2010 Lapkritis (S)

Teismų praktikos 2010 m. lapkričio 1-30 d.
aktualijos
ASMENYS.............................................................................................................................2
ŠEIMOS TEISĖ.....................................................................................................................3
DAIKTINĖ TEISĖ.................................................................................................................5
PAVELDĖJIMO TEISĖ.......................................................................................................13
PRIEVOLIŲ TEISĖ.............................................................................................................13
DELIKTŲ TEISĖ.................................................................................................................28
BANKROTO TEISĖ............................................................................................................29
DARBO TEISĖ....................................................................................................................30
DRAUDIMO TEISĖ............................................................................................................33
CIVILINIS PROCESAS......................................................................................................35
ASMENYS
Dėl asmens saviraiškos laisvės (diskusijos dėl teisės į saugią aplinką kontekste) ir teisės į
dalykinės reputacijos apsaugą santykio
1
Pagal tarptautinės ir nacionalinės teisės suformuluotus principus asmens teisių apribojimas
pateisinamas, esant trijų būtinų sąlygų visetui: jeigu toks ribojimas numatytas įstatyme, jeigu jis yra
būtinas visuomenės interesų ir pamatinių vertybių apsaugai, jeigu toks apribojimas yra proporcingas
siekiamam teisėtam tikslui.
Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją gynimas nėra tapatus fizinio asmens teisės į
garbę ir orumą gynimui, tačiau šios vertybės artimos savo prigimtimi ir jų apsaugai taikomais
kriterijais.
<…> EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės
pagrindų ir vieną svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose
yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos
palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar
trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“,
reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencinių garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja
besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos
adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT
akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys
turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas
įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų,
turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės
turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti
Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų.
<…> Jeigu asmens saviraiškos laisvės įgyvendinimas susijęs su kitų saugotinų ir visuomenei
svarbių vertybių, tokių kaip teisė į sveiką ir saugią aplinką, asmens sveikatą, gynimu, asmens
saviraiškos laisvės ribos turi būti kuo platesnės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9
d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010.
Dėl paskleistos informacijos
Pareikšti teiginiai pagal savo lingvistinę išraišką turi „konstatavimo“ požymių, tačiau to
nepakanka juos pripažinti faktų konstatavimu (žinia). Dėl paskleistos informacijos pobūdžio turi
būti sprendžiama pagal reikšmingų aplinkybių visumą. Šiuo atveju teiginiai buvo pateikti gyvos
diskusijos - visuomenės vertinimui pateiktos poveikio aplinkai ataskaitos svarstymo - metu. Tai
buvo daroma ne turint tikslą įžeisti, sumenkinti kasatorių, o siekiant apsaugoti save ir savo šeimą
nuo neigiamų padarinių, žalingo sveikatai poveikio, su kuriuo potencialiai susijusi kasatoriaus
vykdoma veikla. Kalbos stilius ir išraiškos priemonės – hiperbolizavimas, jausmingumas išreiškiant
susirūpinimą dėl jo šeimai ir aplinkiniams keliamų pavojų, yra natūralūs ir būdingi tokio pobūdžio
diskusijai, kasatorius, pakvietęs visuomenę į jo planuojamos veiklos poveikio aplinkai aptarimą,
tokio kalbėjimo turėjo tikėtis ir priimti jį kaip natūralią visuomenės susirūpinimo išraišką.
d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010.
ŠEIMOS TEISĖ
Dėl sutuoktinių turto teisiniam režimui taikytinos teisės
Byloje kilo ginčas dėl per atstovą ir nesant sutuoktinės sutikimo sudaryto sandorio dėl
nekilnojamojo turto perleidimo galiojimo.Ieškovai yra Lenkijos Respublikos piliečiai, ginčijamų
sandorių sudarymo metu ir iki šiol nuolat gyvenantys Lenkijos teritorijoje.
2
Ginčo turto teisiniam režimui taikytina teisė turėtų būti nustatoma vadovaujantis 2000 m.
CK 1.28 straipsniu tik tuo atveju, jei tarptautinėje sutartyje nebūtų nustatyta kitokių taisyklių. 2000
m. CK 1.28 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad sutuoktinių turto teisinį statusą nustato jų
nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (lex domicilii), nedarant išimties dėl nekilnojamojo
turto. Gi 1993 m. sausio 26 d. sudarytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl
teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose
26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių turtiniams santykiams dėl nekilnojamojo turto
taikomi įstatymai tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje yra tas turtas (lex rei sitae). Taigi
Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje nustatyta kitokia, nei 2000 m. CK taikytinos teisės
nustatymo taisyklė, kuri ir turi būti taikoma šioje byloje. Ginčo nekilnojamasis turtas yra Lietuvos
Respublikos teritorijoje, todėl jo teisiniam statusui nustatyti taikytina Lietuvos, o ne Lenkijos teisė.
d. nutartis civilinėje byloje T. U. K. v. E. D., bylos Nr. 3K-3-432/2010.
Dėl ginčo sandorio negaliojimo pagrindą nustatančių teisės normų taikymo
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad sandorio negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą
1964 m. CK 47 straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, pagal kurį imperatyviosioms
įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. O 2000 m. CK 3.96 straipsnyje
nustatyti sutuoktinių sudaromų sandorių be kito sutuoktinio žinios negaliojimo pagrindai ir sąlygos
negali būti laikomi atitinkančiais iki 2000 m. CK įsigaliojimo buvusį sandorių, sudarytų be kito
sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindą ir sąlygas, nes 2000 m. CK trečiosios knygos VI
skyriaus antrojo skirsnio normose, susijusiose su sutuoktinių sandorių sudarymu, nustatyti kitokie,
nei 1964 m. CK, reikalavimai sutuoktinių sandorių sudarymo tvarkai, pvz., nekilnojamojo turto,
esančio bendrąja jungtine nuosavybe, perleidimo sandoriui sudaryti būtinas nebe kito sutuoktinio
rašytinis sutikimas, o jo dalyvavimas sudarant sandorį arba notariškai patvirtintas įgaliojimas
(2000 m. CK 3.92 straipsnio 4 dalis), atitinkamai skiriasi ir tokių sandorių pripažinimo
negaliojančiais pagrindai ir sąlygos – sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo
nepatvirtinti, yra nuginčijami, o ne niekiniai, teisiškai reikšmingas yra kitos sandorio sutarties
sąžiningumas. 2000 m. CK specialiojoje normoje (3.96 straipsnyje) nustatytas sandorio negaliojimo
pagrindas negali būti laikomas atitinkančiu taikytiną ginčijamo sandorio sudarymo metu (iki
2000 m. CK įsigaliojimo) egzistavusį sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo
pagrindą, nes priešingu atveju būtų suteikta galimybė palikti galioti sandorį, kuris, kaip
neatitinkantis jo sudarymo metu galiojusių imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, buvo neteisėtas
ir negalimas civilinėje apyvartoje.
Dėl ieškinio senaties termino (taikant 3.96 str. 2 d.)
Sandorio, sudaryto be kito sutuoktinio sutikimo, negaliojimo pagrindas, atitinkantis įtvirtintą
1964 m. CK 47 straipsnyje, nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnyje, taigi ieškovų reikalavimui dėl
jų bendrąja jungtine nuosavybe buvusio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties
negaliojimo taikytinas toks ieškinio senaties terminas, kuris nustatytas 2000 m. CK 1.80 straipsnio
pagrindu reiškiamiems reikalavimams. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota
šio straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika, niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį,
negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (žr., 3K-3-
60/2007; 3K-3-595/2008), o reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius (taikyti restituciją)
taikomas bendrasis 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio
senaties terminas, kuris nagrinėjamos bylos atveju akivaizdžiai nepraleistas.
3
Dėl aplinkybių, kurias būtina įvertinti sprendžiant klausimus, susijusius su iškeldinimu iš
gyvenamojo būsto
Ieškovai prašė įpareigoti atsakovą – savivaldybę – sudaryti su jais buto nuomos sutartį, o
atsakovas – iškeldinti ieškovus iš savivaldybei priklausančio buto, suteikiant kitą jos siūlomą
gyvenamąjį būstą.
Vien apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad kasatoriai su vaikais ginčo bute
gyveno be teisinio pagrindo, nagrinėjamu atveju nėra viską lemianti ir vienintelė, kurią reikia
įvertinti, nes, atsižvelgiant į prioritetinę vaikų interesų gynybą, tėvų neteisėtas veiksmas
apsigyvenant ginčo patalpose negali besąlygiškai kelti padarinių nepilnamečiams vaikams, kurie
netektų teisės į minimalias būsto sąlygas. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas privalo
įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes: kasatorių sąžiningumą, atsakovo elgesį administruojant
socialinius būstus, kasatorių vaikų interesus ir galimybes turėti saugią gyvenamąją aplinką,
kasatorių apsigyvenimo ginčo bute aplinkybes, gyvenimo jame trukmę, ir pan.
Atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos bei asmens būsto neliečiamybės
principus, sprendimas iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos yra kraštutinė priemonė,
todėl privalo būti apsvarstytos visos galimybės užtikrinti nepilnamečiams vaikams galimybę turėti
jų poreikius atitinkantį gyvenamąjį būstą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas,
laikydamasis prioritetinės vaikų teisių gynybos principo, nereikalavo iškeldinti kasatorių
nesuteikiant jiems kito gyvenamojo ploto, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas
skundžiamą sprendimą, ne tik nepakankamai įvertino prioritetinės vaiko apsaugos ir asmens teisės į
būsto neliečiamybės principus, bet ir peržengė pareikšto reikalavimo ribas, taip pažeisdamas
proceso teisės normas.
Atsakovui siūlant kitą būstą, o kasatoriams atsisakius į jį persikelti, motyvuojant
netinkamumu, teismas privalėjo tirti tokio atsakovo siūlomo būsto tinkamumą, vertinti kasatorių
atsisakymo į jį persikelti pagrįstumą bei tikrinti pirmosios instancijos teismo, nagrinėjusio šiuos
klausimus, sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti
realias kasatorių galimybes gyventi siūlomame būste, atsižvelgdamas į tai, kad toks būstas turi
atitikti tam tikrus reikalavimus, susijusius su jo plotu, patogumais ir pan., kad būtų tinkamas penkių
asmenų šeimai, kurioje auga du nepilnamečiai, astma sergantys vaikai.
d. nutartis civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. R. P., bylos Nr. 3K-3-445/2010.
Dėl ieškinio reikalavimų tapatumo (vaiko išlaikymo skolos išreikalavimas)

