7 SEMINARAS 2019 10 30

SUTARČIŲ AIŠKINIMAS, SUTARČIŲ TURINYS, SUTARČIŲ VYKDYMAS IR NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS,

SUTARČIŲ PABAIGA

Temos klausimai:

1. Pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės. +

2. Sutarčių vykdymas. Sutarties vykdymo principai. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. +
3. Sutarčių neįvykdymo teisiniai padariniai. +
4. Sutarties vykdymo sustabdymas. Įvykdymo trūkumų pašalinimas. Papildomas terminas sutarčiai įvykdyti. +
5. Palūkanos.
6. Atsakomybę naikinančios sąlygos. Nenugalima jėga. +
7. Sutartinė civilinė atsakomybė. Objektyvus sutarties pažeidimas. +
8. Sutarčių pabaiga. Sutarties nutraukimas. +
9. Restitucija.
10. Sutarties pakeitimas. +
11. Absoliutus ir santykinis sutarties negaliojimas. Dalinis sutarties negaliojimas. +
12. Esminė šalių nelygybė.

Teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (6.193 – 6.228 str.)

Specialioji literatūra:

1. Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga: Prievolių teisė. I dalis.
Vilnius: Justitia, 2003 (251-307 p.).
2. Ambrasienė, Dangutė et al. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004
(155-177 p.).

Aktuali LAT praktika

3K-P-346 Dėl esminio sutarties pažeidimo; dėl teisės vienašališkai nutraukti terminuotos žemės
nuomos sutartį
CK 6.564 straipsnis yra specialioji norma (bet tik palyginus su CK 6.218 straipsniu, o ne 6.497 straipsniu), skirta žemės
terminuotų nuomos sutarčių nutraukimui, vienareikšmiškai ir išsamiai reglamentuojanti žemės nuomos sutarties
nutraukimo prieš terminą galimybę nuomotojui nesikreipiant į teismą, todėl ši norma nagrinėjamo ginčo byloje atveju yra
taikytina. O CK 6.497 straipsnis yra kita specialioji norma, palyginus ją su CK 6.218 straipsniu, tačiau skirta reglamentuoti
kitų nuomos sutarčių (vartojimo nuomos, transporto priemonių nuomos, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros
paslaugas, transporto priemonių nuomos, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, pastatų ir įrenginių
nuomos, įmonės nuomos) nutraukimą prieš terminą nuomotojo reikalavimu. CK 6.497 straipsnio nuostatos šiuo atveju
netaikytinos, priešingu atveju CK 6.497 straipsnio taikymas reikštų įstatymo analogiją to paties įstatymo jau nustatytiems
santykiams (CK 6.564 straipsnis).

Faktinės aplinkybės:

1995 m. lapkričio 15 d. nuomotojas Klaipėdos apskrities viršininko administracija sudarė Valstybinės žemės ne žemės
ūkio veiklai nuomos sutartį Nr. N 21/95-0031 su nuomininku UAB „Baldras“ devyniasdešimt devynerių metų laikotarpiui
suteikiant teisę nuomininkui subnuomoti žemės sklypą nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės sklypo paskirties. 1998 m.
birželio 02 d. UAB „Baldras“ sudarė to paties žemės sklypo subnuomos sutartį su J. Z.. Šalys nustatė subnuomos terminą
iki 2094 m. lapkričio 15 d. ir nurodė žemės panaudojimo pobūdį – gyvenamojo namo statybai. Pagal subnuomos sutarties
11 punktą subnuomininkas įsipareigojo laiku mokėti nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka
apskaičiuotą žemės nuomos mokestį. Šią subnuomos sutartį UAB „Baldras“ nutraukė vienašališkai, nesikreipdamas į
teismą, ir 2002 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą dėl sutarties išregistravimo. UAB „Baldras“
prašymas išregistruoti subnuomos sutartį buvo patenkintas. Byloje kilęs ginčas dėl subnuomos sutarties nutraukimo
teisėtumo.

Dėl vienašališko žemės nuomos (subnuomos) sutarties nutraukimo pagrindo

Sutartinių teisinių santykių stabilumą būtina užtikrinti, kadangi nuo to priklauso sutartinių santykių šalių subjektinių teisių
apsauga, asmenų tikrumas dėl jų teisinio saugumo, teisinės padėties apibrėžtumo. Galiojantys įstatymai bei pačios
sutarties šalių įsipareigojimų vykdymo privalomumas riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį. Net ir
sutarties pažeidimo atveju turi būti dedamos maksimalios pastangos sutarčiai išsaugoti. Iš to matyti, kad, jei sutarties
vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje nurodytų
pagrindų, įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems
pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies
nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda
prasmės po termino praleidimo (t.y. jeigu pats sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas),
nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK
6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti
sutartį joje numatytais atvejais, t.y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus. Pažymėtina, kad CK 6.217
straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties
pažeidimas nėra esminis.

Kai sutartis yra pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties
nutraukimu kaip savigynos priemone. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio
2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio, todėl leidžia kitai
šaliai įrodinėti, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.

Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo
aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju - teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas
atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama
nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir
pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu . Pavyzdžiui,
CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas nurodo, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar
pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Kiekvienu ginčo atveju sutarties
pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo
buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi
to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti
lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento
veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip
pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t.y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant
(tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusioji šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir
sutartyje numatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo
pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų
nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus.
Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos)
nukentėjusiajai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios
šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties
nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų
leidėjo yra įtvirtinta ir laikoma adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties
pažeidimu.

Nagrinėjamoje byloje nurodytais kriterijais teismai turėjo vadovautis patikrindami subnuomotojo nurodomo esminio
sutarties pažeidimo fakto tikrumą, t.y. ieškovo ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, ar atsakovas
(subnuomininkas) nevykdė jam priskiriamos pareigos mokėti nuomos mokestį ir ar pradelstų nuomos mokesčio mokėtinų
sumų dydžiai, neapmokėti laikotarpiai gali būti laikomi esminiu subnuomos sutarties pažeidimu, kaip jį apibūdina CK
6.217 ir 6.564 straipsnių normų dispozicijos. Taip pat turėjo būti surinkti duomenys apie nuomos mokesčio nemokėjimo
atvejus gavėjui - Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šie duomenys analizuotini bendrame sutarties vykdymo, šalių teisių ir
pareigų kontekste. Reikia nustatyti, ar subnuomininkas padarė savo veiksmais nuostolių subnuomotojui, taip pat ar tie
galimi nuostoliai dėl nuomos mokesčio nesumokėjimo tam tikrais laikotarpiais ir jų pavėluotas mokėjimas daro didelę įtaką
žemės ilgalaikės subnuomos sutarties, kurios terminas šalių nustatytas iki 2094 m. lapkričio 15 d., vykdymui, taip pat ar
subnuomininkas yra pajėgus vykdyti sutartį, o pati sutartis galės būti vykdoma tinkamai iki jos termino pasibaigimo. Taigi,
jei žemės nuomotojas (subnuomotojas) vienašaliu sutarties nutraukimo pagrindu remiasi esminio sutarties pažeidimo
kriterijais, nurodytais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje, taip pat specialiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, nurodytais
CK 6.564 straipsnio 1 dalyje, sutarties nutraukimo pagrindai turi būti nustatomi atsižvelgiant į individualias sutarties
ypatybes, šalių elgesį, tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką. Nagrinėjamoje byloje valstybinės žemės
nuomininkui – UAB „Baldras“ (subnuomojusiam šią žemę J. Z.), remiantis CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu
terminuotos nuomos sutarties nutraukimo pagrindu (subnuomininkui ilgiau kaip tris mėnesius nesumokėjus nuomos
mokesčio), teismas, spręsdamas tokios sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, turėjo pirmiausia nustatyti sutartį
pažeidžiančius subnuomininko veiksmus ir įvertinti, ar nustatyti subnuomininko veiksmai leidžia subnuomotujui nesitikėti,
jog subnuomininkas tinkamai įvykdys sutartį ateityje, taip pat ar šioje situacijoje būdamas subnuomotoju kiekvienas
protingas asmuo galėtų pagrįstai prarasti pasitikėjimą subnuomininko gebėjimu vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

CK 6.218 straipsnio 1 dalis reglamentuoja pranešimo apie numatomą sutarties nutraukimą bendrą tvarką, nurodant, kad
CK 6.217 straipsnio numatytais pagrindais apie sutarties nutraukimą vienašališkai (nesikreipiant į teismą), privaloma iš
anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt
dienų. Tokios nuostatos leidžia sutartį pažeidusiai šaliai iš anksto sužinoti nukentėjusiosios šalies poziciją ir išvengti
papildomų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar bus reikalaujama įvykdyti sutartį ir ar pavėluotas
įvykdymas bus priimtas. Nurodytas bendrąsias sutarčių nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančias normas
papildo specialiosios normos, kuriose įvardyti papildomi pagrindai, dėl atskirų sutarčių rūšių paties įstatymo leidėjo
priskirti prie esminių sutarties pažeidimų. Visi šie pagrindai gali būti įrodinėjami visi kartu arba kiekvienas atskirai.
Įrodžius bent vieną iš pagrindų, kitų papildomai įrodinėti nereikia. Prie specialiųjų normų priskirtinas ir CK 6.564
straipsnis, reglamentuojantis terminuotos žemės nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindus, tokios sutarties
nutraukimo tvarką ir terminus. CK 6.564 straipsnio 1 dalis numato terminuotos žemės nuomos sutarties nutraukimą
nuomotojo iniciatyva, suteikiant šiame straipsnyje numatytiems pagrindams esminio sutarties pažeidimo reikšmę. To
paties straipsnio 2 dalis reglamentuoja specialią (palyginti su CK 6.218 straipsnio 1 dalimi) žemės nuomos sutarties
nuomotojo reikalavimu nutraukimo tvarką ir terminus, esant esminiams sutarties pažeidimams, nurodytiems CK 6.564
straipsnio 1 dalyje, atvejais. CK 6.564 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad apie žemės nuomos sutarties nutraukimą
nuomotojas privalo raštu pranešti žemės ūkio paskirties žemės nuomininkams ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, o kai
nuomojama kitos paskirties žemė,- ne vėliau kaip prieš du mėnesius. Žemės subnuomos sutartis yra sudaroma laikantis
žemės nuomos sutarčiai nustatytų reikalavimų (CK 6.553 straipsnio 3 dalis), taigi jos nutraukimui taikytinos tos pačios
sąlygos ir taisyklės, kaip ir žemės nuomos sutarties nutraukimui.

Dėl nuomotojo (subnuomotojo) teisės vienašališkai nutraukti terminuotą žemės nuomos (subnuomos) sutartį neteismine
tvarka:

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas vienašališkai nutraukė žemės subnuomos sutartį, nurodydamas CK 6.564 straipsnio
1 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą – jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje
nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino pabaigos šio mokesčio nesumoka.

Klaipėdos apygardos teismas, nurodydamas, kad terminuota žemės nuomos (subnuomos) sutartis galėjo būti nutraukta
tik teismine tvarka, vadovavosi CK 6.497 straipsnio nuostatomis, tačiau tai, kasacinio teismo vertinimu, nėra pagrįsta
išvada, nes prieštarauja kitoms CK normoms, kurios turi būti taikomos sistemiškai ir aiškinamos kartu su minėtąja.

Sutarties sudarymo laisvės principas ir sutarties sąlygų turinys, priklausantis nuo sutarties šalių susitarimo, kuris yra jų
bendrai suderintos valios išraiška, leidžia šalims sukurti, pakeisti bei nutraukti civilinius teisinius santykius (CK 6.154 ir
6.156 straipsniai). Bendrosios sutarčių pabaigą reguliuojančios civilinės teisės normos leidžia tik įstatymuose ar sutartyje
nustatytais atvejais sutartį nutraukti vienašališkai, t.y. nesikreipiant į teismą (CK 6.217 – 6.220 straipsniai). Taigi
dispozityviškumo principas privatiniuose santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva
nesikreipiant į teismą vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu realiai
atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje numatytos aplinkybės. Antra vertus, CK 6.217
straipsnio 4 dalis numato, kad kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo
tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė
numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), nebent įstatymas įsakmiai nurodytų specialią išimtį, jog tam tikros
sutartys turi būti vienašališkai nutraukiamos tik teismine tvarka. Kiekviena terminuotos nuomos sutarties šalis gali remtis
aplinkybėmis, sudarančiomis nuomos sutarties nutraukimo pagrindą, ir dėl tokių aplinkybių suinteresuota nuomos
sutarties nutraukimu šalis gali įgyvendinti jai suteiktą teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą. Tokią sutarties
šalies galimybę nutraukti sutartį vienašališkai lemia įstatymo leidėjo pripažinimas nukentėjusiajai šaliai galimybės
operatyviai ginti savo pažeistas teises. Operatyvus sutarties nutraukimo būdas nuomotojui nesikreipiant į teismą yra
prevencinė priemonė tam, kad nuomininkas (subnuomininkas) tinkamai vykdytų sutartį, kitokiu atveju, kai sutartį
netinkamai vykdo nuomininkas (subnuomininkas), – jis prisiima riziką dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir jam tenkančių
nepalankių padarinių – teisės naudotis išsinuomotu daiktu praradimu bei prievole atlyginti nuomotojo tais atvejais patirtus
nuostolius. Nagrinėjamoje byloje ginčo santykiams taikytinas CK Šeštosios knygos XXIX skyrius, reglamentuojantis
žemės nuomos santykius, nenumato žemės sklypo nuomotojui absoliutaus draudimo neteismine tvarka nutraukti sutartį,
taigi dėl žemės nuomos (subnuomos) sutarties įstatyme nėra specialaus imperatyvinio pobūdžio apribojimo nuomotojui
nutraukti nuomos sutartį prieš terminą vienašališkai, nesikreipiant į teismą, jei tik atsiranda sutarties nutraukimo pagrindas
– esminis sutarties pažeidimas. Be to, tokiam nuomotojo pažeistų teisių operatyvaus gynimo ribojimui nėra objektyvios
būtinybės, nes tuo žemės nuomos sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra yra išlaikoma, o nuomotojui
piktnaudžiaujant tokia jam suteikta vienašališko sutarties nutraukimo teise nuomininkas (subnuomininkas) turi teisę
reikalauti pripažinti nuomotojo (subnuomotojo) veiksmus neteisėtais ir atlyginti nuostolius, tokiu būdu gali būti atkuriamas
nutrauktos sutarties galiojimas.

3K-3-296/2006 Dėl CK 6.204 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo
Faktinės aplinkybės:

Šalys sudarė negyvenamųjų patalpų ilgalaikę nuomos sutartį aštuonerių metų terminui. Ieškovė įvykdė CK 6.223
straipsnio 3 dalyje keliamus reikalavimus, ieškinį dėl sutarties pakeitimo pareiškė po to, kai kita šalis atsisakė pakeisti
sutartį. Sutartis sudaryta ir nuomos mokesčio dydis nustatytas kai teisės aktais bazinė valiuta buvo nustatyta JAV
doleriais. Nuomos mokestis nustatytas valstybine valiuta litais, esant lito ir JAV dolerio santykiui 4:1. Nuo ginčo sutarties
sudarymo praėjo pakankamas laiko tarpas, valstybinė valiuta teisės aktais susieta ne su JAV doleriu, bet su euru.
Sutarties vykdymo metu pasikeitė aplinkybės, turinčios esminę reikšmę jos vykdymui, nuomotoja neprisiėmė prievolės
pasikeitus aplinkybėms vykdyti sutartį ankstesnėmis sąlygomis.

Dėl CK 6.223 straipsnyje nustatytų sutarties pakeitimo sąlygų:

Sutarties laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytoje sutartyje sulygtas sąlygas.
Šalims nepavykus susitarti, sutartis gali būti pakeista teismo tvarka. CK 6.223 straipsnyje reglamentuojamos sutarties
pakeitimo sąlygos ir tvarka. Nurodyto straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad sutartis gali būti pakeista sutarties ar
įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad įstatymas nenustato baigtinio sutarties pakeitimo atvejų sąrašo. Specialūs
sutarties pakeitimo atvejai yra nustatyti kituose CK straipsniuose. Pagrindą sutarčiai pakeisti konstatuoja ginčą
nagrinėjantis teismas, įvertinęs konkrečios bylos faktines aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė
pasinaudojo ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, ir laikė, jog ji atliko CK 6.233 straipsnio 3 dalyje [INFOLEX pastaba.
Atsižvelgiant į šiame procesiniame dokumente keliamus teisės klausimus - CK 6.223 straipsnio 3 dalyje] keliamus
reikalavimus, nes ieškinį dėl sutarties pakeitimo pareiškė po to, kai kita šalis atsisakė pakeisti sutartį. Tokią teismų išvadą
patvirtina bylos duomenys. CK 6.223 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo
nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai
atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl
sutarties pakeitimo. Teismų nustatyta, kad šalys dėl sutarties sąlygų pakeitimo nesusitarė, šalims susitarti ir sudaryti
taikos sutartį buvo pasiūlyta ir teisminio nagrinėjimo metu, tačiau šalys nesutiko daryti viena kitai išlygų ir sutartį keisti.
Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad CK 6.223 straipsnio 3 dalis garantuoja sutarties šalies teisę pirmiausia
įvertinti priešingos šalies pateiktus siūlymus dėl keistinų sutarties nuostatų ir pateikti savo nuomonę, sutikimo bei
nesutikimo argumentus. Ši nuostata gali būti įgyvendinta, kai šalims pavyksta susitarti, nepavykus susitarti, sutartis gali
būti pakeista teismo tvarka.

