UŽDAVINIŲ SPRENDIMAS

9 uždavinys

Lenkijoje registruota įmonė sudarė prekių pirkimo-pardavimo sutartį su Lietuvoje registruota

įmone. Pagal šią sutartį Lenkijos įmonė įsipareigojo pagaminti ir parduoti Lietuvos įmonei baldus, o
Lietuvos įmonė už juos tinkamai atsiskaityti.

Šalys sutartyje nesusitarė dėl ginčui taikytinos teisės ir teismo, kompetentingo nagrinėji ginčą.

Lietuvos įmonei neatsiskaičius už pagamintus baldus, Lenkijos įmonė kreipėsi į Lenkijos teismą.
Lenkijos teismas 2005 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo Lenkijos įmonės ieškinį dėl
250.000,00 Lt skolos priteisimo tenkino.

2006 m. gruodžio mėnesį Lenkijos įmonės kreipėsi į Lietuvos Apeliacinį teismą dėl Lenkijos
teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti.

Lietuvos įmonė, gavusi Lietuvos Apeliacinio teismo pranešimą apie Lenkijos įmonės pateiktą
prašymą dėl Lenkijos teismo sprendimo pripažinimo, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė Lietuvos
Apeliacinio teismo atsisakyti pripažinti Lenkijos teismo sprendimą, teigdama, jog egzistuoja ES
Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtinti sprendimo nepripažinimo pagrindai, tai yra Lietuvos įmonė
nebuvo tinkamai informuota apie bylos iškėlimą teisme, taip pat apie Lenkijos įmonės pateiktą
patikslintą ieškinį, o negavęs motyvuoto teismo sprendimo, neteko galimybės pasinaudoti
apeliacijos teise. Be to, pasak Lietuvos įmonės, buvo pažeistas ES Reglamento Nr. 44/2001
nuostatos dėl jurisdikcijos, tai yra bylą turėjo nagrinėti Lietuvos, o ne Lenkijos teismas, todėl
sprendimo pripažinimas prieštarautų Lietuvos viešajai tvarkai.

1. Kokios valstybės teisė ir kokios valstybės teismas kompetentingas nagrinėti ginčą dėl skolos
priteisimo iš Lietuvos įmonės?

Lietuvos Respublikoje pagal CK galioja nuostatos, kad Valstybėse narėse, kuriose ne visos civilinės
ir komercinės bylos yra išsamiai nagrinėjamos bendrosios kompetencijos civilinių bylų teismuose, o
specializuoti nepriklausomi teismai yra teismingi tam tikrose teisės srityse (pvz., darbo teismai), turi
būti aprašomas kompetencijos atskyrimas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnyje yra
nustatyta tokia teismų sistema: Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios
kompetencijos ir specializuoti teismai. Bendrosios kompetencijos teismai (pirmosios instancijos
 2

