Baudžiamosios teisės šaltiniai

Baudžiamosios teisės šaltinis - tai kompetentingos valstybės institucijos nustatyta tvarka priimtas
teisės aktas, kuris įtvirtina teisės normas, reguliuojančias visuomeninius santykius tarp valstybės ir
fizinio ar juridinio asmens dėl nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamosios atsakomybės
pagrindo, sąlygų ir ribų, taip pat jos įgyvendinimo formų;
Baudžiamoji teisė, kaip ir kiekviena teisės šaka turi tik jai būdingų šaltinių, kurie įtvirtina teisės
šakos savarankiškumą. Baudžiamosios teisės šaltiniai dėl savo formų įvairovės sudaro sudėtingą
sistemą, kurioje gali būti atskirų, sąlygiškai savarankiškų grandžių – šaltinių rūšių;
Baudžiamosios teisės šaltiniai gali būti skirstomi į nacionalinius (pagal galią gali būti
klasifikuojami į įstatyminius teisės aktus ir poįstatyminius), tarptautinius ir ES teisės aktus;
Nacionaliniai Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai. Baudžiamasis įstatymas – pagrindinis
nacionalinis LR BT šaltinis. LR BĮ – nustatyta tvarka referendumu arba Seimo priimtas aukščiausią
teisinę galią turintis norminis teisės aktas, kuris reguliuoja baudžiamuosius teisinius santykius.
Svarbiausias BĮ yra baudžiamasis kodeksas;

1. Pirmieji rašytiniai Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai. Pamedės, Kazimiero

teisynas (1468 m.). Lietuvos statutai
Šiuo laikotarpiu nėra išlikusių daug rašytinių šaltinių, tad pagrindiniai iš jų yra Pamedės,
Kazimiero, Lietuvos statutai;
Pamedės teisynas – 1340 m., ir jį sudarė 86 straipsniai, vėliau išsiplėtė iki 130 straipsnių – toks
kaip savarankiškas jis neegzistavo:
 Teisyne buvo numatytos bausmės, baudžiamoji atsakomybė už turtinius ar žmogui
nusikaltimus ir viešajai tvarkai;
 Pamedės teisyne buvo įtvirtinta bendrinė atsakomybė, kai už padarytą žalą atsakydavo visa
šeima, kolektyvinė, o šiuo laiku tai yra asmeninė atsakomybė;
 Atsakomybės pagrindu yra objektyvi skriauda;
 Bausmės rūšys buvo:
o Piniginė išpirka:
 Paprasta, konkretaus dydžio (priklausė nuo soc padėties)
 Dviguba išpirka, kai nusikaltimas sunkesnis (jeigu neprisipažino)
 Kaklo išpirka už kai kuriuos nusikaltimus (už vokiečio nunuodijimą,
išžaginimą, dokumentų klastojimą ir neišpirktą kaklo mokestį)
 Kūno žalojimas
 Mirties bausmė
Kazimiero teisynas – 1468 m., jį sudarė 25 straipsniai ir jie skirti nuosavybės apsaugai
 Šiame teisyne šeima už nusikaltimą privalėjo atsakyti tik tada, jei vogtu daiktu pasinaudojo
arba žinojo apie atliekamą nusikaltimą;
 Matomas bausmės individualizavimo principas – atsako pats asmuo, o ne jo šeima. Ir ši
nuostata taikoma visiems, ne tik bajorams;
 Šiame teisyne taip pat pastebima nusikaltimo prevencija;