Pagal CK 3.53 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas, savo sprendimu nutraukdamas
santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje
sutuoktiniai privalo aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų
gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir
pareigas. Sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo. Taigi ieškinio
dalykas tokioje byloje yra santuokos nutraukimas, kartu išsprendžiant visus su tuo susijusius ir iš to
išplaukiančius klausimus – vaikų išlaikymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, sutuoktinių
turto padalijimo ir pan. Pagrindinė teismo funkcija tokiu atveju yra patikrinti sutuoktinių sutarties
dėl santuokos nutraukimo padarinių turinį, kad ja nebūtų pažeidžiama viešoji tvarka, sutuoktinių
nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisės bei teisėti interesai.
4
<...> Tuo tarpu ieškinio dėl išlaikymo vaikui skolos, atsiradusios iki santuokos nutraukimo,
priteisimo dalykas yra skolos išreikalavimas. Šiuo atveju nekeliama klausimų, susijusių su
santuokos nutraukimu ar šalių santykiais, teisėmis bei pareigomis po santuokos nutraukimo, o
sprendžiama, ar atsakovas prisidėjo išlaikant vaiką iki santuokos nutraukimo, ar nėra dėl to
skolingas ir pan. Šio ginčo nagrinėjimo objektas yra iki santuokos nutraukimo buvusi situacija. <...>
Aplinkybė, kad šalys pareiškime dėl santuokos nutraukimo nepasisakė dėl išlaikymo skolos buvimo
ar nebuvimo, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad kasatorei pareiškus ieškinį dėl išlaikymo skolos
priteisimo buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties
dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio
29 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-476/2010.
DAIKTINĖ TEISĖ
Dėl hipotekos instituto vietos civilinės teisės normų sistemoje ir hipotekos teisėjo vaidmens
Hipotekos teisėjas turi atsisakyti vykdyti išieškojimą ypatingosios teisenos tvarka ne tik tuo
pagrindu, kad kreditoriaus reikalavimas neatitinka formaliųjų hipotekos procedūrų reikalavimų, bet
ir tada, kai bylos duomenys sudaro pagrindą manyti, kad toks išieškojimas prieštarautų
bendriesiems civilinių santykių principams, įtvirtintų neteisėtumą ir neteisingumą, būtų
nesąžiningas, neleistinai iškreiptų hipotekos santykių dalyvių interesų pusiausvyrą, neproporcingai
pažeistų skolininko ar trečiųjų asmenų interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių
teismų pozicija, jog sprendimui dėl išieškojimo priimti negali turėti jokios su šalių tarpusavio
prievolių atsiradimu ir vykdymu susijusios faktinės aplinkybės, neatitinka nurodytų teisės aiškinimo
ir taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju sprendimui dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto
reikšmingi hipotekos teisinių santykių dalyvių veiksmai, susiję su hipotekos rūšies transformacija,
faktiškai pasikeitus įkeisto turto savininkams, ir šių veiksmų padariniai. Hipotekos teisėjas,
spręsdamas priverstinio išieškojimo klausimą, privalėjo kvalifikuoti materialiuosius hipotekos
santykius pagal juos reglamentuojančias CK normas, nustatyti hipotekos rūšį, patikrinti, ar faktinis
hipotekos santykių pasikeitimas teisingai įformintas pakeičiant hipotekos lakšto duomenis ir ar
pareiškėjo pasirinktas išieškojimo iš įkeisto turto būdas teisėtas CK normų, reglamentuojančių
atitinkamos hipotekos rūšies santykius, požiūriu.
d. nutartis civilinėje byloje K. B. v. BUAB ,,Neto“, bylos Nr. 3K-3-433/2010.
Dėl sutartinės hipotekos santykių kvalifikavimo
Kai jungtinės hipotekos sutartimi įkeisti daiktai perleidžiami keliems savininkams, turi būti
atitinkamai pakeista hipotekos sutartis, t. y. įregistruotas ne tik daiktų savininkų pasikeitimas, bet ir
su kreditoriumi pasiektas susitarimas dėl bendrosios hipotekos, inter alia, nustatyta daiktų
pardavimo išieškojimo atveju eilė. Sutarčiai sudaryti ir jai pakeisti būtina jos šalių suderinta valia
(konsensusas), todėl tam, kad būtų konstatuota, jog jungtinė hipoteka tapo bendrąja, turi būti
nustatyta, kad naujieji daiktų savininkai ir įkaito gavėjas suderino savo valią ir susitarė dėl
bendrosios hipotekos. Jeigu tokio susitarimo nenustatyta, nėra pagrindo konstatuoti hipotekos rūšies
pasikeitimo iš jungtinės į bendrąją. Kartu pažymėtina, kad tiek jungtinės, tiek bendrosios hipotekos
atveju išieškojimas negali būti vykdomas pagal paprastosios hipotekos taisykles.
<...> Nepaisant to, kad hipotekos sutartis buvo įforminta ne vienu, o keliais hipotekos
lakštais, pagal materialinių santykių turinį visi nurodyti hipotekos lakštai kvalifikuotini kaip viena
jungtinės hipotekos sutartis; atitinkamai šalių santykiams turi būti taikomos ne paprastosios, o
5
jungtinės hipotekos taisyklės, inter alia išieškojimo procesas turi būti vientisas – išieškoma visa
užtikrintos prievolės suma iš viso įkeisto turto.
Dėl kreditoriaus prašymo pradėti išieškojimą iš įkeisto turto tenkinimo prielaidų
CK 4.185 straipsnio 5 dalies norma, pagal kurią hipotekos registro duomenys yra vieši ir
laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir kitų viešųjų
registrų atveju, visų pirma yra skirta sąžiningų trečiųjų asmenų, kurie naudojasi registro
duomenimis, interesų apsaugai. CK 4.185 straipsnio 5 dalies norma negali būti aiškinama kaip
paneigianti hipotekos teisėjo pareigą užtikrinti atliekamų veiksmų teisėtumą. Nagrinėdamas
prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas, be kita ko, turi patikrinti ir tai, ar
hipotekos lakštas ir kiti jam pateikti dokumentai atitinka įstatymo reikalavimus, nepaisant to, kad
hipotekos lakšto duomenys jau įregistruoti viešajame registre.
<...> Išieškojimo iš daiktų eilę, nesant hipotekos šalių susitarimo, turi nustatyti teismas,
derindamas kreditoriaus ir daiktų savininkų interesus. Tai reiškia, kad aptariamoje situacijoje tarp
hipotekos sutarties šalių yra kilęs ginčas, kurio neišsprendus, negalima vykdyti skolos iš įkeisto
turto išieškojimo supaprastinta hipotekos procedūros tvarka. Dėl nurodytos hipotekos lakšto
neatitikties įstatymo reikalavimams hipotekos teisėjas turėjo atsisakyti vykdyti išieškojimą
ypatingosios teisenos tvarka, palikdamas prašymą nenagrinėtu (CPK 542 straipsnio 1 dalis, CPK
296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ir išaiškindamas kreditoriui, kad jis turi teisę dėl skolos
išieškojimo kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka.
Dėl kasatoriaus reikalavimui dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo
taikytinos teisės (CK 4.96 str.)
Į nuosavybės teisės turinį patenka ir savininko teisių gynimas, todėl atitinkami savininko
teisių gynimo būdai turėtų būti nustatomi pagal byloje taikomą teisę. Sąžiningų trečiųjų asmenų
teisių apsauga, kai daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo negalimas, yra savininko
teisių ribojimas. Savininko teises ribojančios nuostatos taip pat yra nuosavybės teisės sudedamoji
dalis ir analogiškai turėtų būti nustatomos pagal byloje nuosavybės teisei taikytinas užsienio
valstybės teisės normas. Taigi nagrinėjamoje byloje, remiantis Belgijos Karalystės teise, nustatytina,
ar kasatorius, perdavęs automobilį ir negavęs apmokėjimo, vis dar išliko jo savininkas; jei
kasatorius vis dar yra automobilio savininkas – kokiais teisių gynimo būdais jis gali naudotis; ar
atsakovas, įsigijęs automobilį, gali būti laikomas sąžiningu įgijėju, ir kokiais atvejais daikto
išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo yra galimas.
Kartu pažymėtina, kad užsienio teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas tarptautinės
privatinės teisės normas, taikymas nėra absoliutus. CK 1.11 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kai
užsienio teisė netaikoma. Pagal CK 1.11 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės,
su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys
savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Spręsdamas šiuos klausimus, teismas turi
atsižvelgti į šių normų prigimtį, tikslus bei jų taikymo ar netaikymo padarinius.
<...> Sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra
imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios
valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui. Teisėjų
kolegija daro tokią išvadą, atsižvelgdama į šios normos prigimtį, tikslus, jos reikšmę asmens teisių
gynimui, civilinės apyvartos stabilumui, į jos sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis ir
6
galimus jos netaikymo padarinius. Pirma, CK 4.96 straipsnio 1 dalis suformuluota imperatyvia
forma, ir tai yra daiktinės teisės norma, skirta apsaugoti asmens, nežinojusio ir neturėjusio žinoti,
kad perleidėjas neturėjo teisės daikto perleisti, interesus. Šalys negali susitarti dėl šios normos
netaikymo, t. y. sąžiningas įgijėjas yra saugomas įstatymo pagrindu. Antra, ši norma yra viena
svarbiausių Lietuvos privatinės teisės normų, garantuojanti ne tik sąžiningo įgijėjo teisių apsaugą,
bet ir civilinės apyvartos stabilumą. Asmenys, sąžiningai įsigyjantys daiktą, turi būti tikri, kad šis
daiktas iš jų nebus išreikalautas; jie gali paleisti tą daiktą į tolesnę apyvartą, nerizikuodami, kad
perleidimo sandoris bus pripažintas negaliojančiu. Tačiau sąžiningo įgijėjo teisių apsauga netaikoma
tada, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas,
arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip be jų valios nustojo būti valdomas. Tokiu
reglamentavimu užtikrinama savininko ir sąžiningo įgijėjo interesų pusiausvyra, nes daikto
savininkas, be savo valios praradęs jo valdymą, paprastai neturi galimybės pareikšti reikalavimą
daiktą pagrobusiam (radusiam) asmeniui. Trečia, sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos remiantis CK
4.96 straipsnio 1 dalimi netaikymas lemtų, kad sąžiningo įgijėjo teisių apsauga taptų priklausoma
nuo įvairių užsienio valstybių teisės normų, kurios gali būti tiek palankesnės, tiek ir mažiau
palankios sąžiningo įgijėjo teisių apsaugai. Skirtingų sąžiningo įgijėjo apsaugos garantijų taikymas
sukeltų riziką Lietuvos Respublikoje esančių daiktų civilinei apyvartai, atsirastų teisinis netikrumas
sąžiningiems asmenims, įsigyjantiems daiktus, nes jie negalėtų būti tikri, kurios valstybės teisės
normos juos gina ir ar apskritai gina.
Taigi šioje byloje ginčui spręsti taikytinos Belgijos Karalystės teisės normos – jos taikytinos
nustatant, ar kasatorius yra daikto savininkas ir ar jis turi teisę ginti savo teises pareikštu
vindikaciniu ieškiniu, tačiau, sprendžiant, ar atsakovas yra sąžiningas įgijėjas ir, jeigu taip, ar yra
pagrindas kasatoriui išreikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja CK 4.96 straipsnio
1 dalimi.
Teisę pareikšti vindikacinį ieškinį turi faktiškai nevaldantis daikto savininkas, t. y. kai šis
nebevaldo daikto ir jis yra pas kitą asmenį. Taigi viena iš sąlygų vindikacijai taikyti – nustatymas
fakto, kad asmuo, pareiškęs vindikacinį ieškinį, yra ginčo daikto savininkas, kuris prarado daikto
valdymo teisę. Nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, nebūtų teisinio pagrindo vindikacijai
taikyti.
d. nutartis civilinėje byloje S. J.-M. R. R. Ge v. E. P. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-446/2010.
Dėl CK 4.45 straipsnio taikymo byloje

Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai
valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar
konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą
nekonkrečiuose dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras,
šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų
naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į
aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad
abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas
ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje.
<...> Nustatant žemės sklypus skiriančią ribą vieno savininko ar naudotojo naudojama
žemės sklypo dalis yra priskiriama prie gretimo sklypo. Jeigu dėl to anksčiau naudojusio asmens
nuosavybės ar žemėnaudos teisę nustatančiais dokumentais nustatytas žemės sklypo dydis
nepažeidžiamas, tai toks perskirstymas gali reikšti žemės sklypo ploto perviršio perdavimą
7
likviduojant gretimo žemės sklypo ploto trūkumą ir žemės sklypų ribos nustatymą, o ne žemės
sklypo dalies paėmimą.
<...> Iš žemės sklypo savininko, kuris naudoja daugiau negu jam priklauso žemės sklypo,
ploto perviršio priskyrimas kitam savininkui, kuris naudoja mažiau nei jam priklauso, minėta,
negali būti vertinamas kaip žemės sklypo dalies paėmimas ar jo sumažinimas, jeigu nustatant
žemės sklypų ribą teismo patvirtintame plane žemės sklypo dydis netampa mažesnis už nustatytąjį
žemės sklypo nuosavybės dokumente.
d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. P. V., bylos Nr. 3K-3-453/2010.
Dėl ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą
Sprendžiant, ar sandoris dėl žemės sklypo įgijimo nebuvo niekinis visiškai ar iš dalies,
pavyzdžiui, dėl to, kad realiai neegzistavo ir objektyviai negalėjo būti suformuotas tokio dydžio
žemės sklypas, kurį asmuo pirko, tai sandoris gali būti laikomas niekiniu visiškai ar iš dalies dėl
sandorio absoliutaus negalimumo, t. y. nesant objekto ar jo dalies. Turi būti nustatyta, kad objekto
negalimumas yra objektyvus ir absoliutus, pvz., kad gretimybėse apskritai nebuvo žemės ploto, iš
kurio galėjo būti suformuotas parduoti žemės sklypas. Jeigu dalis parduoto žemės sklypo yra
nenaudojama arba naudojama kitų asmenų, arba sklypas sumažėja dėl gretimų naudotojų kaltų ar
klaidingų veiksmų, tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad pirkimo-pardavimo sandoris dėl
žemės sklypo ploto buvo niekinis ir kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise nepriklauso
visas žemės sklypo plotas ar jo dalis. Jeigu parduodamas suformuotas pagal dokumentus žemės
sklypas, neatitinkantis naudojamo dydžio, tai tokia išvada nedaroma vien iš to, kad faktinis
naudojimas neatitinka dokumentuose nurodytojo.
Dėl ieškovės teisių reikšti pretenzijas atsakovui
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sutartis susaisto tik jos šalis (CK 6.1 straipsnis,
6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl išskyrus nedideles išimtis (sutartis trečiojo
asmens naudai, asmenų pasikeitimas prievolėje) turi teisinės įtakos tik jos šalims. Tai – sutarties
uždarumo principas, šiuo atveju reiškiantis, kad jei šalis įsipareigoja nereikšti pretenzijų, tai
pareiškusi pretenzijas ji bus atsakinga tik prieš kitą sutarties šalį, bet ne trečiąjį asmenį
(materialiosios teisės prasme). Svarbu ir tai, kad ieškovė įsipareigojo nereikšti pretenzijų
pardavėjui, bet ne tretiesiems asmenims, todėl ji šioje situacijoje už pretenzijų pareiškimą nėra
atsakinga nei prieš pardavėją, nei prieš atsakovą (kaip trečiąjį asmenį pirkimo-pardavimo sutarties
atžvilgiu). Papildomai pažymėtina, kad pagal sutartį ieškovė įsipareigojo nereikšti pretenzijų dėl
netikslumų atlikus tikslius kadastrinius matavimus, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs ne
dėl kadastrinių matavimų, bet dėl to, kad dalis ieškovei priklausančio žemės sklypo yra užimta.
Taip pat ir aplinkybė, kad ankstesnis savininkas, remdamasis geros tarpusavio kaimynystės
santykiais ar kitais motyvais nereiškė pretenzijų atsakovui dėl sklypo neteisėto užvaldymo, savaime
nesukuria jokių teisinių padarinių nei buvusiam, nei esamam savininkui (nebent būtų pareikštas
reikalavimas dėl įgyjamosios senaties taikymo). Dėl to jei pardavėjas buvo pasyvus dėl savo teisių
gynimo, tai nereiškia, kad ir pirkėjas (ieškovė) privalo būti pasyvus ir susilaikyti nuo pretenzijų
pareiškimo. Šiuo atveju pirkėjo įgytų nuosavybės teisių ribas apibrėžia pardavėjo perleistų
nuosavybės teisių apimtis. CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad perdavimo būdu naujasis
savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto)
savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Ši nuostata reiškia, kad įgijėjas tretiesiems
8
asmenims gali reikšti visus reikalavimus, pagrįstus daiktine teise, kuriuos galėjo reikšti perleidėjas,
todėl laikytina, kad ir šiuo požiūriu ieškovės pretenzijos pagrįstai galėjo būti reiškiamos.
Dėl absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CK 4.171 str.
9 d. taikymas)
CK 4.171 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito
asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui
daiktą. Nagrinėjamu atveju nėra tiesioginio daikto (įkeisto žemės sklypo) perleidimo valstybei,
tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimą – jį sugrąžinti valstybei, negalima vertinti kaip
prieštaraujantį įstatymo nuostatai, kad hipoteka seka paskui daiktą. Žemės sklypo sugrąžinimas
valstybei taip pat nepaneigia įkaito turėtojo teisių ir nepanaikina hipotekos. Taigi apeliacinės
instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl žemės
sklypo įkaito turėtojo teisių ir pareigų.
d. nutartis civilinėje byloje J. V. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos
Nr. 3K-3-457/2010.
Dėl savininko teisės išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.)
Kasatorius daiktus valdo teisėtu (sutarties) pagrindu, daiktus trečiajam asmeniui perdavė
savo valia (sutartinių teisinių santykių pagrindu), kasatoriaus ir atsakovo tiesioginiai sutartiniai
santykiai nesieja. Nenustačius dviejų ieškinio faktinio pagrindo aplinkybių, kad savininkas daikto
valdymą prarado be savo valios ir atsakovas daiktą valdo neteisėtai (be teisinio pagrindo), negali
būti pripažinta, jog egzistuoja vindikacijos ieškinio faktinių aplinkybių visetas. Pažeistos teisės
negali būti ginamos vindikacinio ieškinio pagrindu, kai kasatoriaus ir trečiojo asmens statybos
darbų sutarties teisiniai santykiai, taip pat trečiojo asmens ir atsakovo teisiniai santykiai tęsiasi
(nenutraukti ar kitu teisiniu pagrindu nepasibaigę), ir kiekviena sutartinių santykių šalis viena kitos
atžvilgiu turi teisę reikalauti arba pareigą vykdyti sutartyje nustatytas sąlygas.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „DGD“ v. BUAB „Properta“, bylos Nr. 3K-3-452/2010.
Dėl žemės servituto nustatymo administraciniu aktu atvejų

Kadangi pagal byloje esančius įrodymus administraciniu aktu servitutas nustatytas
privačioje žemėje, tai turi būti įvertinta, ar apskrities viršininkas, priėmęs tokį administracinį aktą,
turėjo teisę tai daryti kuriuo nors iš Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų.
Privačios žemės sklypams servitutai administraciniu aktu nustatomi dviem atvejais: pirma, kai pagal
teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto
priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų
gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų
ir objektų, ir, antra, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis
teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir
antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.
<...> Pirmuoju atveju, kada administracinis aktas dėl servituto gali būti priimamas
privačios žemės sklypams, akcentuotinas gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos
9
ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų naudojimo poreikių (viešųjų poreikių)
užtikrinimo aspektas. Pagal byloje surinktus įrodymus, administraciniu aktu svetimo nekilnojamojo
daikto naudojimo teisė suteikta pastato savininkui E. P., kad būtų užtikrintas šio viešpataujančiojo
daikto tinkamas naudojimas. Taigi konstatuotina, kad servitutas privačios žemės sklypui
administraciniu aktu nustatytas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nenumatytu pagrindu,
Klaipėdos apskrities viršininkui viršijant įgalinimus (ultra vires), t. y. neteisėtai, tai lemia, kad
priimtas niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, nesukeliantis jokių teisinių padarinių - teisių
ir pareigų, kylančių iš servituto viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkams.
23 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-458/2010.
Dėl CK 4.126 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, kad servitutas nustatomas teismo sprendimu,
jeigu savininkai nesusitaria, negali būti vertinama kaip reikalavimas išankstinio ginčo sprendimo ne
teisme. Kita vertus, toks susitarimas reikštų sandorio tarp šalių sudarymą, o sandoriais nustatyti
servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis). Dėl
to savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis servituto
asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visai
ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymų patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio
šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan.,
t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK
5 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neišnaudojo galimybių
susitarti su atsakovais dėl servituto, ir tai, kaip matyti, buvo vienas iš pagrindų ieškiniui atmesti,
vertintina kaip nepagrįsta, nes suponuojamas iš įstatymo nekylantis reikalavimas aktyviais
veiksmais siekti susitarimo ir įrodyti, jog padarė viską, kad toks sandoris įvyktų. Tuo tarpu iš bylos
proceso matyti, kad šalims susitarti nepavyko net ir ėmusis tam procesinių priemonių, todėl
akivaizdu, kad susitarimas neįmanomas ir ginčas dėl servituto turi būti išspręstas teismo.
23 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-458/2010.
Dėl hipotekos ir laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės
prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys
bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti,
kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK
6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek
pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek
jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Jeigu laidavimo sutartyje nustatyta, kad laiduotojo prievolė
yra subsidiari (laiduotojas atsako tik jeigu pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita
galima įvykdyti prievolę), tai kreditorius pirmiausia turi pareikalauti, kad prievolę įvykdytų
pagrindinis skolininkas, o laiduotojas turi teisę reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų
išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės
yra aiškiai atsisakęs (CK 6.80 straipsnio 2 dalis).
Hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal
įstatymų normose ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK
normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja netapačiai, tačiau jų vienas
10
kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai,
materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos
būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu
prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.
23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010.
Dėl bylos dalies, kurioje ieškinio reikalavimas pareikštas laiduotojui, sustabdymo

Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis,
vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio
ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto.
Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK
6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių
(pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali
ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese.
23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010.
Dėl servituto pasibaigimo pagrindo
Servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi
iš esmės pasikeisti konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių
servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė
viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis).
Taigi reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto
būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir
bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės
sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali
būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus
prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius
reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis
atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti.
Žemės sklype nustatyto kelio servituto panaikinimas nėra galimas konstatavus, jog išnyko
jo būtinumas ir viešpataujantysis daiktas galės būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį ir be
nustatyto kelio servituto, nes kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte panaikinimas
reikštų, kad atsakovai praranda galimybę naudotis viešpataujančiuoju daiktu – jiems priklausančiais
žemės sklypais (CK 4.135 straipsnis).
29 d. nutartis civilinėje byloje K. R. Martišius v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2010.

Sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo
konkrečių faktinių aplinkybių ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos
neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Sklypų ribos dėl jų faktinės ir teisinės neatitikties
atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes gali būti nustatinėjamos iš naujo, kai pagal
dokumentuose nustatytas ribas sklypai neatitinka savininkų įsigytų sklypų plotų, o pagal faktinį
11
naudojimą tokių neatitikimų nėra; kai pagal esamus dokumentus žemės sklypai tarpusavyje
„persidengia“; kai pagal dokumentuose nustatytas ribas labai apsunkinamas naudojimasis žemės
sklypu pagal jo paskirtį (pvz., nelieka įvažos) ar jame esančiais statiniais ar daugiamečiais sodiniais
(jie visi ar dalis atsiduria svetimame sklype), o faktinės sklypo ribos tokių kliūčių nesukelia, ir
panašiais atvejais.
Kadastro duomenų nustatymas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra
patikimas žemės sklypą apibūdinančių duomenų, taip pat ir jo ribų nustatymo būdas, kurio metu
ribos paženklinamos vietoje ir įrašomos bei įbraižomos dokumentuose. Taip nustatančius žemės
sklypo ribas jos dažniausiai yra aiškios CK 4.45 straipsnio prasme, nes jas nustatant turi būti
laikomasi tų pačių kriterijų, kurie nurodyti šiame straipsnyje.
Tai, kad kasatorė, nukrypdama nuo detaliojo plano sprendinių, pastatus savo rizika pastatė
ant sklypo ribos, negali būti pagrindas ginti jos teises, keičiant žemės sklypo ribas. Tokiais atvejais,
kai pastatai statomi nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neigiami padariniai turi tekti riziką
prisiėmusiam asmeniui, laikantis taisyklės, kad iš neteisės teisė nekyla (ex injuria jus non oritur).
Juo labiau, kad atsakovas kasatorės interesais jau yra padaręs nuolaidų – davęs sutikimą pastatus
statyti arčiau sklypų ribos, nei nustatyta teisės aktų.
29 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. Aloyzas A. P., bylos Nr. 3K-3-475/2010.
PAVELDĖJIMO TEISĖ
Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį (CK 5.15 str.)
Kiekvieno sandorio būtini elementai yra subjektai, jų valia ir valios išreiškimas, sandorio
turinys ir forma. Kad sandoris galiotų, įstatymo reikalavimus turi atitikti visi jo elementai.
Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento
turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais,
teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra
įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės
testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios
turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats
sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios
įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos
laikymosi prasme jie ir nėra esminiai.
d. nutartis civilinėje byloje V. V. (V. V.) v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010.
PRIEVOLIŲ TEISĖ
Dėl sutartines netesybas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, teismas, įgyvendindamas
diskrecijos teisę mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės
kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to,
nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas.
Sutarties sąlyga, nustatanti netesybas, nevertintina pagal CK 6.228 straipsnio,
reglamentuojančio sutarties ar atskiros jos sąlygos atsisakymą dėl esminės šalių nelygybės,
nuostatas. Šio straipsnio paskirtis yra kita – ginti silpnesniąją sutarties šalį (dažniausiai vartotoją,
nors tam tiktais atvejais ir verslo subjektą), kuri privalėjo sutikti su jai pasiūlytomis sutarties
12
sąlygomis. CK 6.228 straipsnio nuostatos netaikytinos sprendžiant ginčą dėl šalių laisva valia
sudarytoje sutartyje nustatytų netesybų mažinimo, nes šis klausimas reglamentuojamas CK 6.73,
6.258 straipsnių <...> CK 6.228 straipsnis netaikytinas, siekiant panaikinti ar pakeisti sutarties
sąlygą dėl netesybų ir jų dydžio.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-
409/2010.
Dėl šalių preliminariojoje sutartyje apibrėžto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti ir šio
termino pabaigos sukeliamų teisinių padarinių
Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju preliminarioji sutartis pasibaigė
2008 m. rugsėjo 25 d., tai sutarties 8.2 papunkčio a pastraipoje įtvirtinta ieškovo (pirkėjo) teisė
„nutraukti“ sutartį (kuri jau ir taip pasibaigusi suėjus terminui), teisėjų kolegijos vertinimu,
prieštarauja CK 6.165 straipsnio 5 daliai.
Be to, šioje nutartyje jau nurodyta, kad nagrinėjamos bylos duomenys – preliminariosios
sutarties subjektai ir tikslas – teikia pagrindą šalių preliminariąją sutartį vertinti kaip vartojimo
sutartį ir kad šiai sutarčiai taikytinos vartotojo interesus apsaugančios specialiosios teisės normos
(CK 6.188 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš esmės tokios pačios nuostatos
(išskyrus skirtingai nustatytas sankcijas pardavėjui) yra įtvirtintos byloje pateiktose kasatoriaus su
kitais asmenimis sudarytose preliminariosiose sutartyse. Tai teikia pagrindą aptariamą šalių sutarties
8.2 papunkčio a pastraipos nuostatą vertinti kaip individualiai neaptartą ir iš esmės pažeidžiančią
šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio 2, 4 dalys).
Be to, ši sutarties norma (tiek, kiek ji, pažeidžiant CK 6.165 straipsnio 5 dalį, įtvirtina
preliminariosios sutarties galiojimą (galiojimo pratęsimą) šiai sutarčiai jau pasibaigus), teisėjų
kolegijos vertinimu, suteikia pardavėjui (kasatoriui) teisę vienašališkai automatiškai pratęsti
terminuotą sutartį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad aptariama sutarties nuostata ne tik
prieštarauja CK 6.165 straipsnio 5 daliai, bet ir vertintina kaip nesąžininga (CK 6.188 straipsnio
2 dalies 8 punktas).
d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. UAB „Ilgalaikių investicijų kompanija“, bylos Nr. 3K-3-
435/2010.
Dėl CPK 185 straipsnio reikalavimų taikymo ir pirkimo sąlygų
Pagrindinis sprendžiamas byloje su tiekėjų kvalifikacija susijęs klausimas yra dėl VPĮ
nuostatų aiškinimo ir taikymo, t. y. perkančioji organizacija turi teisę ar pareigą supaprastintuose
mažos vertės pirkimuose tikrinti tiekėjų kvalifikaciją. Tai, ar konkretus tiekėjas turėjo ar ne
pakankamą kvalifikaciją, yra išvestinis klausimas ir priklauso nuo to, ar perkančioji organizacija
turi teisę ar pareigą tikrinti tiekėjų kvalifikaciją. Kadangi pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai nusprendė, kad perkančioji organizacija turėjo teisę, bet ne pareigą tikrinti tiekėjų
kvalifikaciją, tai atitinkamos kvalifikacijos turėjimo nagrinėjimas nėra bylai reikšminga aplinkybė
CPK 185 straipsnio prasme ir tokio klausimo nenagrinėjimas negali būti laikomas CPK 185
straipsnio pažeidimu.
Viešojo konkurso procedūrų vykdymas reiškia savivaldos funkcijų įgyvendinimą bei
užtikrinimą konkrečioje srityje, šiuo atveju – visuomenės sveikatos apsaugos. Kita vertus, kaip
13
perkančiosios organizacijos savivaldybės veikia tik jų kompetencijos srityje, todėl toks VPĮ 87
straipsnio 2 dalies contra legem aiškinimas, kad savivaldybės (perkančiosios organizacijos) visada
turi tikrinti tiekėjų kvalifikaciją, nes priešingu atveju jos neužtikrins viešojo intereso pobūdžio
pareigų, kylančių iš kitų teisės aktų imperatyviųjų nuostatų, ne tik nurodytą VPĮ nuostatą padarytų
netaikytiną, bet ir, priešingai įstatymų leidėjo valiai, supaprastintų mažos vertės pirkimų procedūras
priartintų kitų pirkimų procedūroms. Tokia perkančiosios organizacijos pareiga VPĮ 87 straipsnio 2
dalies prasme privalo aiškiai būti įtvirtinta įstatyme.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „,Endemik“ v. Kupiškio rajono savivaldybės administracija, bylos
Nr. 3K-3-440/2010.
Dėl tiekėjų kvalifikacijos ir pasiūlymų (siaurąja prasme) procedūrų atskyrimo bei santykio
Perkančioji organizacija, iš pradžių vertindama neįprastai mažas pasiūlymų kainas, o tik
vėliau tiekėjų kvalifikaciją, nukrypo nuo savo pačios pirkimo dokumentuose patvirtintos tvarkos,
tačiau pažymi ir tai, kad vienintelė aplinkybė, jog perkančioji organizacija nukrypo nuo konkurso
vykdymo tvarkos bei apie tai neinformavo dalyvių, per se nereiškia, kad buvo pažeisti skaidrumo ir
tiekėjų lygiateisiškumo principai. Kiekvienu (ypač smulkmeniškai reglamentuotos konkurso
vykdymo eigos) atveju reikia tirti pirkimo eigos pakeitimo pobūdį (pvz., švelninamos ar
griežtinamos konkurso sąlygos, ar tik padaromi nereikšmingi pakeitimai) bei padarinius, t. y. ar po
šių pakeitimų iš esmės keičiasi tiek dalyvių, tiek potencialių tiekėjų padėtis (pakeitimu iškreipiami
vertinimo rezultatai, dėl sušvelnėjusių sąlygų būtų galėję dalyvauti daugiau teikėjų ir pan.). Jei
perkančiosios organizacijos būtų įrodyta bei teismų pripažinta, kad ieškovo kvalifikacija neatitiko
konkurse keliamų reikalavimų, tai, nepaisant nukrypimo nuo VPĮ ir konkurso sąlygose įtvirtintos
procedūrų eiliškumo tvarkos, perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti dalyvio pasiūlymą šiuo
pagrindu teisėtumui tokie perkančiosios organizacijos veiksmai neturėtų įtakos.
Tiekėjų kvalifikacijos ir jų pasiūlymų (siaurąja prasme) vertinimas yra atskiros procedūros
tuo aspektu, kad kriterijai, pagal VPĮ įtvirtinti vienai procedūrai (tiekėjų kvalifikacijos
reikalavimai), negali būti keliami ir taikomi kitai procedūrai (tiekėjų pasiūlymų vertinimas ir
sutarties sudarymas). Toks konkurso procedūrų atskyrimas pagrįstas tiekėjų konkurencijos
skatinimu. Perkančioji organizacija gali nustatyti minimalius tiekėjų tinkamumo dalyvauti konkurse
(kvalifikacijos) kriterijus tam, kad pasiūlymai būtų vertinami tik tokių dalyvių, kurie realiai galės
prisiimti įsipareigojimus ir įvykdyti viešojo pirkimo sutartį. Dalyvių tinkamumo įvertinimas lemia
tai, kad, vertinant jų pasiūlymus (siaurąja prasme), negalima ir vėl atsižvelgti į jų tinkamumą
dalyvauti konkurse, taigi ir skirti aukštesnius balus ar kitokį prioritetą tiems dalyviams, kurių
kvalifikacija yra aukštesnė nei kitų konkurso dalyvių. Priešingu atveju palankesnėje situacijoje
atsidurtų tie dalyviai, kurių patirtis, techninis, profesinis ar finansinis pajėgumas yra didesnis už
mažesnę patirtį turinčius dalyvius, nors visų dalyvių (tiek aukštesnę, tiek žemesnę patirtį turinčių)
tinkamumas yra pakankamas sutarčiai įvykdyti. Taigi nepagrįstai būtų apribotos mažiau laiko
rinkoje veikiančių ūkio subjektų galimybės varžytis dėl sutarties sudarymo. Taip būtų pažeistas
tiekėjų lygiateisiškumas ir iškreipta tiekėjų konkurencija. Siekiant to išvengti VPĮ įtvirtinta
perkančiųjų organizacijų pareiga pirkimo dokumentuose nustatyti būtent minimalius tiekėjų
kvalifikacijos reikalavimus.
Perkančiosios organizacijos galimybė nukrypti nuo VPĮ ar pirkimo dokumentuose
nustatyto procedūrų eiliškumo, jas vykdant vienu metu, turi būti aiškinama siaurai. Procedūros,
kuriai nustatytas vėlesnis atlikimas, vykdymas, t. y. pasiūlymų (siaurąja prasme) vertinimas ir
14
lyginimas, turi būti suprantamas taip, kad perkančiosios organizacijos gali atlikti pagal šią
procedūrą priklausančius veiksmus, tačiau negali priimti jokių sprendimų dėl šių veiksmų rezultatų.
Kitaip tariant, perkančioji organizacija (ypač siekdama taupyti laiko sąnaudas), prieš priimdama
galutinį sprendimą dėl tiekėjų kvalifikacijos (tiek kvalifikacijos vertinimo, tiek tiekėjų paaiškinimų
ar patikslinimų prašymų dėl kvalifikacinių duomenų ir gautų atsakymų analizavimo metu), gali
preliminariai vertinti tiekėjų pasiūlymų (siaurąja prasme) techninius ir finansinius aspektus, tačiau
dėl pastarųjų negali priimti jokio formalaus sprendimo, taigi ir kreiptis į tiekėjus dėl pasiūlymų
(siaurąja prasme) paaiškinimo ar patikslinimo tol, kol tiekėjai neinformuoti dėl jų tinkamumo
dalyvauti konkurse.
Perkančiosios organizacijos veiksmai, kuriais ji ieškovės kvalifikaciją ir laidavimo rašto
formos atitiktį konkurso sąlygoms vertino ir reikalavo pagrįsti po to, kai nustatė, kuriuose
pasiūlymuose pateikta neįprastai maža kaina, negali būti laikoma tik formaliu nukrypimu nuo
konkurso sąlygose ir VPĮ įtvirtintos tvarkos. Toks ieškovo suklaidinimas pakeitus procedūrų
eiliškumą ir apie tai jo neinformavus lėmė situaciją, kad ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, jog jo
atsisakymas pateikti prašomą informaciją yra teisėtas. Perkančiosios organizacijos sprendimas
atmesti ieškovo pasiūlymą, net jei įprastomis sąlygomis ir būtų teisėtas (pvz., dėl kvalifikacinių
duomenų nepaaiškinimo), pažeidė skaidrumo ir lygiateisiškumo principus bei suvaržė ieškovo
galimybes sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį, nes perkančiosios organizacijos veiksmai ieškovui
neleido tinkamai įvertinti ir vykdyti pagal konkurso sąlygas ir VPĮ jam tenkančią pareigą
bendradarbiauti su perkančiąja organizacija. Šios pozicijos negali pakeisti tai, kad tokie
perkančiosios organizacijos veiksmai galbūt nesuklaidino kitų tiekėjų.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010.
Dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių

Nustačius perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, ginčo šalys, dėl kurių
perkančioji organizacija netinkamai vykdė jai priklausančias funkcijas, grąžinamos į prieš
pažeidimą buvusią padėtį, tačiau perkančioji organizacija privalo atkurti konkurso procedūrų
vykdymo teisėtumą teismo sprendime nagrinėtais pagrindais dėl visų dalyvių, įskaitant pareigą iš
naujo atlikti bendrojo pobūdžio veiksmus. Tokiai pozicijai įtakos neturi tai, kad perkančioji
organizacija dėl iš naujo vykdytinų procedūrų galbūt priims kai kuriuos tapačius sprendimus (pvz.,
jei nesikeis neįprastai mažos kainos apimtis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010.
Dėl elektros energijos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis (CK 6.188, 6.385, 6.389
str.)
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju negali būti pažeidžiamas teisinių
santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principas, t. y. negali būti ginamos kasatorės
kaip vartotojos teisės ignoruojant ir pažeidžiant kito asmens – atsakovo teisėtą interesą. Byloje yra
pateikta įrodymų, kad atsakovas moka didesnę nei buitiniams vartotojams nustatyta elektros
energijos kainą (moka kaip antros grupės vartotojas), ir trečiasis asmuo netaiko jam kokių nors
tarifo kainos lengvatų vien dėl to, kad jis elektros energiją perparduoda buitiniams vartotojams; be
to, techniškai neišspręstas elektros energijos apskaitos klausimas, kuris leistų kasatorei ir kitiems
buitiniams vartotojams taikyti kitą nei sutartyje nustatytą kainos tarifą, t. y. nėra techninių
galimybių atskirai apskaityti pirmos ir antros grupės vartotojų suvartojamos energijos. Pagal byloje
esančius duomenis teismai pagrįstai pažymėjo, kad kasatorė turi teisę ir galimybę gauti elektros
15
energiją iš skirtomųjų tinklų operatoriaus AB ,,VST“ pagal operatoriaus nustatytas technines
sąlygas ir prisijungimo taisykles, t. y. įrengus atskirą apskaitos prietaisą, apskaitantį gyventojams
tiekiamos elektros energijos kiekius, buitiniams vartotojams galės būti taikomas Valstybinės kainų
ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais nustatomos buitiniams vartotojams kainos.
d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB ,,Rodena“, bylos Nr. 3K-3-444/2010.
Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto,
Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamento 7 punkto nuostatų taikymo ir statybų
saugomose teritorijose teisinio reglamentavimo
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinti statybų draustiniuose
draudimai turi tam tikrų išlygų statyti pastatams esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę
buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose,
taip pat nustatant juridinį faktą). Pažymėtina tai, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja ne
tik įstatymai, bet ir saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar)
individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, kuriuose
gali būti nustatyti tam tikri papildomi reikalavimai, taip pat sugriežtinti išvardytieji Saugomų
teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2, 3 dalyse; dėl to darytina išvada, kad įstatyme nustatytų statybų
draudimo išlygos taikymui reikšmingas reglamentuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Taikytinas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu NR.
423 patvirtintas Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos reglamentas; pagal Reglamento 30 punktą
regioniniame parke atkuriamose sodybose (namų valdose), įvertinant kraštovaizdžio bei gamtos ir
kultūros paveldo apsaugos reikalavimus, gali būti statomi gyvenamieji namai bei jų priklausiniai,
laikantis statybos techninių reglamentų ir Reglamente nustatytų sąlygų. Teisėjų kolegija pripažįsta
pagrįstomis teismų išvadas, kad prašomas nustatyti faktas, jog pareiškėjai asmeninės nuosavybės
teise priklausančiame 10,85 ha žemės sklype, kadastro Nr. 6908/0001:21, unikalus Nr. 6908-
00010021, iki 1945 m. buvo sodyba, bus pagrindas siekiamai teisei įgyti.
d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. Birštono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-388/2010.
Dėl sąžiningumo sampratos ir kasatoriaus veiksmų taikant šį elgesio matą vertinimo
Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163
straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis),
tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Sąžiningu
laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorio dalykas atitinka
įprastai tokios rūšies nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus faktiniu ir teisiniu
požiūriu. Vadovaujantis Statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. I-1240 redakcija) 2
straipsniu, statinys - pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas
ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant
statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme.
Byloje nustatyta, kad pamatų blokai nebuvo sujungti tvirtai su žeme, tik sudėti sklype „U“ raidės
forma, t. y. pamatai nepastatyti, o pamatų blokai kaip statybos gaminiai nėra nekilnojamieji daiktai
ir negalėjo būti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas (CK 4.2 straipsnio 1, 2
dalys, 6.329 straipsnio 1 dalies, 6.396 straipsnis), todėl kasatoriaus elgesys, įsigyjant ant ginčo
sklypo sudėtus pamatų blokus kaip statinį – nekilnojamąjį daiktą, neatitiko rūpestingumo, atidumo
ir apdairumo imperatyvų, taikytinų sandorio šalims, reikalavimų.
16
d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir kt., v. Kauno apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2010.
Dėl restitucijos natūra imperatyvaus taikymo pripažinus neteisėtais, todėl negaliojančiais,
sandorius dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo
Nustačius, kad ginčo žemės sklype statinių nebuvo, o viešojo administravimo subjektų
priimti teisės taikymo aktai, kurių pagrindu valstybei priklausiusi žemė buvo perleista privačion
nuosavybėn, taip pat sandoriai dėl šios žemės neteisėti, naikintini ir pripažintini negaliojančiais, yra
teisinis pagrindas konstatuoti, kad žemės nuosavybės teisiniai santykiai pakito be teisėto pagrindo.
Žemės grąžinimas valstybei taikomos restitucijos pagrindu šioje teisinėje situacijoje įgyja
imperatyvų pobūdį ir eliminuoja bet kokių kitų restitucijos būdų taikymą dėl dviejų teisinių
argumentų: pirma, tai neatitiktų nė vieno Žemės reformos įstatymo 5 straipsnyje nustatyto žemės
įsigijimo nuosavybėn būdo, taikytino vykdant žemės reformą, ir, antra, kartu be teisėto pagrindo
suvaržytų pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teises – atkurti teisę į žemę natūra.
Nagrinėjamame kontekste primintina Konstitucinio Teismo argumentacija, išdėstyta 2001 m.
balandžio 2 d. nutarime, kad žemės grąžinimą ar negrąžinimą natūra išimtinai turi lemti realus ir
pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei. Visuomenės poreikį apibrėžiantys
pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje. Byloje pripažinus, kad ginčo žemėje nėra pastatų, konstatuotinas
ir visuomenės poreikio, nustatyto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kaip pagrindo, paneigiančio
teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, nebuvimas.
Dėl nebaigto statyti statinio sąvokos ir tokio statinio įregistravimo teisinio reglamentavimo
Tiek baigtas, tiek nebaigtas statyti statinys turi atitikti bendruosius statinio požymius,
įtvirtintus Statybos įstatymo 2 straipsnyje, taip pat šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte,
kuriame nustatyta, kad statinys privalo būti patvarus. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5
straipsnį nekilnojamojo turto registre registruojami pastatai ir statiniai. Šiame įstatyme nenurodoma
apie nebaigtą statyti statinį kaip apie specialų objektą, kurį registruojant turėtų būti taikomos
specialiosios, o ne bendrosios nuostatos, reglamentuojančios statinių registravimą. Dėl to
sprendžiant, ar registruotinas naujas nekilnojamojo turto objektas, turėjo būti taikomi bendrieji
statinį apibrėžiantys teisiniai kriterijai. Pradėti bet kokie statybos darbai, pvz., blokų sudėjimas
sklype, nėra pagrindas konstatuoti Statybos įstatyme apibrėžtus kriterijus atitinkančio statinio
egzistavimą ir jį įregistruoti kaip nekilnojamojo turto objektą.
Dėl dalinio prievolės įvykdymo įtakos solidariųjų skolininkų prievolei