Dėl sutarties sąlygų pakeitimo:

Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad įstatyme – CK 6.223 straipsnio 2 dalyje – nustatytos sąlygos keisti sutartį, tai
po sutarties sudarymo pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės jos vykdymui. CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodomi
keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa
sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų
pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo
principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai
numatyti, kad tos aplinkybės gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Šalis
negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado dėl jos kaltės arba kuriomis ji galėjo užkirsti kelią.

Dėl CK 6.228 straipsnio taikymo:

Šalys gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga
nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad
Sutarties 6 straipsnio 3 dalies sąlyga, numatanti 30 000 Lt baudą nuomotojui prieš terminą nutraukus sutartį, rodo šalių
prievolių neatitikimą, viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelį pranašumą. Sprendžiant, ar šalių nelygybė yra
esminė, būtina atsižvelgti į daugelį faktinių aplinkybių: sutarties rūšį, tikslą, šalių patirtį versle ir pan. Tai yra fakto
klausimai, kuriuos nustatė pirmosios instancijos teismas, išsamesnė faktų analizė, taikant minėtą teisės normą, atlikta
apeliacinės instancijos teismo. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.228 straipsnio taikymo nepaneigia teismų padarytų
išvadų.

Dėl kitų sutarties sąlygų pakeitimo:

Sąlyga dėl patalpų įkeitimo bankui pasikeitė, nuomojamų patalpų įkeitimas yra panaikintas, todėl teismai patenkino
ieškovės reikalavimą dėl Sutarties 1 straipsnio 3 dalies pakeitimo. Teismų išvada, kad toks sąlygų pasikeitimas
nepažeidžia atsakovo teisių ir jo teisėtų interesų, neprieštarauja įstatymui ir atitinka CK 6.495 straipsnio reikalavimus,
laikytina pagrįsta, kaip ir išvada, kad Sutarties 4 straipsnio papildymas 8 ir 9 punktais, nepažeidžia šalių interesų, nes jų
nuostatos atitinka įstatymų reikalavimus (CK 6.492, 6.489, 6.500 straipsniai). Remiantis įstatymu (CK 6.487 ir 6.477
straipsniais) teismai konstatavo, kad nuomos sutartis yra atlygintinė, nuomininkui tenka pareiga mokėti sulygtą nuomos
mokestį, todėl sutarties sąlyga, jog nuomininkas nuomos sutarties nemoka paskutinius du mėnesius, panaikinta. Padaryta
išvada, kad aptariami sutarties pakeitimai tiesiogiai ją vykdant įtakos neturi, bet koreguojant bei keičiant esmines sutarties
sąlygas pagrįstai pakeistos kai kurios sutarties nuostatos, jų atitiktis įstatymui, laikytina pagrįsta, neprieštaraujančia CK
6.223 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

3K-3-406/2008 Dėl šalių veiksmų (neveikimo) vertintintinumo bendradarbiavimo (kooperavimosi)

principo laikymosi kontekste
Faktinės aplinkybės:

Šalys 2006 m. rugsėjo 27 d. sudarė dvi burokėlių nuėmimo sutartis. Kasaciniame skunde keliami vienos sutarties – Nr.
20060927/03 (toliau – Sutartis), kuria ieškovas įsipareigojo nuimti burokėlius 7,01 ha plote, o atsakovas – už atliktą darbą
sumokėti pinigus, aiškinimo ir vykdymo klausimai. Konkrečios sutarties aiškinimas yra fakto klausimai, tačiau klausimas,
ar apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė sutarties aiškinimo principus ir taisykles, laikytinas teisės klausimu, dėl
kurio kasacinis teismas turi pasisakyti. Šiai bylai esminę reikšmę turi Sutarties dalykas. Sutarties 1 punkte nurodyta, kad
ieškovas nuima burokėlius 7,01 ha plote, o atsakovas už atliktus darbus ieškovui sumoka. Ieškovas teigia, kad atsakovas
iki burokėlių nuėmimo turėjo nupjauti žolę ir burokėlių lapus, o atsakovas teigia priešingai – burokėlių nuėmimas apima ir
nurodytų paruošiamųjų darbų atlikimą. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Sutarties dalyką, padarė išvadą, kad
Sutartyje nenumačius papildomos sąlygos dėl paruošiamųjų darbų atlikimo ieškovo pretenzijos dėl jų yra nepagrįstos. Tuo
tarpu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šią pareigą turėjo atsakovas. Nesant Sutartyje susitarimo dėl to,
kas atliks papildomus darbus, apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą padarė nesant pakankamų įrodymų.

Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus,
atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties
sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos
taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, o vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra
prievolės šalių bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnis). CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos sutartį,
šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius,
jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie
atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu. Šalių nurodomas aplinkybes ir jų įrodytus faktus teismas turi
teisiškai įvertinti, pritaikydamas jiems atitinkamą teisės normą. Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas
svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems
neaiškumams pašalinti, nustatant, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra, ir kt.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas. Pagal šio straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis
ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai
neprieštarauja įstatymams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys buvo sudariusios rangos sutartį. Šis
teismas, remdamasis CK 6.38 straipsnio 3 dalimi, kuriame nustatyta, kad šalys savo pareigas turi atlikti kuo ekonomiškiau
ir vykdant prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis), konstatavo, kad ieškovas nevykdė šios
pareigos. Analogiška norma yra ir CK 6.200 straipsnyje, nustatančiame sutarties vykdymo principus. Taigi šalių
bendradarbiavimas ir kooperavimasis vykdant sutartį yra principas ir jo šalys privalo laikytis.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepakankamo šalių bendradarbiavimo yra reikšminga, nes šalys susitarė dėl
žemės ūkio produkcijos nuėmimo rudens laikotarpiu. Ieškovas augina žemės ūkio produktus, o atsakovas užsiima jų
nuėmimu, todėl Sutarties šalims turėjo būti aišku, kad, esant Sutarties 3 punkte nustatytam terminui, darbai turi būti
pradėti ne vėliau kaip 2006 m. spalio 6 d., pasikeitus oro sąlygoms, burokėlių nuėmimas gali būti apsunkintas arba dėl oro
sąlygų gali tapti net nebeįmanomas ar atsirasti žala. Taigi šioje situacijoje šalių bendradarbiavimas (domėjimasis galimybe
laiku nuimti burokėlius, keitimasis informacija, reikšminga atlikti darbus, iš Sutarties kylantiems neaiškumams pašalinti, ir
kt.) buvo ir ieškovo pareiga. Šios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Sutartyse, kurios buvo sudarytos su
atsakovu, numatyta tik darbų pradžia, ir tai leidžia ieškovui piktnaudžiauti savo teise atlikti darbus jam patogiu pagal
situaciją laiku, o kilus ginčui manipuliuoti šia aplinkybe sau palankesne linkme, kai tuo tarpu pagal CK 6.652 straipsnio 1
dalį darbų pabaiga turėjo būti nustatyta. Minėta, kad šalių sutartų žemės ūkio darbų pabaigą gali koreguoti ir rudens orai.
CK 6.652 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita, rangovas atsako
ir už darbų pradžios ar pabaigos termino, ir už tarpinių terminų pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas,
konstatuodamas, kad apie tai, jog nupjautos žolės, ieškovas buvo informuotas tik 2006 m. spalio 30 d., į įstatyme įtvirtinto
bendradarbiavimo ir kooperavimosi principo laikymąsi neatsižvelgė. Taigi išdėstyti pirmosios instancijos teismo motyvai
nepaneigti, tačiau padarytos priešingos išvados. Iš naujo nagrinėjant bylą šalių veiksmai (neveikimas) vertintini
bendradarbiavimo (kooperavimosi) principo laikymosi kontekste ir svarstytina, ar dėl laiku neatliktų darbų nėra abiejų šalių
kaltės. Esant pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien
formaliu požiūriu, kad atsakovas neatliko paruošiamųjų darbų ir laiku nepranešė ieškovui apie jų atlikimą, neatsižvelgė į
tai, ar visiškas priešieškinio atmetimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus.

3K-3-22/2009 Dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygų, apibrėžiančių sutarties galiojimą
laiko atžvilgiu (terminą), teisinės reikšmės ir aiškinimo
Terminą nustatančios nuomos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taikant bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles,
įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant
sutarties turinį prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, aiškinant sutartį nepakanka
remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su
konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir
visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti,
tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims
protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtinausią
pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius. Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties
aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių
bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (sutarties sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine
teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos
aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis
sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo išvada dėl sutarties
sąlygų tikrojo turinio visais atvejais turi būti motyvuota ir pagrįsta įstatyminių sutarties aiškinimo kriterijų taikymu.
Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį
yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Siurprizinis, priešingas
įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatyminėmis sutarčių
aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1995 m. sausio 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto apskaitos
skyriaus ir E. Stankevičiaus ūkinės-komercinės zoofirmos ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarytos negyvenamųjų patalpų
nuomos sutarties sąlygos, nustatančios sutarties terminą, aiškinimo ir teisinių pasekmių. Ginčo sutarties 3 punkte
nurodyta, kad ,,nuomojimo terminas nustatomas nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d., bet ne ilgiau kaip iki
patalpų (pastato) įtraukimo į privatizavimo programą“. Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad aptariama sutarties termino sąlyga reiškia, jog sutarties galiojimas baigiasi sukakus nurodytai kalendorinei
datai – 1998 m. liepos 1 d., tačiau sutartis gali pasibaigti ir anksčiau, jeigu atsiranda termino išlygoje aptarta aplinkybė –
nuomos objektu esantis turtas įtraukiamas į privatizavimo programą. Tokį termino sąlygos turinį patvirtina gramatinis jos
aiškinimas ir teismų analizuotos nuomos sutarties sąlygų kontekstas: nuomojamų patalpų įtraukimas į privatizavimo
programą šalių yra sulygtas kaip vienas iš sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindų.

Terminas civiliniuose teisiniuose santykiuose reiškia laiko tarpą, su kuriuo įstatymas sieja tam tikrų civilinių teisinių
pasekmių buvimą. Pagal CK 1.117 straipsnio 1, 2 dalies normas įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas
terminas gali būti apibrėžiamas trejopai: kalendorine data, laiko tarpu, skaičiuojamu metais, mėnesiais, savaitėmis,
dienomis ar valandomis, taip pat nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti. Termino nustatymas užtikrina teisinį
apibrėžtumą, teisinių santykių teisinės padėties aiškumą laiko atžvilgiu bei teisinių santykių stabilumą. Iš termino, kaip
civilinio teisinio instituto, esmės išplaukia, kad jis negali būti apibrėžiamas įvykiu, kuris nėra neišvengiamas (gali įvykti
arba neįvykti iš viso), nes tokiu būdu neapibrėžiamas termino, kaip laiko tarpo, pabaigos momentas. Sutarties galiojimo
susiejimas su įvykiu, kuris gali įvykti arba neįvykti, iš esmės reiškia, kad nustatoma naikinamoji sutarties sąlyga
(CK 1.66 straipsnio 3 dalis), sutarties terminas tokiu susitarimu nenustatomas.

3K-3-148/2010 Dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių

Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, jos pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti
aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę,
tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas
reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų
nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys vartotų tikslius teisinius
terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas, tampa
aktualus teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti
tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi
siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie
formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių
sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba.

Dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo:

Vertinant atsakovo padarytą sutarties pažeidimą, atsižvelgtina ir į byloje esantį šalių 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesių
susirašinėjimą, kurį teisėjų kolegija vertina kaip CK 6.209 straipsnyje reglamentuotą papildomo termino sutarčiai įvykdyti
nustatymą. Toks terminas nustatomas siekiant išsaugoti sutartį ir suteikti pažeidusiai šaliai galimybę ją įvykdyti. Tai, kad
kasatorius suteikė atsakovui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, reiškia, jog atsakovo padaryto sutarties
pažeidimo kasatorius nevertino kaip esminio (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys, 6.980 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs šalių 2008 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesių
susirašinėjimo, padarė nepagrįstą išvadą dėl sutarties esminio pažeidimo buvimo ir netinkamai taikė CK 6.217 straipsnio
1, 2 dalis, 6.980 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Byloje nustatyta, kad, kasatoriui kreipusis dėl papildomo termino sutarčiai
įvykdyti, ši įvykdyta nebuvo, be to, atsakovas nenurodo, kada ir kaip ruošiasi ją įvykdyti, taigi kasatorius įgijo teisę sutartį
nutraukti CK 6.209 straipsnio 3 dalyje ir 6.217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad
kasatoriaus reikalavimas dėl atsakovui perduotų pinigų grąžinimo, o ne žemės sklypų jam perdavimo, vertintinas kaip jo
valios pasitraukti iš sutartinių santykių, t. y. nutraukti sutartį, išraiška. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl šalių sutarties nutraukimo, nors nurodė netinkamą nutraukimo pagrindą, ir
tinkamai taikė CK 6.222 straipsnį, priteisdamas kasatoriui jo reikalaujamą pinigų sumą kaip restituciją nutraukus sutartį bei
atmesdamas reikalavimą dėl palūkanų pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.872 straipsnio 1 dalį, nes byloje nustatytos
visos tokiam sprendimui priimti reikalingos kasatoriaus ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės; o apeliacinės instancijos
teismas, panaikinęs pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria iš atsakovo kasatoriui priteista 126 840,15 Lt bei
procesinės palūkanos, ir šią ieškinio dalį atmetęs, pažeidė teismo pareigą nustatyti ir pritaikyti ieškinio faktinį pagrindą bei
dalyką atitinkantį ieškovo teisių gynimo būdą, neužtikrino kasatoriui veiksmingo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teismą įgyvendinimo, pažeidė CPK 7 straipsnyje įtvirtintus
teismo proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus.

3K-3-268/2012 Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių (force majeure) įtakos sutartinių prievolių
nevykdymui
Byloje kilo ginčas dėl ekonominės krizės pripažinimo nenugalima jėga (force majeure) CK 6.212 straipsnio prasme ir šios
aplinkybės įtakos sutartinių prievolių vykdymui.

Force majeure institutas įtvirtintas CK šeštosios knygos XVII skyriuje „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“, CK 212
straipsnyje. Šio instituto vieta CK normų sistemoje svarbi aiškinant jo turinį. Force majeure teisinė reikšmė sutartinių
prievolių nevykdymo atveju įvardyta CK 212 straipsnio 1 dalyje: šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties
nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje
teisės normoje vartojamas atsakomybės už sutarties nevykdymą terminas savo turiniu yra platesnis už CK šeštosios
knygos XXII skyriaus normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, vartojamą sutartinės atsakomybės terminą (CK
6.256 straipsnis). Force majeure instituto (CK 6.212 straipsnis) nuostatos į CK yra inkorporuotos UNIDROIT principų 7.1.7
straipsnio pagrindu, todėl jas aiškinant atsižvelgtina ir į UNIDROIT principų formuluotes. UNIDROIT principų 7.1.7
straipsnyje vartojama ne sutarties šalies atleidimo nuo atsakomybės, o sutarties nevykdymo pateisinimo, šalies
atleidimo nuo nevykdymo padarinių formuluotė (angl. ,,non–performance by a party is excused‘‘, pranc. „est exonéré
des conséquences de son inexécution“). Taigi, nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties
nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti
įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė
civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties
šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą.

Force majeure efektas sutartinių prievolių nevykdymo padariniams neabsoliutus: CK 6.212 straipsnio 4 dalyje
įtvirtinta force majeure efekto išimtis – šio straipsnio nuostatos neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį arba
sustabdyti jos įvykdymą, arba reikalauti sumokėti palūkanas.

Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių konstatavimo prielaidų

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos egzistuojant force majeure
aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos):

1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažįstamos nenugalima jėga.

Kasatorius nenugalimos jėgos faktą grindžia iš esmės vienu argumentu – visuotinai žinoma aplinkybe pripažinta
ekonominės krizės situacija. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia kasatoriaus pozicija ydinga. Aukščiausiojo Teismo
praktikoje iš tiesų yra pasisakyta, kad pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios
nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau kartu pažymėtina, kad nei įstatyme įtvirtintas
reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės
situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir
sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos
sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties
šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu. Tai inter alia reiškia ir tai, kad
nenugalimos jėgos aplinkybe galėtų būti pripažinta ne ekonominės krizės situacija per se, o tam tikros
konkrečios krizės aplinkybės, susijusios su sutarties šalies veikla, objektyviai darančios sutarties vykdymą
negalimą.

