Temos egzaminui

1. Kas yra filosofija? Filosofijos, mitologijos ir mokslo santykiai

Filosfija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi; nagrinėdama,
pavyzdžiui, pažinimo pagrindus ar principus filosofija tyrinėja, ką ir kaip žmogus pažįsta, ar gali
pažinti, taigi aiškina žmogaus pažinitnį santykį su pasauliu. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis
pasaulis, bet ir jis pats (jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai), tai aišku,kad filosofui rūpi
ne tik žmogaus santykis su pasauliu, bet ir su pačiu savimi. Filosofija yra bandymas argumentuotai
atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus. Filosofija yra mąstymo kritninė analizė. Yra
fiksuojami du svarbūs filosofijai dalykai. Pirma, filosofija glaudžiai siejasi su refleksija (mąstymu,
nukreiptu ne į išorinius dalykus, o į patį mąstymo procesą, prielaidas, kuriomis remiamės, sąvokas,
kurias vartojame,būdus, kuriais samprotaujame, tikslus, kuriuos keliame, sprendimus, kuriuos
darome. Antras svarbus dalykas yra filosofoijos kritinė orientacija. Filosofas siekia kritiškia įvertinti
mąstymo priemones, būdus ir rezultatus. Filosofų teiginiuose gan daažnai slypi vertinimai ir
normos.

Mokslas ir filosofija: 1)Mokslas nuo filosofijos skiriasi tuo, kad mokslas nekelia sau klausimų,
kurie stabdytų mokslo pažangą.2) mokslas siekia objektyvumo, F-je subjektyvumas, jis
neatsiejamas nuo asmenybės.3) F.kelia fundamentalius klausimus, o atsakymai lieka atviri. Mokslas
nekelia klausimų, jei į juos neįmanoma atsakyti.
4) mokslininkas tyrinėja, o filosofas mąsto.
5) mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti nebūtina, o filosofija
apmąsto būties visumą. Filosofija ir teologija: Teologija nežinodama atsakymų remiasi
Apreiškimu, o filosofija tiesiog sako: „Aš nežinau“. Svarbiausias filosofijos komponentas – protas,
o religijos - tikėjimas. Skiriasi kryptys(filosofija aiškina nuo žemės į viršų, teolog. atv.) Filosofija
ir menas. Žmonių pažiūros, vertybinė orientacija atsispindi ir meno kūriniuose bei visose kultūros
apraiškose. Filosofijos daro didelį poveikį žmogaus idealams, meninėms idėjoms. Nuo to
pasireiškia žmogaus kūrybinis aktyvumas, mene, moksle, politikoje. Iškiliausi kultūros veikėjai
savo idėjas išpopuliarino meno kūriniuose

2. Kokie klausimai yra filosofiniai? Kokiomis aplinkybėmis žmonėms kyla filosofiniai

klausimai?

Nors filosofijos klausimai kiekvienam žmogui kyla vis iš naujo, vis dėlto mes nesame pirmieji jų

svarstytojai. Filosofijos klausimai turi tradiciją. Šioje tradicijoje vis labiau suvokiamas tų klausimų

problemiškumas. Šis suvokimas suteikia mūsų pačių filosofavimui matą, standartą. Nors kiekvienas

galime filosofuoti, vis dėlto tas problemiškumas rodo, kad filosofija gali būti įvairaus lygio. Galima

filosofuoti gerai ir blogai, diferencijuotai ir nediferencijuotai. Galima tik tam tikra prasme mokytis

filosofuoti.
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai mes įsijungiame į dialogą, kuriame nuo pat mūsų kultūros pradžios

dalyvauja filosofuojantys žmonės. Turime atgaivinti susvetimėjusį filosofijos pavidalą įtraukdami jį

į nuosavą filosofavimą. Praeities filosofavime turime atsrasti savojo filosofavimo problemas. Tai ir

yra svarbiausia.

Pagrindiniai klausimai:

•Kas yra žmogus?

•Kas yra laisvė?

•Ar gyvenimas turi prasmę?

•Kas yra tiesa?

•Kas yra gėris? Kodėl egzistuoja blogis?

•Kas yra grožis?

•Ar yra Dievas ir ar galima jį pažinti?

•Kas yra valstybė ir ar ji reikalinga?

3. Pirmieji natūrfilosofiniai būties aiškinimai

Natūrfilosofija – tai nesiremianti patyrimu filosofija aiškinanti gamtą kaip vientisą visumą.

Pirmą kartą filosofijos istorijoje būties klausimą iškėlė graikų filosofas Parmenidas, kuris yra
laikomas idėjos apie amžiną, nekintančią būtį pradininku. Mąstytojas matė, kad gamta yra
nuolatinio atsiradimo ir išnykimo pavyzdys, bet protas jam sakė, jog yra amžinoji nekintančioji
būtis, kuri neturi pradžios, tad negalėjo atsirasti iš nebūties, ji negali turėti ir pabaigos, nes neturi
pradžios, vadinasi, yra amžina. Parmenido požiūriu, nebūties nėra, ji net nemąstoma. Būtis yra
nejudanti ir nekintanti, nedaloma ir neturinti savyje jokių skirtumų, ji yra pastovi ir vienoda,
priešinga bet kokiam tapsmui, įvairovei ir kintamumui.

Parmenido mąstymo tradicijas tęsė Platonas, tačiau jis pripažino nebūties sąvoką todėl, kad be jos
dingtų idėjų pasaulio ir regimojo pasaulio skirtumas. Platono filosofinė sistema atskyrė du pasaulius
– idėjų ir realių daiktų. Filosofas visų pirma iškėlė idėjų pasaulį, teigdamas, kad aukštesniojoje
Dieviškoje sąmonėje glūdi visos būties idėjos. Šis samprotavimas vertė Platoną daryti išvadą, kad
būtis nėra duota tiesiogiai, ji nėra panaši į daiktus, bet daiktai, kad ir neprilygstantys idėjoms, yra į
jas panašūs ir priklauso nuo jų.

Aristotelis, geriausias Platono mokyklos mokinys, savo mokytojo būties teorijoje rado nemažai
kritikuotinų momentų. „Metafizikoje“ (gr. meta – už, virš; fyzis – gamta) filosofas teigė, kad
tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė), būtis yra daiktas ar individas, kuris remiasi
pačiu savimi, nebūdamas kitame. Individo ar daikto esmę pažymi savybė, kuo daiktas skiriasi nuo
kitų daiktų ir kokia ypatybe jis priklauso tai, o ne kitai rūšiai. Daikte yra tiek tiesos, kiek jame yra
būties. Daiktus galima pažinti tiek, kiek juose tapatu ir bendra. Taigi Aristotelis nusprendė, kad
tikroji būtis – tik realūs daiktai, kurie yra substancijos arba esmės. Aristotelis teigė: Substanciją mes
vadiname tam tikrą vieną būties rūšį. Substancijoje skiriame, pirmą, materiją, kuri pati dar nėra tam
tikras konkretus daiktas, antrą – formą bei sąvoką, kuri leidžia mums apibrėžti konkretų daiktą, ir
trečią – tai kas susideda iš materijos ir formos patį konkretų daiktą .

4. Platono dualizmas

•Dualizmas: egzistuoja tarsi du atskiri pasauliai – idėjų pasaulis ir materialus pasaulis.

Kiekvienas daiktas ar reiškinys (grožis, gėris, išmintis, valstybė...) turi savo idėją. Bet ši
idėja egzistuoja atskirai nuo daikto. Daiktai tik atspindi idėjas materijoje, tarsi veidrodyje.
Juos galima vertinti kaip šešėlius.
Tikroji ir netikroji būtis, dualizmas. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad, jie
“dalyvauja” idėjose. Idėja- tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Idėjos nuo
daiktų nepriklausomos- daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Visos idėjos yra
amžinos, nekintamos, besąlygiškos, tobulos. Daiktai tėra idėjų šešėliai, jie laikini.
Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti
tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.
Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per dvasią vyksta tikrasis pažinimas.
Dvasinis ir materialusis pasaulis neturi nieko bendra. Tai dualistinė filosofija. Platonui
tikrasis pasaulis – idėjų pasaulis. Jei jos egzistuoja savaime, be žmogaus – tai objektyvusis
dualizmas.  Taigi, Įprasta dualistinę žmogaus sampratą kildinti iš platoniškosios
nemirtingos sielos ir idėjų pasaulio filosofinės tradicijos.
Platono dualizmas:
gerio (grozio) ideja
idejos
daiktai