CK 6.6 straipsnio 6 dalies norma, kad bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus
įvykdyta visa prievolė, turi būti aiškinama prievolių pasibaigimą reglamentuojančių normų
kontekste. Solidariosios skolininkų prievolės atveju galioja bendroji prievolių pasibaigimo taisyklė,
17
pagal kurią prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Dalomoji
prievolė gali pasibaigti daliniu įvykdymu, jeigu kreditorius tokį įvykdymą priima (CK 6.24
straipsnio 1, 4 dalys, 6.40 straipsnio 1 dalis). Prievolių pasibaigimo tinkamu daliniu įvykdymu
solidariosios prievolės atveju ypatumas yra tas, kad kai solidarioji prievolė įvykdoma iš dalies, visi
solidarieji skolininkai kreditoriui lieka įpareigoti bendra neįvykdytos prievolės suma, nepaisant to,
koks jų indėlis į įvykdytos prievolės dalį, nebent kreditorius aiškiai išreikštų savo valią, kad
prievolės dalį įvykdžiusio skolininko atžvilgiu solidariosios prievolė atsisako (CK 6.6 straipsnio 8
dalis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lietuva Statoil“ v. UAB „Dravinė“, bylos Nr. 3K-3-450/2010.
Dėl netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių
Be CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių gynimo būdų, pirkėjas turi teisę reikalauti iš
pardavėjo taip pat atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo.
Skirtingi specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai, įtvirtinti CK 6.334 straipsnyje, gali būti pirkėjo
pasirinkimu derinami kartu, jeigu vieno jų nepakanka pažeistoms teisėms atkurti. Be to, specialūs
pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami su nuostolių atlyginimu. Nuostolių atlyginimas yra
bendrasis pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo padarinys, o atlyginami turi būti tie nuostoliai,
kurie atsirado dėl sutarties pažeidimo ir kurie nebuvo kompensuoti CK 6.334 straipsnyje įtvirtintais
pirkėjo teisų gynimo būdais.
CK 6.334 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvioji teisės norma, draudžianti pirkimo–
pardavimo sutartyje šalims numatyti sąlygas, panaikinančias ar ribojančias pardavėjo atsakomybę
už daiktų kokybės trūkumus. Atsakomybė šiuo atveju suvokiama ne tik kaip specialūs pirkėjo teisių
gynimo būdai, kurie gali būti taikomi perdavus netinkamos kokybės daiktą ir kurie nurodyti
CK 6.334 straipsnio 1 dalyje, bet ir kaip bendroji civilinė atsakomybė (nuostolių atlyginimas ar
netesybų sumokėjimas). Šios taisyklės išimtys – tik įstatyme nustatyti atvejai, pavyzdžiui, kai
pardavėjas atskleidė pirkėjui daikto trūkumus ar kai pirkėjas perka daiktus iš pardavėjo, kuris nėra
profesionalas (CK 6.334 straipsnio 4 dalis, 6.327 straipsnio 2 dalis).
Jeigu pirkėjas įrodo parduotų daiktų trūkumus garantijos laikotarpiu, pardavėjui tenka
atsakomybė, taip pat ir dėl pirkėjui atsiradusių su tuo susijusių nuostolių, nebent jis įrodytų, kad
daiktų trūkumai atsirado dėl to, jog pirkėjas pažeidė jų naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl
trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.
Dėl Mobility Go paslaugos
Kasatorius [ieškovas] įsigijo vieną iš reklamoje nurodytų modelių automobilių, todėl galėjo
pagrįstai tikėtis, kad paslauga bus taikoma ir jam. Atsižvelgiant į tai, kad sutartyje šalys konkrečiai
neaptarė, jog viešai deklaruojamos paslaugos kasatoriui nebus taikomos, sąžininga dalykinė
praktika reikalauja pripažinti, kad Mobility Go paslauga nagrinėjamu atveju privalo būti laikoma
sudėtine šalių susitarimo dalimi. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo teiginiai, kad Mobility Go
paslaugos teikimas yra „Mercedes Benz“ automobilių gamintojo marketingo priemonė ir paslauga
neįeina į garantinius pardavėjo įsipareigojimus.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mercbusas“ v. UAB „Silberauto“, bylos Nr. 3K-3-455/2010.
Dėl nuomotojo civilinės atsakomybės
Kasaciniame skunde taip pat nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nes, spręsdamas dėl nuomotojų (atsakovų) atsakomybės nuomininkui
18
(kasatoriui), taikė mišrios kaltės principą, tuo tarpu spręsdamas dėl nuomininko (kasatoriaus)
atsakomybės nuomotojams, netaikė šio principo.
Ginčo šalių priešpriešiniai reikalavimai atlyginti nuostolius pareikšti skirtingais pagrindais:
nuomininkas (kasatorius) nurodė patyręs nuostolių dėl to, kad atsakovai vienašališkai nutraukė
patalpų nuomos sutartį, tuo tarpu nuomotojai (atsakovai) – dėl to, kad nuomininkas (kasatorius)
netinkamai prižiūrėjo ir eksploatavo nuomojamas patalpas.
Teismas, pripažinęs kasatoriaus nuostoliais darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį už
priverstinę prastovą, atsakovams neteisėtai nutraukus patalpų nuomos sutartį, neturėjo teisinio
pagrindo nelaikyti nuostoliais mokesčių SODR‘ai ir Garantiniam fondui, kuriuos jis, kaip darbdavys,
privalo sumokėti pagal įstatymus nuo darbuotojams apskaičiuoto darbo užmokesčio (Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 5, 7, 9 straipsniai; Garantinio fondo įstatymo 4
straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fushin“ v. I. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2010.
Dėl subnuomininko (nuomininko) negautų pajamų iš veiklos išsinuomotose
negyvenamosiose patalpose atlyginimo subnuomotojui (nuomotojui) pakeitus tam tikras subnuomos
sutarties sąlygas
Vidaus darbo taisyklių pakeitimas visa apimtimi ir, subnuomininkui svarbių sąlygų dėl
prekybos centre esančių patalpų darbo laiko nustatymas pažeidė subnuomininko verslo interesus, jo
lūkesčius, kurių jis galėjo pagrįstai tikėtis, abiem šalims vykdant sutartį joje nustatytomis
sąlygomis. Reikšmingas kitai šaliai sutarties sąlygų pakeitimas, siekiant išvengti didesnių jos
nuostolių atsiradimo, turi būti atliekamas abiem šalims derinant būsimus sutarties pakeitimus ir
bendradarbiaujant. Įstatyme nustatytas reikalavimas sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai
sutarties šaliai būdu, vykdanti sutartį šalis turi imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat
aplinkybėmis protingas asmuo (CK 6.200 straipsnio 3, 4 dalys). Byloje priimtuose teismų
procesiniuose sprendimuose atsakovo veiksmai, pakeičiant nuomojamų patalpų vidaus darbo
tvarkos taisykles, įvertinti sutartį pažeidžiančiais, neteisėtais veiksmais.
Ieškovo reagavimas į atsakovo naudojimosi patalpomis laiko pakeitimą buvo atsisakymas
mokėti nuomos mokestį. Konstatuotina tai, kad, sutarties šaliai įgyvendinant sutarties suteikiamas
teises didesne, nei tai numatyta sutartyje, apimtimi, ir kitai sutarties šaliai užginčijus šios šalies
veiksmų vykdant sutartį teisėtumą, tai nesuteikia teisės kitai sutarties šaliai sustabdyti sutarties
vykdymą visa apimtimi (CK 6.207 straipsnis). Atsisakymas mokėti nuomos mokestį po to, kai
nuomotojas pakeitė patalpų naudojimosi laiką, negali būti laikomas proporcingu kitos šalies
atžvilgiu veiksmu ir tai nepadeda siekti šalių sutarimo dėl tolesnio sutarties vykdymo.
d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Mano tikslas“ v. UAB „Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010.
Dėl ieškiniu iš verslo nuvertėjimo kildinamų nuostolių atlyginimo
Ieškovo valdomo pulo klubo generuojamos pajamos ir pelnas už praėjusį laikotarpį (2008
m. pradžios duomenimis) negalėtų užtikrinti tokio paties lygio pajamų ir pelno ateityje (2009-
2013 m.), atsižvelgiant į dėl ekonominio sunkmečio objektyviai iš esmės pakitusias rinkos sąlygas,
sumažėjusį gyventojų vartojimą, tai savo ruožtu nulėmė prekių ir paslaugų pardavimų apimčių
sumažėjimą. Visiems žinomos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1
punktas), yra šalies bendrojo vidaus produkto nuosmukis per 2009 m. ir 2010 m. pradžioje, taip pat
Statistikos departamento duomenys (skelbiami interneto tinklalapyje www.stat.gov.lt), pagal
kuriuos paslaugų srities - meninės, pramoginės ir poilsio veiklos - šalies mastu pardavimų apimtys
per 2009 m. buvo 23,90 proc. mažesnės nei 2008 m., o 2010 m. pirmąjį pusmetį šiame paslaugų
19
segmente užfiksuotas dar 2,2 proc. sumažėjimas, palyginus su atitinkamu 2009 m. laikotarpiu. Dėl
to negalima išvada, kad ieškovo hipotetinės pajamos ir pelnas iš veiklos pulo klube 2009 m. ir
vėlesniais metais būtų išlikusios tokios, kokios buvo prognozuotos pagal ieškovo pulo klubo
pajamas ir pelną, fiksuotus 2008 m. pradžioje. Konkurencinės rinkos sąlygomis sumažėjus verslo
subjekto (ieškovo) pardavimams to padarinys būtų dar didesnis pelningumo sumažėjimas, nes
verslo subjekto veiklos tam tikros sąnaudos (patalpų nuomos mokestis, išlaidos komunalinėms
paslaugoms, darbuotojų darbo užmokestis, pulo klubo įrangos nusidėvėjimas ir kt.) išliktų stabilios.
Ieškovo nurodomų nuostolių dydžio dėl verslo nuvertėjimo nepagrindžia atsakovo
neteisėti veiksmai jam vienašališkai pakeitus negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties sąlygas,
nes, kaip pirmiau nurodyta, ieškovo pajamų esminį sumažėjimą nulemtų objektyviai įvykusi
nepriklausanti nuo šalių valios priežastis – ekonomikos nuosmukis, dėl šios priežasties iš esmės
sumažėtų pardavimų apimtys ieškovo teiktų paslaugų rinkos segmente.
23 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Mano tikslas“ v. UAB „Armitana“, bylos Nr. 3K-3-
459/2010.
Dėl administracinio akto pagrindu sukurtų civilinių teisių gynimo terminų
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1
dalies nuostatos yra taikomos tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo, ir kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas
pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Kasatorė
nebuvo subjektas, dalyvaujantis nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl sprendimai dėl
nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui jai neprivalėjo būti įteikti. Tokią išvadą leidžia daryti Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalis, kurioje
nustatyta, kad sprendimai piliečiams išduodami ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo jų priėmimo
dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr.1057 patvirtintos
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
įgyvendinimo tvarkos 119 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ne
vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo institucija įteikia pasirašytinai arba išsiunčia
registruotu laišku su įteikimu suinteresuotam piliečiui, o sprendimą dėl ūkinės–komercinės
paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų grąžinimo – ir dabartiniam turto valdytojui. Nurodytų teisės
normų prasme suinteresuotais asmenimis yra laikomi asmenys, padavę prašymus dėl nuosavybės
teisių atkūrimo (statinių grąžinimo atvejais ir esami turto valdytojai). Taigi, kai dėl sprendimų
atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo
būti įteikti pirmiau nurodyta tvarka, svarbu nustatyti, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas
skundo padavimo terminas. Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje
yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo
asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas
skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos.
d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. J. G., bylos Nr. 3K-3-464/2010.
Dėl turto, įgyto nuosavybės teisių į nacionalizuotą turtą atkūrimo būdu, teisinio statuso
Piliečiams perleidus teisę atkurti nuosavybės teises kitiems asmenims, šios teisės perėmėjai
į nuosavybės teisių atkūrimo procesą įstoja vietoje minėtas teises perleidusio asmens ir įgyja visas
teises bei pareigas, kurias pastarasis turėjo iki teisių perleidimo sutarties sudarymo. Taigi atsakovas
įgijo tas teises, kurias turėjo jo motina nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kasatorė nebuvo
20
nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, todėl šio proceso priimtų administracinių aktų pagrindu
negalėjo įgyti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, į kurį pretendavo atsakovo motina.
Pagal bendrąjį sandorių sudarymo principą sandoris yra sandorio šalių valios aktas,
sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam tikslui pasiekti. Sandorio turinys suformuoja civilinio
teisinio santykio turinį, t. y. šio santykio subjektines teises ir pareigas. Pirmiau nurodyto Atkūrimo
įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kokios rūšies sandoriu (pvz., dovanojimo, pirkimo–
pardavimo) galėjo būti perleista teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl, kilus ginčui dėl tokio
sandorio pagrindu įgyto turto teisinio statuso, reikalinga nustatyti sandorio pobūdį. Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad atsakovo motina šią teisę perleido neatlygintinai ir pagrįstai sprendė, jog šis
sandoris atitiko dovanojimo sutarties prigimtį (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Būtent šis sandoris
buvo pagrindas priimti administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. J. G., bylos Nr. 3K-3-464/2010.
Dėl CK 6.196 straipsnio 2 dalies taikymo, papildomų išlaidų pagal ekspedijavimo sutartį
prigimties ir ekspeditoriaus reikalavimo teisinio kvalifikavimo
Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos
šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas
paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 straipsnio 3 dalis). Aplinkybė, kad
ekspeditorius teikia ar organizuoja sutartyje numatytas paslaugas užsakovo lėšomis, a priori
nereiškia, kad bet kokios ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį turi būti
atlyginamos. Tokios išlaidos, priklausomai nuo aplinkybių, teisiškai gali būti kvalifikuojamos
skirtingai.
Pirma, tai gali būti išlaidos, kurios nebuvo numatytos sudarant sutartį, tačiau dėl kurių
ekspeditorius ir užsakovas susitarė jau vykdydami sutartį. Susitarimas dėl tokių išlaidų gali būti
vertinamas kaip pradinės ekspedicijos sutarties pakeitimas ar papildymas, tačiau nagrinėjamo ginčo
kontekste detalesnė tokių išlaidų kvalifikavimo analizė nėra reikšminga, nes ginčo šalys tokio
susitarimo nebuvo pasiekusios, todėl teisėjų kolegija dėl jo daugiau nepasisako.
Antra, ekspeditoriaus patirtos išlaidos vykdant ekspedijavimo sutartį gali būti
kvalifikuojamos kaip ekspeditoriaus nuostoliai, patirti dėl to, kad užsakovas nevykdė ar netinkamai
vykdė ekspedijavimo sutartį. Vertinant ekspeditoriaus patirtas išlaidas šiuo aspektu svarbi yra CK
6.824 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos ekspedicijos sutarties sampratos analizė.
Trečia, ekspeditoriaus patirtos išlaidos teisiškai galėtų būti kvalifikuotos kaip papildomos
išlaidos, atlygintinos pagal ekspedijavimo sutarties numanomą sąlygą net ir tada, kai šalys dėl tokių
išlaidų aiškiai nebuvo susitarusios. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis gali būti
kvalifikuojamos tik papildomos savo prigimtimi išlaidos, t. y. neaptartos sutartyje išlaidos, kurių
šalys protingai negalėjo numatyti sudarydamos sutartį, nepriklausančios nuo šalių elgesio vykdant
sutartį bei susijusios su krovinio gabenimo procesu nuo išsiuntimo iki paskirties vietos ir būtinos
tam, kad ekspedicijos sutartis būtų įvykdyta. Sprendžiant, ar šalys numanomai susitarė dėl
papildomų išlaidų atlyginimo, turi būti vadovaujamasi CK 6.196 straipsnio 2 dalyje nustatytais
kriterijais, įskaitant ir tai, kaip šalys susitarė dėl ekspedicijos sutarties kainos. Pavyzdžiui,
susitarimas dėl konkretaus atlyginimo, į kurį įeina ir visos krovinio gabenimo išlaidos, gali būti
(tačiau ne visuomet) požymis, kad papildomų išlaidų riziką prisiėmė ekspeditorius. Minėta,
numanomos sąlygos nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas nepasisako dėl šioje
byloje nagrinėjamos ekspedicijos sutarties turinio. <...> Kasatorius savo ieškiniu reikalauja priteisti
išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad atsakovas laiku negrąžino konteinerių. Šios išlaidos negali būti
kvalifikuotos kaip papildomos, nes jos siejamos su užsakovo neveikimu vykdant ekspedijavimo
21
sutartį, t. y. kad užsakovas nustatytais terminais negrąžino konteinerių. Tokių išlaidų atlyginimo (ar
neatlyginimo) klausimas galėtų būti sprendžiamas taikant civilinės atsakomybės taisykles.
Reikalavimas atlyginti papildomas išlaidas yra grindžiamas sutartimi ir savo prigimtimi yra
reikalavimas įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju ieškovas
privalo įrodyti, kad papildomų išlaidų atlyginimas buvo sulygtas sutartimi (aiškiai išreikšta ar
numanoma sąlyga), taip pat tai, kad ieškovo patirtos išlaidos yra papildomos savo prigimtimi.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Freight Services“ v. ekspedicinė privati bendrovė „Instar
Lodžistiks“, bylos Nr. 3K-3-462/2010.
Dėl ieškovo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo
Pagal Konstituciją ir kitus įstatymus už nuosavybę turi būti atlyginta net tuo atveju, kai ji
paimama teisėtai. Tačiau toks Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintas nuosavybės paėmimas
visuomenės poreikiams negali būti aiškinamas kaip paneigiantis savininko teises gauti teisingą
atlyginimą tuo atveju, kai žemės nuosavybė visuomenės poreikiams paimta neteisėtai, t. y.
nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Priešingas aiškinimas reikštų neteisėtų veiksmų, kuriais
nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, pateisinimą.
d. nutartis civilinėje byloje G. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-467/2010.
Dėl įgaliotinio pareigos asmeniškai vykdyti pavedimo sutartį ir teisės perįgalioti ar
pasitelkti trečiuosius asmenis sutarčiai vykdyti
Pavedimo sutartyje nurodytus teisinius veiksmus atstovas privalo įvykdyti asmeniškai,
išskyrus sutartyje nustatytas išimtis bei atvejus, kai įstatymas leidžia perįgaliojimą (CK 6.760
straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad atstovas jam pavestus atlikti veiksmus gali pavesti atlikti kitam
asmeniui tik tuo atveju, jeigu tokią teisę jam suteikė įgaliotojas arba kai tai būtina padaryti dėl
susiklosčiusių aplinkybių tam, kad apsaugotų įgaliotojo interesus (CK 2.145 straipsnio 1 dalis).
Perįgaliojimo atveju pasikeičia atstovavimo teisinių santykių subjektai, t. y. asmuo, kuriam
įgaliotinis perduoda teisę atlikti jam pavestus veiksmus, tampa įgaliojimą davusio asmens atstovu ir
veikia atstovaujamojo (įgaliotojo) vardu. Skirtingai nuo perįgaliojimo, kuriam yra būtinas įgaliotojo
sutikimas, t. y. būtina tokia pavedimo sutarties sąlyga, arba toks perįgaliojimo atvejis nustatytas
įstatyme, įstatyme nedraudžiama įgaliotiniui savo nuožiūra pasirinkti ir pasitelkti pavedimui
vykdyti trečiuosius asmenis (techninius padėjėjus) ir tokiems veiksmams įgaliotojo sutikimas
nereikalingas. Šiuo atveju teisinių santykių subjektai nesikeičia ir už trečiųjų asmenų veiksmus
visais atvejais yra atsakingas įgaliotinis.
<...> Šiuo atveju ne įgaliotinis pasitelkė trečiuosius asmenis, t. y. ne ieškovas išdavė
įgaliojimą G. E. atlikti su nuosavybės teisės atkūrimu susijusius veiksmus, o įgaliotojas išdavė naują
įgaliojimą, t. y. kasatorė įgaliojo kitą asmenį atlikti su nuosavybės teisės atkūrimu susijusius
veiksmus.
d. nutartis civilinėje byloje L. S. v. J. G., bylos Nr. 3K-3-461/2010.
Dėl gydymo įstaigos civilinės atsakomybės (negavus informuoto paciento sutikimo)

