1. Tarptautinės teisės samprata, ypatybės.

Tarptautinė teisė yra ypatinga teisinė sistema, neturinti centralizuotos įstatymų leidimo, vykdomosios ir
teisminės valdžios. Ji paremta bendrų žmogiškų vertybių pripažinimu, valstybių veiksmų koordinavimų
ir derinimu tarptautiniuose santykiuose. Tarptautinė teisė pakeitė individo teisinę padėtį, nes įtvirtino
žmogaus teises bei pagrindines laisves ir sukūrė tarptautines institucijas bei mechanizmus, tiesiogiai
ginančius žmogaus teises.
TT reguliuoja:
● Santykį tarp valstybių
● Tarptautines organizacijas
● Viešojo pobūdžio santykius (atsiranda įgyvendinant politinius interesus bei atliekant su jais
susijusias funkcijas; pvz.: suvereniteto sudarymas, atstovavimas, tarptautinių sutarčių
sudarymas).

Pagrindiniai TT bruožai:
1) Įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvimas. JT ir juo labiau kokia nors kita TO įstatymų
leidimo funkcijos neturi. JT GA gali priimti tik rezoliucijas, turinčias rekomendacinę galią.
Tarptautinės teisės normos nekuriamos leidžiant įstatymus.
2) Šaltinių ypatybės. Sąrašas įtvirtintas TTT statute (38 straipsnis). Šaltiniai:
a) Tarptautinės sutartys
b) Tarptautiniai papročiai
c) Bendrieji teisės principai
d) Teismų sprendimai
e) Doktrina
TTT statute nenurodyti šaltiniai;
f) TO rezoliucijos (sprendimai)
g) Vienašaliai aktai
Vieni aktai nustato privalomas tarptautines teisines normas, kiti - dažniausiai TO neprivalomos
rezoliucijos - turi tik rekomendacinę galią.
3) Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas. Joks tarptautinis organas, įskaitant ir JT
Saugumo Tarybą, neatlieka centralizuoto tarptautinės teisės normų vykdymo funkcijos. O dėl
Saugumo Tarybos, tai nors ji priima privalomus sprendimus (Chartijos 25 str.), tačiau jos
kompetencija yra speciali - tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas (24 str.). ST yra politinis
organas, todėl jos sprendimai dažnai yra politinio proceso ir kompromiso išdava.
4) Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas . Nors TTT yra pagrindinis
JT teisminis organas, jo jurisdikcija yra fakultatyvi. TTT savo sprendime Karinių ir pusiau
karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš Nikaragvą byloje (1986) šiuo klausimu nurodė: „Teismo
jurisdikcija, kaip dažnai buvo primenama, remiasi valstybių sutikimu, išreikštu įvairiais būdais,
įskaitant pareiškimus, padarytus pagal Statuto 36 straipsnio 2 dalį". Taigi TTT žinybingi tik tokie
valstybių ginčai, kuriems nagrinėti Teisme ginčo šalys davė sutikimą.
5) Subjektų ypatybės. TT subjektas – darinys, galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, taip pat
galintis ginti savo teises pareikšdamas tarptautines pretenzijas.
Subjektų rūšys:
Valstybės – pagrindiniai TT subjektai;
Tarptautinės (tarpvyriausybinės) organizacijos – valstybių susivienijimai, įsteigti tarptautinėmis
sutartimis tam tikriems nuolatinio pobūdžio tikslams siekti, turintys nuolatinę institucinę struktūrą ir
atskirą nuo steigėjų tarptautinį teisinį subjektiškumą;
Tautos, kovojančios dėl nepriklausomybės (Palestina);
Specifiniai (sui generis) valstybinio pobūdžio vienetai (tarptautinės teritorijos, laisvieji miestai, Šventasis
Sostas, Suverenus Maltos Ordinas);
Fiziniai ir juridiniai asmenys (NVO, korporacijos) – tam tikrais atvejais (pvz., žmogaus teisės,
investicijos, BA, THT reparacijos)
Tautinės mažumos, kt.
6) Normų laikymosi užtikrinimo ypatybės . Sistema decentralizuota, santykiai horizontalūs. Už
normų užtikrinimą atsakingi patys subjektai. Pažeidus normą pirmiausia priemonių imasi patys
subjektai (self-help) ir atsakomųjų priemonių. Sankcijos gali būti kolektyvios. Represalijas taiko
nukentėjusi valstybė pažeidėjai. Turi būti taikomas proporcingumas (priemonės proporcingos
pažeidimui). Kai kurios priemonės yra ribojamos, jeigu jos pažeidžia ius cogens normas.
7) Tarptautinės teisės normų privalomumas . Normos kuriamos suderinant valstybių valią (kuria
patys subjektai). Iš pradžių suderinama subjektų valia dėl normos turinio, vėliau dėl privalomumo
(pvz.: sutartys ratifikuojamos). TT normos privalomos, nes pats privalomumas išplaukia iš pačių
subjektų ir jų sutikimo. Teisės normos yra kuriamos tada kai jos yra būtinos, bet turi būti
išreikšta ir valstybės valia – opinion juris.

1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 53 straipsnis ,,Sutartys, prieštaraujančios
privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens)”
Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės
teisės normoms. Šioje Konvencijoje privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normomis yra
laikomos normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip
normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat
pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą.

Imperatyvumas, pakeitimo galimybė – tik kita tokio paties pobūdžio norma, specifinės pažeidimo
pasekmės (tarptautiniai nusikaltimai, niekinės sutartys), pripažįstama tarptautinės bendrijos (kaip
turinti šiuos požymius), nustatanti erga omnes įsipareigojimą (įsipareigojimas visai tarptautinei
bendrijai; visuotinio jo laikymosi svarba).

2. Tarptautinės teisės skirtumai nuo nacionalinių teisinių sistemų.

Bendroji TT – visuotinai pripažinti TT principai ir normos:
Konstitucijos 135 str. 1 d. (“užsienio politikoje” – formalus dualizmas, neįtraukimas į nacionalinę teisinę
sistemą)
● KT ir LAT pozicija, įstatymų leidyba:
- 135 str. 1 d. reiškia TT viršenybę LR teisei
- 135 str. 1 d. KT aiškinama atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą ir 138 str. 3 d.
– bendroji TT yra nacionalinių žmogaus teisių apsaugos standartų minimumas
KT 1998 12 09 nutarimas: “Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies
gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų. Save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos
nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į
pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi”; KT 2014 03 18 nutarimas: „pagarba tarptautinei teisei yra
susijusi su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės siekiu, kuris suponuoja inter alia atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms,
integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją. Pagal Konstitucijos 135 str. 1 d.
sąžiningai vykdant tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės
(bendrosios tarptautinės teisės) normų, LR BĮ negali nustatyti žemesnių standartų, negu nustatytieji pagal
visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su
Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės
siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas“);
● 135 str. 1 d. reiškia bendrosios TT normų įgyvendinimą visoje valstybės politikoje, jos institucijų
veikloje ir nacionalinėje teisėje (Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo
renginių įstatymo preambulė)
● paprotinės TT normos gali būti taikomos, bet paprastai netiesiogiai:
- per tarptautines sutartis (pvz., žmogaus teisių apsaugos);
- priimant nacionalinės teisės aktus ir per priimtus teisės aktus, expressis verbis numatančius
tarptautinių papročių taikymą arba savo nuostatomis įgyvendinančius bendrosios TT normas (pvz.,
Konstitucija, BK, Tarptautinių operacijų įstatymas)
● Doktrina: valstybė dalyvauja kuriant TT ir ES teisės normas, todėl atsižvelgia į šias normas
nacionalinės teisėkūros procese
● Konstitucija: konstitucinis atviros pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principas, Konstitucijos
135 str. 1 d. (TT standartų taikymas nacionalinėje teisėje), 138 str. 3 d. (tarptautinių sutarčių
inkorporavimas į nacionalinę teisinę sistemą), Konstitucinis aktas dėl LR narystės ES (preambulės
tikslai, ES pagarba valstybių narių nacionaliniam tapatumui ir konstitucinėms tradicijoms, ES teisės
normų inkorporavimas į nacionalinę teisinę sistemą)
Konstitucinis Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos principas + konstitucinis pacta sunt
servanda principas = konstitucinė TT (ir EST) suderinamumo su Konstitucija prezumpcija
● LAT ir KT jurisprudencija: tarptautinės sutartys ir kitos TT normos, ES teisės normos, TO (JT GA,
ET MK ir PA) rezoliucijos, tarptautinių teismų ir ESTT jurisprudencija yra Lietuvos teisės (ir
Konstitucijos (?)) aiškinimo bei pažangios plėtros šaltinis, materialieji Konstitucijos keitimo ribojimai
KT 2014 01 24 ir 2014 07 11 nutarimai: negalimi Konstitucijos keitimai, prieštaraujantys narystės ES
ir NATO bei kitiems tarptautiniams įsipareigojimams, jeigu kartu nekeičiamos atitinkamos
Konstitucijos (dėl narystės ES) nuostatos ir neatsisakoma tarptautinių įsipareigojimų tarptautinės
teisės nustatyta tvarka.
TT ir ES teisės normų suderinamumo su Konstitucija metodologiniai pagrindai
KT 1995 01 24 išvada: pažodinės (paraidžiui) nacionalinės teisės ir TT atitikties reikalavimo negali
būti; tarptautinė sutartis galėtų prieštarauti Konstitucijai tada, kai
1) Konstitucija nustatytų išsamų ir baigtinį tam tikrų atvejų sąrašą, o sutartis papildomai nustatytų dar
kokius nors atvejus;
2) Konstitucija draustų kokius nors veiksmus, o sutartis leistų;
3) jeigu sutarties nuostata pagal turinį nesutaptų su Konstitucijos nuostata.
KT 2014 03 18 nutarimas: esant LR tarptautinės sutarties ir Konstitucijos nuostatų nesuderinamumui,
iš Konstitucijos 135 str. 1 d. Lietuvos Respublikai kyla pareiga tokį nesuderinamumą pašalinti inter
alia atsisakant atitinkamų tarptautinėje sutartyje nustatytų tarptautinių įsipareigojimų vadovaujantis
tarptautinės teisės normomis arba darant atitinkamas Konstitucijos pataisas.

Dualistai. Tarptautinė teisė reguliuoja santykius pirmiausia tarp suverenių valstybių, tuo tarpu vidaus
teisė reguliuoja santykius valstybių viduje. Vidaus teismai pirmiausia taiko vidaus teisės normas, jei
vidaus teisė nenumato kitaip. Ši doktrina iš esmės nepripažįsta tiesioginės sąveikos tarp tarptautinės ir
nacionalinės teisės. Vienintelis sąveikos taškas bus tada, kai valstybė, pasiremdama savo vidaus teise,
atsisakytų vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus. Šiuo atveju iškiltų valstybės atsakomybė, bet tik
pagal tarptautinės, o ne vidaus teisės normas.
Monistai. Pripažįsta tiesioginę tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveiką. Bendras filosofinis
monizmo pagrindimas, kai visi jo atstovai pripažįsta, kad jeigu kiekvienos teisės normos sukūrimo
šaltinis yra vienas – valstybės valia nustatyti, kad tam tikra norma yra privaloma, tai visos jos
normos, nepriklausomai nuo jų formalių šaltinių, turi būti vieningoje darnioje sistemoje.
Anglų tarptautinės teisės doktrina. Tarptautinė teisė turi viršenybę vidaus teisės atžvilgiu, o
pagrindinis vidaus teisės subjektas – individas yra taip pat ir tarptautinės teisės subjektas. TT
geriausiai gina individo teises.
Šiuolaikinė tarptautinės teisės doktrina. Teigė, jog yra griežta normatyvistinė konstrukcija, kurioje
tarptautinės ir nacionalinės teisės normos išdėstytos vieningoje hierarchinėje teisės sistemoje, kurios
viršūnėje yra tarptautinės teisės normos.

Jokia valstybė, nepriklausomai nuo to, ar jos nacionalinės teisės sistema yra monistinė ar dualistinė,
negali pateisinti savo tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymo tuo, kad šis nesilaikymas neva yra
teisėtas pagal jos nacionalinę teisę.
Konstitucinių Teismo išvada – tarptautinės sutartys Lietuvos nacionalinėje teisėje turėtų būti
taikomos dviem lygiais: ratifikuotos tarptautinės sutartys kaip įstatymai, o ratifikavimo
nereikalaujančios tarptautinės sutarys kaip teisės aktai, turintys žemesnę negu įstatymai teisinę galią.

3. Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės palyginimas.

Tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės panašumai
• Paskirtis – tarptautinio bendradarbiavimo reglamentavimas
• Institutai (valstybės imunitetas)
• Šaltiniai (tarptautinės sutartys ir nacionalinė teisė)

Paskirtis – tarptautinio bendradarbiavimo reglamentavimas.

Institutai – valstybės imunitetai, lygus lygiam valdžios neturi. Valstybė negali būti traukiama kitos
valstybės teisme be jos sutikimo. Tačiau tai ribotas institutas. Dalyvaujant privatiniuose santykiuose
imunitetai nepripažįstami. Viešuosiuose santykiuose diplomatinės atstovybės turi visišką
neliečiamybę (funkcinis imunitetas – tai kas susiję su funkcijų vykdymu).

Šaltiniai – tarptautinės sutartys ir nacionalinė teisė. Šaltiniai panašūs, tačiau skiriasi reikšmė. Lex
mercatoria. Tarptautinei teisei tarptautinės teisės sutartys yra pagrindinis šaltinis, o nacionalinė teisė
atlieka tik pagalbinį vaidmenį – ji yra arba teisėta arba neteisėta TT požiūriu ir padeda aiškinti
valstybių pozicijas. Privatinėje teisėje siekiama unifikuoti nacionalinės privatinės teisės normas –
Vienos konvencija. Tokios konvencijos yra privalomos tik tada kai yra ratifikuojama. O kitu atveju
atlieka tik pagalbinį vaidmenį aiškinant nacionalinės teisės normas.

AT Senato 2000 12 21 nutarimas Nr. 28:

TPT – vidaus teisės dalis, kurios normos reguliuoja civilinius šeimos, darbo, ir kitus santykius
turinčius tarptautinį elementą:
a) viena iš santykių šalių yra užsienio FA ar JA;
b) santykių objektas yra užsienyje;
c) juridinis faktas, kurio pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia tam tikri santykiai, įvyko
užsienyje;
d) prašoma įvykdyti užsienio valstybėje priimtą teismo ar arbitražo sprendimą;
 e) civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienyje arba užsienyje reikia atlikti kitus civilinius
procesinius veiksmus.

Visada iškyla klausimas kurios šalies teisę taikyti – TPT atsirado kaip kolizinės normos. Kolizinė
norma nukreipia į nacionalinės teisės materialines normas.

Pagrindiniai viešosios ir tarptautinės privatinės teisės skirtumai

Tarptautinė viešoji teisė Tarptautinė privatinė teisė

Reglamentuojami santykiai – politiniai ir
kiti viešo pobūdžio
Subjektai – valstybės ir jų dariniai
Specifinė savarankiška teisės normų sistema
Reglamentuojami santykiai – privatiniai
(turtiniai ir pan.)
Subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys
Nacionalinės teisės (civilinės, darbo,
procesinės) dalis

4. Europos Sąjungos teisinės sistemos specifika, lyginant su tarptautine teisine sistema.

Europos Sąjungos teisė yra savarankiška teisės sistema, nesutampanti nei su bendrąja tarptautine
teise, nei su nacionaline teise. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo sprendime Van Gend en
Loos byloje taip apibūdino Europos Bendrijos teisę:
„Iš to galima padaryti išvadą, kad Bendrija tarptautinėje teisėje sukūrė naują teisinę tvarką, kurios
naudai valstybės apribojo, nors ir tik kai kuriose srityse, savo suverenias teises ir kurios subjektas
yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai. Todėl nepriklausomai nuo valstybių narių įstatymų
Bendrijos teisė ne tik nustato pareigas individams, bet taip pat skirta tam, kad suteiktų jiems teises,
kurios tampa jų teisinės padėties dalimi. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai jas aiškiai suteikia
Sutartis, bet taip pat tada, kai jos išplaukia iš Sutarties aiškiai nustatomų įsipareigojimų individams,
o taip pat valstybėms narėms bei Bendrijos institucijoms.“

Pirma, valstybės narės suteikė Europos Sąjungos organams teises priimti joms privalomus teisės
aktus ir tuo pačiu apribojo savo suverenias teises tam tikrose srityse (laisvas prekių judėjimas, muitas,
laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas ir kt.). Tai reiškia, kad sukurti viršvalstybiniai organai,
kas nėra būdinga bendrajai tarptautinei teisei.
Antra, valstybės narės sutiko, kad ES sutarčių (1957 m. Romos, 1992 m Mastrichto, 1997 m.
Amsterdamo ir kitų), o taip pat ES organų, pirmiausia Tarybos, priimami aktai bus viršesni už jų
nacionalinės teisės aktus; tas pats liečia ir Europos Teisingumo Teismo sprendimus, kurie privalomi
valstybėms, jų nacionalinės teisės subjektams bei ES institucijoms. Valstybės narės privalo suderinti
(harmonizuoti) savo vidaus teisės normas su ES teisės nuostatomis.
Trečia, ES teisės subjektais taip pat yra ir jos valstybės narių fiziniai ir juridiniai asmenys. Tuo tarpu
šie asmenys nėra bendrosios tarptautinės teisės subjektai.

5. Ar fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys yra tarptautinės teisės subjektai?

TT subjektas – darinys, galintis turėti tarptautines teises ir pareigas, taip pat ginti savo teises
pareikšdamas tarptautines pretenzijas (1949 m. Žalos JT tarnybai atlyginimo byla, konsultacinė
išvada, TTT):
 Valstybės – pagrindiniai TT subjektai;
 Tarptautinės (tarpvyriausybinės) organizacijos – tarptautinį teisinį subjektiškumą ir institucinę
struktūrą turintys valstybių susivienijimai, įsteigti tarptautine sutartimi nuolatinio pobūdžio tikslams
siekti;
 Tautos, kovojančios dėl nepriklausomybės (Palestina / PIO, Rytų Timoras, kt.);
 Specifiniai (sui generis) valstybinio pobūdžio vienetai (tarptautinės teritorijos, laisvieji miestai,
Šventasis Sostas, Suverenus Maltos Ordinas);
 Fiziniai ir juridiniai asmenys – galimas ribotas subjektiškumas (pvz. peticijos prieš valstybę
EŽTT).

,,Asmenys yra TT subjektai (ne tik ,,veikėjai“ (“actors“)), ir visada, kai tik teisės doktrina nuo to [t.y.
šio suvokimo] nukrypdavo, pasekmės ir padariniai būdavo katastrofiški. Asmenys yra teisių ir
pareigų, kurios kyla tiesiogiai iš tarptautinės teisės (ius gentium), turėtojai... Tarptautinės žmogaus
teisių teisės, tarptautinės humanitarinės teisės, pabėgėlių teisės, tarptautinės baudžiamosios teisės
raida pastaraisiais dešimtmečiais tai patvirtina.“
TTT Teisėjas Antônio Augusto Cançado Trindade
2012 m. Valstybės jurisdikcinių imunitetų byla, atskiroji nuomonė (180 pastr.)