teismai – apylinkės ir apygardos teismai) nagrinėja visas civilines bylas, tai yra ginčus, susijusius su
civiliniais, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais privatiniais
santykiais arba kylančius iš jų; teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka ir
prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos
Respublikoje (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnis). Specializuoti, tai yra administraciniai,
teismai (apygardų administraciniai teismai) nagrinėja administracines bylas, kylančias iš
administracinių teisinių santykių. Civilines bylas nagrinėja apylinkės ir apygardos teismai, kaip
pirmosios instancijos teismai (Civilinio proceso kodekso 25 straipsnis).
Lenkijos Respublikoje civilines bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai ir Aukščiausiasis
Teismas, išskyrus atvejus, kai šios bylos priklauso specializuotų teismų jurisdikcijai. Teismų
jurisdikciją reglamentuojančios normos nustatytos Civilinio proceso kodekso 16-18 ir 27-37
straipsniuose. Apylinkės teismuose civilines bylas nagrinėja šie skyriai: Civilinių bylų skyrius;
Šeimos ir nepilnamečių bylų skyrius (specializuoti šeimos teismai) - nagrinėja bylas, susijusias su
šeimos ir globos teise, bylas dėl netinkamo nepilnamečių elgesio ir jų padarytų nusikaltimų, nuo
alkoholio ir narkotinių medžiagų priklausančių asmenų gydymo ir kitas bylas, kurios pagal atskirus
įstatymus teismingos globos teismams; Darbo ir socialinio draudimo bylų skyrius (specializuoti
darbo teismai) - nagrinėja bylas, susijusias su darbo ir socialinio draudimo teise; Komercinių bylų
skyrius (specializuoti komercinės teisės teismai) nagrinėja bylas, susijusias su ekonomikos ir
civiline teise, pavyzdžiui, ginčus tarp vienoje srityje veikiančių įmonių, įmonės vidaus ginčus,
ieškinius dėl žalos atlyginimo, pateikiamus įmonės valdybos tarybos nariams dėl melagingų
duomenų Valstybiniame teismų registre, ir ieškiniai įmonėms dėl žalos aplinkai sukėlimo; Žemės
kadastro skyrius - nagrinėja žemės kadastro įrašų bylas ir kitas civilines bylas, susijusias su žemės
kadastru; Miestų bylų skyrius (specializuoti miestų teismai) nagrinėja bylas supaprastinto proceso
tvarka arba bylas, susijusias su teismo depozitu ir turto konfiskavimu.
Varšuvos apylinkės teisme taip pat veikia šie skyriai: Specializuotas konkurencijos ir
vartotojų apsaugos teismas, kuriam teismingos bylos, susijusios su kartelių teisės normomis ir
energijos reguliavimu; Specializuotas Bendrijos prekės ženklų ir pramoninio dizaino teisių
teismas, kuris nagrinėja bylas, susijusias su prekės ženklų pažeidimu, grėsme pažeisti dizainą arba
pareiškimais, kad dizainas ir prekės ženklai nebuvo pažeisti, su Bendrijos pramoninio dizaino teisės
panaikinimu, prekės ženklo atšaukimu arba panaikinimu ir prekės ženklų pažeidimo pasekmėmis.
Tuo atveju, jei valstybė, kurioje gyvena ar dirba skolininkas, nėra ES valstybė narė, dėl sprendimo,
kuriuo priteista skola ar išlaikymas, pripažinimo ir vykdymo toje valstybėje galima kreiptis pagal
šias daugiašales konvencijas arba dvišales sutartis:
 3

Vertinant pagal tai kad abi šalys yra Europos Sąjungos vasltybės narės, pastebėtina 2007
m. spalio 30 d. Lugane pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir
komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Taip pat ir 1973 m. Hagos konvenciją dėl sprendimų,
susijusių su išlaikymo pareigomis pripažinimo ir vykdymo. 1988 m. Europos Sąjungos valstybės
narės ir kai kurios kitos valstybės priėmė Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo. Šiuo metu, be ES valstybių narių, šios konvencijos
susitariančiosios šalys yra Šveicarija, Norvegija, Islandija ir Lenkija. Lugano konvencija išplėtė
jurisdikciją tarp valstybių narių reglamentuojančių taisyklių, kurios buvo nustatytos 1968 m.
Briuselio konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose
vykdymo, taikymą už Europos Sąjungos ribų. 2002 m. kovo mėn. Tarybos reglamentas (EB) Nr.
44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir
vykdymo pakeitė 1968 m. Briuselio konvenciją. Šiuo reglamentu kai kurių jurisdikciją
reglamentuojančių nuostatų turinys buvo iš dalies pakeistas. Dėl to Lugano konvencija netrukus taip
pat bus pakeista, kad visiškai atitiktų Europos Sąjungoje taikomas taisykles. Apskritai teismų
jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą. Susitariančiojoje valstybėje
nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės
teismuose. Nepaisant to, konvencijoje yra daug nuostatų, kurios nukrypsta nuo šio principo ir
leidžia kelti bylas ne toje susitariančiojoje valstybėje, kurioje nuolat gyvena atsakovas. Svarbiausi
šių specialių taisyklių pavyzdžiai glaustai gali būti apibūdinti taip: bylos dėl sutartinės prievolės
gali būti keliamos asmeniui tos prievolės vykdymo vietos teismuose. Nagrinėti bylą dėl žalos
arba nuostolių atlyginimo yra kompetentingi vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismai.
Taigi, jei Šveicarijoje įvyko eismo įvykis, į kurį pateko Jungtinėje Karalystėje gyvenantis
turistas ir vietinis Šveicarijos gyventojas, Šveicarijoje gyvenantis ieškovas gali kreiptis į Šveicarijos
teismus. Kartais įvykio, dėl kurio atsiranda atsakomybė pagal deliktinę teisę (pvz., nuodingųjų
medžiagų išleidimas į upę Lenkijoje), vieta ir vieta, kurioje tuo įvykiu padaroma žala (pvz., žala
augalams, laistomiems vandeniu iš tos užterštos upės Vokietijoje), yra ne toje pačioje
susitariančiojoje valstybėje. Tokiu atveju ieškovas gali rinktis bet kurios iš tų susitariančiųjų
valstybių teismus; keldamas bylą dėl išlaikymo, išlaikymo kreditorius gali kreiptis į
susitariančiosios valstybės, kurioje jis pats nuolat gyvena, teismus; kai kuriuose sutartiniuose
santykiuose, kuriems yra būdingas ženklus šalių galios pusiausvyros nebuvimas, tokiuose kaip
bylose, susijusiose su vartotojų sutartimis ir draudimu, manoma, kad silpnesniajai šaliai yra
reikalinga speciali apsauga. Apskritai silpnesniosioms šalims (vartotojui, apdraustajam) bylos
gali būti keliamos tik susitariančiojoje valstybėje, kurioje jie nuolat gyvena. Kita vertus,
stipresniosioms šalims (prekiautojui, draudikui) taip pat gali būti keliamos bylos, kartais
 4

atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, susitariančiojoje valstybėje, kurioje nuolat gyvena silpnesnioji
šalis. Pirmiau išvardytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės sudaro papildomą galimybę
pasirinkti ieškovui, kuris taip pat gali bylą atsakovui kelti susitariančiosios valstybės, kurioje
tas asmuo nuolat gyvena, teismuose. Tačiau yra ir kai kurių vadinamosios išimtinės jurisdikcijos
atvejų, kurie ne papildo, o pakeičia atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta grindžiamą jurisdikciją.
Pavyzdžiui, bylos, susijusios su nekilnojamojo turto nuosavybe arba nuoma, yra teismingos tik
susitariančiosios valstybės, kurioje yra tas turtas, teismams; bylose, susijusiose su teisėmis, kurios
turi būti registruojamos kaip patentai ar prekių ženklai, išimtinę jurisdikciją turi susitariančiosios
valstybės, kurioje buvo atliktas registravimas, teismai; atsižvelgiant į tam tikras sąlygas, šalys taip
pat turi galimybę laisvai pasirinkti susitariančiąją valstybę, kurios teismai turi turėti jurisdikciją. Dėl
tokio susitarimo dėl teismo pasirinkimo pasirinktos susitariančiosios valstybės teismai paprastai
turi išimtinę kompetenciją, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.
Atsižvelgiant į tam tikras išimtis, pats faktas, kad atsakovas atvyksta į teismą, rodo, kad
jurisdikciją turi tos susitariančiosios valstybės teismai, net jei paprastai jie ir nėra kompetentingi.
Pirmiau pateiktas konvencijoje nustatytų jurisdikciją reglamentuojančių taisyklių apibūdinimas nėra
nei baigtinis, nei pakankamai išsamus, kad leistų patikimai įvertinti konkrečios bylos teismingumo
(jurisdikcijos) klausimą. Gali pasitaikyti, kad abi ginčo šalys skirtingose susitariančiosiose
valstybėse iškelia bylas tuo pačiu ieškinio pagrindu. Tokiais atvejais reglamentas iš esmės
nustato „pirmesnio pirmenybės“ taisyklę. Teismas, į kurį buvo kreiptasi vėliau, turi
sustabdyti procesą ir laukti, kol kitas teismas nuspręs dėl savo jurisdikcijos. Jei teismas,
kuriame buvo iškelta pirmoji byla, laiko save kompetentingu, kitas teismas turi atsisakyti
bylos. Tik tuo atveju, kai teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, prieina prie išvados, kad
jis neturi jurisdikcijos, kitas teismas gali tęsti procesą.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, teismai susidūrė su nauju
iššūkiu – Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimu ir taikymu. Sutarties dėl Europos Sąjungos
veikimo 267 straipsnis Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kaip galutinės instancijos teismui,
numato pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (iki 2009 m. gruodžio 1 d. –
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) (toliau ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo,
jeigu kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai, ir pagrįstam teismo
sprendimui priimti reikalingas ESTT išaiškinimas. Skirtingai, negu žemesniųjų instancijų teismų
atveju, kasacinis teismas bendradarbiauti su ESTT šiuo atveju privalo (o ne turi teisę).
Pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti nustatyta: 1) sutarties šalių teisės ir
pareigos; 2) perkamos prekės, paslaugos ar darbai, jeigu įmanoma, – tikslūs jų kiekiai; 3)
kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos
 5

