Respublika Monarchija Despotija

Demokratija Aristokratija
Dorovė (meilė
valstybei, lygybei, Nuosaikumas, dorovė Garbė Baimė
įstatymams)
Valdo visa tauta Valdo dalis tautos Vienas valdovas + bajorai Vienas valdovas + viziris
Valdytojai renkami Valdytojai renkami
burtais rinkimais
Degraduoja, kai
nebeišlaiko lygybės.
Žlunga, kai vyksta
Kai kiekvienas nori Žlunga, kai atsiranda Ydinga pati iš savęs (vaisių
reformavimasis,
būti lygus valdovui savivalė. rinkimas nukertant medį).
centralizavimas.
Svarbiausia –
įstatymai.
Mažos pagal teritoriją Didesnė teritorija Didžiausia teritorija
Auklėjant diegiama dorovė ir nuosaikumas. Auklėjant diegiamas garbės Auklėjimo kaip ir nėra, nėra
Įstatymo raidė supratimas. Įstatymo dvasia įstatymų

• Įstatymas – tai žmogiškasis protas, kuris valdo visus žmones.

• Skiria tris valdymo formas: monarchija, respublika ir despotija.

• Monteskjė išskyrė 2 įstatymų, kurie nustato politines laisves, rūšis:

Įstatymai, kurie nustato politinės laisvės santykį su valstybės santvarka – konstitucija;
Įstatymai, kurie nustato politinių laisvių santykį su kitų piliečių laisve.
• Valstybėje yra trys valdžių rūšys: 1) įstatymų leidžiamoji; 2) vykdomoji; 3) teisminė.
• Įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijos yra bendros: leisti, atšaukti ir keisti įstatymus.
• Vykdomoji valdžia: užtikrina, saugo piliečių ramybę; saugo saugumą; sudaro taiką; skelbia karą.
• Teisminė valdžia baudžia nusikaltėlius, skiria bausmes, sprendžia ginčus.
• Valdžios turi būti atskirtos
• Vykd su leid -
• Teismine su vykd - teisėjai pavergėjai
• Asmenys turi galimybę paduoti valdžią į teismą
• Nepriklausomi teismai

DAUGUMA NEPAJĖGI VALDYTI

Šarlis Luji de Monsteskjė savo svarbiausiame veikale „Apie įstatymų dvasią“ išskiria tris valdymo būdus:
respublikinį, monarchinį ir despotinį. Jis tegia, kad „respublikinis valdymas, kuriam esant aukščiausia valdžia yra arba visos
tautos, arba jos dalies rankose; monarchinis – kai valdo vienas žmogus, bet per nustatytus nekintamus įstatymus; tuo tarpu
despotiniame valdyme viskas vyksta be jokių įstatymų ir taisyklių vieno žmogaus valia ir savivale.“ Taipogi šio veikalo autorius
respublikinį valdymą skiria į dar dvi rūšis: demokratinį ir aristokratinį. „Jei respublikoje aukščiausia valdžia
priklauso visai liaudžiai, tai toks valdymas yra demokratinis. Jei aukščiausia valdžia yra dalies liaudies rankose, tai toks valdymas
vadinamas aristokratiniu. Esant demokratijai liaudis kai kuriai atžvilgiais yra valdovė, o kai kuriais – pavaldinė. <...> Esant
aristokratiniam valdymui aukščiausia šalies valdžia sutelkta grupės asmenų rankose. Tie žmonės leidžia įstatymus ir verčia juo
vykdyti.“
 Kalbėdamas apie demokratiją, Monteskjė pabrėžia, jog tauta valdo, todėl kad gali balsuoti išreikšdama savo nuomonę.
Pagrindiniai demokratijos įstatymai yra tie, kurie apibrėžia balso teisę. Tauta gali kontroliuoti kitų valdymą,
bet pati valdyti negali. Būtent todėl demokratijos įstatymuose privalu numatyti pagrindinių valstybės pareigūnų rinkimų
tvarką, jų veiklos kontrolės mechanizmą. Autorius teigia, kad balsavimas turėtų būti atviras. Jis taip pat pabrėžia, jog balsavimas
burtų keliu taipogi būdingas tik demokratijai. Monteskjė išskiria kiekvienos valdymo formos esminius principus (būtent principas
yra tas elementas, kuris verčia atitinkamą valdymo būdą veikti). Demokratijos pagrindinis principas yra dorovė. Meilė
įstatymams ir tėvynei, lygybei. Jo teigimu, „kai dorovė išnyksta, garbės troškimas užvaldo visų širdis, ir visi užsikrečia
savanaudiškumu.“ Tai griauna demokratiją. Kai lygybės dvasia žlunga ir kai visi nori būti lygus tiems kuriuos išrinko,
demokratiją sužlugdo per didelė lygybė, parodoksas. Lygybė užtikrinama mokesčiais
Aristokratijos atveju rinkimai burtų keliu negali būti taikomi, nes tai tik atskleistų blogąsias aristokratijos puses.
