis galiojančios tarptautinės sutarties taisyklėmis. Šis tarptautinės teisės principas nuosekliai
įgyvendinamas ir teismų praktikoje. Civilinio proceso atžvilgiu svarbiausios yra Lietuvos dvišalės teisinės
pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir komercinėse bylose sutartys su užsienio valstybėmis. Labai
svarbūs civilinio proceso teisės šaltiniai yra daugiašalės tarptautinės sutartys, kurias yra ratifikavusi Lietuva:
1954 m. kovo l d. Hagos konvencija dėl civilinio proceso; 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio
valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo; 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl
informacijos apie užsienio teisę; 1977 m. sausio 27d. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo;
1965 m. lapkričio 15d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse
bylose įteikimo užsienyje; 1970 m. kovo 18d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose
paėmimo užsienyje; 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis,
pripažinimo ir vykdymo; 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių
aspektų; 1980 m. spalio 25d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą.

TEISMO PRECEDENTAS (TEISMŲ PRAKTIKA). Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas,
grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla,
kurioje suformuluotas teismo precedentas (lot.auctoritas rerum similiter judicatarum). Ši nuostata užtikrina visų
asmenų lygybės įstatymui įgyvendinimą, nes tik vienodai aiškinant ir taikant teisę įmanoma pasiekti, kad
įstatymui visi būtų lygūs. Teismo sprendimas, kuriame išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru tos teisės
normos priedu, jos dalimi (lot. auctoritate rationis). Jis tampa autoritetu ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą
sprendimą pri ėmusiam teismui, t. y. teismo precedentas turi dvejopą poveikį: vertikalusis poveikis reiškia, kad
teismo precedentas yra privalomas žemesniesiems teismams; horizontalusis poveikis reiškia, kad teismo
precedentas privalomas ir pačiam jį suformulavusiam teismui (lot. Stare decisis principas). Taigi kitų teismų,
taikančių jau anksčiau teismo išaiškintą teisės normą, uždavinys palengvėja, nes jie gali remtis autoritetu -
teismo precedentu.
Reikšmė:
1. vienas iš pagrindinių visos teisinės sistemos tikslų – užtikrinti vienodą teisės taikymą. Teisingumo
principas reikalauja visas vienodas situacijas vertinti tapačiai. Jeigu teismas vieną kartą išaiškintų teisės
normą vienaip, o kitą kartą esant analogiškai situacijai tą pačią teisės normą išaiškintų visiškai kitaip,
niekada nepavyktų sukurti apibrėžtos, stabilios teisės sistemos, kad būtų galima protingai nuspėti, kaip
teismai turėtų išspręsti tam tikrą bylą. Vadinasi, siekiant užtikrinti stabilią teisės sistemą ir teisinį
apibrėžtumą, identiškas bylas privalu spręsti vienodai. Dėl šios priežasties didėja teismų praktikos
vaidmuo aiškinant teisę, nes siekiant nustatyti tikrąją teisės normos prasmę galima vadovautis teismo
sprendimu, kuriame teisės norma jau išaiškinta.
2. vadovaujantis teismo precedentais, išvengiama skirtingų tos pačios teisės normos aiškinimo ir tokių
pačių faktinių aplinkybių vertinimo. O vienodą teisės aiškinimą ir teisinį faktų vertinimą būtina
užtikrinti ne tik siekiant teisinio apibrėžtumo, bet ir grynai pragmatiniais, pavyzdžiui, ekonominiais,
sumetimais.
3. precedentus formuoja aukščiausiosios teismo instancijos - aukščiausieji teismai, kur dažniausiai dirba
labiausiai patyrę ir aukščiausios kvalifikacijos teisininkai (kai kuriose valstybėse precedentus kuria ir
konstituciniai bei specializuoti aukščiausieji teismai, pavyzdžiui, aukščiausiasis administracinis ar net
apeliacinis teismas). Todėl šių teismų pateiktas teisės aiškinimas tradiciškai laikomas autoritetingu ir
sektinu.
4. nesutikimą su teismo precedentu reikia papildomai argumentuoti. Atmetus precedentą be jokių
argumentų, teismo sprendimas naikintinas instancine tvarka (CPK 346 str. 2 d. 2-3 p.). Šitai žinodami,
 žemesniųjų teismų teisėjai grynai praktiniais sumetimais vadovaujasi Aukščiausiojo Teismo suformuotu
teisės aiškinimu.
5. remiantis teismo precedentu ne tik išaiškinama konkreti teisės norma, bet ir užpildoma teisės spraga.
