14/15 temos

Hipoteka.
Kilnojamojo turto įkeitimas.
Teoriniai klausimai
1. Įkeitimo prigimtis, rūšys ir skirtumai nuo kitų prievolių užtikrinimo būdų.
Šis klausimas skirtas suprantant įkeitimą plačiąja prasme - tiek apimantį nekilnojamą turtą,
tiek kilnojamą - t.y. hipoteka. Kuo skiriasi šis įkeitimas plačiąja prasme nuo kitų prievolių
užtikrinimo būdų?
1. Įkeitimu sudaroma galimybė pačiam įkaito turėtojui įkeitimo laikotarpiu išsaugoti
objektą (įkaitą) ir ne tik išsaugoti, bet ir gauti naudą, juo naudotis ir pan. Šios
taisyklės nereikia suabsoliutinti.  Sudaromos prielaidos neįvykdžius to skolinio
įsipareigojimo, kurio įvykdymas buvo užtikrintas įkeitimu, kreditoriui patenkinti savo
reikalavimą paprasčiau. 

Tikėtina, kad ekonominį įkeitimo turinį atitinkantys žmonių santykiai susiklostė pirmajame
žmonijos lygmenyje - pirmykštėje bendruomeninėje visuomenėje, greičiausiai jo pažangesnėje antroje
pusėje, kai žmonės išmoko ne tik naudotis gamtos vaisiais, bet ir pradėjo gaminti patys. 
Plėtojantis ekonominiams santykiams prekiniai mainai neišvengiamai išsiplėtė už vienos giminės ar
genties ribų. Asmenis, kuriuos kreditorius pažinojo ir kuriais galėjo pasikliauti, pakeitė mažai
pažįstami ar net svetimi žmonės. Pasitikėjimą skolininko asmenybe pakeitė pasitikėjimas jam
priklausančiu turtu. Skolininkas gali tapti nemokus, žūti, pasislėpti, o daiktas vis tiek liks, ir
kreditorius galės pasilikti jį sau ar pardavęs susigrąžinti skolą. Jau atsiradus rašytinei teisei buvo
pažymėta ir kita naudinga įkeitimo savybė. Įkeistą daiktą valdantis asmuo turėdavo pirmumą prieš
kitus kreditorius, o tai ypač svarbu, kai įkeitimo dalyką valdo skolininkas ar kai kiti kreditoriai
nukreipia išieškojimą į jo turtą. Atskirų valstybių teisinėse sistemose įkeitimo teisės formų raida
turėjo savitų požymių. Juos lėmė ir įkeitimo dalykas, ir subjektai, jų teisės bei pareigos, atsakomybės
ribos. Įkeitimo formos neišvengiamai turėjo pereiti kelias stadijas, panašiai kaip senovės Romoje
įkeitimas vystėsi per fiducia, pignus ir hypotheca.
Paprasčiausias įkeitimo formas galime rasti jau pirmuosiuose žinomuose rašytiniuose teisės
šaltiniuose. Senovės Babilono Hamurabio teisyno (XVIII a. pr. Kr.) 115 straipsnis skelbė:
Jei kas, turėdamas teisę reikalauti grąžinti skolą javais arba pinigais, paima kitą (asmenį) skolai
garantuoti užstatu ir jei paimtasis miršta paėmusiojo (pirklio, kreditoriaus) namuose natūralia
mirtimi, tai dėl to ieškinys nekeliamas.
Kai kurie autoriai teisyne minimą įkeitimą vadina net pažangesniu nei vėliau gyvavusi
senovės Romos fiducia .
Senovės Atėnuose iki didžiosios archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reformos sutarties
įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas. Solonas panaikino skolinę vergovę,
visi sko¬los vergai buvo paleisti, o tie, kurie jau buvo parduoti už šalies ribų, išpirkti ir sugrąžinti į
Atėnus. Įkeitimo objektas tegalėjo būti tik materialus turtas. Įkeičiamas kilnojamas daiktas iš karto
būdavo perduodamas valdyti kreditoriui, o jis, skolininkui sutarties netesint, galėjo daiktą parduoti.
Išskirtinę reikšmę turėjo žemės įkeitimas - hipoteka. Šiuo atveju įkeista žeme ir toliau naudodavosi
skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiskaitydavo su kreditoriumi. Į žemės
sklypą būdavo įkasamas specialus skolos stulpas, kuriame buvo pažymėta, kam ir už ką žemės
sklypas įkeistas. Skolininkui negalint atsiskaityti su kreditoriumi, pastarajam atitekdavo įkeista žemė.

Senovės Romoje skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. 

Ankstyvojoje (antikinėje) Romos jus civile buvo žinoma tik fiducia. Įkeičiamas daiktas mancipatio ar
in jure cessio būdais būdavo perduodamas kreditoriaus nuosavybėn su sąlyga, kad daiktas bus
grąžintas skolininkui, kai skola bus sugrąžinta . Pradžioje toks įsipareigojimas buvo tik moralinio
pobūdžio (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas), vėliau skolininkas jgavo teisę išsireikalauti
perduotą daiktą iš kreditoriaus, jeigu šis jo neketindavo grąžinti (actio fiduciae).
 Fiducia iš esmės suabsoliutino kreditoriaus teises. Įkeistas daiktas nustodavo būti valdomas
savininko, o tai užkirsdavo kelią daikto panaudojimui siekiant gauti pajamų grąžinti kreditą.
Kreditorius, būdamas daikto savininku, turėjo teisę parduoti šį daiktą trečiajam asmeniui, ir tuomet
skolininkas galėjo reikalauti tiktai atlyginti nuostolius, o ne grąžinti patį daiktą. Skolininkui
neįvykdžius fiducia užtikrintos prievolės, daiktas, nors jo vertė ir žymiai viršydavo skolos dydį, lik -
davo kreditoriui.
Tokia įkeitimo forma negalėjo skatinti kreditinių santykių. Jau gana greitai (ne vėliau kaip III
a. pr. Kr.) atsirado pignus datum - skolos grąžinimui užtikrinti skolininkas perduodavo įkeičiamą
daiktą, tačiau ne nuosavybėn, o valdyti . Pirmaisiais II a. pr. Kr. dešimtmečiais praktikoje vystėsi
nauja įkeitimo forma, kai ¡keičiamas daiktas nebūdavo perduodamas kreditoriui, o likdavo skolininko
dispozicijoje. Toks užtikrinimas buvo paremtas ne daikto perdavimu, o susitarimu ir buvo vadinamas
pignus conventum. Pirmiausia tokia įkeitimo forma buvo naudojama užtikrinant nekilnojamojo turto
nuomininko pareigą sumokėti nuomos mokestį. Paprastai nuomininkas nuomojamame turte laikydavo
namų apyvokos daiktus, baldus, gyvulius, darbo įrankius, vergus (invecta et illata), todėl, jau sudarant
nuomos sutartį, buvo susitariama, kad šie daiktai bus nuomos mokesčio užtikrinimo priemonė, nors ir
likdavo skolininko valdomi. Jeigu nebūdavo sumokėtas nuomos mokestis, miesto vietovėse pretorius
gynė tokį susitarimą neleisdamas išsikeliančiam nuomininkui šių daiktų pasiimti. Kaimo vietovėse ši
gynyba buvo dar stipresnė. I a. pr. Kr. viduryje pretorius Salvijus įvedė specialų interdiktą, pavadintą
interdictum Salvianum, pagal kurį nuomotojas (dominus) tapdavo invecta et illata, kuriuos nemokus
kolonas (coloni) norėdavo išvežti iš žemės sklypo, valdytoju. Kadangi toks interdiktas buvo
nepakankamas, nes jis buvo nukreiptas tik prieš skolininką, o ne prieš trečiuosius asmenis, kurie įgijo
invecta et illata, kreditoriui buvo suteiktas actio in rem, vadinamas Serviana vardu, kurį galima buvo
pareikšti bet kuriam asmeniui (erga omnes). Vėliau šis ieškinys, turintis actio quasi Serviana ar actio
hypothecaria vardą, buvo reiškiamas visais įkeitimo, kai ¡keičiamas daiktas likdavo skolininkui,
atvejais. Manoma, kad būtent nuo tada, kai ieškinys galėjo būti pareikštas erga onmes, įkeitimas kaip
daiktinė teisė pasireiškia dviem formomis -pignus datum ir pignus conventum ''. Pagret pignus gyvavo
ir jo atmaina - antichresis. Šią formą skiriantis nuo pignus ypatumas buvo tas, kad kreditoriui būdavo
perduodamas vaisius duodantis daiktas ir vaisiai buvo įskaitomi kaip procentai už skolą.
Vis dėlto pignus netapo optimaliausia įkeitimo forma, nes kreditorius, praradęs įkeistą daiktą,
ne visada turėjo galimybę daiktą vėl susigrąžinti. Klasikinėje Romos teisėje (Justiniano laikai) greta
pignus atsirado hypotheca, kurios dalykas pirmiausiai ir būdavo žemė, kurią dirbdamas skolininkas
galėjo atiduoti skolą kreditoriui. Kaip pagrindi¬nis šių dviejų formų skirtumas teisinėje literatūroje
paprastai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus,
tačiau, jei daiktas likdavo skolininkui, - hypotheca. Šios nuomonės šalininkams papildomą argumentą
suteikia ir dažniausiai teisinėje literatūroje pateikiama Justiniano „Corpus Juris Civilis" pagrįsta
sutarčių klasifikacija, kurioje pignus sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Žymus prancūzų
romanistas P. Girardas (Girard), nesutikdamas su Marciano (Marcianus) teze Inter pignus et hypothe-
cam tantum nominis sonus differt, netgi kategoriškai teigia, kad tik hypotheca galima nustatyti
neperduodant daikto valdymo.
Romos teisėje įkeitimo objektu buvo pripažįstami ne tik daiktai, bet ir res incorporales -
turtinės teisės. Pavyzdžiui, kreditorius, suteikęs paskolą namo remontui, turėjo įkeitimo teisę į namo
savininko gaunamą nuomos mokestį. Kai kuriais atvejais įkeitimas neturėjo specialumo požymio.
įkeitimo dalykas galėjo būti ir prekybininko parduotuvė su visomis joje esančiomis prekėmis. Tokiu
atveju skoli¬ninkas, pardavęs dalį prekių, privalėjo parduotuvę papildyti naujomis. Be to, buvo
žinoma bendroji hipoteka (hypotheca generalis), kuri apėmė visą skolininko turtą.
Įkeitimo teisė galėjo atsirasti sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu. Sutarties
formai nebuvo keliama kokių nors papildomų reikalavimų. Ji galėjo būti sudaryta tiek žodžiu, tiek
raštu, įstatymu nustatyta jkeitimo teisė galėjo būti tiek visiems skolininko daiktams, tiek ir
konkretiems (hypotheca specialis). Hypotheca generalis buvo nustatoma visiems iždo reikalavimams,
išskyrus baudas, imperatoriui ir jo sutuoktinei tokia pat apimtimi kaip ir iždui, globėjų turtui
užtikrinant prievoles, kylančias iš globos nepilnamečių, psichiškai nesveikų naudai, vyro turtui,
užtikrinant žmonos kraičio (dos) susigrąžinimą, ir kitais atvejais. Hypotheca specialis nustatoma
nuomininko invecta et illata žemės sklypo nuomos atveju, namui, kuriam atstatyti buvo suteikta
paskola, ir kt. Teisminė įkeitimo teisė galėjo būti nustatyta, pavyzdžiui, konkrečiam skolininko turtui,
turint tikslą įvykdyti sprendimą.
Raida Lietuvoje: Riomerio vadovėlis 198 psl. 

2. Hipotekos sąvoka, reikšmė, subjektai, objektai.

Hipoteka yra vienas iš labiausiai paplitusių sutarčių įvykdymo užtikrinimų kreditavimo rinkoje. Tokią
situaciją didele dalimi lėmė supaprastinta hipotekos kreditoriaus teisių realizavimo tvarka ir hipotekos
sistemos patikimumas, kurį užtikrina hipotekos procese dalyvaujantys institucijos, pareigūnai bei
naudojamos teisinės technikos priemonės.

Hipoteka yra daiktinė teisė, viena iš įkeitimo (plačiąja prasme) formų'. Nuo kilnojamųjų daiktų ir
turtinių teisių įkeitimo kaip teisės instituto, reglamentuoto CK 4.197-4.228 straipsniuose, hipoteką
skiria du pagrindiniai požymiai:
1) hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis daiktas ,
2) įkeičiamas hipoteka daiktas visuomet lieka įkaito davėjo valdomas.

Hipotekos samprata pateikiama CK 4.170 str.:

4.170 straipsnis. Hipotekos sąvoka

1. Hipoteka — esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto
įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui.
Hipoteka - tai daiktinė teisė
Hipotekos objektas- tik nekilnojamas turtas (su išlygom tam tikrom)
Hipoteka siejama su pačia užtikrinama prievole
Hipoteka nėra posesorinio įkeitimo forma, t.y. neperduodama kreditoriaus - ji lieka ir ja gali naudotis
pats savininkas
Hipoteka turi būti išviešinama viešame registre. Tai numatyta 4.185 str. 4 ir 5 d.
Hipoteka reikšminga tuo, kad neįvykdžius skolinio įsipareigojimo, kreditorius gali perimti turto
valdymą, pats turtas gali būti parduodamas priverstine tvarka, gali būti nustatomas administravimas
ir kt.
Hipoteka turi esminį skirtumą nuo svetimo daikto sulaikymo.

Kodėl hipoteka reikšminga? Keliamas klausimas kam labiau naudinga hipoteka: ar skolininkui, ar
kreditoriui? Nuomonių yra įvairių: Taminskas sakė, kad anksčiau buvo palankiau skolininkui, o
dabar yra įvairiai, priklauso nuo konkrečios situacijos. 2012 m. buvo hipotekos reforma. Pagrindinis
skirtumas nuo prieš tai buvusio reguliavimo - skiriasi pats įforminimas, nes atsiranda notaras ir
anstolis. Iki 2012 m. buvęs reguliavimas buvo labai formalizuotas ir ten vyravo “lakšinis???”
įkeitimas.
Hipoteka reikšminga ir reikalinga tiek kreditoriaui, tiek skolininkui. Pvz.: kai asmuo įsikija
nekilnojamąjį turtą pvz.: būstą ir jį įkeičia. T.y tai skolinis įsipareigojimas kreditoriui, kuris davė
paskolą. Nu tipo ima paskolą būstui nusiperka namą ir įgyja jį nuosavybės teise, bet jį įkeičia, kad
jeigu neturės iš ko grąžint tai tada atims namą. Taip užtikrinama banko, kaip kreditoriaus interesai. 

 Hipoteka neapriboja įkaito davėjo teisių įkeistą daiktą naudoti, jį valdyti ar juo disponuoti,
įskaitant ir daikto perdavimą kito asmens nuosavybėn bei paskesnius įkeitimus. Šios teisės
gali būti apribotos pažymint apie tai hipotekos sutartyje (lakšte). 
 Hipotekai kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis, t. y. hipoteka išlieka ir pasikeitus
įkeisto daikto savininkui. Hipoteka taip pat išlieka, jeigu įkeistas daiktas padalijamas arba keli
įkeisti daiktai yra sujungiami.
 Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre
įrašomi atitinkami įrašai.

Hipotekos subjektai:
Įkaito davėjas ir hipotekos kreditorius. Dažniausiai tai būna tas pat asmuo, bet gali būti ir
svetimo daikto hipoteka, kai įkaito gavėjas ir hipotekos kreditoriaus gali būti skirtingi asmenys.
CK 4. 181 str. 

Hipotekos subjektais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. 

Hipoteka sukuria papildomą santykį tarp įkaito davėjo ir kreditoriaus (įkaito turėtojo). Paprastai šie
asmenys yra ir pagrindinės prievolės šalys, (įkaito davėjas gali būti ir tretysis asmuo, savo daiktu
užtikrinantis kito asmens prievolės įvykdymą kreditoriui, nors ir nesantis skolininku pagal pagrindinę
prievolę. Įkaito davėju visuomet laikomas daikto savininkas. Tačiau daiktą įkeisti gali ir kiti asmenys,
kurie tokią teisę įgyja įstatymo, sandorio, administracinio akto ar teismo sprendimo pagrindu,
pavyzdžiui, patikėjimo teise turtą valdantys patikėtiniai, turto administratoriai.

Priverstinės hipotekos atvejais įkaito davėjas yra skolininkas, kuris turi būti ir daikto savininkas. Šios
taisyklės turi būti laikomasi ir tuomet, kai rangovo, projektuotojo, medžiagų tiekėjo ar finansavusio
asmens prašymu nustatoma priverstinė hipoteka statiniui. Tokia išvada darytina lingvistiškai aiškinant
CK.

Hipotekos objektai:
CK 4. 171 str. objektu gali būti bet kokie nekilnojami daiktai. Kilnojami daiktai arba turtinės teisės
gali būti objektais jeigu jie įkeičiami kartu su nekilnojamu daiktu. 
Hipotekos objektui būdinga tai, kad jis visada turi būti pakankamai aiškiai apibrėžtas,   nes turi būti
aišku į ką turi būti nukreiptas įsipareigojimas.
Hipotekos objektu gali būti toks turtas, kurį galima realizuoti.
Hipotekos objektas turi būti apdraustas. Tokio reguliavimo nėra nustatyta žemei (nes laikoma, kad
žemės vertė negali sumažėti). Draust reikia, nes jeigu kartais jie būtų prarasti arba neproporcingai
sumažėtų vertė dėl kažkokių draudiminių įvykių, tai tokiu atveju draudimo išmoka užtikrintų
hipotekos kreditoriaus turtinės prievolės įvykdymą. T.y. hipoteka apima ir nekilnojamo daikto
draudimo atlyginimą.
Hipotekos objektu nebūtinai gali būti nebūtinai asmenine teise priklausantis daiktu, gali būti ir
bendrąja nuosavybe priklausantis daiktas, bet tada turi būti visų bendraturčių sutikimas. 

Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų valstybių, tradiciškai hipotekos objektu laikomas tik nekilnojamasis
daiktas. Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos CK (4.170 str. 1 d., 4.171 str. 1 d). 

Įvairiose teisinėse sistemose istoriškai susiklostė, kad hipotekos objektais buvo pripažinti ir laivai bei
orlaiviai, kurie iš prigimties yra kilnojamieji daiktai. Tokį pripažinimą lėmė tai, kad įkeičiant šiuos
objektus jie visuomet išlieka įkaito davėjo valdomi, nes naudojami paskolai grąžinti reikalingų pinigų
uždirbimui. Laivai ir orlaiviai paprastai yra didelės vertės turtas, turi gerą išliekamąją vertę. Jų
registracijos sistema leidžia apsaugoti tokio įkaito turėtojo teises, todėl šių objektų įkeitimas yra
panašus į hipoteką. Daugelyje valstybių, šiuo metu ir Lietuvoje, laivai ir orlaiviai jkeičiami pagal
hipotekos taisykles. Nors hipoteką reglamentuojančiose CK ketvirtosios knygos normose vartojama
tik nekilnojamųjų daiktų savoka, laivai ir orlaiviai, registruoti atitinkamuose registruose, įstatymo
(CK 1.98 str. 3 d.) priskiriami prie nekilnojamųjų daiktų ir taip pat gali būti hipotekos objektas.

Bendri reikalavimai hipotekos objektui nustatyti CK 4.171 straipsnio 1 dalyje. Hipotekos

objektas:
1)turi būti įregistruotas viešame registre,
2)turi būti civilinėje apyvartoje,
3)gali būti parduotas viešose varžytynėse.

 Nekilnojamieji daiktai registruojami Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka.

  Orlaiviai registruojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu
Nr. 1680 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinių orlaivių registro įsteigimo ir civilinių orlaivių
registro nuostatų patvirtinimo" įsteigtame Civilinių orlaivių registre. 
  Laivai registruojami Jūrų laivų registre, įsteigtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004
m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1318 „Dėl Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro" .

Valstybei ir savivaldybėms priklausantys nekilnojamieji daiktai gali būti įkeisti hipoteka tik Valstybės
ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme  numatytais atvejais.
Pavyzdžiui, hipoteka gali būti įkeistas valstybės nekilnojamasis turtas šio turto atnaujinimui
pasiskolintų lėšų grąžinimui užtikrinti (CK 161 str. 10 d.) . 
Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo  3 straipsnis leidžia įmonei įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą
savo prievolių įvykdymui užtikrinti. 

Negali būti įkeistas turtas, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė. Toks turtas
nedalyvauja civilinėje apyvartoje, nes nuosavybės teise gali priklausyti išimtinai tik valstybei.
Išimtinė valstybės nuosavybė yra žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai,
parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Valstybei išimtinės nuosavybės teise
priklausantis turtas nurodomas ir specialiuose įstatymuose. 

Ir išimti iš civilinės apyvartos, ir ribotos apyvartos daiktai įsakmiai turi būti nurodyti įstatymuose (CK
1.97 straipsnis 2 d.). įstatymas nedraudžia įkeisti ribotos apyvartos nekilnojamuosius daiktus ir
nekelia jokių specialių reikalavimų hipotekiniam kreditoriui. 

Trečiasis hipotekos objektui keliamas reikalavimas - jį turi būti galima parduoti iš viešųjų varžytynių.
Šio požymio taikymas hipotekos objektui yra pakankamai komplikuotas. Koks turtas negali būti
parduodamas iš viešųjų varžytynių, paprastai nustatoma pagal išieškojimo procesą reglamentuojančias
Civilinio proceso kodekso normas. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas hipotekos objektą apibūdinančią CK 4.171 straipsnio

1 dalį, yra pasisakęs, kad šioje normoje nurodytas reikalavimas, kad hipotekos objektu turi būti
atskiras daiktas, reiškia ne tik reikalavimą, kad daiktui būtų suteiktas registro individualus
identifikavimo kodas, bet ir kad objekto atskyrimas turi būti toks, kuris sudaro sąlygas šiuo objektu
naudotis kaip savarankišku, t. y. suformuotas pagrindinis daiktas, galintis būti savarankišku teisinių
santykių objektu (CK 4.12 straipsnis).

Kitaip nei buvo numatyta 1964 m. CK, pagal 2000 m. CK hipoteka įkeičiant statinius ant žemės
sklypo kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio sklypo nuomos
(panaudos) teisė. Šie objektai įkeičiami atitinkamai hipoteka ar kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių
įkeitimu. Toks teisinis reguliavimas leidžia išvengti ateityje ginčų tarp naujų statinių ir žemės sklypo,
ant kurio stovi statiniai, savininkų, taip pat turi teigiamos įtakos įkeisto objekto vertei.

Hipoteka įkeičiamas daiktas, išskyrus žemę, privalo būti apdraustas. Toks įstatymo (CK 4.171 str. 4
d.) reikalavimas nustatytas ir kreditorių, ir skolininkų teisių apsaugos tikslu. Žuvus daiktui ar
sumažėjus jo vertei dėl draudžiamojo įvykio, hipoteka apima ir draudimo išmoką. Tai reiškia, kad
įkaito turėtojas turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius į draudimo išmoką.

Kai hipoteka įkeičiama dalis vienam savininkui priklausančio daikto, ji turi būti tiksliai apibrėžta ir
įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas. Jeigu daiktas priklauso bendrosios dalinės
nuosavybės teise keliems savininkams, įkeičiama dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių
sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi.

Hipoteka negali būti įkeistas tik būsimas daiktas. Būsimi daiktai tampa hipotekos objektu tik tuo
atveju, jeigu jie pagrindinio daikto priklausiniai. Pagrindinio daikto hipoteka apima ir jo priklausinius.
Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai. Tačiau sutartinės hipotekos
atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisvės principu, gali laisvai spręsti dėl žemės sklypo ir jame
esančių statinių įkeitimo ir susitarti, kad įkeičiant žemės sklypą jame esantys ar būsimi statiniai
neįkeičiami arba įkeičiami tik esantys statiniai, arba įkeičiami tik atskiri priklausiniai ir pan.   Jeigu
įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę
į žemės servitutą.

4. Hipotekos rūšys.
Hipoteka gali būti priverstinė arba sutartinė:
-Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties pagrindu arba vienašalio sandorio pagrindu.
CK 4. 175 str. ? Nurodyta, kad sutartinė hipoteka - pareikštinė hipoteka. 
Sutartinė hipoteka gali būti net 9 rūšių. Dažniausiai pasitaikanti paprastoji hipoteka
Viena iš hipotekos klasifikacijų pateikiama CK 4.175 straipsnyje. 
Priklausomai nuo to, ar hipoteka nustatyta daikto savininko valia ar be jos, hipoteka gali būti sutartinė
arba priverstinė.

Sutartinė hipoteka gali būti: paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji ir sąlyginė. 