1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 4
dalyje (redakcija, galiojusi sveikatos paslaugų kasatorei teikimo metu) nustatyta, kad pacientas turi
teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis,
22
gydymo metodus ir prognozę. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs pacientės sveikatos istoriją,
nustatė, kad gydymo stacionare istorijoje buvo kasatorės parašas, kasatorę gydžiusi gydytoja
nurodė, kad gydymo stacionare istorijoje kasatorė [ieškovė] pasirašė hospitalizavimo metu, kitų
supažindinimo dokumentų nebuvo, nes nebuvo nustatyta dokumentų formų. Kadangi 1996 m.
spalio 3 d. redakcijoje nurodytame įstatyme nedetalizuota, kokia forma ir tvarka turėjo būti
informuojamas pacientas, o konkretesni ir aiškesni reikalavimai paciento sutikimo formai buvo
išdėstyti tik priėmus Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimus, kurie
įsigaliojo nuo 2010 m. kovo 1 d., tai teisėjų kolegija nurodo, jog, sprendžiant klausimą dėl tinkamo
informavimo ir gydymo įstaigos teisinės atsakomybės, nepakanka konstatuoti faktą, kad teikiant
sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą
reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, tačiau reikia įvertinti ir aplinkybes, ar tai nulėmė
paciento sveikatos pablogėjimą arba mirtį. <...> Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo,
kad pacientei nebuvo tinkamai suteikta informacija apie jos sveikatos būklę (juolab kad minėta, jog
nebuvo nustatyta konkrečios formos ir tvarkos, kaip pacientas turėjo būti informuotas apie sveikatos
būklę, o ligos istorijoje buvo pacientės parašas), tačiau, vertinant gydytojų veiksmų visumą,
darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje įstatymo reikalavimo pažeidimai vertintini labiau kaip
formalūs, nekeičiantys pasirinkto gydymo metodo padarinių, t. y. nors pacientė nebuvo tinkamai
informuota apie sveikatos būklę, tačiau, gelbstint jos gyvybę, buvo pasirinktas geriausias ligos
gydymo metodas.
29 d. nutartis civilinėje byloje G. P. v. VĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-
474/2010.
Dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu (įskaitymo draudimas, CK 6.134 str.)
Įstatyme nustatyti įskaitymo draudimo atvejai. Vienas iš tokių yra situacija, kai
reikalavimas pagal prievolę yra ginčijamas teisme (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šio
draudimo pagrindas yra paaiškinamas tuo, kad, teisme esant ginčui dėl to paties reikalavimo, jo
įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio.
Nagrinėjamoje byloje tokios situacijos nėra, nes įskaitymas buvo atliktas 2008 m. lapkričio 11 d.
atsakovo pareiškimu, o dėl bylos iškėlimo ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. vasario 19 d. (T. 1,
b. l. 2-4). Kadangi atlikus įskaitymą šalis siejusi prievolė pasibaigia, tai, vienai prievolės šaliai
ginčijant įskaitymo pagrįstumą teisme, kitai prievolės šaliai, atlikusiai įskaitymą, nereikia dėl jos
atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo reikšti priešieškinio bei prašyti teismą tokį
įskaitymą patvirtinti. Šioje nutartyje kasacinio teismo teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad šalių
sudarytą vilkikų pirkimo–pardavimo sutartį yra pažeidęs ne atsakovas, bet ieškovas (kasatorius), o
tai suponuoja išvadą apie atsakovo atlikto įskaitymo pagrįstumą ir teisėtumą.
29 d. nutartis civilinėje byloje G. T. įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-
479/2010.
Dėl šalių sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu
Jei sutartimi sulygta nuomininko prievolė naudoti daiktą tam tikru būdu, vadinasi, šio daikto
nenaudojimas ar netinkamas naudojimas yra sutarties pažeidimas. Naudoti reiškia eksploatuoti,
vartoti ar kitaip gauti naudą iš daikto naudingųjų savybių. Nenaudojimas – tai jokio ekonominio
efektyvumo nesukuriantis elgesys su daiktu, kai jo naudingosios savybės nėra eksploatuojamos.
Taigi daikto (šiuo atveju – žemės), nenaudojimas, kai sutartis reikalauja daiktą naudoti, yra sutarties
pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 6.205 straipsnį sutarties pažeidimas yra ne tik
nevykdymas, bet ir netinkamas vykdymas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju sutartis bus pažeista
ne tik tada, kai žemė nebus eksploatuojama, bet ir tada, kai ji bus netinkamai naudojama,
23
pavyzdžiui, kai neįdirbama didelė dalis žemės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad
pagal savo teisinius padarinius netinkamas naudojimas gali būti pakankamas pagrindas nutraukti
šalių sutartį, kaip ir visiškas jos nenaudojimas. Netinkamas naudojimas pagal savo teisinius
padarinius gali būti prilygintas visiškam nenaudojimui tada, kai žemės naudojimo laipsnis yra
menkas, palyginti su tuo, kurio tikimasi pagal sutartį. Sprendžiant dėl naudojimo laipsnio,
pažymėtina, kad tai vertinamoji kategorija, apie kurią turi būti sprendžiama iš tokių kriterijų, kaip
naudojamo daikto pobūdis (žemė, pastatai, įrenginiai ar kt.), žemės naudojimo paskirtis (žemės
ūkio, miško, vandens, konservacinės paskirties, kt.), naudojimo specializacija (vertimasis tam tikros
rūšies veikla, pavyzdžiui, augalininkyste, o žemė pūdymuoja), objekto naudojimo galimybės ir
realus jų naudojimas (naudojama tik maža dalis objekto arba naudojama neefektyviai), naudojamo
objekto dydis, jo naudojamos dalies santykis su nenaudojama dalimi (tačiau priklausomai nuo
aplinkybių gali būti svarbi ir nedidelė stambaus objekto nenaudojama dalis, pavyzdžiui, 10 proc.,
bet sudaranti didelę teritoriją, skaičiuojamą dešimtimis hektarų) ir kt. Pagal šių kriterijų visumą
teismas daro išvadą, ar naudojimas tam tikra apimtimi neatitinka šalių sutarties. Žalos darymas
tokiu atveju – neefektyvus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas negautos naudos, kuri
vertinama ne vien pinigais, bet ir žemės sklypo nepriežiūra, netvarkymu, netręšimu, apleidimu,
piktžolių įsiveisimu ir jų nenaikinimu ar kitokios netvarkos darymu ar sąlygų jai sudarymu žemės
ūkio paskirties žemėje, pavidalu.
Viešojo intereso apsaugos tikslais Žemės įstatymo 9 straipsnio 14 dalyje teigiama, jog
valstybinės žemės nuomos sutartis turi būti nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu, jeigu
žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo
paskirtį, būdą ar pobūdį arba yra keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ar
pobūdis. Tai reiškia, kad atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir viešosios teisės normų nustatytą pareigą
reaguoti į esminį sutarties pažeidimą. Neefektyvią veiklą ir neracionalų visuomeninių išteklių
naudojimą sukuriančių santykių išsaugojimas neturėjo jokios vertės, todėl sprendžiant tolimesnių
sutartinių santykių tarp šalių tęsimo klausimą atsakovas VAVA sutarties stabilumo principui (favor
contractus) pagrįstai nesuteikė prioriteto ir sutartį vienašališkai nutraukė.
d. nutartis civilinėje byloje AB “Alvilė” v. Nacionalinei žemės tarnyba prie ŽŪM ir kt.,, bylos Nr. 3K-
3-473/2010.
Dėl paslaugų, autobusų stoties teikiamų tarptautinio susisiekimo maršruto autobusams,
sutarties dalies, kuria nustatoma paslaugos kaina, prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo
normoms
Kelių transporto kodekso 16 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio
28 d.) įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad autobusų stotyse paslaugų teikimo vežėjams
tarifus nustato paslaugų teikėjai, maksimalius jų dydžius pagal stočių kategorijas suderinę su
Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, įtvirtina imperatyvų reikalavimą autobusų
stoties valdytojui vežėjams taikyti ne didesnius nei suderinti su nurodytu viešojo administravimo
subjektu tarifus. Šis reikalavimas apriboja sutarčių laisvę esminės sutarties sąlygos – paslaugos
kainos nustatymo apimtimi (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), todėl didesnio paslaugos tarifo, kurio
maksimalus dydis viršija pagal stočių kategorijas su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės
komisija suderintą tarifą, nustatymas sutartimi vertintinas kaip imperatyviosioms įstatymo normoms
prieštaraujantis, todėl niekinis ir negaliojantis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Impronela Tours“ v. UAB „Busturas“, bylos Nr. 3K-3-480/2010.
Dėl ikisutartinių santykių kvalifikavimo
24
Vienas iš kriterijų kvalifikuojant šalių santykius kaip preliminariąją sutartį – šalių sutarimas
dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas.
Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikomos sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta.
Kurios sąlygos yra esminės, o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių valios
ir įstatymo. Nagrinėjamu atveju šalių ikisutartinių derybų metu pasirašyti dokumentai patvirtino,
kad šalys išreiškė suderintą valią dėl būsimos pirkimo–pardavimo sutarties esminių sąlygų:
pirkimo–pardavimo dalyko (konkretaus buto) ir parduodamo daikto kainos. Nei buto kainos
sumokėjimo tvarka, nei hipotekos pabaigos klausimai nėra esminės pirkimo–pardavimo sutarties
sąlygos, nes, net ir nesant pirkimo–pardavimo sutartyje aptartų šių sąlygų, tokia sutartis galios.
d. nutartis civilinėje byloje Z. B. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-488/2010.
Dėl iš ikisutartinių buto pirkimo–pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės
Ta aplinkybė, jog ieškovė pradėjo derybas dėl buto pirkimo neturėdama pakankamai
nuosavų lėšų ir trūkstamas ketino skolintis iš banko, nereiškia, kad ji derybas pradėjo
lengvabūdiškai ir neapdairiai. Būsto įsigijimas už banko kreditą suteiktas lėšas yra visuotinai
žinomas ir paplitęs reiškinys, nes didelei daliai asmenų tai yra vienintelė galimybė įsigyti nuosavą
būstą. Paprastai paskola yra suteikiama konkrečiam būstui įsigyti, todėl faktas, kad ieškovė derybas
dėl galimo įsigyti kasatorės buto pradėjo neturėdama banko garantijų paskolai gauti, neturėtų būti
vertinamas kaip nesąžiningas elgesys, kaip ir buto rinkos vertės sumažėjimas savaime nėra
pagrindas pripažinti, jog tokio dydžio nuostolių kasatorė patyrė dėl nutrūkusių derybų, nes šių
dviejų faktų nesieja priežastinis ryšys.
d. nutartis civilinėje byloje Z. B. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-488/2010.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo vertinimo administratoriui ginčijant sandorius actio
Pauliana pagrindu
Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis,
kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui <...>
šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą
Vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo
ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra
būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas
ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką,
nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o
vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį
neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo
galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o
bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto
bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo
pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti
omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių
lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo
tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems
kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems
kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė
racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo
sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme
25
analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už
rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų
analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir
įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie
sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, pvz., kai perleidžiamas tiesiogiai
įmonės veikloje nenaudojamas ir taip pajamų nesukuriantis skolininko nekilnojamasis ar
kilnojamasis turtas. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu
dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai
kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.
Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo
teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai
nėra įmanomas. Tai taip pat reiškia, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo
kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką
sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan.
Pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi
neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši
jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma
nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto
administratorius. Jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte
įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
d. nutartis civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-
3-485/2010.
Dėl rangos sutarties tinkamo įvykdymo
Rangos sutartimi sutartų darbų, t. y. darbų rezultato, kokybės samprata apibrėžta CK 6.663
straipsnyje ir siejama ne su darbų rezultato – pagaminto daikto sėkmingu funkcionavimu, gedimų
nebuvimu, bet su sutarties sąlygomis, jose nustatytų savybių suteikimu darbo rezultatui. Rangovo
siekimas, kad darbų rezultatas atitiktų vienas savybes, nevykdant įsipareigojimo užtikrinti visus
parametrus, nustatytus sutartyje, nėra pateisinamas, nes toks sutarties vykdymas, nesuderinus su
kontrahentu, neatitinka sutarčių vykdymo principų nuostatų dėl sutarties tinkamo, sąžiningo
vykdymo, šalių bendradarbiavimo. Kasatorius [atsakovas] byloje neįrodė, kad suderino su užsakovu
nukrypimą nuo sutarties sąlygų. Taigi nukrypus nuo sutarties sąlygų ir pagaminus daiktą, neturintį
visų sutartyje nustatytų savybių, turinčių esminę reikšmę jo naudojimo trukmei, nėra pagrindo
teigti, kad jis atitinka jam keliamus kokybės reikalavimus.
d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Melesta“ v. UAB ,,Mechanika“, bylos Nr. 3K-3-489/2010.
Dėl atliktų darbų perdavimo ir priėmimo
Sprendžiant dėl rangos sutartyje sutarto darbo rezultato perdavimo-priėmimo, taikomi
sutarčių vykdymo principai. Kolegija pasisakė, kad sutarties vykdymas, nesilaikant visų jos
nuostatų, neatitinka sutarčių vykdymo principų reikalavimų sutartį vykdyti tinkamai, sąžiningai,
bendradarbiaujant su kontrahentu. Tuo atveju, jei užsakovas neinformuotas apie nukrypimą nuo
sutarties ją vykdant, jis turi būti apie tai informuojamas darbo rezultato priėmimo-perdavimo metu.
Rangovas gali būti laikomas nesąžiningu, jei nukrypo nuo sutartų užsakymo sąlygų ir to neatskleidė
vykdant sutartį ar darbo perdavimo metu. Pažymėtina, kad sutarties šalis, atsižvelgdama į civilinėje
teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją, turi teisėtą lūkestį, kad kontrahentas, vykdydamas
sutartį, bus sąžiningas, todėl jei rangovas veikia nesąžiningai, užsakovas net ir nenurodęs trūkumų
26
darbų priėmimo-perdavimo akte, nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu rangovo
nesąžiningumas turėjo įtakos nuslepiant trūkumus.
d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Melesta“ v. UAB ,,Mechanika“, bylos Nr. 3K-3-489/2010.
DELIKTŲ TEISĖ
Įstatymas subsidiariąją atsakomybę nustato tiek tėvams, tiek vaiką prižiūrinčioms
institucijoms. Šių asmenų atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, kai yra nustatoma jų kaltė.
Sprendžiant klausimą, kas yra atsakingas už vaiko padarytą žalą – tėvai ar priežiūros institucija,
pagrindinis veiksnys paskirstant atsakomybę yra kaltė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro
išvadą, kad tai, ar turi ir kokiomis dalimis subsidiarieji skolininkai turi atsakyti prieš nukentėjusįjį,
kiekvienu atveju priklauso nuo šių asmenų kaltės dėl vaiko nepriežiūros. Kalte šio delikto prasme
yra vaikų nepriežiūra ar netinkama priežiūra, kuri turėjo įtakos ar nulėmė žalos padarymą. Jeigu
priežiūrą delikto padarymo atveju vykdo tik tėvai, tai dėl žalos kalti yra tik jie ir atsiranda jų civilinė
atsakomybė, o jei priežiūrą privalo vykdyti mokykla ar kita institucija, tai kaltė yra šios institucijos.
Mokykla ar kita institucija priežiūrą vykdo tol, kol vaikas yra ar turi būti jos žinioje. Mokykloje
priežiūra turi būti užtikrinama užsiėmimų, pamokų, mokyklos renginių, pertraukų tarp jų metu,
nepriklausomai nuo šių užsiėmimų, pamokų ar mokyklos renginių laiko bei vietos. Tai gali būti
mokyklos teritorijoje ir už jos ribų, bet priežiūra turi būti organizuota ir tinkamai vykdoma ten, kur
vyksta mokyklos renginys ar užsiėmimas (pavyzdžiui, pamoka išvykus į gamtą, muziejų, kitą
teritoriją; renginys ne mokyklos patalpose). Priežiūra baigiasi tada, kai pasibaigia užsiėmimas ar
renginys. Priežiūra taip pat nelaikytini atvejai, kai vaikas nedalyvauja mokyklos užsiėmimuose ar
renginiuose, pavyzdžiui, praleidinėja pamokas, bet tokiu atveju nepilnamečio tėvai ar globėjai, kiti
juos prižiūrintys asmenys turi būti apie tai informuojami, kad galėtų organizuoti ir vykdyti jiems
priklausančią priežiūrą ar vykdyti kitas pareigas, susijusias su nepilnamečiu.
d. nutartis civilinėje byloje S. K. v. V. Ž., bylos Nr. 3K-3-434/2010.
Dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės (antstolio deliktinė atsakomybė bankroto procese)
ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo (arba įmonės administratoriaus) pareiga
pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš
įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ar dėl jos turto arešto; tai pat išieškotojo pareiga su skolininku
elgtis kaip apdairiam, atidžiam, rūpestingam šeimininkui (bonus paters familias). Pirmiau
nurodytos kitų subjektų (teismo arba įmonės administratoriaus ir paties išieškotojo) pareigos
nepašalina pirmiau nurodytų antstolio bendrųjų pareigų, įtvirtintų CK 6.246 straipsnio 1 dalyje,
CPK 634 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, taip pat specialiosios
pareigos, įtvirtintos ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad
duomenys apie bankrutuojančią įmonę skelbiami leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai
pranešimai“ (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 10 dalis), be to, atsakovo atsiliepime į kasacinį
skundą iš esmės pripažįstama, jog ši informacija yra prieinama viešai ir nemokamai (internete), t. y.
ne tik išieškotojui, bet ir antstoliui. Taigi atsakovas, kaip antstolis, turėjo ne tik įstatymuose
įtvirtintą pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir galimybę šią pareigą realiai įvykdyti.
d. nutartis civilinėje byloje Jonas A. J. v. antstolis A. B., bylos Nr. 3K-3-454/2010.
Dėl žalos ir priežastinio ryšio
27
Įvykdžius visas nurodytos įmonės bankroto procedūras, jokie kreditorių reikalavimai nebuvo
patenkinti, nes įmonė neturėjo jokio turto (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms nustatytoms
faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo,
kad iš skolininko kasatoriui neišieškotos skolos likutis – 10 969,28 Lt – visais atvejais nebūtų
išieškotas, nepriklausomai nuo antstolio veiksmų ar neveikimo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp
antstolio neveikimo ir kasatoriui kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, nes tiek išsiuntus vykdomąjį
raštą, tiek ir jo neišsiuntus skolininko bankroto bylą nagrinėjusiam Vilniaus apygardos teismui,
rezultatas dėl nurodytos skolos išieškojimo būtų vienodas, t. y. kasatoriaus, kaip kreditoriaus,
reikalavimas nebūtų patenkintas (dėl skolininko turto nebuvimo). Kasacinio teismo vertinimu,
kasacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose
nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl priežastinio ryšio nebuvimo. Antstolis neatsako
už skolininko nemokumą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo nustatytas skolininko visiškas
nemokumas, ėmusis visų priemonių nenustatyta jokio jo (skolininko) turto.
d. nutartis civilinėje byloje Jonas A. J. v. antstolis A. B., bylos Nr. 3K-3-454/2010.
BANKROTO TEISĖ
Dėl kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijos tvirtinti bankrutuojančios įmonės
administravimo išlaidų sąmatą
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmasis kreditorių susirinkimas
turi nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto
proceso metu, tarp jų ir už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo
dienos iki pavedimo sutarties su juo sudarymo dienos arba iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos
(ĮBĮ 36 straipsnio 4 dalis), konstatuoja, jog teismas, tvirtindamas sumą administravimo išlaidoms
apmokėti, nenustato atlyginimo administratoriui. Atlyginimą administratoriui už minėtą laikotarpį
nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Tokį aiškinimą patvirtina ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies
nuostata, kad administratoriaus atlyginimo suma gali būti išmokama visa iš karto baigus procesą
arba dalimis vykdant bankroto procesą. Taigi, įstatyme nenustatyta, kad laikotarpiu, kol dar
nesušauktas pirmasis kreditorių susirinkimas, bankroto administratorius privalo gauti atlyginimą.
Priešingai, iš įstatymo nuostatų aišku, kad tai priklauso nuo kreditorių susirinkimo valios ir nuo
pavedimo sutartyje su administratoriumi sutartų apmokėjimo už įmonės administravimą sąlygų.
Teisės normos aiškinimas, kad teismas nustato administratoriaus atlyginimo dydį už laikotarpį nuo
bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sudarytų prielaidas neteisingai įvertinti
administravimo veiksmų apimtį (administruojamo turto kiekį, įmonei iškeltų bylų arba jos pareikštų
civilinių ieškinių sudėtingumą ir pan.), nes pirminiame bankroto bylos nagrinėjimo etape objektyvių
duomenų apie šiuos teisiškai reikšmingus kriterijus negali turėti nei teismas, nei administratorius.
Dėl to objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių
teises, jei būtų nustatytas per didelis atlyginimas, arba administratoriaus teises, jei būtų nustatytas
per mažas.
d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesnių inspekcija v. BUAB ,,Šilterma“,
bylos Nr. 3K-3-486/2010.
Dėl administratoriaus atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų dydžio nustatymo kriterijų
Kadangi nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo priklauso administratoriaus
atlyginimo dydis, tai jis turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti
bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę
sumą. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti
28
protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek
administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą. Pirmiau minėta,
kad teismas negali nustatyti atlyginimo administratoriui, tačiau, kilus ginčui ir administratoriui
skundžiant kreditorių susirinkimo nutarimą, įvertina, ar kreditorių susirinkimo nustatytas
atlyginimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ar pagrįstas ĮBĮ 36 straipsnio
5 dalyje nurodytais specialiaisiais kriterijais. Tuo atveju, jei teismas nustato, kad tokie kriterijai
pažeisti, jis naikina kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoda klausimą kreditorių susirinkimui
svarstyti iš naujo, nurodydamas pažeidimus.
Administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo
kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl
atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir
pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą
bankrutuojančios įmonės administravimą. Atitinkamai teismas, tvirtindamas administratoriaus
pateiktą sąmatą, turi ją įvertinti ir motyvuotai, teisiškai reikšmingais kriterijais, lemiančiais
atitinkamų išlaidų atsiradimą, pagrįsti.
Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas
administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių
susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti
kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams
keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas). Atitinkamai
kreditorių susirinkimas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi nustatyti tokias
administravimo išlaidų ribas, kurios leistų administratoriui sklandžiai atlikti administravimo
procedūras ir netrikdytų bankroto bylos nagrinėjimo eigos. Teismas, kaip minėta, vykdo
administravimo išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę, todėl pagal administratoriaus
pareiškimą turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių
susirinkimui svarstyti iš naujo.
d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesnių inspekcija v. BUAB ,,Šilterma“,
bylos Nr. 3K-3-486/2010.
DARBO TEISĖ
Dėl DK 240 straipsnio 2 dalies ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei taikymo
Pagal PSĮ 21 straipsnio 2 dalį joje įtvirtinta garantija taikoma šioje teisės normoje
nurodytiems darbuotojams – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams.
Jos taikymą įstatymas sieja tik su darbuotojų statusu – buvimu įmonėje veikiančios profesinės
sąjungos renkamojo organo nariais – ir nesieja su jų ir (arba) įmonėje veikiančios profesinės
sąjungos renkamojo organo, kurio nariais jie yra išrinkti, kompetencija. PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje
nustatyta garantija skiriasi nuo DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų
atstovams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus, jų atleidimo iš darbo pagal DK
129 straipsnį atvejais, kurios taikymas yra nulemtas ne tik atitinkamo profesinės sąjungos organo
renkamumo, bet ir jo (organo) atstovavimo darbuotojams. Drausminės atsakomybės taikymo atveju
DK 134 straipsnio 1 dalis netaikytina.
Neatitinkantis teisės aktų nuostatų atitinkamo organo, šiuo atveju – padalinio komiteto,
išrinkimas neteikia teisinio pagrindo tokį organą vertinti kaip renkamąjį, kurio nariams taikytina
PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta garantija.
29
d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. UAB „Švarinta“, bylos Nr.
3K-3-426/2010.
Dėl DK 300 straipsnio ir CK 6.37 straipsnio santykio
Piniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymo darbo teisinių santykių bylose teisinių
padarinių CPK nenustatyta. Paprastai jie nustatomi materialiojoje teisėje (civilinėje, darbo ir kt.).
Vienas tokių atvejų yra nustatytas DK 300 straipsnyje. Pagal šią normą, tais atvejais, kai darbdavys
nevykdo teismo sprendimo, darbuotojo prašymu teismas priima nutartį išieškoti darbuotojui darbo
užmokestį už visą laiką nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Ši
norma taikytina visų rūšių darbo byloms, taigi, ji gali būti taikomas ir piniginio ir nepiniginio
pobūdžio sprendimų įvykdymui užtikrinti. Minima nuostata įstatymo leidėjo iš esmės yra skirta
skatinti darbdavį vykdyti prievoles darbuotojų naudai, tokiu būdu darbuotojui suteikiant papildomą
teisių ir teisėtų interesų teisminę gynybą. DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi
pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu. DK 300 straipsnis yra speciali darbo teisės
nuostata. Privatinėje teisėje dvigubos palūkanos draudžiamos, o taikant DK 300 straipsnį ir kartu
CK 6.37 straipsnį dėl procesinių palūkanų susidarytų netoleruotina dvigubų finansinių sankcijų
taikymo situacija. Tai atitinkamai reiškia, kad CK 6.37 straipsnis netaikomas darbo bylose siekiant
skatinti teismų sprendimų vykdymą, bet yra taikomas specialaus pobūdžio DK 300 straipsnis. Ši
teisės norma gali būti taikoma nustačius teismo sprendimo nevykdymo faktą kai kreipimosi dėl
nutarties priėmimo metu teismo sprendimas neįvykdytas. Pagal CPK 281 ir 588 straipsnius
įsiteisėjęs ar skubiai nukreiptas vykdyti teismo sprendimas darbdavio turi būti vykdomas. Jo
nevykdymo padariniai pagal DK 300 straipsnį atsiranda, jeigu darbdavys nevykdo sprendimo, nors
tokią galimybę turi.
d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010.
Dėl DK 300 straipsnio taikymo
Taikydamas DK 300 straipsnį teismas turi atsižvelgti į darbo teisėje nustatytus darbo teisių
įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus, draudimą piktnaudžiauti teise (DK 35 straipsnis) bei
esmines darbo teisių gynimo nuostatas (DK 36 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas dėl išmokos pagal
DK 300 straipsnį trukmės, už kurią priteisiama, teismas gali atsižvelgti į darbuotojo aktyvumą (ar
kreipėsi dėl lėšų atgavimo, ar inicijavo vykdymą CPK tvarka). Darbuotojo veiksmai skatintų
darbdavį įvykdyti teismo sprendimą, o taip pat per atitinkamą laiką jis būtų įvykdytas ir tuo visiškai
pasibaigtų šalių ginčas. Pasisakant dėl darbo sutarties šalių interesų pusiausvyros darbuotojo teises
šiuo atveju būtų teisinga ginti atsižvelgiant ir į darbuotojo aktyvumą, kad teismo sprendimo darbo
byloje vykdymas ilgai neužsitęstų, o darbdavio interesai nebūtų finansiškai pernelyg pažeisti.
Nagrinėjamoje byloje iki prašymo priimti nutartį pagal DK 300 straipsnį pateikimo
darbdavys nevykdė teismo sprendimo, o darbuotojas buvo pasyvus. Pažymėtina, kad kasacinio
proceso byloje pradžia nereiškia, kad skundžiami teismų sprendimai negali būti vykdomi. Pagal
CPK 363 straipsnį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus
pirmininkas, teisėjų atrankos kolegija, teisėjų kolegija ar Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija turi
teisę, bet ne pareigą, sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol,
kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Nagrinėjamu atveju 2009 m. spalio 7 d. kasacinio teismo
atrankos kolegijos nutartimi buvo sustabdyta tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis,
kuri susijusi su 1710,28 Lt išieškojimu valstybė naudai. Šia nutartimi nebuvo sustabdytas teismo
sprendimo vykdymas ieškovo naudai. Esant tokiai situacijai, byloje priimto teismo sprendimo
nesustabdytoji dalis privalėjo būti vykdoma. Spręsdami dėl DK 300 straipsnio taikymo teismai
nenustatė, kokios objektyvios kliūtys ar kitos svarbios priežastys trukdė ar varžė darbdavį
30
nedelsiant įvykdyti teismo sprendimo dalį, kurios vykdymas nebuvo sustabdytas. Nustačius šias
aplinkybes galima būtų spręsti dėl tinkamo DK 300 straipsnio taikymo. Teisėjų kolegija sprendžia,
kad kasacinio skundo argumentai dėl DK 300 straipsnio pažeidimo pagrįsti.
d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010.
Dėl darbo sutarties sudarymo teisinio reglamentavimo
Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad darbo sutartyje šalys susitarė
dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Minėta, kad, susitarus dėl jų, darbo sutartis laikoma sudaryta.
Sudaryta darbo sutartis negali būti atšaukta, t. y. vienašališkai nutraukta. Darbo sutarties atšaukimo
DK nenumato. Pagal DK darbo sutartis pasibaigia tik ją nutraukus DK ir kitų įstatymų nustatytais
pagrindais; likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo; darbuotojui mirus (DK 124 straipsnis).
Atsakovo veiksmai, atlikti po sutarties sudarymo, t. y. jos atšaukimas, nepaneigia šalių sudarytos
darbo sutarties ir nesukelia teisinių padarinių kitai sutarties šaliai, šiuo atveju – ieškovui.
d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. VĮ ,,Euroknyga“, bylos Nr. 3K-3-422/2010.
Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