Monteskjė pabrėžia, kad geriausia aristokratija yra tokia, kurioje „dalis tautos, nedalyvaujančios rinkimuose, tokia skurdi
ir maža, kad valdančioji tautos dalis negali turėti jokios naudos ją išnaudodama. Aristokratijai bus tuo geriau, kuo labiau
ji priartės prie demokratijos, ir tuo blogiau, kuo labiau ji priartės prie monarchijos.“ Autorius nepritaria tam, kad
paklūstančioji tautos dalis būtų valdančiosios verge ir kaip pavyzdį tokio niekam tikusio aristokratinio valdymo pateikia
Lenkiją (ATR), kurioje „valstiečiai – bajorijos vergai“. Jeigu demokratijai dorovė – svarbiausias principai, tai aristokratijai ji
irgi svarbi. Dorovė svarbi tam, kad prilaikytų įstatymus kuriančią diduomenę. Dorovė gali būti dviejų tipų: arba didelė, kuri tam
tikrais atvejais tartum sulygina diduomenę su liaudimi, o tai yra puikus pagrindas stipriai respublikai; arba mažesnė, kuri skatina
nuosaikumą ir sulygina diduomenę bent jau jos pačios aplinkoje, o tai yra sergstinti jėga. Tad nuosaikumas, pagrįstas dorove
yra aristokratinių valdymų siela. Žlunga, kai diduomenės valdžia tampa savavališka (nesilaikoma dorovės ir nesivadovaujama
įstatymais). Karalius saulė - nenuosaikus, atstovavo absoliutizmą, jis esą valstybė
Monarchija – kita išskiriama valdymo forma. Joje politinės ir civilinės valdžios šaltinis yra pats valdovas. Bajorija tam
tikrais atžvilgiais yra būtina monarchijos gyvavimo sąlyga. Monteskjė sako: „Nėra monarchijos, nėra ir bajorų, nėra
bajorijos, nėra ir monarcho. Monarchijoje, kurioje nėra bajorijos, monarchas tampa despotu.“ Monarchijai taip pat
reikalingos įstatymus saugančios institucijos. Tokios intsitucijos gali būti politinės kolegijos, kurios paskelbia naujai išleistus
įstatymus ir primena apie esamus, kai jie pamirštami. Monarchijos esminis principas yra garbė. Jis pakeičia politinę dorovę.
„Garbė ten gali įkvėpti žmones patiems gražiausiems žygiams ir kartu su įstatymų jėga vesti siekiant vyriausybės tikslų ne blogiau
už pačią dorovę.“ Monarchijoje siekiama viską valdyti patiems, atimamos miesto privilegijos, bajorija veikia kaip tarpininkas tarp
valdovo, centralizuojama valdzia. Monarchijos žlunga, kai pradeda ivedineti nauja tvarka, kai bando centralizuoti valdzios galias
savo rankose.
Despotija – blogiausia įmanoma valdymo forma. Čia nėra pagrindinių įstatymų, tad nėra ir juos saugančių institucijų.
Įstatymus čia pakeičia savivalė, despoto norai, valia, užgaidos. Despotas dažniausiai valdžią įgyvendinti paveda taipogi
vienam asmeniui – viziriui. Vizirio pareigybės įsteigimas – pagrindinis despotijos įstatymas. Tokio tipo valstybėse didelę
įtaką daro religija. Tai yra vienintelė jegą, kurią galima priešpriešinti valdovo valiai. Despotijos principas ir varomoji jėga
yra baimė. Dorovės jai nereikia, o garbė būtų pavojinga. Despotijoje lemia pats pagrindinis pricipo zlugimas. Despotija save
zlugdantis destrukcinis, save vedantis i zlugima. Despotijoje diegiama baime. Nera ministru kabineto, vietoj to - vizorius
Demokratijoje istatymas yra virs visko.
 Įstatymų reikšmė

Įstatymus Monteskjė supranta dvejopai. Iš vienos pusės įstatymai – tai nekintantys fizinio pasaulio įstatymai. Iš kitos
pusės – protingų būtybių pasaulyje galioja ir kintantys pačių žmonių sukurti įstatymai. Kaip fizinio pasaulio būtybė,
žmogus yra valdomas nekintančių prigimtinių įstatymų. Tuo pat metu autorius teigia, kad, nors žmogus ir protinga
būtybė, tačiau jį veikia įvairūs impulsai, kuriuos skatina ne protas, o aistros. Būtent todėl žmonės klysta, pažeisdami tiek
prigimtinius, tiek pačių nustatytus kintančius įstatymus.
Monteskjė, kaip ir daugelis to meto autorių, įsivaizduoja prigimtinę būklę. Joje žmonės gyvena pagal prigimtinius
įstatymus, kurie skatina žmones siekti taikos, gyventi drauge ir t. t. Monteskjė nesutinka su Thomu Hobbesu, tvirtinančiu
esą žmonės iš prigimties yra agresyvūs ir trokšta valdyti vieni kitus. Priešingai, Monteskjė supratimu, prigimtinėje būklėje
žmonės yra silpni ir bailūs. Todėl jie siekia taikos ir tarpusavio lygybės.
Vis dėlto, kai žmonės susijungia į visuomenę, silpnumo pojūtis išnyksta. Praradę silpnumą, žmonės praranda ir
prigimtinėje būklėje buvusią lygybę, prasideda karai tiek tarp atskirų individų, tiek tarp tautų. Šie konfliktai skatina
žmones sukurti tarpusavio santykius reguliuojančius įstatymus. Juos kurti skatina: ginčai tarp atskirų individų ir ginčai tarp
tautų.
Taip atsiranda tarptautinė teisė, reguliuojanti santykius tarp tautų ir politinė teisė, reguliuojanti individų tarpusavio santykius.
Taipogi atsiranda civilinė teisė, piliečių santykius reguliuojantys įstatymai. Kadangi visuomenėje gyvenantiems žmonėms
reikia įstatymų, iš to išplaukia valstybės būtinybė. Visuomenė negali egzistuoti be valdžios, kuri priklausytų vienam ar grupei
asmenų.