Lietuvos statutai (1529 m., 1566 m., 1588 m.) – tai kodifikuota Lietuvos statutų teisė iki 1795 m.
 Pagal juos galime traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn jei jis padarė veiką ir jei jo
kaltė įrodoma teisme;
 Pirmasis statutas kalbėjo apie rimtus ketinimus sukurti teisinę valstybę tuo metu, atsiranda
teisinės valstybės vizija;
 Pagal statutus, kaip pirmuosius rašytinės teisės šaltinius atsakydavo tik pats žmogus ir juose
numatyta tik teisminė baudimo procedūra, nes buvo nustatyta, kad asmuo negalėjo būti
baudžiamas dar iki teismo. Nusikaltę asmenys atsakydavo prieš skirtingus teismus,
priklausomai nuo jų padėties;
 Nusikaltimas apibūdinamas skirtingai ir turėjo skirtingas sampratas kiekviename iš statutų (I
Statutas– nusikaltimo sąvoka skriauda nukentėjusiam ar jo turtui; II Statutas – platesnė
nusikaltimo samprata – žala valstybei ir nukentėjusiajam, vienodai ginami ir žmogaus ir
valstybės interesai; III Statutas – nusikaltimas yra veika pavojinga valstybei ir visuomenei,
ir kuri pažeidžia kunigaikščio nustatytą tvarką);
 Statute sprendžiamas priežastinio ryšio klausimas tarp padaryto nusikaltimo ir dėl to
nusikaltimo kilusių padarinių;
 Kūno bausmėmis statutuose siekiama bausti ir tuo pačiu grasinti, skausmą keliančios ir kūną
žalojančios bausmės atliekamos viešai;
 Statutuose nusikaltimas suvokiamas plačiai, bausmės įtvirtintos sankcijose;
 II statutas įtvirtina iki 14 metų ne atsakomybės, o III statutas įtvirtino iki 16 metų amžiaus ir
psichiškai nesveiki žmonės neatsako;
 Buvo skiriami tyčiniai ir neatsargūs nusikaltimai

2. Kitų valstybių baudžiamųjų įstatymų taikymas okupuotoje Lietuvoje (Carinės,

sovietinės, nacistinės okupacijos)
Carinės Rusijos okupacija – 1840 m. – 1918 m.:
 nutarta, BK laikyti Rusijos baudžiamąjį statutą;
  Lietuva nespėjo pasiruošti nuosavo BK, nors tam ir nebuvo būtinybės, nes dauguma
klausimų buvo išspręsti statutuose, jame buvo galima rasti ir bausmių vykdymo normas, BP
institutų, o atkūrus nepriklausomybę teisėkūra buvo pakankamai aktyvi;
 Baudžiamasis statutas galiojo nuo 1919 m. – jame buvo apibūdinti visi nusikalstamų veikų
sudėčių elementai, iki tobulumo parengtos BĮ formuluotės. Aiškiai apibrėžtos veikos,
nurodant visus pagrindinius būtinus tos veikos požymius;
 Buvo įtvirtinta, kad nusikaltimas kiekvienas žmogaus veiksmas, kuris buvo draudžiamas
įstatymu, tai buvo formali nusikaltimo samprata, nes kalbama apie veiksmų atlikimą, kurie
buvo uždrausti;
 Atskiru požymiu buvo kaltė, o kaltės institutas neatskiriamas nuo klaidos instituto. Abejonės
aiškinamos kaltininko naudai;
 Buvo mirties bausmė, sunkiųjų bausmių kalėjimas, areštas, bauda, lengvųjų bausmių
kalėjimas;
 Įtvirtinta bendrininkų nuosavybė. Apskritai, sudaroma daugiau galimybių atsakomybei
diferencijuoti.;
 Baudos, be baudžiamojo pobūdžio buvo skiriamos ir dėl padarytų nuostolių atlyginimo,
buvo siekiama kad vykdant justiciją būtų kuo mažesni nuostoliai valstybėje. Jos yra
individualizuojamos atsižvelgiant į visą eilę aplinkybių;
 Nuteistieji paleisti iš sunkiųjų bausmių kalėjimo, negalėjo apsigyventi apskrityje, kuriame
padarė nusikaltimą;
 Mirties bausmė buvo numatyta už karo nusikaltimus, vėliau buvo grįžtama prie platesnio jo
taikymo. 1937 m. sausio mėn. buvo daromi statuto pakeitimai ir buvo skelbiama, kad
bausmė bus daroma dujomis;

Sovietinė okupacija – 1940 m. – 1990 m.:

 Nuo birželio 15 d., kuomet SSRS okupavo Lietuvą, senieji įstatymai dar galiojo pusė metų,
nors ir buvo aktyviai keičiami;
 Inkorporavus Lietuvą į LTSR sudėtį, Lietuvoje buvo taikomi SSRS baudžiamasis kodeksas.
Karinių valstybinių nusikaltimų nuostatų, Sąjunginių respublikų pradai ir t.t. Taikoma
sovietinė baudžiamoji teisė. Prasidėjo okupacinis laikotarpis su represyvia teise Lietuvoje;
 1940 lapkričio 6 d. Po atitinkamų procedūrų priimamas Sovietų Sąjungos Prezidiumo
įsakas, dėl Rusijos federacijos BĮ galiojimo Lietuvoje;
 Ypatingai svarbu tai, kad daug pasekmių Lietuvai sukėlė ir šis įstatymas buvo taikomas ir
atgal, traukiama baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus Latvijoje, Estijoje,
Lietuvoje už kodekse numatytas ir nusikalstamas veikas;
 Lietuvą okupavus Vokietijai, 1941 m. panaikinti bolševikų įstatymai ir atkurti Lietuvos,
tačiau Lietuvos iliuzijos greitai užgeso, nes General komisaras, kalboje pasakytoje susitikus
su Laikinąja vyriausybe, kad bylų nagrinėjimas seks pagal ankstesnę LT santvarka, bet
 neapims vokiečių ir žydų jurisdikcijos. Vokietijos teismai LT statutą taikę tik už buitinius
nusikaltimus;
 Grįžus Sovietams, buvo patęsiamas Rusijos federacijos įstatymų galiojimas ir TSR
prezidiumo įsakymai. Buvo panaikinta mirties bausmė ir vietoje jos 25 m. laisvės atėmimo;
 Grįžtant prie LT Sovietinio kodekso, reikia sakyti, kad daug jo normų buvo perrašytos iš
Sovietinių normų. To meto baudžiamosios teisės bruožai, sovietinė teisė galiojusi Lietuvoje.
Dominuoja veikų kriminalizavimo tendencija, pažymėtina didelis ir mirties bausmių
numatymas BĮ, arti 40 veikų už kurias galėjo būti skiriama mirties bausmė (nors jos nebuvo
dažnos);
 Tačiau buvo ir švelninama atsakomybė – bausmių žirklės.

3. Baudžiamoji teisėkūra atkūrus Lietuvos nepriklausomybę

1. Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo parengtas savas Baudžiamasis kodeksas. Pirmojo
pasaulinio karo metu Lietuvą okupavus vokiečių kariuomenei, jos vadų nurodymu 1917 m.
buvo nustatyta, kad galioję senieji Rusijos įstatymai baudžiamosios teisės srityje pakeičiami
1903 m. Baudžiamaisiais nuostatais (jie Lietuvoje baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų
praktikoje vadinami Baudžiamuoju statutu).
2. Įteisėtu baudžiamuoju kodeksu yra laikomas Rusijos 1903m. patvirtintas kodeksas, kuris turėjo
galios ir vokiečių okupacijos valdžiai esant. Tuo pačiu buvo nurodyti nebegaliojantys
straipsniai ir numatyta kita bausmių sistema: a) sunkiųjų darbų kalėjimas b) paprastas kalėjimas
c) areštas d) piniginė bauda.
3. Taigi Rusijos 1903 m. Baudžiamasis statutas buvo pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis per
visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo periodą. Pagal kontinentinėje Europoje susiklosčiusias
tradicijas Statutą sudarė vienas skyrius, skirtas baudžiamųjų įstatymų bendrajai daliai, ir 35
Specialiosios dalies skyriai. Bausmės skyrimas vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymais
buvo paliktas teisėjo ar teisėjų kolegijos nuožiūrai. Šis statutas buvo aršiai kritikuojamas
specialistų dėl savo kazuistiškumo.
4. Reikia pažymėti, kad šalia baudžiamojo statuto Lietuvoje galiojo ir kiti baudžiamojo pobūdžio
teisės aktai. Visų pirma pažymėtina tai, kad Klaipėdos krašte galiojo Vokietijos 1871m.
baudžiamasis kodeksas (Strafgatecbush), šalia kurio galiojo Klaipėdos seimelio priimti
papildomi baudžiamieji įstatymai.
5. Lietuvos baudžiamasis kodeksas LTSR Aukščiausios Tarybos buvo priimtas 1961 m. birželio
26d. ir įsigaliojo tų pačių metų rugsėjo 1 d.