 Paprastoji hipoteka - vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto

įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.179 str.). kai
įkeičiamas vienam konkrečiam skolininkui priklausantis nekilnojamasis daiktas ir tuo
siekiama apsaugoti vieną įsipareigojimą. Joje dalyvauja du subjektai: kreditorius ir
skolininkas/ nekilnojamo daikto savininkas.
 Jungtinė hipoteka - kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas
vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.180 str.).
Įkeičiamas ne vienas daiktas, o keletas tam pačiam asmeniui priklausančių daiktų. Negalima
painioti jungtinės hipotekos su bendrąja hipoteka
 Pareikštinė hipoteka - tai toks nekilnojamo daikto įkeitimas, kuri atsiranda to paties daikto
savininko pareiškimu, vienašalio sandorio pagrindu. Kodėl numatyta tokia hipoteka? Nes ją
galima nustatyti dar nesant konkretaus/ aiškaus kreditoriaus. Daiktine teise ji taps tik
įregistravus (o tam būtinas kreditoriaus)
 Svetimo daikto hipoteka - nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas,
norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.181 str.). 
 Maksimalioji hipoteka - nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios
įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities.
Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui (CK 4.182
str.) Svarbu, kad maksimalios hipotekos skolos dydžio fiksavimo data gali būti nustatyta
susitarimu ir vėliau priimtų įsipareigojimų hipoteka neapsaugo.
 Bendroji hipoteka - keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų
įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą (CK 4.183 str.). 
 Sąlyginė hipoteka - daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą,
jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento
arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga.
Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui (CK 4.184 str.). 

Priverstinė hipoteka gali atsirasti:  įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu. 

 Ji registruojama siekiant užtikrinti įst. numatytuose turtinių reikalaivimų įvykdymą.
 Gali būti priverstinė
Priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik įstatyme numatytais atvejais. CK 4.175 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad priverstinė šiais atvejais:
-valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo
teisinių santykių, užtikrinti;
-reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti;
-pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti;
-kitais CK numatytais atvejais.

Lietuvos teisinis reglamentavimas leidžia išskirti dar vieną hipotekos rūšį. Hipoteka gali būti
įregistruojama vienašaliu įkeičiamo daikto savininko pareiškimu. Šiuo atveju hipotekos lakštą
pasirašo tik daikto savininkas, o kreditorius nenurodomas (CK 4.185 ir 4.186 str.). Ši hipoteka
įsigalioja nuo įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami
įrašai. Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu
hipoteka gyvuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali
pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins.
Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės - kreditoriaus teisės nukreipti
išieškojimą j įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir
užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte išreikšta teisė - abstrakti. Tokią vienašaliu daikto
savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka. Ji objektyviai egzistuoja ir
sukuria net tam tikras teisines pasekmes, pavyzdžiui, kitiems hipotekos kreditoriams, nes ja
užtikrinama tam tikra suma ir vieta hipotekos kreditorių eilėje.

5. Įmonės hipoteka.
4.177 straipsnis. Įmonės hipoteka

1. Įmonės hipoteka – įmonės kaip nekilnojamojo turto įkeitimas. Hipotekos sandoryje privalo būti nurodyta,
kad tai yra įmonės hipotekos sandoris.

2. Įmonės hipotekos sandorio priedu privalo būti įmonės turto inventorizavimo aktas.

3. Įmonės hipotekos sandoryje šalys privalo nurodyti bendrą hipotekos objekto vertę. Jeigu įmonės hipotekos
sandoryje nenustatyta kitaip, skolininkas (įkaito davėjas) įsipareigoja, kad įmonės vertė netaps mažesnė už
hipotekos sandoryje numatytą hipotekos objekto vertę.

4. Įmonės hipoteka registruojama Hipotekos registre. Juridinių asmenų registre ir Nekilnojamojo turto
registre registruojamas juridinis faktas, kad juridinio asmens turtas įkeistas pagal įmonės hipotekos taisykles.

5. Įkaito davėjas, vykdydamas įprastą komercinę veiklą, turi teisę disponuoti turtu, įkeistu pagal įmonės
hipotekos taisykles. Perleidus pagal įmonės hipoteką įkeisto turto nuosavybės teisę sąžiningam trečiajam
asmeniui, įmonės hipoteka šiam perleistam turtui pasibaigia, o naujai įgytas turtas tampa įmonės hipotekos
objektu nuo jo įgijimo nuosavybėn momento. Įmonės hipotekos sandoryje gali būti nustatyta, kad ši taisyklė
netaikoma konkrečiai nurodytam turtui, kuris yra įmonės hipotekos objektas.

Tai nauja, po 2012 m. reformos atsiradusi rūšis. Tai įmonės, kaip nekilnojamo turto įkeitimas.
Šiame įmonės hipotekos sandoryje būtinai turi būti nurodyta, kad tai įmonės hipoteka.
Reikalaujama inventorizuoti įmonės turtą, turi būti inventorizavimo aktas. CK 4. 177 str.
Jeigu šalys, įkeisdamos įmonę pagal įmonės hipoteką nenustato kitaip, tai skolininkas/įkaito
davėjas įsipareigoja, kad visą hipotekos laikotarpį įmonė vertė netaps mažesnė, negu
hipotekos sandoryje numatyto hipotekos objekto vertę. Įmonės hipoteka taip registruojama
registre. Įmonės hipotekos atvejui būdinga tai, kad vykdydamas veiklą įkaito davėjas turi
teisę netgi disponuoti šiuo įkeistu turtu, jį perleisti.Naujai įgytas turtas laikomas hipotekos
objektu.

7. Hipotekos sukūrimas ir išviešinimas.

tai, kokia tvarka sukuriama hipoteka, priklauso nuo to, kokiu pagrindu i atsiranda. 
Priverstinė hipoteka gali atsirasti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tam tikro subjekto
sprendimu. Ji įsigalioja tik nuo jos įregistravimo.
Sutartinė hipoteka sukuriama tiesiogiai galiojančiu hipotekos sandoriu. Hipotekos
sandoris visada turi būti notarinės formos: jis gali būti atskiras sandoris arba būti
įtrauktas į sutartį.
Hipotekos sutartis - įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą.
Prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminamas surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka
sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras. 
Lietuvoje lakštas tėra tik standartizuota sutarties (pareiškimo) forma. Tokios standartizuotos formos
naudojimas sumažina hipotekos registro darbuotojų klaidos tikimybę, nes galioja registro duomenų
teisingumo prezumpcija, t. y. hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais,
kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai hipotekos lakšto tekstas nesutampa su
hipotekos registro įrašu, sprendžiamąją galią turi hipotekos registro įrašas. Dėl hipotekos registro
tvarkymo įstaigos kaltės patirtą žalą sąžiningam lakšto turėtojui atlygina valstybė įstatymų nustatyta
tvarka.
Hipotekos lakšte turi būti nurodoma: 
 sudarymo vieta ir data, 
 skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne
tas pats asmuo), 
 jų gyvenamoji vieta (buveinė), 
 įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, 
 įkeitimu užtikrinta prievolė, jos konkretus arba maksimalus dydis (kai hipoteką sutartinė) 
 ir įvykdymo terminas. 
Prievolės dydis hipotekos lakšte nurodomas įskaitant palūkanas. 
Jeigu hipoteką priverstinė, hipotekos lakšte nurodomas jos nustatymo pagrindas.
*Hipotekos lakšte gali būti nurodyti ir kiti duomenys

Hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai
skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo). Jeigu daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko
pareiškimu, hipotekos lakštą pasirašo tik įkeičiamo daikto savininkas. Jeigu hipoteka priverstinė,
hipotekos lakštą pasirašo kreditorius.

Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu, pateikus hipotekos lakštą
įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai. Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos
registre momento (CK 4.187 str.). Taigi registracija viešame registre turi esminės reikšmės hipotekos
galiojimui, nepriklausomai nuo hipotekos rūšies ar jos nustatymo pagrindo. 

Lakštas yra juridinis faktas, registruojamas viešame registre (CK 4.255 straipsnio 9 punktas). 

Hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka, kaip
ir hipoteka.

9. Hipotekos išlikimas padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą ar sujungus įkeistus

nekilnojamuosius daiktus.
4.172 straipsnis. Hipotekos išlikimas padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą

1. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po
padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Susitarimas dėl hipotekos reikalavimo padalijimo
negalioja.

2. Po nekilnojamojo daikto padalijimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų, priklausančių nuosavybės teise

skirtingiems savininkams, pardavimo varžytynėse eilė nustatoma daikto padalijimo momentu daikto savininkų
rašytiniu susitarimu. Jeigu nekilnojamojo daikto savininkų rašytinio susitarimo nėra, po padalijimo suformuotų
nekilnojamųjų daiktų pardavimo varžytynėse eilę nustato antstolis, atsižvelgdamas į kreditoriaus siūlymus ir
skolininkų interesus.

4.173 straipsnis. Hipotekos išlikimas sujungus įkeistus nekilnojamuosius daiktus

1. Įkeisti nekilnojamieji daiktai gali būti sujungti tik gavus kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimo eilė po
sujungimo pasikeis, rašytinį sutikimą.

2. Sujungus kelis įkeistus nekilnojamuosius daiktus, kiekvieno iš jų hipoteka apima po sujungimo suformuotą
nekilnojamąjį daiktą. Hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal hipotekos įregistravimo
Hipotekos registre laiką.

Yra reguliavimas, pagal kurį nustatyta, kad tiek tais atvejais kai yra įkeistas
nekilnojamasis daiktas padalijimas, tiek tada, kais ujungiami keli įkeisti nekilnojami
daiktai, hipoteka išlieka. Pvz.: CK. 4. 172 str? ir CK 4.173 str. Dažnas praktikoj atvejis
taikomas, taaaaaai kai ii kažkoks ten nekilnojamo turto vystytojas stato
daugiabūtįnamą, suformuoti atskirus objektus - butus. Tokie nekilnojamo turto
vystytojų apyvartinių lėšų savo neturi arba turi jų nepakankamai todėl ajs skolinasi iš
banko. Tokiu atveju toks statytojas įkeičia ne tik žemės sklypą, bet ir tą statomą
objektą.Šitą namą stato stato, tol kol suformuojami atskiri butai, ir registre
registruojami atskiri butai. Ir štai ką mes turim. Po namo įkeitimo turi CK 4.172 str. -
iš statomo daikto turim daug butų ir jie visi yra įkeisti.
10. Hipotekos perleidimas ir įkeitimas.
4.189 straipsnis. Hipotekos reikalavimo ir hipotekos teisės perleidimas
1. Kreditorius hipoteka užtikrintą reikalavimą ar jo dalį gali perleisti kitam asmeniui, jeigu hipotekos sandoryje
ar įstatymuose nenustatyta kitaip. Perleidžiant hipoteka užtikrintą reikalavimą, perleidžiama ir hipotekos teisė.
Hipoteka užtikrintas reikalavimas perleidžiamas laikantis reikalavimo teisės perleidimą reglamentuojančių šio
kodekso šeštosios knygos nuostatų.
2. Kai šalių susitarimu hipotekos sandoris yra vertybinis popierius, kreditorius gali perleisti hipotekos teisę
atskirai nuo hipoteka užtikrinto reikalavimo. Šiuo atveju hipoteka užtikrintu reikalavimu laikoma naujojo
hipotekos kreditoriaus turima reikalavimo teisė į skolininką, kuri negali būti didesnė už hipotekos sandoryje
nurodytą pagrindinės prievolės sumą.
3. Kai hipotekos sandoris yra vertybinis popierius, hipoteka užtikrintas reikalavimas perleidžiamas perduodant
hipotekos sandorį indosamentu (hipotekos kreditoriaus įrašu, kuriuo hipotekos sandoris perduodamas kitam
asmeniui). Indosamentas turi būti įrašytas hipotekos sandoryje nurodant asmenį, kuriam perleidžiamas
hipotekos reikalavimas, taip pat pasirašytas indosanto (hipotekos kreditoriaus) ir įregistruotas Hipotekos
registre.
4. Hipoteka užtikrinto reikalavimo ar jo dalies perleidimas, hipotekos teisės perleidimas, hipotekos sandorio
indosamentas gali būti panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis įregistravus Hipotekos registre
Hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1842, 2011-12-22, Žin., 2012, Nr. 6-178 (2012-01-10)
 
4.190 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto
daikto vertės kitam hipotekos kreditoriui
Kai daiktas įkeistas kelis kartus, bet kuris hipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti
reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam hipotekos kreditoriui. Šiuo atveju daromi abiejų hipotekos sandorių
pakeitimai. Kai hipotekos kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė už
perėmėjo reikalavimo sumą, būtinas tolesnės negu perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių
notarine tvarka patvirtintas sutikimas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1842, 2011-12-22, Žin., 2012, Nr. 6-178 (2012-01-10)
 
4.191 straipsnis. Hipotekos reikalavimo įkeitimas
Jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą pagal
įkeitimo teisę reglamentuojančias šio kodekso nuostatas.
Straipsnio pakeitimai:
Nr. XI-1842, 2011-12-22, Žin., 2012, Nr. 6-178 (2012-01-10)

Hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą gaunamai ar gautai paskolai apsaugoti tik
tada, kai skolos grąžinimo terminas nėra ilgesnis už hipotekos lakšte nurodytą skolos grąžinimo
terminą.
Hipotekos reikalavimas apima tik iš įkeitimo sutarties atsirandančią įkaito davėjo teisę, kuri dėl
hipotekos akcesoriškumo be pagrindinio reikalavimo neturi vertės. Todėl perleidžiant ar įkeičiant
hipotekos reikalavimą būtina kartu perleisti ar įkeisti ir pagrindinį reikalavimą. Priešingu atveju
hipoteka naujajam įkaito turėtojui neatliks užtikrinamosios funkcijos. Jeigu kitaip nėra nustatyta
pradinėje hipotekos sutartyje (hipotekos lakšte), perleidžiant hipotekos reikalavimą skolininko
sutikimas nereikalingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad daiktinės teisės prasme
įkeitimas yra daiktinė teisė, kuri eina paskui apsunkintą daiktą. Ši teisė priklauso kreditoriui,
turinčiam reikalavimo teisę, o ne skolininkui. Todėl skolininkas negali turėti įtakos sprendžiant, kam
gali būti perleista įkeitimo teisė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad skolininko sutikimas perleidžiant
pagrindinį reikalavimą yra būtinas, jeigu kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės reikšmės (CK
6.101 str. 5 d.).

11. Hipotekos priverstinis įgyvendinimas ir jo formos.

CK 4 skirsnis
Po 2012 m. reformos yra pats tas hipotekos įgyvendinimas yra vykdomas kreipiantis į notarą dėl
vykdomojo įrašo atlikimo. Kas būdinga šiuo atveju? Pagal nustatytą CK reguliavimą šitas
įgyvendinimas hipotekos kreditoriaus teisės yra atliekamas ne teisenos ar teismine tvarka, o
kreipiantis į notarą. Notaras pagal įst. atlieka tik formalią ieškinio pagrįstumo patikrą CK 4. 192 str. 4
d. 
CK 4.192-196 straipsniai.
Hipotekos kreditorius gali kreiptis į teismą prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš
varžytinių ir iš gautų pinigų būtų atlygintas jo reikalavimas arba reikalauti, kad jam būtų daiktas
perleistas administruoti ir gautą naudą pasisavinti reikalavimo užtikrinimui, jei skolininkas neįvykdo
savo įsipareigojimo per sutartą terminą.

 Jeigu iš administravimo gaunamos naudos negalima patenkinti kreditoriaus reikalavimo, kreditorius

gali prašyti teismo leisti parduoti hipotekos objektą iš varžytinių ir patenkinti skolą iš gautų pinigų.

Nuo kreditoriaus kreipimosi į teismą, įspėjus skolininką, pastarasis netenka teisės perleisti objektą
ar mažinti jo vertę. Iš gautų už hipotekos turto pardavimą pinigų patenkinamas kreditoriaus
reikalavimas, likę pinigai atitenka daikto savininkui. Jei nepakanka iš hipotekos pardavimo gautų
pinigų patenkinti skolinio reikalavimo, likusi reikalavimo dalis tenkinama bendra tvarka.

Jeigu hipotekos lakšte nenurodyta kitaip, tai daiktą galima įkeisti ir kitiems kreditoriams (dar kartą).
Hipotekos kreditoriai tenkins savo reikalavimus eilės tvarka, pagal prašymo padavimo įregistruoti
hipoteką laiką. Du kreditoriai savo susitarimu gali keistis vietomis eilėje, tačiau tarpiniai kreditoriai
esantys eilėje turi irgi sutikti, jeigu didesnio reikalavimo kreditorius peršoka į pirmesnę eilę.
 

Nepasibaigus terminui, tam tikrai atvejais, kreditorius gali reikalauti patenkinti reikalavimą:
skolininkui mirus, kitiems kreditoriams reikalaujant parduoti įkeistą turtą iš varžytinių, prasidėjo
skolininko bankroto ar likvidavimo procedūra, įkeisto daikto draudimo sutartis nutraukta prieš
terminą arba jo vertė sumažėjo ir to sumažėjimo nepadengia draudimo išmoka (po sumažėjimo
daikto vertės neužtenka skolai padengti).

12. Hipotekos pabaiga.

4.197 straipsnis. Hipotekos pabaigos pagrindai
1. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų galiojančių
hipotekų.
2. Hipoteka pasibaigia, kai:
1) yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos
sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais;
2) teismo sprendimu ar kitu pagrindu panaikinama hipoteka;
3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo
termino pabaigos;
4) hipotekos objektas žuvo;
5) yra kiti šiame kodekse nustatyti atvejai.
3. Hipoteka gali atsinaujinti šio kodekso nustatytais atvejais. Atsinaujinusią hipoteką hipotekos kreditoriaus
prašymu įformina notaras.
4. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės
dalyką, skolininkas gali sumokėti atitinkamą sumą į kredito įstaigos arba notaro depozitinę sąskaitą. Sumokėjus
visą skolos sumą į depozitinę sąskaitą, hipoteka baigiasi.
5. Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti hipotekos.
6. Sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas
negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kai hipotekos sandoris įstatymų nustatyta
tvarka pripažintas negaliojančiu ir nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus, Hipotekos registre
įregistruota hipoteka baigiama ir išregistruojama iš Hipotekos registro pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą
dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.
7. Pasibaigusi hipoteka išregistruojama iš Hipotekos registro. Hipotekos kreditoriaus, skolininko arba turto
savininko prašymas dėl hipotekos pabaigos pateikiamas notarui, o šis duomenis apie hipotekos pabaigą
perduoda Hipotekos registrui. Sąlyginė hipoteka, sudaryta siekiant įsigyti nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą
Civilinio proceso kodekso VI dalyje nustatyta tvarka, išregistruojama iš Hipotekos registro pagal antstolio
pranešimą, kad sąlyginę hipoteką sudaręs asmuo netapo šio turto savininku.

Hipoteka pasibaigia ją išregistravus iš hipotekos registro. Jos pasibaigimo momentas yra

išregistravimo iš hipotekos registro momentas. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos
kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali
reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu:
1)  yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas;
2)   daiktui panaikinama hipoteka;
3)  hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo
skolos mokėjimo termino pabaigos.
Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius
hipotekos atsisako. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti
hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti atitinkamą sumą į hipotekos įstaigos
depozito sąskaitą. Įmokėjus visą skolos sumą į depozito sąskaitą, hipoteka baigiasi.
13. Hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo bendrybės ir skirtumai.
Skirtumai:
1. Pagrindinis skirtumas - įkeitimo objektas. Įkeitimo objektais gali būti laikomi visi kiti
civilinių teisių objektai, kurie nepriskiriami nekilnojamiesiems daiktams. 
2. Įkeitimas neriboja šalių teisių pasirenkant asmenį, kuriam bus perduotas saugoti
įkeitimo objektas. Priklausomai nuo aplinkybių ir kreditoriaus ir įkaito davėjo interesų, jis
gali būti perduotas kreditoriui, paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui
saugoti.

Panašumai:
1. Kaip ir hipoteka, įkeitimas gali būti sutartinis ir priverstinis. Priverstiniam įkeitimui
mutatis mutandis taikomos priverstinę hipoteką reglamentuojančios CK normos.
2. Kaip ir hipotekos atveju įkeitimo teisiniuose santykiuose dalyvauja įkaito davėjas
(skolininkas) ir įkaito turėtojas (kreditorius).
Įkeitimas - CK 12 skyriuj - tai daiktinė teisė į svetimą kilnojamą daiktą ar turtą ir
turtines teises, kuriuo užtikrinamas esamo ar būsimo turtino įsipareigojimo įvykdymas.
Jeigu kalbant apie bendrybs ir skirtumus, tai jūs jau daug ką girdėjot. AIŠKU
Įkeitimas gali būti ir posesorinis, ir ne posesorinis. Tuo tarpu hipoteka yra tik
neposesorinis įkeitimo būdas. Pagrindinis skirtumas yra pats objektas - hipotekos
atveju gali būti įkeisti tik nekilnojami daiktai.

Negalima įkeisti servituto

14. Kilnojamojo turto įkeitimo sąvoka, reikšmė, subjektai, objektai.

Siaurąja prasme įkeitimo sąvoka pateikiama CK 4.198 str. 1 d. ,,Įkeitimas - tai esamo ar būsimo
skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai
įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui”.

Įkeitimo subjektai - kaip ir hipotekos atveju įkeitimo teisiniuose santykiuose dalyvauja įkaito
davėjas (skolininkas) ir įkaito turėtojas (kreditorius). Įkaito davėjas gali būti ir tretysis asmuo
(pagrindinės prievolės atžvilgiu). Įkaito davėjas ir įkaito turėtojas gali būti fizinis ar juridinis asmuo.
Valstybės ir savivaldybių turtas įkeičiamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą.

Įkeitimo objektai:
 kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės, 
 iš esmės įkeitimo objektas gali būti visas nuo įkaito davėjo asmens atskiriamas
turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą
 įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektas taip pat gali būti daiktai, kurie taps
įkaito davėjo nuosavybe ateityje (išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik
įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise).
 įkeičiamas gali būti ir vienam asmeniui priklausantis turtas, ir turtas, esantis
bendrosios nuosavybės teisės objektu. Tačiau įkeisti daiktą, kuris yra bendroji
nuosavybė, galima tik rašytiniu visų bendraturčių sutikimu.

15. Turtinių kompleksų įkeitimo ypatumai.

4.202 straipsnis. Turtinių kompleksų įkeitimas
1. Įkeitimo sandoriu gali būti įkeičiamas turtinis kompleksas, sudarytas iš kilnojamojo turto, kurio sudėtis ir
forma nuolat kinta, įskaitant prekių atsargas, įrenginius, reikalavimo teises ir pan. Šiuo atveju įkeitimo objektas
apibūdinamas nurodant įkeičiamo turto grupę, o atskiri turtinį kompleksą sudarantys objektai nėra
individualizuojami.
2. Vykdydamas įprastą komercinę veiklą, įkaito davėjas turi teisę disponuoti įkeistą turtinį kompleksą
sudarančiais objektais tik jeigu nemažėja bendra šio įkeisto turto vertė. Įkaito davėjui teisėtai disponuojant
įkeistu turtu, įkeitimas perleistiems objektams pasibaigia, o įkaito davėjo naujai įgytas turtas tampa įkeitimo
objektu nuo jo įgijimo nuosavybėn momento.
3. Išieškojimui iš turtinio komplekso mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios išieškojimą iš
įmonės hipoteka įkeisto turto.

4.203 straipsnis. Įkeisto daikto pakeitimas

1. Įkaito davėjas įkaito turėtojo (turėtojų) sutikimu gali pakeisti individualiais požymiais apibūdintą daiktą,
kuris yra įkeitimo objektas, kitu dar nė karto neįkeistu daiktu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju pirmesnio daikto įkeitimas panaikinamas po to, kai įforminamas
naujo daikto įkeitimas.

4.204 straipsnis. Turtinės teisės, kaip įkeitimo objektas

1. Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos
turtinės teisės, išskyrus teises, neatskiriamai susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmeniu, taip pat teises,
kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis.

2. Be to, įkeitimo objektu gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje.

Turtinės teisės skirstomos į tris grupes: daiktines, prievolines ir teises, atsirandančias iš

intelektinės veiklos rezultatų.

Teisių įkeitimui turėtų būti taikoma bendra taisyklė – gali būti įkeista tas, kas gali būti
perleista.

 Vertybinių popierių įkeitimas. Vertybiniai popieriai kaip savarankiški civilinės apyvartos

objektai gali būti įkeitimo objektai. Įkeičiami gali būti tiek materialūs, tiek ir nematerialūs
vertybiniai popieriai. Įkeičiamos gali būti akcinių bendrovių akcijos, obligacijos, Vyriausybės
vertybiniai popieriai ir kt. Vertybiniai popieriai gali būti įkeičiami tiek juos perduodant
įkaito turėtojui, tiek ir pasiliekant įkaito davėjui. 

17. Kilnojamojo turto įkeitimo sukūrimas, įforminimas ir išviešinimas.

4.199 straipsnis. Įkeitimo atsiradimo pagrindai

1. Įkeitimas gali būti sutartinis arba priverstinis.

2. Sutartinis įkeitimas atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinis įkeitimas,
kuris atsiranda įkaito davėjo vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinamas pareikštiniu.