institucijos patvirtintą metodiką (KEISTA: 2013 10 22 įstatymu Nr. XII-569 (nuo 2014 01 01) (Žin.,
2013, Nr. 112-5575) 4) atsiskaitymų ir mokėjimo tvarka; 5) prievolių įvykdymo terminai; 6)
prievolių įvykdymo užtikrinimas; 7) ginčų sprendimo tvarka; 8) sutarties nutraukimo tvarka; 9)
sutarties galiojimas; 10) jeigu sudaroma preliminarioji sutartis, – jai būdingos nuostatos; 11)
subrangovai, subtiekėjai ar subteikėjai, jeigu vykdant sutartį jie pasitelkiami, ir jų keitimo tvarka.
(KEISTA: 2010 02 11 įstatymu Nr. XI-678 (nuo 2010 03 02) (Žin., 2010, Nr. 25-1174)
TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos
ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo
taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas
pajamų, muitinių arba administracinėms byloms. Pagal 4 str. jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji
vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23
straipsnius nustato tos valstybės narės įstatymas. Pagal reglamento 23 str. jeigu šalys, kurių
vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad
valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba
galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi
jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Toks
jurisdikciją suteikiantis susitarimas: a) priimamas arba paliudijamas raštu; arba b) priimamas tokia
forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką; arba c) tarptautinės prekybos arba
komercijos srityje priimamas tokia forma, kuri atitinka panaudojimą, apie kurį šalys žino arba turėjo
žinoti, ir kurį tokioje prekyboje arba komercijoje plačiai žino ir vykdo sutarčių, susijusių su
konkrečia prekyba arba atitinkama komercija, šalys. 2. Bet kuris elektroninėmis priemonėmis
perduodamas informacinis pranešimas, kuris yra ilgalaikis susitarimo įrašas, laikomas lygiaverčiu
rašytinei formai. 3. Jeigu tokį susitarimą priima šalys, kurių nė vienos nuolatinė gyvenamoji
vieta nėra valstybėje narėje, kitų valstybių narių teismai minėtų šalių ginčams neturi
jurisdikcijos, išskyrus tuos atvejus, kai pasirinktas teismas arba teismai jurisdikcijos atsisakė.
4. Valstybės narės, kuriai turto patikėjimo dokumentu buvo suteikta jurisdikcija, teismas arba
teismai turi išimtinę jurisdikciją bet kurioje byloje, iškeltoje patikėtojui, patikėtiniui arba naudos
gavėjui, jeigu byla yra susijusi su turto patikėjimo santykiais tarp šių asmenų arba jų teisėmis ar
įsipareigojimais. 5. Susitarimai arba jurisdikciją suteikiančio turto patikėjimo dokumento nuostatos
neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 13, 17 arba 21 straipsniui arba jeigu teismai, kurių
jurisdikcija juose nenumatyta, turi išimtinę jurisdikciją, pagal 22 straipsnį. Pagal 24 str. be
jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės
teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl
jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją. Pagal
 6