5. Aristotelio būties teorija

Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Tvirtino, kad aukščiausia realybės būtis – tai, ką suvokiame
pojūčiais. Sąmonėje nėra nieko, ko pirmiausiai nebūtų pojūčiuose. Protas, yra svarbiausia žmogaus
ypatybė, bet kol mes nieko nejaučiame jis yra visiškai tuščias, vadinasi žmogus neturi jokių įgimtų
idėjų. Substancija – tai, kas, kaip tikroji būtybė, yra tikrasis vienys savyje – ontologinis atomas.
Substancija – kiekviena tikroji būtybė, tikrasis vienys. Aristotelio nuomone, daiktų substancija gali
glūdėti tik pačiuose daiktuose. Kiekviena substancija susideda iš formos ir materijos.
● Forma – ypatingiausios daikto savybės. ir tikslas ir priežastis, tikslingai veikianti jėga
● Materija – medžiaga iš kurios padarytas daiktas.
Formos ir materijos daikte reiškiasi kartu. Nebūna nei grynos materijos, nei grynos formos.
Materijoje visada slypi galimybė įgyti tam tikrą formą – materija siekia įkūnyti joje glūdinčią
galimybę.
Kiekvienoje būtyje aptinkame du momentus:
● aktualiosios būties momentas (aktualybė) – būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra.
● potencialiosios būties momentas – (potencija) būtybė gali būti kažkas kita, negu tai, kas ji yra
(galimybė).
(tuščia stiklinė gali būti pripildyta. Aktualiai – tuščia, potencialiai – pilna). Kiekviena daiktą
įmanoma suprasti tik kaip dviejų aspektų rezultatą.

6. Objektyvaus pažinimo problema

Antikoje beveik niekas (tiek Demokritas, tiek Platonas) neabejojo, kad pažinimo šaltinis yra protas
ir jo šalininkai filosofijoje vadinami racionalistai (lot. ratio – protas), priešingo požiūrio (pažinimo
šaltinis yra juslinė patirtis) empiristais (gr. empeiria - patirtis), arba sensualistais (lot. sensus –
pojūtis). Racionalizmo požiūrio šalininkai ieškojo daiktų pradų, pirmųjų priežasčių, vyravo
metafizinė problematika. Žymiausias empirinio požiūrio filosofas buvo Aristotelis, kurio požiūris į
pažinimo šaltinį buvo sudėtingesnis, nei jo mokytojo Platono. Pasak jo, juslinis patyrimas yra
būtina pažinimo fazė: faktų nustatymas – būtinas mokslinio tyrimo etapas.
Viduramžiais, dėl religinės filosofijos orientacijos, empiriniai pasaulio daiktai ir reiškiniai domino
kur kas mažiau nei būties prigimtis ir Aristotelio ‚Metafiziką“ vertino labiau už jo „Fiziką“.
Vienintelis metafizinis problemų sprendimo instrumentas buvo protas.
Renesanso laikų filosofai nuo scholastinių problemų pamažu pasuko empirinių gamtos filosofijos ir
žmogaus kasdienio gyvenimo problemų link. Mažėjo panieka fiziniam darbui, praktinei veiklai ir
orientaciją į dangų keitė orientacija į žemiškąjį gyvenimą ir visus jo teikiamus juslinius malonumus.
Empirinis požiūris sustiprėja XVII a. mokslo revoliucijos metu. Bacon‘as teigė, kad racionalisto
sukurta teorija neturi ryšio su gyvenimu, tačiau vėliau R. Descarte‘as manė jog juslinė patirtis
negali būti tikras žinių šaltinis. Pasak jo, žinių visuotinumą ir būtinumą nustato tik protas. Locke‘as
prieštarauja Descarte‘ui ir teigia, kad visos mūsų idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, ir jų turinys
priklauso nuo patyrimo.
Kantas tikėjo, kad mokslo dėsniai yra absoliučiai tikri, tačiau filosofai turi įrodyti jog jie tokie yra.
Kanto apriorizmo arba transcendentalinė pažinimo teorija teigia, kad kiekvienas pažinimas, kuriam
„labiau rūpi ne objektai, bet būdas , kuriuo mes pažįstame juos, kiek šis būdas turi būti galimas a
priori“.
XX a. filosofai, pavyzdžiui kritinio racionalizmo atstovai ( R. Popperis, H. Albertas) ar Carnapas
išsiskyrė nuo Kanto tuo, jog jie nagrinėja žinias, o ne pažinimą.
Filosofijoje objektyvus pažinimas yra problematiškas. Kiekvienas individas mąstantis filosofiškai
priskirs savo pažiūras prie racionalių arba empirinių. Nebent pabandysime pritarti Kantui ir jo
sintetinių apriorinių teorijų sprendimams, kurie vis tiek vėliau bus paneigti kritinio racionalizmo,
skeptikų ar mokslo filosofijos srovės šalininkų.
7. Dekarto racionalizmas

•Dekarto (1596-1650) cogito ergo sum. Mąstau, taigi esu. Metodinė abejonė. Viskas, kuo bent
teoriškai galima suabejoti, yra atmetama, kad liktų tai, kuo negalima suabejoti. Kas lieka? Pati
abejonė, taigi mąstymo faktas. Ši vienintelė tiesa yra tarsi modelis, pagal jos bruožus atpažįstame
visų kitų tiesų tikrumą. Jos savybės – ryškumas ir aiškumas.

Norint pažinti, žmogus turi vadovautis proto prigimtine šviesa: jis akivaizdžiai parodo ir atskiria,
kas yra teisinga, o kas ne. Įgimta idėja neturi sąryšio su fiziologine prasme, tai dvasinė
ištaka, kurioje tūno pažintinė galia. Pagal R.Dekartą, filosofijoje, “norint surasti tiesą, reikia bent
vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo,kuo tik įmanoma!” R.Dekartas priėjo prie išvados, kad mes
egzistuojame todėl, kad mąstome. Svarbiausia sielos savybė - mąstymas, jis apimą
suvokimą, norą, įsivaizdavimą, jutimą. Filosofas, tyrinėjantis pasaulį,
turi pradėti nuo sielos, kurią reikia griežtai skirti nuo kūno. R.Dekartas
teigė, kad egzistuoja 3 būties esmės (substancijos): 1-oji – nesukurta, mąstanti ir
visiškai nepriklausanti - Dievas; kitos dvi yra sukurtos ir egzistuoja tik
dievo valia - tai siela ir kūnas. Svarbiausia sielos savybė - mąstymas,
kūno - tįsumas. R.Dekartas pabrėžia, kad siela yra susijusi su kūnu

8. Racionalistinės pažinimo teorijos ypatybės

Racionalizmas – požiūris, kad pažinimo šaltinis yra protas. (Platonas, Demokritas, Dekartas,
Spinoza, Leibnizas, Hegelis). Manoma, kad protu galima įžvelgti tai, ko nemato akys. Remdamiesi
loginiais argumentais galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslės leidžia mums pažinti tik
išorinį daiktų pavidalą, neatskleidžia esmės. Juslinė patirtis negali būti tikrų žinių šaltiniu, nes
tikrosios žinios yra aiškūs ir ryškūs, protu suvokiami teiginiai. Pasaulio tvarka yra protinga ir
būtina, todėl tik protas gali ir privalo ją perprasti. Remdamiesi juslėmis mes galim pasakyti kas yra
dabar, bet ne kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nusako tik protas.

Pažintines proto galias pirmasis pabrėžė Pitagoras, teigęs, kad abstrakčių, vien protu pažįstamų
matematinių santykių harmonija atspindi tikrovės prigimtį. 
R. Descartes’as, laikomas naujųjų amžių racionalizmo pradininku ir žymiausiu atstovu, vienas
pirmųjų siekė pertvarkyti filosofiją ir teorinę gamtotyrą pagal matematinį metodą. Taikydamas
abejojimo metodą, teigė, kad žinojimas turi remtis ne jusliniu patyrimu, kuriuo visada galima
suabejoti, bet absoliučiu tikrumu, kurį R. Descartes’o nuomone, teikia tik protas. Iš prote iki
patyrimo glūdinčių pagrindinių sąvokų galima išvesti universalius principus, kurie savo ruožtu
padės rasti atsakymus į pagrindinius filosofijos ir gamtotyros klausimus. R. Descartes’as teigė, kad
pagrindinės sąvokos ir idėjos yra įgimtos. Tokių idėjų įgimtumą jis įrodinėjo negatyviais
argumentais, parodydamas, kad jos negali būti įgyjamos patyrimu, nes jose nėra jutiminio turinio ir
jose glūdi begalybės idėja. Begalybės suvokimas esą negali kilti iš juslinio patyrimo, nes šis visada
yra baigtinis, teikiantis tik miglotas ir nepatikimas žinias.
•Pažinimo metodas

•Įgimtų idėjų teorija

•Teorijų stipriosios ir problemiškos pusės

9. Empiristinės epistemologijos charakteristika

Empirizmas – pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą, suvokimą per jutimo

receptorius. Empirizmas teigia, kad pažinimo šaltinis yra patirtis, gaunama per pojūčius, t. y., tai, ką
galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę
reikšmę, nei gautos vien tik loginiais samprotavimais.