6. Valstybių ir tarptautinių organizacijų tarptautinio teisinio subjektiškumo skirtumai. Valstybių imunitetas.

Valstybės – turi plačiausią subjektiškumą nes turi suverenitetą ir dėl to gali turėti visas teises įmanomas
pagal TT.
1933 m. Montevidėjo konvencija dėl valstybių teisių ir pareigų
Materialūs požymiai:
 Nuolatiniai gyventojai – teritorinė bendruomenė (pasekmė-pilietybė)
 Apibrėžta teritorija (pasekmė – delimitavimas (sutartimi) ir demarkavimas (fizinėje erdvėje))
 Valdžia (vyriausybė) – efektyvi gyventojų ir teritorijos kontrolė
Nematerialūs požymiai:
 Gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis
 Nepriklausomybė ir suverenitetas (vidinis suverenitetas – valdžios viršenybė ir išskirtinumas;
išorinis – nepriklausomumas tarptautiniuose santykiuose); suvereniteto ribos, atsakomybė
tarptautinei bendrijai.
Valstybės teritorija – suvereniteto galiojimo erdvė: sausuma (salos), teritorinė jūra, vidaus vandenys
(jūros vidaus vandenys ir kiti vandens telkiniai (upės, ežerai, kt.), oro erdvė, žemės gelmės.

Tarptautinė organizacija - Organizacija, įsteigta tarptautine sutartimi ar kitu tarptautinės teisės

reglamentuojamu aktu ir turinti savo tarptautinį teisinį subjektiškumą (JT TT komisijos 2009 m.
Tarptautinių organizacijų atsakomybės straipsnių projektas, 2 straipsnis)
Požymiai
 Steigiamasis aktas (tarptautinė sutartis)
 Narystė (trys ir daugiau, pagr. - valstybės)
 Nuolatinio pobūdžio tikslai (tarptautinis bendradarbiavimas)
 Institucinė struktūra (aukščiausioji, vykdomoji, administracinė,
kitos)
 Teisinis subjektiškumas (TT subjektas)
 Atitiktis teisei

Subjektiškumas
 • tarptautinių sutarčių sudarymas
• atsakomybė už pažeidimus
• pozicija tarptautiniuose teismuose
• privilegijos ir imunitetai
• atstovavimas ir kt.

Įgaliojimų doktrinos
• Deleguotų galių doktrina
• Numanomų galių doktrina
• Imanentinių galių doktrina

Valstybės imunitetas
Teisės normos ir principai, nustatantys sąlygas, pagal kurias užsienio šalis gali reikalauti laisvės nuo kitos
valstybės jurisdikcijos.
1972 m. Europos konvencija dėl valstybės imuniteto
2004 m. JT konvencija dėl valstybių ir jų turto jurisdikcinių imunitetų

Teisiškumo problema ir valstybių praktika

Du požiūriai: de iure imperii veiksmai (pareiga)
de iuris gestionis veiksmai (teisė)

Tarptautinėje teisėje valstybės imuniteto reikalavimas suprantamas kaip valstybės, jos organų ir atstovų,
taip pat valstybės turto imunitetas nuo užsienio valstybės jurisdikcijos. Svarbiausia valstybės imuniteto
funkcija – leisti valstybei tam tikrais atvejais nebūti patrauktai kaip atsakovui kitos valstybės teismuose.
Remdamasi valstybės imuniteto suteikiama teise atsisakyti dalyvauti teismo procese, valstybė taip gali
gintis nuo jai pareikšto ieškinio. Atsižvelgiant į tai, tarptautinė teisė šį reiškinį pavadino valstybės
imunitetu nuo kitos valstybės jurisdikcijos. Tinkamas valstybės imuniteto taikymas tampa aktualus
konkrečios valstybės teismuose, kai sprendžiamas jurisdikcijos nagrinėti konkretų ginčą klausimas, o byla
turi užsienio elementą ir atsakovas yra užsienio valstybė.

7. Tarptautinės teisės šaltiniai: pagrindiniai, pagalbiniai ir formaliai neįpareigojantys (soft law).

Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnis
Tarptautinės sutartys – tarptautiniai susitarimai, sudaryti raštu tarp TT subjektų ir reguliuojami tarptautinės
teisės, nepriklausomai nuo to, kiek dokumentų sudaro tokį susitarimą ir koks yra jo pavadinimas
Tarptautiniai papročiai – bendra (pasikartojanti ir neprieštaringa) elgesio praktika (objektyvus elementas),
pripažinta teisės norma (valstybių opinio juris – subjektyvus elementas)
Bendrieji teisės principai – pagrindinės teisės apskritai (ir nacionalinės, ir TT) idėjos (teisės kūrimo, teisės
normų, įsipareigojimų šaltinis)
Jurisprudencija – teismų ir arbitražų sprendimai
Doktrina – TT mokslo žinios (JT TT komisijos darbų reikšmė)
TTT Statute nenurodyti šaltiniai:
 Tarptautinių organizacijų rezoliucijos (institucijų sprendimai)
 Vienašaliai aktai – TT subjektų individualios valios aktai (įskaitant nacionalinės teisės aktus)
Kiti: neįpareigojančioji teisė (“Soft Law”)

Sąvoka „soft law“ reiškia kvaziteisines priemones, kurios neturi teisiškai privalomos galios arba kurių
privalomoji galia yra šiek tiek silpnesnė už tradicinės teisės privalomąją galią, dažnai prieštaraujančią
švelniajai teisei, nes ji vadinama „griežta teise“.

Tarptautinės teisės kontekste terminas „soft law“ apima tokius elementus kaip:
  Dauguma JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijų ir deklaracijų
 Tokie elementai kaip teiginiai, principai, praktikos kodeksas ir kt .; dažnai sutinkami kaip
bendrųjų sutarčių dalis;
 Veiksmų planai (pavyzdžiui, 21 darbotvarkė, Finansinių veiksmų darbo grupės rekomendacijos);
 Kiti su sutartimi nesusiję įsipareigojimai

Pavyzdžiai:
1970 m. JT GA rezoliucija 2625 patvirtinta Tarptautinės teisės principų deklaracija; 
1991 m. Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę;
2001 m. ataskaita ,,Pareiga ginti (saugoti)” / Responsibility to Protect (R2P), Report of the International
Commission on Intervention and State Sovereignty, 2001.

Sisteminis aiškinimas, hierarchijos nebuvimas, tačiau...

- tarptautinių sutarčių reikšmė;
- tarptautinių teismų vaidmuo.

Šaltinių grupės (įtvirtina ar aiškina teisės normą):

Pagrindiniai šaltiniai – nustato ir įtvirtina TT normas (privalomas) hard law 
 Tarptautinės sutartys
 Tarptautiniai papročiai
 Bendrieji teisės principai
 Kiti (atskirais atvejais gali būti TO rezoliucijos; valstybių vienašaliai aktai). 

Pagalbiniai šaltiniai – aiškina įtvirtintų Tarptautinės Teisės normų turinį, nesukuria teisės normų
  Jurisprudencija (EŽTT sprendimas Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą yra pagalbinis ar
privalomas? Lietuvai pagalbinis 
  Doktrina (vadovėliai, publikacijos)
  Tarptautinių organizacijų rezoliucijos (dažniausiai soft-law rekomendacinio pobūdžio)
  Valstybių vienašaliai aktai

Tarptautinė sutartis – valstybių (kitų TT subjektų) sudarytas susitarimas, pagal kurį šalys prisiima
tarptautinius įsipareigojimus ir kuriam taikomos tarptautinės teisės normos.
Reikšmė:
 Svarbiausios konvencijos (kodifikavimas)
 Įsipareigojimų prisiėmimo forma
 Tarptautinių santykių palaikymo instrumentas
 Kita (TO steigimo instrumentas, kt.)
Rūšys:
 Pagal objektą/dalyką (žmogaus teisių, aplinkos apsaugos, kt.)
 Pagal pobūdį (politinės, ekonominės, kt.; teisę kuriančios)
 Pagal prisijungimo būdą (ratifikuotinos ir kitos)
 Pagal sąlygas dalyvavimui (atviros, uždaros)

8. Jus cogens normų sąvoka, požymiai ir rūšys. Erga omnes įsipareigojimai.

1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 53 str. nustato: „Sutartys prieštaraujančios bendrosios
tarptautinės teisės imperatyviai normai (ius cogens). Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji
prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyviai normai <...>“. 
Sutartis, prieštaraujanti ius cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės pripažįstamos viršesnėmis
už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis. 
Ius cogens normos: rūšys
  jėgos ir grasinimo ja draudimas (agresijos draudimas);
 laisvo tautų apsisprendimo teisė (kolonizavimo, užsienio valdžios įgyvendinimo draudimas);
 pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės (genocido, kankinimų, diskriminacijos, piratavimo,
vergovės ir prekybos žmonėmis draudimas);
 humanitarinės teisės principai (karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmonijai draudimas);
 kitos (diplomatinė neliečiamybė, didelio masto aplinkos taršos draudimas ir kt.).
Imperatyvumas, pakeitimo galimybė – tik kita tokio paties pobūdžio norma, specifinės pažeidimo
pasekmės (tarptautiniai nusikaltimai, niekinės sutartys), pripažįstama tarptautinės bendrijos (kaip turinti
šiuos požymius), nustatanti erga omnes įsipareigojimą (įsipareigojimas visai tarptautinei bendrijai;
visuotinio jo laikymosi svarba).
Identifikavimo problema: nėra tikslaus ius cogens normų sąrašo. Yra nustatyta bendra frazė, kad sutartis
priešinga jus cogens normai, yra niekinė, ir visą normos turinį palikti išplėtoti valstybių praktikai ir
tarptautinių teismų jurisprudencijai. Atvira vieta diskusijai. 
Vienos konvencijos 53str nustato „Sutartys prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei
normai (jus cogens)
Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teises imperatyvinei
normai.

9. Tarptautinis paprotys, jo požymiai ir buvimo įrodymo galimybės.

Papročio požymiai (elementai)
Objektyvus elementas – elgesio praktika:
 Trukmė (ratione temporis)
 Vieningumas (ratione materiae)
 Visuotinumas (bendrumas) (ratione loci)
Subjektyvus elementas – valstybių opinio juris sive necessitatis:
 Tylus sutikimas (opinio juris generalis)
 Opinio juris conventionalis (tarptautinės sutartys)
 Kitoks pripažinimas teisės norma (jurisprudencija, doktrina, TO rezoliucijos, vienašaliai aktai)
TTT statuto 38 str. 2 b punktas: „visuotinė praktika, pripažinta teisine norma“ rodo 2 tarptautinio
papročio sudėtinius elementus:
1. „visuotinė praktika“ – tam tikrų faktų, elgesio pasikartojimas, pastovumas
2. Praktikos „pripažinimas teisine norma“ – valstybės ne vien tik laikosi tam tikrų įprastinių
taisyklių, bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą, kas tokia taisyklė yra privaloma . 
Nacionalinių teismų praktika, tarptautinių teismų praktika – svarbūs aspektai. 
2 tarptautinio papročio sudėtiniai elementai:
 Bendra praktika reiškia tam tikrų faktų, elgesio pasikartojimą, pastovumą
 Tokios praktikos „pripažinimas teisine norma“ reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi tam tikrų
įprastinių taisyklių, bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą, kad tokia taisyklė yra privaloma

Pavyzdys – 200 jūrmylių išimtinė ekonominė zona

Jeigu visų regionų valstybių vyraujanti dauguma pripažįsta tam tikrą teisinę normą, tai vienos ar
keleto valstybių neigiama pozicija praranda savo reikšmę

Šie papročiai gali susiformuoti ir per ganėtinai trumpą laiką

1. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1969 m. vasario 20 d. sprendimo Šiaurės jūros kontinentinio šelfo
byloje reikšmė (tarptautinės sutarties ir tarptautinio papročio santykio aspektu). 
ŠALYS: Vokietijos Federacinė Respublika, Danija ir Nyderlandai. 
PROBLEMA: deliminacinių (atribojimo) linijų korekcija. Lygių atstumų ir teisingumo principas
 TAIKYTINA TEISĖ: 1958 m. Ženevos konvencija dėl kontinentinio šelfo (6 str.) bei tarptautinė
paprotinė teisė
SPRENDIMO ĮTAKA: precedentinė reikšmė, konstatuotas tarptautinio papročio egzistavimas 
Ginčas buvo susijęs su kontinentinio šelfo delimitacija tarp Vokietijos ir Danijos bei Vokietijos ir
Olandijos. Šalys prašė teismo nurodyti tarptautinės teisės taisykles ir principus, taikytinus nustatant
kontinentinio šelfo ribas tarp minėtų valstybių bei įsipareigojo tokių nurodymų laikytis. 
Šalių argumentai 
Danija ir Olandija tvirtino, kad minėta situacija yra reguliuojama taisyklės, kuri įtvirtinta 1958 metų
Ženevos Kontinentinio šelfo konvencijos 6 straipsnyje. Pagal minėtą straipsnį, nesant šalių susitarimo dėl
kontinentinio šelfo ribų nustatymo metodo, ribos yra nustatomos remiantis trumpiausių lygių atstumų
principu (taip ir nesupratau, kokia jo esmė).
Vokietija teigė, kad šelfas turėtų būti padalintas į lygias ir teisingas dalis pagal valstybės pakrantės ilgį
(matyt kuo ilgesnė pakrantė, tuo daugiau šelfo gauni), t.y. pagal paskirstymo teoriją
Teismas
1. Dėl paskirstymo teorijos
Teismo pareiga buvo pateikti argumentaciją dėl šelfo ribų nustatymo, tuo tarpu Vokietija prašė paskirstyti
šelfą de novo, iš naujo. Tai prieštarauja pagrindinei su kontinentiniu šelfu susijusiai taisyklei –
pakrantės valstybės teisės kontinentinio šelfo atžvilgiu yra prigimtinės, egzistavusios ipso facto ir ab
initio, kadangi pats kontinentinis šelfas yra natūralus valstybės teritorijos tęsinys po vandeniu. Valstybės
teisės kontinentinio šelfo atžvilgiu yra grindžiamos jos suverenitetu. Vokietijos prašymas taikyti
paskirstymo teoriją reiškia pakeisti tai, kas egzistavo iš pat pradžių ir priklausė atitinkamai valstybei kaip
jos prigimtinė teisė. Paskirstymo teorija atmesta.
2. Dėl Ženevos Konvencijos 6 straipsnio netaikymo
Konvencija galiojo valstybėms, ją pasirašiusioms ir ratifikavusioms. Vokietija, skirtingai nei Danija ir
Olandija, konvenciją pasirašė, tačiau niekada neratifikavo, todėl nebuvo sutarties šalis. Tą pripažino ir
Danija bei Olandija. Tačiau jos tvirtino, kad Vokietijos pareiga laikytis 6 straipsnio kyla iš aplinkybės,
jog pastaroji neva ne kartą buvo patvirtinusi ir pripažinusi 6 straipsnio taisyklę savo elgesiu bei
pareiškimais. Teismas teigė, kad tokį pripažinimą gali patvirtinti tik labai nuoseklus, aiškus ir apibrėžtas
valstybės elgesys. Tačiau tokio elgesio teismas neįžvelgė, todėl 6 straipsnis Vokietijai nėra taikytinas. 
3. Dėl trumpiausių lygių atstumų principo, kaip paprotinės normos
Danija ir Olandija taip pat tvirtino, kad lygių atstumų principas turi būti taikomas taip pat dėl to, kad jis
yra tapęs tarptautinės teisės papročiu, kurio privalo laikytis išimtinai visos valstybės, kartu ir Vokietija.
Teismas teigė, kad minėtas principas negali būti laikomas tarptautiniu papročiu. Visų pirma, jo paprotinio
statuso nepripažino Tarptautinės teisės komisija. Kita vertus, pati Ženevos konvencija leidžia valstybėms
padaryti išlyga dėl 6 straipsnio ir jo netaikyti. Ši aplinkybė aiškiai paneigia lygių atstumų principo, kaip
tarptautinio papročio, statusą. 
4. Dėl kontinentinio šelfo ribų nustatymo
Taigi teismas konstatavo, kad trumpiausių lygių atstumų principas negali būti taikomas nei pagal Ženevos
konvenciją, nei kaip tarptautinis paprotys. Toliau teismas sprendė, pagal kokias taisykles turėtų būti
nustatytas kontinentinis šelfas. Paminėjo Trumano Proklamaciją, kaip dokumentą, kuriuo galima remtis
kaip atspirties tašku. Jame įtvirtinti pagrindiniai principai, susiję su delimitacija. Joje nustatyta, kad
valstybės sienų delimitacija turėtų būti valstybių susitarimo objektas ir kad tas susitarimas turėtų būti
pagrįstas teisingumo principais. Šalys turi vesti ne formalias derybas, o privalo pradėti derybas su
mintimis apie būsimą susitarimą. Kitaip tariant turi aktyviai siekti tokio susitarimo, o ne vien formaliai
derėtis. Toks principas įtvirtintas ir Jungtinių Tautų Chartijos 33 straipsnyje, nustatančiame taikaus ginčų
sprendimo pareigą. Tad ir šiuo atveju šalys dėl kontinentinio šelfo ribų turi sudaryti susitarimą, pagrįstą
teisingumo principais, turėdamos omenyje visas svarbias aplinkybes.

2. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1986 m. birželio 27 d. sprendimo Nikaragvos ir JAV byloje dėl
karinių ir pusiau karinių veiksmų Nikaragvoje ir prieš ją reikšmė (tarptautinės sutarties ir tarptautinio
papročio santykio aspektu). 
 Nikaragvos teiginiai: 1984 m. Nikaragva padavė ieškinį prieš Jungtines Amerikos Valstijas.
Nikaragva kaltino JAV, kad buvo užminuoti vandenys šalia El Bluffo, Vorinto ir Puerto Sandino uostų,
taip pat vidaus vandenys. Taip pat kaltina JAV oro erdvės pažeidimais kariniais lėktuvais bei užpuolimais
naftos įrenginių ir jūrų bazių. Taip pat Nikaragva kaltina JAV, kad ši sumanė, sukūrė ir organizavo
„contras“ veiklą. Nėra įrodyta, kad JAV įkūrė, bet finansavo ir teikė įrangą. Nikaragva taip pat skundžiasi
dėl ekonominių priemonių, kurias taikė JAV (intervencijos į vidaus rinkas). Bei, kad JAV atliko karinius
manevrus netoli Nikaragvos sienų.
Jungtinių Amerikos Valstijų teiginiai: JAV teigė, kad Nikaragva aktyviai teikė paramą grupėms,
veikiančioms kaimyninėse šalyse, ypatingai Salvadore. Nikaragva ginklų perdavimo iš jos teritorijos, bet
teigia, kad tai netyčinis ir neoficialus veiksmas. Be to, JAV kaltina Nikaragvą, kad jos karinės pajėgos
kirto Hondūro ir Costa Rikos sienas.
Teismo sprendimas.  Paprotinėje teisėje nustatyta bendra jėgos draudimo norma leidžia tam tikras
išimtis. Išimtis, numatanti teisę į individualią ir kolektyvinę gynybą, valstybių nuomone, yra numatyta
paprotinėje teisėje, kaip tai matyti terminologijoje, panaudotoje Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje,
kuris daro nuorodą į ,,neatskiriamą teisę“, ir rezoliucijos 2625 (XXV) deklaracijoje. Šalys, manančios,
kad tokios teisės buvimas turi savo prigimtį tarptautinėje paprotinėje teisėje, sutaria, kad atsakymas į
klausimą, ar atsakas į užpuolimą yra teisėtas, priklauso nuo to, ar imantis savigynos priemonių buvo
laikomasi būtinumo ir proporcingumo kriterijų.
Nepriklausomai nuo to, ar savigyna būtų individuali, ar kolektyvinė, jos gali būti imamasi tik
atsakant į ,,ginkluotą užpuolimą“. Teismo nuomone, tai turi būti suprantama ne tik kaip reguliarių
ginkluotų pajėgų veiksmai, peržengiantys tarptautinę sieną, bet ir kaip valstybės siuntimas ginkluotų
gaujų į kitos valstybės teritoriją, jei tokia operacija dėl jos masto ir pasekmių būtų kvalifikuojama kaip
ginkluotas užpuolimas, vykdomas reguliarių ginkluotų pajėgų.
Teismas nemano, kad ,,ginkluoto užpuolimo“ sąvoka apima pagalbą sukilėliams ginklų tiekimo ar
logistinės arba kitokios paramos forma. Dar daugiau, Teismas mano, kad paprotinėje teisėje, tiek
bendrojoje, tiek specialiojoje – tokioje, kaip visos Amerikos teisinė sistema, nėra normos, kuri leistų
vykdyti kolektyvinę savigyną nesant valstybės, nukentėjusios nuo ginkluoto užpuolimo, prašymo, ir laiko
jį papildoma sąlyga prie reikalavimo, kad pastaroji būtų paskelbusi, jog ji yra užpulta.
Vertindamas faktus pirmiausia jėgos nenaudojimo principo šviesoje, Teismas laiko, jog minavimas
1984 m. Pradžioje ir kai kurie Nikaragvos uostų, naftos renginių ir jūrų bazių užpuolimai, priskiriami
Jungtinėms Valstijoms sudaro šio principo pažeidimus, nebent tai būtų pateisinama aplinkybėmis,
pašalinančioms šių veiksmų neteisėtumą. Jis taip pat laiko, Kad JAV įvykdė prima facie šio principo
pažeidimą apginkluodamos ir apmokydamos ,,centras“, nebent tai būtų pateisinama naudojimusi
savigynos teise.
Kita vertus, teismas nelaiko, kad JAV surengti netoli Nikaragvos sienų kariniai manevrai ar fondų
suteikimas ,,centras“, prilygsta jėgos panaudojimui.
Teismas turi išnagrinėti, ar veiksmai, kuriuos jis laiko šio principo pažeidimais, gali būti pateisinti
naudojimusi kolektyvinės savigynos teise, ir todėl turi nustatyti,  ar egzistuoja tam reikalingos aplinkybės.
Šiam tikslui jis pirmiausia turi nustatyti, ar Nikaragva dalyvavo ginkluotame užpuolime prieš Salvadorą,
Hondūrą ar Kosta Riką, nes tik toks užpuolimas galėtų pateisinti ėmimąsi savigynos teise. Dėl Salvadoro
Teismas mano, kad paprotinėje tarptautinėje teisėje ginklų tiekimas opozicijai kitoje valstybėje nesudaro
šios valstybės ginkluoto užpuolimo. O dėl Hondūro ir Kosta Rikos, Teismas pareiškia, kad nesant
pakankamos informacijos apie sienos kirtimus, įvykdytus į šių dviejų valstybių teritoriją iš Nikaragvos,
yra sunku nuspręsti, ar jų apimtis, nagrinėjant kiekvieną jų atskirai ar visus kartu, prilygtų Nikaragvos
įvykdytam ginkluotam užpuolimui. Teismas laiko, kad nei šie kirtimai, nei, kaip teigiama, ginklų
tiekimas, negali būti pagrindas naudojimuisi kolektyvinės savigynos teise pateisinti.
Antra, tam, kad nustatytų,  ar Jungtinės Valstijos gali pateisinti naudojimųsi savigyna, teismas turi
įvertinti, ar egzistavo aplinkybės, reikalingos naudojimuisi šia individualios ar kolektyvinės savigynos
teise, ir todėl nagrinėja, ar atitinkamos valstybės manė, kad jos yra Nikaragvos įvykdyto ginkluoto
užpuolimo aukos, ir prašė Jungtinių Valstijų pagalbos joms naudojantis kolektyvinės savigynos teise. Tai
yra dvi būtinos sąlygos, kad būtų galima pasinaudoti kolektyvinės savigynos teise. Tačiau nei viena
 valstybės neprašė JAV pagalbos ir nepripažino, kad ji buvo užpulta, todėl Jungtinės valstijos negalėjo
pasinaudoti kolektyvinės savigynos teise.
Pagaliau, vertindamas JAV veiklą ryšium su būtinybės ir proporcingumo kriterijais, teismas negali
nustatyti, kad šių veiksmų būtų imtasi iškilus būtinumui, ir todėl nustato, kad kai kurie iš jų negali būti
laikomi patenkinančiais proporcingumo kriterijaus reikalavimus.
Taip pat teismas pripažino, kad minų išdėliojimas prie uostų apie tai neįspėjus sukėlė grėsmę Ne tik
Nikaragvos, bet ir kitų valstybių piliečiams ir kad tai prieštarauja humanitarinei teisei.
Kadangi JAV pasirinkta kolektyvinės savigynos argumentacija negali būti apginta, iš to išplaukia,
jog JAV pažeidė grasinimo jėga ar jėgos naudojimo draudimo principą savo veiksmais.
Išvada. Teismo nuomone, pagal šiandien galiojančią tarptautinę teisę valstybės neturi teisės į
kolektyvinį ginkluotą atsaką į veiksmus, kurie nesudaro ginkluoto užpuolimo.

1. Pagrindinės tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio doktrinos. Kuri/kurios tinka apibūdinti LR

teisės santykį su tarptautine teise? (pagrindinės LR Konstitucinio Teismo jurisprudencijos šiuo klausimu
nuostatos).
Dualistinė idėja:
tarptautinė teisė ir vidaus teisė yra skirtingos savarankiškos teisės sistemops, turinčios skirtingą reguliavimo objektą. Taigi
tarptautinė teisė reguliuoja santytkius pirmiausia tarp suverenių valstybių, tuo tarpu vidaus teisė reguliuoja santykius
valstybės viduje.
Valstybė pati, savo suverenia valia, gali nustatyti, kad tarptautinė sutartis bus taikoma nacionalinėje teisėje. Tokiu atveju,
sprendžiant kolizijas, vidaus teismai pirmiausia taikyt savo vidaus teisės normas, jei vidaus teisė ar pati sutartis
nenumatytų kitaip.

Monistai pripažįsta tiesioginę tarptautinės ir nacionalinės teisės sąveiką. Monistai sutinka, kad kiekvienos teisės normos
sukūrimo šaltinis yra vienas- valstybės valia nustatyti, kad tam tikra norma yra privaloma, tai visos jos normos,
nepriklausomai nuo jų formų, bus vieningoje sistemoje.

Kelzenas išskyrė tarptautinės teisės sistemoje sančias pavaldžias normų grupes:

• Pagrindą sudaro bendroji tarptautinė teisė, kuri sukurta papročio keliu. Svarbiausi normų
principai:
◦ pacta sunt servanda
• Specialioji (partikuliarinė) teisė- valstybių sudarytos tarptautinės sutartys
• Tarptautinių teismų ir analogiškų organų sukurtos normos

Monizmas ir dualizmas praktinėje plotmėje:

• Monistinė nacionalinės teisės sistema- kai tarptautinės teisės normos, pavyzdžiui, sutartys,
tiesiogiai taikomos šios valstybės viduje, pirmiausia teismuose, ir turi viršenybę nacionalinių
įstatymų atžvilgiu.
• Dualistinė nacionalinė teisės sistema- kai tarptautinės teisės normos tiesiogiai netaikomos
nacionalinėje teisėje, o jų taikymui reikalainga, kad įstatymų leidėjas keikvienu konkrečiu atveju,
priimtų nacionalinės teisės aktą, kuriuo būtų įgyvendinami valstybės tarptautiniai įsipareigojimai.
• Koordinacinė nacionalinė teisės sistema- TT ir NT yra skirtingos ir nesubordinuotos. Dėmesys
tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimui apgal nacionalinę teisinę sistema.

Verta pastebėti, kad nepaisant valstybės pasirinkto nacionalinės teisės sistemos modelio, valstybė negali
nevykdyti tarptautinių įsipareigojimų argumentuojant, kad tai yra neteisėta nacionalinėje teisės sistemoje.

Tarptautinio teisingumo teismo atžvilgiu valstybės veiksmai yra vertinami kaip tam tikri juridiniai faktai,
kurie atitinka ar neatitinka valstybės tarptautinių įsipareigojimų.
 KT nuostatos šiuo klausimu:
 Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir
Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui ( Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimas)
 Lietuvoje taikoma paralelinė tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema , kuri grindžiama
taisykle, kad tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į
ją) (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d., 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Pagal
Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra
sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Aiškindamas šią Konstitucijos
nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ji reiškia, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės
sutartys įgyja įstatymo galią (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio
17 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d.
sprendimai). Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija turi įstatymo galią (Konstitucinio
Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas). Įstatymo galią turi ir jos Protokolas Nr. 1. Pažymėtina ir
tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos
tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos
Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose
įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas
principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją)
nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti
taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d.
nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje
įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės
sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo. Vadinasi, vidaus teisėje įgyvendinant
tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1
dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą. Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas,
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti
joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys
( Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas)

135 straipsnis
Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės
teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir
pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.
138 straipsnis
Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:
1 Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;
1 Dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su
valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;
2 Dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;
3 Dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;
4 Dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse
tarptautinėse organizacijose;
5 Daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.

2. LR ratifikuotų ir kitų (neratifikuotinų) tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos teisinėje sistemoje.

Tarptautinės sutartys, kurias ratifikuoja LR Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis.
Pripažinus, kad ir neratifikuotos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, būtų paneigiama Seimo
prerogatyva leisti įstatymus. Svarbu ir tai, kad sutartys, kurios turi būti ratifikuotos, turi esminę reikšmę
tolesniam teisinės sistemos kūrimui. (KT 1995 m. spalio 17 d. nutarimas)

Tarptautinės sutartys LT teisinėje sistemoje. Sutartys dalijamos į ratifikuotas ir neratifikuotas:

a) Ratifikuotos – nacionalinės teisės sistemos sudėtinė dalis K 138 str. 3 dalis.
- Negali prieštarauti K. Negalioja joks aktas priešingas konstitucijai.
- Turi įstatymų galią – seimas ratifikuoja, o jis yra įstatymų leidybos institucija. Tačiau tarptautinė sutartis
yra tarptautinės prigimties ir nėra tolygi įstatymams. KT pasakė, kad nesprendžia įstatymų atitikties
įstatymams. Laikė tolygiais. Jei ratifikuota tarptautinė sutartis (ir įsigaliojusi) nustato kitokias normas nei
Lietuvos įstatymai ir nesvarbu priimti iki ar po sutarties įsigaliojimo vis vien taikoma tarptautinė sutartis.
KT parodė kad tarptautinių sutarčių galia yra specifinė, kadangi negalima pateisinti sutarties nesilaikymo
nacionalinės tiesės normomis.
- Taikomos tiesiogiai
- Kolizijos atveju turi taikymo pirmenybę prieš kitus seimo priimtus įstatymus (įskaitant konstitucinius).
Negali prieštarauti tik K. Tačiau tai neatleidžia nuo vykdymo, nors įgyvendinimas taptų sudėtingas.
b) Neratifikuotos – negali prieštarauti K ir įstatymams 19951017 KT nutarimas. Taip pat yra
nacionalinės teisės dalis. Turi vyriausybės poįstatyminių aktų galią. Kadangi įstatymų leidyba yra
išimtinai seimo kompetencija tai sutartis kurios nepatvirtino seimas negali turėti įstatymų galios. Taip pat
kai kurie įstatymai tiesiogiai nurodo kad suteikiama pirmenybė tarptautinėms sutartims tame tarpe ir
neratifikuotos (CK numato)

Pagal Konstituciją išeina vienaip, pagal ES teisę – kitaip. Lojalaus bendradarbiavimo principas yra
įtvirtintas ES teisėje. Narės privalo prisidėti įgyvendinant TT teisės uždavinius, tikslus, nepaneigiant ES
teisės aktų.
ES teisės aktai turi savarankišką sutartinį šaltinį – tai ES pirminė teisė, todėl jų galiojimas (antriniai aktai)
gali būti nuginčytas tik vadovaujantis ES pirminės teisės normomis, o ne nacionalinės teisės aktais ir ne
konstitucija. Tai suformuluota “internationale händels-gesellschaft” byloje. Konstitucija negalima
remtis nuginčijant TT aktų galiojimą. LR K nesuteikia Konstituciniam teismui vertinti ES antrinės teisės
atitikties Konstitucijai. Jis negali spręsti ar direktyva/reglamentas atitinka Lietuvos Konstituciją. Dėl
pirminės teisės dar galėtų – užginčyti ES pirminės teisės aktų konstitucialingumą – atliekama išankstinė
konstitucinė kontrolė prieš ratifikuojant svarbiausias sutartis.
Europos Bendrijų Teisingumo Teismas – srendime “simmental” yra pasakės, kad nacionalinis teismas,
užtikrindamas visapusišką ES teisės normų veikimą, prireikus turi atsisakyti taikyti nacionalinės teisės
aktų nuostatą, kuri prieštarauja ES aktų nuostatoms. Problema: pagal LR K, tai galiotų daugeliui teismų,
išskyrus patį KT, nes jis vadovaujasi tik Konstitucija.
2009 m. byloje “Filipiak” ESTT tvirtindamas ES teisės viršenybes/viršenybes principą pasakė, kad šis
principas suponuoja tai, kad KT jei atideda sprendimo įsigaliojimą (kad nebūtų teisinio vaakumo) – tai
nėra teisingas ES teisės įgyvendinamas, nes negalima atidėti sprendimą, privaloma vadovautis ES teise.
2010 m. birželio 22 d. ESTT sprendimas “Azis Melki ir Abdeli” byloje: nacionalinės teisės aktais negali
būti nustatyta, nes tai trukdytų vieningai ir vienodai taikyti ES teisę pačioje sąjungoje, negali būti
nustatyta privaloma išankstinio kreipimosi į KT ar kitus teismus procedūra dėl galimai pažeidžiančio
nacionalinę teisę ES teisės akto. Pirma reikia kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT.
 LRK 138 str. 3 dalis „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Saeimas, yra
sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“- ši nuostata padaro tarptautines sutartis
sudedamąja Lietuvos teisinės sistemos dalimi, t. y. Sutartys yra tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje
sistemoje.

Pabrėžiama:
• Sudedamoji teisės dalis yra tik įsigaliojusi sutartis, nes sutarties ratifikavimas nereiškia jos
įsigaliojimo
• Ne kiekviena sutartys gali būti tiesiogiai taikoma nacionalinėje teisės sistemoje.

Tiesiogiai taikoma sutartis- yra tik tokia, kuri nustato teises ar pareigas nacionalinės teisės subjektui.

Konstitucinis teismas yra pasisakęs. Kad ratifikuotos ir įsigaliojusios sutartys tampa LR teisinės sistemos
dalimi ir turi būti taikomos kaip ir LR įstatymai, t. y. Jos nuostatos LR teisės šaltinių sistemoje atitęinka
įstatymus.

Sutartys, kurios yra įsigaliojusios, bet ne ratifikuotos turi tokią pačią teisės aktui būdingą galią, tačiau
neturi prieštarauti ne tik konstitucijai, bet ir įstatymams, taigi, turi panašią galią, kaip ir įstatymo
vygdomasis aktas.

Išvados:
• sutartys, kurios yra įsigaliojusios, bet ne ratifikuotos, turi galią kaip vyriausybės nutarimai.
• Sutartys, kuriom nebūtinas ratifikavimas, kurios buvo įsigaliojusios prieš LRK, turi įstatymo
galią ir ją išsaugo ir po LRK įsigaliojimo.

Nors kolizijas tarp tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės normų galima spręsti ir bendraisiais teisės
principais (vėlesnis įstatymas pakeičia ankstenįjį, specialus įstatymas pakeičia bendrąjį), tačiau kolizijos
dažniausiai turėtų būti sprendžiamos atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes.

3. Bendrosios tarptautinės teisės (visuotinai pripažintų normų arba universalių tarptautinių papročių)
santykis su Lietuvos Respublikos teisine sistema.
LRK 138 str. 3 dalis „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Saeimas, yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis“- ši nuostata padaro tarptautines sutartis sudedamąja Lietuvos teisinės sistemos
dalimi, t. y. Sutartys yra tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuva, įgyvendindama užsienio politiką vadovaujasi visuotinai
pripažintais tarptautinės teisės principais.

Nors LT teisėje nėra bendros normos, kuri nustatytų tarptautinių sutarčių pirmenybę nacionalinių teisės aktų atžvilgiu,
tačiau didelė dalis įstatymų turi nuorodą į tarptautines sutartis, kas reiškia, kad reikia taikyti tarptautinėse sutartyse
nurodytas taisykles.

Konstitucinis teismas yra pastebėjęs, kad tarptautinės sutartys, taip pat ir Konvencija, atskirose teisinės veilos srityse
taikomos nevienodai. Konkrečias jų taikymo formas nustato LR įstatymai:
• Civilinėje teisenoje yra nustatytas tiesioginiai tarptautinių sutarčių taikymas: jei LR tarptautine
sutaritimi nustatytos kitos taisyklės nei LR teisinėje sistemoje, taikomos tarptautinės sutarties
taisyklės.
• Baudžiamojoje teisenoje minėtas normų konkurencijos sprendimo būdas netaikomas, nes
tiesiogiai taikomi BK ir BPK įstatymai, o tarptautinės sutartys taikomos tik specialiais, įstatymų
numatytais, atvejais.
 (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas)
Su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija yra susijusi pagarba tarptautinei
teisei, kuri taip pat yra konstitucinė vertybė. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį
Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis.
Šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. pacta sunt servanda
principas, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis,
prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, sava valia
prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės
principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės
teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d.
nutarimai). Pažymėtina, kad pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės
principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis.

LR Tarptautinių sutarčių įstatymas

Ratifikavimas ( 7, 8 str. )
Tvirtinimas (9 str.)

11 str. LR tarptautinių sutarčių privalomumas:

1. Įsigaliojusias, taip pat laikinai taikoams LR tarptautines sutartis privaloma vykdyti
2. Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias nromas engu LR įstatymai, kiti teisės
aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos LR
tarptautinės sutarties nuostatos

4. Tarptautinės teisės (tarptautinių įsipareigojimų) įgyvendinimo nacionalinėje teisėje būdai.

 Inkorporacija- tai toks būdas kai tarptautinės teisės normos yra įjungiamos į nacionalinę teisę; tarptautinės teisės
pavertimas nacionalinė steisės sistemos dalimi (Įtraukimas)
 Implementacija (Įgyvendinimas) – tai toks sutaerties įjungimo į nacionalinę teisės sistemą būdas, kaid ėl
tarptautinio teisės akto galiojimo priimamas įstatymas
 Tiesioginis taikymas- tai toks būdas kai tarptautinės teisės normos yra tiesiogiai taikomos nacionalinėje teisėje,
greičiausiai tai gali būti ius cogens normos

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota
tarptautinė sutartis, taigi turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus, be to, ji yra tiesioginio taikymo
aktas.