reglamento 8 skirsnio Jurisdikcijos ir priimtinumo tikrinimas 25 str. jeigu valstybės narės teismui
pateikiamas reikalavimas, iš esmės susijęs su byla, kuri pagal 22 straipsnį priskiriama
išimtinei kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva
viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos. 22 str. išvardyti teismai turi išimtinę jurisdikciją,
neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą: 1. teismo procesuose, kurių objektas yra daiktinės
teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, valstybės narės, kurioje yra turtas,
teismuose. Tačiau teismo procesuose, kurių objektas yra nekilnojamojo turto nuoma laikinam
privačiam naudojimui ne ilgesniam kaip šešių mėnesių iš eilės laikotarpiui, valstybės narės, kurioje
yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai taip pat turi jurisdikciją, jeigu nuomininkas yra
fizinis asmuo, ir jeigu nuomojamos nuosavybės savininko ir nuomininko nuolatinė gyvenamoji
vieta yra toje pačioje valstybėje narėje; 2. teismo procesuose, kurių objektas yra įstatų galiojimas,
bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų likvidavimo ar jų
valdymo organų sprendimų galiojimas, valstybės narės, kurioje yra minėtos bendrovės, juridinio
asmens arba asociacijos buveinė, teismuose. Minėtai buveinės vietai nustatyti teismas taiko savo
privatinės tarptautinės teisės taisykles; 3. teismo procesuose, kurių objektas yra įrašų valstybiniuose
registruose galiojimas, valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teismuose; 4. teismo
procesuose, susijusiuose su patentų, prekės ženklų, dizainų arba kitų panašių teisių registracija arba
galiojimu, kurias reikalaujama deponuoti arba registruoti, valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl
deponavimo arba registravimo, deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba pagal Bendrijos
dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas yra laikomas atliktu, teismuose. Nepažeidžiant
Europos patentų biuro jurisdikcijos, pagal 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytą Europos
patentų išdavimo konvenciją, kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją,
neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą, teismo procesuose, susijusiuose su bet kurio tai
valstybei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu; 5. teismo procesuose, susijusiuose
su teismo sprendimų vykdymu, valstybės narės, kurioje minėtas teismo sprendimas buvo arba turi
būti įvykdytas, teismuose. Pagal 25 str. jeigu valstybės narės teismui pateikiamas reikalavimas,
iš esmės susijęs su byla, kuri pagal 22 straipsnį priskiriama išimtinei kitos valstybės narės
teismų jurisdikcijai, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi
jurisdikcijos. Pagal 26 str. jeigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje
valstybėje narėje, byla iškeliama kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą,
teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo
jurisdikcija numatyta šio reglamento nuostatose. Teismas sustabdo bylos procesą kol
įrodoma, kad atsakovas turėjo galimybę laiku gauti bylos iškėlimo arba lygiavertį dokumentą,
kad galėtų susitarti dėl savo gynybos arba kad buvo imtasi visų šiam tikslui būtinų priemonių.
 7

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1348/2000 dėl civilinių arba komercinių bylų
teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo valstybėse narėse 19 straipsnis taikomas vietoj 2 dalies
nuostatų, jeigu pagal šį reglamentą bylos iškėlimo dokumentą ar lygiavertį dokumentą viena
valstybė narė turi perduoti kitai valstybei narei. Kai Reglamento (EB) Nr. 1348/2000 nuostatos
netaikomos, galioja 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl civilinių ir komercinių bylų
teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo užsienyje, jeigu bylos iškėlimo dokumentas arba
lygiavertis dokumentas, turi būti perduotas kaip nurodoma šioje konvencijoje. Pagal Lis pendens -
susijusių ieškinių 27 str. jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu
ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo
iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio
bylą teismo jurisdikcija. Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji
byla, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei anksčiau nurodytas teismas, atsisako
jurisdikcijos pastarojo naudai. Pagal reglamento 28 str. 1. Jeigu skirtingų valstybių narių
teismuose yra nagrinėjamos susijusios bylos, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo
iškelta pirmoji byla, gali sustabdyti savo bylos procesą. 2. Jeigu šios bylos yra nagrinėjamos
pirmosios instancijos teisme, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla,
vienos iš šalių prašymu taip pat gali atsisakyti jurisdikcijos, jeigu nagrinėjamose bylose jurisdikciją
turi pirmąją bylą iškėlęs teismas ir jeigu jo įstatymas leidžia minėtas bylas nagrinėti kartu. 3. Pagal
šį straipsnį bylos laikytinos susijusiomis, kai jos yra tokios panašios, kad jas tikslinga nagrinėti ir
spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios bylas nagrinėjant
atskirai. Pagal reglamento 29 str. jeigu bylos priskiriamos išimtinei kelių teismų jurisdikcijai, bet
kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame byla buvo iškelta pirmą kartą, atsisako jurisdikcijos
pastarojo teismo naudai. Pagal reglamento 30 str. laikoma, kad byla teisme iškeliama tuomet :
1. kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, kad ieškovas
ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui; 2. jeigu pirmiausia
dokumentas turi būti įteiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga
institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas
teismui.
Pagal reglamento 33 str. 1. Sprendimas priimtas vienoje valstybėje narėje turi būti
pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.
2. Bet kuri suinteresuota šalis, kuri pateikia teismo sprendimo pripažinimo klausimą kaip
ginčo esmę, gali pagal 2 ir 3 šio skyriaus skirsniuose numatytą tvarką, kreiptis dėl nutarties
dėl teismo sprendimo pripažinimo išdavimo. 3. Jei proceso baigtis valstybės narės teisme
priklauso nuo neesminio pripažinimui klausimo nustatymo, teismas turi jurisdikciją tokio klausimo
 8

