1. Gamykla pirko 40 tonų aliuminio. Sudarius sutartį buvo pasiruošta vykdyti.

Tačiau užtruko
formalumų tvarkymas įvežant aliuminį į Lietuvą. Per tą laiką aliuminio kaina pakilo 70 proc.
Pardavėjas atsisakė jį perduoti motyvuodamas nesąžininga situacija jo atžvilgiu. Pirkėjas
pareikalavo įvykdyti prievolę natūra (priverstinai) ieškiniu teisme.
Jūs sprendžiate bylą teisme. Kaip elgsitės?
1. CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar
sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir
reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis,
pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis
aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios
aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama
negalėjo protingai numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti
objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Šalis negali remtis aplinkybėmis, kurios
atsirado dėl jos kaltės arba kuriomis ji galėjo užkirsti kelią.
2. Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu
sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228
straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra esminė, būtina atsižvelgti į daugelį
faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto klausimai,
kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą
teisės normą, atlikta apeliacinės instancijos teismo.
3. CK 6.213 straipsnis. Reikalavimas įvykdyti sutartį 2. Jeigu šalis neįvykdo nepiniginės
prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai: 2)
sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai
kainuotų;

2. UAB “Tavo nuoma” išnuomavo būstą Tomui su šeima. Nuomos sutartyje buvo nurodyta,
kad komunaliniai mokesčiai nuomininko mokami tiesiogiai komunalinėms bendrovėms.
Tomas, tuo tarpu, šios sąlygos nebuvo įsidėmėjęs, buvo praleidęs pro akis ir už komunalines
paslaugas nemokėjo. Tomas galvojo, kad komunalinės išlaidos įskaičiuotos į nuomos
mokestį. Skolos kaupėsi. Po kiek laiko UAB “Tavo nuoma” buvo iškelta bankroto byla.
Komunalinių paslaugų įmonės AB “Miesto priežiūra” teisininkai apsvarstė susidariusią
situaciją ir nusprendė, kad iš bankrutuojančios įmonės UAB “Tavo nuoma” išieškoti skolas
bus sunku, todėl pareiškė pretenziją dėl susidariusių skolų Tomui. Tomas atkirto, kad jo su
komunalininkais jokie santykiai nesieja ir iš jo gali reikalauti skolų tik nuomotojas. AB
“Miesto priežiūra” pareiškė ieškinį Tomui.
Ar tenkintinas AB “Miesto priežiūra” ieškinys?
Didžiulis: sutarties sąlygas galima keisti tol, kol trečiasis asmuo sutarties nepriėmė. Kai
prievolėje yra du kreditoriai, laikoma, kad yra aktyvusis asmenų daugetas. Čia buvo
vienašalis pažadas, kad prievolę įvykdys trečiasis asmuo. Jeigu pastarasis prievolės neįvykdo,
pirminis kreditorius i jį reikalavimo nukreipti negalima. Tam, kad tokia situacija būtų galima,
reikia atskiro asmenų susitarimo, kuriame būtų aiškiai išreikšta asmenų valia dėl tokio
prievolės vykdumo.
AB “Miesto priežiūra” gali prisiteisti per CK 6.242 str. -> nepagrįstas praturtėjimas.