5. Nacionalinės teisės suderinamumo su tarptautine ir ES teise prezumpcija.

Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą geopolitinę orientaciją ir ją aiškinant kartu su Konstitucijos 135
straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pacta sunt servanda principu, formuluotina tarptautinės ir ES teisės
suderinamumo su Konstitucija prezumpcija. Ši prezumpcija suponuoja tam tikrą Konstitucijos atvirumą
tarptautinės ir ES teisės įtakai ir atitinkamų Konstitucijos nuostatų aiškinimą kartu su tarptautine ir (ar) ES teise. Be to,
tarptautinės ir ES teisės normos yra matomos kaip minimalus būtinas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
standartas, kurio negalima pažeisti nacionaliniu teisiniu reguliavimu. Pavyzdžiui, kaip 2014 m. kovo 18 d. nutarime
pažymėjo Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublika „negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji
pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas“.
Konstitucinę tarptautinės ir ES teisės suderinamumo su Konstitucija prezumpciją netiesiogiai patvirtina ir
Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime išplėtota nekonstitucinių Konstitucijos pataisų doktrina. Šiame
 nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją negali būti daromos tokios jos pataisos,
kuriomis būtų paneigti iš Lietuvos Respublikos narystės ES, NATO ar kitose tarptautinėse organizacijose
kylantys tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų nėra atsisakoma vadovaujantis
tarptautinės teisės normomis.

3 TEMA
JĖGOS DRAUDIMAS TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

1. Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo esmė.

Nepuolimo ar agresyvaus karo uždraudimo principas, vėliau išsivystęs į jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą,
atsirado ir pradėjo formuotis po I-ojo Pasaulinio karo, kai Rusija išleido pirmuosius užsienio politikos aktus ir ėmėsi tam
tikrų veiksmų užsienio politikoje. Jis pakeitė anksčiau tarptautinėje teisėje pripažintą valstybės teisę į karą (ius ad
bellum) , pagal kurią kiekviena šalis galėjo spęsti tarptautinius ginčus prievartos jėga. Deja, tai kainavo nemažai -
Pasaulinio karo aukas. 1928 metais buvo pasirašytas Paryžiaus paktas dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės
politinės priemonės, dar vadinamas Briano ir Kelogo paktu. Remdamasis daugiašaliu tarptautiniu susitarimu, jis pirmą
kartą pasmerkė karo panaudojimą tarptautiniams ginčams spręsti ir uždraudė jį, kaip nacionalinės politikos priemonę.
Šis draudimas įtvirtintas valstybių dvišalėse sutartyse, pasirašytose iki Antrojo pasaulinio karo, ir Niurnbergo bei Tokijo
tarptautinių karinių tribunolų įstatuose bei nuosprendžiuose.
  Po Antrojo pasaulinio karo, remiantis agresyvaus karo pasmerkimu, JTO įstatuose pirmą kartą buvo suformuluotas
jėgos arba grasinimo jėga nenaudojimo principas (JT Chartijos 2 str. 4 punktas).
  TTT Sprendimas Nicaragua v. USA Merits byloje „Tarptautinės teisės komisija, kodifikuodama sutarčių teisę,
išreiškė nuomonę, jog „Chartijos teisė, liečianti jėgos draudimą, pati savaime yra žymiausias pavyzdys tarptautinės
teisės normos, turinčios jus cogens pobūdį." (...) Nikaragva savo Memorandume bylos sprendimo iš esmės stadijoje
pareiškia, jog principas, draudžiantis naudoti jėgą ir įtvirtintas Jungtinių Tautų Chartijos 2 straipsnio 4 punkte, „tapo
pripažintas jus cogens". Jungtinės Valstijos savo Atsakomajame memorandume dėl jurisdikcijos ir priimtinumo
klausimų rado esmingu pabrėžti mokslininkų išvadas, kad šis principas yra „universali norma", „universali tarptautinė
teisė", „visuotinai pripažintas tarptautinės teisės principas" ir „ jus cogens" principas.“
Susiformavimui reikšmės turėjo ir valstybių praktika (1932 m. Stimsono doktrina). Šiuolaikiniai jėgos draudimo
principo šaltiniai. 1945 m. JT chartija, rezoliucijos ir bylos.

a) Universalus principas – taikomas visoms valstybėms, net kai nėra JT narės.

b) Paprotinė bendrosios tarptautinės teisės jus cogens norma – chartija atspindi paprotines nuostatas.
c) Taikymo sritis – tik tarptautiniai santykiai – nėra jėgos nenaudojimo principo vidaus teisėje. Vidaus teisėje veikai kiti
principai.
d) Jėga – tik ginkluota (karinė) jėga (sisteminis aiškinimas atsižvelgiant į chartijos preambulę, jos nuostatas plėtojančius
tarptautinės teisės aktus ir jurisprudenciją).
Apsaugos objektai – valstybės teritorinis vientisumas ir politinė nepriklausomybė, JT tikslai.
f) Draudžiami veiksmai:
a. Grasinimas jėga – neteisėtas tomis aplinkybėmis tada kai ir jėgos panaudojimas yra neteisėtas. Teisėta pagal JT ST
sankciją. Tai deklaracija, kad bus panaudota jėga, jei nebus tam tikri reikalavimai įvykdyti.
b.Jėgos nenaudojimas
i. Agresija – sunkiausias pažeidimas, tai laikoma tarptautiniu nusikaltimu.
ii. Ginkluotas užpuolimas – apima ir lengvesnes užpuolimo formas (pvz.: karo laivo apšaudymas) pagal savo
mastą neprilygsta agresijai.
iii. Kitoks jėgos naudojimas – lengvesnės nei ginkluotas užpuolimas formos: represalijos (ginkluotos represalijos
prieš civilius draudžiamos (Konono prieš Latviją byla)), opozicijos ginklavimas, ginkluotų grupių organizavimas,
apsauginės sienos statyba.
g) Teisėtas jėgos naudojimas ar grasinimas ja – branduolinio ginklo byla: kai ne prieš valstybės teritorinį vientisumą,
politinę nepriklausomybę ar JT tikslus:
 a. Savigyna – Chartijos 51 str.
b. JT ST sankcija
c. Kiti atvejai ? – humanitarinė intervencija, tautos savigyna
(Chartija nereglamentuojama) diplomatinė gynyba – tačiau diplomatinės priemonės yra taikios.

2. Valstybių sienų neliečiamumo ir teritorinio vientisumo principai.

Valstybių teritorinio vientisumo principas:

• Pagarba kitų valstybių teritoriniam vientisumui (valstybių suverenios lygybės principo elementas)
• Susilaikymas nuo veiksmų, ypač jėgos panaudojimo, prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą, politinę
nepriklausomybę ir vienybę (jėgos nenaudojimo principo elementas, sienų neliečiamybės principo užuomazga):
- teritorija negali būti karinės okupacijos ir kitokio jėgos panaudojimo objektu;
- okupacija ir teritorijos įgijimas jėga negali būti pripažintas teisėtu

Pagarba kitų valstybių teritoriniam vientisumui – valstybių suverenios lygybės principo elementas.
Susilaikymas nuo veiksmų, ypač jėgos panaudojimo prieš kitos valstybės teritorinį vientisumą, politinę
nepriklausomybę ir vienybę – jėgos nenaudojimo elementas, sienų neliečiamumo užuomazga. Yra paprotinio
pobūdžio.
Svarbu Kosovo vienašalės nepriklausomybės byla. Taip pat svarbu tarpvalstybinių santykių principas – tautos ir
valstybės santykiuose nėra tarpvalstybinių santykių, kol ji netampa atskira valstybe. Vienašališkai paskalbti
nepriklausomybę nėra draudžiama, bet secesija netampa automatiškai ir teisėta. Tai gali būti tik ketinimas.
Esmė – susilaikymas nuo bet kokių prievartos veiksmų, norint atplėšti teritorijos dalį
a) Teritorija negali būti karinės okupacijos ir kitokio jėgos panaudojimo objektu
b) Okupacija ir teritorijos įgijimas jėga negali būti pripažintas teisėtu.
c) Susilaikoma nuo bet kurių kėsinimųsi į valstybių sienas. Prievartos ir jėgos nenaudojimo prasme.
d) Egzistuojančių sienų principas – neliečiamybė nustatytų sienų, tačiau pabrėžiama, kad tai yra teisėtų sienų
neliečiamybė.
e) Sienas galima keisti teisėtu būdu, abiems šalims sutinkant.
f) Sienų neliečiamybė preziumuoja ypatingą sutarčių dėl sienų apsaugą – negalima denonsuoti sutarties dėl sienos.
Dvišaliu pagrindu – galima, o vienašališkai – ne.
g) Negalima nutraukti sutarties dėl esminių aplinkybių pasikeitimo (pvz politines nuostatas pakeitė ar ekonomines);
h) Sutarties privalomumas teisių perėmėjui.

Valstybių sienų neliečiamybės principas:

• Susilaikymas nuo reikalavimų ar veiksmų, kuriais būtų siekiama užgrobti kitos valstybės teritoriją (valstybių teritorinio
vientisumo principo elementas):
- nesikėsinimas į esamas valstybių sienas (jėgos nenaudojimo principo elementas)

Susilaikymas nuo reikalavimų ar veiksmų, kuriais būtų siekiam užgrobti kitos valstybės teritoriją (valstybių teritorinio
vientisumo principas). Nesikėsinimas į esamas valstybių sienas (jėgos nenaudojimo principo elementas)
Egzistuojančių sienų (Europoje) neliečiamybė:
a) Teisėtų sienų neliečiamybė – principas taikomas tik pagal tarptautinę teisę nustatytoms sienoms (pareiga
nepripažinti teritorijos įgijimo jėga – jėgos nenaudojimo ir valstybių teritorinio vientisumo principų elementas).
Taikoma tik teisėtos sienoms.
b) Galimybė keisti sienas teisėtu pagal tarptautinę teisę būdu (pvz.: sutartimi). LV ir EST per okupaciją Rusijai atidavė
dalį teritorijų, o po atkūrimo pasirašė sutartis legitimizuojančias tuos padarinius. LV KT išaiškino, kad ta sutartis 1991
m. pakeitė sienas padarytas 1939 m. LT 1990 m. teritorijos įgijo. Tačiau Lietuva tarėsi su Baltarusija ir dėl to
pragmatiška buvo įtesinti naujas sienas.
c) Ypatinga sutarčių dėl sienos apsauga (draudimas denonsuoti sutartį vienašališkai, nutraukti sutartį dėl esminių
aplinkybių pasikeitimo, sutarties privalomumas teisių perėmėjui – teisių perėmimas sutarčių dėl sienos ir sienos rėžimo
nekeičia; SSRS buvo sudariusi sutartis su įvairiomis valstybėmis dėl sienos, Rusija naujų sutarčių nesudarinėjo, nes
 yra SSRS teisių perėmėja). EGZ: ar atsižvelgiant į tai kad Čekoslovakija iširo keičiasi sienų rėžimas? Nesikeičia nes
perimamos sutartys dėl sienos ir sienos rėžimo.
d) Taikymas pagal analogiją išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo linijoms, nustatančioms
susijusias su valstybėms teritorija ir jos išskirtinių suverenių teisių įgyvendinimo ir erdves. Šios linijos atlieka tokį patį
vaidmenį kaip ir valstybės sienos, nes ten valstybės turi kai kurias suverenias teises ir atriboja sferas kuriose vienos
valstybės įgyvendina savo teise, o kitos negali įgyvendinti. Vaidmuo tas pats ir apsauga tada turi būti ta pati. Egėjo
jūros kontinentinio šelfo byla – teritorijos yra susiję su valstybės teritoriniu statusu. Pirma, tai natūralus valstybės
teritorijos tęstinumas į jūrą. Antra, valstybė šelfe naudojasi suvereniomis, (pakanakamai suverioniomis ) teisėmis.

3. Agresijos sąvoka pagal tarptautinę teisę.

Agresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę
nepriklausomybę (pagal JT Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d. rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintą Agresijos
apibrėžimą). Agresijos aktais yra valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, karinė okupacija, aneksija, kitos
valstybės teritorijos bombardavimas, valstybės blokada, kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų užpuolimas, ginkluotų gaujų siuntimas į
kitą valstybę ir kai kurie kiti panašūs aktai.
Agresijos samprata
(pagal tarptautinę teisę ir LR įstatymus)
1974 m. JT GA Rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo: 2000 07 17 LR ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo
• Agresija – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš agresijai įstatymas:
kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą, politinę • Agresija – kitos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas ar
nepriklausomybę ar kitu, nesuderinamu su JT grasinimas ją panaudoti prieš LR suverenitetą, teritorijos
tikslais, būdu vientisumą ar politinę nepriklausomybę
- iš objektų išplaukia pažeidimo sunkumas - rimta grėsmė šiems objektams: ne bet koks ginkluotųjų
(t.p. iš veiksmų masto ir trukmės – Kongo byla) pajėgų užpuolimas, ne vietinio pobūdžio ginkluoti incidentai
- prima facie įrodymas – puolimas pirma ir valstybės sienos pažeidimai
• Agresijos aktai (pavyzdinis sąrašas): • Agresijos aktai (pavyzdinis sąrašas):
- ginkluotas įsiveržimas, užpuolimas, okupacija ir aneksija - ginkluotas įsiveržimas į LR, jos užpuolimas, okupacija ir
- valstybės teritorijos bombardavimas ar ginklų naudojimas aneksija
prieš ją - LR teritorijos bombardavimas ar ginklų naudojimas prieš ją
- uostų ar pakrančių (jūros) blokada - bet kokia ginkluota LR blokada (ne tik jūrų, bet ir sausumos
- ginkluotųjų pajėgų užpuolimas bei oro erdvės)
- pagal susitarimą dislokuotų kitos valstybės pajėgų - LR ginkluotųjų pajėgų užpuolimas
panaudojimas jį pažeidžiant ar buvimas ilgiau - LR leidus esančių jos teritorijoje (laikinai ar judančių
Kongo byla: jei didelio masto operacijos, susitarimas dėl tranzitu) kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas
išvedimo pažeidžiant LR nustatytas sąlygas
- ne sutikimas - leidimas naudoti savo teritoriją kitos valstybės agresijos
- leidimas naudoti savo teritoriją kitos valstybės agresijos aktui aktui prieš LR
- ginkluotų gaujų siuntimas (jei pakankamai sunkaus pobūdžio - ginkluotų gaujų siuntimas prieš LR
ginkluoti veiksmai)

4. JT Saugumo Tarybos įgaliojimai panaudoti jėgą, jų teisinis pagrindas ir ribos.

5. JT Saugumo Tarybos ir Generalinės Asamblėjos įgaliojimų (kompetencijos) palaikant tarptautinę taiką bei saugumą
atribojimas.
6. Atsakomybės apsaugoti (Responsibility to Protect) koncepcija, jos santykis su humanitarine intervencija. Ginkluotos
jėgos panaudojimo siekiant nutraukti humanitarinę krizę teisėtumo sąlygos.
7. Branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo problematika.
Branduolinio ginklo panaudojimo teisėtumo problema
(pgl. 1996 07 08 TTT konsultacinę išvadą Branduolinio ginklo panaudojimo ar grasinimo juo byloje)
Galimas branduolinio ginklo panaudojimo Galimas branduolinio ginklo panaudojimo
teisėtumas: neteisėtumas:
• Kitaip nei kitų masinio naikinimo ginklo (cheminio ir • Dėl savo humanitarinio pobūdžio tarptautinės humanitarinės
biologinio) klasių atveju, nėra sutartinių ir paprotinių TT teisės (jus in bello) normos taikomos ir branduoliniam ginklui
normų, aiškiai uždraudžiančių branduolinį ginklą ar jo bei jo panaudojimui (nors pagal kokybinius ir kiekybinius
naudojimą (tarptautinės sutartys riboja ginklo paplitimą,
nustato neplatinimo režimą, branduolinių bandymų draudimą
ir nebranduolines zonas, JT GA rezoliucijos dėl branduolinio
ginklo neteisėtumo nėra valstybių opinio juris)
• Branduolinio ginklo panaudojimo JT Chartija (jus ad
bellum normos) neriboja – galimas teisėtumas savigynos (51
str.) ir ST sankcijos (42 str.) atvejais (antrojo atvejo TTT
neaptarė)
• Savigynos atveju – jei atitinka proporcingumo ir būtinumo
kriterijus (nebent kraštutiniu savigynos atveju, kai dėl
ginkluoto užpuolimo kyla pavojus pačiam valstybės
išlikimui (in an extreme circumstance of self-defence, when
a very survival of a State is at stake))
TTT: galutinė išvada negalima, valstybės turi moralinę pareigą derėtis dėl nusiginklavimo
požymius branduolinis ginklas skiriasi nuo konvencinių ginklų
(įprastinės ginkluotės), kuriuos ribojant THT normos atsirado ir
buvo plėtojamos)
• Martenso išlyga: pagrindiniai THT principai ir ginkluotę
reglamentuojančios normos mutatis mutandis taikomos
naujiems ginklams, kurie išrandami po šių normų atsiradimo
• Branduolinio ginklo panaudojimas galėtų prieštarauti šiems
pagrindiniams THT principams: - kombatantų ir civilių
atskyrimo principui (leistina atakuoti tik kombatantus ir karinius
taikinius); - nereikalingų kančių ir žalos draudimas (ginkluotės
pasirinkimo ribojimas)

SAVIGYNA PAGAL TARPTAUTINĘ TEISĘ

1. Savigynos samprata pagal tarptautinę teisę.
Viena iš svarbiausių šiuolaikinės tarptautinės teisės normų, tampriai susijusių su jėgos panaudojimo uždraudimo
principu, yra teisė į gynybą, ši teisė yra suformuluota JT Chartijos 51 straipsnyje: „Jokia šios Chartijos nuostata
neriboja (prigimtinės) teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės
ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti.
Valstybės narės nedelsdamos praneša Saugumo Tarybai apie priemones, kurių jos ėmėsi, įgyvendindamos šią
savigynos teisę, ir kurios jokiu būdu nedaro įtakos Saugumo Tarybos įgaliojimams bei atsakomybei pagal šią Chartiją
bet kuriuo metu imtis veiksmų, kurie, jos manymu, yra reikalingi (būtini) tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar
atkurti.“ - savigynos teisės realizavimas.
JT Chartijos 4 straipsnis 2 punktas: „Visos narės tarptautiniuose santykiuose susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos
panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu
būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.“
● Teisė naudoti jėgą ar grasinti ja (teisėtas jėgos naudojimas ar grasinimas ja) – pradėtam ginkluotam
užpuolimui atremti. Jėgos naudojimas kaip savigyna gali būti pateisintas tik pačiais Įstatais, tai yra aukščiau
minėtų 2 straipsnio 4 punkto, 42 bei 51 straipsnio nuostatais. Ian Brownlie: „Atskiros valstybės jėgos panaudojimo
pateisinimas Įstatų rėmuose turi būti ypatingas ir išimtinis griežtąja prasme“.
● Neatimama teisė – kiekvienos valstybės teisė, išplaukianti iš bendrosios TT:
- Chartija nenustato, o tik pripažįsta savigynos teisę, darydama įtakai jai procedūrinėmis taisyklėmis, susijusiomis su
ST kompetencija (tam tikra galimybė grįsti preventyvios savigynos teisėtumą) ;
- nuoroda į paprotinę TT (paprotinės normos toliau reglamentuoja ginkluoto užpuolimo sąlygos ir savigynos kriterijų
(būtinumo ir proporcingumo) klausimus);
- neribojama teisė: ST nesankcionuoja, o jai tik pranešama (ST atsakomybės pripažinimas)

Savigynos formos:
- individuali – ginasi pati užpulta valstybė
- kolektyvinė – užpultai valstybei padeda kitos (teisė suteikti pagalbą)
Teisinis pagrindas kolektyvinės gynybos sutartims (pvz., Šiaurės Atlanto Sutartis) sudaryti: kolektyvinės gynybos
sutarties šalių įsipareigojimas bet kurios iš jų ginkluoto užpuolimo atveju įgyvendinti JT Chartijos 51 str. pripažintą
kolektyvinės savigynos teisę (teisės transformavimas į sutartinį įsipareigojimą pasinaudoti šia teise)
Savigynos trukmė: kol ST nesiims efektyvių priemonių – paprastai sankcijos naudoti jėgą pagal 42 str. (pvz., Kuveito
išvadavimas ST įgaliojus 1990 m.)
JT Chartijos 41 straipsnis: „Saugumo Taryba gali nuspręsti, kokių priemonių, nesusijusių su ginkluotosios jėgos
naudojimu, turi būti imamasi jos sprendimams vykdyti, taip pat gali pareikalauti, kad Jungtinių Tautų narės taikytų
šias priemones. Tai gali būti visiškas arba dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūrų, oro, pašto, telegrafo, radijo
ir kitokių ryšių bei susisiekimo nutraukimas, taip pat diplomatinių santykių nutraukimas.“
Pavyzdžiui: Irakui įvykdžius agresiją prieš Kuveitą ir okupavus jo teritoriją, Saugumo Taryba savo 1990 m. rugpjūčio
6 d. rezoliucijoje nr. 661 įpareigojo visas valstybes nutraukti prekybą su Iraku.
_________________________________________________________________
JT Chartijos 42 straipsnis: „Jeigu, Saugumo Tarybos nuomone, 41 straipsnyje numatytų priemonių gali nepakakti arba
jau nepakanka, ji, pasinaudodama oro, jūrų bei sausumos pajėgomis, gali imtis veiksmų, kurių reikia tarptautinei taikai
bei saugumui palaikyti arba atkurti. Tokie veiksmai gali būti demonstracijos, blokada ir kitokios Jungtinių Tautų narių
oro, jūrų bei sausumos pajėgų operacijos.“
Pavyzdžiui: Saugumo Taryba 1990 m. lapkričio 29 d. priėmė rezoliuciją nr. 678, pagal kurią buvo leista imtis visų
reikalingų veiksmų prieš Iraką, kad būtų atkurta tarptautinė taika ir saugumas. Tuo pagrindu JAV ir kitų JT narių
karinės pajėgos išvadavo Kuveito teritoriją.