Nagrinėjamu atveju teismų konstatuota, kad kasatorius neįrodė, jog dėl susidariusių aplinkybių jis objektyviai negalėjo
vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovui; be kita ko, nustatyta ir tai, kad kasatoriaus įmonė vykdė ūkinę veiklą, turėjo
lėšų už parduotą turtą, tačiau jas panaudojo ne sutarties su atsakovu vykdymui, o naujoms investicijoms.

3K-7-306/2012 Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir kreditoriaus teisės vienašališkai nutraukti

sutartį prieš terminą sutartyje numatytais pagrindais
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje
numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga
vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių
nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties
privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks
sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties
šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja
teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose,
tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie:

 teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra,

 sustabdyti priešpriešinį vykdymą,
 reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų,
 reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai
įvykdyti, kt.

Specialūs kreditoriaus teisių gynimo būdai, minėta, nustatyti atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose teisės normose.
Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia
pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Pavyzdžiui, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius,
atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybų (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Sutarties nutraukimo, esant jos
neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Civiliniame kodekse patvirtina
tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia,
kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima
ratio priemonę. Vienas sutarties išsaugojimų būdų yra sutarties pakeitimas, kurio bendrosios nuostatos
reglamentuojamos CK 6.223 straipsnyje. Sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu arba vienos šalies prašymu teismine
tvarka. Kai šalys savo susitarimu (gera valia) nesusitaria dėl esamos sudarytos sutarties pakeitimo, suinteresuota
sutarties pakeitimu šalis turi teisę, jos manymu, ginčijamos sutarties sąlygų pažeidžiamas savo teises ginti pateikdama
ieškinį teisme ir prašydama pakeisti susiformavusį teisinį santykį (CK 1.138 straipsnio 5 punktas). Vienašalis sutarties
pakeitimas reiškia intervenciją į sutartinius santykius, todėl ši įstatyme įtvirtinta vienos šalies teisė turi būti įgyvendinama
laikantis teisės normose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant
kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties
šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia
kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų
pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko
sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje.
Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties
nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti
sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali
vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu
tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje
nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį
joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami
kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius
požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška.

Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi
būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo
padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas
skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties
atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis
priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo)
nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams
(CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157
straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl sutarties pažeidimo fakto bei šio pažeidimo kvalifikavimo esminiu nėra. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir
laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Byloje nustatyta, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkte numatyta banko
teisė nutraukti vienašališkai sutartį prieš 15 dienų įspėjus Kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu Kredito gavėjas padaro
esminių Sutarties pažeidimų. Tokiais pažeidimais laikomi Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1–4.8 punktuose nustatytų
kredito gavėjų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, o būtent pagal 4.1 punktą ieškovas įsipareigojo
vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir grąžinti kreditą bei sumokėti palūkanas pagal grafiką, tačiau ieškovas šią pareigą
pažeidė.

Kai termino praleidimas prievolėje turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei
6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį
vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie
nutraukimą terminus, taip pat papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą, paskirtis yra išlaikyti tarp šalių
susiklosčiusius santykius, kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus
kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą.

Kasatorius teigia, kad kreditorius negalėjo vienašališkai nutraukdamas sutartį remtis sutarties pažeidimo faktu, kuris
pasireiškė piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu ir netinkamu prievolės įvykdymu (piniginė prievolė buvo
vykdoma pavėluotai ir ne visa apimtimi), nes teise vienašališkai nutraukti sutartį joje nurodytais pagrindais galima
pasinaudoti esant normalioms, įprastinėms sutarčių įvykdymo sąlygoms. Pasikeitus sutarčių įvykdymo aplinkybėms, toks
vienašališkas sutarties nutraukimas, kasatoriaus nuomone, pripažintinas neteisėtu, nes sutartis buvo nevykdoma ne dėl
skolininko kaltės, o dėl iš esmės pasikeitusių sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybių. Kasacinis teismas,
formuodamas sutarčių teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, ne kartą pažymėjo, kad sutarties keitimo ar sutarties
nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti (favor contractus) ir
leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos
vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato .
Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali
kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė
sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių
prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal
būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties
nutraukimą. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma
turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto
sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio
nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Pažymėtina, kad,
konstatavus, jog sutartis nutrauktina, teismo sprendime nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be kaltės (CK
6.204 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ar su kalte (CK 6.217 straipsnis). Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar
pasikeitusiomis aplinkybėmis nebuvo galima jos išsaugoti, pažeistų favor contractus principą.

Nesant pareikšto reikalavimo pakeisti sutartį ginčijant sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas negali ex officio
spręsti šių dviejų teisių gynimo būdų konkurencijos klausimo.

Be kita ko, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį atitiko
proporcingumo principą, nes atsižvelta į santykių pobūdį – tai, kad šie santykiai kilę iš verslo trumpalaikio kredito sutarties,
kurios galutinio įvykdymo terminas – 2012 m. gruodžio 12 d., o sutarties pažeidimai, prasidėję 2008 m. vasario 27 d.,
įvertinus visą sutarties terminą, truko gana ilgą laikotarpį.

Dėl sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms

Nagrinėjamoje byloje ieškovas (kasatorius) buvo pareiškęs ieškinį dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204
straipsnio pagrindu, tačiau po ieškinio patikslinimo šio reikalavimo atsisakė. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai,
kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog kreditorius negali nutraukti vienašališkai sutartį joje numatytu pagrindu, kai
skolininkas pareiškė prašymą kreditoriui pakeisti sutartį dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms
(derybų stadijoje), o apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, vienai šaliai nutraukus sutartį, kita šalis praranda teisę
reikšti reikalavimą keisti sutartį, pasisako dėl šių sutarties šalių pasirinktų gynimosi būdų santykio ir taikymo sąlygų.

Sutartis, įpareigojanti atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi būti suprantama kaip sutartis, turinti sąlygą, jog
sutarties vykdymo aplinkybės išliks tos pačios. Ši sutarčių teisės maksima, kilusi iš Romėnų teisės, reikšminga ir
šiuolaikinėje sutarčių teisėje, nes sudaro prielaidas numatyti sutarčių pakeitimo pagrindus ir tvarką ar atsisakymą nuo
sutarties, jeigu neliko ekonominio ar kitokio intereso pasikeitus aplinkybėms išsaugoti sutartinius santykius. CK 6.204
straipsnyje įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės
pasikeičia, analogiškos neprivalomų tarptautinių sutarčių teisės principų turiniui (UNIDROIT Principų 6.2.1, 6.2.2, 6.2.3
straipsniai). CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai
sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Nurodytas reglamentavimas patvirtina bendrąjį principą, kad CK
6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti
prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, atsiradusių ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis
atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Jeigu sutarties išsaugojimas
nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas
nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą.

Esminis šio instituto reguliavimo principas įtvirtintas CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalyse, būtent sutarties vykdymo
pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti
įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka.
Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant
pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių
prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo . CK
6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri
iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl
sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Procesiniu požiūriu šioje
teisės normoje nustatytas privalomas ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorius pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK
6.200 straipsnio 2 dalyje, nes, skolininkui penkis kartus prašant derėtis dėl sutarties sąlygų keitimo, jis atsiliepė tik
formaliu pasiūlymu ir, palikdamas visą pasikeitusių aplinkybių atsiradimo riziką skolininkui, sutartį nutraukė. Išplėstinė
teisėjų kolegija pažymi, kad šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai
prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita
šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis
operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai. Nors CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nenustatyta,
koks turi būti protingas terminas šalims susitarti, kolegija pažymi, kad šis terminas priklauso nuo sutarties pobūdžio,
sutarties šalies galimybių vykdyti sutartį nepakeistomis sąlygomis ir kita. Tokiais atvejais gali būti taikomos ir bendrosios
sutarčių pakeitimo nuostatos, nustatytos CK 6.223 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. ieškinį dėl sutarties pakeitimo
galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti arba jei per 30 dienų negautas atsakymas į pasiūlymą
pakeisti sutartį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

Kaip minėta, kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar
netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties
nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas. Nagrinėjamoje byloje kreditorius taikė savo
sutartyje numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje nurodytu pagrindu. Kolegija
pažymi, kad ta aplinkybė, jog viena sutarties šalis pasiūlė kitai šaliai keisti sutartį, netrukdo pasiūlymą gavusiai sutarties
šaliai ginti savo pažeistas teises visais teisių gynimo būdais, jeigu pasiūlymą keisti sutartį pateikusi šalis sutarties nevykdo
ar vykdo ją netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sutartis buvo nevykdoma dėl pasikeitusių aplinkybių,
todėl kreditorius turėjo į tai atsižvelgti ir netaikyti kraštutinės priemonės – sutarties nutraukimo, tačiau kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad kasatorius keitė savo ieškinio reikalavimus byloje ir reikalavimo pakeisti sutartį CK 6.204 straipsnio
pagrindu byloje neliko, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad sutartis turėjo būti pakeista, o ne
nutraukta, neatitinka pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo.

3K-3-243/2014 Dėl kreditavimo starties kvalifikavimo kaip vartojimo; dėl vienašalio sutarties
nutraukimo teisėtumo
Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai
požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo;
antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo
asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis
asmuo, veikiantis verslo tikslais). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina
identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia
viena iš sutarties šalių – vartotojas. Sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, neturi reikšmės, kaip
sutarties šalys įvardijo sutartį, ar sutarties tekste vartojamas terminas „vartojimo“. Konkrečios sutarties pripažinimą
vartojimo sutartimi lemia jos atitiktis pirmiau nurodytiems požymiams, o ne sutarties šalių valia, laikyti ją tokia ar ne.
Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė, kad banko kreditavimo sutartyje nurodyta, jog kreditas suteiktas vartojimo poreikiams
tenkinti, nesudaro pagrindo išvadai, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo. Bankų praktikoje žinomos vartojimo kredito,
būsto kredito ir kitų kredito rūšių sutartys. Kredito paskirčiai ar rūšiai apibūdinti skirtas „vartojimo“ terminas
nenulemia sudarytos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi. Šio termino pavartojimas kreditui apibūdinti turi būti
įvertintas kartu su kitais duomenimis, sprendžiant, ar sutartis atitinka pirmiau nurodytus vartojimo sutarties požymius ir tik
šiuos požymius atitinkanti sutartis gali būti kvalifikuota kaip vartojimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatę, jog kreditas ieškovams buvo suteiktas ne jų vartojimo poreikiams
tenkinti, o konkretiems žemės sklypams ir kavinei pirkti, kad ieškovai ieškinyje nurodė, jog žemės sklypai buvo įsigyti
siekiant vykdyti komercinę veiklą, ir šios sutarties nepripažindami vartojimo, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo
praktikos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog
kreditavimo sutartis turėjo būti pripažinta vartojimo vien dėl to, kad sutartyje nurodyta, jog kreditas ieškovams suteiktas
vartojimo poreikiams tenkinti, neatitinka nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių kvalifikavimo vartojimo
sutartimis.

Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo:

Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje: sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam
jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties
pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio
2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą
neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta
konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5
dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra
esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius
požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo
išraiška (CK 6.156 straipsnis).

Vis dėlto sutarties nutraukimas yra kraštutinė – ultima ratio – priemonė, kuriai taikyti nepakanka vien formalaus pagrindo.
Favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti
civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl
nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų
pusiausvyrą. Šių veiksnių svarba kartu nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės
sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies
iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių
sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio
ir vadovautis teisės normomis.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalys buvo sutarusios, jog sutarties nutraukimo pagrindas yra atvejis,
kai kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir (arba) priskaičiuotų
palūkanų ilgiau kaip dešimt dienų ir kredito gavėjas nesumoka įsiskolinimo (palūkanų) per papildomai nustatytą
dešimties dienų terminą. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK
6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu
atveju nėra pagrindo vertinti ir to, ar šios sutarties nuostatos atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), nes
teismai nustatė, kad atsakovas 2009 m. sausio 30 d. informavo ieškovą apie laiku nesumokėtą 2386,70 euro palūkanų
įmoką, 2009 m. vasario 17 d. reikalavimu mokėti skolą informavo apie 4810,70 euro įsiskolinimą bei įspėjo, kad,
nesumokėjus įsiskolinimo iki 2009 m. kovo 19 d., bus priimtas sprendimas dėl vienašališko kreditavimo sutarties
nutraukimo. 2009 m. kovo 19 d. pakartotiniu reikalavimu mokėti skolą atsakovas informavo ieškovą apie 7034,07 euro
įsiskolinimą bei pakartotinai įspėjo apeliantą dėl vienašališko sutarties nutraukimo nesumokėjus iki 2009 m. balandžio 8 d.
2009 m. gegužės 7 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą atsakovas pranešė ieškovui apie vienašališką sutarties
nutraukimą nuo 2009 m. gegužės 22 d., iki šios dienos nesumokėjus 9595,21 euro įsiskolinimo. Teisėjų kolegijos
vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis).

3K-3-364/2014 Dėl sutarties nutraukimo CK 6.204 straipsnio pagrindu; dėl nuostolių atlyginimo
Dėl CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, vertintinų kaip sutarties vykdymo suvaržymas, iš esmės pakeičiantis
sutartinių prievolių pusiausvyrą

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino CK 6.204 straipsnį ir nepagrįstai nenustatė
esminio sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimo. Nesutikimą su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis kasatorius
(ieškovas) grindžia dėl ekonominės krizės sumažėjusiomis jo pajamomis iš nuomojamose patalpose vykdytos veiklos,
kritusia patalpų nuomos kaina, taip pat tuo, jog kasatoriui kaip nuomininkui nepagrįstai uždėta našta kompensuoti
atsakovo investicijas į patalpų rekonstrukciją.

CK 6.204 straipsnyje reglamentuojamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms. Remiantis CK 6.204
straipsnio 2 dalimi, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių
pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Kasacinis
teismas yra nurodęs, kad sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą,
reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Be to,
tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nustatytos
papildomos sąlygos: 1) tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; 2) šalis ją sudarydama
negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos
nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo užkirsti kelio jų atsiradimui ir pan.); 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi
tų aplinkybių atsiradimo rizikos. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje reikalaujama išankstinio vienos šalies kreipimosi į kitą su
prašymu susitarti dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tik šiai atsisakius keisti sutartį arba neatsakius į tokį siūlymą,
suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar nutraukimo.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės
krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis
patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Ekonominės krizės situacija per se
nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai
pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. Kadangi ekonominė
krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, tai pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka
sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje nustatytini ir vertintini
individualiai. Ekonominė krizė ar kitas sutarties vykdymo sąlygų pasikeitimas ne visada sudaro pagrindą keisti sutartį – ji
gali būti keičiama, jeigu toks pasikeitimas yra itin reikšmingas – iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą.
Sutartinių prievolių pusiausvyros pokytis paprastai nustatomas pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties
sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką (pavyzdžiui, įvykdymo kainos padidėjimo
skaitinę išraišką). Tam tikrais atvejais šis pokytis taip pat gali būti nustatomas pagal netiesioginį įvykdymo kaštų
padidėjimą arba įvykdymo vertės sumažėjimą ir kt. Ginčą dėl sutarties pakeitimo nagrinėjantis teismas turi nustatyti
faktines aplinkybes dėl sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio egzistavimo, jo masto ir įvertinti, ar toks pasikeitimas
vertintinas kaip iš esmės pakeitęs sutartinių prievolių pusiausvyrą bei sudarantis pagrindą pakeisti sutartį. Konkrečios
sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi
prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų (pvz., skaičiavimų, verslo plano ir pan.), patvirtinančių, kad jis buvo įvertinęs, jog
planuojama veikla išsinuomotose patalpose bus pelninga. Dėl šios priežasties byloje nebuvo galimybės nustatyti sutartinių
prievolių pusiausvyros pokytį pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo
pokyčių skaitinę išraišką. Dėl to, kad kasatorius negavo pelno, kaip jis teigė, patyrė nuostolius atsakovo patalpose
atidarytoje parduotuvėje, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nepaneigta
galimybė, jog kasatorius protingai galėjo numatyti, kad jo veikla išsinuomotose patalpose nebus tokia pelninga, kaip jis
tikėjosi (kasatorius neįrodė priešingai) ir kad jam iš esmės tapo sudėtinga vykdyti su atsakovu sudarytą sutartį daugiau ne
dėl ekonominės krizės, o dėl konkurencingos ir nepaklausios vietos pasirinkimo. Byloje nustatyta, kad šalia atsakovo
Prekybos centro veikė dar du UAB „Palink“ prekybos centrai, t. y. „IKI Autobusų stotis“ ir „IKI Telšiai“, dvi „MAXIMA“
parduotuvės bei „NORFA XL“. Kasatorius yra verslininkas, turintis didžiulę patirtį mažmeninės prekybos srityje, todėl
turėjo elgtis protingai ir apdairiai, prisiimdamas ilgalaikes prievoles, įvertinti ir prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių
riziką. Be to, kasatorius, būdamas viena didžiausių Lietuvos bendrovių, valdančių prekybos tinklus Lietuvoje ir užsienyje,
steigiantis naujas parduotuves skirtinguose Lietuvos miestuose ir kitose šalyse, steigdamas parduotuvę (duomenys
neskelbtini) turėjo įvertinti ir žinoti vietovės būklę vartotojų paklausos aspektu. Taigi nurodyti duomenys lemia išvadą, kad
ieškovas kaip verslininkas, veikdamas protingai, galėjo numatyti, kad jo veikla išsinuomotose patalpose nebus tokia
pelninga kaip tikėjosi, t. y. byloje nepatvirtintas faktas, kad būtent ekonominė krizė nulėmė ieškovo nepelningą veiklą
išsinuomotose patalpose. Kadangi bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad sutarties sudarymo metu kasatorius turėjo
pagrindą tikėtis didesnio pirkėjų srauto bei didesnės prekių apyvartos, nei pasirodė pradėjus parduotuvės veiklą, kartu
nebuvo pagrindo pripažinti, kad nurodytos aplinkybės gali būti laikomos pasikeitusiomis, a fortiori nebuvo pagrindo laikyti,
kad jos iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.