•Tikro pažinimo šaltinis pagal empirizmą yra juslės. Protas arba neprideda nieko naujo, arba netgi
iškraipo pažinimo informaciją, nors tai nereiškia, kad neturime juo naudotis.

•Empirizmo metodas – indukcija. Protas sutvarko per jusles gautą informaciją, t. y. ją susintetina
ir iš jos išveda sąvokas, idėjas, teorijas. Tačiau bet kokias proto „sutvarkytas“ tiesas reikia nuolat
tikrinti juslėmis.

•Klasikinis „juodos gulbės“ pavyzdys. Ilgai europiečiai matė tik baltas gulbes. Todėl teiginį „visos
gulbės yra baltos“ buvo galima laikyti teisingu, tačiau tik iki to momento, kai buvo pamatyta juoda
(tai ir įvyko Australijoje).

Berklio (1685-1753) subjektyvusis empirizmas. Protas neprideda nieko naujo. Mintys – tai per
jusles gautų daiktų įspūdžiai. Kartu mintys – tai tikrovės tiesos kriterijai. Viskas yra juslėse, bet tai,
kas yra juslėse, pasirodo tik prote.

•Radikalus Hiumo empirizmas arba – kodėl protas mus apgauna? Protas užmeta ant tikrovės tik
tai, kas būdinga protui, o ne pačiai tikrovei (projekcijos mechanizmas). Visos mūsų protinės
sąvokos, dėsniai, netgi manojo „aš“ idėja yra grynos proto projekcijos, neturinčios atitikmens
tikrovėje.

•Tačiau tai nereiškia, kad protu neturime vadovautis. Pvz. žmogaus kaip asmens samprata tėra
gryna proto fikcija, tačiau ja vadovaudamiesi žmonės ženkliai pagerina savo gyvenimo kokybę.

10. Kanto pažinimo teorija

Kantas: kaip remdamiesi vaizdiniais galime kažką žinoti apie daiktus ir kuo remiantis, tai, kas
mumyse vadinama vaizdiniu yra priskiriama objektui. Prieš Kantą buvo susiformavusios dvi
pažinimo teorijos: realizmas, kuris rėmėsi protu ir empirizmas, kuris rėmėsi juslemis. Tuo tarpu
Kanto sukurta teorija remiasi abiem. Kantas vietoje senos, dogmatinės patirties sampratos pateikė
naują kritinę sampratą. Pasak jo yra tik du budai patirties ir sąvokų atitikimui paaiškinti: arba
patirtis daro galimas savokas, arba sąvokos daro galimą patirtį Iki tol filosofai nagrinėjo ir tyrinėjo
pirmąjį būda, o Kantas buvo pirmasis pabandęs antrąjį, kuris buvo paradoksalus ir revoliucinis.
Todėt sakoma, kad Kantas įgyvendino vadinąmąji "koperniškąjį pervesmą" filosofijoje.
Kantas išsamiai analizuoja tris pamatines proto idėjas – sielos, pasaulio ir Dievo – ir parodo, kad
stengdamasis įrodyti šių idėjų pagrįstumą protas neišvengiamai susiduria su prieštaravimais . Kantui
labiau rūpėjo „ne objektai, bet būdas, kuriuo mes pažįstame objektus, kiek šis būdas turi būti
galimas a priori“, t. y. kaip žmogus, turėdamas tik vaizdinius ir sąvokas, jais remdamasis sprendžia
apie daiktus, kaip nuo vaizdinių ir sąvokų pereinama prie daiktų, nuo subjekto prie objekto, todėl
savo pažinimo teoriją jis vadino transcendentaline filosofija (lot. transcendere – peržengti, pereiti).
Tradicinė pažinimo samprata subjektą priešpriešino objektams, kuriuos pažįstame, ir teigė, kad
žinios turi prisiderinti prie objektų.

Imanentinis -turimas, būdingas, vidinis, iš prigimties būdingas, esantis ko nors viduje, ne išoriniu
veiksnių sukeltas, sąlygojamas. Pasak Kanto, ,,transcendentalinis"(nuo transcendere -peržengti):
vaizdiniai, kurie peržengia subjekto ribas ir yra taikomi objektui, o transcendentiniais vadinami tie
reiškiniai, kurie peržengia patirties ribas.

Aprašomajai Epistemologijai atstovauja natūralizmas, gnoseologija, pažinimo teorija (–

filosofijos šaka, tirianti pažinimo (žinių, žinojimo) prigimtį ir principus.

Epistemologija siekia atsakyti į tokius klausimus:

● Kas yra žinojimas?

● Kuo jis skiriasi nuo tikėjimo, įsitikinimo, nuomonės?
● Kokiais būdais yra (ar turi būti) pažįstama tikrovė?
● Kiek ji pažini?

Kanto pgr klausimai:

● Ką aš galiu žinoti?
● Ką aš turiu daryti?
● Ko aš galiu tikėtis?
● Kas yra žmogus?

Kanto idealizmas; pasak jo, protas jam a priori įgimtas kategorijas pritaiko patirčiai, o ne semiasi jų
iš patirties. Kantas šitai vadina „Koperniko revoliucija filosofijoje“: pažįstantysis protas ir
pažįstamasis daiktas sukeičiami vietomis, kaip Kopernikas sukeitė vietomis Žemę ir Saulę. Pasak
Kanto, daiktai prisitaiko prie proto, o ne protas prie daikto. Protas valdo, o ne yra valdomas.

11. Makiaveliškas moralės ir politikos santykio aiškinimas

Makiavelis nė neužsimena apie prigimtinę teisę. Jis visiškai ignoruoja tas sąvokas ir
kategorijas, kuriomis save išreikšti buvo įpratinti žymiausi jo meto mąstytojai ir mokslininkai.
Religija, jei ji socialiai efektyvi, neprivalo būti grindžiama tiesa. Nedaroma jokių rimtų
prielaidų apie Dievo ar dieviškojo įstatymo egzistavimą. Vienintelė jo pripažįstama laisvė- politinė.
Makiavelis buvo įsitikinęs, jog tai, ko žmonės siekė, buvo pilnatvė ir garbė, kurią teikia bendromis
pastangomis sukuriama ir išlaikoma stipri ir gerai valdoma socialinė visuma. Žmonėms reikia
stiprios ir energingos pilietinės valdžios, nes jiems reikalingas kažkas, kas sutvarkytų skirtingų
interesų valdomas žmonių grupes ir suteiktų žmonėms saugumą, stabilumą ir pirmiausia apsaugą
nuo priešų, kas įsteigtų socialines institucijas, kurios vienintelės leidžia žmonėms patenkinti jų
poreikius bei aspiracijas.
Kol žmonių visuomenės nevaldys kompetentingi specialistai, tol ji smuks į chaosą ir vargą.
Žmonės lengvai sugadinami ir sunkiai išgydomi. Visuomenė paprastai yra mūšio laukas, kuriame
vyksta konfliktai tarp grupių ir jų viduje. Makiavelio teorijos neabejotinai nėra pagrįstos
moksliniais 17 amžiaus principais. Jo metodas- tai praktiško, apytikrio apskaičiavimo, stebėjimo,
istorinio pažinimo bei paprasto įžvalgumo mišinys. Gera yra ta visuomenė, kuri džiaugiasi
stabilumu, vidine harmonija, saugumu, teisingumu, galybės ar didingumo jausmu. Miestus padaryti
didžius galima ugdant tam tikrus žmonių sugebėjimus- vidinę moralinę jėgą, didžiadvasiškumą,
stiprybę. Makiavelis politiką atskyrė nuo moralės. Tikslai, kuriuos Makiavelis kelia, yra tikslai,
kuriems savo gyvenimą paskirs išmintingi, tikrovę suprantantys žmonės. Tačiau galima suderinti
politikos ir moralės sritis. Kadangi žmonės sukurti gyventi visuomenėse, tai jų visuomeniniai tikslai
yra galutinės vertybės, iš kurių išvedamos likusios ar su kuriomis tapatinami jų kaip individų tikslai.
Politinis elgesys esmingas tam tikros civilizacijos pakopos žmogui, ir tai, ko ji reikalauja, esminga
sėkmingai nugyventam žmogaus gyvenimui.
Makiavelis atrado, kad politika yra būtina ir autonomiška, kad ji yra už gėrio ir blogio ribų,
kad ji turi savo dėsnius, kuriems priešintis- tuščias darbas. Jeigu šitie dėsniai susiduria su moralės
dėsniais, tai galimas dalykas, jog iš tikrųjų privalu tokią veiklą atmesti. Jis iš tikrųjų atmeta vieną
moralę- krikščioniškąją. Dėl tikslų, kurie tiek pat galutiniai, kaip ir krikščioniškajame tikėjime, dėl
visuomenės, kurioje žmonės kovoja ir pasirengę numirti už tikslus siekiamus dėl jų pačių.
Jo vertybės nėra krikščioniškos, bet jos yra moralinės vertybės. Makiavelio moralė buvo ne
individuali, o socialinė, bet tai vis tiek moralė, o ne su morale nesusijusi sritis už gėrio ir blogio
ribų. Politiniai sugebėjimai vertinami vien tik kaip priemonės- pagal jų veiksmingumą mėginant
atkurti sąlygas, kuriomis sergantys žmonės atgauna sveikatą ir gali klestėti.
Makiavelio vertybės yra moralinės ir galutinės, ir vardan jų jis kviečia didelėms aukoms.
Jeigu jūs protestuojate prieš pasiūlytus politinius metodus, tai reiškia, kad jums visiškai leista
gyventi moraliai gerą gyvenimą, būti privačiu piliečiu. Tačiau tokiu atveju jūs neturite imtis
atsakomybės už kitų gyvenimą ar tikėtis geros kloties.