Tarptautinių sankcijų, nesusijusių su karinės jėgos panaudojimų, gali būti imtasi ir regioninių tarptautinių
organizacijų sprendimų pagrindu. (savigynos inicijavimo subjekto kitimas)
1980 m. kovo 22 d. Europos Bendrijų Ministrų Taryba nutarė prašyti EB šalių parlamentų nedelsiant imtis priemonių,
kad būtų galima taikyti sankcijas Iranui, kuris šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę, kai Teherane, pritariant Irano
valdžiai, buvo užgrobta JAV ambasada ir įkaitais buvo paimti JAV diplomatiniai ir konsuliniai darbuotojai.
Savigyna nuo ginkluoto užpuolimo (JT Chartijos 51 str.) yra klasikinė „savigalbos“ priemonė, kurią panaudojusios
valstybės turi nedelsiant apie tai pranešti Saugumo Tarybai.  

2. Savigynos teisėtumo sąlygos pagal JT Chartiją ir paprotinę tarptautinę teisę (prevencinė, individuali ir kolektyvinė
savigyna).
Savigynos formos:
a. Individuali – ginasi užpulta valstybė
b. Kolektyvinė – užpultai valstybei padeda kitos (teisė suteikti pagalbą). Teisė gali tapti pareiga jei sudaryta
kolektyvinės gynybos sutartis.
Subjektai – nevyriausybiniai dariniai.
Prevencinė savigyna – tai jėgos naudojimas dar prieš grėsmei tampant neišvengiama. Jei suprantamiau,  dabartinė
prevencinės savigynos doktrina suprantama kaip karas su valstybėmis, kurios šiuo metu nekelia tiesioginės grėsmės,
tačiau besiginančių valstybių (valstybių, manančių, kad jos bus užpultos) įsitikinimu tiesioginė grėsmė iškils ateityje.
Reikėtų pabrėžti, kad valstybių individuali prevencinė savigyna nėra (bent kol kas) teisėta pagal tarptautinę teisę.
Atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Chartijos formuluotes, tik Jungtinių Tautų Saugumo Taryba turi teisę legitimuoti
prevencinius karus.
Savigynos priemonių teisėtumo kriterijai: 
 Būtinumas (jėgos naudojimas yra vienintelė priemonė ir taikoma nedelsiant), 
 Proporcingumas (savigyna turi būti proporcinga užpuolimo mastui), 
 Procedūriniai reikalavimai (valstybė turi pati suprasti, kad yra užpulta ir pranešti apie jos užpuolimą,
nedelsiant informuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą apie savigyną, kreiptis į valstybes dėl kolektyvinės
savigynos). 
 Prevencinė savigyna (įgyvendinama nesant realaus užpuolimo ar neišvengiamos jo grėsmės)
draudžiama.

Savigynos teisėtumo sąlygos:

 Užpuolimas vykdomas arba neišvengiamai bus įvykdytas;
  Užsienio valstybė, iš kurios teritorijos veikia šios grupuotės arba kurios teritorijoje rengiamas
užpuolimas, pati negali kontroliuoti šių grupuočių arba pati jas remia;
 Ginkluotas atsakas turi būti vykdomas tik užpuolimui atremti arba užkirsti kelią ir negali būti
represalija prieš jau įvykdytą užpuolimą;
 Panaudota ginkluota jėga turi būti proporcinga užpuolimo arba užpuolimo grėsmės pobūdžiui;
neatidėliotinumas, 
 Savigyna turi būti vykdoma pagal kitas Chartijos 51 str. nuostatas, t. y. apie ją nedelsiant pranešama
Saugumo Tarybai, ji nutraukiama Tarybai pareikalavus ir kt. 

3. Ginkluoto užpuolimo ir savigynos sampratos kaita (po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro išpuolių JAV).
Ginkluotas užpuolimas - vienos valstybės teritorijos arba jos ginkluotųjų pajėgų, karo laivų ar orlaivių, esančių
už šios valstybės teritorijos ribų, užpuolimas karine jėga, kurį įvykdo kitos valstybės kariniai daliniai arba kitos
valstybės remiamos ginkluotos gaujos, samdiniai ar teroristai. 
Sunkiausia ginkluoto užpuolimo forma yra agresija - ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės
suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su
Jungtinių Tautų Chartija.
Jungtinių tautų saugumo tarybos rezoliucija (2001 09 12). Saugumo Taryba pripažįsta neatimamą teisę į
individualią bei kolektyvinę savigyną pagal JT Chartiją.
1. Neabejotinai pasmerkia rugsėjo 11 d. teroristų išpuolius ir juos traktuoja kaip pasikėsinimą į
tarptautinę taiką bei saugumą. 
2. Užjaučia visas aukas, JAV žmones bei Vyriausybę dėl tokių įvykių.
3. Kviečia visas valstijas (valstybes) skubiai dirbti kartu, kad būtų nubausti visi, susiję su teroristiniais
išpuoliais, bei pabrėžia, jog visi šių išpuolių rėmėjai taip pat neišvengs atsakomybės. 
4. Taip pat kviečia visą tarptautinę bendruomenę padvigubinti savo pastangas kovoje su terorizmu. 
5. Išreiškia savo pasirengimą imtis visų būtinų veiksmų, kad būtų atsakyta į rugsėjo 11 d. teroristinius
išpuolius, bei kovoti su visomis terorizmo formomis pagal Jungtinių Tautų Chartiją. 
6. Nusprendžia toliau domėtis šiuo klausimu.

Jungtinių tautų saugumo tarybos rezoliucija (2001 09 28). Vėl tvirtina reikalingumą visomis priemonėmis kovoti prieš
grėsmę tarptautinei taikai bei saugumui, kuriuos sukelia teroro aktai. Veikdama pagal JT Chartijos VII skyriaus
nuostatas:
1. Nusprendžia, jog visos valstybės turi: 
a. turi neleisti ir sustabdyti teroristinių išpuolių finansavimą;
b. laikyti nusikaltimu bet kokį teroristinių išpuolių finansavimą;
c. nedelsiant užšaldyti asmenų, remiančių tokią veiklą, sąskaitas ar kitokius ekonominius
resursus;
d. uždrausti savo piliečiams bei kitiems valstybės teritorijoje esantiems asmenims teikti bet
kokią finansinę ar ekonominę pagalbą teroristams. 
1. Taip pat nusprendžia, jog visos valstybės turi: 
a. susilaikyti nuo bet kokios pagalbos teikimo teroristams ar su jais susijusiems asmenims ir
eliminuoti ginklų tiekimą teroristams;
b. imtis visų reikalingų veiksmų bei keistis informacija, kad būtų užkirstas kelias
teroristiniams išpuoliams dar iki jų įvykdymo;
c. neteikti prieglobsčio tiems, kurie finansuoja, planuoja, remia ar vykdo teroro aktus;
d. neleisti tiems, kas planuoja, remia, finansuoja ar vykdo teroro aktus prieš kitas valstybes
ar jų piliečius, veikti atitinkamoje teritorijoje;
e. užtikrinti, kad kiekvienas susijęs su teroro aktais, bus nubaustas ir bausmė bus skirta
atsižvelgiant į tai, jog terorizmas yra itin sunkus nusikaltimas;
f. visokeriopai padėti tiriant teroristinius išpuolius, keistis tyrimų medžiaga;
 g. užkirsti kelią teroristiniam judėjimui, užtikrinant efektyvią pasienių kontrolę bei asmens
bei kelionės dokumentų tikrinimą.
1. Kviečia visas valstybes: 
a. surasti greitesnius bei geresnius būdus keičiantis operatyvine bei kita medžiaga, susijusia su
teroro aktais;
b. keistis medžiaga;
c. bendradarbiauti siekiant užkirsti kelią teroro aktams;
d. kuo greičiau tapti tarptautinių konvencijų ir protokolų, susijusių su terorizmu, šalimis,
įskaitant tarptautinę konvenciją Dėl Finansinės Paramos Teikimo Terorizmui Slopinimo (1999 m.);
1. Pažymi, kad terorizmas, prisidėjimas prie tokios veiklos, jos finansavimas prieštarauja Jungtinių
Tautų tikslams bei principams. 
2. Nusprendžia įsteigti Saugumo Tarybos Komitetą, kuris stebėtų šios rezoliucijos tinkamą
vykdymą. 

Šiaurės Atlanto tarybos pareiškimas (2001 09 12). Taryba sutiko, jog jeigu nustatyta, kad ši ataka prieš JAV buvo
nukreipta iš užsienio, ji turi būti prilyginama veiksmui, numatytam Šiaurės Atlantos Sutarties 5 straipsnyje:
ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar daugiau NATO narių Europoje ar Šiaurės Amerikoje turi būti laikomas kaip
jų visų užpuolimas. Taip pat pabrėžė, jog terorizmas yra itin sunkus tarptautinės taikos bei saugumo pažeidimas.
Visos NATO šalys yra pasirengę padėti Jungtinėms Valstijoms ir pasiruošę imtis visų reikalingų priemonių šių
teroro aktų padarinių likvidavimui. 
TTT pripažino kintančią savigynos sampratą, atsižvelgdamas į valstybių praktiką po rugsėjo lld. įvykių, bei
pripažino, kad ne tik valstybė, bet ir nevyriausybiniai dariniai gali padaryti ginkluotą užpuolimą, su sąlyga, kad tie
dariniai veikia iš išorės.
Pabrėžtina, kad JAV ir JK intervencija į Afganistaną buvo pradėta be JT ST leidimo. Ši intervencija gali būti
aiškinama kaip kolektyvinė savigyna, kadangi Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnis nustato, kad jokia Chartijos
nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų
narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui
palaikyti. Tiek tarptautinėje teisinėje praktikoje, tiek doktrinoje, savigyną pagal bendrą taisyklę galima
kvalifikuoti kaip savigyną prieš kitos valstybės ginkluotą užpuolimą. Talibano įsitraukimas į Al Kaedos įvykdytus
teroro aktus (leidimas naudoti savo teritoriją teroro aktams rengti) yra laikomas sunkiu tarptautinės teisės
pažeidimu ir buvo pretekstu pradėti intervenciją į Afganistaną. 

      2001 spalio 7 dieną JAV ir Didžioji Britanija pradėjo karinius veiksmus Afganistane, kaip atsakymą į 2001
rugsėjo 11 d. teroristų įvykdytus teroristinius aktus New Yorke, Pensilvanijoje bei prieš Pentagoną. Šiais kariniais
veiksmais buvo siekiama sugauti įtariamą rugsėjo 11 d. teroro aktų organizatorių Osamą bin Ladeną, sunaikinti
teroristinę grupuotę Al Quaedą bei nuversti de facto valdantįjį Afganistano rėžimą Talibaną, kuris leido savo
teritorijoje veikti Al Quaedai bei suteikė prieglobstį bin Ladenui. 
       Pažymėtina, kad JAV savo veiksmus Afganistane pateisino kolektyvinės savigynos teise. Šiuo aspektu
tarptautinės teisės doktrinoje išsiskiria dvi nuomonės. Pirmoji jų, kuriai pritaria ir profesorius Vadapalas, yra ta,
kad  JAV gali savo veiksmus Afganistane grįsti kolektyvinės savigynos teise. Tą patvirtino ir 2001 rugsėjo 12 ir
28 dieną priimtos  JT saugumo tarybos rezoliucijos, kurios kvalifikavo teroristinius aktus kaip pavojų tarptautinei
taikai ir saugumui bei patvirtino neatimamą kiekvienos tautos tiek individualią, tiek kolektyvinę savigyną pagal
Chartiją. Tą patvirtino ir iškart po rugsėjo 11 teroro išpuolių surengtas NATO tarybos posėdis, kurio metu
pareikštas solidarumas su JAV bei nutarta veikti pagal Vašingtono sutarties 5 str., kuris skelbia, kad vienos iš
NATO šalies užpuolimas turėtų būti traktuojamas kaip viso aljanso užpuolimas. Tą patį pareiškė ir tuometinis
NATO generalinis sekretorius seras lordas Robertsonas. 
      Kitą nuomonę JAV karinių veiksmų Afganistane atžvilgiu pateikė Kyoto universiteto profesorius Yamagata
Hideo. Jis teigė, kad JAV išdėstytas savo veiksmų Afganistane pateisinimas motyvuojant tą kaip savigynos teise,
neatitinka JT chartijos 51 straipsnio reikalavimų, teigiant, visų pirma, kad nebuvo įrodytas Afganistano
dalyvavimas teroristiniuose išpuoliuose prieš JAV rugsėjo 11d. Visų antra, šalis, norinti panaudoti kolektyvinę ar
individualią savigyna, turi nedelsiant apie tai pranešti saugumo tarybai, ir tuoj pat nutraukti savo veiksmus,
kuriuos ji vykdė remdamasi savigynos teise, vos tik JT imasi tinkamų veiksmų tam, kad būtų atkurta taika. JAV
apie numatomą panaudoti savigyną pranešė jau karo veiksmams prasidėjus. Tai leidžia daryti prielaidą, kad JAV
pati abejojo savo savigynos veiksmų teisėtumu. Taip pat JT išleido rezoliucijas 1368 bei 1373, kuriomis buvo
nurodyta visoms valstybėms imtis rezoliucijose nurodytų veiksmų tam, kad būtų užtikrintas teroristinio judėjimo
sustabdymas. Vadinasi, JT saugumo tarybą ėmėsi veiksmų tam, kad būtų užtikrinti tarptautinė taika bei saugumas.
Iš to išplaukia, kad JAV, remiantis Chartijos 51 straipsniu, privalėjo nedelsiant sustabdyti visus veiksmus, kuriuos
ji pradėjo remiantis savigynos teise. Ji to nepadarė, vadinasi pažeidė minėtąjį 51 straipsnį.
4. Terorizmo nusikaltimas ir atsako į teroro išpuolius priemonės.
Įvairių autorių pateiktų terorizmo apibrėžimų, nacionalinių bei tarptautinių dokumentų analizė rodo, kad
terorizmui kaip reiškiniui būdingi šie požymiai: 
 Terorizmas – tai visame pasaulyje paplitęs ypatingai pavojingas reiškinys. 
 Terorizmas – tai tyčinis smurtas. Šis terorizmo požymis gali pasireikšti dviem būdais: fizine prievarta
ir psichine prievarta. 
 Terorizmas – tai jėgos naudojimas politiniais tikslais. Tai yra esminis terorizmo požymis, kuris
leidžia atriboti teroristinę veiką nuo kriminalinio nusikaltimo. 
 Terorizmas sukelia padidintą kolektyvinį pavojų visuomenei. Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau LR BK) 250 str. yra numatyta atsakomybė už teroro aktą. 
 Teroro aktu siekiama tam tikro efekto: įbauginti, sukurti grėsmę, nesaugumo jausmą plačiajai žmonių
grupei, t. y. terorizuoti.  
 Teroro aktų atlikimo viešumas. Vykdant kitus nusikaltimus, nusikaltėliai, kaip taisyklė,
nesuinteresuoti, kad apie juos būtų paskelbta plačiajai visuomenei. Tuo tarpu teroro aktai visada susiję su
savireklama. Teigiama, kad „terorizmas šiandien – tai, be abejo, smurto forma, skirta masinei reakcijai“. Kuo
didesnį visuomeninį rezonansą įgauna teroro aktas, tuo labiau įbauginančiai jis veikia gyventojus, vyriausybę ir
kitus. 
 Nesutapimas tarp tiesioginių smurto aukų ir įtakojamo objekto. Dažniausiai įvykdant teroro aktą,
smurtas naudojamas vienų asmenų ar turto atžvilgiu, o psichologiškai įtakojami kiti asmenys (valstybės vadovai,
pareigūnai ir pan.) siekiant tam tikro jų elgesio. Būtent todėl, kalbant apie teroro aktus, dažnai vartojamas terminas
„nekalta auka“. 

Terorizmo atveju dažniausiai egzistuoja trys konflikto dalyviai: 

1. Teroro akto vykdytojas; 
2. Teroro akto tiesioginė auka (aukos); 
3. Įtakojamas objektas.

Atsakas į terorizmo grėsmę Europoje:

 griežtesnės taisyklės, kuriomis siekiama užkirsti kelią naujų formų terorizmui;
 griežtesni patikrinimai prie išorės sienų;
 sustiprinta šaunamųjų ginklų kontrolė;
 specialiosios įstaigos, kurios užduotis yra pažaboti teroristinę propagandą internete, sukūrimas.

Gilles’is de Kerchove’as – ES kovos su terorizmu koordinatorius nuo 2007 m. Jis yra atsakingas už:
 ES Tarybos darbo kovos su terorizmu srityje koordinavimą;
 ES kovos su terorizmu strategijos įgyvendinimo stebėseną;
 užtikrinimą, kad ES atliktų aktyvų vaidmenį kovojant su terorizmu.
2005 m. Taryba priėmė ES kovos su terorizmu strategiją, kuria siekiama kovoti su terorizmu visame pasaulyje
ir Europą padaryti saugesnę. Strategijoje dėmesys sutelktas į keturis ramsčius:
 užkirsti kelią;
 apsaugoti;
 persekioti;
 reaguoti.