nusprendimui. Pagal reglamento 34 str. Teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1. jei toks
pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai
tvarkai; 2. jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės
laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo
gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam
buvo įmanoma padaryti; 3. jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių
šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje; 4.jei jis yra nesuderinamas su anksčiau
priimtu kitoje valstybėje narėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių,
jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas prašomoje pripažinti valstybėje
narėje. Pagal reglamneto 35 str. 1. sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis prieštarauja II skyriaus 3, 4
ar 6 skirsniams, arba 72 straipsnyje numatytu atveju. 2. Nagrinėdamas pirmiau minėtoje dalyje
numatytus jurisdikcijos pagrindus, prašomas teismas ar kompetentinga institucija yra įpareigotas
kilmės valstybės narės teismo faktų aiškinimu. 3. Priklausomai nuo 1 dalies, kilmės valstybės narės
teismo jurisdikcija gali nebūti peržiūrima. 34 straipsnio 1 punkte minima viešosios tvarkos kriterijus
negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos. Pagal reglamento 37 str. 1. Valstybės narės,
kurioje prašoma pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą, teismas, gali
sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei šis sprendimas yra įprastai apskundžiamas. 2. Valstybės narės,
kurioje prašoma pripažinti Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje priimtą teismo sprendimą, teismas, gali
sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei sprendimo vykdymas yra sustabdomas dėl jo apskundimo jį
priėmusio teismo valstybėje.
Žvelgiant pagal Lugano konvenciją teismų jurisdikcija nustatoma pagal atsakovo
nuolatinę gyvenamąją vietą. Tačiau atsižvelgiant, kad viršenybę turi Tarybos reglamentas, kuris
pakeitė tam tikrus Luagno konvencijos sprendimus, 2002 m. kovo mėn. Tarybos reglamentas (EB)
Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir
vykdymo nagrinėti bylą dėl žalos arba nuostolių atlyginimo yra kompetentingi vietos, kurioje
įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismai. Tokiu atveju ieškovas gali rinktis bet kurios iš tų
susitariančiųjų valstybių teismus. Be to, gali pasitaikyti, kad abi ginčo šalys skirtingose
susitariančiosiose valstybėse iškelia bylas tuo pačiu ieškinio pagrindu. Tokiais atvejais
reglamentas iš esmės nustato „pirmesnio pirmenybės“ taisyklę. Teismas, į kurį buvo kreiptasi
vėliau, turi sustabdyti procesą ir laukti, kol kitas teismas nuspręs dėl savo jurisdikcijos. Jei
teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, laiko save kompetentingu, kitas teismas turi
atsisakyti bylos. Tik tuo atveju, kai teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, prieina prie
išvados, kad jis neturi jurisdikcijos, kitas teismas gali tęsti procesą. Svarbu paminėti, kad
pagal reglamento 33 str. 1. Sprendimas priimtas vienoje valstybėje narėje turi būti
 9

pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.
Atsižvelgiant į tai, bylą dėl žalos atlyginimo turėtų nagrinėti Lenkijos teismas.

2. Ar pasikeistų taikytina teisė ir bylą nagrinėti kompetentingas teismas, jei baldus būtų gaminusi
Lietuvos įmonė, o už juos neatsiskaičiusi Lenkijos įmonė? Kodėl?

Tokiu atveju, jeig Lietuvos įmonė pirmoji pateiktų ieškinį, taikytina teisė nepasikeitsų,
tačiaugalėtų pasikeisti tik teismas arba byla būtų sprendžiama ESTT. Pamiėntina, kad Teisingumo
Teismas aiškina ES teisę, kad užtikrintų jos vienodą taikymą visose ES šalyse. Be to, jis sprendžia
ES šalių vyriausybių ir ES institucijų teisinius ginčus. Asmenys, įmonės arba organizacijos taip pat
gali kreiptis į Teismą, jei mano, kad kuri nors ES institucija pažeidė jų teises. O kadangi, Lenkijos
įmonė neapmokėtų už perleistas prekes, pastaroji būtų neįvykdžiusi savo įsipareigojimų.

