Paskaita

SUKČIAVIMAS
182 straipsnis. Sukčiavimas
1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba
ją panaikino,
2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės
mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės
prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje,
3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė
nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio
asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
5. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.
Sukčiavimas (intelektualus nusikaltimas) – baudžiamojoje teisėje tai turtinis nusikaltimas, kurio
sampratoje svarbiausias sudėties požymis – apgaulė. Sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto
užvaldymas ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas apgaule.
Sukčiavimo objektas – fizinio ar juridinio asmens nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio
prievolės.
Dalykas – svetimas kilnojamais ir nekilnojamasis turtas, kurį apgaule užvaldo nusikaltelis, arba teisė į
svetimą turtą, arba turtinė prievolė, kurios nusikaltėlis siekia išvengti ar panaikinti. Svetimas turtas –
kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Sukčiavimo dalykas nebūtinai turi priklausyti asmeniui, kurį
kaltininkas apgaudinėja: jis gali būti trečiųjų asmenų žinioje (darbo priemonė), jų saugomas ar valdomas.
Svetimas – kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens
nuosavybe ir civilinių sutarčių, viena iš kurių yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau Civilinių sutarčių
pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, kai sutarties sudarymo momentu šalys išreiškia savo tikrą
valią. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo atveju, turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai panaudojus apgaulę prieš
turto savininkus, teisėtus jų valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Tai ir yra esminis sukčiavimo,
kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto.
Sukčiavimo dalykas paprastai yra turtas, kuris tiesiogiai (maisto produktai, apranga.) ar netiesiogiai
(pinigai, žemė) tenkina kaltininko asmeninius poreikius arba be didelių sunkumų gali būti jo realizuotas.
Dažniausiai sukčiavimo dalykas – pinigai, įvairūs daiktai (prekės). Nusikaltimo dalykas gali būti ir
kaltininkui patikėtas arba jo valdyme esantis nekilnojamasis turtas, kai pastarasis apgaule siekia įgyti teisę
į tą turtą. Teisės į svetimą turtą įgijimas sukčiavimo būdu yra ir tada, kai kaltininkas apgaule įsigyja
dokumentus (paveldėjimo teisės liudijimą, įgaliojimą...), kuriuose įtvirtinta teisė kaltininkui gauti svetimą
turtą, juo naudotis ir disponuoti, arba panaikinta jo turtinė prievolė.
Bankų ir kitų kredito įstaigų atliekamų operacijų srityje sukčiavimo dalykas yra paskolų piniginės lėšos ir
turtinės prievolės, kurias kredito įstaiga privalo įvykdyti pagal sutartį su klientu.
Objektyvioji pusė:
Veika paireiškia: 1) turto užvaldymu ar teisės į jį įgijimu, turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu;
2) apgaule.
Šio nusikaltimo esmė – yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti,
turtinei prievolei panaikinti ar jos išvengti. Apgaulės tikslas – suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba
asmenį, kurio žinioje yra turtas, kad pastarieji dėl apgaulės suklydę patys turtą ar teisę į turtą perleistų (ar
panaikintų turt.prievolę) manydami, jog kaltininkas turi teisę jį gauti. Tad sukčiavimo atveju turto
perėjimas kaltininko nuosavybėn yra neįmanomas, jei tai nėra padaryta nukentėjusiojo laisva valia.
Terminai “turto užvaldymas” ir “teisės į turtą įgijimas” apibūdina veiką ir jos padarinius.
Svetimo turto užvaldymas sukčiavime apima:
- atvirą svetimo turto paėmimą panaudojant apgaulę, kai nukentėjusysis pats perduoda turtą kaltininkui
manydamas, jog šis turi teisę jį gauti;
- neatlygintiną svetimo turto pasisavinimą.
Teisės į turtą įgijimas – tai apgaulės būdu kaltininko įgijimas savininko teisių į konkretų svetimą turtą
(galimybę jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti) arba įgijimas teisių gauti turtinės naudos (pensiją, turtinio
pobūdžio lengvatų). Teisė į svetimą turtą teisine prasme apima ir turtinius įgaliojimus, kuriuos kaltininkas
įgyja apgaulės būdu. Įgijimas turtinių įgaliojimų reiškia, kad kaltininkas neįgyja visų savininko teisių į
svetimą turtą, bet gali jį valdyti ar juo naudotis turėdamas iš to turtinės naudos (pvz; neatlygintinai
naudotis patalpomis t.t. veiklai). Apgavystės paprastumas ar jos rafinuotumas baudž. atsakomybei
reikšmės neturi.
Svetima turtinė teisė – tai jokiu objektyviai egzistuojančiu teisiniu pagrindu kaltininkui ar naudą
gavusiam trečiajam asmeniui nepriklausanti turtinė teisė, kuri atitinka nukentėjusiojo turtinę pareigą ir
tokią teisę įgijęs kaltininkas ar naudą gavęs trečiasis asmuo neturi ir neturėjo į nukentėjusįjį jokių turtinių
teisių ar turtinių reikalavimų.
Turtinė teisė – tai visos daiktinės teisės (hipoteka, servitutas, uzufruktas ir kt.), taip pat visos teisiniu
pagrindu įgyjamos turtinės teisės ir turtiniai reikalavimai.
