VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

VIEŠOSIOS TEISĖS KATEDRA

STUDENTĖ UGNĖ PETRAITYTĖ, IV KURSAS, 4 GRUPĖ

KURSINIS DARBAS

DARBO VADOVĖ DR. RŪTA LATVELĖ

2021 m.

Vilnius

ŽMOGAUS GYVYBĖS TEISINĖS APSAUGOS PRADŽIA: KONCEPCIJOS IR

TEISINIO REGLAMENTAVIMO PROBLEMOS

THE BEGINNING OF THE LEGAL PROTECTION OF HUMAN LIFE:

PROBLEMS OF CONCEPTION AND LEGAL REGULATION

Turinys
Įvadas.............................................................................................................................................. 2
1.Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė skirtingose teisės šakose....................................... 2
1.1.Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė tarptautinėje teisėje ....................................... 3
1.2.Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė konstitucinėje teisėje .....................................4
1.3.Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė civilinėje teisėje .............................................. 5
1.4.Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė baudžiamojoje teisėje .................................... 6
2.Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos koncepcijos......................................................................... 6
2.1.Teisė į gyvybę nuo pradėjimo................................................................................................ 6
2.2.Teisė į gyvybę nuo tam tikro vaisiaus vystymosi momento................................................... 8
2.3.Teisė į gyvybę nuo gimimo.................................................................................................... 8
3.Žmogaus gyvybės teisinio reglamentavimo problemos............................................................. 10
Išvados.......................................................................................................................................... 10
1................................................................................................................................................ 10
2................................................................................................................................................ 10
3................................................................................................................................................ 10
Santrauka...................................................................................................................................... 10
Summary....................................................................................................................................... 10
Šaltinių sąrašas.............................................................................................................................. 10
Įvadas

Šiame rašto darbe kalbama apie žmogaus gyvybės teisinės apsaugos koncepcijas,
žmogaus gyvybės pradžios momento nustatymo reikšmę bei tai, jog pozicijos šiais
klausimais gali būti tiek kardinaliai skirtingos, tiek suponuojančios kompromiso paiešką
tarp skirtingų polių. Darbe aptariama žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė
skirtingose teisės šakose, žmogaus gyvybės teisinės apsaugos koncepcijos bei su tuo
susijusios teisinio reglamentavimo problemos, pabrėžiant: a) nėštumo nutraukimo
reglamentavimo klausimus; b) asmens teisės būti oriai palaidotam reglamentavimo
klausimus, iš ko ir susideda šios temos aktualumas bei tikslai. Šių tikslų siekiama,
analizuojant teisės mokslininkų (E. Kavoliūnaitės, J. Juškevičiaus, R. Dulinskaitės, A.
Abramavičiaus, A. Milinio) mokslinius straipsnius ir tarptautinius bei nacionalinius teisės
aktus (EŽTK, LR Konstitucija).

Siekiant įgyvendinti šio rašto darbo tikslą, buvo iškelti tokie uždaviniai: (i) Atskleisti
žmogaus gyvybės apsaugos reikšmę skirtingose teisės šakose, remiantis teisės
mokslininkų darbais; (ii) Aprašyti egzistuojančias žmogaus gyvybės apsaugos
koncepcijas; (iii) Pateikti samprotavimus apie teisinio reglamentavimo problemas,
susijusias su rašto darbo tema, analizuojant teisės norminius aktus bei mokslinius
straipsnius.

Siekiant atskleisti paminėtus aspektus ir įgyvendinti išsikeltus uždavinius, darbe

naudojamas lingvistinis metodas, analizuojant teisės norminių aktų formuluotes,
sisteminis metodas, siekiant išsiaiškinti šiuo metu galiojančių teisės aktų teisinę galią, taip
pat analitinis metodas, atskleidinėjant teismų formuluojamų taisyklių santykį su
galiojančiais teisės norminiais aktais.

1. Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė skirtingose

teisės šakose

Siekiant aptarti žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios koncepcijas bei su jomis
susijusias teisinio reglamentavimo problemas, pirmiausia reikėtų aptarti gyvybės teisinės
apsaugos pradžios nustatymo reikšmę. Visų pirma, teisės į gyvybę pradžios nustatymas
svarbus dėl daugelio tikslų. Teisinės gyvybės apsaugos pradžios momentas svarbus
baudžiamojoje teisėje, taip pat reguliuojant civilinius santykius. Svarbu ir tai, jog
gimimas ir mirtis nėra momentiniai aktai, o procesai, kuriuos sudarančius laiko tarpsnius
galima vertinti kaip asmens gyvybės pradžios arba pabaigos įrodymus. Ši aplinkybė labai
apsunkina žmogaus gyvybės pradžios ir pabaigos momentų kriterijų apibrėžimą.

Įvairiuose moksliniuose darbuose kalbama apie būtinybę suvienodinti teisės į gyvybę

pradžios nustatymą tam, jog paminėtuose teisiniuose santykiuose būtų išsprendžiami
klausimai, kurie šiuo metu traktuojami nevienodai. Pavyzdžiui, analizuojant Lietuvos
Respublikos Baudžiamajame kodekse (toliau – LR BK) numatytą neteisėto aborto sudėtį,
galima teigti, jog gyvybės iki gimimo, kaip savarankiško teisinio gėrio, baudžiamoji teisė
negina ir sąvokų jai žymėti nevartoja (Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas,
2000). Pažymėtina yra ir tai, jog Lietuvos teisinėje sistemoje nėra vieningos koncepcijos
gyvybės pradžios bei vystymosi stadijų klausimu. Gali būti daroma išvada, jog žmogaus
vaisiaus teisių padėtis traktuojama skirtingai ne tik skirtingose valstybėse, bet ir vienos
valstybės teisinėje sistemoje, kas lemia jos vientisumo disbalansą bei iškylančią
problematiką, analizuojant pavienes teisines situacijas. Taigi, ieškant atsakymo į
klausimą, ar vaisius pripažįstamas žmogumi ir nuo kada turi būti ginamos jo teisės, prie
vieningų išvadų neprieinama, „dėl to ir susidaro nepagrįstai dideli skirtumai tarp atskirų
teismų, valstybių praktikos ir argumentacijos“ (Kavoliūnaitė, 2005).