3. Ar buvo pažeista Lietuvos įmonės teisė į teisminę gynybą, jei Lenkijos teismas pateikė Lietuvos
Apeliaciniam teismui raštą, patvirtinantį, jog ieškinio nuorašas su priedais buvo įteikti Lietuvos
įmonei, išaiškinant jam pareigą nurodyti savo atstovą Lenkijos Respublikoje, o Lietuvos įmonė šios
pareigos neįvykdė (rašte įrašo apie įteikimo datą nėra)?

Nebuvo, nes Lietuvos įmonė gavo ieškinį iš ieškovo per Lietuvos apeliacinį teismą, kai tuo tarpu
Lietuvos Respublikos įmonė kaip atsakovas pareigos neįvykdė. Atsakovas neįrodė, jog negavo
ieškinio ir nežinojo apie Lenkijos teisme vykstantį procesą. Remiantis TARYBOS
REGLAMENTAS (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo taikomas civilinėse ir
komercinėse bylose 34 str. Teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1. jei toks pripažinimas yra
aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; 2. jei jis
buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir
tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo
gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai tai
jam buvo įmanoma padaryti. Be to, pagal reglamento 30 str. laikoma, kad byla teisme
iškeliama tuomet: 1. kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas,
nurodantis, kad ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas
atsakovui; 2. jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento
įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų
pateiktas teismui.
 10

3. Ar gali būti taikomas viešosios tvarkos kriterijus taisyklėms dėl jurisdikcijos?

Nagrinėjant teismų bylas, būtinai, kad bylos iškėlimo dokumentai būtų įteikiami nebūtinai
laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu
būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme, nes remiantis
TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo taikomas
civilinėse ir komercinėse bylose 34 str. Teismo sprendimas nėra pripažįstamas: 1. jei toks
pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai
tvarkai; 2. jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo
galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų
susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį
sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti. Be to, pagal reglamento 30 str. laikoma, kad
byla teisme iškeliama tuomet: 1. kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis
dokumentas, nurodantis, kad ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas
būtų įteiktas atsakovui; 2. jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui, kai jį gauna
už dokumento įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas
dokumentas būtų pateiktas teismui.
Atsižvelgiant į tai, kad Lenkijos įmonė, arba ieškovas laiku ir visus dokumentus pateikė
Lietuvos įmonei, arba atsakovui, nėra nusižengta Tarybos reglamento 34 str. 1 punktui, todėl
minimam viešosios tvarkos kriterijus gali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos, kadangi abi
valstybės yra ES šalys narės ir joms galioja Tarybos reglamenatas.

4. Kokį sprendimą turėtų priimti Lietuvos Apeliacinis teismas ir kokiais teisės aktais
vadovaujantis?

Pirmiausia būtin pabrėžti, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija
byloms dėl apygardų teismų nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų. Jis yra vienintelis
teismas, nagrinėjantis prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų
pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Apeliacinis teismas išnagrinėjęs sutartį ir
atsižvelgęs pagal:
 11