Šių dienų Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra išskiriami trys svarbiausi nacionaliniai Lietuvos
baudžiamosios teisės šaltiniai:
1. Baudžiamieji įstatymai
Pagrindinis nacionalinis Lietuvos baudžiamosios teisės šaltinis yra baudžiamasis įstatymas.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas – tai nustatyta tvarka referendumu arba Seimo
priimtas aukščiausią teisinę galią turintis norminis teisės aktas, reguliuojantis teisinius santykius.
Pagal Konstitucijos 67 straipsnį įstatymus leidžia Seimas. Sisteminis Konstitucijos aiškinimas
leidžia skirti kelias įstatymų rūšis: a) Konstitucija; b) konstituciniai įstatymai; c) kiti įstatymai.
Baudžiamieji įstatymai, kaip ir kiti įstatymai bei teisės aktai, neturi prieštarauti Konstitucijai,
kurios 7 straipsnyje nustatoma, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas
Konstitucijai“. Konstitucija ne tik nustato bendruosius teisės principus, bet ir tiesiogiai įtvirtina
nemažai baudžiamajai teisei reikšmingų nuostatų, pvz., Konstitucijos 21 straipsnis, kuris nustato,
kad „draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti
tokias bausmes“ ir pan. Konstitucija padarė tiesioginį poveikį baudžiamajai teisėkūrai. Po
Konstitucijos priėmimo 1992 m. spalio 25 d. referendumu įstatymų leidėjas savo iniciatyva priėmė
nemažai baudžiamųjų įstatymų, tiesiogiai skirtų konstitucinių nuostatų įgyvendinimui, pavyzdžiui,
atsižvelgiant į konstitucinių žmogaus būsto neliečiamumo principą buvo išplėstos būtinosios ginties
ribos.
Nuo Konstitucijos kaip baudžiamosios teisės šaltinio neatskiriama yra ir Konstitucinio Teismo
jurisprudencija baudžiamosios teisės klausimais. Konstitucinio Teismo nutarimai privalomi
visoms valstybės institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms,
pareigūnams ir piliečiams. Konstitucinis teismas gali nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymas (ar
jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo
dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo
sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Jeigu Konstitucinis Teismas konstatuoja prieštaravimą Konstitucijai, įstatymų leidėjas privalo
panaikinti Konstitucijai prieštaraujančias nuostatas ir esant reikalui sureguliuoti tam tikras
santykius.
Konstitucinio Teismo nutarimai pagal poveikį baudžiamajai teisėkūrai ir teismų praktikai gali būti
skirstomi į konkretaus poveikio ir bendrojo poveikio. Prie konkretaus poveikio Konstitucinio
Teismo nutarimų priskirtini tie, kuriuose įstatymų leidėjui tiksliai nurodoma, kokią Konstitucijai
prieštaraujančią baudžiamojo įstatymo nuostatą reikia panaikinti, pakeisti ar papildyti, o prie
bendrojo poveikio Konstitucinio Tesimo nutarimų priskirtini tie, kuriuose įstatymų leidėjui
nustatoma principinė teisėkūros taisyklė, apibrėžiami konstitucinės nuostatos taikymo teismų
praktikoje kriterijai arba atskleidžiamas konstitucinio principo turinys baudžiamojoje teisėje.
Konstitucinis Teismas itin daug dėmesio yra skyręs teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš
įstatymą, baudžiamosios teisės kaip paskutiniosios priemonės (ultima ratio), prigimtinio
teisingumo, taip pat draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką (non bis in idem) principų turinio
atskleidimui baudžiamojoje teisėje.
Svarbiausias baudžiamasis įstatymas yra Baudžiamasis kodeksas. Lietuvos baudžiamajai teisei BK
suteikia šiuolaikinę formą: vidinės kodekso sąrangos pagrindu apžvelgiama visa baudžiamosios
teisės sistema. Visos BK normos yra tarpusavyje susietos, o kodekso visumą, t.y. vidinę struktūrą,
sudaro Bendroji ir Specialioji dalys bei priedas. Šios dalys yra suskirstytos į skyrius, o skyriai į
straipsnius, kurie savo ruožtu – į dalis ir punktus. Dalys, skyriai, ir straipsniai turi savo
pavadinimus. Toks skirstymas padeda kodekse rasti atitinkamą normą bei nustatyti jos ryšį su
kitomis BK normomis.
Bendroji dalis – bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui.
Specialioji dalis – konkretaus nusikaltimo sudėtis.
BK bendrojoje dalyje yra nustatyta:
 Bendri dalykai, kurie reikšmingi bet kurio nusikaltimo požymiui
  BĮ-mo galiojimo tvarka
 Nusikalstamos veikos bendrieji požymiai
 Nusikalstamos veikos padarymo formos
 Asmenų, traukiamų BA-bėn amžius
 Kaltės formos, jų turinys
 Bausmės, jų skyrimo ir atleidimo tvarka
 Baudžiamojo įstatymo galiojimas erdvėje, laike