Ne mažiau svarbu aptarti ir tai, kaip žmogaus gyvybės pradžia bei vaisiaus statusas yra
apibūdinamas skirtingose teisės šakose, t.y. tarptautinėje, konstitucinėje, civilinėje bei
baudžiamojoje teisėje.

1.1. Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė tarptautinėje teisėje

Žmogaus gyvybės apsauga tarptautinės teisės požiūriu, teisės mokslininkams aiškaus

atsakymo į klausimą, ar žmogaus vaisius gali būti prilyginamas žmogui, neduoda. Šiuo
aspektu, svarbiausia norma yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – EŽTK) 2 straipsnis: „Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti
saugoma įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės išskyrus vykdant teismo
nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė įstatymo numatyta“ (Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950).

Šis klausimas buvo iškeltas Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT) byloje „Vo
prieš Prancūziją“. Ši byla žmogaus gyvybės apsaugos nustatymui reikšminga tuo, jog
EŽTT suteikė teisę kiekvienai valstybei nuspręsti savarankiškai: „nėra nei pageidautina,
nei įmanoma atsakyti į klausimą, ar negimęs vaikas laikomas žmogumi pagal Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str.“ 1. Be kita ko, teismo nuomone,
negimęs vaikas nėra laikomas asmeniu, tiesiogiai saugomu EŽTK.2 Vis dėlto, EŽTT
aptariamoje byloje konstatavo, jog kai kuriomis aplinkybėmis, EŽTK 2 straipsnio
apsauga gali būti taikoma ir negimusiam vaikui. Tai buvo pasakyta teisėjo Ch. Rozakis
atskirojoje nuomonėje: „Teismas nustatė, kad procesinės garantijos šios bylos
nagrinėtomis aplinkybėmis buvo išlaikytos ir tokiu būdu Konvencijos 2 straipsnis buvo
nepažeistas, tačiau tokia formuluotė vis dėlto reiškia prima facie 2 straipsnio taikomumą
negimusiam vaikui.“ Tačiau net jei vaisius galėtų būti laikomas žmogumi EŽTK 2
straipsnio prasme, jo teisės vis tiek būtų netiesiogiai ribojamos, atsižvelgiant į motinos
teises ir interesus.

Tokiam EŽTT išaiškinimui savo darbuose prieštarauja JAV teisės mokslininkė Katherine
Freeman ir Suomijos teisės mokslininkas Stefan Kirchner. K. Freeman teigia, jog kalbant
apie EŽTK 2 straispnį, svarbu yra tai, jog EŽTK neapibrėžia šiame straipsnyje vartojamos
„kiekvieno“ sąvokos. Jos nuomone, „jei konvencijos pasirašymo metu, 1950 metais,
pasirašančios šalys žodį „kiekvieno“ <…> suprato plačiai, kaip įtraukiantį ir negimusius
vaisius, tuomet dėl šiuolaikinų sąlygų spaudimo negimusio vaiko neįtraukimas į sakinio
prasmę pereitų virš interpretacijos ribų“ (Freeman, 1994). Su EŽTT sprendimu
nesutikdamas S. Kirchner taip pat pateikia kitokią poziciją: „EŽTK turėtų apimti ir
žmogaus embrionus bei vaisius“. Savo poziciją S. Kirchner grindžia, remdamasis
negimusio vaiko tapatybės nekintamumu: „Faktas, kad negimęs vaikas yra būtybė nuo pat
apvaisinimo ir, kad vaiko tapatybė nuo to momento daugiau nebekinta, leidžia daryti
išvadą, kad EŽTK 2(1) straipsnis turėtų apimti ir dar negimusį vaiką nuo pat apvaisinimo
momento.“ Vis tik, EŽTT „Vo prieš Prancūziją“ byloje įtvirtino nuostatą, jog nei
terminas „kiekvienas“, nei EŽTK tikslas neapima žmogaus embriono ir vaisiaus
(Kirchner, 2012).

1.2. Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė konstitucinėje teisėje

Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu, žmogaus gyvybės pradžios momentas taip pat
tiesiogiai nenurodomas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) nėra
aiškiai apibrėžtų žmogaus ar asmens sąvokų. Taip pat, neužsimenama ir apie žmogaus
vaisiaus, embriono teisinį statusą.

1 Europos Žmogaus teisių teismo byla: Vo v. France, Eur. Ct. HR, No. 53924/00, (2004) 40 EHRR 12,
mintis tekste: Jonas Juškevičius, „Kai kurie teisės į gyvybę prenataliniu laikotarpiu probleminiai aspektai“;
2 Europos Žmogaus teisių teismo byla: Vo v. France, Eur. Ct. HR, No. 53924/00, (2004) 40 EHRR 12;
Kai kurie teisės mokslininkai, siekdami atskleisti, kokios teisės suteikiamos negimusiam
vaikui, pasirenka kelią per žmogaus orumo prizmę, pavyzdžiui, keldami klausimą, ar iki
22 nėštumo savaitės neišgyvenusio žmogaus vaisiaus palaikų sunaikinimas kartu su
medicininėmis atliekomis nepažeidžia teisės būti oriai palaidotu. Tokį klausimą savo
apžvalgoje kelia Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė Rosita Dulinskaitė.

R. Dulinskaitė, keldama teisės būti oriai palaidotu klausimą bei nagrinėdama žmogaus
orumo sampratą Lietuvos teisėje, prieina išvados, jog pripažinus prenatalinį žmogaus
vystymosi etapą nenutrūkstama žmogaus gyvybės stadija, „galima manyti, jog tam tikros
Konstitucijoje su žmogaus orumu susijusios teisės, kaip pavyzdžiui, teisė būti oriai
palaidotu, galėtų priklausyti ir žmogaus vaisiams bei embrionams“. Tačiau analizuojant
žmogaus gyvybės apsaugos klausimą konstitucinės teisės kontekste, vėl yra susiduriama
su problema, jog teisinė gyvybės apsaugos pradžia Lietuvos teisės sistemoje nėra
tiesiogiai nurodyta, o pozicijos šiuo klausimu nėra vieningos (Dulinskaitė, 2019).