Vertindama kasatoriaus argumentą dėl sumažėjusio nuomojamų patalpų nuomos mokesčio rinkoje, kaip pagrindo keisti
sutartį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų nustatytą aplinkybę, kad 2009–2010 m. nekilnojamojo turto nuomos
mokestis už 1 kv. m sumažėjo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ši aplinkybė (kaip ekonominės krizės neigiami
padariniai plėtojamam verslui) galėtų būti priežastis konstatuoti sutarties prievolių pusiausvyros pasikeitimą, iš esmės
sumažėjus gaunamam įvykdymui, nes atitinka nutartyje nurodytas CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygas. Bendriausia
prasme sutarties šalis, mokėdama sutarto dydžio nuomos mokestį ir už jį gaudama patalpas, kurių rinkos nuomos kaina
yra nukritusi, gauna mažesnės apimties priešpriešinį įvykdymą. Ar toks nuomojamų patalpų nuomos kainos kritimas
rinkoje sudaro pagrindą keisti sutartį, nustatoma vertinant CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų visumą, pirmiausia – ar dėl
to iš esmės pasikeičia šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Dėl iš smulkiųjų nuomininkų negauto nuomos mokesčio kaip nuostolių atlyginimo:

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai
nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas
yra išaiškinęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis
pajamomis. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto
sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas
gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

Atsakovo nurodytos pajamos, kurių jis neteko, atitinka pirmąjį ir antrąjį kasacinio teismo praktikoje nurodytus negautų
pajamų kaip atlygintinų nuostolių nustatymo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismo analizuotos sutartys su smulkiaisiais
nuomininkais patvirtina, kad jose nustatytas nuomos terminas ir nuomos mokesčio dydis sudarė pagrindą atsakovui
pagrįstai tikėtis gauti šias pajamas esant įprastinei Prekybos centro veiklai, t. y. kasatoriui neatlikus neteisėtų veiksmų. Vis
dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į esminį priežastinio ryšio reikalavimą. Juo remiantis atlyginami tik tie nuostoliai,
kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai
pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247
straipsnis). Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais nesukelia asmeniui pareigos atlyginti žalą. Pagal CK 6.258
straipsnio 4 dalį neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo
protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtinus prievolės neįvykdymo padarinius.

Kasacinio teismo praktikoje priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du
etapus. Pirmame etape conditio sine qua non testu (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija) nustatomas faktinis
priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų
atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar
padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo,
jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą,
neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį
tikslą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo patirti nuostoliai dėl to, jog ieškovui neteisėtai išsikėlus iš nuomojamų patalpų savo
nuomos sutartis nutraukė smulkieji nuomininkai arba atsakovas buvo priverstas daryti jiems nuolaidas, atitinka faktiniam
priežastiniam ryšiui nustatyti naudojamą conditio sine qua non testą. Apeliacinės instancijos teismo ištirti ir įvertinti
rašytiniai įrodymai (UAB „Tiekimo grupė“ raštas dėl nuomos sąlygų pakeitimo ir nuomos nutraukimo; UAB „Nemuno
vaistinė“ prašymas sumažinti nuomos mokestį ir susitarimai su atsakovu dėl nuomos mokesčio sumažinimo; UAB
„Avitelos prekyba“ prašymas sumažinti nuomos kaštus ir susitarimas su atsakovu mažinti nuomos mokestį; UAB „Optikos
pasaulis“ prašymas pakeisti nuomos sutartį, susitarimas su atsakovu dėl nuomos mokesčio mažinimo; R. Statkuvienės
individualios įmonės prašymas pakeisti nuomos sutarties nuostatas, pranešimas apie nuomos sutarties nutraukimą)
sudaro pagrindą manyti, jog išvardytos bendrovės reikalavo mažinti nuomos mokestį ir nutraukė kai kurias nuomos
sutartis iš esmės dėl to, jog sumažėjo pirkėjų skaičius nutraukus „IKI“ parduotuvės veiklą atsakovui priklausančiame
Prekybos centre. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti smulkiųjų nuomininkų raštuose nurodytomis aplinkybėmis, kad
pirkėjų srautas ir apyvarta sumažėjo išsikėlus parduotuvei „IKI“, vadinasi, jei ieškovo parduotuvė būtų likusi, nurodyti
neigiami padariniai nebūtų atsiradę. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks priežastinis ryšys yra netiesioginis, nes ieškovo
išsikėlimas iš nuomojamų patalpų pažeidžiant Sutartį nelėmė, tačiau prisidėjo prie smulkiųjų nuomininkų reikalavimo
mažinti nuomos mokestį arba jų nuomos sutarčių nutraukimo (parduotuvės „IKI“ veiklos nutraukimas lėmė ne smulkiųjų
nuomininkų nuomos sutarčių nutraukimą, o sumažėjusį Prekybos centro lankytojų srautą, kuris savo ruožtu darė tolesnę
įtaką smulkiųjų nuomininkų komerciniam elgesiui). Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstamas ir netiesioginis
priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai
atsirasti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad netiesioginis priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga neturi būti
pernelyg nutolęs nuo neteisėto veiksmo, o sutartinės verslininko civilinės atsakomybės atveju turi atitikti nuostolių
numatymo kriterijų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Šis kriterijus reiškia, kad nukentėjusi šalis negali tikėtis, jog jai bus
kompensuoti net ir tie praradimai, kurių sutartį pažeidusi šalis, būdama protinga ir atidi verslininkė, negalėjo
numatyti sutarties sudarymo metu kaip įprastų tokios sutarties pažeidimo padarinių.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo patirti nuostoliai dėl smulkiųjų nuomininkų reikalavimo
mažinti nuomos mokestį arba jų sutarčių nutraukimas yra pernelyg nutolę nuo kasatoriaus neteisėto veiksmo ir neatitinka
nuostolių numatymo kriterijaus. Iš tiesų, aplinkybė, kad iš Prekybos centro išsikėlus pagrindinei maisto prekių parduotuvei
sumažės Prekybos centro lankytojų skaičius, yra nesunkiai numatoma vidutiniškai protingam verslininkui. Tačiau tai nėra
pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad Sutartį pažeidusi šalis galėtų protingai numatyti ir smulkiųjų nuomininkų
komercinį elgesį (reikalavimus keisti sudarytas nuomos sutartis ar jas nutraukti) bei paties atsakovo elgesį, sutinkant su
nuomos mokesčio mažinimu. <...> Taigi kasatorius neprivalėjo atsižvelgti į tikimybę, kad kiti nuomininkai modeliuos savo
elgesį priklausomai nuo kasatoriaus (ne)vykdomos parduotuvės veiklos. Analogiškų sąsajų nėra ir smulkiųjų nuomininkų
nuomos sutartyse, t. y. nėra nustatyta, kad bendrovės nuomosis patalpas su sąlyga, kad pastate veiks „IKI“ parduotuvė.
Nors iš dalies galima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas su nurodytomis bendrovėmis sutartis
sudarė po to, kai buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su kasatoriumi, taigi smulkieji nuomininkai tikėjosi
atitinkamo lankytojų srauto, tačiau toks atsakovo ir smulkiųjų nuomininkų lūkestis savaime nėra pagrindas spręsti, jog
kasatorius turėjo jį vertinti ir į jį atsižvelgti 2007 m. rugsėjo 19 d. sudarydamas nuomos sutartį su atsakovu. Antra, vien
smulkiųjų nuomininkų reikalavimai mažinti nuomos mokestį nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas privalėjo juos
besąlygiškai tenkinti. <...> Sutartyse nuomos mokesčio mažinimo galimybė dėl lankytojų skaičiaus sumažėjimo nėra
aptarta, atsakovas sutartyse neįsipareigojo užtikrinti atitinkamą Prekybos centro lankytojų srautą. Dėl to atsakovo
sutikimas su smulkiųjų nuomininkų reikalaujamu nuomos mokesčio mažinimu buvo iš dalies jo paties verslo sprendimas.
Atsakovo elgesys, kai nuomos mokestį prašė sumažinti kasatorius, buvo kitoks, t. y. atsakovas su nuomos mokesčio
mažinimu nesutiko. Galima daryti išvadą, kad atsakovo nuostolius negautų pajamų forma galėjo nulemti ne vien
kasatoriaus pasitraukimas iš Prekybos centro, tačiau ir paties atsakovo sutikimas modifikuoti nuomos santykius su
smulkiaisiais nuomininkais. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad
nagrinėjamoje byloje smulkiųjų nuomininkų nesumokėto nuomos mokesčio priteisimas iš kasatoriaus reikštų pernelyg
nutolusių ir įprastai versle negalimų numatyti nuostolių priteisimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis priteisti iš ieškovo 86 164,81 Lt negautų pajamų, kurias
sudaro atsakovo iš smulkiųjų nuomininkų negautas nuomos mokestis, naikintina, dėl šios dalies paliktinas galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimas priešieškinio dalį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl negautų mokėjimų už netiesioginių, administravimo ir valdymo sąnaudų kaip nuostolių atlyginimo

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo atsakovui Sutarties 7 punkte numatytų
negautų mokėjimų už netiesiogines, administravimo ir valdymo sąnaudas, nurodo, kad šie mokėjimai nėra pajamos iš
atsakovo veiklos, nėra priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir negautų mokėjimų; šias sąnaudas atsakovui turi
atlyginti asmenys – faktiniai nuomininkai, be to, atsakovas atsisakė savo reikalavimo teisių į visų ar dalies šių išlaidų
atlyginimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5966 Lt daugiau nei nustatyta
faktinė negautų mokėjimų suma, taip pažeisdamas CK 6.258 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią nuostolių, grindžiamų
kainų skirtumu, atlyginimą.

Teisėjų kolegija šių kasacinio skundo argumentų pagrįstais nepripažįsta. Šiuo klausimu aktuali jau nutartyje nurodyta
kasacinio teismo praktika, formuojama aiškinant CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus galimus nuostolius – negautas
pajamas. Minėta, kad yra svarbu nustatyti: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti
esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
2007 m. rugsėjo 19 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 7.8 punktu šalys susitarė, jog nuomininkas–kasatorius taip
pat kompensuos nuomotojui–atsakovui dalį išlaidų už į pastatą tiekiamas komunalines paslaugas, tenkančias
bendrosioms pastato patalpoms, ir už kitą tokių bendrųjų patalpų bei teritorijos priežiūrą, eksploataciją; nuomininko
kompensuojamų tokių išlaidų dalis proporcinga daliai, kurią nuomininko nuomojamos patalpos užima pastate; 7.9 punktu
buvo sutarta, kad nuomininkas taip pat kompensuos nuomotojui pastato administravimo ir valdymo išlaidas, kurios
neviršys 6 proc. mokamo nuomos mokesčio. Taigi šios pajamos – nurodytų sąnaudų apmokėjimas nuomininko lėšomis –
buvo numatytos gauti iš anksto, jų pagrįstai buvo tikėtasi gauti pagal Sutartį esant normaliai veiklai . Teisėjų kolegija
pažymi, kad, Sutartimi nustatant ieškovui pareigą atlikti tokius mokėjimus, buvo siekiama kompensuoti pastato
eksploatacijai būtinas faktiškai patiriamas išlaidas; apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šios išlaidos atsakovui
atsirasdavo kas mėnesį, nepriklausomai nuo patalpų faktinio naudojimo. Ieškovas, sudarydamas Sutartį tokiomis
sąlygomis, sutiko kompensuoti šias atsakovo išlaidas, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad šią pareigą kasatorius vykdys
mažiausiai Sutarties 9.6 punkte numatytą laikotarpį. Kadangi kasatorius iš patalpų išsikėlė pažeisdamas Sutartį, jis
privalo kompensuoti dėl tokio neteisėto veiksmo atsakovo patirtus nuostolius, t. y. per laikotarpį nuo 2010 m. kovo
1 d. iki 2013 m. balandžio 14 d. įskaitytinai negautų Sutarties 7 punkte numatytų mokėjimų už netiesiogines,
administravimo ir valdymo sąnaudas. Atsakovas nereikalavo priteisti iš kasatoriaus išlaidų, susijusių su faktiniu
naudojimusi patalpomis.

3K-3-401/2014 Dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio
5 dalis); Dėl mokėjimų pagal pirkimo–pardavimo sutartį sustabdymo
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje
numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga
vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių
nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties
privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks
sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties
šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties
negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine
tvarka nutraukimą. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217
straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Kasacinio teismo
praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra
pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, jog jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį
vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas
savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus.

Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Esminės tokios
sutarties sąlygos yra nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti
daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties
2.1.2.1 punkte nustatyta, kad, pirkėjui R. G. K. sutarties 2.1.2 punkte nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus 800 000
Lt, tai laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai vadovavosi šia šalių susitarimo nuostata, nes ji neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir atitinka
sutarties šalių valią. Šiuo atveju pardavėjas, remdamasis sutarties 2.1.2.1 punktu, turėjo teisę vienašališkai nutraukti šalių
sudarytą susitarimą, nes pirkėjas neįvykdė sutartinės prievolės sumokėti nustatytą kainą per atitinkamą terminą. Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad pirkėjas yra sumokėjęs 389 600 Lt, o likusius 800 000 Lt turėjo sumokėti iki 2009 m.
rugpjūčio 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad šalys pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2.1 punktu susitarė, kas laikoma esminiu
sutarties sąlygų pažeidimu, ginčo teisiniams santykiams taikyti CK 6.217 straipsnio 2 dalies nėra pagrindo , o kasacinio
skundo argumentai dėl šio straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo yra teisiškai nepagrįsti.

Kasatoriaus R. G. K. teigimu, ginčo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas iš esmės pažeidė atsakovai, neįvykdę 4.3
punktu prisiimto įsipareigojimo dėl parduodamų žemės sklypo dalių atidalijimo, suformuojant naujus turtinius vienetus
pagal sutarties 3.5 punktą, dėl ko kasatorius sustabdė likusių pinigų už sklypą sumokėjimą, vadovaudamasis CK 6.46
straipsnio 2 dalimi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl sutarties šalies teisės sustabdyti savo
prievolės vykdymą, kai savo priešpriešinės prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) kita sutarties šalis, taikytinos
atitinkamos CK 6.46, 6.58 ir 6.207 straipsnių nuostatos. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad tais atvejais, kai viena iš
sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartines prievoles, sąlygos sustabdyti kitos šalies prievolės
vykdymą yra tokios:

1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės;

2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos;
3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę
turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos;
4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies
nepriklausančių aplinkybių;
5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo;
6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant
savigynos ribų.

Nagrinėjamos bylos kontekste, siekiant nustatyti, ar egzistavo teisėti pagrindai kasatoriui R. G. K. sustabdyti savo
sutartinės prievolės vykdymą, būtina įvertinti, kokius priešpriešinius įsipareigojimus pagal ginčo sutartį prisiėmė atsakovai.
Ginčo sandorio 4.3 punktu pardavėjas įsipareigojo per vienerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos (iki 2009 m.
gruodžio 24 d.) parengti detalųjį žemės sklypo planą ir atidalyti parduodamas žemės sklypo dalis, suformuojant naujus
turtinius vienetus pagal sutarties 3.5 punktą. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pirkėjo teisę
sustabdyti savo prievolės vykdymą paneigia sutartyje numatyti skirtingi pirkėjo pareigos sumokėti sandorio kainą ir
pardavėjo įsipareigojimo parengti detalųjį planą terminai, t. y. R. G. K. privalėjo pinigus sumokėti anksčiau, nei pardavėjas
privalėjo parengti detalųjį planą.