Specialiojoje dalyje išvardijamos ir nustatomos:

 Konkrečios veikos, nusikaltimai
 Konkrečios nusikalstamos veikos sudėtis
 Sankcijos, kaip padaryto nusikaltimo pasekmė
 Atskleidžiant šių normų turinį reikšmės turi bendrosios dalies normos – definicijos.

2. Poįstatyminiai (įstatymų įgyvendinamieji) teisės aktai

Kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai patikslina nusikalstamos veikos objektyviąją pusę,
numato, ką reiškia tokios sąvokos kaip „didelis kiekis“, „sunkus sveikatos sutrikdymas“,
„pažeidžiant taisykles“, „vykdant pareigas“ ir kt., ko nėra detalizuojama pačiame Baudžiamojo
kodekso straipsnyje. Tokiu būdu, kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai baudžiamojoje
praktikoje tampa reikšmingais įgyvendinant įstatymą, teismo pritaikomi kartu su juo kaip
pagalbiniai teisės aktai.
Poįstatyminiai baudžiamosios teisės šaltiniai pagal savo teisinę galią gali būti skirstomi į
Respublikos Prezidento dekretus, bendrus kelių ministrų, ministro ir kitų įgaliotų valstybės
institucijų vadovų įsakymus.
Prie Prezidento dekretų, kurie yra laikomi baudžiamosios teisės šaltiniu priskirtinas Prezidento
dekretas „Dėl Malonės komisijos sudarymo ir jos nuostatų“, kurios sudaryta Malonės komisija
ir patvirtinti jos nuostatai. Šis teisės aktas padeda įgyvendinti BK 79 str. numatytą malonės institutą.
Bendras kelių ministrų įsakymas, kartu ir baudžiamosios teisė šaltinis, yra Sveikatos apsaugos
ministro, teisingumo ministro bei socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl Sveikatos
sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos sveikatos sutrikdymo
masto nustatymo taisyklės ir apibrėžti sveikatos sutrikdymo masto – sunkaus, nesunkaus ir
nežymaus – nustatymo medicininiai kriterijai. Šis teisės aktas padeda įgyvendinti BK straipsnius,
kuriuose nustatytų nusikaltimų padariniai apima sunkų, nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šiai grupei taip pat priskiriamas Teisingumo ir sveikatos apsaugos ministrų įsakymas „Dėl
Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo
tvarkos aprašo patvirtinimo“, patvirtinantis nuteistųjų, kuriems įtariama sunki nepagydoma liga,
dėl kurios jie gali būti atleisti nuo tolesnio bausmės atlikimo, sunkių nepagydomų ligų sąrašą ir
sveikatos būklės patikrinimo tvarką. Šis teisės aktas padeda įgyvendinti BK 76 str. numatytą
atleidimo nuo bausmės dėl ligos institutą.
Baudžiamosios teisės šaltinis yra vieno ministro įsakymas: Sveikatos apsaugos ministro „Dėl
Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos dešimtojo pataisyto ir
papildyto leidimo „Sisteminis ligų sąrašas įdiegimo“, įsakymas apibrėžia psichikos sutrikimus,
kurie yra reikšmingi nustatant nusikalstamos veikos subjekto fizinio asmens pakaltinamumą, ribotą
pakaltinamumą (BK 18 str.), nepakaltinamumą (BK 17 str.) ir t.t. Šiai grupei taip pat priskirtini
Sveikatos apsaugos ministro įsakymai „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų
patvirtinimo“ ir “Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio
kiekio nustatymo rekomendacijų“, kuriais buvo patvirtinti narkotinių ir psichotropinių medžiagų
sąrašai, tai pat narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio
nustatymo rekomendacijos. Kitos įgaliotos valstybės institucijos vadovo įsakymas taip pat laikomas
baudžiamosios teisės šaltiniu, pavyzdžiui, Narkotikų kontrolės departamento prie Vyriausybės
direktoriaus įsakymas „Dėl Pirmos kategorijos narkotikų ir psichotropinių medžiagų
pirmtakų (prekursorių) didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų
patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos pirmos kategorijos narkotinių ir psichotropinių medžiagų
pirmtakų (prekursorių) didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos. Teisės aktai susiję
su narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ir pirmos kategorijos jų pirmtakais, padeda
įgyvendinti BK straipsnius, kurie numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą narkotinių,
psichotropinių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų neteisėtą apyvartą (pvz., BK 260, 261,
263, 266 str. ir pan.)