3. Priverstiniam įkeitimui, kuris atsiranda įstatymų, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno)
sprendimo pagrindais, mutatis mutandis taikomos šios knygos nuostatos, reglamentuojančios priverstinę
hipoteką.

4. Sutartiniam įkeitimui mutatis mutandis taikomos šios knygos nuostatos, reglamentuojančios sutartinės
hipotekos rūšis, išskyrus įmonės hipoteką.

4.200 straipsnis. Įkeitimu užtikrinami reikalavimai

1. Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas.

2. Įkeitimu užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas ir iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų

išieškojimas. Įkeitimo sandorio šalys įkeitimo sandoryje gali susitarti, kad netesybos ir kreditoriaus nuostoliai,
patirti dėl įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymo termino praleidimo, užtikrinami maksimaliuoju įkeitimu.

4.209 straipsnis. Įkeitimo sandorio forma

1. Kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, sudaromas rašytinis įkeitimo sandoris. Rašytinės formos
nesilaikymas įkeitimo sandorį daro negaliojantį.

2. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas įkaito davėjui, įkeitimo sandorį ir
įkeitimo objekto savininko vienašalį pareiškimą įkeisti daiktus ar turtines teises tvirtina notaras ir jie
registruojami Hipotekos registre.
3. Įkeitimo sandoris gali būti sudaromas kaip atskiras sandoris arba susitarimas dėl įkeitimo gali būti įtrauktas
į sandorį, iš kurio atsiranda pagrindinė prievolė.

4. Įkeitimo sandorio šalys yra įkaito davėjas, skolininkas, kreditorius ir asmuo, kuriam perduotas įkeitimo
objektas. Kai įkeitimo objektas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, įkeitimo sandorio šalis yra tik
įkaito davėjas.

4.210 straipsnis. Įkeitimo sandorio turinys

1. Įkeitimo sandoryje turi būti nurodyta: sandorio sudarymo vieta ir data, įkaito davėjas, skolininkas,
kreditorius, asmuo, kuriam perduotas įkeitimo objektas, jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeitimo objekto
aprašymas, įkeitimu užtikrinta prievolė (prievolės) ir jos (jų) konkretus ar maksimalus dydis, įvykdymo
terminas. Sąlyginio įkeitimo ir maksimaliojo įkeitimo sandoriuose privalo būti nurodyta įkeitimo rūšis.
Sąlyginio įkeitimo sandoryje nurodoma sąlyga, su kuria siejamas įkeitimo galiojimas. Jeigu įkeitimo objektas
įkeičiamas pakartotinai, skolininkas privalo tai nurodyti įkeitimo sandoryje.

2. Įkeitimo sandoriams netaikomi specialūs sandorių turinio reikalavimai, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

3. Tais atvejais, kai keliems kreditoriams atstovauja vienas atstovas, kreditorių susitarimu arba įkeičiamo
daikto savininko vienašaliu pareiškimu įkeitimo sandoryje gali būti nustatyta, kad Hipotekos registre kaip
kreditorius nurodomas tik kreditorių atstovas. Šiuo atveju Hipotekos registre turi būti nurodytas atstovavimo
pagrindas.

4. Įkeitimo sandoryje, kurį vienašališkai surašo įkeičiamo daikto savininkas, kreditorius gali būti nenurodytas.
Prieš sąžiningus trečiuosius asmenis pareikštinį įkeitimą galima naudoti nuo kreditoriaus nurodymo Hipotekos
registre momento.

4.213 straipsnis. Įkeitimo įsigaliojimas

1. Įkeitimas tarp šalių įsigalioja nuo įkeitimo sandorio sudarymo momento, jeigu įkeitimo sandoryje
nenustatyta kitaip.

2. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas įkaito davėjui, prieš sąžiningus
trečiuosius asmenis įkeitimas gali būti panaudotas tik tuo atveju, kai įkeitimo teisė įregistruota Hipotekos
registro nuostatų nustatyta tvarka Hipotekos registre.

18. Paskesnis kilnojamojo turto įkeitimas.

4.211 straipsnis. Paskesnis įkeitimas
1. Jeigu pirmesniu įkeitimo sandoriu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir įkeitimo sandoryje nenustatyta
kitaip, leidžiamas paskesnis įkeitimas. Šiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti.
2. Įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus pirmesnius ir paskesnius įkeitimus, taip pat
įkeitimu užtikrintas prievoles ir jų dydį. Įkaito davėjas privalo atlyginti nuostolius, kuriuos patiria bet kuris iš
kreditorių dėl šios pareigos neįvykdymo.

Įkaito davėjas įkaito turėtojo (turėtojų) sutikimu gali pakeisti individualiais požymiais apibūdintą
daiktą, kuris yra įkeitimo objektas, kitu dar nė karto neįkeistu daiktu. Pirmesnio daikto įkeitimas
panaikinamas po to, kai įforminamas naujo daikto įkeitimas (CK 4.203 str.). Jeigu įkeitimo objektas
buvo apdraustas, įvykus draudžiamajam įvykiui, kreditorius, kurio reikalavimai užtikrinti įkeitimu,
turi pirmumo teisę (laikantis įkeitimo eilės, jei buvo keli įkeitimai) patenkinti savo reikalavimus iš
draudimo atlyginimo sumos.

19. 1 Kilnojamojo turto įkeitimo priverstinio įgyvendinimo pagrindai ir būdai. 

Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas. Jeigu ko kita
nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimu užtikrinamas toks reikalavimas, koks yra jo
patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus dėl prievolės
įvykdymo termino praleidimo, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos
pirmiausia.

19.2 Išieškojimo nukreipimas į įkeistą objektą.

Ypatumai:
1. Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės
įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdyta. Tačiau ieškojimas negali būti pradėtas anksčiau kaip
praėjus dvidešimčiai dienų po prievolės įvykdymo termino pabaigos. Šis terminas gali būti šalių
susitarimu nustatytas kitoks, tačiau ne trumpesnis kaip dešimt dienų.
2. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad įkeitimu užtikrinta prievolė būtų įvykdyta prieš
terminą, jeigu į įkeistąjį daiktą išieškojimą nukreipia kitas asmuo, miršta įkaito davėjas arba
pradedama įkaito davėjo (juridinio asmens) likvidavimo procedūra, įkeistas daiktas žuvo arba daugiau
kaip trisdešimčia procentų sumažėjo jo vertė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo įkaito davėjo, įkaito
davėjas trukdo kreditoriui tikrinti įkeisto daikto būklę, pažeidžiamos sutarties sąlygos dėl pas kesnio
įkeitimo arba jeigu įkaito davėjas pažeidė kitas sutarties sąlygas ar atliko veiksmus, dėl kurių gali
sumažėti įkeisto daikto vertė ar išieškojimas gali tapti neįmanomas.
3. Kai skolininkas neįvykdo įkeitimo užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas
patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis.
4. Kreditorius privalo raštu įspėti skolininką ir įkaito davėją (kai įkaito davėjas yra ne
skolininkas), kad neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės per nustatytą terminą, bus pradėtas
išieškojimas. Jeigu įkeitimas įregistruotas hipotekos registre, rašytinis įspėjimas skolininkui
įteikiamas per hipotekos įstaigą.
5. Įkaito davėjas, gavęs įspėjimą dėl daikto išieškojimo, neturi teisės jo parduoti,
išnuomoti ar kitaip suvaržyti teisės į jį. Įkeistas daiktas turi būti perduotas kreditoriui. 
6. Jeigu įkaito davėjas neperduoda kreditoriui įkeisto daikto, kreditorius gali kreiptis į
hipotekos teisėją su prašymu areštuoti įkeistą daiktą ir perduoti jam.
7. Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai
įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba bendru sutarimu įkeistas daiktas
perduodamas kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus - parduodamas aukcione. Jeigu
daiktas įkeistas kelis kartus, jis gali būti perduotas vieno iš kreditorių nuosavybėn tik visiems
kreditoriams susitarus. Kreditorius įkeistus vertybinius popierius realizuoja įstatymų
nustatyta tvarka. Pardavus įkeistą daiktą, gautos lėšos pervedamos į hipotekos įstaigos
depozitą ir paskirstomos Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
8. Jeigu sumos, gautos pardavus įkeistą daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui
visiškai patenkinti, tai, jeigu įstatyme ar sutartyje nenurodyta kitaip, įkaito turėtojas turi
teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Šiuo atveju įkaito turėtojas neturi
pirmenybės prieš kitus kreditorius.

20. Kilnojamojo turto įkeitimo pabaiga.

Skirtingai nuo hipotekos, kurios pabaiga siejama su išregistravimu iš hipotekos registro, įkeitimas
baigiasi įvykus bent vienam iš šių juridinių faktų:
1. pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
2. žuvus įkeistam daiktui;
3. įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito
turėtojui;
4.  pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;
5. kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties
termino praleidimo;
6.  šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo.

Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas, reikalavimu, visi
turto įkeitimai panaikinami.

21. Kilnojamojo turto įkeitimo lombarde sąvoka ir ypatumai.

4.227 straipsnis. Įkeitimo lombarde sąvoka
1. Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, kad būtų užtikrintas trumpalaikių kreditų,
kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimas.
2. Perdavus lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.
 
4.228 straipsnis. Lombardo teisės, pareigos ir atsakomybė
1. Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą
atvejį.
2. Lombardas atsako už įkeistų daiktų praradimą (žuvimą) ir sužalojimą, jeigu neįrodo, kad daiktai prarasti
(žuvo) arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos.
3. Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma, lombardas turi
teisę pasibaigus vieno mėnesio terminui parduoti įkeistą daiktą šio kodekso 4.219 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 4.222
ir 4.225 straipsniuose nustatyta tvarka.
4. Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju,
jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus.

Turto įkeitimo lombarde ypatumai:

 Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, kad būtų užtikrintas
trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimas. Perdavus
lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.
 Lombardas atsako už įkeistų daiktų praradimą (žuvimą) ir sužalojimą, jeigu neįrodo, kad
daiktai prarasti (žuvo) arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos.
 Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti.
 Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma,
lombardas turi teisę pasibaigus vieno mėnesio terminui parduoti įkeistą daiktą CK 4.219
straipsnio 2 ir 5 dalyse, 4.222 ir 4.225 straipsniuose nustatyta tvarka.
 Pardavus įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net
ir tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo,
kaip kreditoriaus, reikalavimus.

Užduotys
1 užduotis.
pažiūrėti pakeitimus. Išsiaiškinti, ar jie antraeiliai, ar ne? Priklausinys ar ne? 7 byla???
 Pagal CK 4.171 str. 3 dalį, jei hipotekos sandoryje nėra numatyta kitaip, tai hipotekos objektu
laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ir būsimi antraeiliai daiktai, išskyrus daikto pajamas.
(Antraeiliai daiktai laikomi įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti hipotekos sandoryje.)
Aptartas įstatymo normas aiškinant bendrųjų civilinių santykių reglamentavimo principu kontekste
darytina išvada, kad sutartines hipotekos atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisves principu, gali
laisvai spręsti dėl žemes sklypo ir jo priklausiniais esančiu statiniu įkeitimo ir susitarti, kad įkeičiant
žemes sklypą jame esantys bei būsimi statiniai neįkeičiami, arba įkeičiami tik esantys statiniai, arba
įkeičiami tik būsimi statiniai, arba įkeičiami tik atskiri priklausiniai ir pan (3K-3-294/2009).
Tad viskas priklauso nuo to, ar nekilnojamo turto registre tie daiktai išvis yra įregistruoti, o jei
įregistruoti, tai kaip savarankiški ar kaip priklausiniai, ta prasme įkeisti gali būti laikomi tik tuo
atveju, jei nekilnojamo turto registre jie įregistruoti kaip priklausiniai, nes čia keliamas viešumo
reikalavimas, t.y. turi būti arba hipotekos, arba nekilnojamo turto registre.
Ir taip pat reikia išsiaiškinti, ar hipotekos sutartyje nebuvo padaryta išlyga, kad statiniai ir
priklausiniai nebus įkeičiami.

3K-3-444/2012 byloje LAT pažymėjo, kad atsižvelgiant į CK 4.171 str. 3 d., kuri numato, jog
įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje
nenustatyta kitaip, bei į CK 4.40 str. 1 d. įtvirtintą žemės ir ant jos esančio nekilnojamojo turto
santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant kurios stovi, priklausinys), tam, kad statiniai,
esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi įkeisti hipotekos lakšte, šalys dėl to turi aiškiai
susitarti. Dėl to nepakanka nekilnojamojo turto objektų tik įregistruoti kaip žemės priklausinių
Nekilnojamojo turto registre, šalims aiškiai dėl to nesusitarus hipotekos lakšte.

Jei būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje nėra aiškiai identifikuoti (tiek, kiek tai galima
padaryti nesant konkrečių objektų, pvz., nenurodant individualaus numerio), jų kvalifikavimą
hipotekos objektu lemia skolininko valia jų registravimo metu Nekilnojamojo turto registre šiuos
įvardyti kaip žemės priklausinius. Tokiu būdu skolininko (savininko) valia atitinkami objektai įgyja
žemės sklypo priklausinių teisinę padėtį, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys
laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Bet kokiu atveju šalys sudarydamos
hipotekos sutartį ar vėlesniais jos pakeitimais turi susitarti dėl nekilnojamojo turto objektų kaip žemės
priklausinių.

Apibendrinant, šioje situacijoje viskas priklauso nuo to, ar nekilnojamojo turto registre tie daiktai
išvis yra įregistruoti, o jei įregistruoti, tai kaip (ar kaip savarankiški ar kaip priklausiniai), nes įkeisti
gali būti laikomi tik tuo atveju, jei nekilnojamo turto registre jie įregistruoti kaip priklausiniai,
kadangi čia keliamas viešumo reikalavimas.

Taminskas: kurių metų nutaris? Keitėsi reguliavimas po 2012 liepos 1 d. Hipotekos turtu gali būti ir
nekilnojamojo daikto kažkokia dalis.

Remtis reikia 4.141 str. 3 d. Ta nutartis bus aktuali sprendžiant 2 užd. Reikia taikyti dabar galiojantį
reguliavimą.

Jei kitaip nesusitariama, tai įkeisti laikomi ir tie daiktai, kurie atsiras sklype.

2 užduotis.

3K-3-444-2012; 3K-7-14-2011

Kai hipotekos objektas yra žeme 4.171 str 3 dali reikia taikyti kartu su 4.40 1d. Esami ir
būsimi statiniai bus laikomi žemės priklausiniais ir kartu hipotekos objektu tik tada, kai šalys
taip susitaria hipotekos sandoriu arba savininkas statinius registruoja kaip priklausinius savo
valia. Todėl šiuo atveju, kad įkeisto turto vertė atitiktų paskolą, reikia pastatus, kurie šioje
situacijoje yra laisva valia žemes savininko įregistruoti, kaip priklausiniai, įtraukti į hipoteka.
Tuo tarpu, pastatai, kurie yra įregistruoti kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai negali buti
įtraukiami į hipoteka, nebent tai padaryta šaliu susitarimu. Jei hipotekos objektas su
priklausiniais realizavus įkeista daikta gaunama suma butu mažesne, negu priklauso
hipotekos kreditoriui, tuomet kreditorius turi teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto
bendra įstatymu tvarka. (4.193 1d.)

 LAT: Sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo
žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar
ne, tačiau kiekvienu atveju tokio nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir
užfiksuota hipotekos ir Nekilnojamojo turto registruose

 Jei 2004?

Šioje situacijoje svarbu paminėti, kad 3K-3-444/2012 byloje LAT pažymėjo, kad atsižvelgiant į CK
4.171 str. 3 d. (kuri numato, jog įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys
statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip) bei į CK 4.40 str. 1 d. įtvirtintą žemės ir ant jos
esančio nekilnojamojo turto santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant kurios stovi,
priklausinys), tam, kad statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi įkeisti hipotekos
lakšte, šalys dėl to turi aiškiai susitarti. Dėl to nepakanka nekilnojamojo turto objektų tik
įregistruoti kaip žemės priklausinių Nekilnojamojo turto registre, šalims aiškiai dėl to nesusitarus
hipotekos lakšte.

 Toliau aiškinant - jei būsimi žemės priklausiniai hipotekos sutartyje nėra aiškiai identifikuoti
(tiek, kiek tai galima padaryti nesant konkrečių objektų, pvz., nenurodant individualaus
numerio), jų kvalifikavimą hipotekos objektu lemia skolininko valia jų registravimo metu
Nekilnojamojo turto registre šiuos įvardyti kaip žemės priklausinius . Tokiu būdu skolininko
(savininko) valia atitinkami objektai įgyja žemės sklypo priklausinių teisinę padėtį, kuri užfiksuota
Nekilnojamojo turto registre ir šie duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta
tvarka. Bet kokiu atveju šalys sudarydamos hipotekos sutartį ar vėlesniais jos pakeitimais turi susitarti
dėl nekilnojamojo turto objektų kaip žemės priklausinių.
 
Apibendrinant, minimoje situacijoje viskas priklauso nuo fakto, kaip buvo susitarta. Jei buvo tartasi,
kad statiniai, kaip žemės priklausiniai, neįkeičiami, tai bankas negali jų gauti. Jei nesusitarta dėl
priklausinių, taikoma CK 4.171 str. 3d. - Jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos
objektu laikomas pagrindinis daiktas ir visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai, išskyrus daikto
pajamas. Antraeiliai daiktai laikomi įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti hipotekos sandoryje.

 
3 užduotis.

Priverstinės hipotekos klausimas. 4.17? 5d. Pagal įstatymą gali būti uždėta (arba tinkama
susbjekta sgali, teismas0, bet eilė jis neatsirastų pirmiau už pirmąjį hipotekos turėtoją.

Jei nepakanka, tai gali išieškoti iš kito turto.

2008 m. nustatė, kad galimas vėlesnis įkeitimas. CK4.211 str 1 d. Jei įkeitimo lakštas
nenustato kitaip yra galimas įkeitimas. 

Minimoje situacijoje būtų tenkinama priverstinė hipoteka, kadangi remiantis CK 4.178 str.  - pagal
teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu šio kodekso
nustatytais atvejais ir Civilinio proceso kodekso numatyta tvarka gali būti nustatyta priverstinė
skolininko daikto hipoteka.
Atsakovo argumentas, kad paskesnė įkeisto turto hipoteka yra draudžiama, nėra teisingas, nes
remiantis CK 4.175 str. 4d. - priverstinė hipoteka gali būti nustatoma jau įkeistam
nekilnojamajam daiktui. Antrasis atsakovo teiginys, kad objekto vertės nepakaktų ieškovo
reikalavimui patenkinti, taip pat neteisingas, nes tokia nuostata galiojo anksčiau iki CK hipotekos
pakeitimų, o tai reiškia, kad atsakovas remiasi sena redakcija.

Jei į teismą būtų kreiptasi 2008 m., sprendimas nesikeistų, nes nors ir galiotų 4.171 str. 11 dalyje
įtvirtinta taisyklė, kad priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį
pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau,
LAT yra išaiškinęs, kad ši teisės norma neįtvirtina draudimo priverstinės hipotekos objektu
parinkti tokį skolininkui priklausantį daiktą (daiktus), kurį pardavus, nebūtų visiškai patenkinti
kreditoriaus reikalavimai, nes gali būti tokia padėtis, kad skolininkas apskritai neturi tokios vertės
daikto, kurį pardavus, būtų galima visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimus, taigi hipoteka vis
tiek gali būti nustatyta. 

4 užduotis.

Remiantis CK 4.193 str. 1 d. galima daryti išvadą, jog teismas turėtų atsisakyti priimti Banko ieškinį,
nes pagal CK 4.193 str. 1 d. iš kito skolininko turto galima išieškoti bendra įstatymų nustatyta tvarka
tik tuomet, jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos
kreditoriui. Iš pateiktos sąlygos matyti, jog įkeistas turtas nebuvo iki galo realizuotas, t.y. butas vis dar
neparduotas varžytinių tvarka (t.y. daiktas dar nėra iki galo realizuotas), todėl nėra žinoma ar už
parduotą butą gauta suma bus pakankama hipotekos kreditoriaus reikalavimui tenkinti. Taigi, šiuo
atveju butas vis tiek turėtų būti pirmiau parduotas varžytinių būdu, o argumentas, kad procesas
užsitęsė nėra pagrįstas.

CPK 137 straipsnis. Ieškinio priėmimas

1. Ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją. Šis procesinis veiksmas
laikomas civilinės bylos iškėlimu.
2. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu:
5) teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;

5. 1) reikalavimas tenkintinas ir nuosavybės teisė ieškovei perėjo (6 byla) 2) dar net

nepradėjus jo statyti, nes tai sąlyginė hipoteka

Remiantis CK 4.193 str. 1 d. galima daryti išvadą, jog teismas turėtų atsisakyti priimti banko ieškinį,
nes pagal CK 4.193 str. 1 d. iš kito skolininko turto galima išieškoti bendra įstatymų nustatyta
tvarka tik tuomet, jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso
hipotekos kreditoriui. Iš pateiktos sąlygos matyti, jog įkeistas turtas nebuvo iki galo realizuotas,
t.y. butas vis dar neparduotas varžytinių tvarka (t.y. daiktas dar nėra iki galo realizuotas), todėl
nėra žinoma ar už parduotą butą gauta suma bus pakankama hipotekos kreditoriaus reikalavimui
tenkinti. Taigi, šiuo atveju butas vis tiek turėtų būti pirmiau parduotas varžytinių būdu, o argumentas,
kad procesas užsitęsė nėra pagrįstas.

CPK 137 str. 2d. 5p - Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų
pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
 
CK 4.171 str. 8d - Įkeisto daikto atsitiktinio žuvimo, sugedimo ar kitokio vertės sumažėjimo rizika,
išskyrus normalų daikto nusidėvėjimą, tenka įkeisto daikto savininkui. Hipotekos sandoryje gali
būti nustatytos kitokios šioje dalyje numatytos rizikos ar jos pasekmių paskirstymo taisyklės.

5 užduotis.
(3K-3-261-2011) Tokiu atveju, kai nekilnojamojo daikto pirkėjas – vartotojas – už pastatytą
būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, perdavimas pirkėjui
neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui, tolesnis
sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, vartotojas gali
būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės
teisę į statomą būstą. Tad V. atsiskaičius su bankrutuojančia įmone, jos nuosavybės teisės
suvaržymas hipoteka pasibaigia (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Šalių sudarytoje buto statybos sutartyje nebuvo nustatytos buto kainos patikslinimo ar
pakeitimo galimybės, reiškia, jog šalys nenustatė galimybės tą kainą keisti, ir šios bylos
aplinkybėmis nereiškia sutarties spragos, kurią turi užpildyti teismas. Tad V reikalavimas
sumažinti buto kainą iki 219 00 e netenkintinas.
Nuo tada, kai galima pastatą identifikuoti.

LAT 3K-3-261-2011 byloje aiškino, kad tokiu atveju, kai nekilnojamojo daikto pirkėjas –
vartotojas – už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos,
perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai
perduotas pirkėjui, tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo –
verslininko bankroto, vartotojas gali būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta
tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą. Tad V. atsiskaičius su
bankrutuojančia įmone, jos nuosavybės teisės suvaržymas hipoteka pasibaigia tinkamai
įvykdžius skolinį įsipareigojimą (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
 
Be to, nuosavybės teisė į butą V turėtų būti pripažinta dar ir todėl, nes sutartiniuose
santykiuose ji elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, o visa pinigų suma už butą buvo
nesumokėta ne dėl jos, o dėl dabar bankrutuojančios bendrovės veiksmų.

Šalių sudarytoje buto statybos sutartyje nebuvo nustatytos buto kainos patikslinimo ar
pakeitimo galimybės, reiškia, jog šalys nenustatė galimybės tą kainą keisti, ir šios bylos
aplinkybėmis nereiškia sutarties spragos, kurią turi užpildyti teismas. Tad V reikalavimas
sumažinti buto kainą iki 219 00eur turėtų būti netenkintinas.

LR įmonių restruktūrizavimo įstatymas 7 str. 8d. 3p - laikotarpis, ne trumpesnis kaip 30

kalendorinių dienų ir ne ilgesnis kaip 45 kalendorinės dienos nuo teismo nutarties iškelti
įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti
savo reikalavimus, atsiradusius iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos.

Reiškiasi, anksčiausiai pastatas bankui galėjo būti įkeistas 2008 m. lapkričio 25 d.

TURI BŪTI PRIPAŽINTA SAVININKE.

Jeigu buvo suskaidytas daiktas visada bus įkeistas. Turi būti išviešinimas. Išdalinus butus
nebelieka hipotekos objekto. Išdalijimas nėra pagrindas baigtis hipotekai. Preziumuojame,
kad yra pagrindas ją pripažinti savininke yra vis dėl to nėra pagrindo pripažinti hipoteką
pasibaigusią.

Padalijus daiktą ir nustačius nuosavybės teisę hipoteka nepasibaigia.

 
6 užduotis.