Todėl teismas panašiu atveju, kuris nėra sureguliuotas, gali išspręsti bylą remdamasis tą spragą
užpildančiu teismo precedentu.
Lietuvoje teismų praktika taip pat yra antrinis civilinio proceso teisės šaltinis. Kad teismo precedentas iš tikrųjų
yra teisės šaltinis, patvirtina Teismų įstatymo 23 straipsnio antrosios dalies l punktas, nustatantis, kad teismai,
taikydami teisę, atsižvelgia į Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų
teisės aktų taikymo išaiškinimus (analogiškos nuostatos laikomasi ir Teismų įstatymo 33 straipsnio antrojoje
dalyje). CPK 4 straipsnyje sakoma, kad teismai, aiškindami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Pagal CPK 346 straipsnio
antrosios dalies 2 punktą nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir
taikymo praktikos, t. y. nuo konkretaus Aukščiausiojo Teismo precedento, yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine
tvarka4. Pažymėtina, kad precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į
tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia
pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio - faktinėmis
bylos ap linkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio -
pagrindas, priežastis, motyvas). Vadinasi, bylas, kurių ratio sutampa, būtina spręsti vienodai. Tad jeigu ir
anksčiau nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, precedentu negalima
remtis. Nepamirština, kad rasti visiškai identiškų bylų nėra paprasta. Todėl ir teismo precedentu reikia
vadovautis atsargiai.
Teisės šaltiniais nelaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai ir konsultacijos, nes jie priimami
nevykdant teisingumo funkcijos. Civilinio proceso teisės šaltiniai, be abejo, yra Konstitucinio Teismo
sprendimai ir nutarimai. Konstitucinio Teismo sprendimas yra teisės šaltinis, nes jis panaikina kito teisės Šaltinio
(ar jo dalies) galiojimą. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas. Žinoma, teisės šaltinis yra ir tarptautinių teismų
precedentai. Pavyzdžiui, jau yra Lietuvos teismų sprendimų, kuriuose remiamasi Europos žmogaus teisių teismo
precedentais3. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, teisės šaltiniu taps ir Europos Teisingumo Teismo
precedentai.

13. Teisės ir įstatymų analogija civiliniame procese.

CPK 3 str. 7 dal. Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko
įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas
vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.
y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos.
14. Civilinio proceso teisės normos ir jų ypatumai.
 pagal nustatomų elgesio taisyklių privalomumo laipsnį jos skirstomos į imperatyvias (pvz., CPK
163, 282 str.) ir dispozityvias (pvz., CPK 164, 283 str.);
 pagal taikymo sritį skirstomos į: 1) bendrąsias, taikomas bet kuriai teisenai arba visoms proceso
stadijoms (pvz., CPK 42, 51 ir kiti straipsniai); 2) specialiąsias, taikomas tik kuriai nors vienai teisenai
arba proceso stadijai (pvz., CPK 443 str.); 3) išimtines, nurodančias bendrosios ar specialiosios taisyklės
išimtį (pvz., CPK 31 str.);
 pagal turinį skirstomos į: 1) reguliuojamąsias, t. y. nustatančias civilinių procesinių teisinių santykių
subjektų teises ir pareigas (pvz., CPK 42 str.), ir 2) definicines, t. y. pateikiančias atitinkamos sąvokos
apibrėžimą (pvz., CPK 177 str.);
 pagal nustatomos elgesio taisyklės išraiškos formą skirstomos į: 1) įgaliojamąsias, t. y. suteikiančias
tam tikras procesines teises, galimybę atlikti atitinkamus procesinius veiksnius (pvz., CPK 51 str.); 2)
įpareigojamąsias, t. y. nustatančias pareigą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (pvz., CPK 111 str.);
 ir 3) draudžiamąsias, t. y. formuluojančias tam tikrą draudimą, reikalavimą susilaikyti atlikti tam tikrus
veiksmus (pvz., CPK 266-267 str.);
 pagal vidinę konstrukciją skirstomos į dviejų ir trijų elementų struktūros normas. Civilinio proceso
teisės normas paprastai sudaro du struktūriniai elementai: hipotezė ir dispozicija.Tačiau yra ir trijų
struktūrinių elementų normų. Pavyzdžiui, CPK 214 straipsnio pirmosios dalies norma turi tik hipotezę ir
dispoziciją. Tuo tarpu CPK 215 straipsnio teisės normos, be hipotezės ir dispozicijos, turi ir sankciją.