Monteskjė įstatymą bendrąja prasme suvokia kaip žmogiškąjį protą, valdantį visus žmones. Tiek politiniai, tiek civiliniai
įstatymai yra atskiri žmogiškojo proto pasireiškimo atvejai. Autorius akcentuoja, kad kiekvienos tautos įstatymai turi atitikti tos
tautos charakterį, savybes. Tik ypatingais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai tautai (tai viena pagrindinių
istorinės mokyklos minčių). Pozityviniai įstatymai turi atitikti prigimtinius įstatymus, valstybės valdymo formą, teritorijos
dydį, dirvožemio sudėtį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą, klimatą, papročius, tradicijas, ekonominę gyventojų padėtį
ir pan. Būtent nuo tokių faktorių priklauso vienos ar kitos tautos įstatymų turinys. Norint sukurti gerus įstatymus reikalinga
atsižvelgti į minėtuosius faktorius, taip pat atsižvelgti į tai kaip jie susiję. Vis dėlto neįmanoma atsižvelgti į viską ir padaryti
įstatymą idealų. Dėl to reikia laikytis jau Aristotelio išskirto aukso vidurio. T.y. nėra reikalo reglamentuoti įstatymais to,
ką galima pasiekti ir be įstatymų pagalbos. Nėra naudinga leisti daug įstatymų, jei jie nepadeda.
Valdžių padalijimo principas

Begyvendamas Anglijoje, Monteskjė atsikratė išankstinės nuomonės, jog politinė laisvė remiasi tik romėnams žinoma ir
tik mieste-valstybėje įgyvendinta pranašesne dorybe. Gyvenimas Anglijoje jam pasiūlė būdą, kaip galbūt galima pašalinti žalingą
absoliutizmo poveikį Prancūzijoje. Greičiausiai nėra tiesa, kad pats Monteskjė tikėjosi, jog įmanoma mėgdžioti Anglijos valdžią
Prancūzijoje, tačiau vienuoliktoji veikalo „Apie įstatymų dvasią“ knyga, kurioje laisvę Anglijoje autorius aiškino įstatymų
leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir jų pusiausvyros išlaikymu, tikrai iškėlė šias doktrinas kaip
liberalaus konstitucijos kūrimo dogmas. Monteskjė įtakos šiuo atžvilgiu mastas yra neabejotinas.
 Taigi dabar plačiau pakalbėsime apie tai, kokios turi būti trys valdžios Monteskjė teorijoje. Vykdomoji valdžia turėtų
priklausyti karaliui. Jis valdo laikydamasis įstatymų, taipogi turi veto teisę. Įstatymų leidžiamoji valdžia – teoriškai turėtų
priklausyti visai tautai, tačiau didelėse valstybėse tai praktiškai neįmanoma, mažose valstybėse tai irgi būtų nepatogu. Dėl
to tauta leidžia įstatymus per savo atstovus. Įstatymų leidybos institucija – parlamentas – turėtų susidėti iš dviejų rūmų.
Žemesniuosius rinktų visi piliečiai, atitinkantys numatytus cenzus, „išskyrus tuos, kurie taip žemai puolę, kad nebeturi
savo valios“. Aukštesniųjų rūmų deputatai savo pareigas paveldėtų. Aukštesniuosiuose rūmuose turėtų posėdžiauti
kilmingieji ir tie, kurie išsiskiria savo nuosavybe. Teisminėje valdžioje teismas būtų renkamas. Teisėjai valdžios neturi, jie
tik taiko teisės normas. Monteskjė, kaip jau ir minėta, priklauso prisiekusiųjų teismo instituto idėja.
Politinė laisvė užtikrinama, kai nėra piktnaudžiavimo valdžia. Siekiant užtikrinti piktnaudžiavimo valdžia nebuvimą
reikia, kad viena jėga veiktų prieš kitą, t.y. reikia atskirti valdžias Jas padalinti.

Jei vienas asmuo ar įstaiga savo rankose sukoncentruotų pirmųjų dviejų valdžių įgalinimus, kiltų grėsmė, kad įstatymai
bus tironiškai leidžiami ir tironiškai vykdomi. Nėra laisvės, jei teisminė valdžia nebus atskirta nuo likusių dviejų. Jei
teisminė valdžia sujungta su įstatymų leidžiamąja valdžia, pilietis priklausomas nuo teismo - piliečio laisvė, jo gyvybė bus
teisėjo nuožiūroje, ir teisėjas bus leidėjas.. Jei teisminė valdžia sujungta su Įstatymų vykdomąja valdžia, teisėjas turės
priespaudos jėgą. Nėra laisvės, ir jeigu visas tris valdžias sukoncentruotų vienose rankose
Ši Monteskjė idėja apie valdžių padalijimą netruko paplisti. Ji buvo įtvirtinta JAV ir Prancūzijos konstitucijose.
Valdžių padalijimo principas iš dalies buvo įtvirtintas ir pirmojoje Europoje ATR Gegužės 3-ios dienos konsitucijoje.
Nuosprendziai negali buti keiciami.
Politinę laisvę sudaro ne tai, kad gali daryti, ką panorėjęs. Visuomenėje politinė laisvė reiškia galimybę daryti tai, kas yra
nedraudžiama.žmogus ginamas per įstatymus, bausmės neturi būti per griežtos, kritikavo teismą per dvikovas, teismų praktika
vienoda ir nuosekli

Apie įstatymus ir jų santykį su įvairiomis esybėmis. Įstatymai (plačiąja prasme) – privalomi santykiai, kurie išplaukia iš daiktų
prigimties. Siaurąja prasme – tai santykiai, nustatantys ryšius tarp proto ir įvairių esybių, tai tų įv esybių sąveika. Gyvūnai neturi
pozityvių įstatymų, nes jų nesieja gebėjimas pažinti. Žmogus, nors ir protaujanti, bet netobula, ribota būtybė, nežinojimo ir
paklydimų auka, todėl įstatymų kūrėjai turi nuolat priminti individui, kad jis privalo atlikti savo priedermes.