1) teisus yra notaras, nes, pirma vykdomajame įraše aprašomas tik hipotekos sandoris, kurio
pagrindu išduodamas vykdomasis įrašas, nenurodant konkretaus hipotekos sandorio pagrindu
įkeisto turto (vykdomajame įraše turi būti nurodoma visa susidariusi skolos suma (tiek
pagrindinė suma: skola, palūkanos, tiek papildomos sumos: netesybos, nuostoliai, kurių
neapima netesybos), nes viskas daroma remiantis teisingumo ministro įsakymu, pagal kurį
taip galima daryti.

antra, argumentas, kad notaras atliko teismo vaidmenį ir priteisė pinigus tai irgi neteisingas,
nes remiantis teisiniu reglamentavimu, notaras netikrina (ir nevertina) jokių kitų duomenų
atitikties ir neatsako už juos, nes už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako hipotekos
kreditorius, o notaras šiame procese atlieka išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų
duomenų vertinimą dėl jų atitikties viešojo Hipotekos registro duomenims ir nesprendžia
hipotekos šalių ginčų. Notaras viską darė remdamasis teisės aktais ir dar vis aktuali LAT
praktika, kad hipotekos teisėjo nutartis (šiuo metu, t. y. pakeitus ir papildžius CK, – notaro
vykdomasis įrašas) dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui
patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu),
nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu.

2) čia nelabai supratau paties klausimo, bet šiaip jei notaras sako, kad iš neįkeisto turto
galima išieškoti pagal hipotekos taisykles, tai čia jaučiu neatitinka numerus clausus principo,
nu ta prasme

negalima laikyti kad atsirado iš niekur daiktinė teisė, jei nėra visų CK nustatytų požymių

 3) dėl notaro atsakomybės dėl vartotojų teisių gynimo tai bbžn, bet turbūt pagal įstatymą tai
notaras atlieka tik formalius veiksmus, ta prasme patikrina atitikį tų kreditoriasu pateiktų
dokumentų hipotekos registrui ir pnš.

Šiuo atveju, teisi šalis yra notaras, nes argumentas, kad notaras atliko teismo vaidmenį ir
priteisė pinigus, yra neteisingas, nes remiantis teisiniu reglamentavimu, notaras netikrina (ir
nevertina) jokių kitų duomenų atitikties ir neatsako už juos, nes už prašyme nurodytų
duomenų teisingumą atsako hipotekos kreditorius, o notaras šiame procese atlieka išimtinai
formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą dėl jų atitikties viešojo Hipotekos
registro duomenims ir nesprendžia hipotekos šalių ginčų. Notaras viską darė remdamasis
teisės aktais ir dar vis aktuali LAT praktika, kad hipotekos teisėjo nutartis (šiuo metu, t. y.
pakeitus ir papildžius CK, – notaro vykdomasis įrašas) dėl priverstinio skolos išieškojimo
suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi
(neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu.

LAT  išaiškinęs, kad dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikiama teisė hipotekos
kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien
įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu.

 3K-3-328/2014 - Remiantis teisiniu reglamentavimu, notaras netikrina (ir nevertina)

jokių kitų duomenų atitikties ir neatsako už juos (Notariato įstatymo 49-1 straipsnio 2
dalis), nes įstatyme nustatyta, kad už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako
hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 3, 4 dalys), o notaras šiame procese atlieka
išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą (patikrą) dėl jų atitikties
viešojo Hipotekos registro duomenims ir nesprendžia hipotekos šalių ginčų.

Yra pažeistas numerus clausus principas. Notaras teigia, kad iš neįkeisto turto galima išiekoti
pagal hipotekos taisykles. Numerus clausus – įstatymo griežtai apibrėžtos daiktinės teisės
išdėstytos IV CK knygoje.

Dėl notaro atsakomybės. Remiantis teisiniu reglamentavimu, notaras netikrina (ir

nevertina) jokių kitų duomenų atitikties ir neatsako už juos (Notariato įstatymo 49-1
straipsnio 2 dalis), nes įstatyme nustatyta, kad už prašyme nurodytų duomenų teisingumą
atsako hipotekos kreditorius (CK 4.192 straipsnio 3, 4 dalys), o notaras šiame procese atlieka
išimtinai formalų kreditoriaus prašyme pateiktų duomenų vertinimą (patikrą) dėl jų atitikties
viešojo Hipotekos registro duomenims ir nesprendžia hipotekos šalių ginčų.

7 užduotis.
UAB aiškinimas teisingas, nes hipoteka priklauso nuo pagrindinės prievolės, jeigu prievolės
nelieka, tai nebelieka ir hipotekos (CK 4.170str 4d.). Teismas turėtų įpareigoti banką
sumažinti hipoteką, remiantis protingumo ir sąžiningumo principu, nes UAB jau sumokėjo
puse sumos, be to ieško būdų, kaip toliau sumokėti likusia suma. O banko argumentas, kad
jam nenaudinga sumažinti hipoteką, nėra pagrindas atsisakyti ją mažinti. Tai UAB galėtų
kreiptis i teismą CK 4.185 str 6 dalies pagrindu ir priverstinai keisti hipoteką.

8 užduotis.

(3K-3-100/2008) (CK 4.210 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi reikalavimai įkeitimo objektui,
kad įkeičiamas daiktas (turtinė teisė) turi būti aprašomas, įkainotas. Šiais požymiais įkeičiamas turtas
yra individualizuojamas).  Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeitimo sutarties šalys, siekdamos
apibūdinti prievolės dalyką, pasirenka kriterijus, atsižvelgdamos į įkeičiamo daikto ar turtinės
teisės ypatumus. Lėšų, esančių banko sąskaitoje, įkeitimas – tai įkaito davėjo finansinio turto
įkeitimas. Praktikoje tokios lėšos apibūdinamos kiekiu. Kiekio kriterijus gali sutapti su
pagrindinės prievolės dydžiu, kaip ir nesutapti, tačiau negali būti tokio minimalaus dydžio,
kuris paneigtų užtikrinamąją įkeitimo teisės funkciją, kitaip tariant, jau susitarimo momentu
būtų aišku, kad prievolės dalykas yra tokio dydžio, jog neįmanoma užtikrinti kitos prievolės
įvykdymo.

1) pagrindinis sandorio (įkeitimo) objektas yra pinigai, o ne sąskaita, todėl objektas (pinigai)
turėjo būti tinkamai nurodyti. Nenurodymas taip pat neužtikrintų tinkamo prievolės
įvykdymo, šalių interesų, jei vieną iš šalių nuspręstų sukčiauti. Taip pat sąlygoje nurodyta
"norėjo įkeisti bankui LĖŠAS, esančias jo kaip įkaito davėjo banko sąskaitoje. 2) su notaru
turi būti tinkamai atsiskaityta pagal įstatymus, nes tai yra jo pragyvenimo šaltinis, nustatyta
įstatymo ir mokestis už darbą.

3K-3-100/2008 - (CK 4.210 straipsnio 1 dalyje Įkeitimo sandoryje turi būti nurodyta:
sandorio sudarymo vieta ir data, įkaito davėjas, skolininkas, kreditorius, asmuo, kuriam
perduotas įkeitimo objektas, jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeitimo objekto aprašymas,
įkeitimu užtikrinta prievolė (prievolės) ir jos (jų) konkretus ar maksimalus dydis, įvykdymo
terminas. ).  Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeitimo sutarties šalys, siekdamos apibūdinti
prievolės dalyką, pasirenka kriterijus, atsižvelgdamos į įkeičiamo daikto ar turtinės teisės
ypatumus. Lėšų, esančių banko sąskaitoje, įkeitimas – tai įkaito davėjo finansinio turto
įkeitimas. Praktikoje tokios lėšos apibūdinamos kiekiu. Kiekio kriterijus gali sutapti su
pagrindinės prievolės dydžiu, kaip ir nesutapti, tačiau negali būti tokio minimalaus dydžio,
kuris paneigtų užtikrinamąją įkeitimo teisės funkciją, kitaip tariant, jau susitarimo
momentu būtų aišku, kad prievolės dalykas yra tokio dydžio, jog neįmanoma užtikrinti
kitos prievolės įvykdymo.

Remiantis šia byla, turėjo būti nurodomas lėšų dydis sąskaitoje, taip pat tinkamas objektas,
kuris užtikrintų prievolės įvykdymą.

Objektas – lėšos darbo sąskaitoje. Čia jau nebe hipoteka, o įkeitimas.

Gali išieškoti iš tų lėšų, kurios tuo metu yra banko sąskaitoje – 4.221 straipsnis: kreditoriaus
reikalavimo iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje, tenkinimo tvarka.

Notaro argumentas, kad gaus mažą atlygį, nebus tinkamas.

Specifinis yra įkeitimas lėšų sąskaitose, nesvarbu, kiek toje sąskaitoje yra pinigų.

9 užduotis.
3K-3-212/2008: CK 4.197 straipsnio 4 dalyje nustatyta skolininko teisė sumokėti hipoteka užtikrintos
prievolės dalyką į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Šia teise skolininkas gal pasinaudoti, jeigu
yra tokios sąlygos: 1) jeigu suėjo skolos grąžinimo terminas; 2) jeigu hipotekos kreditorius
atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką.
Hipotekos skolininkas šia teise gali pasinaudoti sumokėdamas dalį, o ne visą sumą, nes pagal
teisės normą to nedraudžiama. Jeigu hipotekos teisėjas gauna hipotekos skolininko prašymą suėjus
skolos grąžinimo terminui ir turi duomenų, kad hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka
užtikrintos prievolės dalyką ar jos dalis, tai pagal CK 4. 197 straipsnio 4 dalį leidžia skolininkui
sumokėti į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą visą prievolės dalyką ar jo dalį, nespręsdamas dėl
įmokų paskirstymo.

Skolininkas pagal hipotekos reikalavimą turi teisę įmokėti atitinkamą prievolės dalyką ar jo dalį,
siekdamas hipotekos pabaigos ar turėdamas kitokį pagrįstą teisinį interesą (CK 4.197 straipsnio
4 dalis). Hipotekos pabaiga gali būti susijusi ne tik su skolinio įsipareigojimo įvykdymu iš realizuoto
įkeisto turto vertės, bet ir iš lėšų, kurios gautos į hipotekos įstaigos depozito 

UAB „Savininkas“ teisus, kreditorius negali atsisakyti priimti tų pinigų (1 byla), nes pagal
4.197 str. 4 dalį galima sumokėti ne visą, o dalį įsiskolinimo, nu tipo tą dalį įsiskolinimo, dėl
kurios nėra ginčo, o čia dėl tos pagrindinės dalies būtent ginčo ir nėra

Kontroliniai klausimai

1. Hipoteka yra daloma ar nedaloma teisė?

 4.172 straipsnis. Hipotekos išlikimas padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą

1. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems
po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Susitarimas dėl hipotekos reikalavimo
padalijimo negalioja.
2. Po nekilnojamojo daikto padalijimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų, priklausančių nuosavybės
teise skirtingiems savininkams, pardavimo varžytynėse eilė nustatoma daikto padalijimo momentu
daikto savininkų rašytiniu susitarimu. Jeigu nekilnojamojo daikto savininkų rašytinio susitarimo nėra,
po padalijimo suformuotų nekilnojamųjų daiktų pardavimo varžytynėse eilę nustato antstolis,
atsižvelgdamas į kreditoriaus siūlymus ir skolininkų interesus.

2. Kuo bendroji hipoteka skiriasi nuo jungtinės hipotekos?

 4.183 straipsnis. Bendroji hipoteka

1. Bendroji hipoteka – kelių atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų

įkeitimas norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą.
 4.180 straipsnis. Jungtinė hipoteka
Jungtinė hipoteka – kelių tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų
įkeitimas vienu hipotekos sandoriu norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.

3. Ar kilnojamas turtas gali būti hipotekos objektu?

Gali, jei yra numatyta sandoryje (komentaro psl.)

Lietuvoje kaip ir daugumoje kitų valstybių, tradiciškai hipotekos objektu laikomi tik nekilnojami
daiktai (CK 4.170 str. 1 d., 4.17 str. 1d.). Visgi, istoriškai yra susiklostę, kad hipotekos daiktas
gali būti ir toie nekilnojami daiktai, kaip orlaiviai ir laivai. Taigi gali būti kilnojamieji daiktai,
kurie atitinka CK 1.98 3. (Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti
laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti
nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.)

4.171 straipsnis. Hipotekos objektas

1. Hipotekos objektu gali būti bet kokie nekilnojamieji daiktai. Hipotekos objektu gali būti ir
kilnojamasis turtas, ir turtinės teisės, jeigu šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su
nekilnojamaisiais daiktais.

5. Paaiškinkite, ar norma, nustatanti jog hipoteka įkeistas turtas neperduodamas

kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.), reiškia, kad tokio turto savininkas negali pvz.: jo
išnuomoti ar suteikti panaudai hipotekos kreditoriui? Kas atsitinka, jei skolininkas
perduoda savo nekilnojamąjį daiktą kreditoriui?

9. Paaiškinkite, kokios teisinės pasekmės atsiras, jeigu notaro patvirtintas sandoris,

kuriuo prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko
sąskaitoje, neįregistruotos Hipotekos registre, kaip nustatyta CK 4.209 str. 2 d.? Kodėl?

 
4.188 straipsnis. Hipotekos sandorio ir Hipotekos registro duomenų neatitikimas
 Kai hipotekos sandorio tekstas nesutampa su Hipotekos registro duomenimis, sprendžiamąją
galią turi Hipotekos registro duomenys.

10. Paaiškinkite kokia prasme t.y. siaurąja (CK 4.18 str. 1 d.) ar plačiąja (CK 4.18 str. 2
d.), CK 4.171 str. 3 dalyje turi būti suprantama sąvoka „daikto pajamos“?

Plačiąja prasme, ka ir vaisia ir pan.

3. Jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip, hipotekos objektu laikomas pagrindinis daiktas ir
visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai, išskyrus daikto pajamas. Antraeiliai daiktai laikomi
įkeistais hipoteka, nors jie ir nenurodyti hipotekos sandoryje.

 
4.18 straipsnis. Pajamos
1. Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie
gaunami naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje.
2. Pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai
naudojant pagrindinį daiktą. Šia prasme pajamomis laikomi ne tik šio straipsnio 1 dalyje nurodyti
daiktai, bet taip pat vaisiai ir produkcija.

11. Paaiškinkite, ar hipotekos objektu pagal CK 4.171 str. 1 d. gali būti ir jokios sąsajos
su įkeičiamais nekilnojamasis daiktais neturintis kilnojamasis turtas? (Atsakydami
vertinkite iki 2011 m. pabaigos galiojusią CK 4.171 str. 3 d. redakciją).

Gali, jei numatė sandoryje (komentare rašoma, kad nereikalaujama...)

Galiojanti redakcija: 4.171 straipsnis. Hipotekos objektas

1. Hipotekos objektu gali būti bet kokie nekilnojamieji daiktai. Hipotekos objektu gali būti ir
kilnojamasis turtas, ir turtinės teisės, jeigu šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su
nekilnojamaisiais daiktais.
Ankstesnė redakcija: 4.171 straipsnis. Hipotekos objektas
1. Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės
apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose
varžytynėse. Nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų.

12. Paaiškinkite, kaip turi būti suprantama CK 4.171 str. 6 d. naudojama formuluotė
„daikto dalis“? Kodėl?

4.171 6. Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų
bendraturčių sutikimu. Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto dalį,
 kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiama daikto dalis turi būti tiksliai nustatyta
bendraturčių sudarytoje ir notaro patvirtintoje naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartyje.

Idealiosios dalies negali įkeisti, galėsi įkeisti, aki bus nustayta realioji daikto dalis. (naudojimosi
tvarka)

14. Kodėl, jūsų manymu, 2011 metų pabaigoje keičiant su hipoteka susijusį teisinį
reguliavimą, CK 4.173 straipsnio  2 dalyje esanti norma, kuri nustatė, kad hipotekos
kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymų įregistruoti hipoteką
įregistravimo datą, pakeista į normą, kuri nustato, kad hipotekos kreditorių
reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre
laiką?

16. Kokios turtinės teisės gali būti įkeitimo objektu? Pateikite pavyzdžių.

Bet kuri reikalavimo teisė, kuri gali būti perleidžiama kitam asmeniui pirkimo-pardavio ar
kitokiu sandoriu, gali būti ir įkeičiama. Gali būti naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos
turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat
teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Įkeisti galima Pvz.: Nuoma,
emphyteusis, uzufruktas, superficijus, prekės ženklas,  (turtinės teisės: daiktinės,
prievolinės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų).

17. Kodėl, Jūsų manymu, CK nustatytas teisinis reglamentavimas, pagal kurį pardavus
įkeistą daiktą, lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir
tuo atveju, jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai patenkinti lombardo
kaip kreditoriaus reikalavimus?

Jeigu per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma,
lombardas turi teisę pasibaigus vieno mėnesio terminui parduoti įkeistą daiktą CK 4.219 str. 2
d. ir 5 d., 4.225 str. nustatyta tvarka.

Hipotekos gynimas: CK 4.171 9d. 9. Hipoteka įkeistą daiktą, kurį nustojo valdyti įkaito turėtojas,
įkaito davėjas ar jį valdęs trečiasis asmuo gali išreikalauti ir įkaito turėtojas ar trečiasis asmuo pagal
šio kodekso 4.95, 4.96 ir 4.97 straipsnius.

KREDITORIŲ EILĖ: pirmas laike, pirma seilėje. 4.193

Teismų praktika

1. 3K-3-100/2008
Kreditoriui pateikus prašymą įregistruoti įkeitimo lakštą, pagal kurį skolininkas, užtikrindamas
prievolės įvykdymą kreditoriui įkeitė visas esamas ir būsimas lėšas, esančias įkaito davėjo banko
sąskaitoje. Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja nutartimi nustatė terminą
prašymo trūkumams pašalinti, nes visų pirma nebuvo nurodyta, kokio dydžio lėšos buvo
įkeičiamojoje sąskaitoje, antra, įkeitimo objektas buvo įvertintas 1 Lt. Tai neužtikrino tinkamo 200
000 Lt dydžio prievolės įvykdymo.
Įkeitimas – esamas ar būsimas skolinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimas kilnojamaisiais daiktais ar
turtinėmis teisėmis (CK 4.198 straipsnio 1 dalis). Ši įkeitimo teisės funkcija nulemia prievolės dalyką,
t. y. kilnojamasis daiktas ar turtinė teisė suvaržoma užtikrinimo tikslams tiek ir tokia apimtimi, kad
būtų galima įvykdyti užtikrintą įsipareigojimą. Tiek kreditoriui, tiek įkeisto turto savininkui turi būti
aiškios tokio suvaržymo apimtys, kad būtų nepažeistas kreditoriaus ir įkaito davėjo teisių ir pareigų
pusiausvyros principas. Įkeitimo sutarties šalys, būdamos sąžiningos ir apdairios,
bendradarbiaudamos sutarties sudarymo momentu turėjo laikytis šio principo.
CK 4.210 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi reikalavimai įkeitimo objektui, kad įkeičiamas
daiktas (turtinė teisė) turi būti aprašomas, įkainotas. Šiais požymiais įkeičiamas turtas yra
individualizuojamas, taip susitariama dėl įkeitimo prievolės dalyko, t. y. į kokius daiktus ar turtines
teises, kokia apimtimi bus nukreiptas išieškojimas, jeigu skolinis įsipareigojimas nebus laiku ir
tinkamai įvykdytas. Įkeitimo prievolės dalykas taip pat turi atitikti ir bendruosius prievolės dalykui
keliamus reikalavimus, nustatytus CK 6.3 straipsnyje. Prievolės dalyku gali būti bet koks turtas, taip
pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba gali būti apibūdintas pagal
kitus kriterijus (CK 6.3 straipsnio 2 dalis). Bendrosios ir specialiosios teisės normos, nustatančios
reikalavimus prievolės dalykui, yra privalomos įkeitimo sutarties šalims ir nepažeidžia sutarties šalių
teisės susitarti kitaip, nes šalys laisvos pasirinkti įkeitimo objektus, jų rūšį, kiekį ir kita, o įstatyminis
reikalavimas apibūdinti įkeičiamą kilnojamąjį daiktą ar turtinę teisę apsaugo sutarties šalis nuo galimo
tokio susitarimo pripažinimo niekiniu dėl jo įvykdymo neįmanomumo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeitimo sutarties šalys, siekdamos apibūdinti prievolės dalyką,
pasirenka kriterijus, atsižvelgdamos į įkeičiamo daikto ar turtinės teisės ypatumus. Lėšų,
esančių banko sąskaitoje, įkeitimas – tai įkaito davėjo finansinio turto įkeitimas. Praktikoje
tokios lėšos apibūdinamos kiekiu. Kiekio kriterijus gali sutapti su pagrindinės prievolės
dydžiu, kaip ir nesutapti, tačiau negali būti tokio minimalaus dydžio, kuris paneigtų
užtikrinamąją įkeitimo teisės funkciją, kitaip tariant, jau susitarimo momentu būtų aišku, kad
prievolės dalykas yra tokio dydžio, jog neįmanoma užtikrinti kitos prievolės įvykdymo.
Įkeičiamų esamų ir būsimų lėšų apibūdinimas kiekio kriterijumi išsaugo kreditoriaus ir
skolininko ar įkaito davėjo teisių ir pareigų pusiausvyrą. Sutarties sudarymo momentu šalims
žinoma, kokia apimtimi bus galimas išieškojimas iš lėšų, kokia apimtimi kreditorius gali
tikėtis skolinio įsipareigojimo patenkinimo, o įkaito davėjas gali be suvaržymo įkeitimu
naudotis likusia lėšų dalimi. Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad būtinumą
kiekybiškai apibūdinti įkeičiamas banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas paneigia CK
4.221 straipsnyje kreditoriui suteikta teisė tvarkyti įkaito davėjo lėšas, esančias šio sąskaitoje,
iki bus patenkintas skolinis įsipareigojimas, kuriam užtikrinti buvo įkeistos tos lėšos; pažymi,
jog ši teisės norma yra procedūrinė, nes joje nustatoma išieškojimo iš įkeistų lėšų tvarka ir
sudarant įkeitimo sutartį šalys neatleidžiamos nuo pareigos apibūdinti prievolės dalyką kaip
tai nurodyta CK 4.210 straipsnio 1 dalyje. Sutartis, kaip teisės atsiradimo pagrindas, lemia
šios teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, todėl CK 4.221 straipsnis nepaneigia CK 4.210
straipsnyje įtvirtintų reikalavimų prievolės dalykui; priešingai, prievolės dalykas, apibūdintas
atitinkamu dydžiu, lemia kreditoriaus teisę, nustatytą CK 4.221 straipsnyje. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad esant situacijai, kai įkeitus
pinigines lėšas banko sąskaitoje, kreditorius yra pats bankas ir pagal šio ir kliento
sutartį bankas tvarko kliento sąskaitą, nereiškia, kad įkeitus banko sąskaitoje esančias
pinigines lėšas už 1 Lt, bankas pagal sutartį įgyja teisę tvarkyti visas lėšas. Lėšų įkeitimo
sutartimi įkeičiamas ne visos banko sąskaitos tvarkymas, o joje esančių įkeitimo sutartyje
nustatyto dydžio lėšų tvarkymas.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teisės normų, reglamentuojančių hipotekos teisėjo
veiksmus įregistruojant įkeitimo sutartį, nurodo, kad hipotekos teisėjas, gavęs prašymą
įregistruoti įkeitimą, atlieka teisinį tyrimą, kurio metu patikrina, ar įkeitimo sandoris atitinka
įstatymo reikalavimus (Hipotekos registro nuostatų 46.6 punktas), ar tinkamai apibūdintas
įkeitimo prievolės dalykas, kad būtų pasiektas susitarimo tikslas užtikrinti pagrindinės
prievolės įvykdymą, nebūtų pažeistas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas.
Nagrinėjamoje byloje įkeitimo sutarties šalys įkainojo esamas ir būsimas lėšas banko
sąskaitoje 1 Lt kaina. Toks įkeičiamo turto įvertinimas reiškia, kad šalys nevykdė įstatymo
reikalavimo dėl įkeitimo sutarties turinio. Kasatorius net nurodė, kokiam tikslui tai darė, t. y.
kad išvengtų didesnių sutarties sudarymo mokesčių, lėšų suma jiems nebuvo svarbi, nes
sąskaita atidaryta pas kreditorių ir į šią sąskaitą pateks kredito lėšos, kurių kontrolę
kreditorius vykdys visą kredito sutarties laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai
yra įkeičiamos lėšos, esančios pas kreditorių, tai įkeitimo teisė atsiranda nuo sutarties
sudarymo momento, o ne nuo sutarties įregistravimo hipotekos registre (CK 4.213 straipsnis).
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad hipotekos teisėjas tinkamai atliko veiksmus,
susijusius su prašymu įregistruoti esamų ir būsimų lėšų įkaito davėjo sąskaitoje įkeitimą,
pagrįstai atsisakė tenkinti tokį prašymą, nes įkeitimo prievolės dalykas nebuvo apibūdintas
pagal įstatyme nustatytus reikalavimus.