12. Naujųjų amžių žmogaus ir valstybės santykių teorijos (Hobbes ir Rousseau)

T.Hobbes savo knygoje „ Leviatnas“ teigė, jog visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir nepaisant kai
kada matomos žmonių fizinės ir/ar protinės nelygybės, skirtumai tarp žmonių nėra dideli ir gali būti
kompensuojami. Iš lygybės kyla manymas, kad žmonės gali pasiekti visus savo troškimus.
Tačiau iš tikrųjų trokštamų gėrybių – daiktų ir malonumų – kiekis yra ribotas, ir tai yra pagrindinė
visuotinio karo tarp žmonių priežastis. Kiekvienas žmogus suvokia kitus kaip potencialiai
keliančius grėsmę jo interesams, todėl siekia juos sunaikinti arba pavergti. Iš čia kyla ir visuotinis
žmonių nepasitikėjimas vienas kitu. Anot Hobbeso, prigimtinėje būklėje toks visuotinis karas
vyksta todėl, kad nėra valdžios, kuri priverstų žmones iš baimės elgtis jų natūralios prigimties
neatitinkančiu būdu. Taigi Prigimtinėje būklėje niekas neturi jokių garantijų dėl savo asmens ar
turto saugumo bei nėra suinteresuotas darbuotis kurioje nors veiklos srityje, nes jo pastangų
rezultatus bet kada gali pasisavinti ar sunaikinti kiti. Prigimtinėje būklėje esantį žmogų nuolat
persekioja instinktyvi baimė dėl savo gyvybės. Ši baimė ir skatina sudaryti su kitais žmonėmis
visuomenės sutartį, nes tik šitaip įveikiama prigimtinio karo būklė. Taigi, savisauga ir patogesnio
gyvenimo siekimas yra dalykai, kurių žmogus siekia ir kurių negali užtikrinti joks prigimtinis
įstatymas, tad šie motyvai paskatina žmones sudaryti sutartį ir sukurti valstybę – dirbtinį
„politinį kūną“. Visuomenės sutartis iš esmės yra žmonių sutikimas paklusti tam asmeniui ar
jų grupei, kurie įgaliojami valdyti, o šio susitarimo pagrindas yra tas, kad visi žmonės vienodai
atsisako prigimtinėje būklėje turėtos laisvės ir lygybės. Įgaliotas valdyti žmogus ar jų grupė
tampa suverenu, kuriam priklauso aukščiausioji ir absoliuti valdžia.Taigi apibendrinamai galima
teigti, jog pasak T.Hobbes valstybė yra gynybai nuo potencialių priešų reikalingas žmonių
susivienijimas, kuris turi pačių valstybės žmonių išrinktą valdovą arba valdančiųjų žmonių grupę,
kurią išrinkę valstybės piliečiai atsisako savo laisvės ir lygybės.
Tuo tarpu Jean-Jacques Rousseau, savo darbuose taip pat teigė, jog visi žmonės
gimsta lygus, tačiaus visur yra su sukaustyti grandinėmis. Kitaip sakant žmogus gimsta lygus ir
laisvas, tačiau dėl socialinių struktūrų ir politinės visuomenės susidarymo vieni žmonės įgauną
valdžią ir to pasekoje gali atsirasti: korupcija, pavydas, varžymasis,vergovė ir panašiai. Pasak
Rousseau pirmykščiai žmonės buvo laisvi ir nepriklausomi ir vystantis žmogui, žmonės pradėjo
lyginti vieni su kitais, todėl tapo priklausomi vieni nuo kitų. Pasak Rousseau tauta visuomenės
vidaus santykiuose visus savo norus sujungė į vieną valią, visi tą valią išreiškiantys paragrafai
tampa pagrindiniais įstatymais, visiems be išimties valstybės nariams uždedančiais tam tikrus
įsipareigojus. Rousseau tauta turi būti valdoma bendra valia, kur sprendimai ir įstatymai
priimami bendra bendruomenės valia, taip išvengiant korupcijos ir vieno ar žmonių grupės galios
išaugimo.

13. Filosofinės skonio ir meno problemos

Estetika neturi vieno, visuotinai priimto apibrėžimo, ir skirtingų filosofinių mokyklų pasiūlymai šia
tema skiriasi. Patys populiariausi apibrėžimai estetiką sieja su grožiu. Grožis pasireiškia gamtoje ir
mene, todėl paprasčiausia estetiką apibrėžti kaip mokslą , tyrinjantį gamtos ir meno grožį .Tačiau
kai kurie filosofai yra linkę pabrėžti kitus aspektus, tokius kaip skonis arba estetinis patyrimas.

Yra filosofinių sitemų, kurios stengiasi atmesti prielaidą, kad įmanoma surasti kokią nos skonio
normą. Filosofai , kurie laikosi šios nuomonės teigia, kad tarp samprotavimo ir jausmo yra
pernelyg didelis skirtumas. Bet koks jausmas yra teisingas, nes jausmas su niekuo nesusietas, tik su
pačiu savimi ir jis visuomet yra realus, kad ir kada žmogus jį patirtų. Teigiama, kad ne visi proto
sprendimai yra teisingi, nes jie siejasi su kažkuo, esančiu šalia jų, būtent su faktine tikrove, o šį
kriterijų jie ne visada atitinka.
Nors skonio principai visuotiniai ir nors jie beveik vienodi visiems žmonėms, tačiau tik nedaugelis
sugeba įvertinti kokį nors meno kūrinį arba įtvirtinti savo paties jausmą kaip grožio normą.
Daugumai žmonių būdingi vieni ar kiti nurodyti netobulumai, todėl net ir labiausiai išprususiais
amžiais tikras dailųjų menų vertintojas retai kada sutinkamas. Tik žmones, turinčius sveiką protą ir
subtilų jausmą , praturtintą praktikos , ištobulintą palyginimo ir laisvą nuo bet kokių prietarų,
galime vadinti vertingais kritikais, o jų vieningi sprendimai bet kuriuo atveju bus tikra skonio ir
grožio norma. Grožis nėra pačių daktų ypatybė, jis egziztuoja vien tik sąmonėje į kurią
susitelkiame ir kiekvieno žmogaus sąmonė suvokia tai skirtingai. Taigi, patarlė , kad dėl skonio
nesiginčijama yra teisinga. Vienas žmogus gali patirti bjaurumą ten , kur kitas mato grožį ir
kiekvienas turi taikytis su savo jausmais, nesistengdami brautis į kitų jausmus. Kai kurios atskiros
formos ir savybės , priklausančios nuo pirminės vidinės struktūros yra skirtos tam, kad patiktų, o
kitos, kad nepatiktų. Ir jei šios formos konkrečiu momentu nepadaro reikiamo efekto del to gali būti
kaltas koks nors aiškus suvokiančiojo organo trūkumas ar netobulimas.
14. Pagrindinės etikos teorijos

Etika – bendra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinama moralės teorija. Filosofijoje etiškas elgesys

yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Vakarų
tradicijose etika kartais vadinama moralės filosofija. Moderniosios eros etines teorijas iš esmės
galima suskirstyti į pasekmistines, kaip Džiono Stiuarto Milio ir Džeremio
Bentamo utilitarizmo teorijos, bei deontologines, kurias įkūnija Imanuelio Kanto darbai.