3K-3-440/2014 Dėl sutarties sąlygos aiškinimo

Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje.Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių
ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas
dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Tais atvejais, kai aiškinant
konkrečią sutartį jos šalys skirtingai vertina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti, prioritetas teiktinas
pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų
turinio. Taikant objektyvųjį sutarčių aiškinimo būdą sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat
aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis.). Kiekvienu atveju, aiškinant
konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, taip pat vadovautis CK 1.5
straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 2004 m. kovo 19 d. pasirašyto Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties
pakeitimo, kuriuo šalys nustatė, kad nuompinigių dydis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų pradžioje,
vadovaujantis aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės ilgalaikio
materialiojo turo nuomą skaičiavimo tvarka. Atsakovas teigia, kad ši sutarties sąlyga dėl nuomos mokesčio perskaičiavimo
dar nereiškia nuomininko pareigos mokėti perskaičiuotą nuomos mokestį ir turėtų būti aiškinama tik kaip nuomotojo
pareiga perskaičiuoti nuomos mokestį, o nuomininko pareiga mokėti perskaičiuotą nuomos mokestį atsiranda, tik esant
atskiram šalių susitarimui dėl perskaičiuoto nuomos mokesčio mokėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo nuomos
sutarties objektas – negyvenamosios patalpos – valstybės nuosavybės ir tokio turto nuoma yra detaliai
reglamentuota teisės aktų. Šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės turto nuomos, yra varžomos teisės aktuose
nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis, gali veikti laisvai tik tiek, kiek tai leidžiama šiuos santykius reglamentuojančiuose
teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 „Dėl valstybės ir
savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos“ patvirtintos Valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomos
pavyzdinės sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomininkui, kuris turtą nuomoja ilgiau kaip vienerius kalendorinius metus,
nuompinigių dydį nuomotojas perskaičiuoja kiekvienų kalendorinių metų pradžioje, vadovaudamasis aplinkos ministro ir
finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą
skaičiavimo tvarka. Aplinkos ministro ir finansų ministro 2002 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 87/59 patvirtintos Nuompinigių už
valstybės ir savivaldybių ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarkos 13 punkte nustatyta, kad nuompinigių
dydžio perskaičiavimo periodiškumas ir sąlygos turi būti nustatytos nuomos sutartyje. Akivaizdu, kad, atsižvelgiant į šias
nuostatas, ginčo sutartyje ir buvo įrašyta sąlyga, jog nuompinigių dydis perskaičiuojamas kiekvienų kalendorinių metų
pradžioje, vadovaujantis aplinkos ministro ir finansų ministro bendru įsakymu patvirtinta Nuompinigių už valstybės
ilgalaikio materialiojo turto nuomą skaičiavimo tvarka. Nurodytos teisės normos vienareikšmiškai patvirtina, kad
nuomininkas privalo mokėti perskaičiuotą nuomos mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent tokią prasmę sutarties
sąlygai, dėl kurios kilo ginčas, tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.

3K-3-30-219/2015 (S) Dėl sutarties sąlygos keitimo teismo sprendimu (CK 6.204 straipsnis); dėl
vienašalio sutarties nutraukimo; dėl sutarties sąlygų aiškinimo; dėl sutarties tinkamo vykdymo
Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo, kad teismai, atmesdami jo ieškinį, netinkamai aiškino CK 6.204 straipsnyje
įtvirtintų esminių sutarties vykdymo suvaržymo nustatymo kriterijus ir neanalizavo visų 2013 m. ekonominės padėties
rodiklių. Taip pat kasatorius pažymi, kad šiuo atveju siekdamas sumažinti patalpų nuomos kainą, jis iš esmės pareiškė
turtinį reikalavimą, todėl buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino ir
sutarties nutraukimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nes atsakovas neturėjo teisės pranešti jam apie
patalpų nuomos sutarties nutraukimą, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, draudžiančioms nutraukti sutartį.

Byloje nustatyta, kad šalys 2006 m. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas kasatoriui išnuomojo 2955 kv.
m bendro ploto patalpas, o kasatorius įsipareigojo mokėti dviejų dalių nuomos mokestį: pagrindinį 35 Lt/1 kv. m (10,14
Eur/1 kv. m) plius PVM ir kintantį papildomą mokestį. Šalių papildomais susitarimais iki 2013 m. sausio 1 d. nuomos
mokestis dėl ekonominės krizės buvo mažinamas. 2013 m. atsakovas atsisakė mažinti nuomos mokestį, todėl kasatorius
pateikė ieškinį dėl sutarties sąlygos pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu, prašydamas nustatyti 25,90 Lt/1 kv. m (7,51
Eur/1 kv. m) pagrindinę nuomos mokesčio dalį ir 11,21 Lt/1 kv. m (3,25 Eur/1 kv. m) papildomą nuomos mokesčio dalį.
Teismai nustatė, kad kasatoriaus finansiniai veiklos rezultatai yra geri, jis nepatiria jokių esminių sutarties vykdymo
suvaržymų, šalių sutarta nuomos kaina atitinka rinkos kainas, o atsakovo taikytos nuolaidos buvo laikinos, todėl
pasibaigus nuolaidos laikotarpiui, kasatorius yra įpareigotas mokėti 2006 m. sutartimi sulygtą kainą. Kasatorius,
nesutikdamas su tokiomis teismų išvadomis, nurodė, kad teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnio nuostatas, tačiau
nepateikė teisinių argumentų, kuo pasireiškė netinkamas šios normos aiškinimas ar taikymas; savo argumentus dėl
netinkamo aptartos normos taikymo iš esmės sieja su teismų nustatytomis fakto aplinkybėmis. Dėl to teisėjų kolegija
kasatoriaus argumentus dėl netinkamo CK 6.204 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalis, įrodinėdama, kad jai įvykdyti sutartį tapo esmingai sudėtingiau negu kitai
šaliai, turi įrodyti, kad egzistuoja CK 6.204 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sutarties vykdymo suvaržymu laikomų aplinkybių
visetas, sudarantis sąlygas konstatuoti esant pagrindui keisti sutarties sąlygas. Taigi teismas, prieš tenkindamas
reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas arba nutraukti sutartį, pirmiausia turi nustatyti, ar šalis įrodė, kad egzistuoja visos
keturios aplinkybės, įtvirtintos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jo reikalavimas pakeisti nuomos sutarties sąlygą dėl
nuomos kainos ir patalpų nuomos kainą už 2013 m. sumažinti atitinka CK 6.204 straipsnyje nurodytas sąlygas. Teisėjų
kolegija sutinka su teismų išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia jo nurodytų aplinkybių, todėl nurodo, jog
teismai pagrįstai kasatoriaus reikalavimą dėl patalpų nuomos kainos sumažinimo atmetė. Pažymėtina ir tai, kad laisva
valia sutartį sudariusi šalis neturi teisės pasinaudoti sutarties vykdymo suvaržymo (pakeitimo) institutu tik dėl to, kad po
sutarties sudarymo susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybės sudaryta sutartis pasirodė esanti nepelninga arba
generuoja mažesnį pelną, nei buvo manyta sudarant sutartį. Minėta, kad teisėtai sudarytą ir galiojančią sutartį šalys
privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnis).

Dėl kitų kasatoriaus argumentų:

Kasatorius nurodo, kad atsakovas, pranešdamas apie vienašalį sutarties nutraukimą, pažeidė materialiosios ir proceso
teisės normas, nes tuo metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios nutraukti sutartį. Be to, pagal
kasacinio teismo praktiką pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą laikytinas vienašaliu sandoriu ir reikalavimai
pripažinti tokį pranešimą negaliojančiu yra galimi.

Ilgalaikėms sutartims vykdyti labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų
vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų,
tačiau esminis principas išlieka tas, kad šalis privalo vykdyti sutartį, net jei ją vykdyti tampa sudėtingiau – tai universalus
pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo kriterijus, reiškiantis, kad įprasti sunkumai vykdant sutartį negali šalies atleisti nuo
sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali
pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis
sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių.
Pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą įvardijamas kaip vienašalis sandoris. Pažymėtina, kad kasacinio
teismo praktikoje yra akcentuojamas pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą teisėtumas, t. y. kad turi būti
pranešta laikantis nustatytos tvarkos, tačiau tai nereiškia, kad pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą
sukuria kokius nors konkrečius teisinius padarinius. Įstatyme nenustatyta tokio pranešimo forma, todėl šalys gali pačios
aptarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias
aplinkybes, yra protinga ir priimtina. Kaip ir kiekvienu atveju vertinant sandorio, šiuo atveju pranešimo apie vienašalį
sutarties nutraukimą, turinį, svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis šis pranešimas buvo parengtas, t. y. ar atsakovas
turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, ar buvo išlaikytas sutartyje nustatytas ar įstatyme numatytas pranešimo
apie vienašalį sutarties nutraukimą terminas ir ar kita šalis, šiuo atveju kasatorius, suprato atsakovo ketinimus
vienašališkai nutraukti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius, nemokėdamas sutarto nuomos mokesčio,
pažeidė sutarties 17.6 punkto (c) papunkčio reikalavimus (padarė esminį pažeidimą), dėl to atsakovas turėjo teisinį
pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, pritaikytos laikinosios apsaugos
priemonės buvo laikinas draudimas nutraukti sutartį dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, tačiau jos neapėmė draudimo
vykdyti pasirengimą sutarties nutraukimui, nes civiliniuose teisiniuose santykiuose negali prieš asmens valią priversti jo
vykdyti sutartį. Atsakovas apie planuojamą vienašalį sutarties nutraukimą pranešė kasatoriui raštu ir nustatė aiškų
sutarties nuraukimo terminą. Sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato
pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas aiškiai
išreiškė savo valią nutraukti sutartį dėl nemokamo viso nuomos mokesčio, kasatorius nesiekė vykdyti sutartį pagal šalių
sutartas sąlygas ir reikalavo pakeisti sutarties sąlygas. Kasatorius nepateikė duomenų, įrodančių, kad jis nesuprato, jog
atsakovas su juo nutrauks sutartį, vos tik bus panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, byloje nėra nustatyta, kad
kasatorius būtų pats domėjęsis galimu sutarties nutraukimo termino pratęsimu, ir kaip teisingai nustatė bylą nagrinėję
teismai, kasatorius turėjo pakankamai laiko pasirengti nutraukti sutartį, t. y. suplanuoti, kur bus pervežamos,
sandėliuojamos prekės, kaip organizuojami prekių pervežimo darbai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas
tinkamai informavo kasatorių apie numatomą sutarties nutraukimą.

Pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą nesukuria kokių nors teisinių padarinių, todėl, kaip teisingai
nurodė bylą nagrinėję teismai, jis negali būti ginčo objektu, t. y. šalis, nesutinkanti su vienašaliu sutarties nutraukimu, gali
ginčyti, kad nėra teisinio pagrindo tokiam sutarties nutraukimui, kad ji buvo įspėta netinkamai, nesuprato pranešimo turinio
ir pan., tačiau pats pranešimas savaime yra tik vienašališko sutarties nutraukimo būtinoji procedūrinė dalis. Kasatoriaus
argumentai, kad pareiškiant ieškinio reikalavimą sutartis buvo nenutraukta, todėl negalėjo ginčyti jos nutraukimo, yra
nepagrįsti, nes, kaip pažymėta pirmiau, kasatorius galėjo ginčyti numatomo nutraukimo sąlygų neteisėtumą, be to, sutartis
buvo nutraukta bylą nagrinėjant teismuose ir kasatorius turėjo galimybę papildyti savo reikalavimus, tačiau to nepadarė

Kasatoriaus argumentai, kad šalis negali vienašališkai nutraukti sutarties, kol nėra išnagrinėtas ginčas dėl jos sąlygų
pakeitimo, yra nepagrįsti, nes operatyvus sutarties nutraukimo būdas nesikreipiant į teismą yra prevencinė priemonė tam,
kad kita sutarties šalis tinkamai vykdytų sutartį; vienašalis sutarties nutraukimas leidžia ne tik sutartį pažeidusiai, bet ir
nukentėjusiai šaliai išvengti papildomų nuostolių, tačiau sutartį vienašališkai nutraukianti šalis prisiima riziką dėl vienašalio
sutarties nutraukimo ir jai tenkančių nepalankių padarinių. Taigi tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad yra pagrindas
pakeisti sutarties sąlygas, o sutartis dėl ginčijamos sąlygos netinkamo vykdymo jau yra vienašališkai nutraukta,
bylą nagrinėjantis teismas turėtų grąžinti šalis į prieš tai buvusią padėtį, t. y. atkurti sutarties galiojimą, o jei tai
neįmanoma, įpareigoti sutartį nutraukusią ir jos galiojimo negalinčią atkurti šalį atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl
negalėjimo įvykdyti sutartį.

3K-3-72-916/2019 Dėl netinkamo įspėjimo nutraukti terminuotą nuomos sutartį termino teisinių
padarinių
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovės ir atsakovės 2013 m. lapkričio 22 d. negyvenamųjų patalpų nuomos
sutarties 11.2 punkte nustatyta, kad nuomotojo iniciatyva sutartis gali būti nutraukta vienašališkai ne teismo tvarka
prieš nustatytą terminą, jeigu: nuomininkas sutartyje nustatytu laiku nesumoka nuomos mokesčio ar neatlieka kitų šioje
sutartyje nustatytų mokėjimų, buvo nuomotojo raštu apie tai įspėtas ir šio pažeidimo nepašalino per 30 (dešimt) dienų nuo
nuomotojo rašytinio įspėjimo gavimo dienos (11.2.2 punktas). Sutarties 11.4 punkte nustatyta, kad apie sutarties
nutraukimą 11.2 ir 11.3 punktuose nustatytais pagrindais nutraukiančioji šalis privalo pranešti kitai šaliai raštu ne vėliau
kaip prieš 60 dienų. Toks pranešimo ir šio termino pasibaigimas yra juridiniai faktai, nutraukiantys sutartį. Atsakovė 2015
m. birželio 1 d. pranešime nurodė, kad ieškovė yra skolinga 13 171 Eur už suvartotą elektros energiją, vandenį, patalpų
nuomą; prašė iki 2015 m. birželio 11 d. padengti susidariusią skolą ir įspėjo, kad pagal nuomos sutarties 11.2.2 punktą
2015 m. liepos 1 d. vienašališkai nutrauks nuomos sutartį. Atsakovė 2016 m. kovo 24 d. pareiškimu informavo, kad nuo
2016 m. kovo 24 d. ji nutraukia sutartį.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, ieškovei vėluojant atsiskaityti ir neįvykdžius atsakovės raštiško įspėjimo

sumokėti susidariusią skolą, atsakovė teisėtai vienašališkai nutraukė nuomos sutartį.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nenutraukus sutarties nuo atsakovės 2015 m. birželio 1 d. pranešime
(įspėjime) nurodytos datos, šio pranešimo galiojimas (veikimas) laikytinas pasibaigusiu ir juo nebuvo galima remtis vėliau
inicijuojant nuomos sutarties nutraukimo procesą. Atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį 2016 m. kovo 24 d.,
pažeisdama joje nustatytą reikalavimą, kad apie sutarties nutraukimą priešinga šalis turi būti raštu informuota ne vėliau
kaip (kitaip tariant, vėliausiai) prieš 60 dienų. Teismas sprendė, kad atsakovė, vėliau (t. y. nebegaliojant 2015 m. birželio 1
d. pranešimui) ketindama nutraukti sutartį, vėl privalėjo ieškovę raštu informuoti, jog nuomos sutartis bus nutraukta po 60
dienų (arba vėliau) nuo pranešimo ieškovei įteikimo dienos, jeigu ieškovė per 30 (dešimt) dienų nepašalins nurodytų
sutarties pažeidimų (sutarties 11.2.2., 11.4 punktai). Ieškovė apie vienašališką nuomos sutarties nutraukimą nuo 2016 m.
kovo 24 d. nebuvo iš anksto įspėta (informuota raštišku pranešimu) sutartyje nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija  tokį
UAB „Elpava“ įvykdytą nuomos sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad
atsakovė pažeidė vienašalio sutarties nutraukimo tvarką ir dėl to toks nutraukimas pripažintas neteisėtu.

CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Kai šalių
sutartyje aptarti vienašalio sutarties nutraukimo atvejai siejami su sutarties pažeidimu, paprastai laikoma, kad toks
sutarties pažeidimas yra esminis. Jo esminis pobūdis grindžiamas iš šalių suderintos valios sudarant sutartį. Nors tuo
atveju, kai sutartis nutraukiama šalių sutartyje aptartais atvejais, įvykdyto pažeidimo atitiktis nėra vertinama pagal CK
6.217 straipsnio 2 dalies 1–5 punkte įtvirtintus kriterijus, tačiau galima laikyti, kad šalių aptarti sutarties nutraukimo
pagrindai savo prigimtimi atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą kriterijų, kuris leidžia nutraukti sutartį tuo
atveju, kai griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę.

Nukentėjusioji šalis, siekdama pasinaudoti vienašaliu sutarties nutraukimu, turi šią teisę įgyvendinti CK 6.218 straipsnio 1
dalyje nustatyta tvarka. Šios nutarties 23 punkte nurodyta, kad atsakovė nesilaikė CK 6.218 straipsnyje ir sutartyje
nustatytos tvarkos, t. y. pranešė apie potencialų sutarties nutraukimą 2015 m. birželio 1 d. įspėjimu, nurodydama, jog
nutrauks sutartį tų pačių metų liepos 1 d. Nepaisant to, sutartis buvo vykdoma, t. y. nuomos santykiai tęsėsi. 2016 m. kovo
25 d. pareiškimu atsakovė nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. įspėjimo praėjo daugiau kaip 60 kalendorinių dienų, todėl
sutartis laikoma nutraukta nuo 2016 m. kovo 24 d.

Atsižvelgdama į šias apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad jeigu įspėjančioji šalis pati nesilaiko savo įspėjime nurodytų sąlygų ir po jame nurodyto
termino sutarties nenutraukia, bet tęsia sutartinius santykius (priima nuomos mokestį, nereikalauja, kad būtų
pašalintas pažeidimas ar pan.), šis įspėjimas netenka teisinės galios ir nesukuria teisinių padarinių, kurių buvo
siekta, t. y. sutartis nenutrūksta, o teisiniai santykiai tęsiami toliau.

Svarbiausias esminio pažeidimo kriterijus įtvirtintas CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Įstatymų leidėjas nustatė, kad
vienos šalies inicijuota sutarties pabaiga yra pagrįsta tuo atveju, jeigu nukentėjusioji šalis negauna to, ką tikėjosi gauti
sudarydama sutartį. Jeigu nukentėjusioji šalis toleruoja sutarties pažeidimą ilgą laiką, leidžia toliau vykdyti sutartį
ir priima iš jos gaunamą naudą, negalima daryti išvados, kad ji negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį.
Todėl tuo atveju, kai įvyksta sutarties pažeidimas, kuris pagal šalių susitarimą laikomas esminiu, nukentėjusioji
šalis, laikydamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalyje arba sutartyje įtvirtinto termino iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą,
privalo kuo operatyviau pasinaudoti šia teise. Tokiu atveju sutartį pažeidusi šalis negalės turėti lūkesčio, kad jos
pažeidimas nėra reikšmingas. Tai, kad nuomos sutartis po 2015 m. birželio 1 d. įspėjimo, jog sutartis bus nutraukta nuo
liepos 1 d., buvo toliau vykdoma, lemia, kad ieškovė galėjo pasikliauti atsakove, jog ši vienašališkai nenutrauks
sutarties dėl 2015 m. birželio 1 d. įspėjime nurodyto pažeidimo. Panaši idėja yra įtvirtinta CK 6.218 straipsnio 2 dalyje. Ši
CK taisyklė yra parengta 1994 m. Tarptautinės privatinės teisės instituto parengtų UNIDROIT komercinių sutarčių
principų 7.3.2 straipsnio 2 dalies pagrindu. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir Europos sutarčių teisės principų 9:303 straipsnio
2 dalyje, kurioje nustatyta, kad nukentėjusioji šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą
terminą nuo sužinojimo apie sutarties pažeidimą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą (angl.
The aggrieved  party  loses  its right to terminate  the contract unless  it gives notice  within  a reasonable time  after it
has  or ought  to have become aware of the  non-performance). Nukentėjusioji šalis, delsdama pasinaudoti vienašaliu
sutarties nutraukimu, savo veiksmais patvirtina, kad priims tolimesnį sutarties vykdymą. Taip ji sukuria lūkestį sutartį
pažeidusiai šaliai, kad sutartis nebus nutraukta, todėl ji praranda teisę nutraukti sutartį. Tai pripažįstama ir teisės
doktrinoje. 
e3K-3-197-916/2019 Dėl CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų;
dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi
Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, negaliojančiais dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo
sudaryto ir sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis,
santykio:

Teigdami, kad preliminariosios šalių pasirašytos sutartys yra apsimestinės, todėl kvalifikuotinos kaip niekinės ir
negaliojančios, ieškovai iš esmės įrodinėja, kad minimos sutartys yra dengiantieji sandoriai, kurių šalys bendra valia
neketino vykdyti, tuo tarpu jais šalys siekė paslėpti prievolės, kylančios iš vekselio, įvykdymo užtikrinimą.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų kasaciniame skunde suformuluotu argumentu, kad preliminariosios sutartys gali būti
vertinamos kaip prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo priemonė, tačiau konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje
teismai nenustatė tokiam juridiniam faktui konstatuoti reikšmingų aplinkybių.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti
įstatymą arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad
simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies
apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu.

Esminės nelygybės institutas savo prigimtimi yra artimas CK 1.91 straipsnyje nustatytiems sandorio pripažinimo
negaliojančiu pagrindams. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus
grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris,
kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka
pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje įvardinti atvejai, kai sandoris gali būti pripažintas
negaliojančiu, jeigu jis sudarytas pirma, ekonominio spaudimo; ar (ir) antra, dėl susidėjusių aplinkybių labai
nenaudingomis sąlygomis, iš esmės atitinka esminės nelygybės instituto taikymo kriterijus. Tiek CK 1.91 straipsnyje, tiek
CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas saugo nuo vadinamųjų valios ydų (klaida, apgaulė, grasinimas). Tiek CK 1.91
straipsnio nuostatos, tiek ir CK 6.228 straipsnio nuostatos iš esmės nustato esminę nelygybę kaip vieną iš gynybos būdų
nuo sutarties ar sandorio šalies valios trūkumų. Šios nuostatos skiriasi tuo, kad: 1) CK 1.91 straipsnis apima ne tik
esminės nelygybės atvejus; 2) CK 1.91 straipsnis taikomas visiems sandoriams, o CK 6.228 straipsnis tik sutartims; 3) CK
1.91 straipsnis yra sandorio negaliojimo pagrindas, o CK 6.228 straipsnis leidžia nukentėjusiajai šaliai atsisakyti sutarties
ar jos sąlygos nesikreipiant į teismą; 4) CK 6.228 straipsnis šalies prašymu leidžia teismui pakeisti esminę nelygybę
sukeliančias sutarties sąlygas. Kita vertus, šios abi nuostatos turi bendrus bruožus. Jie pasireiškia per esminės nelygybės
kvalifikavimo kriterijus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad įprastai nenustačius CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų
esminės nelygybės kriterijų, negalima sandorių pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnyje esminę nelygybę
atitinkančius kriterijus, ir atvirkščiai.

Dėl CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų

Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai neatsižvelgė į esminės šalių nelygybės instituto taikymo specifiką ir
atsisakė jį taikyti tuo pagrindu, kad ieškovas A. Č. yra verslininkas. Taigi, iš esmės keltas klausimas, ar esminės
nelygybės pagrindu gali gintis asmuo, kuris yra verslininkas.

69. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK šeštosios knygos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–
6.228 straipsniai) parengtos pagal Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtus ir 1994 m.
paskelbtus Tarptautinių komercinių sutarčių principus. CK 6.228 straipsnio nuostatos dėl esminės šalių nelygybės yra
parengtos pagal Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) 1994 m redakcijos 3.10 straipsnį
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-469/2016, 27 punktas). Jau
pats UNIDROIT principų pavadinimas leidžia daryti išvadą, kad tai yra komercinių sutarčių principai. Kadangi Lietuvos CK
įtvirtina monistinę civilinės teisės sistemą, t. y. tokią sistemą, kurioje civilinė ir komercinė teisė neturi savarankiškos
įstatyminio reguliavimo, tai galima daryti išvadą, kad CK 6.228 straipsnis yra taikomas tiek komercinėms, tiek
nekomercinėms sutartims. Kadangi jis taikomas ir komercinėms sutartims, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio
pagrindo teigti, jog šio straipsnio pagrindu savo sutartinių teisių negalėtų ginti verslininkas. Lygiateisiškumas teisine
prasme nereiškia ekonominės lygybės. Tai, kad sutartiniai santykiai susiklosto tarp dviejų verslininkų, savaime
nereiškia, kad abi šalys yra lygiavertės ekonomine prasme, derybine galia, kas lemtų, jog viena šalis negalėtų
pasinaudoti kitos šalies silpnumu, priklausomumu nuo kitos. Tai reiškia, kad, dviem verslininkams sudarius
komercinę sutartį, vienas iš jų gali būti silpnesnioji šalis CK 6.228 straipsnio prasme.

Vertinant, ar egzistuoja esminė nelygybė, turi būti nustatytos jos taikymo sąlygos. Sutarčių teisės doktrinoje pripažįstama,
kad egzistuoja objektyvieji ir subjektyvieji esminės šalių nelygybės nustatymo kriterijai:
Objektyvusis kriterijus apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių
gaunamos naudos iš sutarties. Subjektyvusis kriterijus reikalauja, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių
gaunamos naudos (objektyvusis elementas), būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės (subjektyvieji
elementai), t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar
sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties. UNIDROIT principuose įtvirtinta, kad tam tikrais
atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti,
kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės
aiškinimas atitinka CK 6.228 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nors tam
tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos
disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios
stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės. Minėta, kad toks aiškinimas atitinka UNIDROIT principų
autorių idėją, kad esminė nelygybė kaip gynybos būdas visų pirma yra skirta užtikrinti sąžiningumo principo viešpatavimą
sutartiniuose santykiuose (žr. UNIDROIT principų 1.7 straipsnio oficialų komentarą, p. 18). Kita vertus, sutartinių prievolių
disproporcija pati savaime ne visada lemia šalių nesąžiningumą ir esminę nelygybę.

Pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės

Poreikis aiškinti sutartis atsiranda dėl ne visiškai aiškių atskirų sutarties sąlygų arba jei yra ginčijamas sutarties
ezistavimas apskritai, arba sutarties sąvokų reikšmė. Teismas aiškina sutartis tada, kai tarp šalių kyla ginčas dėl sutarties
esmės arba atskirų jos sąlygų. Atsitinka taip, kad sutarties tekstas skiriasi nuo tikrųjų šalių ketinimų arba netinkamai juos
atspindi. Pasitaiko, kad vienos sutarties teksto nuostato prieštarauja kitoms. Gali būti, kad šalys, sudarydamos sutartį,
neaptarė kai kurių sąlygų, dėl kurių kyla ginčas. Taip pat gali būti atvejų, kai sutartis sudaro skirtingų valstybių FA arba JA,
sudaromos dviem ar daugiau kalbų, o tekstai neatitinka vienas kito, todėl kyla klausimas, kuriam tekstui teikiamas
prioritetas.

Sutarčių aiškinimas reglamentuojamas CK 6.193 – 6.195 str.

Pasaulyje nėra visuotinai priimtų sutarties aiškinimo principų, tačiau išskiriami du vyraujantys sutarties aiškinimo metodai
– subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad aiškinant sutartis būtų nustatyti tikrieji, t.y.
subjektyvūs šalių ketinimai. Objektyusis metodas nurodo, kad aiškinant sutartis pabrėžiama gramatinė sutarties teksto
išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas.

Sutartis, kaip sandoris, lemia teisinio santykio turinį, kuris yra šalių valios padarinys. Tai ypatumas, atskiriantis sutartį nuo
kitų juridinių faktų, tokių kaip kitam asmeniui padaryta žala, neteisėtas praturtėjimas ir kt. visada, kai kalbame apie sandorį
ir jo rūšį – sutartį, turimi galvoje du sandorio elementai – valia ir valios išraiška.

UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.1 str. „Sutartį reikia aiškinti pagal bendrą šalių valią (ketinimus), bet
tik tuomet, kai ta valia nustatyta. Jeigu to padaryti neįmanoma, sutartį reikia aiškinti pagal tą reikšmę, kurią protingi
asmenys, veikdami kaip sutarties šalys, suteiktų sutarčiai analogiškomis aplinkybėmis.“

Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų tikrajai šalių valiai, jų
tikriesiems ketinimams sudarant sutartį. Tai atspindi ir CK 6.193 str. – sutarčių aiškinimo taisyklės:

1 d.. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių
ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai
sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims
protingi asmenys.

2 d. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo
aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos.

3 d. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia,
atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė.

4 d. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies
naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies
naudai.

5 d. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių
praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
Aiškinant sutartį ypač svarbu nustatyti teisinę jos prigimtį, nuo kurios dažniausiai priklauso įvairūs klausimai, susiję su
sutarties šalių tarpusavio santykiais. Yra atvejų, kai sutarties šalių teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota
terminilogija, o tų santykių turinys, kad ir kaip tuos santykius šalys įvardytų.

CK 6.194 str. numato, kad jeigu sutartis sudaryta dviem ar daugiau kalbų ir kiekvienas sutarties tekstas turi tokią pat
teisinę galią, bet skirtingomis kalbomis surašyti sutarties tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia
surašytam tekstui. Pvz., jeigu sutartis buvo sudaryta lietuvių ir anglų kalbomis, tai abu jos tekstai turi vienodą juridinę
galią. Bet jeigu lietuvių kalba surašyta sutartis, kuri vėliau buvo išversta į anglų kalbą, tai esant teksto neatitiktims, turi būti
vadovaujamasi lietuviškuoju sutarties tekstu.

CK 6.195 str. Jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos
iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės
normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.

Sutarčių turinys
Sudarydamos sutartį šalys susitaria dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartyje šalys numato sutarties objektą, kainą,
aptaria kokybės klausimus, atsiskaitymo tvarką, ginčų sprendimo būdus ir t.t., t.y. pačios sau susikuria normas, kurių
privalo laikytis. Tai yra sutarties sąlygos.

Sutarties sąlygos
Teisės doktrinoje sutarties sąlygos skirstomos į esmines, įprastines ir atsitiktines.

Esminės sąlygos yra tokios sąlygos, kurios būtinos ir pakankamos tam, kad sutartis būtų sudaryta ir sukurtų šalims
teises ir pareigas. Sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus suderintos visos esminės sutarties sąlygos. Todėl labai
svarbu nustatyti, kokios konkrečios sutarties sąlygos yra esminės.

1) Esmine kiekvienos sutarties sąlyga yra laikytinas jos dalykas. Jei dėl jo šalys nesusitarė, nėra ir sutarties.
Pvz., negalima sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties, jei jos šalys nesusitarė, kokie daiktai bus parduoti. Bet
vien tik dalyko nurodymas sutartyje ne visada yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia.

2) Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikytinos sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos
kaip esminės. Pvz., įkeitimo sutarties (lakšto) analizė leidžia daryti išvadą dėl keleto esminių sąlygų, kurios
nurodytos CK 4.210 str. Arba, pvz., nuomos sutarties analizė leidžia daryti išvadą, kad nuomos mokestis yra
esminė šios sutarties sąlyga. Kaina nurodyta ir kaip esminė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo
sutarties sąlyga (CK 6.397 str. 1 d.). CK 6.959 str. yra pavadintas – esminės turto patikėjimo sutarties
sąlygos, pažymint, kad šioje sutartyje turi būti nurodytas: turtas, perduodamas patikėjimo teise, patikėtojas,
patikėtinis, o jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai (naudos gavėjo naudai) – naudos gavėjas;
patikėtinio atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka bei sutarties galiojimo terminas.

3) Esminėmis sąlygomis pripažįstamos sutarties sąlygos, kurios yra privalomos konkrečioms sutarčių
rūšims, be kurių tokios sutartys negalėtų egzistuoti. Antai jungtinės veiklos (patnerystės) sutarties
negalima įsivaizduoti, jeigu nenurodyta veiklos rūšis. Esminė tam tikrų sutarčių sąlyga gali būti kiekis. Pvz.,
elektros energijos tiekimo sutartyje energijos kiekį lemia faktinis abonento sunaudojamas kiekis.

4) Esminių sutarties sąlygų rūšimi galima laikyti „subjektyviai egzistuojančias esmines sąlygas“, t.y. tokias,
be kurių šalis nenori sudaryti sutarties. Jos neturi prieštarauti įstatymui. Pvz., laiduotojas pagal CK 6.81
str. 2 d. atsako tiek pat, kiek skolininkas, jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis. Bet, pvz., laiduotojas gali
nepageidauti mokėti palūkanas ir pareikalauti tai įrašyti sutartyje. Arba prekių pirkėjas gali reikalauti
specialaus įpakavimo sąlygos, kuri bus pripažinta esmine pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga.