Apie gamtos dėsnius. Už pozityvius įstatymus viršesni prigimtiniai gamtos dėsniai, nes jie išplaukia iš esybės sąrangos.
Prigimtiniai dėsniai – tai įstatymai, kuriais buvo vadovaujamasi kuriantis visuomenei. Pirmasis dėsnis – taikos siekimas.
(oponuoja Hobsui, sakydamas, kad prigimtinėj būklėj nėra noro valdyti vienam kitą). Antrasis gamtos dėsnis – siekimas gauti
maisto. Trečiasis – vieno žmogaus prašymas kitam. Žmogus turėdamas gebėjimą jausti, įgyja galimybę pažinti. Tai pretekstas
suartėjimui. Ketvirtas natūralus žmogaus būvio dėsnis – noras gyventi visuomenėje.
Apie pozityvius įstatymus. Susivienijus į visuomenę, išėjus iš prigimtinės būklės kur visi buvo silpni ir lygūs, gyveno pagal
prigimtinius įstatymus, išnyksta žmonių lygybė, prasideda karas tarp pavienių visuomenių arba pavienių asmenų. Dėl to atsiranda
noras sukurti žmones siejančius pozityvius įstatymus. Išskiriama tarptautinė teisė (reguliuoja santykius tarp įvairių tautų),
politinė teisė (reguliuoja santykius tarp valdomųjų ir valdančiųjų, uždavinys – tobulinti vyriausybės struktūrą) ir civilinė teisė
(nustato piliečių tarpusavio santykius, uždavinys – palaikyti vyriausybės egzistavimą). Įstatymai, apskritai, turi būti glaudžiai
susiję su tautos, šalies ypatybėmis – klimatu, dydžiu, religija ir pan. Įstatymai turi kiek tik įmanoma apsaugoti privačius asmenis,
kad tauta nevirstųteisėja dėl jai padarytų skriaudų.

Valdymo būdai ir jų įstatymai, bei kaip tie įstatymai atitinka valdymo principą, taip pat bendrai apie valdymo principus:
-Apie respublikinį valdymą ir demokratijos įstatymus. Liaudis demokratijoje būna dvejopa: arba pavaldinė, arba valdovė.
Valdove būna balsavimo prasme. Pagr.principas – tauta pati išsirenka savo įgaliotinius, taip tautai suteikiama įstatymų leidžiamoji
valdžia. Todėl pagr. šio valdymo įstatymai – apibrėžiantys balsavimo teisę - piliečių skaičiaus nustatymas, iš kurio susideda
tautos susirinkimas, kad būtų žinoma ar visa tauta išsakė savo valią; rinkimų biuletenių pateikimo forma (kai balsuoja tauta –
balsavimas turi būti atviras); rinkimų būdai. Tauta gali kontroliuoti kitų valdymą, bet pati valdyti negali. Paskyrimas burtų keliu
būdingas demokratijai, o rinkimų būdu – aristokratijai. Taikingiausias rinkimo būdas – burtų keliu, nes kiekvienam piliečiui
suteikiama galimybė patarnauti tėvynei. Tačiau šis būdas turi trūkumų. Tuos trūkumus pašalinti galima vienus postus skiriant
rinkimų, kitus – burtų keliu. (Solonas – teisėjai ir senatoriai – burtų keliu, o karininkai – rinkimų). Pagr respublikinio valdymo
principas – dorovė, ypač politinė, čia būdinga visų lygybė prieš įstatymus, pasiaukojimas, meilė valstybei, jos santvarkai. O norint
išugdyti meilę lygybei ir nuosaikumui, reikia tai įteisinti įstatymais. Demokratijoje ypač svarbu atsargiai leisti perduoti piliečių
turtą (kontroliuoti testamentus, kraičius ir pan.), nes jei bus leista perleisti jį kam nori, tai atsiras nelygybė ir demokratija žlugs.
Tačiau tam tikra nelygybė gali atsirasti – ta, kuri kyla iš demokratijos prigimties, pvz nustatomas turto cenzas, kuriuo reguliuojami
ir apribojami skirtumai – turtuoliams užkraunami papildomi mokesčiai, o vargšams lengvatos. Demokratijoje būtinas lygus žemių
padalijimas kaip papročių apsaugos garantas, bet jis nevisada įmanomas. Tada reikia įkurti senatą, kuris taptų pavyzdžiu ir
taisykle papročių srityje – senatorius reikia rinkti iki gyvos galvos (išskyrus senatorius, kurie išrinkti byloms parengti). Tėvo
valdžia – taip pat naudinga priemonė papročiams apsaugoti. Reikalingi cenzoriai, kaip pareigų vykdymo garantas. Respublikinio
valdymo prigimtis reikalauja, kad teisėjai nenukryptų nuo įstatymo raidės.