Be kita ko, R. Dulinskaitės apžvalgoje teigiama, jog „asmens teisių ir laisvių šaltinis yra
ne įstatymai, o žmogaus prigimtis, tad žmogaus gyvybė nuo pat apvaisinimo momento iki
mirties yra vientisas, tęstinis ir nepertraukiamas procesas“. Štai taip prieinama prie
išvados, jog Konstitucija saugo negimusiojo teisę į gyvybę (Dulinskaitė, 2019 cituota
Bakaitė, 2015, p. 23).

Iš kol kas pateiktų mokslininkų pozicijų vertinimo matyti, jog žmogaus gyvybės apsaugos
pradžios klausimas yra itin jautrus. Tai yra ne vien teisinė, bet tam tikra prasme ir
moralinė kategorija, susijusi su visuomenės socialinėmis normomis. Tai, jog šis
klausimas reikalauja didelio atidumo ir subtilumo, galėtų nulemti ir tai, jog net vienos
valstybės teisinėje sistemoje, vieningą poziciją atrasti sudėtinga.

1.3. Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė civilinėje teisėje

Kalbant apie žmogaus gyvybės apsaugą civilinės teisės kontekste, reikėtų pradėti nuo
asmens teisnumo sąvokos. Žmogus įgyja civilinė teisnumą nuo gimimo momento
(Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, 2000). Taigi, civilinės teisės požiūriu fizinis
asmuo, kaip civilinės teisės subjektas, atsiranda tik nuo gimimo momento. „Tačiau iki tol
vaisius yra teisinės apsaugos objektas“ (Mikelėnas, 2002).

J. Juškevičius savo straipsnyje „Kai kurie teisės į gyvybę prenataliniu laikotarpiu

probleminiai aspektai“ teigia, jog Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – LR
CK) 2.2 straipsnio nuostata, teigianti, jog „teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet
dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo“ komplikuoja daugelio
teisės mokslininkų supratimą apie vaiko teisės į gyvybę neginamumą valstybėje (Lietuvos
Respublikos Civilinis kodeksas, 2000). J. Juškevičiaus teigimu, prenatalinės gyvybės
egzistavimo nepatvirtina teisinis faktas, o dėl šios priežasties vaisiaus teisės nėra
ginamos, kadangi jo gyvybė nėra prasidėjusi pagal teisinius gyvybės pradžios kriterijus
(Juškevičius, 2007).

Taigi turint omeny tai, jog LR CK numato negimusio vaiko teisę į paveldėtą turtą ir teisę į
žalos atlyginimą, galima teigti, jog tam tikros negimusio vaiko teisės yra pripažįstamos,
tačiau jos priklauso nuo vaiko gimimo. Taigi, civilinės teisės prasme, apie negimusio
vaiko teises LR CK užsimenama, tačiau nekonkretizuojamos negimusiojo teisės į gyvybę.

1.4. Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos reikšmė baudžiamojoje teisėje

Baudžiamosios teisės prasme, žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios momento

nustatymas didžiausią svarbą įgyja neteisėto aborto nusikalstamos veikos sudėties
kontekste. Vaiko gimimo momento nustatymas šiuo atveju yra svarbus, kai reikia
nustatyti, ar vaikas gimė gyvas ir buvo nužudytas, ar gimė negyvas. Yra nuomonių, jog
nagrinėjant baudžiamąsias bylas, galima remtis Lietuvos Respublikos Vaiko gimimo
momento nustatymo įstatymu, dažniau skirtu civiliniams teisiniams santykiams
reguliuoti. Jame nustatomi du reikšmingi veiksniai, gyvybės pradžiai nustatyti –
savarankiškas kvėpavimas ir širdies plakimas (Lietuvos Respublikos Vaiko gimimo
momento nustatymo įstatymas, 2002).

Nepaisant to, baudžiamosios teisės moksle nesutariama, nuo kurio momento žmogaus
gyvybė saugoma baudžiamosios teisės normomis, t.y. kas yra laikytinas „gyvu žmogumi“
kaip nužudymo dalyku (nukentėjusiuoju). Minėto klausimo sudėtingumą lemia ir tai, kad
šis klausimas susijęs ne vien su teisiniais, bet ir su medicininiais, religiniais, moraliniais
aspektais (Milinis et al., 2011).

Taigi, nors civilinėje ir baudžiamojoje teisėje skiriasi žmogaus gyvybės teisinės apsaugos
pradžios suvokimas, galima teigti jog šiose teisės šakose egzistuojanti problematika,
susijusi su žmogaus gyvybės apsaugos pradžia, tarsi išplaukia iš to, jog Konstitucijoje nei
patvirtinama, nei paneigiama galimybė taikyti žmogaus gyvybės apsaugą iki jo gimimo.
Apibendrinant, matyti, jog tarptautinė, konstitucinė, civilinė ir baudžiamoji teisės šakos
neturi vieningo vertinimo žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios prasme, kas lemia
susiklostančias sudėtingas teisines situacijas, sprendžiant tam tikrus teisinio
reglamentavimo klausimus, susijusius su žmogaus gyvybės apsauga.
 2. Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos koncepcijos

Kaip jau minėta anksčiau, žmogaus gyvybės apsauga yra itin jautrus visuomenei
klausimas. Labai svarbu pabrėžti, jog siekiant atsakyti į klausimą, nuo kada gyvybė turėtų
būti ginama teisės, nereikėtų vadovautis vien teisinėmis kategorijomis ir normomis,
kadangi jų paprasčiausiai nepakaks. Be įvairiausių susiklostančių žmogiškų ryšių,
santykių, visuomenei toks reiškinys kaip teisė būtų ne toks reikalingas, dėl to ieškant
atsakymo į šį klausimą, reikėtų pasitelkti ir kitų, kontempliuojančių gyvybės prasmę,
mokslo sričių argumentus. Kadangi gyvybė yra visko pradžia, reikėtų klausimus,
liečiančius jos apsaugą, mėginti atsakyti pasitelkiant įvairių mokslų sintezę. Tai galėtų
būti filosofija, religija, etika, medicina.

