TT

Tarptautinė teisė - principai ir normos, susiformavusios Jungtinių Tautų Chartijos pagrindu

ir apimančios pirmiausia draudimą tarptautiniuose santykiuose naudoti
jėgą ir grasinti jėga, tautų laisvo apsisprendimo teisę, pareigą gerbti žmogaus teises ir
pagrindines laisves, taip pat tokias naujas tarptautinės teisės šakas kaip kosmoso teisė,
tarptautinė teisinė gamtos apsauga, tarptautinė vystymosi teisė bei naujas kategorijas -
išimtinė ekonominė zona, jūros dugnas už kontinentinio šelfo ribų ir pan.

Pincipai.
 pacta sunt servanda – sutarčiu laikymosi principas.
 Efektyvumo principas - tarptautinės teisės požiūriu įstatymų leidimo ar kiti valstybės
organai, suformuoti net revoliucijos ar perversmo metu, yra teisėti, jeigu jie
nepriklausomi nuo kitų valstybių ir geba užtikrinti savo išleidžiamų teisės normų
vykdymą.
 Tarptautinės teisės viršenybės tarptautiniuose santykiuose principas

Tarptautinės teisės ypatumai:

 Įstatymų leidimo valdžios nebuvimas. Jungtinės Tautos ir juo labiau kokia nors kita
tarptautinė organizacija įstatymų leidimo funkcijos neturi.
 Centralizuotos vykdomosios valdžios nebuvimas. Joks tarptautinis organas, įskaitant ir
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, neatlieka centralizuoto tarptautinės teisės normų
vykdymo funkcijos. O dėl Saugumo Tarybos, tai nors ji priima privalomus
sprendimus (Chartijos 25 str.), tačiau jos kompetencija yra speciali - tarptautinės
taikos ir saugumo palaikymas (24 str.).
 Bendros privalomos kompetencijos teisminio organo nebuvimas. Tarptautiniuose
santykiuose nėra organo, kuris būtų kompetentingas spręsti visus tarptautinius ginčus
ir nustatyti sankcijas už bet kokį tarptautinės teisės pažeidimą. Nors Tarptautinis
Teisingumo Teismas yra pagrindinis Jungtinių Tautų teisminis organas, jo jurisdikcija
yra fakultatyvi.
 Subjektų ypatybės. Subjektiškumas yra svarbi savybė, nes nuo jos buvimo ar nebuvimo
priklauso, ar tam tikras vienetas turi teisę, ar ne sudaryti sutartį, pateikti ieškinį,
atsakyti už teisės pažeidimą ir pan. Dar 1949 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas
Žalos, patirtos Jungtinių Tautų tarnyboje, byloje (1949) nagrinėdamas klausimą, ar
Jungtinės Tautos yra tarptautinės teisės subjektas, nurodė, kad tarptautinis teisinis
subjektiškumas reiškia gebėjimų turėti tarptautines teises ir pareigas bei gebėjimą
ginti šias teises pareiškiant tarptautinius ieškinius. Kartu Teismas pabrėžė:
„Jei valstybė turi visų tarptautinių teisių ir pareigų visumą, tokio vieneto kaip Organizacija
teisės ir pareigos turi priklausyti nuo jos tikslų ir funkcijų, apibrėžtų jos steigimo
dokumentuose arba išplaukiančių iš jų ir išplėtotų praktikoje“
 Normų laikymosi užtikrinimo ypatybės. Teisei, kaip privalomų elgesio normų sistemai,
būdinga tai, kad prireikus šių normų priverčiama laikytis. Tačiau prievartinis pobūdis
nėra pagrindinė teisės savybė.
 Tarptautinės teisės normų privalomumas. bendras sutikimas laikyti tarptautinės teisės
normas privalomomis yra būtinybė, pagrįsta bendrais visų valstybių ir kitų
tarptautinės teisės subjektų interesais.
Tarptautinės teisės šaltiniai:
Tarptautinės teisės šaltinių sąrašas pateiktas
Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto 38 straipsnyje:
1. Teismas, kurio paskirtis yra spręsti pagal tarptautinę teisę ginčus,
kurie jam yra perduoti, taiko:
a. tarptautines konvencijas, tiek bendrąsias, tiek specialiąsias, nustatančias normas, kurias
aiškiai pripažįsta valstybės - ginčo dalyvės;
b. tarptautinį paprotį, kaip bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymą;
c. bendrus teisės principus, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos;
d. su išlyga, numatyta 59 straipsnio nuostatuose, teismų sprendimus ir įvairių tautų labiausiai
kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną, kaip pagalbinę priemonę teisės normoms
nustatyti.
2. Ši nuostata neatima galimybės Teismui spręsti bylą ex aecuo et bono, jei šalys su tuo
sutinka.
Šiuo straipsniu įtvirtintas tarptautinės teisės šaltinių sąrašas (tarptautinės sutartys,
tarptautiniai papročiai, bendrieji teisės principai, teismų sprendimai ir doktrina)
Taipogi, šaltiniais yra laikomi tarptautinių organizacijų ir valstybių vienašaliai aktai. Šie
šaltiniai nėra apibrėžiami Teismo staute.

Subjektai.
 tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos, tiek universalios (pvz., Jungtinės Tautos),
tiek regioninės (pvz., Europos Taryba).
 tarptautiniai organai, steigiami remiantis tarptautinėmis sutartimis.
 vadinamieji valstybinio pobūdžio vienetai (kitaip - valstybiniai teritoriniai vienetai),
tokie kaip Šventasis Sostas, istorijoje žinomi laisvieji miestai (pvz., Gdanskas,
Triestas). Tarptautinės teisės subjekto statusu naudojasi ir Maltos ordinas.
 Valstybės.
 Tautos, kovojančios dėl savo valstybingumo (nepriklausomybės) ir turinčios organus,
galinčius atstovauti joms santykiuose su kitomis valstybėmis ir tarptautinėmis
organizacijomis. Šias tautas galima apibrėžti kaip valstybes in statu nascendi, t. y.
„gimstančias valstybes"
 Fiziniai asmenys.
 Tautinės mažumos.
 Juridiniai asmenys.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.

Tarptautinės teisės normos turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Nacionalinė teisėtvarka gali reguliuoti bet kokį klausimą, jeigu laikomasi tarptautinės teisės
nustatytų apribojimų.
Monistine nacionalinės teisės sistema vadinama tokia valstybės teisės sistema, kai
tarptautinės teisės normos, pavyzdžiui, sutartys, tiesiogiai taikomos šios valstybės viduje,
pirmiausia teismuose, ir turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus, kaip tai yra, pavyzdžiui,
Prancūzijoje. Dualistinė nacionalinė teisės sistema yra tokia, kai tarptautinės teisės normos
tiesiogiai netaikomos nacionalinėje teisėje, o norint jas taikyti reikia, kad įstatymų leidėjas
kiekvienu konkrečiu atveju, pavyzdžiui, sudarius tarptautinę sutartį, priimtų nacionalinės
teisės aktą, kuriuo remiantis būtų įgyvendinami tarptautiniai valstybės įsipareigojimai.