Vokietijos imperinė teisė: 1532 m.

Karolina (Aukso bulė)

1. Karolinos vieta Vokietijos viduramžių teisės sistemoje. Teisyno struktūra ir bendri
bruožai.
2. Baudžiamosios teisės bruožai Karolinoje: atsakomybės pagrindai, būtinoji gintis,
bendrininkavimas, bausmių rūšys.
3. Atskiros nusikaltimų rūšys.
4. Vagystės.
5. Teismo proceso bruožai: inkvizicinio proceso principai.

Imperinė teisė.
Šventosios Romos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų v-bių, apskritai
viduramžių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperijos teisė, dažnai vadinta tiesiog bendrąja
teise, arba kaip kiekvienos atskiros žemės – hercogystės ar kunigaikštystės teisė (žemės teisė), kartu esanti
partikuliarinės imperijos teisės dalimi.
Rašytoji frankų imperijos laikų teisė, šiai imperijai subyrėjus, nustojo galioti, ją pakeitė nerašyta teritorinė
vietos papročių teisė. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį
imperijos teisės partikuliarizmą. Iki 12-13a. bendrosios vokiečių teisės, nekalbant apie atskirais klausimais išleistus
imperatorių aktus, formaliai nebuvo. Bet ilgainiui Šventojoje Romos imperijoje ėmė galioti kai kurie tie bendrieji
teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos vienetai – jos žemės. Tie principai formavosi
universalaus pobūdžio vokiečių papročių teisės normų ir imperatorių įstatymų leidybos bazėje. Labai reikšmingi 12-
15a. imperatorių išleisti vadinamieji taikos statutai, kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai paprastai
skelbė taiką savo šalies viduje ar atnaujindavo senąją, anksčiau paskelbtą tokią pat taiką. Taikos statutuose būta
nemažai naujos teisės normų, įgyvendinamų imperijos lygiu, taip pat dažnai įtraukiamų į teritorinę kunigaikštysčių
ir miestų teisę.
Imperijos taikos statutuose vyravo baudžiamosios teisės normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus,
keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai.
Pirmasis imperijos taikos statutas (1103m.) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Vagys,
padegėjai ar žudikai baudžiami apakinimu ar rankos nukirtimu, vėliau nustatyta mirties bausmė už nužudymą.
Ilgainiui taikos pažeidimų turinys plėtėsi, o statutų normos apėmė vis naujus taikos pažeidėjus, t.y. numatė
atsakomybę už vis įvairesnius nusikaltimus nuosavybei ar asmeniui.
Gausiuose taikos statutuose buvo nustatyta atsakomybė už nepaklusimą bažnyčios jurisdikcijai, pinigų
padirbinėjimą ir t.t. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio asmenybės. Buvo kreipiamas
dėmesys į nusikaltimo “įžūlumą”, į recidyvą. Bendrininkai turėjo būt baudžiami kaip ir tiesioginis nusikaltimo
vykdytojas. Už turtinius nusikaltimus dažniausiai taikytas įpareigojimas atlyginti žalą.
Statutai reikalavo, kad nukentėjusieji nesigriebtų savateismio; neteisėtas kerštas, paliaubų pažeidimas ir
panašios veikos galėjo užtraukti kaltojo paskelbimą už įstatymo ribų.
Vienas iš taikos statutų – imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta “amžinoji taika”.
Taikos statutai turėjo vienyti feodalų, miestiečių, kitų visuomenės grupių pastangas kovai su įvairiais
nusikalstamais kėslais. Statutuose esančios normos sudarė imperijos bendrosios teisės pagrindą.

Romėnų teisė, kaip imperinės teisės šaltinis.

14-16a. Vokietijoje imta aktyviai receptuoti romėnų teisę, prisidėjusią prie tam tikro teisės vienodinimo.
Justiniano Digestai, kiek perdirbti,siekiant pritaikyti esamiems poreikiams, buvo pripažinti pagrindiniu teisės
šaltiniu Imperijos rūmų teismui. Romėnų teisę privalėjo žinoti visi teismai. Romėnų teisė, pritaikyta vokiečių
visuomeninio gyvenimo reikmėms ir pagal graikišką Digestų pavadinimą praminta pandektine teise, įgijo imperijos
įstatymo autoritetą ir taip pat tapo vienu svarbiausių bendrosios teisės šaltinių, užpildančių gausias imperijos teisės
spragas.
Imperijos teisės šaltiniais taip pat laikyti ir Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios
tikybinės ir taikos sutartys. Bet visos šios bendrosios teisės normos buvo daugiau rekomendacinės.

1. 1532 m. "Karolina" - ryškiausias imperinis baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso šaltinis.