2.1. Teisė į gyvybę nuo pradėjimo

Pagal vieną iš žmogaus gyvybės apsaugos koncepcijų, teisė į gyvybę atsiranda nuo jos
pradėjimo. Teisės moksle tvirtinimų, jog gyvybę reikia apsaugoti nuo jos pradėjimo, nėra
daug.

Eglė Kavoliūnaitė savo straipsnyje „Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios

koncepcijos“ tirdama šios koncepcijos esmę, pasitelkė filosofijos mokslą, kalbėdama apie
tai, kokie kriterijai apibrėžia asmenį: „sąmonė, protas, autonomija, savimonė,
sugebėjimas bendrauti, vertinti malonumą ir skausmą. Filosofine prasme žmogus dažnai
apibūdinamas kaip dviejų komponentų – kūno ir sielos – junginys.“ Straipsnyje keliamas
kontraversiškas klausimas: „Ar galima vaisių apibūdinti kaip turintį kūną ir sielą? Ne. Bet
taip pat šių savybių neturi ir gimęs kūdikis, kol nesusiformuoja jo asmenybė; to neturi ir
psichiniai ligoniai, nusenę, komos būsenoje esantys ar net miegantys žmonės. Tačiau
niekas neabejoja jais kaip „žmonėms“. Toliau, žvelgdama iš medicinos mokslo
perspektyvos, E. Kavoliūnaitė kalba apie tai, jog žmogaus vystymasis nuo pat gyvybės
pradėjimo yra vientisas, besitęsiantis procesas, trunkantis nuo kiaušinėlio apvaisinimo iki
tobulybės pasiekimo apie dvidešimtus gyvenimo metus. „Paradoksalu, bet gimimo
momentu, išskyrus tai, kad radikaliai pasikeičia gyvavimo aplinka, esminių pokyčių nei
pačiame organizme, nei jo vystymosi raidoje nėra. Aplinkos pasikeitimas sąlygoja būtiną
kai kurių dar prieš tai nenaudotų gebėjimų, tokių kaip kvėpavimas panaudojimą. Bet tai
tik patvirtina vientisumo buvimą: plaučiai išsivysto kur kas anksčiau, nei atsiranda
poreikis kvėpuoti. Visi organizmo ateities poreikiai numatyti iš anksto. Ateityje
reikėsiančių organų vystymasis prasideda nuo pradėjimo ir tęsiasi daugelį metų“
(Kavoliūnaitė, 2005).

Šios koncepcijos laikosi ir Lietuvos vyskupai, savo poziciją išreiškę laikotarpiu, kai
Lietuvoje buvo keliamas klausimas dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto. Lietuvos
vyskupai savo kreipimesi 2002 m. balandžio 22 d. teigė, jog „šiandieninis mokslas
galutinai įrodė, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, ir turi būti
ginama nuo pat pradžios. (…) Kiekvienas žmogus iš pradžių buvo embrionas, bet jau tada
turėjo tą patį genetinį paveldą, koks yra per visą gyvenimą, nes žmogus yra tas pats
asmuo nuo pat prasidėjimo iki mirties.“3

Taigi, apibendrinus šios koncepcijos pagrindines mintis bei remiantis filosofiniais,

medicininiais bei religiniais kriterijais, žmogus formuojasi nuo jo pradėjimo, o gimimo
momentas ypatingos reikšmės neturi. Tai tik aplinkos pasikeitimas. Taigi, žmogaus teisės
į gyvybę atsiradimo nuo gyvybės pradėjimo momento koncepcija yra apie tai, jog
žmogaus gyvybė turėtų būti ginama tiek prenatalinėje stadijoje, tiek po gimimo.

2.2. Teisė į gyvybę nuo tam tikro vaisiaus vystymosi momento

Daug dažniau praktikoje pasitaikanti koncepcija – teisės į gyvybę atsiradimo nuo tam
tikro vaisiaus vystymosi momento. Šios koncepcijos turinys labiausiai siejasi ne tik su
negimusio vaiko, bet ir su kito asmens – motinos interesais. Teisės į gyvybę atsiradimas
nuo tam tikro vaisiaus vystymosi momento yra tarsi kompromisas ir bandymas suderinti
negimusio vaisiaus bei mamos interesus, remiantis tuo, jog vaisius naudojasi moters
kūnu, o moteris tuo tarpu verčiama paaukoti savo kūno vientisumą tam, kad vaisius,
atėjus laikui, galėtų gyventi savarankiškai. Kalbant teisinėmis kategorijomis, pagrindiniai
interesai, su kuriais susiduria vaisiaus teisė į gyvybę yra moters teisė į privatų gyvenimą,
jos sveikata ir gyvybė. Būtent tokie moters interesai, kartu su moters teise turėti ar
neturėti vaikų (teisė į seksualinę autonomiją, teisė į kūno vientisumą bei autonomiją ir
teisė į psichologinę nepriklausomybę ir integralumą), buvo labai reikšmingi įteisinant
abortus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai Kalifornijos aukščiausiasis teismas
nusprendė, jog ši teisė kyla iš teisės į privatų gyvenimą, nepaisant to, jog ji tiesiogiai
neįvardyta nei Valstijos, nei JAV Konstitucijoje. Pasak Kalifornijos aukščiausiojo teismo,
tiesioginis šios teisės neįvardinimas tokiuose reikšminguose teisės aktuose nereiškia, jog
tokia teisė neegzistuoja (Kavoliūnaitė, 2005).

3 Lietuvos vyskupų konferencijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštas „Dėl Lietuvos Respublikos gyvybės
prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto“;
Tuo tarpu Europoje, kalbant apie nėštumo nutraukimą, moters teisė į privatų gyvenimą
suprantama siauriau. Vienoje iš Europos žmogaus teisių komisijos (toliau – Komisija)
bylų buvo pažymėta, jog „nėštumas negali būti laikomas vien privataus gyvenimo dalimi.
Kai moteris pastoja, jos privatus gyvenimas tampa glaudžiai susijęs su vaisiaus
vystymusi.“ 4
Taip pat Komisija pažymėjo, jog nėštumo nutraukimo reguliavimas ne
visais atvejais yra įsiterpimas į privatų motinos gyvenimą.