1) Pasekmizmas - yra moralinė teorija, teigianti, kad kiekvieno poelgio arba veiksmo moralinė
vertė slypi tik jo pasekmėse, todėl morališkai teisingi yra tie poelgiai, kurių pasekmės yra
geros.
Pasekmizmas paprastai yra supriešinamas su dviem kitom moralinėmis teorijomis: deontologija,
kuri teigia, kad veiksmai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių, ir su dorybių
etika, pasak kurios, svarbiausia yra žmogaus savybės, o ne jo poelgiai. Dažniausiai šios trys teorijos
skiriasi tiktai būdu, kuriuo pasiekiamos paprastai tokios pačios išvados. Pavyzdžiui,
konsekventialistas tikriausiai sakytų, kad melavimas yra blogai dėl jo blogų pasekmių. Tiesa, daliai
šią teoriją palaikančių žmonių tam tikros numatomos teigiamos melo pasekmės galėtų jį paversti
moraliai teisingu poelgiu. Deontologas turbūt sakytų, kad melavimas visada yra blogai, net jei jo
pasekmės ir yra „geros“. Palaikančiam dorybių etiką labiau rūpėtų ne melavimas konkrečiu atveju,
o ką sprendimas meluoti ar sakyti tiesą pasako apie to žmogaus charakterį.
2) Utilitarizmas – etikos teorija, galutiniu tikslu laikanti visų žmonių laimės maksimizavimą
ir kančios minimizavimą. Kitaip sakant, kuo veiksmas atneša daugiau laimės, tuo jis pagal
utilitarizmą yra morališkesnis, o kančią sukeliantys poelgiai laikomi amoraliais. Poelgiai yra
vertinami tik pagal jų pasekmes, todėl melavimas, žudymas ir kiti dažniausiai smerkiami
veiksmai utilitarizme gali būti laikomi moraliais, jei tik galiausiai jie atneša daugiau laimės
nei kančios. Visų žmonių laimės ir kančios vertė utilitarizme yra vienoda – savo laimė
utilitaristams yra svarbi tiek pat, kiek ir bet kurio kito žmogaus.
Yra daug skirtingų utilitarizmo formų. Tikslu gali būti laikoma ne laimė, o interesų
patenkinimas. Gali būti atsižvelgiama ne tik į žmonių, bet ir į gyvūnų laimę. Laimė gali būti
vertinama ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, intelektualiniams malonumams suteikiant
daugiau vertės nei fiziniams. Be to, kaip ir bet kuri etikos teorija, utilitarizmas smarkiai
priklauso nuo juo besivadovaujančio žmogaus išminties, patirties bei kitų pažiūrų
3) Deontologinė etika arba deontologija - etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime
geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių. Nors teorijos šalininkai sutinka, kad
pasekmės yra svarbu, jie teigia, jog mes privalome daryti savaime gerus poelgius
(pavyzdžiui, sakyti tiesą), net jei jų pasekmės bus blogos. Deontologai, kurie taip pat yra
moralinio absoliutizmo šalininkai, tiki kad kai kurie poelgiai yra neteisingi nesvarbu kokius
padarinius jie sukeltų. Vienas iš tokių buvo Imanuelis Kantas, kuris ginčijosi, kad meluoti
yra visada blogai - net jei žmogžudys klausia, kur slepiasi jo potenciali auka

15. Politinės filosofijos problemos

Dauguma filosofų buvo įsitikinę, kad politinė filosofija yra etikos vedinys. Klasikinėje politinėje
filosofijoje daug dėmėsio buvo skiriama valstybei bei jos institucijoms , bendriausioms valdžios ir
valdymo problemoms. Politinė filosofija vertina socialinę organizaciją , ypač valdžią ir valdymą,
etiniu požiūriu. Tradicinę politinę filosofiją ypač domino klausimas , koks gyvenimas (valstybėje)
yra geras (moraline prasme) ir kokia valstybė turi būti, gebanti laiduoti tokį gyvenimą. Joje buvo
svarstoma įstatymų, teisingumo, geriausios valdymo formos , individų teisių ir pateigų prigimtis.
Aukščiausias valstybės valdymo principas pagal Platoną , yra teisingumas, kai kiekvienas atlieka tas
funkcijas, kurios būtinos visumai harmoningai funkcionuoti . Valstybė yra tarsi makro pasaulis ,
kuris atitinka kiekvieno žmogaus ir jo sielos mikropasaulį. Tris sielos dalis – protingąją , aistringąją
ir juslinę- atitinka ir trys visuomenės luomai – valdovų (filosofų), sargybinių ir gamintojų – bei trys
dorybės: išmintis , narsumas ir nuosaikumas. Jas visas sieja teisingumas ir būtent todėl jis yra
svarbiausias valstybės valdymo principas.
Utilitaristų nuomone geri politiniai sprendimai yra tie, kurie daugumai žmonių sukelia laimą, o
blogi – tokie kurie sukelia skausmą.
Šiuolaikinė politika mažiau skiria dėmesio valstybės valdymo ir valdžios pateisinimo klausimams.
Labiau domina politiniai principai , kuriais remiantis vertinama politika , įstatymai ir institucijos.
Teisingumą, laisvę, lygybę ir žmogaus teises galima įvardinti kaip pamatinius politinius principus.
Dabartinės Lietuvos ir kitų visuomenių piliečiai politikos neįtraukia į savo gyvenimo ir
žmogiškojo pasaulio supratiną. Turime situaciją, kai kalbama apie piliečių abejingumą
politikai, tačiau neanalizuojami filosofiniai asmens ir politikos santykio aspektai. Vienoje
pusėje atsidūrė asmuo, o kitoje – politika. Politinio gyvenimo analizė dabartinėse Vakarų
visuomenėse darosi vis mažiau susieta su asmens savivoka. Sociologiniai politinio
dalyvavimo tyrimai neanalizuoja politikos vietos asmens patyrime. Būtina iš naujo
apmąstyti, kas yra asmuo ir koks jo santykis su politika. Dauguma filosofų į politiką žiūri
kaip į antraeilį žmogiškojo patyrimo veiksnį. Modernioji politinė mintis asmenį pakeitė
individu. Po George‘o Hegelio žinome, kad savo laikmetį galima pažinti idėjomis. Tačiau
neįmanoma peržengti dabarties ribotumų. Politinės visuomenės gyvenimas yra nuolatinis
savęs peržengimas ir neigimas. Piliečiai kažką kuria, kovoja, būna patenkinti, bet vėliau
paaiškėja, jog tai yra kliūtis naujiems politiniams siekiams. Hegelio žodžiais, dvasia kovoja
prieš save pačią. Tai neaplenkia dabartinės Lietuvos politinio gyvenimo. Kiekviena nauja
karta yra priversta iš naujo klausti, kokie prieštaravimai būdingi jos laikmečiui ir politikai?
Kur slypi dabartinę Lietuvos visuomenę griaunančios jėgos, galinčios atmesti tai, kas svarbu
dabarčiai?

1) Procedūrinis teisingumas
Šiuolaikinėje politinėje filosofijoje teisingumas dažniausiai suprantamas kaip teisingas
paskirstymas . Tokio požiūrio laikėsi jau Aristotelis, kurio nuomone turtas, garbė, valdžia ir
kitos gėrybės turi būti skistomos pagal žmonių nuopelnus . Ir teisingas paskirstymas yra tas
kuris pagal nuopelnus. Ne pagal nuopelnus – neteisingas. Hobbes‘o prielaidos skiriasi nuo
Aristotelio. Jo nuomonė apie žmogaus prigimtį nebuvo tokia gera, todėl pletojo vadinamąja
visuomenės sutarties teoriją.Sudarant sutartis individai įsteigia valdžią , kuriai savo noru
perduoda dalį savo teisių. Tokia sutartimi jie pasižada paklusti valdžiai, o valdžia – ginti ir
saugoti. Tokiu būdu yra užtikrinamos saugumo garantijos. Susitarimų laikymąasis yra
teisingumo pagrindas. Viso pareigos ir įsipareigojimai kyla iš susitarimų. Tačiau susitarimų
laikytis yra prasminga tik tada, kai tiki, kad kita pusė jų laikytis, o to užtikrinti –
neįmanoma, negalime atsakyti už kito žmogaus peolgius.