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Šeštoji knyga. Prievolių teisė 6.350 str.;
Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Lietuvos Respublikos viešojo pirkimo įstatymas)
18 str.;
1973 m. Hagos konvenciją dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis pripažinimo ir
vykdymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimaisi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą. [interaktyvus],
[žiūrėta: 2014 m. rugsėjo 23 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lat.lt/lt/veikla/kreipimaisi-i-es-
teismus.html>
Sprendimo pripažinimas ir vykdymas ne Europos [interaktyvus], [žiūrėta: 2014 m. rugsėjo 23 d.].
Prieiga per internetą: http://www.tm.lt/tm/dukneES/
TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo
sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo;
Teismų jurisdikcija – Lenkija. interaktyvus], [žiūrėta: 2014 m. rugsėjo 23 d.]. Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/civiljustice/jurisdiction_courts/jurisdiction_courts_lit_lt.htm
Teismų jurisdikcija – Lietuva. interaktyvus], [žiūrėta: 2014 m. rugsėjo 23 d.]. Prieiga per internetą:
http://ec.europa.eu/civiljustice/jurisdiction_courts/jurisdiction_courts_lit_lt.htm
2000 m. gruodžio 22 d. Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų
civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikymo aspektai
(susitarimas dėl jurisdikcijos, lis pendens, laikinosios, įskaitant apsaugos,
priemonės, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas, autentiškų dokumentų
vykdymas);
1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse
bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais (OL L 304, p. 1, ir – pakeistas tekstas – p.
77, OL L 388, p. 1, OL L 285, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija, Konvencija) 17 straipsnyje
įtvirtintos analogiškos nuostatos, susijusios su susitarimu dėl jurisdikcijos.
VIENOS KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖS 1969. Valstybės žinios,
2002-02-06, Nr. 13-480
ir kt. ES ir tarptautinius teisės aktus, kadangi Lietuvos Respublikos įmonė gavo prekes, tačiau už jas
neatsiligyno, o pagal pirkimo–pardavimo sutartį, abi sutartį sudarančios šalys turi vykdyti savo
įsipareigojimus. Pagal Vienos Konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės 7 str. 1 skyriaus 26 str.
Pacta sunt servanda Kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo
sąžiningai ją vykdyti. Pagal 27 str. šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad
pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo. Kadangi Lietuvos Respublikos įmonė savo įsipareigojimų
nesilaikė, turėų sumokėti 250000 Lt. Tačiau, taip pat Lietuvos Apeliacinis teismas išnagrinėjęs
 12

sutartį ir atsižvelgęs pagal Pirkimų įstatymą, kad sudarant sutartį turi būti suderintos viso sąlygos:
Pirkimo sutartyje, kai ji sudaroma raštu, turi būti nustatyta: 1) sutarties šalių teisės ir pareigos;
2) perkamos prekės, paslaugos ar darbai, jeigu įmanoma, – tikslūs jų kiekiai; 3) kainodaros
taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos
patvirtintą metodiką (KEISTA: 2013 10 22 įstatymu Nr. XII-569 (nuo 2014 01 01) (Žin., 2013, Nr.
112-5575) 4) atsiskaitymų ir mokėjimo tvarka; 5) prievolių įvykdymo terminai; 6) prievolių
įvykdymo užtikrinimas; 7) ginčų sprendimo tvarka; 8) sutarties nutraukimo tvarka; 9) sutarties
galiojimas; 10) jeigu sudaroma preliminarioji sutartis, – jai būdingos nuostatos; 11) subrangovai,
subtiekėjai ar subteikėjai, jeigu vykdant sutartį jie pasitelkiami, ir jų keitimo tvarka. (KEISTA: 2010
02 11 įstatymu Nr. XI-678 (nuo 2010 03 02) (Žin., 2010, Nr. 25-1174) – tačiau ne visos sutarties
sąlygos buvo suderintos, todėl Lietuvos Republikos įmonei vis dar yra galimybė apskųsti
sprendimą aukštesniajai institucijai Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (iki 2009 m.
gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) (toliau – ESTT) dėl prejudicinio
sprendimo priėmimo, jeigu kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai, ir
pagrįstam teismo sprendimui priimti reikalingas ESTT išaiškinimas. O pagal Vienos
Konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės 66 str. jei pagal 65 straipsnio 3 dalį per dvylika mėnesių
nuo prieštaravimo pareiškimo dienos nepavyksta priimti jokio sprendimo, taikoma ši procedūra: a)
kiekviena ginčo dėl 53 ar 64 straipsnio taikymo ar aiškinimo šalis gali raštu perduoti ginčą spręsti
Tarptautiniam Teisingumo Teismui, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria perduoti ginčą spręsti
arbitražui; b) kiekviena ginčo dėl bet kurio kito šios Konvencijos V dalies straipsnio taikymo ar
aiškinimo šalis gali pradėti Konvencijos priede nustatytą procedūrą, pateikdama atitinkamą prašymą
Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui.

Literatūra

GENERALINIO ADVOKATO YVES BOT IŠVADA, pateikta 2012 m. rugsėjo 6 d.(1) Byla C‑
456/11 Gothaer Allgemeine Versicherung AG, ERGO Versicherung AG, Versicherungskammer
Bayern-Versicherungsanstalt des öffentlichen Rechts, Nürnberger Allgemeine Versicherungs AG,
Krones AG prieš Samskip GmbH