Tačiau tiek JAV, tiek Europos teismai pripažįsta, jog moters gyvybė ir sveikata yra
svarbesni už vaisiaus teisę į gyvybę bet kurioje nėštumo stadijoje.

Pabrėžtina yra ir tai, jog šios koncepcijos laikomasi yra ir Lietuvoje. Pagal 1994 m. sausio
24 d. LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo
operacijos atlikimo tvarkos“, „moteriai pageidaujant, leidžiama nutraukti nėštumą iki 12
savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Didesnį nei 12 sav. nėštumą leidžiama
nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei ir sveikatai“ (LR SAM Įsakymas Nr. 50 „Dėl
nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“, 1994).

Taigi, ši koncepcija yra svarbi tuo, jog jos pripažinimu atkreipiamas dėmesys į moters
pasirinkimo laisvę, teisę į moters seksualinį apsisprendimą bei autonomiją ir jos kūno
neliečiamumą.

2.3. Teisė į gyvybę nuo gimimo

Taip pat dažnai taikoma koncepcija – gyvybė nuo gimimo. Prisimenant K. Freeman ir S.
Kirchner teiginius dėl sąvokos „kiekvienas“ reikšmės, ši koncepcija būna grindžiama tuo,
jog niekur nėra tiesiogiai įvardijama, „ar tokios sąvokos kaip „žmogus“ arba „kiekvienas“
yra taikomos ir negimusiam kūdikiui“ (Kavoliūnaitė, 2005).

Kadangi šios sąvokos išplėtimas lemtų gan reikšmingus politinius ir visuomeninius

pokyčius valstybėse, teismai nėra linkę šių sąvokų išplėsti. E. Kavoliūnaitė savo darbuose
nagrinėja tokio teismų pasirinkimo priežastis ir atskleidžia, jog „Jungtinių Tautų
Žmogaus teisių komitetas nurodo, kad viena iš priežasčių kodėl buvo vengiama nustatyti
konkrečią vaiko teisės į gyvybę pradžią, yra nelegalūs abortai ir dėl jų labai didelis
moterų, ypač jaunų, mirtingumas. Taip pat pareiškiamas susirūpinimas gimusių nesveikų
arba neišnešiotų kūdikių išlaikymu neturtingose valstybėse“ (Kavoliūnaitė, 2005).

4 Bruggemann and Scheuten v. Federal Republic of Germany;

Aptariant būtent šią koncepciją, svarbu yra pažymėti tam tikras priežastis, dėl kurių
nenorima pripažinti žmogaus teisės į gyvybę iki gimimo. Šios priežastys atsiskleidžia
baudžiamosios ir civilinės teisės šakose.

Baudžiamoji teisė yra imperatyvi. Tai reiškia, jog baudžiamosios teisės normų negalima
interpretuoti laisvai, jos yra įsakomojo pobūdžio. Tiek JAV, tiek Europos valstybių
teismų bylose, kuriose kaltinamieji – asmenys, privalantys priimti gimdymą, vaisiui
žuvus, įprastai išteisinami situacijose, kuriose vaisius nebūdavo pilnai atskirtas nuo
moters kūno. Be to, baudžiamuosiuose įstatymuose ir juose numatytose nusikalstamų
veikų sudėtyse, nukentėjusysis įvardijamas kaip „asmuo“. O tiek JAV, tiek Europos
teismai tai linkę aiškinti kaip sąvoką, neapimančią negimusių kūdikių. Tai svarbu kalbant
apie draudimą baudžiamųjų įstatymų nuostatas interpretuoti laisvai (Kavoliūnaitė, 2005).

Civilinėje teisėje yra kiek kitaip. Šioje teisės šakoje kalbama apie žalos atlyginimą
negimusiam kūdikiui, tačiau laikui bėgant, susiformavo kontekstas, kuris kelia tokį
reikalavimą: tam, jog būtų atlyginta negimusiam kūdikiui padaryta žala – kūdikis turi
gimti gyvas.

Koncepcija, kalbanti apie teisės į gyvybę atsiradimą nuo gimimo momento, apžvelgus jos
pagrindines mintis, tarsi paneigia pirmąją aptartąją koncepciją – teisės į gyvybę nuo
pradėjimo. E. Kavoliūnaitė savo straipsnyje pabrėžia, jog „teisės į gyvybę gimus, kaip ir
gyvybingumo taisyklė, tik bando suderinti tam tikrus konfliktuojančius interesus, bet dar
niekas nėra argumentuotai pagrindęs, kodėl vaisius, savarankiškai įkvėpęs oro, ar dar
savarankiškai neįkvėpęs oro, privalėtų turėti radikaliai skirtingas teises“ (Kavoliūnaitė,
2005).

Apibendrinant pateiktų koncepcijų (teisės į gyvybę atsiradimas nuo: pradėjimo; gimimo;

tam tikro vystymosi etapo) turinį, matyti, jog kiekviena aptarta koncepcija sulaukia ir
kritikos, ir palaikymo dėl vienų ar kitų aspektų. Tačiau vertinant koncepcijoms išsakomą
kritiką, vertėtų atminti, jog šių koncepcijų vertinimas kiekvienu individualiu atveju negali
būti atsiejamas nuo vertintojo pasaulėžiūros, filosofinių bei religinių įsitikinimų. Dėl to,
suprantama pozicija yra EŽTT, kuris suteikia teisę kiekvienai valstybei apsispręsti, kurią
koncepciją ji nori pripažinti savo teisinėje sistemoje.