2) Socialinis teisingumas
Procedūrinio teisingumo šalininkų požiūriu socialinis teisingumas yra teisingumo priešybė,
nes norint padalinti visiems po lygiai, reiškia, kad iš ko turi būti atimta. O lygumo klausimas
taippat yra diskutuotinas, kadangi paėmus pvz. Suaugusio žmogaus ir vaiko, ar jiems reikia
 tiek pat ? Būtent dėl šių priežasčių buvo kritikuojamas šis Rawlso principas. (Egalitarizmas
– žmonių arba bent jau skirtumų tarp žmonių , sulyginimas)

3) Laisvė ir lygybė
Laisvė paprastai suprantama kaip apribojimų ar suvaržymų nebuvimas . Ir laisvę gali varžyti
daug kas , tačiau politinei filosofijai rūpi politiniai apribojimai ir suvaržymai. Johno Stuarto
Millio įsitikinimu laisva yra tokia visuomenė, kurioje maksimaliai ribojamas valdžios
kišimasis į jos narių gyvenimą. Bet ar realiai tai yra įmanoma? Vargu nes be valdžios
įsikišimo galima užtikrinti tai, kad žmonės elgtųsi sąžiningai priešingai, per didelė laisvę
gali sukelti chaosą.

4) Žmogaus teisės

Žmogaus teisių turinys nuolat plečiasi, dėl to jų laikymąsis tampa svarbi tarptautinės
politikos problema.
Apibendrinant galima pastebėti, kad moderniojoje politikos sampratoje radikaliai pasikeitė
žmogaus prigimties supratimas. Iki tol vyravusią uždarą žmogaus prigimties sampratą pakeitė
atvira, todėl atsivėrė daugybė galimybių kalbėti apie tam tikrą žmogaus (o nuosekliai vystant
mintį – ir socialinės tikrovės) konstravimą. Remiantis Arendt perspektyva, politiškumas
moderniojoje politikos sampratoje iš žmogaus prigimties apibrėžimo apskritai dingo. Pasikeitė
net socialumo supratimas: socialiniai žmogaus polinkiai iš įgimtų tapo dirbtiniais, „išmoktais“,
supratus, kad tarp kitų žmonių galima lengviau patenkinti savo individualius, egoistinius tikslus.
Svarbiausia žmogaus prigimties savybe imamas laikyti ne politiškumas ir protingumas, o
troškimas išlikti. Analizuodamas politinės filosofijos problemas, Straussas ne kartą pabrėžė
išskirtinę politinės filosofijos reikšmę. Argumentų, kurie turėtų liudyti ypatingą šios filosofijos
šakos reikšmingumą, Straussas pateikė ne vieną. Visų pirma, politinės filosofijos problemos,
pasak Strausso, yra labiausiai aktualios žmogui – nefilosofui. Buvimas tam tikroje socialinėje –
politinėje sanklodoje yra pirmapradė kiekvieno žmogaus duotis. Būtent todėl Straussas teigė,
kad „politinė filosofija yra ta filosofijos šaka, kuri yra artimiausia politiniam gyvenimui,
nefilosofiniam gyvenimui, žmogaus gyvenimui“ (Strauss 1988a: 10). Straussas manė, jog viena
reikšmingiausių politinės filosofijos problemų kaip buvo antikoje, taip ir dabar tebėra politinio
režimo klausimas. Taip yra todėl, kad politinio režimo konstituoti principai, persmelkdami visą
visuomenę, galiausiai paliečia kievieną atskirą individą. Kiekvienas režimas suteikia
visuomenei savitą charakterį: žmonių santykiai esant skirtingiems politiniams režimams,
Strausso nuomone, taip pat yra skirtingi. Tarp režimų egzistuoja fundamentalūs skirtumai, kurie
lemia ne tik tai, kokie politiniai dalykai yra laikomi svarbiais ir vertais apmąstymų, o kokie – ne,
bet apskritai visų politinių dalykų supratimo būdą. Tik nepastebint kokybinių režimų skirtumų
galima pradėti kalbėti apie „laipsnio“ skirtumus: kur formaliai daugiau, o kur mažiau laisvių ir
teisių, kur didesnis, o kur mažesnis visuomenės, kaip tam tikro socialinio mechanizmo,
integralumas. Analizuojant skirtingus politinius režimus galima daug pasakyti apie tai, kokios
žmogaus savybės ir vertybės laikomos reikšmingiausiomis konkrečioje socialinėje sanklodoje.
Straussas tvirtino, jog bendras visuomenės charakteris priklauso nuo, ką atskiri žmonės yra
linkę garbinti ar vertinti. Tam tikrus požiūrius ar poelgius laikydama vertais pagarbos,
visuomenė pripažįsta ir tų žmonių, kurie įkūnija visuomenės idealą, pranašumą ir išskirtinumą.
Šie labiausiai visuomenės vertinami žmonės anksčiau ar vėliau įgauna lemiamą balsą
formuojant politinį režimą (žr. Strauss 1971a: 137). Taigi, politinio režimo analizė atveda prie
žmogaus ir jo prigimties sampratos analizės arba atvirkščiai – svarstymai, kas yra žmogus, kokia
yra jo prigimtis, galiausiai veda prie klausimo, kokioje politinėje sanklodoje galimybės skleistis
žmogaus prigimčiai yra geriausios. O tai, pasak Strausso, yra geriausio režimo klausimas,
kuriam tiek daug dėmesio skyrė klasikai. Politikos filosofai apmąsto ir tai, ką politikos
 mokslininkai dažnai yra linkę iš principo atmesti – bendrąjį gėrį (Strauss 1962: 311). Straussas
teigė, jog klasikinėje politinėje filosofijoje bendrasis gėris buvo buvo tapatinamas arba su gera
visuomene arba su tuo, kas reikalinga gerai visuomenei, o bendrojo gėrio egzistavimas buvo
priimamas kaip neišvengiama būtinybė (žr. Strauss 1962: 323). Nors mąstytojas bendrojo gėrio
idėjos analizei savo filosofijoje neskyrė daug dėmesio, jis buvo įsitikinęs, jog moderniojo
politikos mokslo žiūrėjimo į politinius dalykus būdas, politinių reiškinių tyrimas visumą
suskaidant į ją sudarančius elementus tiesiog neleidžia teigti, jog egzistuoja tikra, į privačius
interesus neskaidoma bendrojo gėrio visuma. Kalbėdamas apie politinės filosofijos reikšmę
Straussas nuolat pabrėždavo, kad politikos filosofo tikslas yra ypatingas: jis siekia nuomones
apie politinius dalykus pakeisti politinių dalykų žinojimu. Mąstytojas buvo įsitikinęs, jog
filosofijoje išplitęs nyčiškasis reliatyvizmas, keldamas grėsmę šiam troškimui, kartu grasino iš
filosofijos atimti pačią jos esmę. Straussas teigė, jog visi politiniai veiksmai yra sąlygojami tam
tikrų vertinimų. Žmonės priversti rinktis tarp to, ką jie laiko geru ir to, ką jie laiko blogu, o tai
jie atlieka remdamiesi savosiomis gėrio sampratomis. Kasdieninėje veikloje pasirinkimo
pagrįstumo analizei dažniausiai neskiriama papildomo laiko: spręsdami žmonės tiesiog remiasi
savo nuomone. Ji retai kvestionuojama, tačiau labiau pasigilinus tampa aišku, kad ji vis dėlto
gali būti ginčijama. „O pats faktas, kad mes galime kvestionuoti, mus veda prie tokio gėrio
mąstymo, kuris galiausiai nebėra kvestionuojamas – prie mąstymo, kuris jau nebėra nuomonė, o
yra žinojimas“ (Strauss 1988a: 10). Todėl politiniai veiksmai, pasak Strausso, neišvengiamai
veda prie klausimo, kas yra gėris. Jei tai įsisąmoninama, jei žmonės siekia pažinti, kas yra
politinis gėris, t.y. geras gyvenimas ar tiesiog gera visuomenė, ima rastis politinė filosofija.
Straussas nuosekliai laikėsi klasikinės graikų filosofų nuostatos, jog filosofo tikslas yra
nuomones apie tam tikrus dalykus pakeisti tų dalykų žinojimu. Jei nėra siekio iš nuomonės
srities pereiti į žinojimo sritį, filosofija tiesiog negali atsirasti. Tik tuomet, kai atsiranda poreikis
nuomones apie politinius dalykus pakeisti politinių dalykų žinojimu, gali atsirasti ir politinė
filosofija. Teologinė-politinė problema Straussui iškyla kaip viena pamatinių politinės
filosofijos problemų. Kaip jau minėta, politinei filosofijai rūpi tos politinio gyvenimo sąlygos,
kurios daro įmanomą apskritai filosofijos egzistavimą. Šios sąlygos iš dalies priklauso nuo to,
kaip politikos filosofai bando spręsti teologinę-politinę problemą. Analizuodami žinojimo ir
tikėjimo priešpriešą, mąstytojai, pasak Strausso, turi susilaikyti nuo galutinio sprendimo.
Politikos filosofai lygiai taip pat turi siekti tam tikro kompromiso ir pripažinti, kad politinės
bendruomenės interesai yra tokie pat reikšmingi, kaip ir filosofo interesai. Atvira visuomenės ir
filosofijos konfrontacija kelia grėsmę filosofijai, todėl politikos filosofų tikslas (greta
besąlygiškos išminties meilės, siekio pažinti tiesą) yra kiek įmanoma sumažinti tą konfrontaciją.
Tai gali būti pasiekta įvairiais būdais.