Europos kovos su terorizmu centras. Remiantis 2015 m. lapkričio 20 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos
sprendimu, 2016 m. sausio mėn. pradėjo veikti Europos kovos su terorizmu centras. Tai platforma, kuria
naudodamosi valstybės narės gali aktyviau dalytis informacija ir intensyvinti operatyvinį bendradarbiavimą
užsienio teroristų kovotojų stebėsenos ir jų veiklos tyrimo, taip pat neteisėtos prekybos šaunamaisiais ginklais ir
teroristų finansavimo klausimais.

5. Hibridinių grėsmių ir kibernetinių atakų samprata ir atsako į jas būdai.

Kiber atakos galėtų būti prilygintos jei sukelia sunkius padarinius pvz.: žūsta daug civilių, sunaikinami strateginiai
objektai ar karinės bazės ir pan.
Istorijoje kol kas nėra buvę pavyzdžių, kuomet nuo kibernetinio išpuolio būtų realizuota teisė gintis, tačiau tai
nereiškia, kad kibernetinės atakos visiškai negali būti laikomos ginkluotu užpuolimu. Pirmiausia reikia išskirti
kibernetines atakas daromas individualiai nuo kibernetinių atakų vykdomų kartu su kinetiniu ginkluotu užpuolimu
(hibridinio karo metu). Kaip teigiama Talino vadove 2.0, visos kibernetinės atakos vykstančios kartu su ginkluotu
konfliktu jo metu yra prilyginamos ginkluoto konflikto daliai ir reguliuojamos Ženevos konvencijos bei jus in bello.
Taigi, pagal tokį išaiškinimą galima suprasti, kad kibernetinės atakos, kurios yra vykdomos kartu su kinetiniu
ginkluotu užpuolimu taip pat būtų laikomos ginkluoto užpuolimo dalimi, dėl ko valstybės turėtų teisę į savigyną.
Kibernetinių atakų realizavimas tuo pačiu metu jas prijungia prie karinių veiksmų ar jėgos panaudojimo, nebent
vykstančių atakų būtų neįmanoma susieti su valstybe, kuri vykdo kinetinį užpuolimą ar nebūtų įmanoma identifikuoti
jų paskleidimo šaltinio. Tuo tarpu individualios kibernetinės atakos ne bet kuriuo atveju galėtų būti prilyginamos
ginkluotam užpuolimui. Kiekvienu individualiu atveju reikia įvertinti panaudotą jėgą ir puolimo pobūdį, atakų taikinį,
galimybę identifikuoti atakų skleidimo subjektą ir valstybę atsakingą už tai.
Siekiant didelės jėgos panaudojimo kriterijaus atitikties yra svarbu, kad kibernetinės atakos būtų stambaus masto,
turėtų įtakos valstybės suverenitetui, vientisumui, politinei vadžiai, gyvybiškai svarbiai infrastruktūrai ar darytų didelę
žalą valstybės gyventojams. Pavyzdžiui, jeigu kibernetinė ataka būtų panaudota sukelti traukinio avarijai, tai tokia
ataka būtų laikoma jėgos panaudojimu, tačiau dėl savo mastų, intensyvumo ir padarinių nebūtinai būtų laikoma
ginkluotu užpuolimu, tačiau jeigu kibernetinė ataka būtų panaudota sukelti tuziną tokių incidentų arba sukeltų kitą
masišką ir destruktyvų incidentą, kaip pvz.: Niujorko akcijų biržos visišką arba ilgalaikį sustabdymą, tai tokia ataka
galėtų būti prilyginama ginkluotam užpuolimui. Taigi, kaip matyti, pagrindinis faktorius siekiant identifikuoti didelės
jėgos panaudojimą yra galimi ar esami kibernetinės atakos padariniai. Kibernetinės operacijos, kurios daro nedidelę
žalą nesiskaitytų ginkluotu užpuolimu, tačiau jeigu jų žala yra ypatingai didelė – pagal jėgos panaudojimo kriterijų jos
būtų kvalifikuojamos kaip agresija ir ginkluotas užpuolimas.
Būtinumo ir proporcingumo principai yra laikomi pačiais svarbiausiais siekiant realizuoti teisę į savigyną ir atremiant
kibernetinį užpuolimą. Reikia pabrėžti, kad šių principų taikymas nereikalauja, kad jėga būtų vienintelis galimas
atsakas į ginkluotą užpuolimą, tiesiog yra reikalaujama, kad jėgos nenaudojimas būtų nepakankamas būdas tinkamai
adresuoti situaciją

TAUTŲ APSISPRENDIMAS TARPTAUTINĖJE TEISĖJE

1. Laisvo tautų apsisprendimo principo turinys ir principą įtvirtinantys šaltiniai.

Pagrindiniai šaltiniai
1960 12 14 JT GA Deklaracija dėl nepriklausomybės suteikimo kolonijų šalims ir tautoms
1970 m. TT principų deklaracija
1966 m. TPPTP, TESKTP (sutartinės normos)
Regioniniai aktai (pvz., Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija)

1966 m. TPP Teisių paktas ir 1966 m. TESK Teisių paktas

1 straipsnis
1. Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo
savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą.
2. Siekdamos savo tikslų, visos tautos gali laisvai naudotis savo gamtos turtais ir ištekliais, nepažeisdamos jokių
įsipareigojimų, atsirandančių dėl tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo, grindžiamo abipusės naudos principu,
ir iš tarptautinės teisės. Jokiais atvejais nė iš vienos tautos negalima atimti jai priklausančių pragyvenimo lėšų.
3. Valstybės, šio Pakto Šalys, įskaitant valstybes, atsakingas už nesavarankiškų ir globojamų teritorijų valdymą,
skatina apsisprendimo teisės įgyvendinimą ir gerbia šią teisę pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas.

Kolektyvinė žmonių teisė – priklauso tautai, kaip žmonių visumai, o ne individualiems asmenims.
Subjektas – visos tautos.
Tauta – doktrininė sąvoka ir fakto klausimas žmonių grupė (politinė teritorinė bendruomenė:
- objektyvusis elementas– išoriniai skirtumai nuo kitų žmonių grupių (1990 m. UNESCO ekspertų komitetas: bendra
istorija, rasinė ar etninė kilmė, kultūrinis homogeniškumas, kalbinis, religinis, ideologinis bendrumas, bendra
gyvenamoji teritorija ir ekonominis gyvenimas)
- subjektyvusis elementas – tautos savimonė (žmonių grupės saviidentifikacija kaip atskiro tautinio vieneto)
Reikšmė – universalus visų tautų apsisprendimas yra esminė sąlyga užtikrinti individualias žmogaus teises
Jus cogens norma (TT komisija), sąlygojanti erga omnes įsipareigojimus (Pvz. Rytų Timoro byla, Palestinos byla).

Kiekviena tauta turi teisę laisvai, be kišimosi iš išorės:

1) nustatyti savo politinį statusą:
- suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas;
- laisvas susijungimas su kita nepriklausoma valstybe;
- kitoks laisvai nustatytas politinis statusas (pvz., asociacija su valstybe).
Apsisprendimo rūšys (ne kolonijų tautoms):
Vidinis – apsisprendimas dėl raidos egzistuojančios valstybės viduje
Išorinis (secesija, galima tik išimtiniu atveju) – atsiskyrimas nuo esamos valstybės sukuriant savo valstybę
2) pasirinkti ekonominės, socialinės ir kultūrinės raidos kelią.
3) Kiekvienos tautos teisė laisvai naudotis savo gamtos turtais ir ištekliais.
Valstybių pareiga neatimti iš tautų pragyvenimo šaltinio ir pagrindo.

Atitinkamos valstybių pareigos (erga omnes pobūdžio):

• gerbti apsisprendimo teisę, skatinti jos įgyvendinimą ir jam teisėtomis priemonėmis padėti;
• besąlygiškai sudaryti sąlygas kolonijų tautoms laisvai apsispręsti;
• netrukdyti tautoms laisvai apsispręsti ir neatimti iš jų šios teisės.
Draudžiamas trukdymas ir pažeidimai: naudojant jėgą (TT principų deklaracija); motyvuojant tautos politiniu,
ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu atsilikimu; reiškiant nepagrįstas suvereniteto pretenzijas į tautos teritoriją remiantis
vasaliniais ar personalinės unijos ryšiais, žemės nuosavybės teisėmis (pvz. Vakarų Sacharos byla, Tibetas), taip pat
vykdant tautos teritorijos de facto aneksiją ir keičiant joje gyventojų sudėtį (pvz. Palestinos byla, Rusijos okupuotos
Gruzijos teritorijos).

Kolonijų tautų apsisprendimo atveju,

kolonijos tapimas nepriklausoma negali pažeisti metropolijos teritorijos vientisumo, nes kolonija nėra šios teritorijos
dalis (TT principų deklaracija: kolonija turi kitokį statusą nei ją valdančios valstybės teritorijos statusas)
Kolonija: užsienio valstybės valdoma nesavavaldi (paprastai užjūrio) teritorija, kurią apibūdina du elementai:
- objektyvusis – išoriniai požymiai (užgrobimas ir valdymas jėga, svetimų įstatymų įvedimas, kolonistų kėlimas ir jų
lemiamas vaidmuo valdant teritoriją, teritorijos ir jos išteklių eksploatavimas metropolijos, o ne gyventojų interesais);
- subjektyvusis – metropolija pati pripažįsta šią teritoriją savo kolonija (pvz., deklaruoja tokį statusą JT)

Kitų tautų apsisprendimo atveju

Tautų apsisprendimo principas neleidžia ir neskatina veiksmų, kuriais būtų skaidomas ar pažeidžiamas suverenios ir
nepriklausomos valstybės teritorijos vientisumas ir politinė vienybė, jei ši valstybė gerbia ir laikosi tautų
apsisprendimo principo bei dėl šios priežasties turi vyriausybę, atstovaujančią visiems valstybės teritorijos
gyventojams be skirtumų dėl rasės, tikėjimo, odos, kt.
Dviejų principų derinimas
• paprastai pirmenybė teikiama vidiniam apsisprendimui (jei valstybė gerbia tautų apsisprendimo teisę,
yra reprezentatyvi vyriausybė)
• teisė į išorinį apsisprendimą išimtiniu atveju – gynybinė (remedial) secesija (jei esama valstybė negerbia
tautų apsisprendimo teisės ir neturi tokios reprezentatyvios vyriausybės)
• teritorinis vientisumas – tarpvalstybinių santykių principas (Kosovo byla: tautos vienašalė
nepriklausomybės deklaracija ipso facto nėra neteisėta (išskyrus užsienio jėgos ir etninio valymo atvejus), nors taip
pat ipso facto nereiškia secesijos teisėtumo.

2. Secesijos (ne kolonijų kontekste) teisėtumo vertinimas (argumentai už ir prieš).

Gynybinė secesija
... tokia [gynybinė] secesija galėtų būti teisėta nebent kaip kraštutinė priemonė tais atvejais, kai nuolat ir
šiurkščiai pažeidžiama tautos teisė į vidinį apsisprendimą ir visos kitos priemonės išspręsti šią situaciją buvo
neveiksmingos. Toks atsiskyrimas turėtų vykti laikantis laisvą tautos valios raišką užtikrinančių tarptautinių
standartų. Jei esant nuolatiniams ir grubiems teisės į vidinį apsisprendimą pažeidimams tauta laisvu balsavimu
nuspręstų atsiskirti nuo esamos valstybės ir prisijungti prie kitos valstybės, tokį darinį į savo teritoriją
inkorporavusi valstybė nepažeistų tarptautinės teisės.
ET Europos komisija ,,Demokratija per teisę“
Dabartinės anglų kalbos žodyne secession - (ofic.) atskilimas; pasitraukimas (iš iš partijos, sąjungos, federacijos ir
pan.); atsiskyrimas.
TTŽ: 1. Sen. Romoje – plebėjų polit. kovos su patricijais forma – demonstratyvus pasitraukimas iš Romos miesto; 2.
JAV 1861 – pietinių vergvald. valstijų atsiskyrimas nuo šiaurinių;
Secesijos koncepcija
Secesija – viena iš laisvo tautų apsisprendimo rūšių, t.y. išorinis apsisprendimas, kai atsiskiriama nuo esamos
valstybės sukuriant savos valstybę.
Secesija galima tik išskirtiniu atveju: valstybė negerbia tautų apsisprendimo teisės ir neturi reprezentatyvios
vyriausybės, valstybė kelia grėsmę tautos egzistencijai ir atsiskyrimas bei savo valstybės sukūrimas yra vienintelis
būdas tolesniam tautos gyvavimui užtikrinti (pvz., nedemokratinė valstybė, naikinanti tam tikrą tautą).
Secesijos ideologinis pagrindas - apsisprendimo teisės koncepcija kaip liberalių-demokratinių vertybių vedinys.
Pripažįstamos asociacijos teisė ir disasociacijos laisvė, t.y. individai turi teisę ne tik laisvai vienytis, bet ir laisvai
nesivienyti, panaikinti ankstesnius susivienijimus bei priešintis prievartinėms vienijimo užmačioms, o šią asociacijų
kaitos dinamiką lemia ir legitimuoja individo gerovės sąlygų kaita. Tai reiškia, kad politinės asociacijos yra kintamos,
jeigu tik tam tikra bendruomenė įsitikinusi, kad ši kaita reikalinga jos gerovei užtikrinti. Taigi secesija pagrįsta, kai
siekiama atsiskirti nuo atitinkamos valstybės (asociacijos), kuri nepateisina individų gerovės kūrimo lūkesčių. Secesija
įgyja prima facie teisės kvalifikaciją (prieš valstybės suverenumo, teritorijos vientisumo).
Teisinis pagrindas – TT principų deklaracija: tautų apsisprendimo principas neleidžia ir neskatina veiksmų, kuriais
būtų skaidomas ar pažeidžiamas suverenios ir nepriklausomos valstybės teritorijos vientisumas ir politinė vienybė, jei
ši valstybė gerbia ir laikosi tautų apsisprendimo principo bei dėl šios priežasties turi vyriausybę, atstovaujančią visiems
valstybės teritorijos gyventojams be skirtumų dėl rasės, tikėjimo, odos, kt.

Esminiai secesijos koncepsijos elementai:

-       teritorialumo principas.
● „Išorinis“ apsisprendimas visuomet susijęs su teritoriniais pokyčiais. Neprieštarauja valstybės teritorijos
vientisumo principui, tik jei jį įgyvendina tinkamas subjektas, t.y. „tauta“, kuriai tarptautinė teisė pripažįsta
apsisprendimo teisę.
● TTT pastebėjo, kad valstybių teritorinio vientisumo principas priklauso tik santykių tarp valstybių sferai, todėl
šio principo nepažeidžia tai, kad kuri nors tauta skelbia nepriklausomybę (apie valstybės teritorinio vientisumo
principo pažeidimą būtų galima kalbėti nebent tada, kai kuri nors užsienio valstybė remtų atsiskyrimą).
-       Siekis atsiskirti nuo valstybės jurisdikcijos. Tai nėra siekimas politinės autonomijos valstybės
viduje.
-       bendro secesijos proceso dalyvių sutarimo trūkumas. Secesija reiškia naujos suverenios valstybės
kūrimo procesą per atsiskyrimą nuo egzistuojančios kitos valstybės jurisdikcijos, nesant pastarosios
pritarimo šiai intencijai. Valstybei sutikus ir pritarus secesionistinėms aspiracijoms, tai veikiau suverenių
galių perdavimas (angl. devolution), negu secesija.

Reikšmė: užtikrina daugumos ir mažumos tarpusavio pasitikėjimą; ultima ratio, jei kalbama apie masinius žmogaus
teisių pažeidimus, agresiją.
Išvados :
Secesija yra teisėta, jei
1. valstybėje nebuvo reprezentatyvios vyriausybės,
2. nebuvo pripažįstama tautų apsisprendimo teisė,
3. tauta kaip TVT subjektas,
4. tautai kyla grėsmė iš valstybės politikos,
5. atsiskiriantis subjektas nepažeidė TVT.

Tarptautinė teisė expressis verbis neįtvirtina nei tautos teisės atsiskirti nuo valstybės, nei secesijos draudimo. Secesija
– tai valstybės teritorijos dalies atsiskyrimas, kurį įgyvendina tos teritorijos gyventojai, siekdami sukurti naują
nepriklausomą valstybę ar prisijungti prie kitos egzistuojančios valstybės. Secesija yra vienašalė tuo atveju, kai jai
nėra iš anksto gaunamas valstybės, nuo kurios atsiskiriama, sutikimas. Kadangi secesija reiškia valstybės dalies
atsiskyrimą, tai šis terminas netaikomas kalbant apie kolonijų ar kitų nesavarankiškų teritorijų valstybingumo įgijimą –
tokios teritorijos turi atskirą teisinį statusą nei jas administruojančios valstybės ir nėra laikomos pastarųjų dalimi.
Apibrėžiant tautų apsisprendimo laisvės principo turinį Tarptautinės teisės principų deklaracijoje dėl taikių santykių ir
valstybių bendradarbiavimo pagal Jungtinių Tautų chartiją (toliau – Tarptautinės teisės principų deklaracija)
nurodoma, jog kiekviena tauta turi teisę laisvai ir be išorinio įsikišimo nuspręsti dėl savo politinio statuso bei
ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi.
Abchazija principingai deklaruoja nepriklausomybės siekį, bet, skirtingai nei Pietų Osetija, kuri nori jungtis prie
Šiaurės Osetijos ir tapti Rusijos Federacijos dalimi, prie Rusijos jungtis nenori.