3. Žmogaus gyvybės teisinio reglamentavimo problemos

Didžioji dalis teisinio reglamentavimo problemų, kalbant apie žmogaus gyvybės teisinės
apsaugos pradžią, yra susijusi su nėštumo nutraukimo klausimais: kokiais atvejais galima
atlikti nėštumo nutraukimo operaciją? Ar nėštumo nutraukimo įteisinimas prieštarautų
Konstitucijai? Kas yra moters sveikata ir kokio lygio pavojus moters sveikatai yra
svarbesnis už vaisiaus teisę į gyvybę? Be kita ko, svarbūs ir kiti teisinio reglamentavimo
aspektai, t.y. teisė būti oriai palaidotam, kalbant apie aborto liekanų sunaikinimą kartu su
medicininėmis atliekomis bei tam tikrų nusikalstamų veikų kvalifikavimo problematika,
nesant vieningos pozicijos dėl gyvybės teisinės apsaugos pradžios.

Tiek EŽTK, tiek Konstitucijoje kaip pirma iš visų žmogaus teisių paminima žmogaus
teisė į gyvybę. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo vidaus socialines - visuomenines
normas, religinį, ekonominį kontekstą savo įstatymuose nustato pradėto, bet negimusio
vaiko teisinį statusą. Dėl šių kontekstų skirtumų, atsiranda skirtumai tarp to, kaip
pasaulyje yra vertinamas nėštumo nutraukimo klausimas.

Aptariant žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios reglamentavimo problemas, yra

labai svarbu aptarti nėštumo nutraukimo klausimą ir pasamprotauti, koks yra nėštumo
nutraukimo santykis su Konstitucija.

Šiame rašto darbe jau buvo aptarta žmogaus gyvybės apsaugos reikšmė konstitucinėje
teisėje. Kaip jau buvo minėta, Konstitucija neužsimena apie vaisiaus, embriono teisinį
statusą. Kai kurie mokslininkai, argumentuotai pateikia savo poziciją, jog visgi
Konstitucija gina embriono teisę į gyvybę, kiti mokslininkai teigia priešingai. Vėlgi,
pabrėžtina, jog tai priklauso ir nuo jų pačių moralinių, etinių, religinių įsitikinimų.

Pagal romėnų teisės principą, dar negimę vaikai turi paveldėjimo teisę nasciturus pro iam
nato habetur, quotiens de commodis eius agitur (su tuo, kas turi gimti, turi būti elgiamasi
taip pat kaip su gimusiu, tiek kiek susiję su jo interesais). Šis principas yra išlikęs ir
šiandieninėje Lietuvos civilinėje teisėje (Jonaitis, 2011).

Kaip jau buvo aptarta anksčiau, vertinant žmogaus teisės į gyvybę pradžią iš medicininės
perspektyvos, galima teigti, jog žmogaus gyvybės apsauga prasideda nuo vaisiaus
pradėjimo. Tačiau vertinant šį klausimą iš teisinės pusės, vienareikšmiškas išvadas prieiti
sudėtinga. Paminėtinas yra Armano Abramavičiaus teiginys, jog „vargu ar sprendžiant
klausimą, nuo kada yra ginama žmogaus teisė į gyvybę, besąlygiškai galima remtis [vien]
žmogaus gimimo momento nustatymo kriterijais“ (Abramavičius, 2005).

Lietuvoje nėštumo nutraukimas yra reguliuojamas jau minėtu LR sveikatos apsaugos

ministerijos įsakymu, kuris yra įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas ir kuriame nėra
minima, kokiais aukštesnės galios teisės aktais ministras rėmėsi spręsdamas šio klausimo
reguliavimą (Gruodytė, 2012).

Siekiant išspręsti šią teisinę spragą, buvo bandoma nėštumo nutraukimą įteisinti įstatymu.
2002 m. liepos 5 d. LR Seime įregistruotas Lietuvos Respublikos Reprodukcinės
sveikatos įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti dirbtinį apvaisinimą, chirurginį ir
cheminį abortą, nėštumo nutraukimą po išžaginimo ar kraujomaišos iki 22 savaičių (LR
Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, 2002). Kaip jau buvo minėta anksčiau, tam
pasipriešino ir Lietuvos vyskupai, ir didelė visuomenės dalis. Tai yra gan paradoksalu,
turint omenyje tai, jog šiuo metu nei cheminis, nei chirurginis abortas Lietuvoje nėra
draudžiamas. Įstatymų leidėjo veikloje matyti ir bandymai apsaugoti negimusio vaiko
interesus. 2002 m. rugsėjo 6 d. užregistruotas LR Embriono ir genomo apsaugos įstatymo
projektas, kurio tikslas – apsaugoti užsimezgusią gyvybę (LR Embriono ir genomo
apsaugos įstatymo projektas, 2002). Be šio projekto, buvo užregistruotas ir LR CK 2.2
straipsnio pakeitimo projektas, kuriuo buvo siekiama negimusiam vaikui suteikti tokį patį
civilinį teisnumą kaip ir gimusiam (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.2 straipsnio
įstatymo projektas, 2005). Be šių bandymų įtvirtinti negimusio vaiko apsaugą, buvo ir
kitų, nesėkmingų. LR Vyriausybės pozicija 2013 m. spalio 14 d. nutarime „Dėl gyvybės
prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto Nr. XIIP-337, Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 135, 142 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo
1311 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIP-338, Lietuvos respublikos civilinio kodekso
2.2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-339“ nurodė, jog „pripažinus
negimusį asmenį žmogumi, turinčiu teisę į gyvenimą, netiesiogiai būtų ribojamos motinės
teisės ir interesai“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „ Dėl gyvybės
prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto Nr. XIIP-337, Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 135, 142 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo
1311 straipsniu įstatymo projekto Nr. XIIP338, Lietuvos respublikos civilinio kodekso
2.2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-339 “, 2013).

Taigi, Lietuvos teisinėje sistemoje nėra aiškaus, tikslaus apibrėžimo negimusio vaiko
teisiniam statusui. Nėra ir vieningo reguliavimo gimimo pradžios momentui.

Vis dėlto, įvertinus esamą reguliavimą nėštumo nutraukimo klausimu, galima teigti, jog
pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, tiesioginė teisinė apsauga nėra taikoma. Kaip jau
buvo minėta, Konstitucija suteikia kiekvienam žmogui teisės į gyvybę apsaugą. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – LR KT) 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu
„Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos
mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ suformulavo, jog
„žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą, reiškia žmogaus esmę“
(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime).