Yra įvairių civilinio proceso teisės normų sankcijų, pavyzdžiui, įspėjimas, pašalinimas iš teismo
posėdžių salės, bauda, areštas (CPK 103 str.). Nevykdant tam tikrų procesinių pareigų ar ne laiku
naudojantis procesinėmis teisėmis, gali atsirasti grynai procesinio pobūdžio neigiamų padarinių.
Pavyzdžiui, praleidus procesinį terminą, nustatytą tam tikram veiksmui atlikti, prarandama teisė jį atlikti
(CPK 75 str.); atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo įteikimui (CPK 124 str. 2 d.); vykstant
baigiamosioms kalboms negalima remtis įrodymais, netiltais nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 253 str. 4
d.); per nustatytą terminą be pateisinamos priežasties nepateikus atsiliepimo į ieškinį, gali būti
priimamas teismo sprendimas už akių (CPK 142 str. 4 d.) ir kita.

15. Civilinio proceso teisės normų galiojimas erdvėje, jų galiojimo laikas, teritorijos, civilinio proceso
teisės mokslai.
Galiojimas laiko atžvilgiu. Vienas iš pagrindinių teisės principų sako, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios
(lot. nova constitutio futuris formam imponere debet, non praeteritis), t. y. jis taikomas tik santykiams,
atsiradusiems jam įsigaliojus. Galimi išskirtiniai atvejai, kai pačiame įstatyme nurodoma jo grįžtamoji galia.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 9 d. nutarime buvo nustatyta, kad
Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo plenumas turi teisę nagrinėti civilines bylas, kurias iki 1990 m.
kovo ll d. buvo išnagrinėjęs Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo plenumas;
Civilinio proceso teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama valstybės sienomis. Skirtingai nei
materialiajai, proceso teisei eksteritorialumas nebūdingas. Tad civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia lex forum,
t. y. bylos nagrinėjimo vietos įstatymas. Pavyzdžiui, CPK 802 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad užsienio
teismų prašymai suteikti teisiną pagalbą vykdomi pagal Lietuvos Respublikos teisę. Užsienio teismų sprendimai
Lietuvoje taip pat vykdomi Lietuvos CPK nustatyta vykdymo proceso tvarka (CPK 773 str.). Tačiau galimi
atvejai, kai ir proceso teisei būdingas eksteritorialumas. Pavyzdžiui, tarptautinė sutartis gali nustatyti, kad
užsienio valstybės teismo pavedimas ar sprendimas kitoje valstybėje vykdomi pagal juos priėmusios valstybės
civilinio proceso taisykles (CPK 802 str. l d.)
Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims gali būti nustatomas pagal du kriterijus - pilietybės ir
gyvenamosios ar verslo vietos (lot. forum domicile) principus. Taikant pilietybės principą, teismo jurisdikcijai
paprastai priklauso visos bylos, jeigu bent viena bylos Šalis yra teismo valstybės pilietis ar juridinis asmuo,
išskyrus bylas dėl turto, esančio užsienio valstybėje. Šis principas taikomas Prancūzijoje. Pagal antrąjį principą
teismo jurisdikcijai priklauso visų asmenų, kurių gyvenamoji ar verslo vieta yra toje valstybėje, bylos, nesvarbu,
kokia jų pilietybė. Šis principas taikomas Skandinavijos šalyse.
Lietuvos CPK analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje taikomas forum domicile principas. Pavyzdžiui, CPK 793
straipsnis suteikia teisę kreiptis į teismą užsienio valstybių asmenims ir asmenims be pilietybes ir užtikrina jiems
visas civilines procesines teises.
16. Civilinio proceso teisės vienodinimas.
Pagrindinis teisės vienodinimo tikslas - pasiekti geresnę teisės normų, teisinio reglamentavimo kokybę.
Poreikis vienodinti teisę paprastai kyla paaiškėjus, kad skirtingų valstybių nacionalinė teisė tam tikrą klausimą
reglamentuoja skirtingai arba neveiksmingai ir šitai trukdo plėtoti tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą,
tarptautinę prekybą, kliudo laisvam asmenų ir kapitalo judėjimui ir panašiai.
Šį tikslą padeda pasiekti lyginamasis metodas: iš pradžių išanalizuojamas tam tikro klausimo reglamentavimas
nacionalinėje teisėje, atliekami įvairių valstybių teisės lyginamieji tyrimai, svarstomi įvairūs galimi teisinio
reglamentavimo modeliai, aptariami jų privalumai ir trūkumai ir ieškoma racionaliausio problemos sprendimo
varianto. Šio proceso, jeigu jis, aišku, yra rezultatyvus, pabaigoje pasiūlomas naujas atitinkamo klausimo teisinio
reglamentavimo variantas. Taigi teisės derinimas ir vienodinimas yra kokybiškai naujų teisės normų kūrimas.