3. Antanas sudarė standartinę preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo su

UAB “Statytojas”. Šiame sklype Antanas rengėsi statyti vasarnamį poilsiui. Pardavėjo
parengtoje sutartyje buvo nurodyta, kad UAB “Statytojas” atleidžiamas nuo atsakomybės, jei
dėl pakitusių verslo planų atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį. Taip pat sutartyje buvo
nustatyta, kad iš sutarties kilę ginčai sprendžiami Rygos arbitraže (UAB “Statytojas buvo
Latvijos kapitalo įmonė, todėl jai buvo nepatogu bylinėtis kitur). UAB “Statytojas” radęs
mokesnį pirkėją pranešė, kad pagrindinės sutarties nesudarys. Antanas kreipėsi į teismą.
Teismas atsisakė priimti ieškinį motyvuodamas, kad sudarytas arbitražinis susitarimas.
Antanas apskundė teismo veiksmus atskiruoju skundu motyvuodamas tuo, kad jis
vartotojas, todėl sąlygos dėl arbitražo ir dėl atsakomybės ribojimų yra nesąžiningos, be to
pagal Komercinio arbitražo įstatymą, vartojimo ginčai nearbitruotini. Atsiliepime į atskirąjį
skundą pardavėjas nurodė, kad Antanas nėra vartotojas, nes vartojimo pirkimo pardavimo
sutartis gali būti sudaroma tik dėl kilnojamojo daikto pirkimo pardavimo (CK 6.350
straipsnis).
Kokį sprendimą turi priimti apeliacinės instancijos teismas?
1. Civilinė byla Nr. 3K-3-156/2007: Vadovaujantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į
vartotojų apsaugos srityje priimtas Europos Sąjungos institucijų direktyvas, sutartis turėtų būti
kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu šalis yra vartotojas – bet kuris fizinis asmuo, kuris veikia
siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija. Taigi sistemiškai aiškinant CK
1.39 straipsnio 1 dalį, 6.350 straipsnio 1 dalį ir 6.392–6.401 straipsnius, darytina išvada,
kad įstatyme nepriskirta nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties prie
vartojimo sutarčių kategorijos, atsižvelgiant į sutarties objektą, ir tai nustatyta
imperatyviojoje teisės normoje. Kadangi ginčijamoje sutartyje šalys tarėsi dėl
nekilnojamojo daikto, kuris, kaip būsimos pagrindinės sutarties sąlyga, atspindi
privalomąją CK 6.350 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarties objektas gali būti tik kilnojamasis daiktas, tai negalima remtis Tarybos
direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais preambule, kurioje
neišskirtas nekilnojamasis daiktas iš vartojimo sutartimi galimų įsigyti daiktų. ČIA SENA
PRAKTIKA.
2. Iš teismų pr: nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilęs ne iš vartojimo pirkimo–pardavimo
sutarties, todėl nepatenka į Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje nustatytų ginčų
sąrašą ir yra arbitruotinas. Taigi, pagal teismų praktiką fiziniai asmenys gali susitarti
perduoti ginčą spręsti arbitraže, jeigu toks susitarimas atitinka kitas arbitražiniam
susitarimui Komercinio arbitražo įstatyme nustatytas sąlygas. Taigi, Antano
argumentai, kad jis vartotojas ir nesąžiningai su juo elgiamasi yra nepagrįsti, nes pats
kaltas, kad susitarė, niekas jo nevertė galėjo derėtis, arba išvis nesudarinėti sutarties
(pagal CK 6.163str 2d- šalys turi teisė laisvai pradėti derybas bei derėtis...)Taigi, ginčas
gali būti sprendžiamas arbitraže, nes nepatenka į sąrašą nearbitruotinų bylų.
3. Didžiulis: kurį laiką vartotojai nebuvo saugomi. Vėliau, galų gale, nekilnojamojo turto
sandoriai buvo pripažinti vartojimo sutartimi. 156/2007 – LAT pakeitė nuomonę dėl to.
Sakė poto, kad nekilnojamas turtas yra vartojimo sutarties objektas.

4. Jonas išsiruošė skristi į tolimą tarnybinę komandiruotę. Komandiruotės išlaidas visiškai

apmokėjo darbdavys. Skrydį vykdė skrydžių bendrovė “Transair corp.”, kurios centrinė
buveinė yra Niu Džersyje, o filialas vykdantis veiklą Europoje įsikūręs Madride. Ant bilieto
reversinės pusės smulkiomis raidėmis buvo parašyta, kad ginčai sprendžiami JAV teismuose.
Skrydžio metu dingo Jono bagažas. Jonas nusipirko naujų kelioninių daiktų ir tęsė kelionę.
Grįžęs iš komandiruotės, Jonas pareiškė ieškinį Vilniaus 1 apylinkės teisme (pagal Jono
gyvenamąją vietą) dėl patirtų išlaidų susigražinimo. Teismas atsisakė priimti ieškinį
motyvuodamas tuo, kad Jonas nėra vartotojas ir neturi teisės pasinaudoti procesinėmis
lengvatomis taikomomis vartotojams, todėl turi kreiptis kaip ir visi pagal visuotinai
pripažintą proceso principą – pagal atsakovo buveinės vietą.
Jonas susikrimto ir atėjo pas Jus, kaip pas žinomą civilinių ginčų specialistą konsultacijos. Į
kurios valstybės teismą Jonui kreiptis ir ar verta teikti atskirąjį skundą apeliacinės
instancijos teismui?
Civilinė byla Nr. 3K-3-541/2009: vertindama ginčo sutarties sąlygą dėl teismingumo, teisėjų
kolegija pažymi, kad vartojimo sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios
sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose,
apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir
taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo
galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač
tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos, kaip
nagrinėjamos bylos atveju.
Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines
sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas
yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri
reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo
aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Atsižvelgdama į tai, kad
keleivio vežimo sutartis yra vartojimo sutartis, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip
viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar
net visai visuomenei, teisėjų kolegija ex officio vertina šios sąlygos atitiktį sąžiningumo
kriterijams. Nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų apibrėžtis yra įtvirtinta CK 6.188
straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nustatyta, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos
sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo
individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei
vartotojo teises ir interesus.