2. 3K-3-212/2008

Priverstine hipoteka yra užtikrinti kreditoriaus (rangovo) reikalavimai skolininkui

(užsakovui), kylantys iš statybos rangos sutarties. Skolininkui neatsiskaičius už atliktus pagal
sutartį darbus, kreditorius kreipėsi į hipotekos teisėją su prašymu pradėti priverstinį skolos
išieškojimą iš įkeisto daikto (skolininkui nuosavybės teise priklausančių administracinių
patalpų). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2006 m. birželio 21 d.
nutartimi areštavo įkeistą daiktą, uždraudžiant skolininkui juo disponuoti. Tarp šalių yra kilęs
ginčas dėl įsiskolinimo dydžio, todėl iki ginčo išnagrinėjimo teisme negali būti tiksliai
apskaičiuoti delspinigiai bei palūkanos.

CK 4.197 straipsnio 4 dalyje nustatyta skolininko teisė sumokėti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką
į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Šia teise skolininkas gal pasinaudoti, jeigu yra tokios sąlygos:
241) jeigu suėjo skolos grąžinimo terminas;
252) jeigu hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką.
Hipotekos skolininkas šia teise gali pasinaudoti sumokėdamas dalį, o ne visą sumą, nes pagal teisės
normą to nedraudžiama. Jeigu hipotekos teisėjas gauna hipotekos skolininko prašymą suėjus skolos
grąžinimo terminui ir turi duomenų, kad hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos
prievolės dalyką ar jos dalis, tai pagal CK 4. 197 straipsnio 4 dalį leidžia skolininkui sumokėti į
hipotekos įstaigos depozito sąskaitą visą prievolės dalyką ar jo dalį, nespręsdamas dėl įmokų
paskirstymo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai šios nuostatos nesilaikė, todėl konstatuojamas
materialinės teisės normos pažeidimas, dėl kurio neteisingai išnagrinėta byla ir yra pagrindas
panaikinti teismų nutartis ir pareiškimą patenkinti.
Hipoteka užtikrintos prievolės dalyką sudaro pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo
atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas
(CK 4.174 straipsnio 1 dalis). Skolininkas pagal hipotekos reikalavimą turi teisę įmokėti atitinkamą
prievolės dalyką ar jo dalį, siekdamas hipotekos pabaigos ar turėdamas kitokį pagrįstą teisinį interesą
(CK 4.197 straipsnio 4 dalis). Hipotekos pabaiga gali būti susijusi ne tik su skolinio įsipareigojimo
įvykdymu iš realizuoto įkeisto turto vertės, bet ir iš lėšų, kurios gautos į hipotekos įstaigos depozito
sąskaitą. Lėšos, kurios įmokamos į hipotekos depozito sąskaitą, yra gaunamos bendra prievolių
vykdymo tvarka, todėl yra taikomos normos, reglamentuojančios bendrą lėšų paskirstymo tvarką. Ji
nustatyta CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad hipotekos skolininko
įmokos hipoteka užtikrintam reikalavimui (pagrindinei skolai, delspinigiams, palūkanoms, teismo
išlaidoms) padengti, įmokėtos į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą, yra paskirstomos pagal CK 6.54
straipsnio 1–4 dalyse nustatytą tvarką, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Hipotekos skolininkas turi teisę į
depozito sąskaitą įmokėti ne visą, o dalį hipoteka užtikrinto prievolės dalyko.
Jeigu dėl įmokų paskirstymo tvarkos neaiškumo ar ginčo dėl įmokų paskirstymo hipotekos kreditorius
ginčija dalį prievolės, tai jis negali atsisakyti priimti neginčijamą prievolės dalyko dalį.

Pagal CK 6.40 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisės nepriimti prievolės įvykdymo dalimis
išimtis gali nustatyti įstatymai ar sutartis. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti prievolės
įvykdymą dalimis, jeigu nėra išimties pagal įstatymą ar sutartį. Pagal CK 6.54 straipsnio 5
dalį kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas
nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta CK 6.54 straipsnio 1-4 dalyse, bet ši
nuostata nepaneigia hipotekos skolininko teisės pagal CK 4.197 straipsnio 4 dalį įmokėti visų
ar dalies lėšų į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Kai kyla ginčas šiuo pagrindu ir dėl
nurodytų aplinkybių tarp hipotekos kreditoriaus ir skolininko, tai nesudaro pagrindo neleisti
hipotekos skolininkui sumokėti dalį prievolės dalyko į hipotekos depozito sąskaitą pagal CK
4.197 straipsnio 4 dalį. 

3. 3K-3-294/2009

Dėl priverstinio skolos išieškojimo

Nagrinejamu atveju gincas kilo del to, kokie nekilnojamieji daiktai yra ikeisti ššaliu sudaryta
hipotekos sutartimi.
Hipotekos objekto nustatymo taisykles itvirtintos CK 4.171 straipsnyje; ššio straipsnio 2 dalies norma
yra bendrosios pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisykles hipotekos santykiuose
išraiška: kai ikeiciamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra ikeiciami ir esantys bei busimi daikto
savininko valia prijungti ar del gamtiniu ivykiu prie pagrindinio daikto prisijunge priklausiniai; to
paties straipsnio 12 dalyje itvirtinta speciali 2 dalies atžvilgiu teises norma, reglamentuojanti žemes
sklypo priklausiniais esanciu statiniu ikeitimo: ikeiciant žeme, kaip priklausiniai ikeiciami ir joje
esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Aptartas istatymo normas aiškinant
bendruju civiliniu santykiu reglamentavimo principu kontekste darytina išvada, kad sutartines
hipotekos atveju šalys, vadovaudamosi sutarties laisves principu, gali laisvai spresti del žemes
sklypo ir jo priklausiniais esanciu statiniu ikeitimo ir susitarti, kad ikeiciant žemes sklypa jame
esantys bei busimi statiniai neikeiciami, arba ikeiciami tik esantys statiniai, arba ikeiciami tik
busimi statiniai, arba ikeiciami tik atskiri priklausiniai ir pan.
Hipotekos sutartis sudaroma tam, kad pagrindines prievoles neivykdymo atveju kreditoriaus
reikalavimai butu patenkinti iš ikeisto turto. Pagal CK 4.171 straipsnio 11 dali priverstines hipotekos
objektu turi buti parenkamas toks daiktas, kuri pardavus butu visi škai patenkinti kreditoriaus
reikalavimai, o skolininkas nukentetu kuo mažiau. Šioje istatymo normoje atsispindi bendrieji
proporcingumo ir interesu derinimo teisiškai reglamentuojant civilinius santykius principai. Del to
viena reikšmingu aplinkybiu, aiškinant hipotekos sutarties salyga del ikeitimo objekto, yra
pagrindines prievoles - ikaito davejo skolinio isipareigojimo - apimtis; preziumuotina, kad hipotekos
sutarties šalys, tardamosi del hipotekos objekto, orientuojasi i užtikrinamos prievoles dydi ir parenka
toki turta, kurio vertes optimaliai pakaktu skolai padengti.

Nagrinejamoje byloje hipotekos sutarties šalys susitare del žemes sklypo ikeitimo ir sutartyje
padare priklausiniu ikeitimo išlyga: nurode, kad šaliu susitarimu ikeiciamame žemes sklype
esantys pastatai neikeiciami. Ikeitimu buvo užtikrinta 315 000 Lt paskola, ikeiciamas žemes
sklypas ikeitimo metu ikainotas 500 000 Lt. Kasatorius pripažista žinojes, kad ikeiciamame
žemes sklype yra statiniai, tarp ju – senas gyvenamasis namas, kuri ikaito davejas ketino
nugriauti, vietoj nugriauto pastato 2008 m. ir buvo pastatytas ginco gyvenamasis namas.
Teiseju kolegija sprendžia, kad, esant tokioms hipotekos sutarties sudarymo aplinkybems,
byla nagrineje teismai pagristai pripažino, kad hipotekos objektas buvo tik žemes sklypas, o
priklausiniu ikeitimo išlyga išreiškia sutarties  šaliu valia neikeisti tiek esamu, tiek busimu
statiniu.

4. 3K-3-291/2009 
Ginčo esmė: Ieškovas bankrutuojanti UAB „Varta“ prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo
AB DnB NORD banko atliktą pinigų nurašymą nuo ieškovo sąskaitos, esančios AB DnB
NORD banke, ir priteisti iš atsakovo 191 129,83 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už be
pagrindo nurašytus pinigus, taip pat ...

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:  Dėl finansinio užtikrinimo susitarimui be

nuosavybės teisės perdavimo (finansiniam užstatui) keliamų reikalavimų bei santykio su
bankroto teise

 2002 m. birželio 6 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą

2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito (toliau – Direktyva). Įgyvendinant šią
Direktyvą Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. balandžio 15 d. priėmė Lietuvos
Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą (toliau – FUSĮ, Įstatymas), kuris
įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.  Direktyva ir FUSĮ siekiama įgyvendinti finansinio
sektoriaus poreikį sustiprinti finansinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių teisinę
padėtį ir taip užtikrinti saugų, patikimą ir efektyvų finansinio užtikrinimo susitarimų
vykdymą. Finansinio užtikrinimo susitarimai apima dvi sandorių rūšis, kurios pagal tai, ar
nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui, ar perduodama užstato turėtojui,
skirstomos į dvi rūšis: 1) finansinio užtikrinimo susitarimus be nuosavybės teisės
perdavimo ir 2) finansinio užtikrinimo susitarimus su nuosavybės teisės perdavimu
(FUSĮ 2 straipsnio 8 dalis). Finansinio užtikrinimo susitarimai gali būti sudaromi kaip
atskiros sutartys, arba būti pagrindinės sutarties, iš kurios atsiranda pagrindinis
įsipareigojimas, dalis. Abi finansinio užtikrinimo susitarimų rūšys yra prievolių įvykdymo
užtikrinimo priemonės. Tai reiškia, kad visi finansinio užtikrinimo susitarimai yra aksesorinio
pobūdžio, finansinio užstato turėtojo teisės yra išvestinės iš jo, kaip kreditoriaus, teisių ir šių
teisių įgyvendinimas priklauso nuo finansinio užtikrinimo susitarimu užtikrintų
įsipareigojimų vykdymo (FUSĮ 4 straipsnio 2 dalis).

              Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo savo esme

yra įkeitimo sutartis, t. y. užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui ar jo
naudai, užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui vykdymą. Tokiu
atveju nuosavybės teisė į finansinį užstatą lieka užstato davėjui, o neįvykdžius prievolės
kreditoriui suteikiama pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimą iš objekto vertės.
Pažymėtina, kad finansinio užtikrinimo susitarimo objektui keliami specialūs reikalavimai.
Finansinio užtikrinimo susitarimo objektas yra finansinis užstatas, kuriuo taip pat gali būti
finansinės priemonės, kurios pagal sudarytus sandorius taps užstato davėjo nuosavybe
ateityje, taip pat pinigai, kurie bus pervesti į šalių pasirinktą sąskaitą (FUSĮ 5 straipsnio 1, 2
dalys). Taigi finansiniu užstatu yra laikomi pinigai ir finansinės priemonės, pagal finansinio
užtikrinimo susitarimą užtikrinančios atitinkamų finansinių įsipareigojimų vykdymą (FUSĮ 2
straipsnio 11 dalis). Tačiau finansiniu užstatu gali būti ne visi pinigai, bet tik lėšos sąskaitose
bet kuria valiuta ar kitos grąžintinos lėšos, tokios kaip pinigų rinkos depozitai. Grynieji
pinigai negali būti finansinio užtikrinimo susitarimo objektas (FUSĮ 2 straipsnio 22 dalis).

              Specialūs reikalavimai keliami ir finansinio užtikrinimo susitarimo šalims. Subjektų,

galinčių būti finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis, sąrašas yra ribotas. Finansinio
užtikrinimo susitarimų įstatymas gali būti taikomas tik tuo atveju, jei bent viena iš
susitarimo šalių – finansinio užstato davėjas ar finansinio užstato turėtojas – yra
viešosios valdžios institucija ar finansų institucija, kurios veikla prižiūrima teisės aktų
nustatyta tvarka. Įstatymas taikomas finansų institucijų (bankų, draudimo įmonių ir kt.) su
juridiniais asmenimis (įskaitant įvairių teisinių formų įmones) sudaromiems finansinio
užtikrinimo susitarimams, pvz., santykiuose bankas – klientas (juridinis asmuo) – bankas.
Tačiau Įstatymas netaikomas, jeigu bent viena iš susitarimo šalių yra fizinis asmuo (FUSĮ 3
straipsnis).

              Taigi specialūs papildomi reikalavimai finansinio užtikrinimo susitarimo be

nuosavybės teisės perdavimo šalims ir susitarimo objektui daro šią įkeitimo sutartį specifinę.
Nors šiai sutarčiai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XII skyriaus Įkeitimas
nuostatos (FUSĮ 3 straipsnio 4 dalis) ir užstato turėtojas (kreditorius) turi teisę, skolininkui
neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų atitinkamų finansinių įsipareigojimų, savo
reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius (FUSĮ 9
straipsnio 2 dalies, CK 3.198 straipsnio2 dalis), o CK 4.221 straipsnyje netgi specialiai
aptarta kreditoriaus reikalavimų iš įkeistų lėšų, esančių įkaito davėjo banko sąskaitoje,
tenkinimo tvarka, finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo,
sudaryto pagal FUSĮ, skirtumas nuo pagal CK nuostatas sudarytos įkeitimo sutarties
ypač pasireiškia ir daro ją kvalifikuota įkeitimo sutartimi tada, kai įvyksta priverstinio
vykdymo įvykis, vienu iš kurių pripažįstamas bankroto bylos skolininkui iškėlimas. Net
ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. skolininkui iškėlus bankroto bylą, užstato
turėtojas turi teisę finansinį užstatą realizuoti vienašališkai, nelaukdamas, kol turtą
realizuos bankroto administratorius (FUSĮ 2 straipsnio 18 dalis, 9 straipsnio 3 dalis,
Direktyvos preambulės 5 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 1 dalies j punktas, 4
straipsnio 5 dalis). Finansinio užstato realizavimas net ir iškėlus skolininkui bankroto
bylą grindžiamas finansinio užtikrinimo kaip daiktinės teisės koncepcija, t. y. tuo, kad
kreditoriui specialiu įstatymu, darančiu išimtį iš bankroto teisinių santykių suteikta
prioritetinė daiktinė teisė į konkretų turtą, tam tikslui specialiai išskirtą iš skolininko
turto masės.

              Finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo ir įkeitimo

santykis apibūdinamas taip: kiekvienas finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės
teisės perdavimo savo esme yra įkeitimo sutartis, tačiau ne kiekviena įkeitimo sutartis
yra finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo. Tai leidžia
padaryti išvadą, kad šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta
sutartis dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra
sudaroma pagal FUSĮ ir užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai
realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui,
t. y. iškėlus skolininkui bankroto bylą. Nesant tokio šalių susitarimo, šalių sudaryta
sutartis gali būti pripažįstama tik kaip pagal CK ketvirtosios knygos XII skyriaus
nuostatas sudaryta įkeitimo sutartis, kuriai taikomos Įmonių bankroto įstatymo 10
straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti
bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos
iškėlimo.

5. 3K-3-372/2009
Ginčo esmė: Byloje kilo ginčas dėl teisės normų dėl hipotekos pasibaigimo neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens bankroto procedūrų metu priverstinai pardavus jo
dalyvio – fizinio asmens – turtą, hipoteka įkeistą už fizinio asmens skolas kitam asmeniui, su
kuriuo nėra atsiskaityta, aiškinimo ir taikymo.

Skolininkai R. K. ir A. K., užtikrindami 10 000 Lt paskolos grąžinimą kreditorei L. Z. B.,

įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį butą. Skolininkams nustatytu terminu negrąžinus
paskolos, Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos nutartimi butas buvo areštuotas. 
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi A. K. įmonė pripažinta
nemokia, jai iškelta bankroto byla, paskirtas administratorius. 2008 m. gruodžio 30 d.
bankrutavusios įmonės administratorius pateikė prašymą panaikinti areštą ir baigti hipoteką
įkeistam butui, nes šis 2008 m. lapkričio 25 d. parduotas V. Š. už 14 700 Lt.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl hipotekos pabaigos

Hipoteka – tai įregistruotas įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų

patenkinimas supaprastinta (ne ginčo tvarka) procedūra. Hipotekos paskirtis yra užtikrinti,
kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Vadovaujantis CPK 565
straipsnio 1 dalimi, skolininkas gali raštu reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra CK
nustatyti hipotekos pabaigos pagrindai. Pagal CPK 562 straipsnį hipotekos teisėjas priima
nutartį baigti hipoteką gavęs turto pardavimo aktą arba administratoriaus veiklos ataskaitą,
patvirtinančią, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimai patenkinti iš įkeisto turto gautų
pajamų. Pagal CPK 565 straipsnio 1 dalies nuostatas hipotekos teisėjas išregistruoja hipoteką
iš hipotekos registro gavęs hipotekos lakštą, kuriame pažymėta, kad visi hipotekos
reikalavimai yra įvykdyti arba yra kiti hipotekos pabaigos pagrindai. Hipotekos pabaigos
pagrindai yra įtvirtinti CK 4.197 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatytas
pagrindas baigti hipoteką, kai yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Iš pirmiau nurodytų
nuostatų išplaukia išvada, kad reikalavimas baigti hipoteką tenkintinas tik pervedus
kreditoriui tenkančias lėšas skolai padengti.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad įkeistas turtas buvo parduodamas bankroto
procedūrų metu. Kadangi hipotekos kreditorė nebuvo bankrutuojančios individualios įmonės
kreditorė ir nebuvo pareiškusi prašymo patvirtinti jos finansinį reikalavimą bankroto byloje,
per varžytynes gautos lėšos nebuvo panaudotos atsiskaityti su hipotekos kreditore. Pagal
Įmonių bankroto įstatymą įmonės kreditoriai į kreditorių sąrašą įtraukiami pareikštiniu būdu.
Tokią išvadą suponuoja Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas, kuriame
nustatyta, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus
pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų
reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija
nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus –
bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais (Įmonių bankroto
įstatymo 32 straipsnis). Bankroto proceso metu išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko
turtą. Kadangi skirtingos teisinės formos subjektai bei jų veiklos reglamentavimas pasižymi
tam tikra specifika, Įmonių bankroto įstatyme papildomai reglamentuoti tam tikri bankroto
klausimai, nustatant šių subjektų bankroto ypatumus. Individuali įmonė yra neribotos
civilinės atsakomybės asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), šių įmonių
bankroto procesas turi tam tikrų specifinių bruožų.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr.
IX-1200 redakcija) 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais,
kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per
teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant
ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4
dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės
atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai
(personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi
kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta
tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu
fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla
kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių
teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Taigi poreikis reikšti bankroto
byloje kreditoriaus reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu
fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko
atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), nes visas
įmonininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Tai reiškia, kad
bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių
reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas bus
pardavinėjamas Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu
tenkinami kreditorių reikalavimai. Tačiau tais atvejais, kai kreditoriai, kurių reikalavimai
yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku, kaip privačiu
fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad jų
reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia. Minėta, kad nagrinėjamos bylos atveju įmonės
savininkės kreditorė finansinio reikalavimo bankroto byloje nepareiškė, todėl jos
reikalavimas bankroto byloje nebuvo patenkintas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
kasatorius neteisingai aiškina CK normų, reglamentuojančių hipotekos pabaigą, bei Įmonių
bankroto įstatymo 33 straipsnio 3 dalies bei 34 straipsnio santykį. CK 4.197 straipsnio 1
dalyje nustatyta esminė sąlyga, kad priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos
kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekos. Taigi daiktą nuo hipotekų išlaisvina ne
bet koks priverstinis pardavimas, o tik įvykdytas hipotekos kreditoriaus prašymu. Ši įstatymo
nuostata tiesiogiai susijusi su hipotekos paskirtimi – užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų
įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis taip pat pirmenybę
suteikia hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimų tenkinimui iš lėšų, gautų pardavus įkeistą
turtą. Teisės aktuose nenustatyta, kad individualios įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių
asmenų kreditoriai, nepareiškę finansinių reikalavimų bankroto byloje, netenka reikalavimo
teisės ir hipoteka jiems garantuojamos apsaugos. Minėta, kad bankroto procesas apima ir
vykdymo veiksmus, kuriuos šiame procese atlieka ne antstolis, o teismo paskirtas fizinis ar
juridinis asmuo – įmonės administratorius. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad
Įmonių bankroto įstatyme nustatyta išbaigta, funkcionuojanti savarankiškai nuo CPK
reglamentuoto vykdymo proceso, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo
ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistema, kurioje šio įstatymo priskiriamas funkcijas
atlieka įmonės administratorius. Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnyje nustatyta
administratoriaus pareiga, pardavus įkeistą turtą, iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti
hipoteka užtikrintus kreditoriaus reikalavimus.  Kasacinio teismo praktikoje yra
konstatuota, kad šios nuostatos aiškintinos sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo 2
straipsnio 7 punkto, 33 straipsnio 3 dalies bei 34 straipsnio, CK 1.3 straipsnio 2 dalies, 4.197
straipsnio, CPK 562 ir 565 straipsnių nuostatomis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šių
normų analizė leidžia daryti išvadą, jog hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs
varžytynių aktą ir įsitikinęs, kad per varžytynes gautos lėšos už parduotą turtą yra perduotos
hipoteka užtikrintiems kreditoriaus reikalavimams padengti. Teisėjų kolegija nesutinka su
kasatoriaus argumentais, kad hipotekos kreditorei, kuri nėra įmonės kreditorė, nepareiškus
reikalavimo bankroto byloje, kreditorė netenka teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš
parduoto turto ir gautos lėšos už parduotą turtą padalijamos bendra Įmonių bankroto įstatyme
nustatyta eile ir tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai individualios
įmonės bankroto proceso metu parduodamas įkeistas daiktas, kurio įkeitimu yra
užtikrinti įmonės savininko, kaip privataus fizinio asmens, kreditorių reikalavimai,
kurių jie nepareiškė įmonės bankroto byloje ir dėl šios priežasties iš lėšų, gautų
pardavus įkeistą turtą šių kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, o kreditoriai
hipotekos neatsisako, hipotekos pasibaigimo pagrindai neatsiranda.

6. 3K-3-74/2010
Bylos esmė: Byloje sprendžiamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių hipotekos
objektą, aiškinimo ir taikymo klausimas.

            Kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2009 m. birželio 26 d. kreipėsi į Marijampolės

rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko
akcinės bendrovės „Artapolas“, prašydamas areštuoti įkeistą turtą: žemės sklypą su
priklausiniu – parduotuve su administracinėmis patalpomis ir pradėti priverstinio išieškojimo
procedūrą. Kreditorius nurodė, kad 2007 m. spalio 8 d. sudarė kredito sutartį su skolininku,
kuriam suteikė kreditą, o skolininkas prievolės įvykdymui užtikrinti įsipareigojo įkeisti jam
nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Šis žemės sklypas 2007 m. spalio 26 d. sutartinės
hipotekos lakštu įkeistas kreditoriui. Skolininkas laiku nesumokėjo sutartinių įmokų, todėl
kreditorius 2009 m. balandžio 15 d. kredito sutartį nutraukė. Pareiškimo pateikimo dieną
skolą sudarė 129 824,38 euro negrąžinto kredito, 1469,78 euro nesumokėtų palūkanų ir
4240,96 euro nesumokėtų įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, iš viso – 135 535,12 euro.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl sutartinės paprastosios hipotekos

objekto nustatymo

Hipoteka yra daiktinė teisė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, neperduodant įkeisto daikto
kreditoriui. Ja užtikrinamas prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo –
įvykdymas. Šalių laisva valia sudaryto susitarimo pagrindu registruojama sutartinė hipoteka.
Paprastąja hipoteka pripažįstamas vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio
nekilnojamojo daikto įkeitimas, kuriuo siekiama apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo
įvykdymą (CK 4.179 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kreditorius ir skolininkas įregistravo
būtent paprastąją sutartinę hipoteką, pagal kurią skolininkas įkeitė žemės sklypą, taip
užtikrindamas šalių sudarytos ilgalaikio kredito sutarties įvykdymą.