-Apie aristokratijos prigimčiai būdingus įstatymus. Aukščiausia valdžia – grupės asmenų rankose. Jie leidžia įstatymus ir verčia
juos vykdyti. Senatas čia sprendžia reikalus, kurių diduomenė nepajėgi išspręsti, t.y jis atstovauja aristokratijai, diduomenė –
demokratijai, o tauta – niekam. Čia institucijų valdžios dydis turi būti atsvertas trumpu jos egzistavimu. Geriausia aristokratija ta,
kurioje dalis tautos, nedalyvaujančios rinkimuose, tokia skurdi ir maža kad valdančioji tautos dalis negali turėti jokios naudos ją
išnaudodama. Aristokratija turi kuo labiau priartėti prie demokratijos ir kuo mažiau prie monarchijos. Blogiausia aristokratija ta,
kurios valdančioji tautos dalis paverčia verge pavaldžią tautos dalį (Lenkijos aristokratija). Vienas pagrindinių aristokratijos ir
demokratijos skirtumų – aristokratijai būdingas netolygus turto paskirstymas. Iš to išplaukia du pagrindiniai netvarkos šaltiniai:
1.didžiulė nelygybė tarp valdančiųjų ir valdomųjų (54) bei 2.nelygybė tarp valdančiojo sluoksnio narių. Iš to kyla pavydas ir
neapykanta, todėl šios nelygybės turi būti slopinamos įstatymais. Svarbiausia, kad mokesčių rinkimas netaptų vien diduomenės
reikalu, taip pat jiems neleidžiama verstis prekyba, kad nesukurtų monopolijos. Du dalykai pražūtingi aristokratijai – visiškas
diduomenės skurdas ir neregėtas jos turtas. Todėl didikų turtai turi būti sulyginti pastovių palikimo dalybų būdu. Įstatymais turi
būti skatinamas didikų vieningumas.
-Apie įstatymų santykį su monarchinio valdymo prigimtimi. Tarpinės, pavaldžios ir priklausomos valdžios sudaro monarchinio
valdymo prigimtį, kur valdo vienas asmuo, vadovaudamasis pagr.įstatymais. Čia politinės ir civilinės valdžios šaltinis yra pats
valdovas. Natūraliausia iš tarpinių ir pavaldžių valdžių yra bajorų valdžia. Monarchijoje, kurioje nėra bajorijos, monarchas tampa
despotu. Kalbant apie dvasininkijos reikšmę, tai ji pavojinga respublikoje, bet tinkama monarchijoje (17), nes susidūrus su
kliūtimi monarchas renkasi maldą. Be tarpinių valdžių reikalingos ir įstatymus saugančios institucijos (politinės kolegijos). Pagr
monarchijos valdymo principas – garbė, kurios atrama – žmogaus aistros. Dorovės principas čia neegzistuoja (monarchas yra
aukščiau už tautą), todėl garbė įkvepia įv siekiams. Garbė išugdoma auklėjant, ugdant išdidumą. Čia labai svarbus paveldėjimo
klausimas, sureguliuoti bajorystės paveldėjimai. Privalumai: 1.Monarchinio valdymo privalumas prieš respublikinį –
monarchijoje reikalus tvarko vienas asmuo – monarchas, todėl jie sprendžiami greičiau (58). Tačiau kad greitumas nevirstų
skubotumu, reikalų tvarkymą reikia pristabdyti. 2. Monarchija patvaresnė, stabilesnė, o valdovas saugesnis nei despotijoje, nes čia
valdymui reikalingi keli luomai. Reikalingas pareigų pardavinėjimas. Monarchijai, ne kaip respublikai, nereikia cenzorių, nes
„visas pasaulis jai – cenzorius“. Čia reikalingi teismai, kurie paskelbtų nuosprendžius (75), nes pats monarchas ar ministrai negali
būti teisėjais, kitaip sunyktų tarpininkaujančios ir priklausomos valdžios, monarchas virstų despotu (82). Monarchijoje, kad būtų
įgyvendintas teisingumas, reikia spręsti ne tik turto, gyvybės bet ir garbės problemas, kurias būtina nuodugniai išnagrinėti, o tam
reikalingi skirtingų jurisdikcijų teismai, kad tam tikros bylos būtų nagrinėjamos atitinkamame teisme. Teismų veiklą turi lemti
valstybės sandaros prigimtis, o ne įstatymų prieštaravimai ir neapibrėžtumas, kuris yra dažnai pasitaikantis blogis. Teisėjas turi
vadovautis įstatymais, tačiau jei jie neaiškūs, jis turi stengtis suvokti jų dvasią, t.y vadovautis ne tik įstatymo raide. Čia teisėjai
veikia kaip tarpininkai, jie svarsto, stengiasi suderinti sprendimus, paiso menkiausios mažumos nuomonės, kas netinka
respublikiniam valdymui. Bausmių sistema, tiek monarchijoje, tiek respublikoje turi būti harmoninga.
-Apie despotinių valstybių prigimtį atitinkančius įstatymus. (Japonija) Despotizmas dažniausiai vyrauja karšto klimato
valstybėse. Despotijos pagr principas: valdovas – viskas – ir teisėjas, ir įstatymas, o visi kiti žmonės – niekas. Kalbama apie
vizirio pareigybės įvedimą, jam suteikiama visa valdžia ir pavedami tvarkyti visi reikalai. Čia nėra pagrindinių įstatymų. Todėl
nėra ir juos saugančių institucijų. Didelė reikšmė religijai ir papročiams, kurie gali užimti įstatymų vietą. Čia visi žmonės lygūs,
nes jie visi yra vergai. Pagr valdymo principas – baimė, atsirandanti pati savaime, esant grėsmei ir bausmėms, ja užslopinamas
garbės troškimas, užtikrinamas beatodairiškas paklusimas despotui. („Reikia iš žmogaus atimti viską, kad jam ką nors duotum, ir
iš pradžių padaryti iš jo blogą pavaldinį, kad paskui būtų geras vergas“). Šios valstybės jėga slypi sukurtoje kariuomenėje.
Blogiausia despotija ta, kurioje valdovas pasiskelbia visų žemių savininku ir visų savo pavaldinių įpėdiniu, nes taip žlugdoma
pramonė. Būdingas turto konfiskavimas, kai įžeidžiamas imperatorius; įvesta dėl iždo grobstymo taip pat labai griežtos bausmės,
kurių perteklius net gali silpninti despotizmą.