DIDŽIULIS: ČIA NE VARTOJIMO, O KOMERCINĖ SUTARTIS. BILIETĄ GI PIRKO ĮMONĖ. KAIP JA

GALI SKRISTI? NIEKAIP. TODĖL ČIA VPŠ KITAIP VISKAS VYKSTA NEGU NURODYTA TEISMŲ
PRAKTIKOJE. VARTOJIMO SUTARTIS YRA NESUSIJUSI SU VERSLU AR PROFESIJA, O ČIA –
SUSIJĘ.

5. 2008 m. liepos 2 d. AB “Utenos pienas” sudarė su Prancūzijos bendrove “Beresford LLC

Clos De La Princesse Sark” sutartį, pagal kurią AB “Utenos pienas” įsipareigojo parduoti
Prancūzijos bendrovei iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. 100 000 kg sviesto (pirma partija), po to iki
2009 m. vasario 20 d. 200 000 kg sviesto (antra partija). Sviesto kaina abiejų etapų (partijų)
metu buvo nustatyta po 1,50 USD už kilogramą. Sutartimi buvo sulygta, kad laiku nepatiekus
reikiamo sviesto kiekio ar laiku neatsiskaičius už kiekvieną uždelstą dieną, šalys moka
netesybas (delspinigius) po 0,2 %, už kiekvieną uždelstą dieną. Sutartyje taip pat buvo
nustatyta, kad už sviestą pirkėjas apmoka pardavėjui iš anksto (avansu), prieš tris dienas iki
numatomo sviesto kiekio pristatymo momento, mokėjimo pavedimu per banką į nurodytą
sąskaitą. Iki 2008 m. liepos 26 d. abi sutarties šalys vykdė savo sutartinius įsipareigojimus.
Pirkėjas iki 2008 m. liepos 18 d. sumokėjo už 60 000 kg sviesto, o Pardavėjas 2008 m. liepos
21 d. patiekė 60 000 kg sviesto. Tačiau 2008 m. liepos 26 d. pirkėjas pasiūlė peržiūrėti
vėlesnių sviesto pristatymų kainas, nurodydamas 1,80 USD kainą už 1 kg sviesto, nes, pasak
jo, dėl finansų krizės Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė naujas superkamo pieno
minimalias ribines kainas (dėl to sumažėjo pieno supirkimo kainos). Pardavėjas sviesto
pardavimo kainos peržiūrėti nesutiko ir 2008 m. liepos 27 d. raštu prašė iki 2008 m. liepos 28
d. pranešti artimiausią eilinės sviesto partijos išsiuntimo datą. Pirkėjas 2008 m. liepos 27 d.
raštu pranešė pardavėjui, kad, nepritarus kainos peržiūrėjimui, likusieji užsakymai
nutraukiami ir sutartis praranda galią. Kadangi pirkėjas nepranešė apie numatomą sviesto
pristatymo terminą ir daugiau sviesto pagal sutartas sutartyje sąlygas nepriėmė, pardavėjas
2009 m. vasario 10 d. kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti netesybas nuo 2008 m.
rugpjūčio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t.y. 456 000 Lt netesybų (delspinigių suma už
vieną uždelstą dieną – 2 400 Lt) už neatsiskaitymą pagal pirmos partijos likusį kiekį – 40 000
kg sviesto. Taip pat, reikalaudamas teismo, įpareigoti pirkėją įvykdyti jo prievolę natūra ir
apmokėti už 40 000 kg sviesto pristatymą pradinėmis sutartyje nurodytomis kainomis.
Teisme ieškovas (pardavėjas) aiškino, kad 2008 m. liepos 27 d. pirkėjo raštą laiko kaip
vienašalį bandymą pakeisti esmines sutarties sąlygas ir vienašalį sutarties nutraukimą
(atsisakymą vykdyti sutartį), todėl pirkėjas turi prisiimti atsakomybę už sutarties sąlygų
pažeidimą. Atsakovas (pirkėjas) aiškino, kad tolesnis sutarties vykdymas senomis kainomis
būtų pažeidęs jo interesus, ir kad pardavėjas nepagrįstai ilgai delsė ir nesikreipė į teismą dėl
tariamo savo teisių pažeidimo.
Kokį sprendimą turėtų priimti teismas? Argumentuokite.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog susitarta dėl fiksuotos nuomos kainos,
nereiškia rizikos paskirstymo šalims, t. y. kad viena šalis prisiima kainų kilimo, kita - kainų
kritimo riziką. Toks rizikos paskirstymas turi būti tiesiogiai nurodomas sutartyje arba
numanomas iš jos turinio. Šalių sudarytoje nuomos sutartyje nei tiesiogiai nurodyta, nei
numanoma iš sutarties nuostatų, kad šalys prisiima esminio kainų pasikeitimo riziką.
Minėta, kad ieškovas negalėjo numatyti, jog ekonominė situacija pasikeis tokiu mastu, ir
negali būti sprendžiama, jog ieškovas prisiėmė ekonominės krizės padarinių riziką. Teisėjų
kolegija kaip pagrįstą vertina bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad ekonominės krizės
padariniai dėl nuomos sutarties vykdymo turėtų tekti abiem sutarties šalims.