16. Šiuolaikinės būties interpretacijos

Būties klausimas arba "Kas yra būtis?" domina mąstytojus jau nuo Platono laikų. Visa
šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip savaime suprantamą dalyką, visai
nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Įvairūs filosofinių sąvokų žodynai būties
sąvoką apibrėžia nevienodai. Paprastai ji aiškinama : Filosofinė sąvoka, reiškianti nepriklausomai
nuo sąmonės esantį objektyvų pasaulį, materiją. Tai sąvoka, žyminti ko nors apskritai egzistavimą.
Dabarties filosofijoje nagrinėjant būties klausimus mintis pasiekia aukščiausias apibendrinimų
abstrakcijų noras. Tuo pat metu būties klausimas artimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms
problemoms, kai jam reikia spręsti "būti ar nebūti" ir kitus gyvybinius klausimus - mąstant apie
pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą. Aristotelis būtį aptarė dvejopai: kaip
substanciją ir kaip daikto esmę. Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę. Požiūris, ar esmė, išreikšta
bendrąją sąvoka yra reali, ar tik sutartas pavadinimas, skiria realistinės ir norminalistinės filosofijos
kryptis. Realistinė filosofija mūsų dienomis populiaresnė ir dar skirstoma į idealistinę ir
racionalistinę. Šiuolaikinis idealizmas akcentuoja ne būtį, o tapsmą, bet ši filosofijos krypties daug
šalininkų neturi. Racionalizmo pradininku laikomas Dekartas, o šiuolaikinėje filosofijoje
racionalistinę tradiciją išlaiko egzistencialistai, Husserlio fenomenologijos šalininkai, Bergsono
intuityvizmo siekėjai ir kiti. Gilintis į būties sąvoką imamasi tik atsidūrus ribinėse situacijose.
Kasdienybės pamatinė būklė yra gyvenimas - pasaulyje. Būtis tapatinama su gyvenimu ir pasauliu.
Visa, kas yra (ar ko nėra) anapus gyvenimo - pasaulyje, iki jo arba po jo, vadinasi nebūtimi.
Nebūtimi vadinama begalybė iki gimimo ir begalybė po mirties. Moderniąja filosofija mes
vadiname paskutinį Vakarų filosofijos tarpsnį, tebesitęsiantį iki pat mūsų dienų, skiriamąja riba
laikydami Hėgelio filosofiją. Modernioje filosofijoje apytikriai galima išskirti orientacijas.
Pirmosios orientacijos rėmuose filosofija klaupiasi prieš mokslą, jį laikydama vieninteliu tikru
pažinimo būdu. Antroji orientacija - antimokslinė (humanistinė), kai filosofai į mokslą žiūri
skeptiškai, net priešingai, nes filosofija privalo išsaugoti savarankiškumą: juk mokslas toli gražu
neišsprendžia visų problemų ir visų pirma - žmogaus egzistencinių problemų. Kaip sprendžiama
amžinoji būties problema, priklauso nuo to, kokios filosofijos krypties mąstytojas ją gvildena. Iš
visų esybių tik žmogui būdingas santykis su pačiu savimi, t.y. vien jis gali mąstyti apie save ir savo
padėtį pasaulyje. Todėl žmogaus būtis yra kitokia negu visa kita būtis, ir ją išskiria būtent
egzistencija.

Sokratas

 Suformavo požiūrį į filosofiją kaip į priemonę siekti ir mokytis gyvenimo išminties. Savąja
filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo reliatyvizmo, siekė konkretumo. Teigė, jog patyrimas yra
objektyvi tiesa, o pažinimas – besąlygiškas tikrumas. Sokratas buvo pirmasis antikos filosofas
naudojęs dialektinį metodą ir teigęs jog šiuo metodu galima prisikasti prie tiesos ir tikrojo aplinkos
pažinimo. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos.
Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga.
Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad
žmogaus doorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių. Bet koks blogis atsiranda
iš nežinojimo: niekas žinodamas ir sąmoningai blogio nedaro.
Platonas

Jam būtis yra amžinos ir nesunaikinamos idėjos. Tik idėjos būna, o apie daiktus daugiausia galima
pasakyti – tampa. Daiktai yra tik laikinos apraiškos. Idėjos yra amžinos, todėl ir realios. Esame,
kaip pasakoja Platonas, panašūs į nuo gimimo įkalintus žmones, niekada nemačiusius šviesos, oloje
prikaustytus veidais į galinę sieną ir galinčius matyti tik šešėlius to, kas dedasi išorėje. Mes
tiesiogiai matome tik daiktus, o šie yra idėjų šešėliai. Grandinės – jutimai, kūnai – materialūs
daiktai, šešėliai. Idėjų pasaulis (anapus) yra tikroji būtis. Jis pirminis, daiktai – antriniai. Idėja –
daikto priežastis, esmė ji nekintanti ir amžina. Materija – idėjos priešingybė, ji kintanti. Mūsų
pojūčiai negali duoti tikro vaizdo. žmogus = kūnas (materialus) + siela (nuolat buvo ir yra). Siela
nemiršta, po žmogaus mirties atsiduria idėjų pasaulyje. Paskui vėl atgimsta kitame žmogaus kūne,
ar medžiu, ar kokiu kitu pavidalu.Pažinimas, tai prisiminimas. Žmogaus tikslas prisiminti, ką matė
idėjų pasaulyje, ką jau žinojo. Protas – dvasios vedlys. Žinojimas – įgimtas, išmokstama tai ką jau
žinojome. Žinojimas – prisiminimas. Labiausiai Platonui rūpėjo tobula valstybė ir jos valdymas.
Pasak jo, individą sudaro trys komponentai – troškimai, valia ir protas; paastarasis turėtų visada imti
viršų. Lygiai taip ir valstybė esanti trilypė, ir jos uždaviniai: pamatas – mityba ir gamyba, paskui –
išorės gynyba ir pagaliau – protingas vadovavimas. Tam, kad valstybės valdžia atitektų
išmintingiausiems, esanti reikalinga jų atranka, o jos sąlyga – vienoda galimybė visiems vaikams
gauti išsilavinimą. Tada ateitų laikas, kai karaliais taptų filosofai: jie turėtų ir valdžią, ir išminties.

Kantas

Kanto filosofijos svarbiausi bruožai – filosofijos atnaujinimo siekis tiriant proto gebėjimus ir
sudėtinga, sistemiškai plėtojama terminija. Filosofijos raida skirstoma į ikikritinį (iki 1770) ir kritinį
laikotarpį. Apie grožį, meną ir estetiką kantas kalbėjo sudėtingomis ir plačiomis tačiau logiškomis,
sistemingomis ir tarpusavyje stipriai susietomis idėjomis, kurios išryškino didingas ir kanto
estetikos ir filosofijos struktūras. Svarbu paminėti, jog iš pradžių kantas į estetiką ir meno filosofiją
gilinosi tik tiek, kiek jam tai buvo būtina siekiant sukurti savo paties filosofinę sistemą. Tačiau
vėliau, kuomet jo filosofinės sistemos raidoje ji skilo į dvi dalis : gamtos mokslo tyrimą ir moralės
filosofijos analizę, kantas pradėjo ieškoti atsakymo, kaip šias dvi dalis sujungti ir atsakymą rado
būtent estetikoje. Estetikos tyrinėjimai ir įžvalgos suteikė kanto filosofiniai sistemai baigtimumo,
sujungė teorinę ir praktinę jos dalis. Kantas suvokė ir vėliau teigė, jog estetika yra viena mažiausiai
pažintų ir viena sudėtingiausių žmogaus veiklos sričių. Kantas buvo pirmasis nubrėžęs aiškias ribas
skiriančias estetiką ir jos viduje besiformuojančią meno filosofiją nuo kitų filosofinių disciplinų ir
įrodęs, jog jos yra svarbios filosofinio mokymo dalys. Kantas padėjo estetikai ir meno filosofijai
įgyti autonomiją. Kantas nagrinėjo meną grožio ir skonio sąvokomis. Apie skonio prigimtį, teigė,
jog skonis tai gebėjimas atpažinti grožį, tačiau taip pat pabrėžė, jog skonis yra kiekvieno subjekto
reikalas, todėl skonis, kaip ir grožis visuomet esantis subjektyvus ir bet kokios pastangos juos
padaryti objektyviais ir bergždžios. Tačiau geras kūrėjo skonis yra dvasiškai prasmingo meno
prielaida, sukelia intelekto ir jutimo harmoniją, suteikia kūriniui estetinę vertę. Kalbėdamas apie
grožį kantas kelia ne grožio objektyvumo klausimą, o kaip grožis atsispindi, išsisklaido subjekto
sąmonėje ir kokią estetinių išgyvenimų įvairovė jis sukelia. Kantas tikėjo, jog daiktai patys savaime
nėra gražūs, o juos tokiais padaro žmogaus sąmonė. Grožį kantas laikė gėrio ir dorovės simboliu.
Estetinė žmogaus prigimtis pagal kantą skirta sutaikyti žmogaus būties prieštaravimams ir padėti
žmogui ugdyti harmoningą asmenybę ir visuomenę. Kantas meno šaltiniu laikė gamtą, tačiau
parodė jog menas nėra paprastas gamtos mėgdž-iojimas, o laisvos genijaus kūrybinės vaizduotės
rezultatas, nes genijaus menininko paskirtis yra ne vergiškai kopijuot gamtą, o kūrybiškai pertekti
jos dvasią. Nors jis taip pat teigė, jog gamtos grožis atsiskleidžia tik per meno grožį. Kalbėdamas
apie grožį kantas kelia ne grožio objektyvumo klausimą, o kaip grožis atsispindi, išsisklaido
subjekto sąmonėje ir kokią estetinių išgyvenimų įvairovė jis sukelia. Kantas tikėjo, jog daiktai patys
savaime nėra gražūs, o juos tokiais padaro žmogaus sąmonė.