Atsižvelgiant į vienodinimo mastą, instituciją, atsakingą už šį procesą, pobūdį ir kitas aplinkybes, atlikto darbo
rezultatai įforminami įvairiais būdais: pasirašoma tarptautinė konvencija, dvišalė tarptautinė sutartis,
priimamas pavyzdinis (tipinis) įstatymas, parengiama rekomendacija ir t.t.
Vienodinimas Europoje. Išskirtini du civilinio proceso derinimo ir vienodinimo Europoje lygmenys:
1. Europos Tarybos lygmuo. Didžiulį poveikį derinant ir vienodinant civilinio proceso principus turi
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Strasbūro teismo praktika. Europos
Taryba taip yra priėmusi keletą svarbių konvencijų specialiai civilinio proceso klausiniais, pavyzdžiui,
1968 m. Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę; 1977 m. Konvenciją dėl prašymų suteikti
teisinę pagalbą perdavimo; 1980 m. Konvenciją dėl sprendimų vaikų priežiūros klausimais pripažinimo
ir vykdymo ir vaikų priežiūros užtikrinimo; 1990 m. Konvenciją dėl kai kurių tarptautinių bankroto
klausimų. Kitas svarbus civilinio proceso teisės vienodinimo būdas Europos Tarybos darbe yra Ministrų
Komiteto rekomendacijos. Iš jų pažymėti- nos 1984 m. Rekomendacija civilinio proceso supaprastinimo
klausimais; 1994 m. Rekomendacija teismo nepriklausomumo klausimais; 1995 m. Rekomendacija
apeliacijos klausimais ir kitos.
2. Europos Sąjungos lygmuo. Europos Sąjungos valstybės civilinio proceso teisę iš pradžių vienodino
rengdamos konvencijas. Minėtinos tokios konvencijos civilinio proceso klausimais:
 1968 m. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
pripažinimo ir vykdymo;
 1995 m. Madrido konvencija dėl bankroto procedūrų;
 1998 m. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų bylose, kylančiose iš šeimos teisinių
santykių, pripažinimo ir vykdymo.
Tačiau pastaraisiais metais ryškėja kita tendencija - civilinio proceso teisė ES pradedama vienodinti priimant
reglamentus. Pavyzdžiui, 2000 m. buvo priimti du svarbūs reglamentai: vienas iš jų skirtas teismo ir neteisminių
dokumentų įteikimo procedūrų suvienodinimui, kitas - jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose pripažinimui ir vykdymui. Pastarasis reglamentas nuo 2002 m. kovo l d. turėtų pakeisti 1968
m. Briuselio konvenciją. 2001 m. buvo priimtas reglamentas, nustatantis teismų bendradarbiavimo principus
renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose.
Materialiosios ir proceso teisės vienodinimo ypatumai. Tarptautinis ekonominis valstybių bendradarbiavimas,
gyventojų migracija, integracija verčia valstybes ieškoti būdų, kaip mažinti civilinio proceso teisės skirtumų.
Todėl, kaip minėta, viena iš šiuolaikinių civilinio proceso teisės tendencijų yra jos vienodinimas. Ypatumai:
1. civilinio proceso teisėje galioja principas, kad procesą lemia bylos nagrinėjimo vieta (lot. forum regit
processum). Šis principas reiškia, kad teismas civilinę bylą visada nagrinėja pagal savo, o ne pagal
užsienio valstybės civilinio proceso teisę. Todėl, skirtingai nei materialiosios teisės atveju, civiliniame
procese taikytinos teisės klausimo nekyla. Dėl šios priežasties neretai teigiama, kad užsienio valstybių
civilinio proceso teisės analizė, geras jos išmanymas, taip pat nacionalinės civilinio proceso teisės
vienodinimas yra nereikšmingi dalykai.
2. kadangi proceso teisei būdingas formalumas, jos vienodinimas reikštų vienokį ar kitokį per
dešimtmečius ar net šimtmečius susiformavusių bylų nagrinėjimo tvarkos formalumų atsisakymą. Dėl
šios priežasties konservatyvūs teisininkai priešinasi bet kokioms naujovėms ir nusistovėjusių stereotipų
keitimui. Kita vertus, proceso teisės vienodinimui mažiau dėmesio skiria ir politikai. Geriausiai šią
išvadą patvirtina faktas, kad kai kuriose valstybėse civilinio proceso teisė nėra suvienodinta net ir
nacionaliniu mastu. Pavyzdžiui, kai kuriose federacinėse valstybėse apskritai nėra vientiso CPK, o
atskirose valstybės teritorijos dalyse galioja skirtingi civilinio proceso modeliai.