Savo ar kitų naudai turtinės prievolės išvengimas – neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turimos
turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas ar tik dalinis
patenkinimas, kai kaltininkas panaudoja apgaulę siekdamas išvengti būtinumo vykdyti minėtą prievolę ir
dėl to suklaidintas nukentėjusysis dėl objektyvių priežasčių negali savo pažeistų teisių apginti civilinėmis
teisinėmis priemonėmis ar toks gynimas yra labai apsunkintas. (Pvz. Kaltininkui apgaule pavyksta
atgauti paskolos raštelį, vekselį, panaikinti prievolės užtikrinimo priemones (hipoteką).
Savo ir kitų naudai turtinės prievolės panaikinimas – neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo
turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas, jai dėl
kaltininko panaudotos apgaulės dokumentu ar kitokiu būdu patvirtinamas faktas, kad kaltininkas ar
trečiasis asmuo neskolingas iš viso arba kad jo turtinė prievolė yra mažesnio dydžio. (Pvz. Suklaidintas
nukentėjusysis atleidžia kaltininką ar tretįjį nuo prievolės įvykdymo, įtraukiant į įmonės buhalterinę
apskaitą žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras, apgaule sumažinama įmonės mokėtina į valstybės
biudžetą PVM suma).
Apgaulė – tai sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie t.t. aplinkybes ir
faktus arba jų nuslėpimas, t.y. sąmoningas žmogaus mulkinimas, kuris gali būti padaromas įv. būdais ir
priemonėmis. Vienas iš būdu yra apgaulė žodžiu, kuri gali pasireikšti melagingų žinių ir duomenų
pateikimu, melagingais įtikinėjimais dėl susitarimo pagrindo ar susitarimo dalyko, jo kainos, kiekio, taip
pat sąmoningai nuslepiant ar iškraipant tiesą.
Konkliudentiniai sukčiautojo veiksmai – tai toks kaltojo asmens elgesys, kurio pagrindu nukentėjusysis
daro neginčijamą išvadą, kad pastarasis patvirtina arba neigia atitinkamus faktus. Tokie veiksmai turi
visiems žinomą reikšmę (kelių policininko veiksmai stabdant automobilį). Apgaulės turinys apima ir
tokias aplinkybes, kurios pačios savaime nėra turto arba teisės į turtą perdavimo pagrindu, tačiau į jas
atsižvelgia nukentėjusysis priimdamas palankų kaltininkui sprendimą (pvz; sukčius, norėdamas įgyti
aukos pasitikėjimą, priskiria sau tokias savybes, kurių tikrovėje neturi, t.y. t.t. pareigas, turtinę padėtį.
Apgaulė gali pasireikšti dviem formomis: aktyviąja ir pasyviąja
Aktyvioji apgaulė yra tuomet, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam
objektyviosios tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina.
Pasyvioji apgaulė yra tuomet, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikru esminių
aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir
taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus kaltininkas turėjo teisinę pareigą pranešti.
Sukčiavimo sudėtyje, ją įrodinėjant, visuomet būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp
nusikalstamos veikos ir jos padarinių, tai yra, jog veika buvo nukentėjusiojo turto aktyvo sumažėjimo ar
turto pasyvo padidėjimo arba ekonominio pobūdžio turtinės žalos tiesiogine ir pagrindine priežastimi.
Sukčiavimo sudėtis – materialioji, tad visais atvejais būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko
apgaulės ir svetimo turto užvaldymo ar teisės į turtą įgijimo. Turto perdavimo iš nukentėjusiojo į
kaltininko nuosavybę procese tiesiogiai dalyvauja pats nukentėjusysis.
Sukčiavimas esti baigtas nuo turtinės žalos atsiradimo momento ir būtent:
• įgyjant svetimą turtą – nuo momento, kai kilnojamas ar nekilnojamas turtas perėjo iš
nukentėjusiojo valdymo į kaltininko ar naudą gavusio trečiojo asmens valdymą.
• Įgyjant svetimą turtinę teisę – nuo momento, kai kaltininkas ar naudą gavęs kitas asmuo
gali įgytą turtinę teisę realizuoti (patenkinti) ar ja disponuoti;
• Išvengiant turtinės prievolės – nuo momento, kai nukentėjęs negali ginti pažeistų teisių
įprastinėmis teisinėmis priemonėmis;
• Panaikinus turtinę prievolę – nuo momento, kuomet nukentėjusiojo turima turtinė teisė į
kaltininką ar naudą gavusį kitą asmenį nustojo egzistuoti.
Apgaulę išaiškinus iki turto užvaldymo momento, veika turi būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas
sukčiauti.
Subjektas – pakaltinamas 16 metų asmuo. Tokio amžiaus asmuo kiekvienoje konkrečioje situacijoje gali
sąmoningai pasirinkti teisingą elgesio variantą.
Subjektyvioji pusė:
• Kaltei būdinga tiesioginė tyčia. Kaltininkas suvokia, kad apgaudinėja nukentėjusįjį meluodamas
jam, falsifikuodamas bei iškraipydamas aplinkybes ir faktus, numato, kad taip veikdamas
suklaidins nukentėjusįjį ir dėl to pastarasis jam perduos turtą arba teisę į turtą, nori apgaulės būdu
užvaldyti svetimą turtą ar įgyti teisę į turtą (ar panaikinti turtinę prievolę).
• Sukčiavimas negali būti padarytas neatsargia kaltės forma. Kaltininkas būtinai turi suvokti, kad
jis mulkina nukentėjusįjį. Sukčiavimas yra padaromas dėl savanaudiškų paskatų. Nukentėjusiojo
patirta žala paprastai yra lygi kaltininko gautai naudai.