Taigi, žmogaus teisė į gyvybę siejama ne su išleistais įstatymais, o su prigimtiniu orumu.

Dėl šios priežasties būtų antikonstituciška teigti, jog tik gimęs vaikas turi būti laikomas
žmogumi, o iki tol – tik moters kūno dalimi. Tai reiškia, jog kiekviena gyvybė turi
„žmogiškąjį orumą, iš kurio ir atsiranda prigimtinės teisės. Dėl šios priežasties darytina
išvada, jog jeigu pradėtas, bet negimęs vaikas yra žmogiška gyvybė, tai jis turi ir orumą,
iš kurio ir kyla visos prigimtinės teisės, tarp jų – teisė į gyvybę“ (Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime).

Taigi, įvertinus tiek Konstitucijos normas bei principus, tiek LR KT jurisprudenciją,

darytina išvada, jog žmogaus gyvybės teisinė apsauga prasideda iki vaiko gimimo
momento.

Dar viena teisinio reglamentavimo problema, susijusi ir su nėštumo nutraukimo

reglamentavimo klausimais, yra R. Dulinskaitės straipsnyje keliamas klausimas, ar iki 22-
osios nėštumo savaitės neišgyvenusio žmogaus vaisiaus palaikų sunaikinimas kartu su
medicininėmis atliekomis nepažeidžia teisės būti oriai palaidotu.

Kadangi Lietuvos teisinėje sistemoje nėra absoliučiai vieningo požiūrio į žmogaus vaisius
ir embrionus, verta paminėti, jog būtent šio klausimo kontekste, jie nėra pripažįstami
teisės subjektais. Dėl to, susiklosto situacija, kai žmogaus vaisiai ir embrionai, kurie
neišgyveno, yra deginami kartu su medicininėmis atliekomis. Anot R. Dulinskaitės, tai
„atskleidžia nehumanišką įstatymų požiūrį į negimusią gyvybę“ (Dulinskaitė, 2019).

Vienas iš svarbiausių tarptautinės teisės aktų, siekiant atskleisti šio klausimo

problematiką, yra Europos Tarybos Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos
biologijos ir medicinos taikymo srityje (toliau – Žmogaus teisių ir biomedicinos
konvencija). Nors šis tarptautinis teisės aktas nepateikia konkrečios apsaugos kategorijų
gyvybei esančioje prenatalinėje stadijoje, tačiau remiantis Žmogaus teisių ir biomedicinos
konvencijos analize bei aiškinamaja ataskaita, galima teigti, jog remiantis šiuo aktu,
žmogaus orumas vaisiams ir embrionams turėtų būti pripažintas, suteikiant teisę būti oriai
ir pagarbiai palaidotiems, neatsižvelgiant į jų gestacinį amžių (Žmogaus teisių ir
biomedicinos konvencija, 2002).

Kadangi LR Konstitucija tiesiogiai neapibrėžia kategorijų apie žmogaus vaisiaus,

embriono subjektiškumą. Tačiau, kaip jau buvo aptariama, LR KT suformulavo žmogaus
orumo ir gyvybės vienovės principą. O anot J. Juškevičiaus, „nelieka kliūčių tvirtinti, kad
pradėtas, bet dar negimęs vaikas, turėdamas žmogaus orumą… jis jau yra teisės subjektas
konstituciniu lygmeniu. Taigi paneigiamos CK, BK ir kituose ordinariniuose įstatymuose
formuluojamos ar numanomos tokiam vaikui nepalankios konstrukcijos“ (Juškevičius,
2012).

Taigi, laikantis pozicijos, kuri egzistuoja medicinoje (jog gyvybė prasideda nuo vaisiaus
pradėjimo momento) bei vadovaujantis LR KT suformuotu principu, galima manyti, jog
žmogaus embrionams ir vaisiams taip pat turėtų priklausyti teisė būti oriai, pagarbiai bei
etiškai palaidojamiems, nepriklausomai nuo žuvimo momento.

Tačiau net ir laikantis tokios pozicijos, reikia įvertinti, jog nemažai valstybių laikosi
pirmosios šiame darbe aptartos koncepcijos – žmogaus teisės į gyvybę nuo gimimo.
Tokios pozicijos laikymasis tarsi savaime reiškia, jog žmogaus vaisius, embrionas
neturėtų įgyti minimos teisės iki gimimo momento. Tai reiškia, jog pripažinus paminėtų
teisės mokslininkų ir LR KT išvadas, kiltų disonansas tarp to, kaip valstybėje yra
traktuojamas negimęs vaisius bei tarp to, kaip negimusį vaisių reikalauja traktuoti
konstitucinė doktrina.

Įvertinus esamą situaciją tiek nėštumo nutraukimo klausimu, tiek vaisiaus palaikų
sunaikinimo klausimu, galima daryti išvadą, jog pagrindinė problematika yra susijusi su
balanso atradimu tarp moters interesų užtikrinimo bei žmogaus prenatalinėje būsenoje
gyvybės apsaugos. Taip pat, svarbu yra tai, jog siekiant užtikrinti balansą tarp šių
institutų, būtų atsižvelgiama ir į aukščiausiųjų, konstitucinių teismų formuojamą
jurisprudenciją bei moralines, etines normas, tam, jog įgyvendinant įstatymus, nebūtų
pažeidžiamos asmenų teisės.

Išvados

1.
Taigi, nors civilinėje ir baudžiamojoje teisėje skiriasi žmogaus gyvybės teisinės apsaugos
pradžios suvokimas, galima teigti jog šiose teisės šakose egzistuojanti problematika,
susijusi su žmogaus gyvybės apsaugos pradžia, tarsi išplaukia iš to, jog Konstitucijoje nei
patvirtinama, nei paneigiama galimybė taikyti žmogaus gyvybės apsaugą iki jo gimimo.
Apibendrinant, matyti, jog tarptautinė, konstitucinė, civilinė ir baudžiamoji teisės šakos
neturi vieningo vertinimo žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios prasme, kas lemia
susiklostančias sudėtingas teisines situacijas, sprendžiant tam tikrus teisinio
reglamentavimo klausimus, susijusius su žmogaus gyvybės apsauga.