 3. civilinio proceso teisė yra mišri teisės Šaka, turinti ir privatinės, ir viešosios teisės elementų. Viešosios
teisės pradas civiliniame procese taip pat pripažįstamas vienu iš šios teisės šakos vienodinimo stabdžių,
nes valstybės daug lengviau susitaria dėl privatinės nei dėl viešosios teisės vienodinimo principų.
Vienodinant viešąją teisę visada kyla valstybės suvereniteto problema, nes viešoji teisė reglamentuoja
privačių asmenų ir valstybės santykius, Čia vyrauja viešosios tvarkos, viešojo intereso pirmumas, todėl
viešosios teisės vienodinimas gali būti nesiderinamas su šiais prioritetais.
4. tarptautinės prekybos srityje vis didesnį pripažinimą ir populiarumą įgyja alternatyvus ginčų sprendimo
būdas – komercinis arbitražas. Todėl tarptautinis verslas yra labiau suinteresuotas tarptautinio
komercinio arbitražo taisyklių nei civilinio proceso vienodinimu.

Galima nurodyti keletą priežasčių, dėl kurių civilinio proceso teisė vienodinama kur kas lėčiau.
Pirma, civilinio proceso teisėje galioja principas, kad procesą lemia bylos nagrinėjimo vieta (lot. forum regit
processum). Šis principas reiškia, kad teismas civilinę bylą visada nagrinėja pagal savo, o ne pagal užsienio
valstybės civilinio proceso teisę.
Antra, kadangi proceso teisei būdingas formalumas, jos vienodinimas reikštų vienokį ar kitokį per dešimtmečius
ar net šimtmečius susiformavusių bylų nagrinėjimo tvarkos formalumų atsisakymą.
Trečia, civilinio proceso teisė yra mišri teisės Šaka, turinti ir privatinės, ir viešosios teisės elementų. Viešosios
teisės pradas civiliniame procese taip pat pripažįstamas vienu iš šios teisės šakos vienodinimo stabdžių, nes
valstybės daug lengviau susitaria dėl privatinės nei dėl viešosios teisės vienodinimo principų. Vienodinant
viešąją teisę visada kyla valstybės suvereniteto problema, nes viešoji teisė reglamentuoja privačių asmenų ir
valstybės santykius, Čia vyrauja viešosios tvarkos, viešojo intereso pirmumas, todėl viešosios teisės
vienodinimas gali būti nesuderinamas su šiais prioritetais
Ketvirta, tarptautinės prekybos srityje vis didesnį pripažinimą ir populiarumą įgyja alternatyvus ginčų
sprendimo būdas – komercinis arbitražas. Todėl tarptautinis verslas yra labiau suinteresuotas tarptautinio
komercinio arbitražo taisyklių nei civilinio proceso vienodinimu.

17. Civilinio proceso teisės mokslas.

Tai žinių apie CPT visuma. CPT mokslas tiria ne tik galiojančią, bet ir galiojusią CPT, lygina ją su kitose
valstybėse galiojančia ir galiojusia CPT, kartu teikia įstatymų leidėjams CPT tobulinimo ir praktiams –
konkrečių normų aiškinimo rekomendacijas.
Reikšmė: atlieka VPT teorijos ir praktikos jungiamosios grandies vaidmenį. Būtent CPT mokslas nagrinėja
įvairius praktikoje kylančius ginčytinus klausimus, taip pat CPT koncepcijos problemas.
18. Civilinio proceso teisės raida Lietuvoje.
19. Šiuolaikinės civilinio proceso teisės ir doktrinos tendencijos. Liberalusis ir socialinis civilinio
proceso modeliai. Rungimosi ir tardomasis procesai.