Moterų teisės. Jos vienodai sėkmingai gali valdyti ir nuosaikaus valdymo, ir despotinėse valstybėse. „moterims būdingas
silpnumas neleidžia joms dominuoti; <...>tas pats silpnumas suteikia jų vadovavimui tą romumą ir nuosaikumą, kurie daug labiau
reikalingi geram valdymui nei griežti ir rūstūs charakterio bruožai“.
(2)
Kiekvieno valdymo nuosmukis beveik visada prasideda nuo principų nuosmukio.
Demokratijoje principai degraduoja, kai kiekvienas nori būti lygus tam, kurį jis išrinko savo valdovu, mat tada visi
užsikrečia savivalės dvasia ir valdyti pasidaro vienodai sunku akip ir paklusti. Todėl demokratija turi vengti tiek nelygybės, tiek
kraštutinės laisvės dvasios. Teisingą demokratiją nuo neteisingos galima skirti pagal tai, kad pirmojoje žmonės lygūs tik kaip
piliečiai, o antrojoje ir kaip valdytojai, teisėjai ir t.t.
Aristokratija pradeda smukti kai diduomenės valdžia tampa savavališka, o aukščiausią ribą sugedimas pasiekia, kai didikų
valdžia tampa paveldima, mat tada didikai praranda nuosaikumą.
Monarchijos žlunga valdovui įvedinėjant naują tvarką, o ne paliekant galioti seną. Taip iš vienų atimamos teisėtai
priklausančios pareigos ir savavališkai perduodamos kitiems. Monarchijos valdymo principas degraduoja ir kai aukščiausieji
pareigūnai praranda liaudies pagarbą bei kai valdovas teisingumą pakeičia rūstumu.
Pavojus valstybių principams degraduojant kyla tada, kai ji iš nuosaikaus valdymo būdo pereina į despotizmą. Na o despotinės
valstybės principai degraduoja, nes yra ydingas savo prigimtimi.
Kai degraduoja valdymo principai, net patys geriausi įstatymai tampa blogi ir atvirkščiai-, valstybėje, kuri nepraradusi savo
principų, bevaik visi įstatymai yra geri.
Valstybių gyvavimą lemią ir valstybės teritorijos dydis. Nedidelės valstybės pagal savo teritorijos dydį turi būti respublikos,
vidutinio dydžio- monarchijos, o didžiulės- imperijos, tačiau per didelė valstybės teritorija sudaro prielaidas atsirasti despotizmui.

Įstatymai yra skirstomi į nustatančius politinę laisvę priklausomai nuo jos santykio su valstybės sankloda bei nustatančius
politinę laisvę piliečiui.
Valstybėje, kurioje egzistuoja įstatymai, politinė laisvė neturi būti suprantama kaip ko tik nori darymas, bet kaip galimybė
daryti tai, ko reikia norėti, ir nebūti verčiamam daryti tai, ko nereikia norėti. Taigi laisvė yra daryti viską, aks leidžiama įstatymais,
nes jei pilietis galėtų daryti tai, kas įstatymais draudžiama, jis neturėtų laisvės, mat tą patį galėtų daryti ir kiti piliečiai.
Politinė laisvė gali būti tik nuosaikaus valdymo valstybėse ir tik tada, kai nėra nepiktnaudžiaujama valdžia. Kad būtų
užkirstas kelias piktnaudžiavimui, turi galėti viena kitą prilaikyti. Tam tikslui valdžias reikia atskirti į įstatymų leidžiamąją,
vykdomąją ir teisminę.
Įstatymų leidžiamoji valdžia leistų naujus ir panaikintų ar keistų senus netinkamus įstatymus.
Vykdomoji valdžia skelbtų karą, sudarytų taikos sutartis ir užtikrintų saugumą.
Teisminė valdžia baustų už nusikaltimus ir spręstų privačių asmenų konfliktus.
Susijungus įstatymų leidžiamaji ir vykdomajai valdžiai laisvės nebus, nes įstatymų laidėjas leis tironiškus įstatymus, kad
galėtų taip pat tironiškai juos taikyti. Nebus laisvės ir tuomet, jei teisminė valdžia nebus atskirta nuo įstatymų leidžiamosios, nes
piliečių laisvė ir gyvybė bus palikta tik teisėjo nuožiūrai, o teisminei valdžiai susijungus su vykdomąja, teisėjas įgytų galimybę
tapti pavergėju. Laisvės nebūtų ir visas tris valdžias sujungus į vieną.
Anot Monteskje, teisminę valdžią reikia suteikti ne nuolat veikiančiam senatui, o asmenims, kurie tam tikrais metų
laikotarpiais įstatymo nustatytu būdu pakviečiami iš liaudies.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra valstybės bendros valios išraiška ir turi priklausyti visai liaudžiai. Todėl būtina, kad liaudis per
savo atstovus darytų viską, ko negali darytu pati. Visas liaudies dalyvavimas valdyme turi apsiriboti atstovų išrinkimu. Žmonės
savo atstovus turi rinkti kiekvienoje didelėje gyventojų susitelkimo vietoje. Nebūtina, kad atstovai turėtų imperatyvų mandatą, t.y.
iš rinkėjų gautų nurodymus kaip balsuoti konkrečiu atveju. Tačiau įstatymų leidžiamoji valdžia turi būti pavesta ir paveldimam
kilmingųjų susirinkimui.
Įstatymų vykdomoji valdžia, kuri yra valstybės bendros valios vykdomasis organas, turi būti monarcho rankose, nes ši
valdymo šaka reikalauja greito veikimo, tad geriausiai yra vykdoma vieno asmens.