Imperijos teisės aktų daugėjant, 1521m. kilęs sumanymas juos surinkti ir kodifikuoti, bet jis liko
neįgyvendintas. Bet, netrukus 1532m. buvo išleistas vienintelis imperijos teisynas, pavadintas “Karolina”, kuris,
Reichstago priimtas Regensburge, valdant Karoliui V, įnešė svarų indėlį kuriant visos Vokietijos baudž teisės ir
baudžiamosios teisės ir baudž. proceso principus.
Karolinos preambulė kunigaikščiams leido toliau naudotis jų “teisingais papročiais”. Tačiau kadangi
,,Korilina“ objektyviai atitiko politinius to meto kunigaikščių viršūnės interesus ir savo laikmečio baudžiamosios
teisės ir proceso poreikius, “Karolina” teisės šaltiniu visiškai arba iš dalies praktiškai buvo pripažinta visose žemėse
ir galiojo iki 1870m, - iki Vokietijos suvienijimo.
Teisynas skelbė tiek bendruosius baudžiamosios teisės principus, tiek ir konkrečius nusikaltimus bei bausmes
už juos. Teisyną sudarė 219 str. (iš jų 77 baudž. teisės normos).
 Nors preambulė kalbama apie vienodą teisingumą “beturčiams ir turtingiems”, daugelyje teisyno straipsnių,
nustatant baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgiama į socialinę nukentėjusio ir nusikaltėlio padėtį (pvz.: baudžiant už
vagystę, užimantiems visuomenėje aukštesnę padėtį kriminalinė bausmė galėjo būt pakeista į civiline teisine
bausme.
Karolina aptarė kaltės formas, sunkinančias, lengvinančias, naikinančias atsakomybę aplinkybes, kėsinimąsi,
bendrininkavimą. Šios sąvokos, ne visada aptariamos pakankamai tiksliai, specialiai neišskiriamos, o dėstomos
konkrečių nusikaltimų sudėčių ir bausmių rūšių kontekste.

2. Atsakomybės pagrindai
Atsakomybė pagal “Karoliną” atsirasdavo tik esant kaltei - tyčiai ar neatsargumui. Ji galėjo neatsirasti asmeniui,
dirbančiam savo darbą specialiai tam skirtoje vietoje ar patalpoje ir prieš savo norą ir valią atėmusiam kam gyvybę,
tokiomis aplinkybėmis tokį asmenį,,daugeliu atvejų, kurių visų neįmanoma išvardyti“, buvo leidžiama išteisinti. (jei
barzdaskutys dėl trukdymų perpjovė gerklę klientui, bet dirbo savo t t. darbo vietoje - tai jis gali būti pripažintas
nekaltu; jei skuto gatvėje ar pan. - kaltas).
Naikinančios atsakomybę aplinkybės dėstomos detaliai, remiantis nužudymo pavyzdžiu. Nužudymas laikytas
teisėtu, jei padarytas ginant savo “gyvybę, kūną, garbę ir gerą reputaciją”, jei tik užmuštasis puolė mirtinu ginklu ir
užpultasis negalėjo to išvengti pvz. pabėgdamas(140str.) Būtinoji gintis nebuvo pripažįstama, užpuolimui esant
teisėtam arba jam jau pasibaigus (pvz.,persekiojant bėgantį užpuoliką). Atsakomybė už nužudymą neatsirasdavo kt.
atvejais: ginant trečiojo asmens gyvybę, kūną ar turtą, vykdant pareigą sulaikyti nusikaltėlį ir t.t.
Atsakomybę švelninančiomis aplinkybėmis laikyta tyčios nebuvimas (“nevikrumas,lengvabūdiškumas,
nenumatymas”), nusikaltimo padarymas ,,įsikarščiavus, supykus“. Vagystės atveju, atsakomybę švelnino jei
pažeidėjo amžius iki 14 metų bei badas ir pan. Kaltę sunkino – viešas,įgrupinis nusikaltimas, įžūlumas, bloga
reputacija,savo šeimininko intersų pažeidimas ir t.t.
Teisynas išskyrė atskiras nusikaltimo padarymo stadijas. Pasikėsinimu laikoma tyčinė, prieš nusikaltėlio valią
nepavykusi veika; už ją baudžiama kaip už baigtą nusikaltimą.

Bendrininkavimas
Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo padarymo, jį darant ir jį padarius. Nusikaltimo sudėčių
neklasifikavo, o išdėstė daugmaž giminingomis grupėmis.

Bausmių rūšys
Bausmės siekė įbauginti:
1) numatyta mirties bausmės - sudeginimas, ketvirčiavimas, pakorimas, gyvo užkasimas
2)kūną žalojančios bausmės - liežuvio, nosies nupjovimas
3)kūno bausmės – rykštės
4)gėdingos bausmės - statymas prie gėdos stulpo, įspaudavimas
5)uždarymas į kalėjimą
6)bauda, žalos atlyginimas
7)Papildomai dar galėjo būt skiriama turto konfiskavimas, kankinimas įkaitintomis žnyplėmis, vilkimas į
mirties bausmės vykdymo vietą.
,,Karolinos“ 131 straipsnis, skirtas moteriais nužudžiusiai savo vaiką, bausti, rekomendavo ją, ,,pagal paprotį“,
užkasti gyvą ir perkalti kuolu;siekiant išvengti ,,sąmyšio“dėl tokios bausmės.