TEISĖS DOKTRINA. Teisės doktrina svarbi dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažniausiai pateikia sisteminę ir
racionalią galiojančios teisės analizę. Todėl neigti teisės doktriną būtų tolygu neigti racionalumą . Antra,
mokslininkai teisininkai yra bene labiausiai nepriklausomi. Tai leidžia mokslininkui pateikti nešališką teisės
interpretaciją ir ja remdamasis teismas gali sustiprinti tiek savo sprendimo nešališkumą, objektyvumą, tiek savo
nepriklausomumą apskritai. Trečia, teisės doktrina dažnai neapsiriboja tik nacionalinės teisės analize. Ji taip pat
randa interesą analizuoti nacionalinių teismų praktiką, o taikydama lyginamąjį metodą - ir užsienio valstybių
teisę, teisės doktriną ir teismų praktiką. Tad teisės doktrina siūlo teismų praktikoje kylančių teisės aiškinimo ir
taikymo problemų sprendimo būdus ir laikytina vienu iš informatyviausių (įvairiais aspektais) teisės aiškinimo
šaltinių. Ketvirta, teisės doktrina formuluoja teisės aiškinimo, teisinės argumentacijos kanonus, pateikia teisinių
sąvokų definicijas, aiškina teisės principų turinį ir t.t. Šiais teisės doktrinos postulatais galima vadovautis teismo
procese aiškinant civilinio proceso teisės normas. Penkta, teisės doktrinai būdingas tam tikras stabilumas, nes
teisės mokslo suformuluoti kanonai, teisinės tiesos kurį laiką yra pastovūs ir nėra lengvai „sugriaunami" —
naują koncepciją galima sukurti tik argumentuotai paneigus ankstesniąją. Teisės doktrinos stabilumas daro įtaką
teisės aiškinimo, kartu - ir teismų praktikos stabilumui. Teisės doktrinos, kaip teisės šaltinio, reikšmei daro įtaką
daugelis veiksnių. Čia nesunku įžvelgti tam tikrus dėsningumus. Pirma, kuo labiau teismai linkę racionaliai
argumentuoti savo sprendinius, tuo reikšmingesnė tampa teisės doktrina. Todėl natūralu, kad ji reikšmingiausia
tose valstybėse, kurių teismai ypač išsamiai motyvuoja sprendinius. Ir atvirkščiai, pavyzdžiui, Lietuvoje nedidelę
teisės doktrinos reikšmę aiškinant ir taikant teisę iš dalies galima paaiškinti nepakankamu teismo sprendimų
motyvų, teisinės argumentacijos reikšmės vertinimu. Antra, kuo stabilesnis, nuoseklesnis įstatymų leidėjo
darbas, tuo daugiau galimybių gyvuoti teisės doktrinai. Tik stabilioje teisės sistemoje teisės doktrina gali visiškai
patenkinti praktinį teisės vadovėlių, įstatymų komentarų ir kitokios teisės literatūros poreikį. Baigiant
pažymėtina, kad šalia nacionalinės ne mažiau svarbi ir užsienio teisės doktrina. Pavyzdžiui, kai teisė aiškinama
remiantis lyginamuoju metodu, be užsienio valstybių teisės doktrinos analizės neapsieinama. Kadangi Lietuvos
CPK įtvirtinta daug civilinio proceso institutų, perimtų iš užsienio valstybių teisės, užsienio valstybių teisės
doktrinos ir lyginamosios teisėtyros reikšmė aiškinant ir taikant CPK ateityje dar labiau didės
Liberaliojo CP mokykla
Būtent dėl liberalizmo filosofijos įtakos XIX a. atsirado ir pirmieji nauji Europos civilinio proceso kodeksai:
1806 m. Prancūzijos (Code de procedure civile); 1877 m. Vokietijos {Zivilprozessordnung, ZPO), 1864 m.
Rusijos (Ustav graždanskogo sudoproizvodstva) (jis, beje, 1918-1940 m. galiojo ir Lietuvoje) ir kiti.
Pagrindimai liberaliojo civilinio proceso principai, lemiantys pačią ginčo sprendimo teisme formą, yra
rungimasis ir dispozityvumas. Didžiausia kiekvieno civilinio proceso problema – tai teisėjo ir Šalių galių
santykis. Liberaliajame procese ši problema sprendžiama vienareikšmiškai šalių naudai. Tokio sprendimo
pagrindas yra dvi idėjos. Pirma, kadangi civiliniame procese ginamos ir įgyvendinamos privačių asmenų teisės,
tai ir pats procesas yra tik šalių reikalas. Kitaip tariant, visi privatinės teisės principai turi galioti ir procesui, kur
ši privatinė teisė įgyvendinama. Antra, tai įsitikinimas, kad pačios šalys gali geriausiai pasirūpinti „savo" teisės
apsauga.