            Ginčas prasidėjo kilus poreikiui išsiaiškinti, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti
šalių sudaryta hipotekos sutartimi, nes, kreditoriui kreipusis su prašymu dėl priverstinio
išieškojimo procedūros pradėjimo, skolininkas įkeistame žemės sklype jau buvo iš dalies
pastatęs pastatą. Hipotekos objekto nustatymo taisyklės įtvirtintos CK 4.171 straipsnyje.
Pagal šio straipsnio 1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš
civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose
varžytynėse. Tačiau nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų.
Nagrinėjamo ginčo atveju hipotekos sutartimi įkeistame žemės sklype statomas pastatas –
parduotuvė su administracinėmis patalpomis, nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip
pagrindinio daikto – žemės sklypo – priklausinys. Kreditoriui kreipusis į apylinkės teismo
hipotekos skyrių su prašymu areštuoti ne tik žemės sklypą, bet ir jo priklausinį (pastatą) bei
pradėti priverstinį išieškojimą iš abiejų objektų, teismai prašymo nukreipti išieškojimą į
žemės sklypo priklausinį netenkino argumentuodami taip pat ir tuo, kad negalima įkeisti
hipotekos sutartimi turto, kurio sutarties sudarymo metu dar nebuvo. Kasatorius šią teismų
išvadą ginčija kaip neatitinkančią įstatymų reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija
pažymi, kad hipotekos objekto nustatymo taisykles įtvirtinančio CK 4.171 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, jog tais atvejais, kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir
esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio
daikto prisijungę priklausiniai. Tai yra pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio
taisyklės (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) išraiška hipotekos santykiuose. CK 4.171 straipsnio
12 dalyje nustatyta dar ir tai, kad įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys
statiniai, jeigu hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Taigi net ir be pastato, kaip daikto,
statuso identifikavimo nekilnojamojo turto registre pastatai pagal įstatymą hipotekos
santykiuose pripažįstami žemės – pagrindinio daikto – priklausiniais. Be to, minėta,
įkeičiamo pagrindinio daikto įkeičiamais priklausiniais įstatymas pripažįsta ne tik esamus, bet
ir būsimus pagrindinio daikto priklausinius (CK 4.171 straipsnio 2 dalis). Vis dėlto
pažymėtina, kad pagal pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisykles antraeilio
daikto – priklausinio – gali ir neištikti pagrindinio daikto likimas, jeigu taip nustatyta
sutartyje ar įstatyme (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Įkeičiant žemę taip pat leidžiama
hipotekos sutartyje susitarti kartu su žeme neįkeisti joje esančių statinių (CK 4.171
straipsnio12 dalis). Kilus poreikiui nustatyti, koks yra tikrasis sutartinės paprastosios
hipotekos objekto turinys, reikia šalių sutartį išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių
aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje šalių ilgalaikio
kredito sutartyje aptartas būsimų žemės priklausinių – pastatų – įkeitimo realizavimo
mechanizmas atitinka pirmiau aptartas įstatymų nuostatas, leidžiančias šalims susitarti ir
nustatyti kitokį nei įstatyminis priklausinių, tarp jų ir būsimų, likimą arba savarankišką ir nuo
pagrindinio daikto įkeitimo procedūros atskirtą hipotekos procedūrą.

            Bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos CPK XXXVI skyriaus nustatyta
tvarka, kuri suponuoja, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir
(ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos keitimui, priverstiniam išieškojimui iš
įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka. Dėl to
ir nagrinėjamos bylos atveju, kai kasatoriaus inicijuoti klausimai buvo spręsti CPK XXXVI
skyriaus tvarka, pripažintina, kad hipotekos teisėjas neturėjo juridinės galimybės spręsti
klausimų, susijusių su kreditoriaus pareikštu prašymu dėl sutartinės paprastosios hipotekos
(pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išaiškino kreditoriui teisę kreiptis
su prašymu ne dėl sutartinės hipotekos pakeitimo, bet dėl priverstinės hipotekos nustatymo)
pakeitimo, t. y. pagrindinio daikto – žemės – priklausinių įkeitimo vykdant šalių sutarties
sąlygas.

 7. 3K-3-171/2010

 8 da same byla. Net neskaityčiau šitos (nebent labai teorija pasikartot norėčiau)

Ginčo esmė: Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl įkeisto žemės sklypo priklausinio – pastato įkeitimo tuo
atveju, kai apie tai nenurodyta hipotekos lakšte (CK 4.171 straipsnis).

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl sutartinės hipotekos objekto nustatymo

Hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės - esamo ar būsimo skolinio
įsipareigojimo - įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas
kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų
įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos
suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos
išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto
esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos, pagal kurias
nagrinėjami prašymai dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos baigimo, jos perleidimo įregistravimo,
išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos
išieškojimo bei kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių.

Minėta, kad hipotekos tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, o jos esmė – turto
įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas. Sudarius įkeitimo sutartį (hipotekos lakštą), kreditorius
įgyja teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto. Tam, kad hipoteka įgytų teisinę išraišką, būtina
laikytis hipotekos įregistravimą reglamentuojančių teisės normų. CK 4.185 straipsnyje nustatyti
hipotekos įforminimo ir įregistravimo reikalavimai: sutartinės hipotekos lakštą pasirašo kreditorius,
skolininkas ir įkeisto daikto savininkas, tvirtina notaras (2 dalis); hipoteka registruojama hipotekos
registre hipotekos teisėjo sprendimu (3 dalis); hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ta pačia
tvarka, kaip ir hipoteka (4 dalis); hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais ir
išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (5 dalis). Informacija apie įkeičiamą daiktą ir
jo įkainojimą yra privalomi hipotekos lakšto duomenys (CK 4.186 straipsnis). Hipoteka įsigalioja nuo
jos įregistravimo viešame registre momento (CK 4.187 straipsnis).

Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant bylas dėl hipotekos ir įkeitimo teisinių santykių –
patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos hipotekos įregistravimo,
keitimo, baigimo, priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto ir kt. sąlygos. Teismų įstatymo 17 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad hipotekos teisėjas įstatymų nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl sutartinės ir
priverstinės hipotekos, įkeitimo, kitų daiktinių teisių, juridinių faktų bei daiktų registravimo
Hipotekos skyriaus tvarkomuose registruose, dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto,
išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams, taip pat vykdo kitus įstatymų jam suteiktus įgaliojimus.
CPK 544 straipsnyje nustatyta, kad XXXVI skyriuje nurodytos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso
tvarka ir sprendžiamos hipotekos teisėjo nutartimis, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip. Tai
reiškia, kad hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir
nesprendžia kilusių tarp hipotekos šalių ginčų, esminis momentas yra tai, kad priverstinis skolos
išieškojimas iš nekilnojamojo daikto, kuriam nėra įregistruota hipoteka, negali būti vykdomas ne
ginčo tvarka, o, minėta, pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant bylas dėl hipotekos ir
įkeitimo teisinių santykių – patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos
hipotekos įregistravimo, keitimo, baigimo, priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto sąlygos. Kasacinio
teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota,
kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo
pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos
sutartimi. Hipotekos objekto nustatymo taisyklės įtvirtintos CK 4.171 straipsnyje. Pagal šio straipsnio
1 dalį hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti
nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. To paties straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad, įkeičiant pagrindinį daiktą, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi
daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai.
Tačiau nagrinėjamai teisinei situacijai ši teisės norma negali būti taikoma, nes ji reglamentuoja
situacijas, kada hipotekos objektas yra ne žemė, o kitoks pagrindinis daiktas (CK 4.12 straipsnis),
turintis ar galintis turėti priklausinį, kurio apibūdinimas atitinka CK 4.19 straipsnio 1 dalies
dispozicijoje pateiktus požymius – savarankiškumas, paskirtis – tarnauti pagrindiniam daiktui,
nuolatinė sąsaja su pagrindiniu daiktu. Atvejus, kada hipotekos objektas yra žemė, specialiai
reglamentuoja CK 4.171 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta nuostata dėl žemės sklypo priklausiniais
esančių statinių įkeitimo: įkeičiant žemę kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, jei
hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad sutartinės hipotekos atveju šalys gali laisvai
spręsti dėl žemės sklypo ir jo priklausiniais esančių statinių įkeitimo, jeigu, suprantama, tokie statiniai
įkeičiamame žemės sklype yra pastatyti.

Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes sutartinės hipotekos pagrindu buvo įregistruota žemės
sklypo hipoteka, t. y. sudarydamos hipotekos sutartį, dėl kurios aiškinimo yra kilęs ginčas, hipotekos
sutarties šalys susitarė įkeisti žemės sklypą. Hipotekos lakšte nenurodyta, kad kaip žemės sklypo
priklausiniai įkeičiami statiniai, jų sudarant hipotekos sutartį tiesiog nebuvo, jie pastatyti vėliau
vykdant kreditoriaus finansuojamą nekilnojamojo turto statybos projektą. Tai, kad hipotekos sutarties
šalys suprato, jog hipotekos objektas yra tik žemės sklypas, o įgyvendinant projektą pastatyti ir (ar)
kitaip sukurti nekilnojamojo turto objektai vėliau bus įkeisti kreditoriui (suprantama, tai būtų atlikta
padarant pakeitimus hipotekos lakšte ir juos įregistruojant hipotekos registre arba sudarant naują
hipotekos sutartį) patvirtina Ilgalaikio kredito sutarties 7.4 punkto turinys, pagal kurio vieną iš sąlygų
sukurtų nekilnojamojo turto objektų įkeitimas turės būti atliktas per 45 dienas nuo nekilnojamojo turto
objekto pirmosios registracijos, kuri, paties kasatoriaus teigimu, buvo atlikta jau 2007 m. gruodžio 3
d.

Taigi pareiškėjo nurodyta CK 4.171 straipsnio 12 dalies nuostata, kad įkeičiant žemę kaip
priklausiniai įkeičiami ir joje esantys statiniai, šiuo atveju negali būti taikoma, nes žemės sklypo
hipotekos įforminimo ir įregistravimo metu statinių nebuvo. Hipotekos objektu gali būti tik atskiri
viešame registre registruojami nekilnojamieji daiktai. Ginčo objektas - žemės sklypo priklausiniu
laikomas naujas statinys (nebaigtas statyti gyvenamasis namas) Nekilnojamojo turto registre
įregistruotas 2007 m. gruodžio 3 d., taigi šis statinys hipotekos registre galėjo būti įregistruotas ir juo
užtikrintas skolinio įsipareigojimo įvykdymas tik po 2007 m. gruodžio 3 d., t. y. po statinio
įregistravimo Nekilnojamojo turto registre kredito sutarties 7.4 punkte aptartomis sąlygomis CK
4.185 straipsnyje nustatyta tvarka. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai nurodė, kad išieškoti iš
statinio, kuriam neįregistruota hipoteka, neginčo tvarka pagal įkeitimą ir hipoteką reglamentuojančias
teisės normas negalima.
Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras (CK 4.185 straipsnis 1 dalis). Kasatoriaus
reikalavimo nukreipti išieškojimą iš statinio, kuriam neįregistruota sutartinė hipoteka, tenkinimas
reikštų hipotekos lakšto turinio keitimą (CK 4.186 straipsnis), o, minėta, hipotekos teisėjas atlieka tik
procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra.

8. 3K-3-160/2010

Kreditorius prašė Hipotekos skyriaus prie apylinkės teismo pradėti priverstinį skolininko
skolos išieškojimą ir areštuoti jam įkeistą suinteresuotų asmenų žemės sklypą su
gyvenamuoju namu, t.y. sklypo priklausiniu, nenurodytu hipotekos lakšte. Hipotekos skyrius
prie apylinkės teismo bei apeliacinės instancijos teismas areštavo tik žemės sklypą.
Kreditorius pateikė kasacinį skundą.

LAT pabrėžė, kad priverstinis skolos išieškojimas iš nekilnojamojo daikto, kuriam nėra
įregistruota hipoteka, negali būti vykdomas ne ginčo tvarka, o hipotekos teisėjo funkcija
nagrinėjant bylas dėl hipotekos ir įkeitimo teisinių santykių yra tik patikrinti, ar egzistuoja
visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos hipotekos įregistravimo, keitimo, baigimo,
priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto sąlygos, bet ne spręsti šalių ginčus dėl hipotekos. CK
4.171 str. 12 d. numato, kad įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir joje esantys
statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad sutartinės hipotekos atveju
įkeičiant žemės sklypą šalys gali laisvai spręsti ir dėl žemės sklypo priklausiniais esančių
statinių įkeitimo, jeigu tokie statiniai įkeičiamame žemės sklype yra pastatyti. Nagrinėjamu
atveju sutartinės hipotekos pagrindu buvo įregistruota tik žemės sklypo hipoteka,
sudarydamos hipotekos sutartį šalys susitarė įkeisti tik žemės sklypą, hipotekos lakšte
nenurodyta, kad kaip žemės sklypo priklausiniai įkeičiami statiniai, nes jų sudarant hipotekos
sutartį tiesiog nebuvo, o pastatyti jie buvo vėliau, t.y. vykdant kreditoriaus finansuojamą
nekilnojamojo turto statybos projektą. Būtent todėl teismai pagrįstai sprendė, jog išieškoti iš
statinio, kuriam neįregistruota hipoteka, ne ginčo tvarka pagal įkeitimą ir hipoteką
reglamentuojančias teisės normas negalima.

LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

9. 3K-3-239/2010

Ginčo esmė: Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių hipotekos objektą
ir hipotekos įforminimą bei įregistravimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydamas areštuoti ir
pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto: žemės sklypo su priklausiniu gyvenamuoju namu.
Pareiškėjas nurodė, kad su skolininku UAB „Neto“ sudarė ilgalaikio kredito sutartį. Prievolei pagal
sutartį užtikrinti skolininkas įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį turtą: žemės sklypą. Skolininkas
ir suinteresuoti asmenys Ž. M. ir T. M. pareiškėjo sutikimu sudarė pirmiau nurodyto sklypo su jame
esančiu nebaigtu statyti gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo sutartį su sąlyga, kad pirkėjai perves į
pareiškėjo sąskaitą 445 586 Lt, skolininkas – 16 775,02 Lt pareiškėjo skolininkui suteiktai paskolai
grąžinti. Skolininkas savo prievolės neįvykdė, t. y. negrąžino likusios kredito dalies (16 775,02 Lt);
2008 m. gruodžio 23 d. jam iškelta bankroto byla. Pareiškėjo nuomone, iškėlus skolininkui bankroto
bylą, jis įgijo teisę priverstinai išieškoti skolą iš įkeisto turto, t. y. sklypo ir jo priklausinio –
gyvenamojo namo. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą kreipėsi į skolininką ir suinteresuotus asmenimis,
įspėdamas, kad, jiems negrąžinus likusios kredito dalies, pradės priverstinį išieškojimo procesą, tačiau
jo reikalavimai nebuvo įvykdyti.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl sutartinės hipotekos objekto nustatymo

nagrinėjamoje byloje

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sutarties šalys susitarė dėl ilgalaikio kredito sutarties užtikrinimo
hipoteka. Ilgalaikio kredito sutartyje yra ir sąlygos dėl hipotekos sutarties. Sutarties 7.2 -7.3 punktais
šalių susitarta, kad kredito gavėjas įsipareigoja per nurodytą laiką įkeisti banko naudai ir bankui
priimtinomis sąlygomis išvardytus žemės sklypus; pagal sutarties 7.4 punktą kredito gavėjas
įsipareigojo ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo atitinkamų nekilnojamojo turto objektų
pirmos teisinės registracijos, tačiau ne vėliau kaip iki nurodytos datos, įkeisti bankui visus ir bet
kokius nekilnojamojo turto objektus, atidalytus, pastatytus ir (ar) kitaip sukurtus įgyvendinant
kredituojamą projektą. Taigi hipotekos sutarties šalys susitarė dėl atskiro tiek laiko, tiek procedūros
požiūriu nuo pagrindinio daikto priklausinių įkeitimo, tai reiškia, kad dėl hipotekos objekto turi būti
sprendžiama ne pagal įstatyme įtvirtintas taisykles, o pagal šalių susitarimą.

Byloje nustatyta, kad pradinis skolininkas įregistravo žemės sklypo hipoteką, tačiau kreditavimo
sutarties sąlygos dėl jame pastatytų statinių įkeitimo iki kreditoriaus kreipimosi dėl priverstinio skolos
išieškojimo neįvykdė. Teismų nustatyta, kad jau pastačius ir perleidus ginčo pastatus, 2009 m. liepos
28 d. hipotekos lakštas buvo pakeistas, nurodant naujus įkeisto žemės sklypo savininkus, bet
nenurodant, kad įkeičiami sklype esantys daiktai. Minėta, kad hipotekos teisėjas negali spręsti šalių
ginčo dėl teisės - šiuo atveju dėl kreditavimo sutarties sąlygų vykdymo, todėl šalims susitarus dėl
pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio taisyklės išlygos – atskiro nuo pagrindinio daikto
priklausinių įkeitimo, hipotekos teisėjas pagrįstai išieškojimą nukreipė tiki į pagrindinį hipotekos
lakšte nurodytą daiktą- žemės sklypą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai, atsisakydami
nukreipti išieškojimą į statinius, priėmė neteisingą sprendimą dėl bylos esmės. Skundžiami
procesiniai sprendimai paliekami galioti, nekonstatavus CPK 346 straipsnyje nustatytų kasacijos
pagrindų.

Dušna byla

10. 3K-3-433/2010

Pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos

skyrių, prašydamas areštuoti ir pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto: 0,1050 ha ploto
žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ir pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančių
( - ), nuosavybės teise priklausančių suinteresuotam asmeniui K. B. Prašymas buvo
grindžiamas 2007 m. balandžio 25 d. pareiškėjo ir skolininko UAB ,,Neto“ sudaryta kredito
sutartimi dėl 10 517 464 Lt paskolos suteikimo. Prievolei pagal sutartį užtikrinti skolininkas
įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį turtą - 0,1050 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr.
( - ), ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). 2008 m. lapkričio 28 d.
pirkimo-pardavimo sutartimi įvardytą nekilnojamąjį turtą įsigijo suinteresuotas asmuo K. B.,
pareiškėjui sutinkant su sąlyga, kad, pardavus turtą, ne mažiau kaip 626 424,95 Lt bus
pervesta į skolininko sąskaitą pareiškėjo skyriuje. UAB ,,Neto“ savo prievolės pareiškėjui
neįvykdė; 2008 m. gruodžio 23 d. jam iškelta bankroto byla. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į
skolininką ir suinteresuotą asmenį įspėdamas, kad, jiems negrąžinus likusios kredito dalies,
pradės priverstinį išieškojimo procesą, tačiau jo reikalavimai nebuvo įvykdyti.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

Hipoteka - daiktinės teisės institutas. Hipotekos, kaip daiktinės teisės, turinys atskleistas CK
4.170 straipsnio 1 dalyje: tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis
nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipotekos ir
hipotekos registro normų sistema įtvirtina efektyvų prievolių įvykdymo užtikrinimo
mechanizmą, kuriuo kreditoriui suteikiamos galimybės iki skolos suteikimo gauti
informaciją, ar yra kitų asmenų, kurių reikalavimai jau užtikrinti įkeičiamu turtu, hipotekos
kreditoriui garantuojama pirmenybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto prieš
visus kitus skolininko kreditorius ne ginčo tvarka, specialia, pagreitinta skolos išieškojimo iš
įkeisto turto procedūra. Teismų praktikoje akcentuojama, kad hipotekos institutas visų pirma
skirtas kreditoriaus interesų apsaugai.

Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo, iš šalių laisva valia sudaryto
susitarimo (sutartinė hipoteka  ar iš vienašališko turto savininko pareiškimo (CK 4.185
straipsnio 1 dalis). Sutartinė hipoteka pagal jos šalių teisių ir pareigų turinį gali būti
kvalifikuojama kaip paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji, sąlyginė.
Teisingas hipotekos sutarties kvalifikavimas, priskiriant ją atitinkamai rūšiai, yra aktualus
esant hipotekos santykiams, nes nuo to priklauso sutarties šalių teisių ir pareigų apimtis, o
tam tikrais atvejais - ir galimybė įgyvendinti iš hipotekos sutarties kilusias teises hipotekos
procedūros nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju aktualus paprastosios, jungtinės ir bendrosios hipotekos atribojimas.

Paprastoji hipoteka yra tokia, kai vienas konkretus nuosavybės teise priklausantis daiktas
įkeičiamas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą. Bendroji hipoteka -
keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti
vieną skolinį įsipareigojimą. Bendrojoje hipotekoje dalyvauja įkaitų davėjų daugetas, sutartis
dėl bendrosios hipotekos yra įkaito gavėjo ir įkaitų davėjų suderintos valios išraiška.
Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta ir hipotekos lakšte įregistruota sąlyga dėl
įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilės. Jungtinė hipoteka - kelių nuosavybės teise
priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus
įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.180 straipsnis). Jungtinė hipoteka nuo bendrosios skiriasi
tuo, kad įkeičiami keli vienam savininkui priklausantys daiktai, tai yra dviejų asmenų - įkaito
davėjo ir įkaito turėtojo - suderintos valios išraiška.
Tam, kad užtikrintų kreditoriaus teisę į reikalavimų patenkinimą pagal hipotekos taisykles,
ypatingosios teisenos tvarka, hipoteka turi būti tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus
įforminta ir įregistruota viešajame registre.

11. 3K-3-457/2010

Kažkokia figne, nieko labai susijusio su tema neradau 

Ieškovai prašė: 1) iš dalies panaikinti Kretingos rajono Kretingos apylinkės Tarybos 1993 m.
kovo 25 d. sprendimą ,,Dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui 1993 m. patikslinimo“ ir 1994
m. kovo 9 d. sprendimą ,,Dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui 1994 m. patikslinimo“, kiek
tai liečia turėtos iki nacionalizacijos savininko J. V. nuosavybės dalį ir kuri yra paskirta A. K.
ir S. B. kaip asmeninio ūkio žemės dalys, apimančios J. V. grąžintiną natūra žemės sklypą; 2)
iš dalies panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. įsakymą ,,Dėl žemės,
suteiktos asmeniniam naudojimui, pirkimo Palangos miestui priskirtoje teritorijoje“, kiek tai
liečia J. V. turėtos nuosavybės dalį; 3) pripažinti negaliojančia 2004 m. lapkričio 4 d.
valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos Klaipėdos apskrities
viršininko administracijos ir A. K., dalį dėl valstybinės žemės sklypo dalies pardavimo
privačion nuosavybėn, kiek tai liečia J. V. turėtą nuosavybę.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

CK 4.171 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens
nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui
daiktą. Nagrinėjamu atveju nėra tiesioginio daikto (įkeisto žemės sklypo) perleidimo
valstybei, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimą – jį sugrąžinti valstybei, negalima
vertinti kaip prieštaraujantį įstatymo nuostatai, kad hipoteka seka paskui daiktą. Žemės
sklypo sugrąžinimas valstybei taip pat nepaneigia įkaito turėtojo teisių ir nepanaikina
hipotekos. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas nusprendė dėl žemės sklypo įkaito turėtojo teisių ir pareigų.

12. 3K-7-14/2011

Byloje sprendžiamas hipotekos objektą reglamentuojančių materialiosios teisės normų

aiškinimo ir taikymo klausimas (pagrindinio daikto ir priklausinio teisinio ryšio hipotekos
santykiuose klausimas). 2007 m. sausio 22 d. kredito sutartimi kreditorius suteikė skolininkui
UAB ,,Baltijos biodizelino centras“ 2 900 000 eurų kreditą. Kredito sutarčiai užtikrinti 2007
m. vasario 7 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje buvo įregistruotas
hipotekos lakštas, kuriuo užtikrintas kredito grąžinimas ir įkeisti skolininkui UAB ,,Baltijos
biodizelino centras“ nuosavybės teise priklausantys daiktai. To paties skolinio įsipareigojimo
įvykdymui užtikrinti UAB ,,Baltijos biodezelino centras“ hipotekos lakštu, 2007 m. vasario 8
d. įregistruotu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriuje, įkeitė žemės
sklypus, nuosavybės teise priklausančius K. V. ir A. T. Prievolės įvykdymo terminas
nustatytas 2009 m. kovo 3 d. Skolininkui nevykdant kredito sutarties, kreditorius kreipėsi į
Ukmergės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš
įkeisto turto.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai:

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo
skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas
neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar
teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė
hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji
sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl
hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja
imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis).

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad 2 900 000 eurų kredito sutarčiai užtikrinti hipotekos
lakštu buvo įkeisti skolininkui nuosavybės teise priklausantys daiktai – žemės sklypas ir jame
esantis administracinis gamybinis pastatas su kiemo įrenginiais. Kreditas skolininkui
suteiktas gamyklos, esančios skolininkui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype
Širvintų r., Smailių k., statybai finansuoti. Nutraukus kredito sutartį prieš terminą ir pradėjus
skolos išieškojimą iš skolininkui priklausančio turto, paaiškėjo, kad po kredito suteikimo
hipoteka įkeistame žemės sklype pastatyti keturi nauji statiniai (skolininkui nuosavybės teise
priklausantys išspaudų sandėlis ir esterifikacijos pastatas ir UAB ,,Pren investicijos“
nuosavybės teise priklausantys energetinė jėgainė ir 21 m ilgio dujotiekio linija). Pareiškėjas
– hipotekos kreditorius – pateikė teismo Hipotekos skyriui prašymą priverstinai išieškoti iš
skolininko skolą, nukreipiant išieškojimą tiek į hipoteka įkeistus skolininkui nuosavybės teise
priklausančius žemės sklypą ir administracinį-gamybinį pastatą, tiek į žemės sklype vėliau
pastatytus statinius (išspaudų sandėlį, esterifikacijos pastatą, energetinę jėgainę, 21 m ilgio
dujotiekio liniją). Kasatoriaus teigimu, nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis
naujai pastatyti statiniai, į kuriuos kasatorius prašo nukreipti skolos išieškojimą, nėra atskirai
įkeiti hipotekos lakštu, tačiau jie pagal CK 4.171 straipsnio 2 ir 12 dalis laikytini įkeisto
daikto priklausiniais, kuriems taip pat taikomas įkeitimas. Taigi, nagrinėjamoje byloje
sprendžiama, kokie nekilnojamieji daiktai yra įkeisti šalių sudaryta hipotekos sutartimi ir į
kokius žemės sklype esančius statinius gali būti nukreipiamas skolos išieškojimas, todėl šiuo
atveju aktualūs hipotekos sutarties turinio ir hipotekos objekto nustatymo klausimai.