2.
Apibendrinant pateiktų koncepcijų (teisės į gyvybę atsiradimas nuo: pradėjimo; gimimo;
tam tikro vystymosi etapo) turinį, matyti, jog kiekviena aptarta koncepcija sulaukia ir
kritikos, ir palaikymo dėl vienų ar kitų aspektų. Tačiau vertinant koncepcijoms išsakomą
kritiką, vertėtų atminti, jog šių koncepcijų vertinimas kiekvienu individualiu atveju negali
būti atsiejamas nuo vertintojo pasaulėžiūros, filosofinių bei religinių įsitikinimų. Dėl to,
suprantama pozicija yra EŽTT, kuris suteikia teisę kiekvienai valstybei apsispręsti, kurią
koncepciją ji nori pripažinti savo teisinėje sistemoje.

3.
Įvertinus esamą situaciją tiek nėštumo nutraukimo klausimu, tiek vaisiaus palaikų
sunaikinimo klausimu, galima daryti išvadą, jog pagrindinė problematika yra susijusi su
balanso atradimu tarp moters interesų užtikrinimo bei žmogaus prenatalinėje būsenoje
gyvybės apsaugos. Taip pat, svarbu yra tai, jog siekiant užtikrinti balansą tarp šių
institutų, būtų atsižvelgiama ir į aukščiausiųjų, konstitucinių teismų formuojamą
jurisprudenciją bei moralines, etines normas, tam, jog įgyvendinant įstatymus, nebūtų
pažeidžiamos asmenų teisės.

Santrauka

Šiame rašto darbe aptariamos žmogaus gyvybės apsaugos koncepcijos bei jų reikšmė
skirtingose teisės šakose, su šių koncepcijų įgyvendinimu susijusi teisinio
reglamentavimo problematika, remiantis teisės moksliniais straipsniais, šiuo metu
galiojančiais teisės aktais, teisės aktų projektais, Europos Žmogaus Teisių Teismo,
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kai kurių kitų pasaulio teismų
formuluojama praktika bei išreikštomis pozicijomis. Taip pat, analizuojamos ir tiriamos
skirtingos perspektyvos į žmogaus teisę į gyvybės apsaugą bei bandoma atskleisti
kompromiso, tarp skirtingų pozicijų, paieška.

Summary

This course work discusses the concepts of the protection of human life and their
significance in different branches of law, as well as the problems of legal regulation
related to the implementation of these concepts, based on legal scholarly articles,
currently applicable legislation, draft legislation, the case law of the European Court of
Human Rights, the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, and the positions
expressed by some other courts around the world. It also analyses and explores different
perspectives on the human right to life and attempts to reveal the search for a compromise
between different positions.

Šaltinių sąrašas

(i) Teisės norminiai aktai

Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). TAR, 33-1014;

Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (2000). TAR, VIII-1864;

Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas (2002). TAR, 43-
1602;
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas„Dėl nėštumo nutraukimo
operacijos atlikimo tvarkos“ (1994). TAR, 18-299;
Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje
(Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija) (2000). TAR, 97-4258;
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „ Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos
įstatymo projekto Nr. XIIP-337, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135, 142
straipsnių pakeitimo bei papildymo ir kodekso papildymo 1311 straipsniu įstatymo
projekto Nr. XIIP338, Lietuvos respublikos civilinio kodekso 2.2 straipsnio pakeitimo
įstatymo projekto Nr. XIIP-339“ (2013). TAR, 109-5378;

(ii) Specialioji literatūra

Kirchner, S. (2012). Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies 1 sakinio
taikymas prenatalinėje stadijoje. VDU;
Sinkevičius, V. (2016). Dvigubos pilietybės teisinis reguliavimas: nauji iššūkiai ir galimi
sprendimai. Vilniaus universiteto leidykla.

Freeman, K. (1994). The Unborn Child and the European Convention on Human Rights:
to Whom Does “Everyone’s Right to Life” Belong? 8(2) Emory International Law
Review;
Mikelėnas, V., et al. (2002). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Antroji
knyga. Asmenys. Justitia;
Juškevičius, J. (2007). Kai kurie teisės į gyvybę prenataliniu laikotarpiu probleminiai
aspektai. Sveikatos mokslai;
Milinis A., Baranskaitė A., Abramavičius A. (2011). Probleminiai žmogaus gyvybės
pradžios ir pabaigos aspektai nužudymo kontekste. Jurisprudencija Nr. 18(3);
Kavoliūnaitė, E. (2005). Žmogaus gyvybės teisinės apsaugos pradžios koncepcijos.
Teisės institutas. Prieiga per internetą: www.teise.org/docs/upload/kavoliunaitepataisyta
%20(1).doc [žiūrėta 2021 m. gruodžio 7 d.];
Lietuvos vyskupų konferencija (2013). Dėl Lietuvos Respublikos gyvybės prenatalinėje
fazėje apsaugos įstatymo projekto. Prieiga per internetą:
http://www.lrv.lt/Posed_medz/2013/131014/02.pdf [žiūrėta 2021 m. gruodžio 10 d.];
Jonaitis, M. (2011). Žmogaus gyvybė kaip vertybė ir jos apsauga romėnų teisėje.
Jurisprudencija Nr. 18 (3);
Abramavičius, A. (2005). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso Specialiosios
dalies europeizacijos problemos. Teisė;
Gruodytė, E. (2012). Aborto teisinio reglamentavimo aspektai Europos Žmogaus Teisių
teismo jurisprudencijos kontekste. Jurisprudencija;
Juškevičius, J. (2012). Negimusio vaiko teisinio statuso klausimai. Vytauto Didžiojo
universiteto leidykla;
(iii) Teismų praktika
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, TAR, Nr.
109-3004;
(iv) Kiti šaltiniai
Lietuvos Respublikos Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas (2002), TAR, Nr. IXP-
1775;
Lietuvos Respublikos embriono ir genomo apsaugos įstatymo projektas (2002), TAR, Nr.
IXP-1855;
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.2 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas
(2005), TAR, Nr. XP-687.