Liberalusis civilinis procesas atnešė ir kitus, mums šiandieną savaime suprantamais atrodančius proceso
principus: viešumo ir žodinio proceso, teisės į Įstatymo garantuotą teisinę pagalbą, teisėjo nepriklausomumo ir
klausymo tik įstatymo bei kitus. Liberaliojo civilinio proceso teorija istoriniu požiūriu „konkurento" neturėjo
labai trumpai - mažiau nei šimtą metų. Pagrindinė šito priežastis - per didelis šios teorijos idealizmas ir visiškas
gyvenimo tikrovės nepaisymas.
Socialinio CP mokykla (Lietuvoje)
socialinio civilinio proceso teorija, kurios pagrindas yra aktyvaus teismo ir proceso koncentruotumo principai,
pergalingai įsigalėjo ir vis labiau įsitvirtina Europoje. Pradininkas Francas Kleinas.

Uždaviniai.
1. 3 str. 2 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko,
aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). turi atskirti, jog galima pasirinkti ginčo
materialinę teisę, tačiau negalima pasirinkti procesinės. procesinė teisė galioja pasirinkto teismo jurisdikcijos .
Teismas ieškinį atmestų, nes, remiantis CPK 3 str. 1 dal. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis,
Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus
teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi, teismas neturi
kompetencijos bylą spręsti remdamasis Austrijos civilinio proceso kodeksu. Teismas ieškinį atmestų remiantis
CPK 137 str.?
Bet remiantis CPK 808 str. 1. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio
teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio).
2. Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio
teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio
valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti
informaciją apie taikytiną užsienio teisę.
3. Jeigu teismui ar šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos
pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

2. turi atskirti, jog galima pasirinkti ginčo materialinę teisę, tačiau negalima pasirinkti procesinės. procesinė teisė
galioja pasirinkto teismo jurisdikcijos. CPK 3 str. 2 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų
numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). CPK 3
str. 1 dal. Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau –
Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės
aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo,
sąžiningumo ir protingumo principais.
3. CPK įsigaliojimo įstatymo 10 str. 2 dal. Taikant iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo galiojusias teisės
normas, reglamentuojančias teismo sprendimų vykdymo procesą, visus procesinius veiksmus, kuriuos turėtų
atlikti vyresnysis teismo antstolis, atlieka apylinkės teismo, prie kurio yra teismo antstolių kontora, teisėjas.
4. CPK 1 str. 2 dal. 2. Jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas
vadovaujasi šio Kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų
normoms.
5. Nesvarbu, kad biuleteny nebuvo paskelbta, svarbu, kad buvo viešai. Po 2006 m. nebūtina skelbti
biuleteniuose visų sprendimų. teisės aiškinimo ir taikymo praktiką (ji formuojama tik per kasacine tvarka
priimtas precedentines nutartis, o ne per metodinę medžiagą, kuria yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
nutarimai bei jais aprobuotos teismų praktikos apžvalgos) (Civilinė byla Nr. 3K-3-120/2008).
6. CPK 3 str. 7 dal. Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas
taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas
vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.
y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos. BK 163 str. yra specialiosios dalies norma, tad šiuo
atveju neturėtų būti taikoma
7. Atmesti, nes įstatymas negalioja atgal (įstatymas neturi grįžtamosios galios). CPK 27 str. 9. d. Iki šio įstatymo
įsigaliojimo pradėtos nagrinėti fizinių asmenų bankroto bylos baigiamos nagrinėti vadovaujantis iki šio įstatymo
įsigaliojimo galiojusiomis fizinių asmenų bankroto bylų nagrinėjimą reglamentuojančiomis nuostatomis.
8. CPK įsigaliojimo įstatymo 9 str. Prašymai atnaujinti procesą, priimti iki Civilinio proceso kodekso
įsigaliojimo, nagrinėjami pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio Kodekso įsigaliojimo. Taigi,
prašymą atmesti.
9. Bus nagrinėjama bendrąja teisena dėl sutarties paskelbimo niekine?
10. Ypatingąja, CPK 442 str. 3 dal. dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba ribotai
veiksniu tam tikroje srityje ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu)