Aktualiame nagrinėjamai bylai CK 4.171 straipsnyje išdėstytos hipotekos objekto nustatymo

taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad hipotekos objektu gali būti atskiri viešajame
registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti
pateikti parduoti varžytynėse. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys,
sudarant hipotekos lakštą ir nukreipiant skolos išieškojimą į įkeistą turtą, yra svarbūs, nes
hipotekos sutartimi gali būti įkeičiami tik tokie žemės sklypai, statiniai, butai ir patalpos,
kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri
nekilnojamojo turto objektai, jiems suteiktas unikalus numeris ir jie Nekilnojamojo turto
registre įregistruoti kaip atskiri turto vienetai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip
nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatyme nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko
prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Kai
įstatyme nenustatyta kitaip, būtent daikto savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti
nekilnojamajam daiktui – suformuoti nekilnojamojo turto kadastro nustatyta tvarka daiktą
kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti savarankišku (pagrindiniu) daiktu ar šį
daiktą įregistruoti kito – pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio) – priklausiniu, jeigu tai
leidžia daikto prigimtis. Taigi, sprendžiant dėl daikto likimo, teisiškai reikšmingas ir
sukuriantis teisinius padarinius yra daikto savininko apsisprendimas, kokį teisinį statusą
suteikti nekilnojamajam daiktui.

CK 4.171 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, jog
įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie
pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Ši įstatymo nuostata yra pagrindinio daikto ir jo
priklausinio teisinio ryšio taisyklių (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) išraiška hipotekos
santykiuose. Pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį
ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip (CK 4.14
straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 4.171 straipsnio 2 dalis
gali būti taikoma, kai hipotekos objektas yra ne žemė, o kitoks pagrindinis daiktas (CK 4.12
straipsnis), turintis ir galintis turėti priklausinį, kurio apibūdinimas atitinka CK 4.19
straipsnio 1 dalies dispozicijoje pateiktus požymius – savarankiškumą, paskirtį tarnauti
pagrindiniam daiktui, nuolatinę sąsają su pagrindiniu daiktu. Atvejai, kada hipotekos objektas
yra žemė, specialiai reglamentuojami CK 4.171 straipsnio 12 dalyje, kurioje įtvirtinta
nuostata dėl teisinės žemės sklype esančių statinių padėties nustatymo.

CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise
priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai,
jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Šiame įstatyme nenustatyta, kad nekilnojamasis
turtas, esantis ant žemės sklypo, kiekvienu atveju yra šios žemė sklypo priklausinys.
Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymuose taip pat nustatyta,
kad nekilnojamojo turto objektai, esantys ant žemės sklypo, jeigu įstatyme nenustatyta kitaip,
gali būti registruojami kaip atskiri turto objektai, vieno arba kelių jų priklausiniai arba sklypo
priklausiniai. Daikto savininkas sprendžia ir teikia prašymą nekilnojamojo turto įstaigai
registruoti daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto vienetą ar kaip žemės, kito pagrindinio
daikto priklausiniu. Toks žemės sklypo ir jame esančio nekilnojamojo turto santykio
reguliavimas lėmė atskirą statinių kaip žemės priklausinių įkeitimo reglamentavimą CK
4.171 straipsnio 12 dalyje.

Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama CK 4.171 straipsnio 2 ir 12 dalių santykį, pažymi, kad
jų lingvistinė konstrukcija (2 dalis ,,laikoma, kad yra įkeičiami“ ir 12 dalyje ,,kaip
priklausiniai įkeičiami“) ir pirmiau aptartas žemės sklypo ir ant jo esančio nekilnojamojo
turto santykio teisinis reglamentavimas reiškia, jog pagal 2 dalį pagrindinio daikto
priklausiniai visais atvejais laikomi įkeistais, nors jie hipotekos lakšte nenurodyti, o pagal 12
dalį – statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, turi būti įkeisti hipotekos lakštu kaip jo
priklausiniai, jeigu šalys nesutaria kitaip. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
sutartinės hipotekos atveju šalys savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės
sklypo esančio nekilnojamojo turto likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne,
tačiau kiekvienu atveju tokio nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir
užfiksuota hipotekos ir nekilnojamojo turto registre. Tik toks šių santykių teisinis
reglamentavimas užtikrina hipotekos santykių apibrėžtumą, tinkamą kreditoriaus teisių
apsaugą bei sudaro galimybę hipotekos teisėjui supaprastinto proceso tvarka operatyviai
spręsti dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Konkretus ir tikslus sutartinės
hipotekos santykių išviešinimas hipotekos registruose taip pat užtikrina trečiųjų asmenų
interesų prieš skolininką (įkeisto turto savininką) apsaugą. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija
atmeta kasatoriaus argumentą, kad, įkeitus žemės sklypą, preziumuojama, jog yra įkeičiamas
visas ant jo esantis nekilnojamasis turtas, jeigu šalys nenurodė kitaip.

Byloje nustatyta, kad skolininkas UAB ,,Baltijos biodizelino centras“ hipotekos lakštu
kredito grąžinimą užtikrino žemės sklypu ir žemės sklype esančiu administraciniu–gamybiniu
pastatu su priklausiniu – kiemo statiniais. Hipotekos lakšte šalys nustatė sąlygą, kad daikto
įkeitimas apima ir daikto esamus bei būsimus priklausinius. Išplėstinė teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad Hipotekos registre įregistruoti įkeisti atskiri nekilnojamojo turto
daiktai ir priklausiniai (kiemo statiniai), taip pat buvo nurodyti bendrieji skolininko
įsipareigojimai, bet nebuvo įregistruota sąlygos dėl įkeistų daiktų esamų ir būsimų
priklausinių, suderintos šalių valios suteikti jai atitinkamą teisinę reikšmę ir ši valia
neišviešinta.

Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pirmiau aptartas CK 4.171

straipsnio 2 ir 12 dalių nuostatas ir jų taikymo praktiką, vien tokios sąlygos Hipotekos
registre nenurodymas nepaneigia ir nepašalina hipotekos kreditoriaus teisės pasirinkta ne
ginčo teisena reikalauti nukreipti skolos išieškojimą į įkeistus pagrindinių daiktų
priklausinius, kurie aiškiai teisiškai nustatyti (įregistruoti kaip priklausiniai) Nekilnojamojo
turto registre.

Minėta, kad skolininkas hipotekos kreditoriui abu daiktus – žemės sklypą ir jame esantį
administracinį-gamybinį pastatą – įkeitė kaip atskirus nekilnojamojo daikto objektus.
Skolininkas nurodė, kad šių daiktų įkeitimas apima ir esamus bei būsimus jų priklausinius,
tačiau šie neįvardyti. Byloje nustatyta, kad po hipotekos lakšto sudarymo įkeistame žemės
sklype skolininkas pastatė keturis (nevienodai baigtus) statinius: išspaudų sandėlį,
esterifikacijos pastatą, kurie nuosavybės teise priklauso skolininkui, ir jėgainę bei dujų
vamzdyną, kuriuos skolininkas pardavė ir šiuo metu jie nuosavybės teise priklauso UAB
,,Pren investicijos“. Tarp hipotekos kreditoriaus, teigiančio, kad visų šių statinių statybai
buvo skirtas kreditas ir jie yra įkeistų daiktų priklausiniai, ir skolininko kilo ginčas dėl šių
daiktų įkeitimo ir skolos išieškojimo nukreipimo į juos. Pirmiau minėta, kad hipotekos
teisėjas ginčų dėl teisės nenagrinėja, t. y. šios bylos teisena šalių ginčas dėl naujų statinių
finansavimo, jų, kaip priklausinių, ryšio su administraciniu gamybiniu pastatu ir kt.
nenagrinėtinas ir nespręstinas. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad du statiniai –
išspaudų sandėlis ir esterifikacijos pastatas – savininko (skolininko) valia Nekilnojamojo
turto registre įregistruoti kaip įkeisto žemės sklypo priklausiniai. Aktualiame nagrinėjamai
bylai Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamieji
daiktai, jų teisinė padėtis, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, šių teisių
suvaržymai ir kt. yra registruojami Nekilnojamojo turto registre; šio įstatymo 5 straipsnio 2
dalyje – už registro duomenų teisingumą ir apsaugą atsako Nekilnojamojo turto registro
tvarkytojas. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkytojas, prieš
atlikdamas įrašą, reikalauja šio įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatytų
dokumentų ir, atlikęs įrašą, atsako, jog registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių
pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šie reikalavimai užtikrina registro duomenų patikimumą
ir visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti
įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Taigi, nors
hipotekos sutarties šalys lakšte neįvardijo po hipotekos lakšto sudarymo pastatytų išspaudų
sandėlio ir esterifikacijos pastato, tačiau byloje nėra ginčo, kad šie statiniai savininko valia
įgijo žemės sklypo priklausinio teisinę padėtį, kuri užfiksuota Nekilnojamojo turto registre ir
šie duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to pagal
pirmiau aptartą sutartinės hipotekos lakšto sąlygą šie pastatai gali būti kvalifikuojami kaip
priklausiniai ir juos turi ištikti įkeisto žemės sklypo likimas. Taigi, nukreipiant išieškojimą į
hipoteka įkeistą žemės sklypą, skolos išieškojimas šiuo atveju nukreipiamas ir į aptartus šio
daikto priklausinius – išspaudų sandėlį ir esterifikacijos pastatą.

13. 3K-3-261/2011

Ginčo esmė: Ieškovė 2007 m. rugpjūčio 7 d. su atsakovu BUAB ,,Eudanas“ sudarė buto statybos
sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti ieškovei 43,54 kv. m dviejų kambarių
butą, o ieškovė – po šio buto perdavimo jai sumokėti 325 243,80 Lt. 2007 m. rugpjūčio 13 d. ieškovė
sumokėjo atsakovui 10 000 Lt avanso. 2008 m. sausio 23 d. papildomo susitarimo pagrindu ieškovė
sumokėjo atsakovui 209 000 Lt; 2008 m. birželio 20 d. susitarimu patikslino buto apdailos darbų
sumą ir ją sumažino 3247 Lt. Sumokėjus už butą 209 000 Lt, atsakovas perdavė ieškovei buto raktus,
ši jį įsirengė ir jame apsigyveno. Dėl atsakovo delsimo buto pirkimo-pardavimo sutartis notarine
tvarka nebuvo sudaryta.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Kasaciniu skundu keliami buto pirkėjo – kreditoriaus
ir vartotojo – teisių apsaugos klausimai, kai rangovui – buto statytojui ir pardavėjui – iškelta bankroto
byla; dėl teisės kreditoriui – vartotojui keisti teisių gynimo būdą po to, kai jo reikalavimas patvirtintas
bankroto byloje; dėl pirkėjo teisės reikalauti pripažinti nuosavybės teisę į butą, bei prašyti mažinti
sutartyje sulygtą buto pirkimo kainą esmingai pasikeitus sutarties vykdymo sąlygomis. Tai – teisės
klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1dalis).

Dėl galimybės kreditoriui keisti savo teisių gynimo būdą po to, kai bankroto byloje patvirtintas jo
finansinis reikalavimas

Įmonių bankroto įstatyme expressis verbis nenustatyti kreditoriaus finansinio reikalavimo bankroto
byloje patvirtinimo teisiniai padariniai. Apie tokių padarinių egzistavimą galima spręsti sistemiškai
aiškinant bankroto teisės normas, taip formuojant šių teisės normų taikymo praktiką. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal teisinę prigimtį
atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu nustatoma, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į
bankrutuojančią įmonę ir kokios ji apimties, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo
tvirtinimo sukelia panašių teisinių padarinių kaip teismo sprendimas, kuriuo iš esmės atsakoma į
kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (3K-3-160/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
kvalifikavęs situaciją, kai pardavėjas pareiškia finansinį reikalavimą skolininko-pirkėjo bankroto
byloje ir tas jo reikalavimas patvirtinamas, nurodydamas, kad tokiu atveju jis praranda teisę pareikšti
reikalavimą dėl daikto išreikalavimo, t. y. ginti savo galbūt pažeistą teisę kitu būdu (3K-3-475/2009).

<...> Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują
reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama
išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio
pakitimas (3K-3-188/2011). Taigi, bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus
reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis
reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė nurodo, kad, išsprendus nuosavybės teisės į pastatytą būstą klausimą,
ji atsisakytų kreditoriaus reikalavimo. Bankroto teisės nuostatose nenustatyta pagrindų atsisakyti
kreditoriaus reikalavimo ir tokio atsisakymo galimos sąsajos su prašymais ginti kreditoriaus teises
kitais, ne vien finansinio reikalavimo patvirtinimu, būdais. Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2
dalyje nustatyta atsisakymo procedūra bei nustatyti tokio atsisakymo padariniai, t. y. keičiasi
kreditorių įsiskolinimų suma. Reikalavimo atsisakyti galima iki jo patenkinimo momento, nes
patenkinus reikalavimą išnyksta ir pats reikalavimas, t. y. nebelieka ko atsisakyti. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismas nėra suformavęs praktikos dėl atsisakymo nuo kreditorių reikalavimų, kiek tai
sietina su galimybe ginti kreditoriaus teisę į reikalavimo patenkinimą kitais būdais. Teisėjų kolegija
pažymi, kad teismo patvirtinto reikalavimo atsisakymas reikštų reikalavimo teisės į bankrutuojantį
skolininką atsisakymą ir tuo pačiu prašymą nevykdyti patvirtinto finansinio reikalavimo. Tačiau tais
atvejais, kai kreditorius turi galimybę savo teisę ginti ir finansinio reikalavimo atsisakymą sieja su
ketinimu pareikšti kitokio pobūdžio (ne piniginį) reikalavimą, reikalavimo atsisakymas ne visada
reiškia, kad teisė reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą prarandama. Sprendžiant, ar kreditorius gali
reikšti kitokio pobūdžio reikalavimą, atsižvelgtina į šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, šalių
teisinį statusą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Jei kreditorius, kuris kartu yra vartotojas,
grindžiantis savo reikalavimą CK 6.401 straipsnio 5 dalimi, prašo apginti jo teisę ir kitais būdais
(pvz., pripažinti jam nuosavybės teisę į būstą po to, kai patvirtintas jo kreditoriaus reikalavimas įdėtų
lėšų į būsto statybą apimtimi), teisėjų kolegija pažymi, kad tokį (naują) reikalavimą galima būtų
reikšti, kai atsisakoma buvusio kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo ar prašoma jį sumažinti
atitinkamu dydžiu, t. y. reikalavimą tikslinant.

<...> Pažymėtina, kad įstatyminis reguliavimas dėl galimybės bankroto byloje pareikšti nepiniginio
pobūdžio reikalavimus nėra aiškus, o teismų praktika šiuo klausimu tik formuojama (3K-3-209/2011).

Taikydami bankroto teisės nuostatas, teismai turėtų atsižvelgti į kreditoriaus teisinį statusą
(verslininkas, vartotojas), kreditoriaus reikalavimo prigimtį, tokio reikalavimo patenkinimo tvarką, į
tai, kiek kreditoriaus reikalavimo keitimas ar atsisakymas siejamas su teisės gynimo būdo keitimu ir
kaip tai lemia galimą kitų kreditorių teisių apimties pasikeitimą. Dėl ĮBĮ nuostatų taikymo teisėjų
kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorė pripažintina vartotoja, nes specifinė būsimo
gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis dėl šio sandorio šalies statuso ir sandorio
sudarymo tikslai (t. y. kokiems poreikiams patenkinti sudaroma sutartis), kvalifikuojama ir vartojimo
sutartimi (3K-3-608/2008). Nuo kitų kreditorių reikalavimų asmens – būsimo buto pirkėjo –
kreditoriaus reikalavimas skiriasi ne tik sutarties šalies nelygiateise padėtimi (vartotojas priskiriamas
prie sutarties šalies, paprastai neturinčios galimybės vienodai derėtis su verslininku), bet ir nurodytos
sutarties sudarymo tikslu, t. y. savo ar savo šeimos narių aprūpinimas būstu, bei atsižvelgiant į tai,
kiek tas tikslas pasiektas ir kieno lėšomis buvo finansuota būsto statyba.

<..> Teisėjų kolegija pažymi, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, teisinė galimybė pareikšti ne tik
piniginio pobūdžio, bet ir kitokius turtinio pobūdžio reikalavimus, siekiant daikto išreikalavimo ar
nuosavybės teisės pripažinimo, turi būti suteikiama, nes tokios galimybės nesuteikus, į
bankrutuojančios įmonės turimo turto masę gali patekti ir jai nepriklausantis daiktas (žr. mutatis
mutandis 3K-3-209/2011). Nurodytoje byloje kasacinio teismo konstatuota, kad kreditoriaus ieškinys
dėl daikto išreikalavimo turėtų būti nagrinėjamas restruktūrizavimo byloje, t. y. finansinių
reikalavimų restruktūrizuojamai įmonei nagrinėjimą reglamentuojančios taisyklės galėtų būti
taikomos ir ieškiniui dėl daikto išreikalavimo, atsižvelgiant į tokio išreikalavimo pobūdį ir ypatumus.
Kai kreditorius pareiškė ieškinį dėl nuosavybės pripažinimo ne bankroto byloje, bet bankrutuojančiai
bendrovei, toks reikalavimas, neišnagrinėjus ginčo dėl nuosavybės teisės į daiktą, neturėtų būti
atmetamas vien tuo pagrindu, kad bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas. Nustačius, kad
kreditorius yra daikto savininkas, jo piniginis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei neturėtų būti
tvirtinamas, jeigu patvirtintas – turėtų būti išbraukiamas iš reikalavimų sąrašo. Daikto savininkas
nepraranda nuosavybės teisės į jam priklausantį daiktą vien tuo pagrindu, kad patvirtintas jo finansinis
reikalavimas skolininko bankroto byloje. Nagrinėjamu atveju bankroto byloje patvirtinus kreditoriaus
reikalavimą, nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad kasatorė bute gyvena ir baigė buto apdailą. Taigi liko
neišspręstas klausimas dėl buto nuosavybės ir jo grąžinimas iš ieškovės valdymo bankrutuojančiai
bendrovei. Tokie klausimai yra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar patvirtinti finansinį reikalavimą,
kurį pareiškė asmuo, turintis galimybę ginti savo teises ir alternatyviais būdais, šiuo atveju
reikalaujantis pripažinti, kad dar iki skolininkui iškeliant bankroto bylą jis yra tapęs daikto savininku.

<...> Kita vertus, teisėjų kolegija dėl kasatorės pareikštų kreditoriaus reikalavimų bankroto procese
sprendžia, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, jos sudaro pagrindą vertinti, jog tikroji
kasatorės valia ir pagrindinis jos pareikštų reikalavimų siekis – nuosavybės teisės į perkamą būstą
pripažinimas, o ne pareikštas kreditoriaus reikalavimas dėl įmokėtų lėšų. Kreditoriaus reikalavimas
dėl įmokėtų lėšų yra išvestinis, pareikštas siekiant kreditoriui, kaip vartotojui, užsitikrinti didesnę
apsaugą. Dėl tikrosios kasatorės valios ir pagrindinio siekio teisėjų kolegija sprendžia pagal šias
byloje nustatytas aplinkybes.

Dėl CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo sprendžiant, ar galima pripažinti nuosavybės
teisę pirkėjui – fiziniam asmeniui – kai bankrutuoja pardavėjas–statytojas <...>

Dėl bankrutuojančios įmonės sutarčių tolesnio vykdymo po to, kai vienai iš sutarties šalių iškeliama
bankroto byla <...>

Dėl galimybės keisti šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymą (CK 6.204 straipsnis) po to, kai vienai iš
sutarties šalių iškeliama bankroto byla <..>

14. 3K-3-272/2011

Dėl įkeisto daikto arešto hipotekos kreditoriui kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo ir
laikinųjų apsaugos priemonių skirtumų; dėl hipotekos teisėjo pareigos ex officio kvalifikuoti
kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias
sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis); dėl tinkamo kreditavimo sutarties
nutraukimo prieš terminą kaip sąlygos hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos
išieškojimo įgyvendinti

Nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų - jomis priverstinai
laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus kreditoriaus
arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis, paskirtis,
taikymo prielaidos ir tvarka. Įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu,
negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme.

Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma
visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų
vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl
hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus
nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo
vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos
teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios
sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis).

Atlikdamas kreditoriaus pareiškime nurodytų reikšmingų teisės taikymui aplinkybių ir pateiktų

dokumentų tyrimą hipotekos teisėjas nusprendžia dėl teisinio pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kai
kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 straipsnis, CPK
558 straipsnis) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos
teisėjas - patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos.

Kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis įmokomis) bei
hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka aplinkybių tyrimo
reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą negali būti
pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties nutraukimą dėl esminio
sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis
pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali
sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209
straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).

Tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta
tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos
teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti,
ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti
išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, jog tuo atveju,
jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą
papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis
savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu
kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios
įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios
šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Šios įstatymo nuostatos taikomos ir
kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės
nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos
nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas
klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų.

Ginčo esmė: Byloje sprendžiama dėl pradėtos išieškojimo iš įkeisto turto procedūros teisėtumo.

Pareiškėjas AB DnB NORD bankas ir suinteresuoti asmenys V. S. ir I. S. 2008 m. balandžio 28 d.

sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K.-0700-2008-46, pagal kurią suinteresuotiems asmenims buvo
suteiktas 34 754,40 euro kreditas. Užtikrindami šio kredito grąžinimą ir visų su juo susijusių
mokėjimų vykdymą, 2008 m. balandžio 30 d. hipotekos lakštu suinteresuoti asmenys įkeitė
pareiškėjui AB DnB NORD bankui nekilnojamąjį turtą. Kreditavimo sutartyje ir hipotekos lakšte
nurodytas galutinis prievolės įvykdymo terminas – 2023 m. kovo 31 d. Kreditavimo sutarties
Bendrosios dalies 9 punkte nustatyta, kad kreditas grąžinamas ir palūkanos mokamos kiekvieną
mėnesį vienodomis įmokomis; 43 punkte – kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi
teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš dešimt dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką
pranešimą nutraukti sutartį; sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo
išsiuntimo kredito gavėjui dienos; 44 punkte – kad iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito
gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos apskaičiuotas
ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus
mokėjimus; 46.1 punkte nustatytas sutarties nutraukimo pagrindas – jei kredito gavėjas sutartyje
nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų,
delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl įkeisto daikto arešto hipotekos kreditoriui
kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo ir laikinųjų apsaugos priemonių skirtumų, kasacijos dėl
apeliacinės instancijos teismo nutarčių, priimtų peržiūrėjus CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu
priimtas hipotekos teisėjo nutartis, galimumo

Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą
arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas,
siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei
nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir
įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). <...>

Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti,
kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra sudaryti sąlygas būsimam teismo sprendimui realiai
įvykdyti; tai yra materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai, taikomi procesiniais tikslais.
<...> Skirtingai, nei atliekant išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, šiuo atveju teismas turi
diskrecijos teisę spręsti, ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes,
ekonomiškumo, proporcingumo principus, galimus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar
netaikymo padarinius, tačiau nespręsdamas galutinai dėl byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

<...>  Taigi, nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų – jomis
priverstinai laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus
kreditoriaus arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis,
paskirtis, taikymo prielaidos ir tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad įkeisto daikto
arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos
priemone CPK 144 straipsnio prasme. LAT 3K-3-211/2011, esanti išvada, kad CPK 558 straipsnio 1
dalyje reglamentuojamas įkeisto daikto areštas yra laikinoji apsaugos priemonė, patenkanti į CPK 151
straipsnio reglamentavimo sritį, neatitinka specialioje supaprastintą procedūrą reglamentuojančioje
teisės normoje – CPK 558 straipsnio 1 dalyje – nustatytos procedūros paskirties. Dėl išdėstytų
argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikоs
Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti šią teisės
aiškinimo ir taikymo praktiką ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys, priimtos
išnagrinėjus atskiruosius skundus dėl hipotekos teisėjo nutarčių, priimtų CPK 558 straipsnio 1 dalies
pagrindu, gali būti kasacinio nagrinėjimo objektas.