3. Marionetiniai dariniai (marionetinė valstybė ar marionetinė vyriausybė) tarptautinėje teisėje.

Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir
Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto
aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais). Rusijos pajėgos kartu su savo marionetėmis iš tų
Gruzijos regionų išvarė kelis šimtus tūkstančių ten gyvenusių gruzinų taip įvykdydamos etninį valymą.
  Savigyna turi būti proporcingas aktas. Aišku, kad nieko bendro su proporcingumu Rusijos vykdytos operacijos
neturi, nes jos neapsiribojo tik Pietų Osetijos teritorija, o išplito į Abchaziją ir kitas Gruzijos dalis, jų metu okupuota ir
reokupuota didelė Gruzijos teritorijos dalis.
Rusija bombordavo visą Gruzijos teritoriją, blokavo ir nusiaubė Gruzijos uostus ir pakrantes, netiesiogiai įtraukė ir
Ukrainą. Pagal tą patį 1974 metų Agresijos apibrėžimą agresijos aktu gali būti laikomas vienos valstybės teritorijos
suteikimas kitos valstybės ginkluotosioms pajėgoms agresijai prieš trečią valstybę vykdyti.
Organizuodama ir remdama Pietų Osetijos „ginkluotąsias pajėgas“, leisdama siųsti į Pietų Osetiją savanorius iš Šiaurės
Osetijos ir rusų kazokų būrius, marionetinės Čečėnijos administracijos „specialiąsias milicijos“ pajėgas, Rusija vykdo
dar vieną agresijos prieš Gruziją aktą – ginkluotų gaujų ir grupių siuntimą į kitos valstybės teritoriją.
2001 metais priimtas Rusijos federalinis įstatymas dėl naujų federacijos subjektų priėmimo tvarkos, kuriame numatyta
galimybė „priimti“ į Rusijos Federacijos sudėtį užsienio valstybes arba jų dalis. Mat įstatymas nurodo naujų
federacijos subjektų priėmimą vykdyti „savanoriškumo pagrindais“ pagal sutartį su užsienio valstybe. Rusijai
pripažinus „nepriklausomomis“ Pietų Osetiją ir Abchaziją, telieka su jomis „susitarti“, o Gruzijos sutikimo Rusijos
požiūriu jau nebereikia.
Tačiau mėginimai nepaisyti tarptautinės teisės maskuojant agresiją ar apartheidą marionetiniais dariniais nebuvo
sėkmingi. Į juos buvo iš karto sureaguota: atsakant į Japonijos veiksmus Mandžiūrijoje 1932 metais atsirado garsioji
Stimsono doktrina (pavadinta tuometinio JAV valstybės sekretoriaus vardu), pagal kurią negali būti pripažinti
teisėtais jokie jėga įvykdyti svetimų teritorijų užgrobimai ir tokius užgrobimus įteisinti ar užmaskuoti siekiančios
sutartys bei marionetiniai dariniai. Stimsono doktrina buvo grindžiama ir penkis dešimtmečius trukusi Baltijos
valstybių aneksijos nepripažinimo politika, t. y. nebuvo pripažintos marionetinės Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR, jų
„liaudies vyriausybės“.
Marionetinio darinio negalima pripažinti ne tik dėl to, kad jo sukūrimas yra agresijos rezultatas ir kad jis tėra
agresoriaus įrankis. Marionetinio darinio negalima pripažinti ir dėl tos priežasties, kad jis neturi ir negali turėti būtinų
valstybės požymių.
Tad ir toliau tarptautinės teisės požiūriu Pietų Osetija ir Abchazija lieka Gruzijos dalimi, tokia išlieka ir JT Saugumo
Tarybos pozicija. Nauja yra tai, kad „pripažindama“ Pietų Osetiją ir Abchaziją Rusija iš esmės neteko bet kokio
teisinio pagrindo būti Gruzijos teritorijoje, nes šiurkščiai pažeidė turėtą NVS „taikdario“ mandatą (jį rėmė ir JT
Saugumo Taryba), kuris draudė kėsintis į Gruzijos teritorinį vientisumą, taip pat pagrindinius JT Saugumo Tarybos
rezoliucijų dėl Abchazijos principus. „Pripažinimas“ nesuderinamas ir su kertiniais taikos palaikymo operacijų
principais – nešališkumu (draudimu palaikyti kurią nors ginkluoto konflikto šalį), operacijos vietos valstybės sutikimu
ir ginkluotos jėgos naudojimu tik savigyna.“

4. Nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas (valstybių ir tarptautinės bendrijos įsipareigojimai žmogaus teisių
srityje).

Nesikišimo principas - vienas pagrindinių visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų, garantuojančių
valstybės suverenitetą.
Svarbiausi tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys nesikišimo principą:
1. Jungtinių Tautų Chartija (1945, Lietuvoje įsigaliojo 1991)
2. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos deklaracijos –
 Dėl kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus neleistinumo, jų suvereniteto ir nepriklausomybės
apsaugojimo (1965), 
 Dėl tarptautinės teisės principų (1970) 
 Dėl intervencijos ir kišimosi į valstybės vidaus reikalus neleistinumo (1981)
3. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamasis aktas (1975). 
 Šiuose dokumentuose pažymima, kad neatsižvelgiant į valstybių savitarpio santykius, draudžiama tiesiogiai ar
netiesiogiai, individualiai ar kolektyviai kištis į vidaus arba užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus
kompetencijai. 
Tik iškilus grėsmei taikai, pažeidus taiką ir įvykdžius agresijos aktus Jungtinių Tautų Saugumo Taryba gali imtis
įspėjamųjų ir prievartinių veiksmų prieš valstybę agresorę, remdamasi tarptautine teise naudoti Jungtinių Tautų narių
ginkluotąsias pajėgas ir pagalbą. 
Pagal 1970 deklaraciją draudžiama karinė intervencija ir kitoks kišimasis arba grasinimas įsikišti, kai šie veiksmai
nukreipti prieš valstybės teisės subjektus arba prieš jos politinius, ekonominius ir kultūrinius pagrindus, taikyti
ekonomines, politines ir kitas priemones, kuriomis siekiama panaudoti savo interesams kitos valstybės suverenumui
būdingų teisių įgyvendinimą ir taip garantuoti bet kokius pranašumus, teikti tiesioginę ir netiesioginę pagalbą
teroristinei ar kitai veiklai, kuria siekiama smurtu nuversti kitos valstybės režimą, kištis į vidaus kovą kitoje
valstybėje. 
Nesikišimo principas leidžia valstybei:
1. laisvai nustatyti savo politinę struktūrą, 
2. įgyvendinti suverenitetą savo teritorijoje be jokių įsipareigojimų tarptautinei bendrijai ar kitoms
valstybėms, 
3. savo nuožiūra sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis, 
4. priimti reikalingus įstatymus, 
5. laisvai nustatyti, kas yra jos piliečiai, kokios jų teisės ir kita. 
Kiekviena valstybė turi neatimamą teisę pasirinkti nacionalinį gyvenimo būdą, politinę, ekonominę, socialinę ir
kultūrinę sistemą be kitų valstybių įsikišimo. Įsikišimu nelaikoma tarptautiniais susitarimais nustatyta kontrolė,
patikrinimas, inspekcija nusiginklavimo, cheminių ginklų ir branduolinių bandymų draudimo laikymosi kontrolės
klausimais. Pavyzdžiui, Visuotinio branduolinių bandymų uždraudimo sutartyje (1996) nustatytos kontrolės ribos, bet
pabrėžiama pagarba kitos valstybės narės suverenitetui ir kuo mažesnis intervencijos pobūdis.
Nesikišimo principui atsirasti įtakos turėjo Prancūzijos revoliucija (1789). Prancūzijos konstitucijoje (1793) buvo
pabrėžiama, kad prancūzų tauta nesikiš į kitų valstybių valdymą ir nepakęs, jei bus kišamasi į jos reikalus.

Principas glaudžiai susijęs su valstybių suvereniteto gerbimo bei teritorinio vientisumo principais, taikomas ir
valstybių ir TO veiksmams, išskyrus kai JTO ST imasi priemonių pagal JTO chartijos 41-43 straipsnius.
Principo įtvirtinimo šaltiniai:
a) JT Įstatų 2 straipsnis, konstatuojantis, kad JTO įstatai nesuteikia JTO teisės kištis į valstybių vidaus reikalus, kurie
priklauso išimtinai valstybės vidaus kompetencijai ir neįpareigoja valstybės spręsti šiuos reikus pagal JT įstatus.
b) 1965 m. JTO GA Deklaracijoje dėl kišimosi į vidaus reikalus neleistinumo, jų nepriklausomybės ir suvereniteto
apsaugojimo;
c) 1970 m. JTO Deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų;
d) 1981 m. JTO Deklaracijoje dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus neleistinumo,
e) Europos Pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame Akte
Nėra aiškaus atsakymo – kas gi yra valstybės vidaus reikalas. Tarptautinė praktika prie tokių reikalų priskiria:
· politinės ir ekonominės sistemos nustatymą, įstatymų leidybą,
· šalies ekonomikos, kultūros ir pan. santykių, kurie susiję su valstybės suvereniteto įgyvendinimu savo teritorijoje, vystymą,
· savo nuožiūra sudarinėti TS, dalyvauti TO veikloje ir pan.

 Nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principai yra įtvirtinti JT Chartijoje, šie principai kartu lieka ir
paprotinėmis normomis. Universalių tarptautinių konvencijų normos neretai būna lakoniškos ir jas taikant bei
aiškinant tenka analizuoti valstybių praktiką, t. y. nustatyti kokie yra šių normų taikymo papročiai. 
 Neginkluota parama prieš vyriausybę nepažeidžia jėgos draudimo principą, bet pažeidžia kitą –
nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus principą.

Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos teisiniam vertinimui reikšmingiausi du tarptautinės teisės principai:
grasinimo jėga ir jėgos draudimo principas bei laisvo tautų apsisprendimo principas.
Atsižvelgiant į tai, Krymo pusiasalio aneksija neabejotinai atitinka agresijos akto sampratą
 Šiame kontekste reikia pastebėti, kad Rusijos veiksmai Kryme sukėlė diskusijų, ar agresijos aktas gali būti įvykdytas
be reikšmingų karinių susidūrimų ar realaus ginklų panaudojimo.
Kadangi agresija yra sunkus tarptautinės teisės imperatyvios normos pažeidimas, tarptautinei bendruomenei kyla
pareiga nepripažinti Krymo pusiasalio statuso pasikeitimų.

Apibendrinant darytina išvada, kad Rusijos veiksmai aneksuojant Krymo pusiasalį pažeidė jėgos draudimo principą ir
prilygo agresijai bei ginkluotam užpuolimui. Pažymėtina, kad kartu buvo pažeisti ir kiti pamatiniai tarptautinės teisės
principai, įtvirtinti 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijoje, 1970 m. Generalinės Asamblėjos deklaracijoje dėl tarptautinės
teisės principų ir 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte, kaip antai nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus
principas, draudžiantis prievartos metodais kištis į valstybės išimtinei kompetencijai priklausančią vidaus ir išorės
politikos sritį, ir teritorinio vientisumo bei sienų neliečiamybės principai, implikuojantys teritorinių pokyčių, įvykdytų
neteisėtai panaudojus jėgą, neteisėtumą

Bylos ir situacijos:
1. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1975 m. spalio 16 d. konsultacinė išvada dėl Vakarų Sacharos (tautų
apsisprendimo tarptautinėje teisėje aspektu).

Istorija. Situacija nuo 1975 m.: Vakarų Sachara yra regionas šiaurės vakarų Afrikoje. Ribojasi su Maroku šiaurėje,
Alžyru šiaurės rytuose, Mauritanija rytuose ir pietuose, Atlanto vandenynu vakaruose. Nėra vieningos nuomonės, ar
Vakarų Sachara yra Maroko dalis, ar atskira Sacharos Arabų Demokratinė Respublika. Šiuo metu teritorija okupuota
Maroko, bet dalis valstybių nepripažįsta šios okupacijos.
Konfliktas tęsiasi nuo 1975 m. Iki to laiko Vakarų Sacharos teritorija buvo Ispanijos kolonija. Planuota surengti
referendumą dėl Vakarų Sacharos atsiskyrimo klausimo, tačiau 1974 m. JT Generalinė Asamblėja kreipėsi į TTT su
prašymu pateikti išvadą dėl Vakarų Sacharos statuso. Savo ruožtu dėl šio klausimo iškėlimo į JT GA buvo kreipęsi
Marokas ir Mauritanija – abi valstybės turėjo teritorinių pretenzijų.
Byla Tarptautiniame Teisingumo Teisme buvo pradėta pagal JTO Generalinės Asamblėjos rezoliuciją, kuria Teismo
buvo prašoma pateikti išvadą 2 klausimais:
1. Dėl Vakarų Saharos teisinio statuso, t. y. ar Vakarų Sahara jos kolonizacijos metu buvo niekieno žemė
(terra nullius)? 
2. Kokie buvo teisiniai ryšiai tarp Vakarų Saharos ir Maroko bei Mauritanijos?
   Teismas pripažino, kad Ispanijos kolonizacijos metu tarp Maroko Sultono ir kai kurių V. Saharos genčių egzistavo
vasalinės priklausomybės ryšiai. Kai kurie Mauritanijos gyventojai klajokliai turėjo žemės nuosavybės teisių V.
Saharoje. Tačiau Teismo nuomone, tokie ryšiai tarp šių valstybių parodo tik tai, kad tarp jų egzistavo teisiniai
santykiai, paremti teisėmis į žemes. Teismui pateikta medžiaga neįrodo, kad tarp Maroko ar Mauritanijos ir Vakarų
Saharos egzistavo teritorinio suvereniteto ryšys.
1. Ar V.Sahara kolonizacijos metu buvo terra nullius teritorija?
   Esminė teisėtos okupacijos sąlyga buvo ta, kad teritorija, kurios atžvilgiu valstybė įtvirtina savo suverenitetą, būtų
terra nullius. Teritorijos, kurios buvo apgyvendintos genčių ar žmonių, turinčių socialinę bei politinę organizaciją,
nebuvo pripažįstamos terra nullius.
   Teismui pateikta informacija rodo, kad kolonizacijos metu Vakarų Saharos gyventojai buvo socialiai ir politiškai
susiorganizavę į gentis, bei turėjo vadovus, kurie jiems atstovavo. Negana to – Ispanija tuo laikotarpiu taip pat
nepripažino, kad ji steigia savo protektoratą terra nullius pagrindu – 1884 metais Ispanijos karalius paskelbė, kad jis
skelbia protektoratą sutarčių su vietinių genčių vadais pagrindu. Remdamasis jam pateikta informacija teismas padarė
išvadą, kad kolonizacijos metu Vakarų Saharos teritorija nebuvo terra nullius. Vasalas vis tiek išlieka savarankiškas, jis
realiai įgyvendina suverenitetą savo teritorijoje.
Kokie buvo teisiniai ryšiai tarp Vakarų Saharos ir Maroko bei Mauritanijos?
   Pirmiausiai teismas apibrėžė kaip šios bylos kontekste turėtų būti suprantami teisiniai ryšiai – tai tokie ryšiai, kurie
gali paveikti dekolonizacijos politiką. Teisiniai ryšiai šiuo atveju negali būti redukuojami vien tik į teritorinius ryšius,
turi būti atsižvelgta ir į žmones, esančius šiose teritorijose.
   Marokas teigė, kad tarp jo ir V.Saharos teritorijos egzistavo teritorinio suvereniteto ryšys, kuris buvo paremtas labai
senu šios teritorijos valdymu ir nepertraukiamu valdžios įgyvendinimu Vakarų Saharoje.
   Teismas pažymėjo, kad lemiamą reikšmę jo išvadoje atliks efektyvaus valdžios įgyvendinimo įrodymas, kuris
pagrįstų, kad Marokas, ispanų kolonizacijos metu ir prieš ją, Vakarų Saharos teritorijoje turėjo efektyvią valdžią.
   Marokas savo pozicijoms pagrįsti pateikė eilę vidaus bei tarptautinių aktų, kurie turėjo įrodyti Maroko sultono
valdžios pripažinimą V.Saharoje. Tačiau teismas juos išnagrinėjęs padarė išvadą, kad nei vidiniai, nei tarptautiniai
aktai neįrodo, kad aktualiu periodu egzistavo teritorinio suvereniteto ryšiai tarp Maroko ir V.Saharos, o taip pat iš šių
aktų negalima daryti išvados, kad tokie ryšiai buvo pripažįstami tarptautiniu mastu.
Net atsižvelgiant į specifinę Maroko valstybės struktūrą (Maroko valstybė buvo paremta labiau religiniais ryšiais ir
įvairių genčių ištikimybe Sultonui, nei teritoriniu principu) nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad Marokas įgyvendino
efektyvią valdžią Vakarų Saharos teritorijoje, o taip pat, kad toks jo santykis su šia teritorija buvo pripažįstamas
tarptautiniu mastu. Šie aktai tik parodo, kad egzistavo vasalinės priklausomybės santykiai tarp Maroko Sultono ir kai
kurių klajoklių genčių, tačiau tai tik patvirtina, kad kai kurios klajoklių gentys, gyvenusios V. Saharos teritorijoje
pripažino Maroko Sultono valdžią ir būtent toks ryšys tarp Maroko ir šių genčių buvo pripažįstamas tarptautiniu mastu,
o tai jokiu būdu nėra įrodymas, kad Marokas turėjo efektyvią valdžią Vakarų Saharoje.
   Byloje buvo vartojamas terminas Mauritanijos susivienijimas (Mauritanian entity), taip buvo siekiama apibrėžti
kultūrinį, socialinį ir geografinį vientisumą, kurio kontekste susikūrė Mauritanijos valstybė.  
   Mauritanijos teigimu, tokia vientisa žmonių bendrija tuo metu vadinosi Shinguitti ir ją sudarė gentys ir emiratai,
kuriuos vienijo bendra kalba, gyvenimo būdas, religija ir teisės sistema. Teritorija, kurią dabar administruoja Ispanija,
yra neatskiriama šio susivienijimo dalis, kuri kartu su dabartinės Mauritanijos islamiškos respublikos teritorija sudaro
vieningą visumą.
   Mauritanijos atžvilgiu Teismas pasisakė, kad nepaisant to, jog Teismui pateikta informacija atskleidžia, kad tarp
Mauritanijos ir V.Saharos egzistavo rasiniai, lingvistiniai, religiniai, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, emiratai ir
dauguma genčių šiame susivienijime buvo nepriklausomi vieni nuo kitų, jie neturėjo bendrų valdžios organų ir
institucijų. Teismas pažymėjo, kad ispanų kolonizacijos metu nebuvo jokio suvereniteto ryšio tarp Mauritanijos
susivienijimo ir V. Saharos. Tie teisiniai ryšiai, kurie siejo Mauritaniją ir Vakarų Saharą iš esmės buvo teisiniai
santykiai susiję su žemėmis per kurias migruodavo klajokliai. Tai buvo ryšiai, kurių neįtakojo sienos tarp atskirų
teritorijų, nes jie buvo neišvengiamai būtini tam, kad būtų užtikrintas išgyvenimas tame regione.

Dėl teisinio klausimo

   Teismas turi įsitikinti, kad konsultacinės išvados yra prašoma dėl teisinio klausimo (Generalinė Asamblėja gali
prašyti, kad teismas pateiktų konsultacinę išvadą bet kokiu teisiniu klausimu).
   Klausimai atsirandantys iš teisės veikimo spektro (framed in terms of law) ir iškeliantys problemas tarptautinėje
teisėje yra teisinio pobūdžio klausimai. Tai yra teisiniai klausimai, nepaisant to, kad tuo pačiu gali būti susiję ir su
faktiniais klausimais.