Politinė laisvė piliečiui yra jo saugumas ar bent jo isitikinimas, kad yra saugus. Laisvė piliečio atžvilgiu gali būti ne tik
įstatymų, bet ir papročių bei įpročių rezultatas, o labiausiai- nuo geros baudžiamųjų įstatymų kokybės. Laisvė triumfuoja, kai
baudžiamaisiais įstatymais bausmės paskiriamos atitinkamai pagal specifinę nusikaltimo prigimtį. Nusikaltimai yar keturių rūšių:
nusikaltimai religijai, papročiams, visuomenės ramybei ir piliečių saugumui. Už juos paskiriamos baudos turi išplaukti iš
kiekvienos rūšies nusikaltimo prigimties.
(3)
Anot Monteskje, žmonės yra valdomi pačių įvairiausių įstatymų, o šie sudaro skirtingas savo kategorijas. Aukščiausias žmonijos
proto uždavinys yra apibrėžti, kurioms iš minėtų kategorijų priklauso vienokie ar kitokie klausimai, kuriuos apibrėžia
įstatymas, kad neatsirastų netvarkos žmonių valdymo pagrinduose, kurie tvarko visuomenės veiklą.
Kalbant apie Dievo ir žmogaus įstatymus, jie skiriasi savo tikslu bei prigimtimi. Žmonių įstatymams būdinga paklusti
dinamiškoms tikrovės aplinkybėms, prisitaikant prie jų ir taip siekti gėrio. O Dievo įstatymams būdinga tai, jog jais siekiama
aukščiausiojo gėrio. Taipogi religiniai įstatymai yra pastovūs ir jų jėga pasireiškia tikėjimu, o žmonių įstatymų jėga- baime.
Norint nuteisti žmogų, svarbiausia yra įsitikinti, jog jis yra kaltinamasis, prieš kurį liudija kiti asmenys ir, be kita ko, kaltinamasis
turi teisę pasakyti, kad tas, prieš kurį liudijama, yra ne jis, o tai reiškia, kad jis gali neigti padaręs nusižengimą, nepripažindamas
savo kaltės.
Viskas, kas yra santuokos esmė- jos forma, sudarymo būdas, vaisingumas,-visa tai priklauso religijai. Santuokos padariniai turto
atžvilgiu yra civilinių santykių sritis. Religijos įstatymas reikalauja tam tikrų apeigų, o civilinis- tėvų sutikimo. Santuoka su
giminės nariais turi būti griežtai uždrausta civilinio įstatymo.
Skyrybų teisė gali būti suteikta asmenims, kurie, pasak Monteskje, turi santuokos problemų ir žino, kada geriausia jiems tai atlikti,
be niekieno kito įsikišimo. Skyrybos yra normalus dalykas, jeigu jų priežastis glūdi tokiose kliūtyse, kurių nebuvo galima
numatyti iki vedybų.
Vadovaujantis politine ar visuomenine nuomone, vaikai dažnai, tačiau, ne visada, paveldėja po tėvų mirties. Pareigos jiems
paveldėti suteikimas yra reglamentuojamas civilinės teisės, o pareiga juos maitinti, auklėti, išsaugoti jų kūną kiek įmanoma tobulą,
o sielą kuo mažiau sugadintą ir pan.- prigimtinės teisės.
Jokiu būdu negalima spręsti klausimų remiantis religijos nurodymais, kuomet kalbama apie prigimtinio įstatymo nurodymus, nes
prigimtinė savigyna, anot autoriaus, yra svarbiausia už viską.
Negalima pajungti kanoninės teisės principams to, kas reguliuojama civilinės teisės principai, nes kanoninei teisei yra svarbi vieta,
o civilinei- daiktas. Religijos įstatymai yra didingesni, o civiliniai- platesni. Civiliniai įstatymai apima visų žmonių moralines
vertybes, o religiniai- labiau atskirų asmenų. Civilinių įstatymų vadovaujantysis pradmuo yra visuomenės kaip visumos gerovė.
Visuomenės gerovė visuomet reikalauja, kad kiekvienas išlaikytų savo teisę į nuosavybę. Civilinis įstatymas- aukščiausia
nuosavybės apsauga. ¨Civilinis įstatymas- kaip geras tėvas, su vienoda meile žvelgiantis į visą visuomenę ir kiekvieną jos narį
atskirai¨
Inkvizicijos teismas prieštarauja bet kokiai civilinei tvarkai, jis turi būti pasmerktas. Jis nepateisinamas esant bet kokiam valdymo
būdui. Didžiausias šio teismo minusas yra tai, kad iš dviejų kaltinamųjų, kurie padarė vienodus nusikaltimus, tas kuris neigia
nusikaltimą, yra nuteisiamas mirties bausme, o kuris prisipažįsta, yra išteisinamas nuo jos. Toks aiškinimas, anot Monteskje,
negali būti taikomas žmonių teisme.
Apie ostrakizmą reikia spręsti remiantis valstybės, o ne civilinės teisės nurodymais. Šis paprotys liudija apie tautos romumą. Tai-
puikus įstatymas, kuris neleisdavo atsirasti galimybei rastis blogiems piliečio ketinimams.
Kalbant apie laisvę, žmonės yra laisvi todėl, kad jie gyvena valdomi civilinių įstatymų. Tačiau valdovai, megzdami tarpusavio
santykius, nepaklūsta civiliniams įstatymams, todėl jie yra nelaisvi. Jeigu žmonės imasi prievarta paskirtos pareigos, kurios
įstatymas iš jų nereikalauja, jie gali įstatymo pagalba jos nevykdyti. Bet valdovas, kuris nuolat primeta piliečiams prievartą, negali
skųstis jėga peršama sutartimi.