Dėl hipotekos teisėjo pareigos ex officio kvalifikuoti kreditavimo ir hipotekos sutartis kaip vartojimo
ir vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu (CK 6.188 straipsnis) <...>

Dėl tinkamo kreditavimo sutarties nutraukimo prieš terminą kaip sąlygos hipotekos kreditoriaus teisei
kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinti

Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto atsiranda tuo atveju,
jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo nevykdo (CK 4.192 straipsnio
1 dalis). Įsipareigojimo (prievolės) įvykdymo terminas privalo būti nurodytas hipotekos lakšte (CK
4.186 straipsnio 1 dalis). Papildomai įstatyme (CK 4.196 straipsnis) nustatyti atvejai, kada hipotekos
kreditorius įgyja teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą, kuris
nurodytas hipotekos lakšte. Šių atvejų sąrašas yra baigtinis ir jame nenustatyta kreditoriaus teisės
reikalauti pradėti išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą prieš terminą, kai nutraukiama pagrindinė
sutartis, užtikrinta hipoteka. Tokia kreditoriaus teisė pripažįstama kasacinio teismo praktikoje,
aiškinant CK 4.192 straipsnį. LAT yra nurodęs, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti
nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Tokios sutarties
nutraukimas yra pagrindas kreditoriui kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192
straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos
skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė
ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (3K-3-1151/2003). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti,
ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad
pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (3K-3-241/2009). Atlikdamas
kreditoriaus pareiškime nurodytų reikšmingų teisės taikymui aplinkybių ir pateiktų dokumentų tyrimą
hipotekos teisėjas nusprendžia dėl teisinio pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kai kreditorius prašo
pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 straipsnis, CPK 558 straipsnis) prieš
terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar
sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos.

Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad kreditavimo sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę,
jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies,
nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą
paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra nesąžiningos
vartotojo atžvilgiu, todėl negalioja (CK 6.188 straipsnis), taikytinos įstatymo normos,
reglamentuojančios sutarties nutraukimą, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako tik šiuo aspektu ir
nenagrinėja teisės klausimų, susijusių su sutarties nutraukimu joje nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis
įmokomis) bei hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka
aplinkybių tyrimo reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš
terminą negali būti pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties
nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatyme nustatyta, kad
tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties
pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą
protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą
ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209
straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio
išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir
pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558
straipsnis). Kartu išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme nustatyta, jog tuo
atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė
protingą papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti.
Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai
nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3
dalis). Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę
sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Išplėstinė teisėjų
kolegija pabrėžia, kad šios įstatymo nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais,
kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo
įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti
į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų. <...>

15. 3K-3-15/2012

Ginčo esmė: Nagrinėjamoje byloje ieškovui pareiškus ieškinį dėl be pagrindo gautų lėšų priteisimo
CK 6.237 straipsnio pagrindu, aktualus priverstinės hipotekos objektą nustatančių materialiosios
teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 214 997 Lt,
patenkinus reikalavimą, teismo sprendimu nustatyti priverstinę hipoteką atsakovui A. G. bendrosios
jungtinės nuosavybės teise priklausančiam turtui, įregistruotam S. G. vardu: 0,1200 ha žemės sklypui.
Šalių ginčas vyko dėl jų valios pinigų perdavimo metu – perduoti neatlygintinai ar skolinti.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Dėl priverstinės hipotekos, atsiradusios pagal teismo
sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti

Įstatymas hipoteką apibrėžia kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantį
nekilnojamojo daikto įkeitimą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1
dalis). Taigi hipotekos sutartis yra papildoma (akcesorinė) prievolė, sudaroma tam, kad pagrindinės
prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – neįvykdymo atveju kreditoriaus reikalavimai
būtų patenkinti iš įkeisto turto. Savo ruožtu hipoteka yra daiktinė teisė, kurią nuo kilnojamųjų daiktų
ir turtinių teisių įkeitimo skiria tai, kad hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis ir iš civilinės
apyvartos neišimtas daiktas, kuris, jį įkeitus, lieka valdomas įkaito davėjo. Hipoteka pati savaime
neatima (nesuvaržo, neapriboja) įkaito davėjo teisių įkeistą daiktą naudoti, valdyti ir (ar) disponuoti.
Hipotekai kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis (CK 4.9 straipsnio 2 dalis), t. y. hipoteka
išlieka, pasikeitus įkeisto daikto savininkui (CK 4.171 straipsnio 9 dalis). Taigi hipoteka neeliminuoja
paskesnio įkeisto daikto įkeitimo galimybės, nebent ankstesnėje hipotekos sutartyje (lakšte)
numatytas toks apribojimas (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Įstatymo įtvirtinta galimybė šalims susitarti
neleisti paskesnio įkeisto daikto įkeitimo svarbi tuo, kad leidžia tinkamai veikti sutarties laisvės
principui (CK 6.156 straipsnis). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti
sutartis įstatymo galią visais atvejais turi tik sutarties šalims bei neriboja trečiųjų asmenų teisių,
nebent tai būtų įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį (CK 6.189, 6.190 straipsniai).

Priklausomai nuo to, ar nustatyta daikto savininko valia ar be jos, hipoteka gali būti sutartinė arba
priverstinė. <..> Tai suponuoja, kad hipotekos sutartyje (lakšte) numatytas apribojimas įkeisto daikto
savininkui vėliau neleisti įkeisti jau įkeistą daiktą gali būti suprantamas tik kaip hipotekos sutarties
šalių susitarimas, jog hipotekos davėjas įkeisto daikto nebegali panaudoti kaip hipotekos objekto ir
įkeisti tą patį jau įkeistą daiktą paskesnės sutartinės hipotekos atveju. Taigi dispozityvioji įstatymo
norma, leidžianti šalims veikti savo nuožiūra ir susitarti dėl paskesnio įkeisto daikto įkeitimo
uždraudimo (neleidimo) ir taip suvaržyti hipotekos davėjo teisę jo valia tam pačiam daiktui nustatyti
paskesnę sutartinę hipoteką, negali apriboti galimybės nustatyti ir registruoti priverstinę hipoteką, kuri
nustatoma, nepriklausomai nuo daikto savininko valios. Savo ruožtu priverstinės hipotekos nustatymo
teismo sprendimu galimybės negali varžyti ir sutartinės hipotekos kreditoriaus valia, nes šio
kreditoriaus teisių apsauga užtikrinama, vadovaujantis įstatymo nuostata, pagal kurią jeigu daiktas
įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal jų prašymų įregistruoti
hipoteką (nepriklausomai nuo jos rūšies) padavimo laiką eilės tvarka (CK 4.193 straipsnio 2 dalis).

Vienas iš priverstinės hipotekos atvejų – priverstinės hipotekos atsiradimas pagal teismo sprendimą
patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti (CK 4.175 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Tam, kad
aptariamu atveju galėtų būti registruojama priverstinė hipoteka, reikalingos šios sąlygos: 1)
teismo sprendimu turi būti patenkinti kreditoriaus reikalavimai išieškoti pinigus; 2) nustatyti
priverstinę hipoteką turi prašyti kreditorius, kurio naudai priimtas teismo sprendimas; 3) kreditorius,
prašantis skolininko turtui nustatyti priverstinę hipoteką, turi teismui nurodyti konkretų skolininko
turtą, galintį būti hipotekos objektu. Esant šių sąlygų visetui, gali būti priimamas teismo
sprendimas dėl priverstinės hipotekos nustatymo teismo sprendimu patenkintiems
reikalavimams užtikrinti. Tokiame teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama
reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto
savininkas (CK 4.178 straipsnis).

Bendrai apibūdinant hipotekos objektą, įstatyme jam nustatyti tokie reikalavimai: 1) hipotekos
objektas turi būti įregistruotas viešame registre; 2) jis turi būti neišimtas iš apyvartos nekilnojamasis
daiktas; 3) jis gali būti parduotas viešose varžytynėse (CK 4.171 straipsnio 1 dalis). Įstatyme
nurodyta, kad priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų
visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau (CK 4.172
straipsnio 11 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad aptariama teisės norma nukreipta
į tai, jog, viena vertus, parenkant priverstinės hipotekos objektą, būtų maksimaliai užtikrinta
kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyra (proporcingas interesų suderinimas). Kreditoriaus
atžvilgiu svarbu pasiekti operatyvaus, nesuvaržyto ir visiško reikalavimų patenkinimo užtikrinimo, o
skolininko – prievolės įvykdymo užtikrinimo tokiu būdu, kad, prireikus parduoti įkeistą turtą,
skolininkui būtų sukelta kuo mažiau neigiamų padarinių, t. y. kad priverstinė hipoteka būtų
nustatoma, hipotekos objektu parenkant tokius skolininko daiktus, kurie galbūt yra mažiau būtini
(reikalingi) skolininkui, jo verslui ar asmeniniams poreikiams tenkinti, atsižvelgiant ir į konkretaus
skolininko – fizinio ar juridinio asmens – individualius poreikius ir interesus. Kita vertus, aptariamoje
teisės normoje (CK 4.171 straipsnio 11 dalis) neįtvirtinta draudimo priverstinės hipotekos objektu
parinkti tokį skolininkui priklausantį daiktą (daiktus), kurį pardavus, nebūtų visiškai patenkinti
kreditoriaus reikalavimai, nes gali būti tokia padėtis, kad skolininkas apskritai neturi tokios vertės
daikto, kurį pardavus, būtų galima visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimus. Priešingas aptariamos
normos aiškinimas galėtų reikšti kreditoriaus teisių suvaržymą bei nepagrįstą apribojimą pasinaudoti
priverstinės hipotekos institutu. Pažymėtina tai, kad jeigu esant priverstinei hipotekai hipotekos
objektą – įkeistą daiktą – pardavus varžytynėse būtų gauta mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, t.
y. nebūtų visiškai patenkinami kreditoriaus reikalavimai, tai nedarytų priverstinės hipotekos niekinės
arba negaliojančios (įstatymo nenustatyta tokių padarinių). Tokiu atveju hipotekos kreditorius pagal
bendrąją taisyklę turi teisę išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (CK
4.193 straipsnio 1 dalis). Taigi CK 4.171 straipsnio 11 dalies norma nukreipta į tai, kad priverstinės
hipotekos objektu būtų parenkamas daiktas, pakankamas skolininko įsipareigojimams kreditoriui
įvykdyti, tačiau, skolininkui neturint pakankamai nekilnojamojo turto skolinio įsipareigojimo
įvykdymui užtikrinti, mažesnės vertės daikto įkeitimas taip pat atlieka pozityvią funkciją, nes (nors ir
ne visiškai, o tik iš dalies) apsaugo bei garantuoja turinčio teisę į priverstinę hipoteką kreditoriaus
teises. Kita vertus, įstatymo nustatyta, kad jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, tai anksčiau padavęs
prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditorius gali būti įpareigotas atlyginti vėliau padavusio
prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditoriaus nuostolius, jeigu paraginus pastarajam, anksčiau
padavęs prašymą įregistruoti hipoteką hipotekos kreditorius neprotingai delsė įgyvendinti savo teises
(CK 4.193 straipsnio 2 dalis).

Apibendrindama pateiktus išaiškinimus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad

nagrinėjamos bylos atveju buvo teisinis pagrindas, pagrįstas bylos faktinėmis aplinkybėmis, tenkinti
kasatoriaus prašymą ir nustatyti atsakovo turtui priverstinę hipoteką (CK 4.178 straipsnis). Šią išvadą
papildomai patvirtina faktas, kad kitoje tų pačių šalių civilinėje byloje, iš dalies patenkinus ieškovo A.
S. reikalavimą priteisti skolą iš atsakovo A. G., teismo sprendimu buvo nustatyta hipoteka į tuos
pačius, kaip ir nagrinėjamoje byloje, daiktus: žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (3K-3-460/2009).
16. 3k-3-58/2012
 

Ginčo esmė: Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl pagrindų pradėti priverstinio
išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto, taip pat dėl vaikų teisių apsaugos ir skolininkų
procesinių garantijų užtikrinimo hipotekos įgyvendinimo bylose.Kreditorius pakartotinai
pateikė reikalavimą išieškoti iš skolininkų 527 376,92 Lt skolą, 130 Lt žyminio mokesčio,
5,06 proc. metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos (485 236,10 Lt) nuo pakartotinio
pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos ir parduoti įkeistą turtą –
Vilniuje esantį butą, nuosavybės teise priklausantį D. P. .Kreditorius nurodė, kad Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. kovo 26 d. nutartimi buvo areštuotas
kreditoriui įkeistas skolininkų turtas, skolininkai bei įkeisto turto savininkai įspėti, jog,
negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Nustatytu
terminu skolininkai skolos kreditoriui

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškiniami: Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors

sutartinių prievolių pradėta nesilaikyti 2009 m. lapkričio mėn., kreditorius į teismą dėl
priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2010 m. kovo 25 d. Kitą dieną po kreipimosi buvo
priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl daikto arešto ir papildomo vieno mėnesio termino
prievolei įvykdyti nustatymo, skaičiuojant šį terminą nuo nutarties nuorašo įteikimo
skolininkams dienos. Nepavykus skolininkams įteikti nutarties nuorašo, 2010 m. gegužės 18
d. nutartimi teismas tenkino kreditoriaus prašymą ir leido įteikti nutarties nuorašą per
antstolius. Nepavykus nutarties nuorašo įteikti per antstolius teismas 2010 m. spalio 22 d.
leido nutartį įteikti viešo paskelbimo spaudoje būdu. Skolininkams tinkamai nevykdant
prievolių, 2010 m. gruodžio 15 d. kreditorius į teismą kreipėsi su pakartotiniu pareiškimu.
2010 m. gruodžio 17 d. teismas priėmė nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto
turto. Nepavykus įteikti 2011 m. sausio 24 d., teismas leido nutartį įteikti per antstolius, kurią
pavyko įteikti tik 2011 m. vasario 15 d. Šie faktai rodo, kad skolininkai nesilaikė CK 6.38
straipsnio 3 dalyje ir 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos civilinės teisinės pareigos
bendradarbiauti ir kooperuotis su kita prievolės šalimi.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, nors skolininkai nevisada laiku vykdė savo
įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau, kad ir vėluodami, padengia savo skolas. Banko pateiktos
pažymos, kurių skolininkai nėra nuginčiję, rodo, kad skolininkai, pažeidę prievolę 2009 m.
lapkričio mėn., laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio iki 2010 m. kovo mėn. jos apskritai
nevykdė. Be to, banko duomenimis, pagal mokėjimų grafiką, laikotarpiu nuo 2009 m.
rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. birželio 6 d. skolininkai turėjo sumokėti 88 760,90 Lt, tačiau
sumokėjo tik 37 767,93 Lt. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys
duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.
Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios
viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1
dalies 2 punktas), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Sprendžiant, ar
sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų
teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209
straipsniu, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi
esminę reikšmę. Štai Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad
finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie
vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai,
gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl
būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo
priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos
stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į
kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog hipotekos teisėjas
tinkamai taikė proceso teisės normas, nes sprendimą išieškoti iš įkeisto daikto priėmė tada,
kai jam buvo pateikti duomenys apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir skolininkų
informavimą apie tai.

Visa tai sudaro pagrindą kasacinio skundo argumentus, susijusius su pagrindo pradėti
priverstinio išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto nebuvimu, atmesti.

17. 3k-3-444/2012
 

Ginčo esmė: Esminiai teisės klausimai nagrinėjamoje byloje – daiktų kvalifikavimas

priklausiniais ir priklausinių teisinis likimas įkeičiant pagrindinį daiktą, šiuo atveju – žemę.

Prievolės pagal 2005 m. rugsėjo 16 d. kreditavimo sutartį (kuri buvo papildyta ir pakeista)
įvykdymui užtikrinti atsakovas įkeitė ieškovui daug žemės sklypų; šalių ginčas kilo po to, kai
atsakovas dalyje įkeistų žemės sklypų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatė statinius;
ieškovas nurodė, kad be jo sutikimo ir žinios dalį pastatytų statinių atsakovas įregistravo
Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškus pagrindinius daiktus, kitus – kaip žemės
sklypų, kuriuose jie pastatyti, priklausinius. Nors hipotekos sutartyje (lakšte) neįvirtinta
nuostatos, kad žemės sklypuose pastačius statinius jie bus laikomi įkeistais, ieškovo teigimu,
įkeistuose žemės sklypuose pastatyti statiniai, kuriuos atsakovas įregistravo kaip žemės
sklypų priklausinius, pripažintini įkeistais pagal CK 4.171 straipsnio 12 dalį, išskyrus kelis
pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), nors, ieškovo vertinimu, šiuos pripažinus
žemės (pagrindinio daikto) priklausiniais, jie laikytini taip pat įkeistais kartu su žemės sklypu.
Ieškovo nurodymu, be jo leidimo pastatyti statiniai sumažino įkeistų sklypų vertę, taip buvo
pažeisti ieškovo interesai – neįkeistais, kitam asmeniui priklausančiais statiniais užstatyti
žemės sklypai beverčiai ir faktiškai negali būti civilinės apyvartos objektas.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria

užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas,
įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170
straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė
hipoteka) arba iš šalių valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1
dalis, 4.185 straipsnis). Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės
principai, kurie suteikia jos šalims teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio,
nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės
normoms (CK 6.156 straipsnis). Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl sutartinės hipotekos
objekto nustatymo. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal CK 4.171 straipsnio
nuostatas ir jų aiškinimo ir taikymo kasacinę praktiką.

Nors CK 4.171 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma,
jog įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie
pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Ši įstatymo nuostata yra pagrindinio daikto ir jo
priklausinio teisinio ryšio taisyklių (CK 4.12–4.14, 4.19 straipsniai) išraiška hipotekos
santykiuose. Pagal bendrąją pagrindinių ir antraeilių daiktų teisinio ryšio taisyklę priklausinį
ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip (CK 4.14
straipsnio 1 dalis). Tokios nuostatos dėl CK 4.171 straipsnyje įtvirtintų hipotekos objekto
nustatymo taisyklių aiškinimo laikomasi kasacinėje praktikoje, bet CK 4.171 straipsnio 2
dalis taikoma, kai hipotekos objektas yra ne žemė, o kitoks pagrindinis daiktas (CK 4.12
straipsnis), turintis ir galintis turėti priklausinį, kurio apibūdinimas atitinka.

CK 4.171 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad, įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir
ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas
aiškindamas šią teisės normą yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į joje nurodyta lingvistinę
konstrukciją „kaip priklausiniai įkeičiami“ bei į CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žemės ir
ant jos esančio nekilnojamojo turto santykį (ne kiekvienu atveju statinys yra žemės, ant
kurios stovi, priklausinys), tam, kad statiniai, esantys ant įkeičiamo sklypo, būtų laikomi
įkeisti hipotekos lakšte, šalys dėl to turi aiškiai susitarti. Sutartinės hipotekos atveju šalys
savo valia sprendžia ir susitaria dėl ant įkeičiamo žemės sklypo esančio nekilnojamojo turto
likimo – įkeisti jį kaip žemės sklypo priklausinį ar ne, tačiau kiekvienu atveju tokio
nekilnojamojo daikto padėtis turi būti teisiškai apibrėžta ir užfiksuota hipotekos ir
Nekilnojamojo turto registruose. Tik toks šių santykių teisinis reglamentavimas užtikrina
hipotekos santykių apibrėžtumą, tinkamą kreditoriaus teisių apsaugą bei sudaro galimybę
hipotekos teisėjui supaprastinto proceso tvarka operatyviai spręsti dėl skolos išieškojimo
nukreipimo į įkeistą turtą. Konkretus ir tikslus sutartinės hipotekos santykių išviešinimas
hipotekos registruose taip pat užtikrina trečiųjų asmenų interesų prieš skolininką (įkeisto turto
savininką) apsaugą. CK 4.171 straipsnio 12 dalies taikymas neapribotas tik hipotekos lakšto
sudarymo metu egzistuojančiais nekilnojamojo turto objektais kaip įkeičiamos žemės
priklausiniais, t. y. šalys gali susitarti ne tik dėl esamų, bet ir būsimų įkeičiamos žemės
priklausinių. Bet kokiu atveju šalys sudarydamos hipotekos sutartį ar vėlesniais jos
pakeitimais turi susitarti dėl nekilnojamojo turto objektų kaip žemės priklausinių. Dėl to
nepakanka nekilnojamojo turto objektų tik įregistruoti kaip žemės priklausinių
Nekilnojamojo turto registre, šalims aiškiai dėl to nesusitarus hipotekos lakšte. Šiame
kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad aplinkybė, jog šalys hipotekos lakšte neįtvirtino
sąlygos, kad ant įkeičiamos žemės ateityje sukurti objektai nebus įkeičiami, nelaikytina
subjektų valia tokius būsimus objektus įkeisti.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kaip šalys hipotekos sutartyje apsibrėžė hipotekos objektą,
t. y. šalys susitarė tik dėl žemės įkeitimo, atskirai neaptardamos būsimų statinių, pastatytų
įkeistuose žemės sklypuose, įkeitimo klausimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas
teisingai nustatė hipotekos objektą – [tik] atitinkami žemės sklypai.  Teisėjų kolegija
sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti teisingo apeliacinės
instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas. Dėl kitų kasacinio skundo
argumentų kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjamai bylai teisėjų kolegija nepasisako.

18. 3k-3-457/2012
 

Ginčo esmė: Pareiškėjas UAB „Pegama“ prašė: 1) išregistruoti hipotekos lakštu Nr.
01120060027279 įregistruotą hipoteką pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam
nekilnojamajam turtui – sandėliui (duomenys neskelbtini) bei 240/378 dalims kiemo statinių
(duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) išregistruoti įkeitimo lakštu Nr.
01220060027283 įregistruotą įkeitimą pareiškėjo turimai nuomos teisei į 0,7958 ha žemės
sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad šis
turtas buvo įkeistas užtikrinti skolininko UAB „Saulės lietus“ prievoles bankui. 2009 m.
gruodžio 3 d. UAB „Saulės lietus“ išregistruotas iš Juridinių asmenų registro kaip
bankrutavęs ir dėl to likviduotas juridinis asmuo. Kadangi nelikus skolininko baigėsi visos jo
prievolės, tai, suinteresuoto asmens manymu, hipoteka ir įkeitimas taip pat laikytini
pasibaigusiais, kaip išvestinės prievolės.       

Byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P1-2353 pagrindu
UAB „Pegama“ iš UAB „Saulės lietus“ įsigijo įkeistus pirmiau nurodytus nekilnojamuosius
daiktus; UAB „Pegama“ vardu buvo įregistruota ir žemės sklypo nuomos teisė. Turtas buvo
įkeistas AB Sampo bankui (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) hipotekos lakštu Nr.
01120060027279 ir įkeitimo lakštu Nr. 01220060027283 už UAB „Saulės lietus“ suteiktą
kreditą pagal 2006 m. birželio 21 d. AB Sampo banko ir UAB „Saulės lietus“ kredito sutartį.
Hipoteka ir įkeitimas, kaip paskui daiktą sekančios daiktinės teisės, liko. 2007 m. birželio 29
d. UAB „Saulės lietus“ iškelta bankroto byla, įmonė pripažinta likviduota ir 2009 m.
gruodžio 3 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro.

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai: Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai

civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas
bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių
įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius
prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti
skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal
įstatymą arba sandorį.

Įkeitimui (hipotekai) yra būdingas akcesoriškumas. Akcesoriškumo samprata siejama su

prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis ir reiškia prievolės įvykdymą
užtikrinamosios prievolės priklausomybę nuo pagrindinės prievolės. Civiliniame kodekse
įtvirtintos dvi įkeitimo formos – hipoteka ir kilnojamųjų daiktų bei turtinių teisių įkeitimas.
Hipoteka yra viena turto įkeitimo rūšių ir, nors hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo
teisiniai santykiai reguliuojami skirtinguose CK ketvirtosios knygos skyriuose, bendrosios
normos, išdėstytos šios knygos XII skyriuje „Įkeitimas“, mutatis mutandis gali būti taikomos
ir hipotekai.

Prievolės pabaiga yra paskutinė prievolinio teisinio santykio gyvavimo stadija, kai išnyksta
šalis siejantis teisinis santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė.
CK 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba
skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai
prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Juridinis asmuo gali pasibaigti reorganizavimo arba
likvidavimo būdu (CK 2.95 straipsnio 1 dalis). Taigi, juridinio asmens pabaiga yra
bendresnio pobūdžio samprata. Juridinio asmens likvidavimas, kaip tokio asmens
pasibaigimo būdas, reiškia, jog juridinio asmens veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos
nepereina kitiems juridiniams asmenims. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m.
birželio 29 d. skolininkui buvo iškelta bankroto byla, įmonė pripažinta likviduota ir 2009 m.
gruodžio 3 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
savo praktikoje jau yra pažymėjęs, kad jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas
ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio
skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia.

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytų argumentų visuma, konstatuoja, kad tiek pirmosios
instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, padarydami išvadą, jog išnykus
prievolei po skolininko (juridinio asmens) likvidavimo išvestinė prievolė nepasibaigė,
netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nutartys naikintinos ir priimtinas naujas procesinis sprendimas –
pareiškimas tenkintinas