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija

Ypatingą vietą nacionalinių baudžiamosios teisės šaltinių grupėje užima LAT jurisprudencija: LAT
senato nutarimai (iki 2006 m.), LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgos (nuo 2006 m.) ir
LAT nutartys.
LAT jurisprudencijos BK Bendrosios dalies klausimais aspektu reikšmingiausios yra LAT
išplėstinių septynių teisėjų kolegijų ir Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtos
nutartys.

4. Tarptautiniai baudžiamosios teisės šaltiniai bei Europos Sąjungos teisės aktai

baudžiamosios teisės klausimais
Tarptautiniai teisės aktai kaip Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai
Konstitucijos 138 str. 2 dalis nustato, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos
Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“. Tarptautinė
sutartis negali prieštarauti Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių (ir ES teisės aktų) įgyvendinimas nacionalinėje
baudžiamojoje teisėje galimas tik suderinus nacionalinio baudžiamojo įstatymo nuostatas su
tarptautinės sutarties (ar ES teisės aktų) reikalavimais. Toks suderinamumas yra reikalingas tais
atvejais, kai: 1) nacionalinė baudžiamoji teisė iš viso nereglamentuoja tam tikro tarptautinės
sutarties (ar ES teisės akto) reikalavimo; 2) Nacionalinė baudžiamoji teisė tam tikrą tarptautinės
sutarties (arba teisės akto) reikalavimą reglamentuoja siauriau (plačiau); 3) nacionalinės
baudžiamosios teisės reglamentavimas prieštarauja tam tikram tarptautinės sutarties (arba ES teisės
akto) reikalavimui.
Nacionalinės baudžiamosios teisės suderinimas su tarptautinės (ir ES) teisės reikalavimais galimas
trimis būdais: a) teisėkūros, b) priežiūros, c) teismo.
Teisėkūros būdu užtikrinamas tarptautinės sutarties (arba Es teisės akto) nuostatų perkėlimas į
nacionalinę teisę priimant naują, pakeičiant, papildant arba panaikinant nacionalinį teisės aktą.
Priežiūros būdas reiškia: a) tarptautinės sutarties nuostatų perkėlimą į nacionalinę teisę pakeičiant,
papildant ar panaikinant nacionalinį teisės aktą; b) tarptautinės sutarties nuostatų įgyvendinimo
nacionalinėje teisėje priežiūrą, kurią atlieka specialus nepriklausomų ekspertų komitetas.
Teismo būdas gali būti taikomas dvejopai. Bendriausiąja prasme jis pasireiškia BK normų
interpretavimo nacionalinių teismų praktikoje koregavimu pagal įsigaliojusią Lietuvos Respublikos
tarptautinę sutartį (ar ES teisės aktą). Kita vertus, teismo būdas taip pat gali reikšti ir EŽTT
sprendimo arba ESTT prejudicinio sprendimo vykdymą, kuris savo ruožtu gali apimti ir
nacionalinės teisės nuostatų, pripažintų neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos ir jos papildomų protokolų arba ES teisės, netaikymą, ir šių nacionalinės
teisės nuostatų keitimą, jų papildymą ar panaikinimą.
Tarptautinei materialinei baudžiamajai teisei priskirtinos Europos Tarybos, Jungtinių Tautų,
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų
tarptautinės sutartys (konvencijos, sutartys, susitarimai, protokolai, ir pan.) bei
rekomendacinio pobūdžio aktai (rekomendacijos, rezoliucijos ir pan.), kurios reglamentuoja
materialiosios baudžiamosios teisės klausimus.
Konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą nustato valstybių pareigą
kriminalizuoti dalyvavimą organizuotoje nusikalstamoje grupėje, nusikalstamu būdu įgytų pajamų
plovimą ir korupciją bei apibrėžia jų požymius, nustato valstybės jurisdikcijos taisykles,
reglamentuoja juridinio asmens atsakomybės klausimus ir pan.
Baudžiamosios teisės konvencija dėl korupcijos numato valstybių pareigą kriminalizuoti aktyvų
ir pasyvų kyšininkavimą, prekybą poveikiu, pinigų plovimą, kai kuriuos finansinius nusikaltimus,
apibrėžia jų požymius, taip pat nustato valstybės jurisdikcijos taisykles, reglamentuoja
bendrininkavimo, juridinio asmens atsakomybės už korupcines veikas klausimus, sankcijų už
korupcinius nusikaltimus ir pan. nuostatas.