Valstybės teisė reglamentuoja, jog bet koks žmogus turi paklusti tos šalies baudžiamajam ir civiliniam teismui, kurios teritorijoje
gyvena (teritorialumo principas), tačiau pasiuntinių į kitas šalis teisės turėtų būti apibrėžtos, anot Monteskje, tarptautinės teisės
nuostatomis.
Įstatymai išplaukia iš vieno ir to paties principo- tautos gerovė yra aukščiausias įstatymas. Svarbiausia yra nesižavėti kitų
valstybių tvarka, nes naudingiausia yra ta tvarka, kuri įsivyravusi savoje šalyje, žmonės čia tvirtai laikosi savo įstatymų ir
papročių.
Kalbant apie baudžiamąjį procesą, yra nusikaltėlių, kuriuos valdžia nubaudžia, šiuo atveju panaudojama jėga, o yra ir tokių,
kuriuos valdžia pataiso. Čia įstatymu yra pagrįstas valdžios autoritetas. Pirmuoju atveju nusikaltėliai yra izoliuojami, o antruoju-
jie turi gyventi pagal atitinkamas visuomenės nustatytas taisykles.
Kalbėdamas apie daugelį įvairių tautų istoriškai besivysčiusius teisinius aspektus, Monteskje išskiria šiuos dalykus:
· Daugelyje tautų testamentams nereikia didesnių formalumų negu paprastoms sutartims, nes abiem atvejais aktų esmė
yra jų sudariusiųjų valios išraiška. Atsisakyti palikimo ir jį perduoti galima tik liepiamosiomis formuluotėmis.
· Ieškovas arba kaltintojas turi pateikti savo ieškinio arba kaltinimo įrodymus, o kaltinamasis negali apsiriboti tik
kaltinimo neigimu. Tai būdinga praktiškai visoms pasaulio tautų teisės sistemoms.
· Įstatymas dėl dvikovos buvo natūralus įstatymo, nustačiusio įrodymo neigimu tvarką, padarinys. Įrodymas dvikova
rodė, jog žmogus nesibaimina kitų paniekos ir jam nesvarbi jų pagarba. Jei žmogus priklausydavo gerai giminei, jis
paprastai nebūdavo praradęs vikrumo, susijusio su jėga, ir jėgos, kuri susijusi su vyriškumu. Jeigu asmuo
paskelbdavo, kad kausis, jis jau nebegalėdavo trauktis. Kai vienoje ir toje pačioje byloje būdavo keletas kaltintojų,
 vesti bylą buvo pavedama vienam iš jų. Nugalėtasis dvikovoje ne visada pralaimėdavo bylą. Jis galėjo prarasti tik tai,
kas būdavo nutarties objektas. Teisėjas nuosprendį paskelbdavo remdamasis visuomenei žinomu faktu. Jei
kaltinamasis būdavo išteisintas, kitas giminaitis negalėdavo reikalauti dvikovos. Teisminės dvikovos pliusas buvo tas,
kad tarpusavio vaidai buvo paverčiami privačiu kivirču. Dvikova nebuvo taikoma bylose, kurias spręsdavo trečiųjų
arba bažnyčios teismas. Moterys ir asmenys, jaunesni negu penkiolikos metų, negalėdavo stoti į dvikovą. Dvikovos
padarė teismo procesus viešus, tai lėmė visuomenės neraštingumas. Vėliau teisminis nagrinėjimas tapo slaptas. Toks
paprotys egzistuoja dabar.
· Nors senais laikais nebuvo apeliacijos galimybės, buvo galima prašyti karaliaus teisingumo.
· Įtikinėti, kai nereikia priversti, vadovauti ir įsakinėti- tai yra aukščiausias menas. Protas turi natūralią valdžią, kuri yra
tironiška. Priešinimasis jam- tai pergalė. Žmogus patiria didžiausią pasitenkinimą valdydamas kitus. Nėra tokio, kuris
abejotų savo gerais ketinimais. Tačiau mūsų veiksmus lemia aplinkybių įvairovė, kad žymiai lengviau daryti gera,
negu daryti tai gerai.
· Nuosaikumo dvasia turi būti įstatymų leidėjo dvasia, nes įstatymais visada susiduria su įstatymų leidėjo aistromis ir
prietarais. Prieš įvedant vienos valstybės įstatymą kitoje valstybėje, būtina ištirti, ar abi tautos turi vienodas sąlygas ir
tokią pat teisę. Įstatymas, kuris gali prieštarauti saugumo ir piliečių laisvės poreikiams, turi būti vykdomas jiems
dalyvaujant.
· Svarbiausios įstatymų rengimo taisyklės:
1. įstatymų stilius turi būti lakoniškas
2. įstatymo žodžiai visiems žmonėms turėtų reikšti tas pačias sąvokas
3. jei įstatymas nustato bausmę, reikia vengti išreikšti ją pinigine forma.
4. jeigu įstatyme tiksliai apibrėžtos tam tikros sąvokos, negalima grįžti prie neaiškių posakių.
5. įstatymuose negalima leistis į subtilybes
6. sudarant įstatymus reikia stengtis apsieiti be išimčių
7. nereikia daryti pakeitimų, kai tam nėra pagrindo
8. motyvavimas turi būti vertas įstatymo
9. įstatymo prezumpcija geresnė už žmogaus prezumpciją
10. įstatymas turi veikti ir nereikia jo keisti suradus kokią nors ypatingą sąlygą
11. reikia vengti suteikti įstatymams tokią formą, kuri prieštarauja dalykų prigimčiai
12. įstatymai turi būti švarūs. Skirti bausti žmones už padarytą blogį, jie negali būti ydingi.