3. Atskiros nusikaltimų rūšys

1)Pagal straipsnius, skirtus konkrečių rūšių nusikaltimams, pirmavo nusikaltimai nuosavybei (19 straipsnių) –
įv. vagystės, nesąžiningas disponavimas patikėtu turtu ir kt. Už vagystę su įsilaužimu arba ginkluotą vagystę
nepriklausomai nuo pavogto daikto vertės vyrams grėsė kartuvės, moterims -prigirdymas, arba sušvelninant bausmę
-akių išdūrimas ir pan. kūno bausmės.
2)Specialiai aptariama vagystė bažnyčioje. Bausta už religinius nusikaltimus – Dievo niekinimą, priesaikos
sulaužymą, raganavimą, šventvagystę, t.p. už veikas, nesiderinančias su krikščioniška morale - pinigų padirbimas, t.
p. nusikaltimai dorovei - kraujomaiša, svetimavimas.
3)Valstybiniais nusikaltimais laikyti išdavystės, maištas prieš valdžią, piktybinis valkatavimas ir pan.
4) Nusikaltimai asmeniui - įv. rūšių nužudymai,(nunuodijimas, vaiko nužudymas,abortas)kūdikio pametimas,
savižudybė (dėl jos gali būti atimta paveldėjimo teisė iš įpėdinių).
5)Išskiriami nusikaltimai teisingumui - melagingas liudijimas, nepagrįstas kankinimas tardant ir pan.

“Karolinos” išskaičiuojamos nusikaltimų sudėtys nepretendavo į išsamų sąrašą (joje neminimi kūno
sužalojimai, įžeidimai, turto sugadinimas ir kt.), buvo akivaizdžiai kazuistinės. Pagal to meto įsivaizdavimą, teisėjui
niekas netrukdė čia įsakmiai nenumatytą veiką pagal analogiją pripažinti nusikalstama ir skirti bausmę.
5.Teismo proceso bruožai: inkvizicinio proceso principai
Baudž. procesui reglamentuoti skirta 103 “Karolinos” straipsniai. Pamažu stengtasi išstumti posėdininkus,
juos pakeisti teisininkais specialistais. Dėl neaiškumų teisėjams rekomenduojama kreiptis į teisininkus
mokslininkus.
Įtvirtino Vokietijai naują inkvizicinį procesą, nors joje dar liko ir kai kurių kaltinamojo proceso elementų:byla
galėjo būt keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus teismui galėjo pateikti abi šalys. Tačiau
kaltinimą valstybės vardu pateikdavo dažniausiai teisėjas, tardymas atliekamas teismo iniciatyva,įtariamajam plačiai
taikytos fizinio poveikio priemones. Tiesioginį dalyvavimą ir viešumą pakeitė slaptas ir raštiškas bylos
nagrinėjimas.
Remtasi formalių įrodymų teorija. Priimti kaltinamąjį nuosprendį vien netiesioginių įkalčių pagrindu nebuvo
leidžiama. Plačiai taikytas tardymas kankinant, be šios priemonės procesas buvo mažai efektyvus, nes rėmėsi
teisingu įrodymų vertinimu. Tačiau kankinti buvo galima tik turint svarių įrodymų, leidžiančių įtarti teisiamąjį esant
kaltą. Teisynas smulkiai reglamentavo kiek kokių įrodymų tam tikslui reikia. (tam užteko 2 gerų liudytojų
parodymų, vieno tokio liudytojo parodymai buvo laikomi puse įrodymo. Puse įrodymo galėjo būti laikomi
kaltinamojo lengvabūdiškumas ir bloga reputacija. Tik turėdamas keletą netiesioginių įkalčių, teisėjas galėjo imtis
kankinimo.
Teisiamojo prisipažinimas lemiamos įtakos neturėjo, teismas kaskart turėjo įsitikinti prisipažinimo
nuoširdumu. Teisynas įpareigojo teismą bylos nagrinėjimą baigti nuosprendžiu, esant mažiausiai 2-3 “vertiems
pasitikėjimo geriems” liudytojams, kurių parodymai “remiasi tiesos žinojimu”
Kankinimų tvarka ir būdai Karolinoje nereglamentuoti. Procesas baigdavosi nuosprendžio, kuris galėjo būti
kaltinamasis, paliekantis įtariamuoju arba išteisinantis, paskelbimu. Pastarųjų ypač pagausėjo 18a. pab., kai
kankinimai buvo uždrausti. Teisė skųsti nuosprendį nenumatyta.