ES teisės aktai kaip Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai

Lietuvos Respublikos konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narytės Europos Sąjungoje“
nustatyta:
1. Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos
Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga,
numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai
vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis.
2. Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.
Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos
taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos
įstatymus ir kitus teisės aktus.
ES materialiajai baudžiamajai teisei priskirtinos ES tarptautinės sutartys ir antrinės teisės aktai –
Pagrindų sprendimai ir direktyvos, kurios reglamentuoja baudžiamosios teisės klausimus.
Pamatiniai sprendimai ir direktyvos:
 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/41/ES dėl
Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose
 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2009/299/TVR, iš dalies keičiantis
Pamatinius sprendimus 2002/584/TVR, 2005/214/TVR, 2006/783/TVR, 2008/909/TVR
ir 2008/947/TVR ir stiprinantis asmenų procesines teises bei skatinantis tarpusavio
pripažinimo principo taikymą sprendimams, priimtiems atitinkamam asmeniui
asmeniškai nedalyvavus teisminiame nagrinėjime
 2009 m. spalio 23 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2009/829/TVR dėl tarpusavio
pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų priemonių Europos
Sąjungos valstybėse narėse kaip alternatyvos kardomajam kalinimui
 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/909/TVR dėl
nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo
skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant
jas vykdyti Europos Sąjungoje (OL 2008 L 327, p. 27), iš dalies pakeistas 2009 m.
vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR
 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2008/947/TVR dėl teismo
sprendimų ir sprendimų dėl lygtinio nuteisimo tarpusavio pripažinimo principo
taikymo siekiant užtikrinti lygtinio atleidimo priemonių ir alternatyvių sankcijų
priežiūrą (OL 2008 L 337, p. 102), iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos
pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR
 2014 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. XII-1322 dėl Europos
Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir
vykdymo
 Pavyzdinės formos dėl Tarybos Pamatinių sprendimų 2009/909/TVR, 2009/829/TVR,
2008/947/TVR ir 2003/577/TVR bei Direktyvos 2014/41/ES
 2006 m. spalio 6 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2006/783/TVR dėl tarpusavio
pripažinimo principo taikymo nutarimams konfiskuoti (iš dalies pakeistas 2009 m.
vasario 26 Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR)
 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų
priimtų sprendimų konfiskuoti perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos
valstybėms narėms taisyklių patvirtinimo ir piniginių lėšų bei turto, gauto įvykdžius
sprendimus konfiskuoti, paskirstymo tvarkos“
 2003 m. liepos 22 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2003/577/TVR dėl turto arba
įrodymų arešto aktų vykdymo Europos Sąjungoje
 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos
arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos
 Europos arešto orderio išdavimo ir asmens perėmimo pagal Europos arešto orderį
taisyklės