Sutarties kaina ir kitos šalių nurodomos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra
vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių
pusiausvyra.
Šį uždavinį reikia vertinti ar yra visos 6.204 str numatytos aplinkybės, kurios pasunkintų
vykdymą. Kadangi šioje situacijoj viskas pagrinde kilo dėl kainos, todėl remiantis teismų
praktika: sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma aplinkybe, galinčia lemti sutartinių
prievolių pusiausvyros pasikeitimą, reiktų pripažinti, kad CK 6.204 straipsnio pagrindu
apskritai negali būti prašoma keisti sutarties sąlygą, kurioje yra nustatyta kaina. Sutarties
kaina ir kitos šalių nurodomos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai
labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.
Minėta, kad toks pažeidimas būtų nustačius, jog prievolių vykdymo pagal sutartį
pasikeitimas yra esminis: arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja
gaunamas įvykdymas. Esminis vykdymo išlaidų padidėjimas dažniausiai neigiamai paveikia
šalį, kuri turi įvykdyti nepiniginio pobūdžio prievolę, pvz., išaugus žaliavos kainoms, išauga ir
prekės pagaminimo kaštai.
6. Paslaugų teikimo įmonė sudarė sutartį su užsakovu dėl prie užsakovo pastato esančios
teritorijos valymo nuo sniego. Sutartyje buvo nustatyta, kad paslauga teikiama „esant
būtinumui žiemos sezonu, t.y. nuo lapkričio 20 d. iki kovo 15 d.”. Sutarties dalyje,
nustatančioje atsiskaitymo tvarką, buvo nustatyta, kad “paslaugos tiekėjui tinkamai vykdant
sutartį, užsakovas moka 4000 Lt per mėnesį”. Paslaugos tiekėjui pateikus sąskaitas užsakovui
už vasario mėnesį ir kovo pradžią, tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymų už paslaugas.
Užsakovas, atsisakydamas mokėti teigė, kad žiema baigėsi vasario 28 d., be to, nurodė, kad
paslaugos jam turėjo būti teikiamos “esant būtinumui”. Pagal jo pateiktas pažymas iš
meteorologijos tarnybos, nuo vasario 10 d. tais metais daugiau nesnigo. Paslaugos tiekėjas
teigė, jog sutartis numatė fiksuotą mėnesio mokestį, nepriklausomai nuo to, kiek kartų jam
tektų faktiškai valyti, už kurį jis pats turėjo stebėti oro sąlygas, būti pasiruošęs atvykti su
technika.
Įvertindami nurodytas sutarties sąlygas ir šalių argumentus, motyvuotai išspręskite ginčą.

Šiuo atveju buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią viena šalis įsipareigojo valyti
sniegą ESANT BŪTINUMUI, o kita – mokėti 400 eur per mėnesį tinkamai vykdant sutartį.
6.718 straipsnis.
Kliento interesų prioritetas: 1. Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti
sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus.

Remiantis šiuo straipsniu galima teikti, kad paslaugos teikėjas teikdamas paslaugas ne
visiškai įgyvendino tinkamai kliento interesus, nes sutartyje buvo numatyta „būtinumo“
sąvoka, o paslaugų teikėjas valė sniegą kovo mėnesį, tai galima užduoti klausimą, ar buvo tik
sniego, kad buvo būtina valyti sniegą KOVO mėnesį??

Tai šiuo atveju paslaugų teikėjas turėtų gauti atlyginimą tik už tuos mėnesius, kuriuos jis valė
atsižvelgiant į užsakovo interesus. (už tuos, kuomet tikrai buvo būtinumas)
+ galima būtų remtis sutarčių vykdymo principais:
6.200 straipsnis. Sutarties vykdymo principai
1. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai.
2. Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis.
3. Sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu.
Šiuo atveju tarp šalių nebuvo tinkamo bendradarbiavimo. Ir tikrai nebuvo ekonomiškumo
užsakovo naudai.
+ CK 6.193 str 1d kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, tai reiškia, kad turi būti
atsižvelgiama į abiejų šalių ketinimus, analizuojant visą sutartį, o ne tam tikras jos dalis.