CK specialiai yra aptarta sutarties dalyko kokybės sąlyga. CK 6.197 str. sako, kad, jeigu sutarties dalyko kokybė nei
sutartyje, nei įstatymuose nenustatyta, tai ji turi atitikti protingą ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į
konkrečias aplinkybes. Šį straipsnį reikia taikyti sistemiškai kartu su CK 6.41 str., kuriame numatytos analogiškos
taisyklės, taikomos sutarties įvykdymo kokybei. Pažymėtina, kad kokybės sąlyga, ne taip, kaip dalykas ir kiekis, pati
savaime nėra esminė. Kokybės reikalavimai gali būti nustatyti šalių sudarytoje sutartyje arba įstatymuose, bet jei
ji nenustatyta, tuomet kokybėms reikalavimams taikytini CK 6.197 str. nurodyti principai. Atskiros CK normos ir kiti
TA gali nustatyti tam tikras kokybės reikalavimo charakteristikas ir kriterijus, bet jei šalys sutartyje įtvirtino didesnius nei
norminiuose TA kokybės standartus – tai šalių susitarimo reikalas. Kitais atvejais normos dėl kokybės, įtvirtintos TA,
yra imperatyvios.
Daugelyje sutarčių labai svarbi sąlyga yra kaina. Ši sąlyga būdinga altygintinėms sutartims apskritai, nes egzistuoja
sutarčių atlygintinumo prezumpcija, t.y. bet kuri sutartis yra laikoma atlygintine, jeigu ko kita nenumatyta įstatyme,
kitame teisės akte, arba neišplaukia iš sutarties turinio arba jo esmės. Kaina gali būti nustatyta šalių, norminiais
aktais, pagal galimus kriterijus (pvz., CK 6.313 str. – kaina pirkimo – pardavimo sutartyje). Jeigu dėl kurių nors priežasčių
sutartyje kaina nėra nustatyta ir nėra nuorodos į tai, kad kaina yra esminė konkrečios sutarties sąlyga, laikoma, kad šalys
omenyje turėjo kainą, kuri nustatoma pagal CK 6.198 str. nurodytus kriterijus:

1) Jei kaina sutartyje neaptarta, laikoma, kad šalys omeny turėjo įprastą kainą, o jei tokios nėra – protingą
kainą (CK 6.198 str. 1 d. kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip,
laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį
pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus
kainą.). Pvz., gali būti nustatoma didesnė nei įprastinė krovinių vežimo kaina, kai vežami pavojingi arba greitai
gendantys kroviniai, nes tai susiję su didesnė krovinių vežėjo rizika. Ta kaina gali būti didesnė ir dėl to, nes
vežėjas turėjo atlikti papildomus darbus, pvz., pakrauti ir iškrauti krovinį. Protinga kaina nustatoma atsižvelgiant į
įvairias aplinkybes, bet jos esmė ta, kad viena šalis neturėtų galimybės nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita;

2) Galimybė tikslinti sutarties kainą, jei ją nustatyti turi teisę viena šalis, ir jos nustatyta kaina yra aiškiai
neprotinga (CK 6.198 str. 2 d. jeigu sutarties kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai
neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus
atitinkančia kaina.). Pvz., jei auditorius už jau suteiktas paslaugas nustatė kainą, kuri aiškiai neatitinka suteiktos
paslaugos kokybės arba labai pranoksta įprastines tokių pačių paslaugų kainas toje vietovėje, teismas gali tikslinti
sutarties kainą;

3) Jeigu kainą pavesta nustatyti trečiajam asmeniui, bet jis to nepadaro arba negali padaryti (pvz., mirė arba
jo gyvenamoji vieta šalims tapo nežinoma, arba jis tiesiog atsisako tai daryti) ir jei pačios šalys dėl kainos
nesusitarė, tai suinteresuotas asmuo gali prašyti teismą nustatyti kainą, atitinkančią protingumo kriterijus (CK
6.198 str. 3 d. Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad
protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina.).

4) Jei kaina turi būti nustatoma remiantis tam tikrais kriterijais (pvz., rinkos kaina, biržos kaina ir pan.), kurių
nėra, tai jie pakeičiami artimiausiais kriterijais (pvz., įprasta tokio dakto kaina atitinkamoje vietovėje)(CK 6.198 str.
4 d. jeigu kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, tai kaina
nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.).

Sutarties terminas – taip pat viena iš pagrindinių sutarties sąlygų. Tai yra pačios sutarties laiko ribos, taip pat
neperžiangiant tų ribų vykdytinų teisių ir pareigų etapai. Atskiros sutarčių rūšys reikalauja įtraukti į sutartį jos terminą kaip
esminę sąlygą, pvz., draudimo sutartys. Šalys gali numatyti įvairias sutarties terminų sąlygas – įvkykdymo, pabaigos,
nutraukimo terminą ir kt.

 Sutarties įvykdymo terminas yra ribojamas laiko atžvilgiu: tik pasibaigus terminui kreditorius įgyja reikalavimo
teisę, o skolininkas – vykdymo pareigą. Taigi įvykdymo terminas lyg ir subrandina šalių teises bei pareigas pagal
sutartį. Pažymėtina, kad sukakus vykdymo terminui ne tik skolininkas turi įvykdyti sutartį, bet ir kreditorius turi
priimti įvykdymą. Šią aplinkybę reikia aptarti dėl prievolės, įvykdytosp prieš terminą, fakto.

 Pagal bendrąją taisyklę sutartinių prievolių įvykdymas per sutartyje nurodytus terminus turėtų atitikti
abiejų šalių interesus. Turima galvoje, kad kreditorius gali būti nesuinteresuotas įvykdyti prievolę prieš terminą,
nes pats negalės įvykdyti savo priešpriešinių įsipareigojimų laiku. Pvz., pateiktai produkcijai dar neišnuomti
sandėliai. Be to, kreditorius gali neturėti intereso, kad sutartis būtų įvykdyta prieš terminą, pvz., bankas suteikė
paskolas už palūkanas, o dėl paskolos grąžinimo prieš terminą netenka dalies pajamų. Bet visais atvejais
sutartys, kai jas leidžiama įvykdyti prieš terminą, laikytinos įvykdytomis tinkamai. Atitinkamai įvykdymo
gavimas prieš terminą negali būti traktuojamas kaip nepagrįstas kreditoriaus praturtėjimas, nors dėl įvykdymo
prieš terminą kreditorius iš tiesų praturtėtų.

Sutartis gali būti sudaryta apibrėžtam arba neapibrėžtam terminui. CK 6.199 str. aptaria neapibrėžtam terminui
sudarytos sutarties nutraukimo taisyklę – neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai
per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Tai yra bendra norma,
kuri taikoma tada, kai specialios normos nenustato kitokių taisyklių, nes kai kurios atskiros sutarčių rūšys numato jų
nutraukimo terminus (pvz., CK 6.614 str. 1 d. Juridinių ir fizinių asmenų nuomojamų komercinėmis sąlygomis gyvenamųjų
patalpų neterminuota nuomos sutartis nuomotojo reikalavimu gali būti nutraukta nuomininką raštu įspėjus prieš šešis
mėnesius.).
Kitaip nei esminės sąlygos, įprastinės ir atsitiktinės sąlygos neturi tiesioginės įtakos sutarties sudarymui.

- Maža to, įprastinių sąlygų net ir nėra poreikio įtraukti į sutartį, nes jos suformuluotos įstatyme ar kitame TA.

- Atsitiktinės sąlygos taip pat neturi reikšmės sutarties sudarymui, bet jos, kitaip nei įprastinės, kurios sutartyje
nebūtinai turi būti, sutartyje turi būti, t.y. šalys turi jas įtraukti.

CK 6.196 str. 1 d. Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos.

- Aiškiai nurodytos sąlygos yra tokios, kurios nurodytos rašytinėje sutartyje, arba tokios, dėl kurių šalys susitarė
žodžiu.

- Numanomos yra tokios sutarties sąlygos, kurios nors sutarties šalių rašytinėje sutartyje nenurodytos arba žodžiu
neaptartos, nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, šalių santykių pobūdį, teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo kriterijus (CK 6.196 str. 2 d.). Kokios sąlygos yra laikytinos numanomomis, visų pirma priklauso nuo
konkrečios sutarties rūšies. Pvz., nors pirkimo – pardavimo sutartyje šalys neaptarė kokybės sąlygos, bet
pardavėjas visais atvejais turi garantuoti parduodamo daikto kokybę. Taip pat, kokios sąlygos konkrečioje
sutartyje laikytinos numanomomis, gali būti sprendžiama pagal tarp šalių nusistovėjusią sutarčių sudarymo
praktiką, prekybos papročius ir pan.

CK 6.182 str. mini sutartis, kuriose yra neaptartų sąlygų, t.y. nurodo, kad jeigu šalys, sudarydamos sutartį, specialiai
paliko aptarti tam tikras sąlygas tolesnių derybų metu arba pavedė jas nustatyti tretiesiems asmenims, tai sutartis laikoma
sudaryta (CK 6.182 str. 1 d.). Sutarties galiojimui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys vėliau dėl šio straipsnio 1 dalyje
nurodytų sąlygų nesusitarė arba tretieji asmenys jų nenustatė, jeigu yra kitų priemonių ar būdų joms nustatyti (CK 6.182
str. 2 d.). Šio straipsnio nuostatos skiriasi nuo CK 6.162 str. 2 d ., pagal kurią, kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties
sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Kai šalys dėl antraeilių sutarties sąlygų
nesusitaria, ginčas gali būti sprendžiamas teisme atsižvelgiant į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas,
papročius, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Pagal CK 6.182 str. šalys dėl sutarties sąlygų net
nesitaria, specialiai atideda tai ateičiai, o CK 6.162 str. 2 d. numatyti atvejai, kai šalys dėl antraeilių sąlygų tariasi,
bet joms nepavyksta susitarti.

Sutarčių vykdymas
Aiškinant sutarčių vykdymą sistemiškai yra taikytinos CK normos, reglamentuojančios prievolių vykdymą (CK Šeštosios
knygos 1 dalies III skyrius). CK II dalies XVI – XVII skyriuose yra nuostatos, kurios specialiai skirtos vienai iš prievolių
rūšių – sutartinėms prievolėms vykdyti.

Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi
sudarydamos sutartį. Pasak V. Mikelėno, nagrinėjant sutarties institutą svarbu nustatyti:

1) Kokie yra sutarties vykdymo principai;

2) Ar sutartį turi įvykdyti pati šalis, ar tai gali padaryti kitas asmuo;
3) Kaip nustatyti sutarties vykdymo vietą ir laiką, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė;
4) Pagal kokius kriterijus nustatoma parduodamų daiktų bei suteikiamų paslaugų ir atliekamų darbų kokybė, jeigu
šalys šių klausimų sutartyje neaptarė;
5) Kokia valiuta gali šalys vykdyti tarpusavio atsiskaitymus;
6) Ar gali kita šalis sustabdyti savo prievolių vykdymą, jeigu kita sutarties šalis savo prievolių nevykdo;
7) Ar galima atsisakyti vykdyti sutartį, jeigu ją sudarius iš esmės pasikeičia aplinkybės ir įvykdyti sutartį darosi sunku
arba apskritai neįmanoma.

CK 6.200 str. įtvirtinti sutarčių vykdymo principai: 1) Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; 2) vykdydamos
sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; 3) sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; 4)
jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai
ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Pagal bendrą taisyklę šalys turi įvykdyti sutartį iš karto, t.y. tuo pačiu metu (CK 6.201 str.). Bet iš įstatymo, šalių sudarytos
sutarties, pačios sutarties prigimties arba konkrečių aplinkybių gali išeiti, kad sutartis vykdytina dalimis. Pvz., neterminuota
renta mokama kiekvieno mėnesio pabaigoje (CK 6.451 str.); šalys, sudarydamos pirkimo – pardavimo sutartį, gali
susitarti, kad pirkėjas atsiskaitys dalimis per tam tikrą laiko tarpą; kaina pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį yra
mokama etapais; atsiradus force majeure aplinkybėms, sutarties vykdymas gali būti atidedamas tam tikram laikotarpiui
(CK 6.212 str. 2 d.).
Tam tikroms sutartims sudaryti gali būti reikalingi atitinkami valstybės institucijos leidimai, licencijos, be kurių sutartis
negali būti vykdoma. Sąvoka „valstybės institucijų leidimas“ aiškintina plačiau ir apima atitinkamų tiek valstybės, tiek ir
savivaldos institucijų išduodamus privalomus leidimus, licencijas ir kitus dokumentus tam tikriems veiksmams ar darbams
atlikti. Pvz., statybos rangos sutarčiai įvykdyti reikalingas statybos leidimas. Šalių teises ir pareigas, susijusias su
privalomais leidimais, būtinais sutarčiai sudaryti, reglamentuoja CK 6.202 str.

1) Jeigu tam tikri įstatymai nustato, kad būtinas atitinkamos valstybės institucijos leidimas, turintis reikšmės sutarties
galiojimui ar jos vykdymui, ir įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita, tai tokį leidimą privalo gauti valstybėje,
kurios įstatymai nustato tokį reikalavimą, esanti sutarties šalis.
2) Jeigu abi sutarties šalys yra Lietuvoje ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytą reikalavimą nustato Lietuvos Respublikos
įstatymai, tai leidimą privalo gauti šalis, kuriai ši pareiga yra nustatyta įstatymuose, išskyrus atvejus, kai įstatymai
jos nenumato. Tokiu atveju šalys privalo susitarti, kuri iš jų turi gauti leidimą.
3) Reikalingą leidimą ar leidimus sutarties šalis privalo gauti laiku. Jai tenka visos su privalomų leidimų gavimu
susijusios išlaidos, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutarties šalis taip pat privalo nedelsdama pranešti kitai
šaliai apie tai, kad leidimas yra gautas arba kad atsisakyta jį išduoti.

Šios normos yra išdėstytos dipozityviai, paliekant galimybę pačioms šalims susitarti, kuri privalo gauti leidimą, nebent
įstatyme būtų nurodyta, kuri iš sutarties šalių tokį leidimą turi gauti.

CK 6.203 str. reglamentuoja leidimo neišdavimo teisines pasekmes, kurių esmė yra ta, kad tokiu atveju abi sutarties
šalys turi teisę nutraukti sutartį:

1) Jeigu per nustatytą terminą, o kai toks terminas nenustatytas, – per protingą terminą privalomas leidimas
nepaisant šalies būtinų pastangų negaunamas, bet ir nėra atsisakyta jį išduoti, tai abi sutarties šalys turi teisę
nutraukti sutartį.
2) Jeigu privalomas leidimas susijęs tik su kai kuriomis sutarties sąlygomis, tai šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai
protinga palikti galioti sutarties sąlygas.
- Antai vykdant statybos darbus leidimai gali būti reikalingi įvairiems atskiriems statybos darbų etapams,
todėl laiku negavus leidimo kuriuos nors darbus atlikti, būtų neprotinga nutraukti statybos rangos sutartį,
kai kiti darbai yra atlikti arba atliekami.
3) Atsisakymas išduoti sutarties galiojimui įtakos turintį leidimą daro sutartį negaliojančią. Kai atsisakymas išduoti
leidimą daro negaliojančias tik kai kurias sutarties sąlygas, likusios sąlygos galioja, jeigu sutartis būtų sudaryta ir
be negaliojančių sąlygų.

Tam tikrais atvejais vykdant sutartį gali atsirasti sunkumų, dėl kurių sutarties vykdymas joje numatytomis sąlygomis
prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo arba šalių (vienos iš jų) teisėtų lūkesčių principams. Pvz., asmuo įsigijo
žemės skypą gyvenamojo namo statybai. Sudarius sutartį paaiškėjo, kad dėl sklype esančių požeminių vandenų nebus
galima kasti namo pamatų ir pan. jeigu pirkėjas apie tokias aplinkybes būtų žinojęs sudarydamas sutartį, jis tokios
sutarties nebūtų sudaręs. Bet sutarties vykymą varžančios aplinkybės turi ne tik iš esmės sunkinti sutarties
vykdymą, bet ir atitikti keturis CK 6.204 str. nurodytus kriterijus; sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės,
kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės
sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu (CK 6.204 str. 2 d.):

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;
2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;
3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;
4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Reikia pažymėti, kad pirmiausia jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo
vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką (CK 6.204 str. 1 d.).

Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį
pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties
pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys
nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali (CK 6.204 str. 3 d.):

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.
Sutarties pakeitimas ir nutraukimas
Pagal bendrą taisyklę sydarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip šalys susitarė. Bet gali atsitikti, kad sutartis
nutraukiama arba pakeičiamos jos sąlygos. Sutarties pakeitimas arba jos nutraukimas yra galimas tik šalių tarpusavio
sutarimu. Pvz., šalys, sudariusios nuomos sutartį penkeriems metams, gali susitarti ją nutraukti bet kuriuo metu. Be to,
sudarytos sutarties nutraukimo arba jos pakeitimo galimybę gali numatyti ir įstatymas.