Darbuotojų teisė į DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą garantiją nesiejama su
aplinkybe, ar, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš darbo. Dėl
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, nepriklausomai nuo to, ar pagal atleidimo iš
darbo vienu ar kitu pagrindu procedūrą įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas įspėti apie
darbo sutarties nutraukimą, darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip pat ir
dėl to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis pasibaigia DK
136 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 126 straipsnio 1 dalyje nurodytas darbo sutarties
nutraukimo pagrindas patenka tarp tų pagrindų, pagal kuriuos DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nustatytu darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 straipsnis) darbdaviui
draudžiama nutraukti su juo terminuotą darbo sutartį. Tuo atveju, kai teminuota darbo sutartis
baigiasi darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas,
133 straipsnis), darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį su tokiu darbuotoju pagal DK
126 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo pagrindu, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
d. nutartis civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, bylos Nr. 3K-3-466/2010.
Dėl darbuotojo teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju
Pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 133 straipsnio 2 dalį darbuotojo, atleisto iš
darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį jo laikinojo nedarbingumo dėl bendro pobūdžio sveikatos
sutrikimų (t. y. ne dėl sužalojimo darbe arba profesinio susirgimo) laikotarpiu, pažeista garantija dėl
darbo vietos per laikinojo nedarbingumo laiką išsaugojimo gali būti apginta perkeliant terminuotos
darbo sutarties nutraukimo laiką į pirmąją dieną po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, o ne
pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikant DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalių nuostatas. Tokios
apimties darbuotojo pažeistos teisės gynyba būtų neproporcinga našta darbdaviui, kuris,
nutraukdamas pagal DK 126 straipsnio 1 dalį darbo sutartį su darbuotoju jo laikinojo nedarbingumo
laikotarpiu, padarė procedūros pažeidimų – parinko netinkamą darbo sutarties nutraukimo laiką,
31
tačiau buvo teisus dėl esmės – atleido darbuotoją iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo
pagrindui, t. y. dėl to, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
Tokiais atvejais, kai dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto draudimo atleisti
darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu privalomo taikymo darbdavys negali
nutraukti darbo sutarties pagal DK 126 straipsnio 1 dalį iš karto suėjus jos terminui, pripažintina,
kad šalių nustatytas darbo sutarties galiojimo terminas įstatymo pagrindu (ex lege) pratęsiamas iki
aplinkybės (šiuo atveju – darbuotojo laikinojo nedarbingumo), su kuria siejamas nurodyto draudimo
taikymas, pasibaigimo. Jeigu darbuotojas, suėjus jo darbo sutartyje nustatytam terminui, laikinai
nedarbingas, sutartinis jo darbo sutarties terminas įstatymo pagrindu nukeliamas iki tos dienos,
kurią pasibaigs laikinojo nedarbingumo laikotarpis. Pabrėžtina, kad toks terminuotos darbo sutarties
pratęsimas nedaro jos neterminuotos.
d. nutartis civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, bylos Nr. 3K-3-466/2010.
DRAUDIMO TEISĖ
Dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos sisteminio aiškinimo
CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir
pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir
perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Tai reiškia, kad nekilnojamasis daiktas ir
pagal prigimtį kilnojamasis daiktas yra registruojamas, jeigu įgyvendintos abi sąlygos. Toks
atitinkamo daikto registravimas gali būti nustatytas ne tik įstatyme, bet ir poįstatyminiame akte. CK
4.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tik atitinkamų daiktų ir nereglamentuojamas juridinių
faktų, tarp jų sandorių, registravimas. CK 4.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1
dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir
juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre. Taigi pagal šios įstatymo normos nuostatą,
kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų, teisių į juos suvaržymus, daiktinės teisės turi būti
registruojamos viešame registre, registravimą gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai,
t. y. ir poįstatyminiai aktai. Kita šios įstatymo normos nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais ir
juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre, reiškia, kad šių faktų registravimas gali būti
nustatytas tik įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu. Tokia išvada darytina ir iš CK 4.253 straipsnio 1, 2
dalių normų sisteminio aiškinimo.
CK 4.254 straipsnio 1 punkto nuostata, kad viešame registre turi būti registruojami su
daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir
sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, aiškinant ją kartu su CK 1.75 straipsnio 1
dalimi, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, ir minėtomis
CK 4.253 straipsnio normomis, darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami ne bet
kokie sandoriai, bet tik tokie, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės
keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Toks teisinis reglamentavimas
suponuoja, kad tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų
sandorių teisinė registracija.
d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V.,
bylos Nr. 3K-3-448/2010.
Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo
32
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normoje, nustatančioje
išvardytų transporto priemonių registravimą, taip pat nenustatyta reikalavimo įregistruoti, be kita
ko, privalomai, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties, keičiantis jos savininkams. Iš
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje, 27 straipsnio 1, 3 dalyje
įtvirtintų nuostatų darytina išvada, kad registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos
įsigijimo pagrindas, taigi ir pirkimo–pardavimo sutartis.
Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001
m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. IV-268 redakcija) „Dėl
motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių
transporto priemonių registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4.6.1 punktu, kad, įvykus pirkimo-
pardavimo sandoriui, transporto priemonės savininko pasikeitimas turėjo būti įregistruotas VĮ
„Regitra“; t. y. išvadą, kad asmenys privalo pakeisti duomenis VĮ „Regitra“ duomenų bazėje, jeigu
pasikeičia transporto priemonės savininkas, ir pateikti nuosavybės teisės į transporto priemonę
perdavimą naujam transporto priemonės valdytojui patvirtinantį dokumentą, grindė Taisyklių
normomis; pagal pirmiau nutartyje išdėstytą reglamentavimą padarė neteisingą išvadą dėl
privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo. Poįstatyminiame akte nustatytą
reikalavimą pateikti atitinkamą nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo dokumentą
nepagrįstai sutapatino su CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, iš kurio išplaukia,
jog įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Minėta, Taisyklės yra
poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeista įstatymo nustatyto reglamentavimo.
Registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui;
savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu. Automobilio
pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas,
6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo
pagrindas. Dėl to netaikytina CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio
šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš
trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais.
Įstatymo nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo.
Dėl to tais atvejais, kai Draudikų biuras yra pareiškęs ieškinį registre nurodytam automobilio
savininkui, o šis ginasi, teigdamas, kad nuosavybės teisę į transporto priemonę yra perleidęs kitam
asmeniui, pastarasis turi būti įtrauktas į bylą šalimi arba trečiuoju asmeniu. Teismui nustačius, kad
transporto priemonės savininkas yra ne atsakovas, teismas pagal CPK 45 straipsnį privalo pasiūlyti
netinkamą šalį pakeisti tinkama.
d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V.,
bylos Nr. 3K-3-448/2010.
Dėl teismų praktikos aiškinant privalomą sandorių registravimą
Daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo
yra to daikto savininkas. Taip pat darytina išvada, kad pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju,
kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio
automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar
neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir
sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo
išlaidas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio11
d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010.
33
CIVILINIS PROCESAS
Dėl įrodymų vertinimo
Pirmiausia, minėta, šį [pokalbio telefonu] įrašą teismas vertino kaip vieną iš įrodymų,
vadovaudamasis įstatyme įtvirtintomis įrodymų sąsajumo bei leistinumo taisyklėmis (CPK 177, 180
straipsniai). Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ginčo preliminariojoje
sutartyje šalys, nurodydamos telefono numerius, iš esmės susitarė dėl bendravimo mobiliaisiais
telefonais, kad kasatorius nesiekė bendradarbiauti ir išsiaiškinti situacijos dėl pagrindinio sandorio
sudarymo, nereikalavo grąžinti avansą, o iš karto kreipėsi su ieškiniu į teismą, kas atsakovui, siekusiam
bendradarbiauti ir tartis telefonu, buvo netikėta. Kasatorius neginčijo pokalbio autentiškumo, todėl,
atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šį
įrodymą laikė leistina įrodinėjimo priemone.
d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010.
Dėl naujų reikalavimų pateikimo ir jų sujungimo su atnaujinta civiline byla
Naujo iš esmės savarankiško reikalavimo pareiškimas ir nagrinėjimas civilinėje byloje po
proceso atnaujinimo yra teisiškai kvalifikuojamas kaip kelių reikalavimų sujungimas pagal CPK
136 straipsnio taisykles, atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 370 straipsnį nenustatyta draudimo
reikšti ir sujungti naujus reikalavimus su jau nagrinėjamais byloje. Šiuo atveju svarbu tai, kad pagal
bylos aplinkybes, pareikštus reikalavimus ir nagrinėjamų santykių pobūdį reikalavimas dėl servituto
nustatymo šioje byloje nėra sudėtingas, šiam reikalavimui nereikalinga nustatyti naujų faktų, dėl jo
ginčas vyksta tarp šios bylos šalių. Tokios aplinkybės atitinka CPK 136, 370 straipsnių nuostatas ir
reikalavimo dėl servituto nustatymo išnagrinėjimas šioje byloje nelaikytinas proceso pažeidimu.
Priešingai – reikalavimo dėl servituto nustatymo išsprendimas nagrinėjamoje byloje atitiko proceso
ekonomiškumo ir koncentruotumo principą (CPK 7 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje V. N. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos
Nr. 3K-3-442/2010.
Dėl areštuoto turto įkainojimo rinkos kaina ir su tuo susijusių antstolio teisių bei pareigų
vykdymo procese
Ekspertizės akte turi būti duodami pagrįsti atsakymai į iškeltus klausimus, smulkiai
aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados (CPK 216 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio
6 dalis). Antstoliui patvarkyme tinkamai nesuformulavus ekspertui adresuojamo klausimo,
egzistuoja tikimybė, jog atsakymo būtent į tą klausimą, dėl kurio skiriama ekspertizė, nebus gauta,
ir tai gali lemti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Pažymėtina ir tai,
kad ekspertizės aktas, kuriame ekspertas nėra išdėstęs savo išvados dėl turto rinkos vertės, o yra
išdėstęs išvadą dėl kokios nors kitos to turto vertės, pavyzdžiui, turto rinkos vertės priverstinai
parduoti, turi būti vertinamas kaip keliantis abejonių ir juo remtis, nustatant areštuoto turto rinkos
vertę, pagal įstatymą reikšmingą to turto pardavimui iš varžytynių, negalima.
d. nutartis civilinėje byloje bankrutuojanti Lietuvos–Rusijos UAB „Diulas“ v. S. K., antstolis
Darius Stakeliūnas, bylos Nr. 3K-3-430/2010.
Teismo pareigos tvirtinant taikos sutartį (CPK 42 str., 140 str. 3 d.)
Sudaryti taikos sutartį yra šalių procesinė teisė, kurią lemia dispozityvumo principas. Šis
principas reiškia tai, kad šalys gali disponuoti ir ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio
34
pobūdžio reikalavimais, ir procesinėmis priemonėmis. Tačiau tiek dispozityvumo principas, tiek
viena jo išraiškos formų – šalių teisė baigti bylą taikos sutartimi – nėra absoliutūs, nes šalių
veiksmus kontroliuoja teismas. Teismas turi teisę netvirtinti šalių taikos sutarties, kai yra CPK
42 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai, t. y. jeigu konstatuojama, kad tai prieštarautų
imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Viešasis interesas, be kita ko,
reikalauja, kad civilinėje apyvartoje nebūtų neteisėtų sandorių. Neteisėtais yra pripažįstami
sandoriai, kuriuos šalis sudarė dėl suklydimo, taip pat grasinimo, apgaulės ar kitokio poveikio į
asmens valią atvejais. Dėl to teismas, prieš patvirtindamas šalių rašytine forma sudarytą ir jų
pasirašytą taikos sutartį, turi pareigą patikrinti ir įsitikinti, ar taikos sutartyje išreikšta tikroji abiejų
šalių valia, ar sutarties sąlygos joms aiškios ir priimtinos, taip pat išaiškinti šalims šių procesinių
veiksmų teisinius padarinius.
d. nutartis civilinėje byloje A. B. Šilinskienė v. UAB „Nefrologų pagalba“, bylos Nr. 3K-3-
456/2010.
Dėl teismo teisės naudoti šalių neiškeltus teisinius argumentus motyvuojant teismų sprendimus
Skirtingai nei dispozityvumo principo varžoma teismo teisė nagrinėti bylos šalių nepareikštus
reikalavimus, teismo teisė naudoti bylos šalių nenaudotus argumentus yra varžoma tik procesiniu
reikalavimu nenutolti nuo bylos esmės. Teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui
priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio
argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra kai teismas savo išvadas nurodo, kaip vienintelį
logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Pasirinkęs tokį teisinio argumentavimo stilių,
teismas siekdamas įtikinti bylos šalis ir visuomenę sprendimo teisingumu, ne tik nurodo, kad jo išvados
yra teisingos, bet ir tai, kodėl kitos, konkuruojančios teisės normų taikymo alternatyvos negalimos šioje
byloje. Tokie, t.y. papildomi, argumentai tik sustiprina teismo sprendimo motyvus ir leidžia tinkamai
įgyvendinti CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad
alternatyvių pozicijų kritika turi būti protingai ribota ir nukreipta į bylos esmę, nes to reikalauja bylos
ekonomiškumas ir koncentruotumas (CPK 7 straipsnis).
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dzūkija“ v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-
463/2010.
Dėl 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartyje dėl
teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose reglamentuojamos
teisinės pagalbos civilinėse bylose masto
Aiškinant Sutartyje vartojamos sąvokos „civilinė byla“ apibrėžtį, lemiamą reikšmę turi
materialinis teisinis ginčo pobūdis (prašomu pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimu
išnagrinėto ginčo materialinis teisinis pobūdis), nes tokią išvadą suponuoja šios sąvokos vartojimas
Sutarties kontekste, Sutartyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas, Sutarties normų, detalizuojančių
jos objektą bei tikslą, turinys. Tuo tarpu procesinis teisinis kriterijus – pagal kokias proceso teisės
normas išnagrinėtas kilęs materialinis teisinis ginčas, teisėjų kolegijos nuomone, neturi ir negali
turėti lemiamos reikšmės.
1992 m. Sutartyje reglamentuojama teisinė pagalba, kiek tai susiję su Sutartyje vartojama
sąvoka „civilinė byla“, apima teisinę pagalbą tik pagal materialinį teisinį kriterijų apibrėžtose
civilinėse bylose, t. y. teisinę pagalbą civilinėse bylose, kuriose nagrinėjami (išnagrinėti) civilinio
teisinio pobūdžio santykiai (ginčai).
35
d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos
muitinė, bylos Nr. 3K-3-374/2010.
Dėl Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d.
sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti
Prašomu pripažinti ir leisti vykdyti Baltarusijos Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono
teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu patenkinti Ašmenos muitinės materialiniai teisiniai
reikalavimai dėl muito mokesčių išieškojimo – sprendimu iš atsakovo A. K. į Baltarusijos
Respublikos pajamas išieškotas, be kita ko, muitinis įsiskolinimas (muito mokesčiai ir delspinigiai);
kitos šiuo teismo sprendimu priteistos sumos yra procesinio pobūdžio (išvestinės iš pirmiau
nurodytų materialinių teisinių reikalavimų).
Lietuvos Respublikos norminiai teisės aktai – Mokesčių administravimo įstatymas ir
Muitinės įstatymas, taip pat Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendime nurodyti
Baltarusijos Respublikos materialiosios teisės norminiai aktai (išskyrus Baltarusijos Respublikos
civilinio proceso kodeksą, kaip proceso teisės norminį aktą) – priskirtini viešosios teisės sričiai
(administracinei teisei).
Nurodyti motyvai, teisėjų kolegijos nuomone, teikia pagrindą išvadai, kad tarp Baltarusijos
Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos muitinės ir A. K. kilę ir Baltarusijos
Respublikos Gardino srities Ašmenos rajono teismo 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu išnagrinėti
teisiniai santykiai vertintini kaip santykiai, kilę iš viešojo administravimo (administracinių)
santykių, kurių esminis požymis – A. K. pavaldumas (pareiga paklusti) nurodytų Baltarusijos
Respublikos norminių administracinių teisės aktų nustatytai tvarkai, reglamentuojančiai muito
mokesčius.
Kadangi prašomas pripažinti teismo sprendimas, nepriskirtinas teismo sprendimo civilinėje
byloje sąvokai ir kategorijai, todėl 1992 m. Sutartyje nenumatyta galimybės pripažinti teismo
sprendimus tokios, kaip nagrinėjamu atveju, kategorijos bylose.
d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Ašmenos
muitinė, bylos Nr. 3K-3-374/2010.
Dėl neleistinumo teisėjui dalyvauti nagrinėjant prašymą atnaujinti procesą byloje, kurioje
jis yra priėmęs procesinį sprendimą dėl bylos esmės
Jei yra abejonių dėl teisėjo nešališkumo, jis privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, o
nušalinimas reiškiamas, jeigu teisėjas nenusišalina nuo bylos nagrinėjimo savo iniciatyva. Nėra
teisinio pagrindo sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad kasatorė, gavusi
pranešimą apie jos atskirojo skundo nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme laiką ir šį skundą
nagrinėsiančios teisėjų kolegijos sudėtį, nereiškė nušalinimo teisėjai J. B., todėl nėra absoliutaus
apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindo. Nagrinėjamu atveju teisėja turėjo nusišalinti savo
iniciatyva (CPK 66 straipsnis).
Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą dėl nutarties atsisakyti atnaujinti
procesą byloje, kurioje jis buvo priėmęs procesinį sprendimą (nutartį) dėl bylos esmės,
nesilaikydamas CPK 71 straipsnio 2 dalies ir 370 straipsnio 5 dalies nuostatų. Tai reiškia, kad
skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta neteisėtos sudėties teismo, todėl
naikintina dėl absoliutaus jos negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. O. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-468/2010.
36
Dėl teismo sprendimo, kaip vieningo teisės taikymo akto
Vertinant sistemiškai CK 3.60–3.65 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas santuokos
nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės, pripažintina, kad, nutraukdamas santuoką,
sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas privalo nurodyti, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka
nutraukiama. Nagrinėjamu atveju Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimo
rezoliucinėje dalyje to nenurodė, todėl pripažintina, kad pažeidė CPK 270 straipsnio 5 dalies 1
punktą, pagal kurį rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar)
priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir
(ar) priešieškinį atmesti. Būtina nustatyti, ar šis proceso teisės normų pažeidimas yra esminis ar
formalus.
Būtina atsižvelgti į teismo procesinio sprendimo vieningumo (vientisumo) bruožą.
Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus
reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK
aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra
grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo
2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Tai, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta, jog
teismas nusprendė santuoką nutraukti dėl atsakovės kaltės, nepaneigia sprendimo motyvuojamojoje
dalyje padarytos tokios išvados ir teismo argumentuotai pagrįsto apsisprendimo santuoką nutraukti
dėl atsakovės kaltės.
d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Ž. M., bylos Nr. 3K-3-470/2010.
Dėl teismo sprendimo nutraukti santuoką prejudicinės galios
Teismo sprendimo prejudicinei galiai dėl nurodyto fakto neturi reikšmės tai, kad atsakovės
kaltės dėl santuokos iširimo faktas nenurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teigiant
priešingai, būtų pripažinta, kad prejudicinę galią turi tik viena teismo sprendimo dalis (rezoliucinė),
bet toks aiškinimas pažeistų konstitucinį galutinio teismo sprendimo vieningumo ir jo struktūrinių
dalių vientisumo principą, taip pat ir CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų
sampratą.
Dėl pagrindo ištaisyti rašymo apsirikimą ir priimti papildomą teismo sprendimą nebuvimo
Galiojant teismo sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka, prejudicinei galiai dėl
atsakovės kaltės, nėra pagrindo taikyti teismo sprendimo trūkumų šalinimo institutą, t. y. rašymo
apsirikimo klaidų ištaisymo ir papildomo sprendimo priėmimo (CPK 276, 277 straipsniai). Ištaisyti
rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas galima tik tada, jeigu jų ištaisymas nekeičia
teismo sprendimo esmės (CPK 276 straipsnio 2 dalis).
Tai, kad teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, jog santuoką nutraukia, bet
nenurodė dėl santuokos nutraukimo kaltojo sutuoktinio, nelaikytina neišspręstu reikalavimu, dėl
kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, nes iš tikrųjų kasatoriaus reikalavimas nutraukti
santuoką dėl atsakovės kaltės buvo išspręstas. Tokia išvada išplaukia sistemiškai aiškinant teismo
sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, kaip vieną nuo kito neatskiriamus vieningo teismo
sprendimo – vientiso ir galutinio valstybės valdžios, individualaus, teisės normų taikymo, teisės
aiškinimo akto ir juridinio fakto, nutraukiančio santuokinius teisinius santykius – struktūrinius bei
loginius elementus. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje netikslinga taikyti rašymo
37
apsirikimo ištaisymo ir papildomo sprendimo priėmimo, kaip procesinių teismo sprendimo trūkumų
šalinimo priemonių, nes jų taikymas neatitiktų šių priemonių prigimties ir paskirties.
Dėl ieškinio palikimo nenagrinėto CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (dėl
ieškinių tapatumo)
Sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir
atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Tuo atveju, jeigu
konstatuojamas tas pats ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, šalių procesinės padėties pasikeitimas
(iš ieškovo į atsakovą ar iš atsakovo į ieškovą) nedaro įtakos bei neeliminuoja ieškinio tapatumo
situacijos. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Vertinant, ar dviejų
ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo
materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus
ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės
aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai
nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje.
Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.
Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat
reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją.
Aplinkybės, kad kitoje nagrinėjamoje byloje ieškovas nebuvo pareiškęs priešieškinio ir
savo nesutikimą su ieškiniu išreiškė atsikirtimų į ieškinį forma, bei šalių procesinės padėties
pasikeitimas nagrinėjamu atveju neeliminuoja ieškinių abiejose bylose tapatumo situacijos.
d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šakių agroservisas“ (naujas pavadinimas – UAB „Mediresta“) v.
UAB „Ampolis“, bylos Nr. 3K-3-494/2010.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui
Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek
teisės klausimus, turi ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus
pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo
klaidas, tiek materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus. Taigi
nurodytų išaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios
instancijos teismui yra ultima ratio proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo
leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, jog apeliacinės instancijos
teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta
nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais.
d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-484/2010.
38

2010 Lapkritis (S)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

2010 Lapkritis (S)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Teismų praktikos 2010 m. lapkričio 1-30 d.

Dėl ieškinio reikalavimų tapatumo (vaiko išlaikymo skolos išreikalavimas)

Dėl CK 4.45 straipsnio taikymo byloje

Dėl žemės servituto nustatymo administraciniu aktu atvejų

Dėl CK 4.126 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Dėl hipotekos ir laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų

Dėl bylos dalies, kurioje ieškinio reikalavimas pareikštas laiduotojui, sustabdymo

Dėl CK 4.45 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių

Dėl dalinio prievolės įvykdymo įtakos solidariųjų skolininkų prievolei

Dėl gydymo įstaigos civilinės atsakomybės (negavus informuoto paciento sutikimo)

Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

You might also like