2. Tarptautinio Teisingumo Teismo 2004 m. liepos 9 d. konsultacinė išvada dėl sienos statymo okupuotoje Palestinos
teritorijoje (tautų apsisprendimo tarptautinėje teisėje aspektu).
Istorija. Nuo 1967 m. Izraelis yra okupavęs Palestinos teritoriją. Palestinos gyventojai visą okupacijos laiką vykdo
teroro atakas prieš Izraelį. Dėl šios priežasties Izraelis ėmė statyti apsaugos sieną, kuria aptvėrė dalį Palestinos miestų,
vandens rezervuarų, žemės ūkiui reikalingos palestiniečių žemės. Taip pat į siena aptvertas palestiniečių teritorijas
atkeldino žydus. Visa tai Izraelis pateisino savo teise į savigyną.
Buvo prisiminta 1907 m. ketvirtoji Hagos konvencija dėl sausumos karo įstatymų ir papročių ir joje pateikiama
okupacijos sąvoka. „Okupacija – tai faktinis teritorijos užėmimas ir buvimas svetimos valstybės ginkluotųjų pajėgų
valdžioje [...]. Okupuota gali būti tik tokia teritorija, kurioje tokia valdžia gali būti įvesta ir įgyvendinta.“ Todėl pagal
 paprotinę teisę Izraelis laikytinas okupuojančia valstybe, nes 1967 m. ginkluoto konflikto su Jordanija metu Izraelis
užėmė arabų teritorijas, įskaitant ir Vakarų krantą. Šios teritorijos liko okupuotos ir todėl Teismas padarė išvadą, kad
Izraelis vis dar turi okupuojančios valstybės statusą (have the status of occupying Power).
Teismo išvada. Vertinant Izraelio sienos statybos teisėtumą, Teismas siekė apibrėžti taikytinus tarptautinės teisės
principus ir normas. Buvo pažymėta JT chartijos 2 str. 4p. nuostata , jog „visos narės tarptautiniuose santykiuose
susilaiko nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo tiek prieš kurios nors valstybės teritorinį vientisumą arba politinę
nepriklausomybę, tiek kuriuo kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.”
Taip pat buvo remtasi 1970 m. JT GA Tarptautinės principų deklaracijos nuostata, jog joks teritorijos įgijimas
grasinant jėga ar ją panaudojus negali būti pripažintas.
Nagrinėdamas Izraelio veiksmų atitiktį tarptautinės humanitarinės teisės normoms, Teismas rėmėsi 1949m. Ženevos
konvencija dėl civilių apsaugos karo metu, kurios Izraelis įsipareigojo laikytis (1951 m. ratifikavo). Tačiau Izraelis
ginčijo jos taikymą, argumentuodamas tuo, jog jos 2 str. numatyta, kad „Konvencija taikoma visais atvejais, kai
okupuojama visa Aukštosios susitariančios šalies teritorija, net jei tam nesipriešinama ginklu“, o Palestinos teritorija
nėra susitariančios šalies teritorija: ji buvo okupuota Izraelio - Jordanijos konflikto metu, tačiau niekada nepriklausė
Jordanijai.

 Teismas argumentaciją atmetė primindamas, kad 1982 m. Palestina vienašaliu pareiškimu įsipareigojo
laikytis Ženevos konvencijos, o Šveicarija kaip šalis depozitorė šį įsipareigojimą priėmė. 
 Taip pat jis rėmėsi tarptautinės paprotinės teisės normomis, išreikštomis 1969 m. Vienos konvencijoje
dėl tarptautinių sutarčių teisės. Joje įtvirtinta, kad „bet kuri sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, atskleidžiant tikrąją
jos prasmę, objektą bei tikslą“. Siekiant tai įvykdyti privaloma atsižvelgti į kontekstą, paruošiamuosius darbus ir pan.
Besiremdamas Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto medžiaga Teismas patvirtino, jog rengėjai
nesiekė apriboti normos prasmės, tačiau norėjo aiškiai įtraukti okupacijos be pasipriešinimo atvejus.
 Galiausiai buvo atsigręžta į tos pačios Konvencijos 1 str., kuriame įtvirtinta, jog Konvencija taikytina
esant dvejoms sąlygoms: a) egzistuoja ginkluotas konfliktas (nesvarbu ar pripažįstamas abiejų šalių ar ne) 2) konfliktas
kilo tarp dviejų susitariančiųjų šalių. Argumentacijai sutvirtinti dar buvo prisiminta, kad 1967 m. Karinio konflikto tarp
Izraelio ir Jordanijos metu, abi šalys buvo įsipareigojusios laikytis Konvencijos. 
Dėl sienos statybos atitikimo tarptautinės teisės normoms ir principams: Toliau Teismas nagrinėjo Izraelio sienos
konstrukcijos teisėtumo klausimą. Čia buvo remtasi teritorijų, įgyjamų panaudojant jėgą nepripažinimo ir tautų
apsisprendimo principais. Teismas konstatavo, jog dėl to, ar egzistuoja Palestinos tauta nebekyla klausimų, juolab kad
ir pats Izraelio prezidentas 1993 m. pripažino ją ir jos neatimamas teises. Sienos statyba maždaug 80 proc. Palestinos
gyventojų priverstų atsidurti uždarose teritorijose, o tai skatintų jų migraciją ir teritorijos demografinės padėties kitimą
ir de facto aneksiją. Izraelio gynyba rėmėsi tuo, kad siena yra būtina jo saugumui užtikrinti bei teroristinėms atakoms
iš Vakarų kranto atremti, be to tai tėra laikina priemonė apsisaugoti ir ateityje jos nebeliks. Tačiau Teismas nelaikė šios
priemonės paskutine ir būtina saugumui užtikrinti ir pripažino, kad statydamas ją Izraelis šiurkščiai pažeidė tautų
apsisprendimo principą, tarptautinių žmonių teisių apsaugos paktų nuostatas ir kitus tarptautinius įsipareigojimus.
Tautų apsisprendimo teisė buvo pripažinta erga omnes, todėl Teismas pažymėjo, kad jos įgyvendinimo deramas
užtikrinimas turėtų būti visų valstybių rūpestis, o neteisėtos sienos statybos teisiniai padariniai neturėtų būti jų
pripažinti.

3. Tarptautinio Teisingumo Teismo 2010 m. liepos 22 d. konsultacinė išvada dėl Kosovo vienašalio nepriklausomybės
paskelbimo atitikties tarptautinei teisei.
Kosovo nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, deklaruojantis Kosovo provincijos atsiskyrimą nuo Serbijos ir
suverenios Kosovo valstybės paskelbimą, kreipiantis į pasaulio valstybes tarptautinio pripažinimo bei paramos; tai
Kosovo albanų valios išraiška ir ne vienerius metus trukusių nesėkmingų tarptautinės bendrijos pastangų surasti
sprendimą dėl Kosovo galutinio statuto pasekmė.
Konsultacinėje išvadoje TTT pirmą kartą vertino vienašalės nepriklausomybės deklaracijos teisėtumą pagal
tarptautinę teisę. Šios bylos teismas ėmėsi Serbijos prašymu ir JT Generalinės Asamblėjos teikimu 2008 metų spalį.
 2010 m. Liepos 22 d. JT TTT paskelbė konsultacinę išvadą šioje byloje, t.y. atsakė į JT GA jam pateiktą klausimą, ar
vienašalė Kosovo nepriklausomybės deklaracija neprieštarauja tarptautinei teisei.
Gynybinė sececijos koncepcija – išimtiniu atveju tauta gali atsiskirti nuo valstybės, kuriai priklauso, be tos valstybės
sutikimo, jei valstybė kelia grėsmę tautos egzistencijai ir atsiskyrimas yra vienintelis būdas užtikrinti tautos išlikimą ir
tolesnį egzistavimą.
Nagrinėjamas klausimas : ar Kosovo laikinųjų savivaldos institucijų priimta vienašalė deklaracija atitinka tarptautinę
teisę.
Panašios bylos : Kvebeko byla. Kanados teismas iškėlė klausimą ar tarptautinėje teisėje egzistuoja teisė į
apsisprendimą, kuri leistų atsiskirti.

TTT pasirėmė tokia teisės samprata: privatinė teisė, pagal kurią valstybės ir kiti tarptautinės teisės subjektai gali
daryti bet ką, kas nėra draudžiama – teisminio nagrinėjimo ribos, nagrinėja ar deklaracijos priėmimas pažeidė
tarptautinę teisę, o ne ar tarptautinė teisė įgalina vienašališkai paskelbti nepriklausomybė.
Teisėjo Simma nuomonė : tarptautinėje teisė gali būti neutrali - yra tokių sričių kurių nereguliuoja ir niekada
nereguliuos.
Nebuvo atsižvelgta į deklaracijos autorių tapatybes kurios gali turėti įtakos  vertinant deklaracijos atitiktį tarptautinei
teisei.

Kosovo nepriklausomybės deklaracijos teisėtumas pagal bendrąją tarptautinę teisę :

TTT nurodė, kad vienašalės nepriklausomybės deklaracijų teisėtumas gali būti įvertintas pagal tarptautinę teisę, nes
tokios deklaracijos nėra tik politinis aktas, kurį išimtinai reguliuoja valstybės vidaus konstitucinė teisė.
Bendrąją tarptautinę teisę sudaro : tarptautinės teisės normos, įpareigojančios visas valstybes ir kitus tarptautinės
teisės subjektus. Priskiriami pagrindiniai tarptautinės teisės principai, įskaitant tautų apsisprendimo teisę ir valstybių
teritorinio vientisumo principą.
Teismas nusprendė, kad nepriklausomybės deklaracija tarptautinei teisei neprieštarauja. Reikia paminėti, kad TTT
nepatvirtino Kosovo kaip valstybės statuso, nenagrinėjo klausimo, ar Kosovo albanai yra tauta, turinti teisę į
apsisprendimą, nepasisakė dėl tautų teisės į apsisprendimą bei gynybinės sececijos. Taip pat TTT:
 Teismui nebūtina nagrinėti, ar deklaracijos priėmimas reiškia valstybės susikūrimą ir koks yra
pripažinimų dėl Kosovo nepriklausomybės aktų statusas tam, būtų pateikta GA prašoma konsultacinė išvada.
 Teismo nuomone, „atitiktis tarptautinei teisei“ reiškia draudimo nebuvimą tarptautinėje teisėje.
Teismas pasirėmė tokia tarptautinės teisės samprata, kuria remiantis ji suprantama kaip aiškiai išreikšta privatinė teisė,
pagal kurią valstybės ir kiti tarptautinės teisės subjektai gali daryti bet ką, kas nėra draudžiama. Šioje vietoje Teismo
pozicija yra kritikuojama, nes savo konsultacinėje išvadoje dėl grasinimo branduoliniais ginklais ir jų naudojimo
teismas vertino tam tikro valstybių elgesio atitiktį tarptautinei teisei, ją suvokdamas kaip leidimų ir draudimų visumą
 Teismas pasisakė, kad deklaracijos autorių tapatybė gali turėti įtakos atsakymui į klausimą, ar
deklaracija atitinka tarptautinę teisę.
 Teismas nusprendė, jog nepriklausomybės deklaracijos autoriai yra ne viena iš laikinųjų Kosovo
savivaldos institucijų (kaip buvo nurodžiusi GA), bet asmenys, veikiantys kaip Kosovo tautos atstovai už laikinojo
administravimo režimo ribų
 dėl vienašalių nepriklausomybės deklaracijų vertinimo tarptautinės teisės atžvilgiu TTT pasisakė, jog
vienašalės nepriklausomybės deklaracijų teisėtumas gali būti įvertintas pagal tarptautinę teisę, nes tokios deklaracijos
nėra tik politinis aktas, kurį išimtinai reguliuoja valstybės vidaus konstitucinė teisė.
 Istoriniu aspektu Teismas pasakė, kad valstybių praktikoje nėra nieko, kas patvirtintų jog
nepriklausomybės deklaracijų priėmimas buvo vertinamas kaip priešinga tarptautinei teisei veika.
 Tokių valstybių kaip Pietų Rodezijos, Šiaurės Kipro ir Bosnijos serbų respublikų deklaracijos skiriasi
nuo Kosovo atveju, nes minėtų valstybių deklaracijų neteisėtumas kyla ne iš jų vienašališko priėmimo, bet iš faktų, kad
šių deklaracijų priėmimas yra susijęs ar galėjo būti susijęs su neteisėtu jėgos panaudojimu ir imperatyvių jus cogens
normų pažeidimu.
 Dėl gynybinės sececijos: nė viena valstybė negali remtis teritoriniu vientisumu, jei ji žiauriai elgiasi su
žmonėmis, pavyzdžiui žmonės yra kankinami, vykdomas etninis valymas, masiniai žmonių perkėlimai.
 TTT: Valstybių nuomonės dėl išorinio tautų apsisprendimo teisės aspekto ir dėl gynybinės sececijos
yra per daug skirtingos, taip pat, valstybės per daug skirtingai vertina ir aplinkybes susijusias su Kosovu, todėl nebūtų
galima Kosovo atsiskyrimo įvertinti kaip gynybinės sececijos.
 Dėl teritorinio vientisumo ir tautų apsisprendimo principų : Teismas atmetė požiūrį apie tautų
apsisprendimo teisės ir valstybių teritorinio vientisumo sąsają ir padarė išvadą, kad teritorinio vientisumo principas
galioja tik santykiuose tarp valstybių
 Teritorinio vientisumo principas nedraudžia vienašalių nepriklausomybės deklaracijų dėl to, kad
deklaracijos yra priimamos ne valstybių, o kitų darinių.
 Kadangi nei tarptautinių sutarčių nuostatos, nei tarptautiniai papročiai nedraudžia vienašalių
nepriklausomybės deklaracijų, jų neteisėtumas turi būti siejamas su visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų
pažeidimu.

Iš seminaro: galimybė vienašališkai skelbti nepriklausomybė nereiškia, kad tas subjektas turi teisę į nepriklausomybę
4. Tarptautinio Teisingumo Teismo 2019 m. vasario 25 d. konsultacinė išvada dėl Čagoso salos atsiskyrimo nuo
Mauricijaus teisinių pasekmių.
6. Pietų Osetijos ir Abchazijos „secesijų“ teisinis vertinimas.
Konflikto esmė:
,,Įšaldyti‘‘ konfliktai Gruzijoje- Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejai.
2008m. konflikto metu:
 Pietų Osetija nebuvo nepriklausomas valstybinis darinys;
 Abchazija taip pat nelaikytina nepriklausomu valstybiniu dariniu;

Siekiant atsiskirti būtini nepriklausomybės elementai:

 nuolatinė teritorija;
 nuolatiniai gyventojai;
 efektyvi vietos valdžia.

Paskutinio kriterijaus (efektyvi vietos valdžia) neatitiko nė vienas regionas, kadangi dauguma gyventojų turėjo
Rusijos pilietybę, Rusija kontroliavo didžiąją dalį vietos institucijų.
Nuo 2002 iki 2008m. Rusija vykdė masinę Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojų natūralizaciją (Natūralizacija -
pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės (apatridui)). Gruzijos manymu, tai -
teritorinio vientisumo pažeidimas, kadangi pagal 1993m. priimtą Gruzijos pilietybės įstatymą Abchazijos ir P. Osetijos
gyventojai, kurie neatsisakė Gruzijos pilietybės, tapo Gruzijos piliečiais. Tarptautinėje teisėje numatyta, kad asmens
sutikimas priimti pilietybę - būtinas, tačiau šis principas netaikomas, kai pilietybė automatiškai suteikiama pasikeitus
teritorinei priklausomybei ir valstybės riboms. Tokiu atveju, pasirinkimo teisė asmenims nėra paprotinė. Pagal
tarptautinę teisę, masinė Abchazijos ir P. Osetijos gyventojų natūralizacija, neturint jokio faktinio ryšio su Rusija,
turėtų būti prilyginama kolektyvinei užsienio gyventojų natūralizacijai, kuri yra draudžiama.

Tarptautinė teisė expressis verbis neįtvirtina nei tautos teisės atsiskirti nuo valstybės, nei secesijos draudimo. Secesija
– tai valstybės teritorijos dalies atsiskyrimas, kurį įgyvendina tos teritorijos gyventojai, siekdami sukurti naują
nepriklausomą valstybę ar prisijungti prie kitos egzistuojančios valstybės. Secesija yra vienašalė tuo atveju, kai jai
nėra iš anksto gaunamas valstybės, nuo kurios atsiskiriama, sutikimas. Kadangi secesija reiškia valstybės dalies
atsiskyrimą, tai šis terminas netaikomas kalbant apie kolonijų ar kitų nesavarankiškų teritorijų valstybingumo įgijimą –
tokios teritorijos turi atskirą teisinį statusą nei jas administruojančios valstybės ir nėra laikomos pastarųjų dalimi.
Apibrėžiant tautos apsisprendimo laisvės principo turinį Tarptautinės teisės principų deklaracijoje dėl taikių santykių ir
valstybių bendradarbiavimo pagal Jungtinių Tautų chartiją (toliau – Tarptautinės teisės principų deklaracija)
nurodoma, jog kiekviena tauta turi teisę laisvai ir be išorinio įsikišimo nuspręsti dėl savo politinio statuso bei
ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi.
Abchazija principingai deklaruoja nepriklausomybės siekį, bet, skirtingai nei Pietų Osetija, kuri nori jungtis prie
Šiaurės Osetijos ir tapti Rusijos Federacijos dalimi, prie Rusijos jungtis nenori.

Jėgos panaudojimas 2008m. konflikto metu.

Gruzija:
Gruzija jėgą panaudojo pirma (prieš Pietų Osetiją). Nepaisant skirtingo šalių statuso (Gruzija – valstybė, o Pietų
Osetija – regionas), Gruzijos ataka traktuotina kaip ginkluotas puolimas (netaikomos išimtys jėgos panaudojimui, nes
tai nebuvo savigyna).
Prieš Rusijos karines pajėgas Gruzija jėgą naudojo savo teritorijoje. Rusijos invazija (tai yra kariniai veiksmai,
kuriuos vykdo vienas geopolitinis objektas, įsiverždamas į kitą objektą (valstybę)) įvyko tik po gruzinų karinės
operacijos, tad pagal JT Chartijos 51 straipsnį negali būti traktuojama kaip savigyna.
Rusija:
Svarbu tai, kad Rusija aktyviai rėmė kovojusius abchazus ir osetinus (pirmoje dalyje minėta šių regionų institucijų
kontrolė iš Rusijos pusės). Rusijos atsakas į Gruzijos puolimą galėtų būti traktuojamas kaip savigyna, bet Rusija atsakė
neproporcingai, taip pat nepaisė būtinumo principo – tad savigynos šiuo atveju irgi nebūta. Svarbu akcentuoti, kad
konflikto aplinkybėmis gruzinų atakos prieš rusų taikos palaikymo misionierius prilygintina atakai prieš įprastinę
Rusijos bazę užsienio teritorijoje, reiškia, buvo specifiškai skirtos Rusijai, kaip valstybei, tačiau tai nėra pakankama
sąlyga savigynai.

7. Krymo „secesijos“ teisinis vertinimas.

Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos teisiniam vertinimui reikšmingiausi du tarptautinės teisės principai:
grasinimo jėga ir jėgos draudimo principas bei laisvo tautų apsisprendimo principas.
Atsižvelgiant į tai, Krymo pusiasalio aneksija neabejotinai atitinka agresijos akto sampratą
Šiame kontekste reikia pastebėti, kad Rusijos veiksmai Kryme sukėlė diskusijų, ar agresijos aktas gali būti įvykdytas
be reikšmingų karinių susidūrimų ar realaus ginklų panaudojimo.
Kadangi agresija yra sunkus tarptautinės teisės imperatyvios normos pažeidimas, tarptautinei bendruomenei kyla
pareiga nepripažinti Krymo pusiasalio statuso pasikeitimų.

Apibendrinant darytina išvada, kad Rusijos veiksmai aneksuojant Krymo pusiasalį pažeidė jėgos draudimo principą ir
prilygo agresijai bei ginkluotam užpuolimui. Pažymėtina, kad kartu buvo pažeisti ir kiti pamatiniai tarptautinės teisės
principai, įtvirtinti 1945 m. Jungtinių Tautų Chartijoje, 1970 m. Generalinės Asamblėjos deklaracijoje dėl tarptautinės
teisės principų ir 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte, kaip antai nesikišimo į kitos valstybės vidaus reikalus
principas, draudžiantis prievartos metodais kištis į valstybės išimtinei kompetencijai priklausančią vidaus ir išorės
politikos sritį, ir teritorinio vientisumo bei sienų neliečiamybės principai, implikuojantys teritorinių pokyčių, įvykdytų
neteisėtai panaudojus jėgą, neteisėtumą

Gynybinės secesijos sąlygų – nėra. Nepriklausomybės deklaracija Krymo tarptautinės teisės požiūriu – niekinė