119 straipsnis.

Šnipinėjimas
1. Tas, kas turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri
yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų
atstovui,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų.
2. Tas, kas vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė
informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią
informaciją,
baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų.

Šnipinėjimas - tai kvalifikuota sudėtis, t.y. sunkesnė. Kvalifikavimas apsprendžia, kad šnipinėjama pagal užsakymą.
Kai tai daroma pagal užsakymą, tai neturi reikšmės, ar renkama informacija yra valstybės paslaptis ar ne.
Šnipinėjimas – tai savarankiška „padėjimo“ forma. Šnipinėjimo pavojingumą valstybei apsprendžia tai, kad svarbi
informacija, kuri yra valstybės paslaptis arba informacija, kuri nėra valstybės paslaptis, bet ja domisi užsienio valstybė,
gali išeiti iš valstybės žinios ir gali būti panaudota prieš Lietuvos valstybės interesus.
Svarbus elementas yra dalykas. šnipinėjimo dalykas yra tam tikra informacija, o taip pat materialūs dalykai (daiktai),
teikiantys informaciją. Šnipinėjimo dalyku gali būti dvejopa informacija: a) informacija, sudaranti valstybės paslaptį; b)
informacija, nesanti valstybės paslaptimi, tačiau ja domisi užsienio žvalgyba.
Valstybės paslaptis – tai politiniai, ekonominiai, kariniai, teisėtvarkos, mokslo, technikos duomenys, kurių
praradimas ar atskleidimas gali pakenkti Lietuvos Respublikos gynybinei ar ekonominei galiai, pakenkti valstybės
konstitucinei santvarkai, politiniams interesams, sukelti pavojų žmonėms.
Valstybės paslaptis reglamentuota „Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas“ (2 str.)
Valstybės paslaptimi gali būti pripažinti duomenys, kurių sąrašas yra „Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo“ 5
straipsnyje.
OBJEKTAS – LR suverenitetas.
Šnipinėjimas objektyviai – tai tam tikros informacijos ar dalykų, kurie yra valstybės paslaptis, pagrobimas, pirkimas
ar rinkimas užsienio valstybei.
Pagrobimas – vienas iš informacijos rinkimo būdų. Jis gali būti: a) atviras; b) slaptas.
Pvz., pagrobiami vaizdo ir garso įrašai, gaminiai, detalės. Kai tas pagrobiamas dalykas turi ir materialią vertę, tai jau
bus ir nusikaltimas nuosavybei.
Pirkimas – kai informacija gaunama už materialines vertybes ar mainais.
Rinkimas – informacijos gavimas bet kuriuo būdu. O tie rinkimo būdai gali būti labai įvairūs. Pvz., informacijos
gavimas stebint reiškinius, objektus, juos fotografuojant, klausant ir panašiai.
Informacija gali būt renkama ir panaudojant fizinį ar psichinį smurtą, šantažuojant. Tokiais atvejais veika gali
sudaryti šnipinėjimo ir nusikaltimo žmogui sutaptį.
Informacijos perdavimas užsienio valstybei – tai atitinkamų žinių pranešimas raštu, žodžiu, internetu, pateikiant
susipažinti, parodant, daiktų persiuntimas. Šnipinėjimo adresatu gali būti bet kuri užsienio valstybė, organizacija ar jų
atstovai, esantys tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. (Šnipinėjimas – 119 str. 1 d.)
Šnipinėjimas laikomas baigtu, kai asmuo savo iniciatyva pradeda rinkti atitinkamą informaciją, turėdamas tikslą ją
perduoti arba perdavė. Nepavykusios pastangos rinkti tokią informaciją – pasikėsinimas. Jei asmuo turi tokią
informaciją legaliai, turi teisę ja disponuoti – šnipinėjimas laikomas baigtu bent dalį tos informacijos perduodant. Ar
informacija išėjo už Lietuvos ribų, ar ne, šiuo atveju neturi reikšmės.
Šnipinėjimas kvalifikuojamas pagal 119 str. 2 d. kai informacija, kuri yra valstybės paslaptis renkama ne savo
iniciatyva, o vykdant užsienio valstybės ar jos organizacijos užsakymą.
Kvalifikuotu šnipinėjimu laikomi tie atvejai, kai renkama ar perduodama informacija nesudaranti valstybės
paslapties. Informacija, dominanti užsienio valstybę ir nesanti valstybės paslapties gali būti:
a) Tarnybinė paslaptis;
b) Komercinė paslaptis;
c) Profesinė paslaptis;
d) Visiškai neįslaptinta informacija – jos rinkimas pagal užsakymą pripažįstamas
šnipinėjimu.
SUBJEKTYVIOJI PUSĖ - Šnipinėjimas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad jis atlieka 119 str.
numatytas veikas (renka informaciją su tikslu perduoti arba renka informaciją, kuri yra valstybės paslaptis ir pan.).
Motyvai – savanaudiškumas, kai tai daroma už atlyginimą, tai gali būti daroma ir norint pakenkti savo valstybei. Tai
gali būti padaroma ir iš baimės, dėl psichines prievartos.
Subjektas – tiek Lietuvos pilietis, tiek užsienietis. Jei šnipinėjama karo metu – tai jau bus išdavystė. Jei ne karo metu
– „padėjimas“.