11. Bendrąja?
Bylos
3K-3-231/2000
Ieškovas J. B-ius 1997 m. kovo 7 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą. Ieškininiame
pareiškime jis nurodė, kad Kauno miesto apylinkės prokuratūra 1996 m. spalio 4 d. raštu Nr. 527, adresuotu
Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui R. M-ui, pranešdama, jog “ 1996 m. balandžio 20 d. J-ui B-iui yra iškelta
baudžiamoji byla pagal žymes nusikaltimo, numatyto Lietuvos BK 132 straipsnio 2 dalyje”, paskleidė
neatitinkančias tikrovės ir žeminančias jo garbę ir orumą žinias;
Teismas:
1. Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo taikymo: Civiliniame procese, galiojant dispozityvumo
principui, teisminio nagrinėjimo dalyką apsprendžia ne teismas, o ginčo šalys. Teismas nagrinėja šalių jam
perduotą spręsti ginčą tik tose ribose, kurias apibrėžia jos pačios. Iš ieškovo ieškininio pareiškimo (b. l. 2-3; 126)
ir jo papildymo matyti, buvo pareikštas ieškinys dėl garbės ir orumo gynimo: ieškovas prašė paneigti paskleistas
ir tikrovės neatitinkančias žinias bei atlyginti moralinę žalą. Taigi pats ieškovas ginčo santykį apibrėžė kaip
civilinį teisinį santykį, susijusį su asmeninių neturtinių teisių gynimu bei moralinės žalos atlyginimu. Tai reiškia,
kad pagal ieškovo pareikštą ieškinį teisminio nagrinėjimo dalyku buvo civilinis teisinis ginčas dėl garbės ir
orumo gynimo bei moralinės žalos atlyginimo, o ne rinkimų procedūros pažeidimo faktas. Civilinius santykius,
susijusius su garbės ir orumo gynimu bei moralinės žalos atlyginimu, kai žinios paskelbtos ne per visuomenės
informavimo priemones, reguliuoja Lietuvos civilinio kodekso 7 – 7 1 straipsniai, t. y. civilinės, o ne viešosios
teisės normos. Todėl teismai pagal tokį ieškovo ieškinį iškeltą bylą pagrįstai sprendė taikydami Civilinį
kodeksą, o ne Seimo rinkimų įstatymą.
4. Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos taikymo: Tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija, tiek ir šią konvenciją aiškinanti ir detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika
yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Europos Žmogaus Teisių Teismo precedentai, priimti konkrečiose bylose, turi
būti taikomi atsižvelgiant į jų ratio decidendi, t. y. į bylos, kurioje jie buvo suformuluoti faktinę fabulą, bei į
nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Teisės norma gali būti taikoma tik tai faktinei situacijai, kuri yra
užprogramuota teisės normos dispozicijoje. Lygiai taip pat teismo precedentu gali būti remiamasi tik tokioje
byloje, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos, adekvačios ar iš esmės panašios į tos bylos, kurioje buvo
suformuluotas teismo precedentas, faktines aplinkybes.
3K-3-108/1999
Ieškovas AB „Turto bankas” 1998 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą dėl žemės
sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas nurodė, kad atsakovo S. K-io individuali įmonė
paėmė iš komercinio banko „A-abankas” (1994 06 06) 40 000 JAV dolerių paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti
iki 1995 m. birželio 5 d. Ieškovo nuomone, atsakovas S. K-ys, žinodamas, kad negali grąžinti paskolos, ėmėsi
priemonių apsaugoti jam priklausantį turtą ir 1995 m. birželio 8 d. padovanojo J. A-kevičiūtei 0,9 ha žemės
sklypą, esantį J-ovicų kaime, Grendavės apyl., Trakų rajone. Ieškovas nurodė, kad dovanodamas žemės sklypą
S. K-ys pakenkė banko, kaip kreditoriaus, interesams dar ir tuo, kad apsunkino bankui įkeistų dovanotoje žemėje
esančių poilsio namų realizavimą, todėl juos už nepaprastai žemą 14 420 Lt kainą varžytynėse nusipirko
atsakovė J. A-kevičiūtė, kuriai S. K-ys padovanojo žemę.
Teismas:
1. 2. Dėl civilinės teisės normos galiojimo atgal: Skirtingai nuo baudžiamųjų ar administracinių teisinių
santykių, kai atsakomybę švelninantis ar panaikinantis įstatymas galioja atgal, civilinių–teisinių santykių
specifika yra ta, kad naujos normos priėmimas paliečia dviejų teisiškai lygių subjektų teises ir pareigas, todėl
nėra galimas vienareikšmis vienodom sąlygom proporcingas abiejų šalių padėties pagerinimas. T-ėl tam, kad
būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti,
būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas. Tai galima padaryti tik
įstatymo forma.
1. 3. Dėl Konstitucijos tiesioginio taikymo: Tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik
tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai,
neprieštaraujantys Konstitucijai. Jei ginčui išspręsti teismai remiasi specialiomis normomis, detalizuojančiomis
konstitucines normas, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai nepasisakė dėl visų pareikštų šalių reikalavimų.