Jeigu sutartis nutraukiama arba pakeičiama šalių susitarimu ar įstatyme numatytais atvejais, teismo sprendimas
nereikalingas. Suteikimas šalims teisės vienašališkai nutraukti sutartį yra tiesioginis sutarčių laisvės principo atspindys.

CK 6.217 str. numato atvejus, kai šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita sutarties šalis sutarties neįvykdo arba
įvykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Tuomet nukentėjusioji šalis gali nutraukti sutartį ir
nesikreipdama į teismą (CK str. 1 d.). Tai neatima kitos šalies teisės kreiptis į teismą siekiant įrodyti, kad sutartis negalėjo
būti vienašališkai nutraukta, nes pažeidimas nesąs esminis.

Esminiu sutarties pažeidimu reikėtų laikyti tokį vienos iš šalių įvykdytą pažeidimą, kuris iš esmės atima antrajai
sutarties šaliai galimybę tikėtis, kad sudaryta sutartis bus tinkamai įvykdyta. Pvz., esminiu pirkimo – pardavimo
sutarties pažeidimu pripažintas prekių su trūkumais, kurių negalima pašalinti apskritai arba pašalinti per protingą laiką,
pateikimas.

Su esminiu sutarties pažeidimu siejama keletas teisinių padarinių: šalis gali vienašališkai, nesikreipdama į teismą,
nutraukti sutartį (CK 2.217 str. 1 d.; 6.218 str.), kreiptis į teismą dėl priverstinio sutarties pakeitimo (CK 6.223 str. 2 ir 3 d.),
pareikalauti pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę (CK 6.363 str. 6 d.) neleisdama ištaisyti padarytų trūkumų ir t.t.

CK 6.217 str. 2 d. nurodyta, kad nustatant, ar sutartis pažeista iš esmės, ar ne, turi būti atsižvelgiama į šiuos
kriterijus:

1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir
negalėjo protingai numatyti tokio rezultato. Pvz., nusipirktos prekės negali būti naudojamos pagal tikslinę paskirtį
ir pan.;
2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės. Pvz., pagal sutartį prekes
kontrahentas pristatė anksčiau sutarto termino, nors buvo žinoma, kad prekėms saugoti sandėliai išnuomoti tik
nuo tos dienos, kurią tos prekės turėjo būti pristatytos;
3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo (tai yra fakto klausimas, leidžiantis, be kita ko, atsižvelgti ir
į tai, ar iš tiesų tai sukėlė kreditoriui iš esmės neigiamas pasekmes);
4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;
5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis
būtų nutraukta.

CK 6.217 str. 3 d. numatyta nukentėjusios šalies teisė nutraukti sutartį, kai sutarties pažeidimas pasireiškia
termino praleidimu, kurį kreditorius papildomai suteikia skolininkui, kaip tai numatyta CK 6.209 str. pažymėtina, kad
kai termino praleidimas pats savaime yra esminis pažeidimas, tuomet kreditorius gali nutraukti sutartį ir nesuteikdamas
skolininkui papildomo termino. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus
vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 str. 3 d.).

CK 6.217 str. 2 ir 3 dalyse numatytas aplinkybių, į kurias atsižvelgiama nustatant, ar sutartis pažeista iš esmės,
sąrašas yra baigtinis. Kitais, šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka
pagal suinteresuoto asmens ieiškinį.

Be to, sutartyje šalys pačios gali numatyti galimybę vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais,
nesikreipiant dėl to su ieškiniu į teismą (CK 6.217 str. 5 d.).

Šio kodekso 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai,
nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą
terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų (CK 6.218 str. 1 d.).

Kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo
pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę
vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji
sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo (CK
6.218 str. 2 d.).
CK 6.219 str. Reglamentuoja iš anksto numatomą sutarties neįvykdymą. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki
sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš
esmės. Pvz., pagal statybos rangos sutartį rangovas įsipareigojo iki lapkričio 10 d. užbaigti statybos darbus, ir tai yra
esminė sutarties sąlyga, tačiau spalio 15 d. šie darbai dar nebuvo pradėti, o pagal staybos darbų apimtį akivaizdu, kad,
kad jie negali būti užbaigti laiku. Bet jei užsakovui nėra pakankamai akivaizdu, jog sutartis nebus įvykdyta laiku, jis gali iš
rangovo pareikalauti patvirtinimo, kad statybos darbai bus atlikti iki nurodyto termino, o jeigu per protingą terminą
negauna patvirtinimo, kad sutartis bus įvykdyta laiku, užsakovas turi teisę sutartį nutraukti (CK 6.220 str. 1 d. Šalis, kuri
atsižvelgdama į aplinkybes tikisi, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį, turi teisę iš pastarosios šalies pareikalauti
patvirtinti, kad ši sutartį įvykdys tinkamai. Šalis gali sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą tol, kol kita
sutarties šalis patvirtina, kad ji sutartį tikrai įvykdys tinkamai. 2 d. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto patvirtinimo šalis
negauna per protingą terminą, ji gali sutartį nutraukti.)

Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo o sutartį nutraukusi šalis turi teisę reikalauti
nuostolių, atsiradusių dėl neįvykdytos sutarties, atlyginimo, taip pat netesybų (CK 6.221 str. 1 d. ir 2 d.).

Svarbu nustatyti, nuo kurio momento sutartis laikoma nutraukta. Sutarties nutraukimo momentas nustatomas
atsižvelgiant į jos nutraukimo būdą:

 Sutartis, nutraukiama teismo tvarka, laikoma nutraukta įsiteisėjus teismo sprendimui ją nutraukti, jei sprendime
nenurodyta konkreti jos nutraukimo data.
 Sutartis, nutraukiama šalių susitarimu, laikoma nutraukta šalims sudarius susitarimą, jeigu ko kita nenumatyta
pačioje sutartyje. Vienašališkai nutraukiama sutartis laikoma nutraukta nuo pranešime apie jos nutraukimą
nurodytos dienos.

Negalima nutraukti arba pakeisti jau įvykdytos sutarties, nes sutartis ir sutartinės prievolės baigiasi jas tinkamai įvykdžius.
Šalys norėdamos sukurti kitokius teisinius santykius, turėtų sudaryti naujas sutartis.

Nutraukus sutartį taikoma restitucija, kurios taikymą tvarką ir sąlygas reglamentuoja CK 6.145 – 6.153 str. ir 6.222 str.

6.222 straipsnis. Restitucija

1. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji
tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar
šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks
atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.
2. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, tai galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties
nutraukimo.
3. Restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

Vadovaudamosi sutarčių laisvės principu šalys gali pakeisti sutartį savo susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Sutartis,
šalims nepavykus susitarti dėl jos pakeitimo, gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš
esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais (pvz., dėl esminės šalių nelygybės CK 6.228 str.).

Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos
negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos
(CK 6.223 str. 3 d.). Taigi įtvirtinta ikiteisminė procedūra, kuri yra privaloma tam, kad būtų galima ginti savo pažeistą
teisę teisme, nebent įstatymai ar pati sutartis numatytų ką kita.

Kad būtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, CK 6.228 str. numato galimybę šaliai atsisakyti sutarties arba atskiros jos
sąlyogos: Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira
jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama
ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų,
neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip
pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. V. Mikelėnas nurodo, kad šalių tarpusavio prievolių neatitiktis turi būti esminė
– jų padėtis turi būti tokia nelygi, kad šokiruotų, t.y. protingas žmogus tokiomis sąlygomis sutarties niekada nebūtų
sudaręs.

Minėto CK 6.228 str. 1 d. nuostatos paprastai yra taikytinos vartojimo, o ne verslo sutartims, nes verslo santykių subjektai
veikia savo rizika ir turi būti ganėtinai apdairūs, jiems taikomi griežtesni atsakomybės kriterijai.

 Atsisakyti sutarties, esant esminei šalių nelygybei, galima vienašališkai, nesikreipiant į teismą, bet iš anksto raštu
pranešant apie atsisakymą antrajai šaliai pagal CK 6.218 str. nurodytas taisykles.
  Jei turinti teisę atsisakyti sutarties šalis siekia pakeisti sutartį arba atskirą jos sąlygą, ji turi kreiptis į teismą, jei kita
šalis nesutinka keisti sutarties arba jos sąlygos. Tuomet yra taikytinos CK 6.223 str. nuostatos,
reglamentuojančios sutarties pakeitimą.
 Kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo gali ir kita sutarties šalis, gavusi nukentėjusiosios šalies pranešimą apie
sutarties atsisakymą, jei nukentėjusioji šalis nesutinka keisti sutarties (CK 6.228 str. 3 d. Teismas gali pakeisti
sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po
pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar
neatsisakė.).

Sutarties negaliojimas
Sutartis yra viena iš sandorių rūšių, todėl ji gali būti pripažinta negaliojančia bendrais pagrindais, kurie aptarti CK
Pirmosios knygos 4 skyriuje. Be to, CK ir kiti įstatymai gali nustatyti specifinius tam tikrų sutarčių negaliojimo pagrindus.
Pvz., tokie pagrindai yra nurodyti CK 6.307 str., 6.394 str. 2 d., 6.984 str. ir kituose straipsniuose.

Negaliojantys sandoriai – tokie, kurie nesukelia teisinių padarinių, kurių jais siekiama. Tačiau tai nereiškia, kad
negaliojantys sandoriai nesukelia jokių teisinių padarinių, tie padariniai paprastai skiriasi nuo tų, kurių siekė šalys.

Įstatymas skirsto negaliojančius sandorius į niekinius ir nuginčijamus:

 Niekiniu laikomas sandoris, kuris pagal įstatymus negalioja, nesvarbu, yra, ar ne teismo sprendimas pripažinti jį
negaliojančiu, šalys negali patvirtinti niekinio sandorio CK 1.79 str. 1 d.; Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik kai
yra įstatymų nurodyti pagrindai CK 1.78 str. 3 d.; Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių padarinių taikymo gali
pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas
konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) CK 1.78 str. 5 d. (taigi, niekinius sandorius tiesiogiai draudžia įstatymas.
Niekiniais sandoriais paprastai įstatymas pripažįsta tokius, kurie pažeidžia ne tik sandorio šalies, bet ir viešąjį
interesą, viešąją tvarką, imperatyvius normų reikalavimus. Paprastai nėra lengva nustatyti ar sandoris yra niekinis,
vienas asmuo sandorį gali laikyti niekiniu, o kitas ne, tokiu atveju ginčą dėl sandorio galiojimo išspręs tik teismas,
todėl sandorio požymio, kad jis negalioja, nederėtų absoliutinti, nesvarbu yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį
negaliojančiu.

 CK 1.80 str. 1 d. niekiniai yra sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms.

 Prieštaraujantys viešajai tvarkai ir gerai moralei CK 1.81 str. 1 d.

 Teisės doktrinoje niekiniais pripažįstami ne tik tie sandoriai, kuriuos esant niekinius aiškiai nurodo CK,
pripažįstama, kad niekiniai taip pat yra ir tariamieji CK 1.86 str. ir apsimestiniai CK 1.87 str., nes jie
negalioja, kad ir kokia būtų šalių valia.

 Teisės literatūroje taip pat nurodoma, kad niekiniais taip pat laikomi sandoriai, sudaryti nesilaikant
įstatymų numatytos notarinės formos CK 1.93 str. 3 d. šie sandoriai pasižymi tam tikra specifika,
išskiriančia juos iš kitų niekinių sandorių, nes CK 1.93 str. 4 d. numato galimybę teismo tvarka pripažinti
galiojantį sandorį, kuris sudarytas nesilaikant jam nustatytos notarinės formos.

 Nuginčijamas sandoris toks, kuriam pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas CK 1.78 str. 2 d.; Ieškinį
dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikti tik įstatymų nurodyti asmenys CK 1.78 str. 4 d.;
nuginčijamas sandoris gali būti patvirtintas CK 1.79 str.; (taigi, nuginčijamas sandoris nuo jo sudarymo momento
faktiškai sukelia šalių siektų teisinių padarinių ir galioja tol, kol jis teismo sprendimu nėra pripažįstamas
negaliojančiu.

 Nuginčijamu sandoriu paprastai pažeidžiamas ne viešasis interesas, viešoji tvarka, imperatyvios ir

visuomenės mastu reikšmingos teisės normos, o atitinkamų asmenų teisės, jų privatūs interesai.

 Jei įstatyme nurodyti asmenys nekelia konkretaus reikalavimo pripažinti nuginčijamą sandorį
negaliojančiu, teismas negali ex officio pripažinti jo negaliojančiu.

 Sandorio šalys, turėdamos teisę laisvai disponuoti savo subjektinėmis teisėmis, gali būti tiesiog
nesuinteresuotos tokio sandorio negaliojimu, todėl gali nereikšti ieškinio dėl nuginčijimo arba net patvirtinti
jį.

 Praktikoje šie skirtumai nėra itin ryškūs. LAT taip pat yra pripažinęs, kad praktikoje niekinių ir nuginčijamų
sandorių skirtumas yra gana reliatyvus.
  CK 6.225 str. 3 d. nustato, kad teisę pareikši ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo (nuginčytinos sutarties)
turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis
buvo sudaryta, arba asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus sutartis pažeidė. (Todėl asmenų, galinčių ginti
savo teises ir teisėtus interesus dėl niekinio ir nuginčytino sandorio, ratas iš esmės gali ir nesiskirti).
 LAT vienoje iš nutarčių konstatavo, kad nuginčijamus sandorius turi teisę ginčyti ne tik sandorių šalys, bet ir tretieji
asmenys, kurių teises ar interesus ginčijamas sandoris pažeidžia.
 LAT taip pat laikosi nuostatos, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas taiko niekinio sandorio
teisinius padarinius tik kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus.

Negaliojančių sutarčių skirstymas į absoliučiai ir santykinai negaliojančias šiuo metu įtvirtintas CK 6.225 str.,
reglamentuojančiame absoliutų ir santykinį sutarčių negaliojimą:

1 d. Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės
principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

2 d. Absoliučiai negaliojančios (niekinės) sutarties šalys negali vėliau patvirtinti.

3 d. Sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti
sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai.

4 d. Santykinai negaliojančią (nuginčijamą) sutartį šalys (šalis) gali patvirtinti, jeigu toks patvirtinimas yra aiškiai
pareiškiamas.

CK 6.227 str. Teisė pareikšti ieškinį dėl sutarties negaliojimo

1 d.Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia
sutartis pažeidė.

2 d. Absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva).

3 d. Teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties
sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta
sutartis pažeidė.

CK 6.226 str. Dalinis sutarties negaliojimas

1 d. Vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos
sąlygos nebūtų sudariusios sutarties.

2 d. Daugiašalės sutarties atveju, kai du ar daugiau asmenų turi įvykdyti prievolę, sutarties negaliojimas vienam iš šių
asmenų nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kai to asmens dalyvavimas buvo būtinas tai sutarčiai
sudaryti.

Sandorį sudaro daug įvairių sąlygų, kurios gali galioti ir nepriklausydamos viena nuo kitos. Tokiu atveju, vienos iš sąlygų
pripažinimas negaliojančia neturėtų lemti viso viso sandorio negaliojimo, nes tai neatitiktų protingumo, teisingumo
principų, trukdytų civilinės apyvartos plėtrai.

CK 1.96 str. nustato, kad Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad
sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.

Sprendžiant klausimą ar sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies, reikia įvertinti visumą
reikšmingų aplinkybių, pvz., sandorio vykdymo pasikeitimus, pripažinus negaliojančia viena iš sąlygų, nes sadorio dalies
pripažinimas negaliojančia neturėtų keisti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros; reikšmę, kurią sandorio šalys suteikė
atitinkamai sandorio sąlygai sudarydamos sandorį ir t.t. Tam tikrą sandorio sąlygą, kuri buvo pripažinta negaliojančia,
šalys gali pakeisti kita, teisės aktų reikalavimus atitinkančia sąlyga, pvz.,jeigu iš esmės sulystama dėl sandorio kainos ir
tai lemia esminę sutarties šalių nelygybę, galima pasinaudoti CK 6.228 str. numatyta galimybe pakeisti sutarties sąlygas.
Jei jos šito nepadaro, prireikus taikomos ginčo teisinį santykį reguliuojančios teisės normos. Pavyzdžiui, pripažinus
negaliojančia sutarties sąlyga dėl ginčo sprendimo arbitražo tvarka, šalis gali kreiptis į teismą pagal galiojančius civilinio
proceso įstatymus.

Atsitikus aplinkybėm, kai prievolę įvykdyti nepagrįstai sudėtinga, ta šalis turi veikti nedelsiant, negali laukti kol kita šalis ją
nutrauks, reikia veikti nedelsiant, turi pats pranešti kitai šaliai apie susiklosčiusias aplinkybes.