Hegelis

Hegelio filosofija yra racionalistinė, panlogistinė, panteistinė. Substancijos ir subjekto vienybės

principas apima beveik visas pažinimo, žinojimo, dvasinės veiklos sritis.
Filosofijos objektas yra absoliutus, kurį Hegelis tapatino su Dievu ir vadino absoliučia idėja,
pasauline dvasia, pasauliniu protu. Absoliutas adekvačią formą įgyja tik gryname mąstyme, todėl
filosofija nagrinėja tik mąstymo lygmenį pasiekusį sąmonės turinį. Filosofija yra mąstymas, kurio
negali paaiškinti už jo esančios prielaidos ar sąlygos: empirinis patyrimas arba amžinosios,
apriorinės tiesos. Mąstymas operuoja mintimis, sąvokomis ir idėjomis. Hegelio filosofijoje šis
sąmonės turinys (idėja) traktuojamas ne tik kaip substancija, bet ir kaip subjektas – mąstymas yra
veiklus, subjektas jame yra pats mąstymas. Filosofija galiausiai yra mąstymas apie mąstymą, kuris
rutuliojasi pats iš savęs įgyvendindamas pagrindinį tikslą – tiesą. Pažinimas neieško bendrybių, nes
jos tėra tuščios abstrakcijos. Tikroviškas mąstymas yra abstraktumo kilimas į konkretumą. Tikrasis
konkretumas yra netiesioginis juslinis suvokimas, bet pati save atskleidžianti, papildanti
mintis. Mokslas yra konkretesnis už stebėjimą. Absoliučios idėjos sklaidą atitinka Hegelio
filosofijos 3 dalys: logika (Ontologija), gamtos filosofija ir dvasios filosofija. Logikos objektas yra
absoliuti idėja pati savaime, nepriklausanti nuo realizavimosi pasaulyje. Ji išskleidžia grynąjį
absoliuto turinį, yra grynasis mąstymas. Hegelio logika peržengia formaliosios logikos ribas –
neapsiriboja mąstymo formomis, bet siekia atskleisti vidinį, savaiminį jo turinio plėtojimąsi,
yra dialektinė logika. Joje filosofas absoliučią idėją išdėstė kaip vieną iš kitos kylančių mąstymo
kategorijų seką, kurių įrodymas yra pati jų sisteminė vienybė. Logikos, kaip pradinio idėjos sklaidos
etapo, įteisinimas suteikė Hegeliui loginius idealizmo ir panlogizmo pavadinimus.
Hegelis gamtos filosofijoje gamtą traktavo kaip mąstančio proto kūrinį. Gamta yra idėjos
suišorėjimas, jos kitabūtis, nuopolis. Gamtoje idėja negali įgyti adekvačios išraiškos, nes gamta yra
jai svetimo idealaus turinio išorinė išraiška, neturinti vidinių raidos potensijų. Gamtoje slypi
prieštaravimas: kaip baigtinių daiktų sritį ją valdo būtinumas, o joje, kaip idėjos kitabūtyje, vyrauja
vidinis tikslingumas. Pastarasis yra gamtos įveikos galimybė.
Dvasios filosofijoje Hegelis nagrinėjo idėjos sugrįžimą iš kitabūties į save kaip susvetimėjimo
įveiką. Dvasia yra gamtos, materijos priešingybė, ji kyla ne iš pačios gamtos, o tik išsivaduodama iš
jos. Idėjos sugrįžimas įvyksta žmogaus, jo socialinio gyvenimo, dvasinės veiklos formų tapsme. Tik
įveikdamas gamtos svetimumą absoliutas įsisąmonina save kaip dvasią. Dvasios tapsmas pereina 3
pakopas – subjektyviosios, objektyviosios ir absoliučiosios dvasios.

 Subjektyviojoje dvasioje žmogus iš pradžių iškyla kaip betarpiškai kūniškas, po to

įsisąmonina sielos priešingumą kūnui, galiausiai suvokia save kaip dvasinę esybę.

 Objektyvioji dvasia – tos gyvenimo formos (teisė, moralė, dorovė), kurias sukuria
žmonių visuomenė.
Hegelio tikrovė yra apimta absoliučios dvasios. Viskas prasideda ir baigiasi absoliučioje
dvasioje. Žmogus yra būtybė, kuri realizuoja absoliučios dvasios veiksmus. Be to, jis kalba
apie meną bei grožio suvokimą – suvokęs meną atskleidi absoliučią dvasią. Sąvoka dvasia yra
pasaulio sistemos raktas, tinkamas bet kokioms durims. Dvasia nėra nei įprastas Dievas, nei įprastas
anapusis pasaulis. Hėgelio absoliučioje dvasioje abu pasauliai yra sutaikyti, o dangus persodintas į
žemę

Šopenhaueris

Pirmasis pradėjo kalbėti apie netradicines, ontologiškas meno filosofijos koncepcijas, daugiausia
dėmesio skiriančias žmogaus vidiniam pasauliui, jo būties ir kūrybos problemoms. Taip pat svarbu
suvokti – šo buvo vienas pirmųjų vakariečių filosofų, kurie pradėjo gilintis į rytų mąstymo
tradicijos lobynus. Tai neišvengiamai įtakojo jo filosofines idėjas. Šo kūryboje didelę įtaką turėjo
senovės indų filosofija, budistinis mokymas. Šo filosofijoje ne vienas panašumas į dzen, budizmą,
chen. Šo ignoruoja aplinkinę tikrovę, ypatingą dėmesį skiria vidinio pasaulio išgyvenimams,
intymiausiems jausmams, nuotaikų pokyčiams – žodžiu gilinasi į intravertišką pasaulio suvokimą.
Šopenhaueris stengėsi pateisinti ir pagrįsti pesimizmą, individualizmą ir vengimą aktyvios
visuomeninės veiklos.Filosofijos išeities tašku autorius skelbia kančią, o ne nuostabą ar mąstymą.
Pasaulinė valia- nesąmoningai veikianti visą apimanti kosminė jėga, pirminis gyvybės impulsas
apimantis visą gamtą ir žmogaus gyvenimą. Šo linksta į filosofinio ir meninio mąstymo sintezę,
pabrėžia estetinių ir etinių klausimų, individualios valios stiprinimo svarbą, pasaulį traktuoja, kaip
kančios buveinę, skelbia jo nerealumą. Šo paneigia žmogaus būties harmoningumą, kurį skelbė
švietėjai. Neįveikiama žmogaus egzistencijos krizė, tragiškumas, pesimistiniai būties apmastymai,
pažangos neigimas buvo Šopenhauerio perliukai. Valia kaip vienintelė tikra realybė, o visi kiti
reiškiniai ra neprotingos nelogiškos valios rezultatas. Teigė, jog žmogaus vidinio pasaulio
išgyvenimai yra žymiai svarbesni, negu juos sukeliantys realūs įvykiai, todėl teisinga filosofija ta,
kuri nukreipia žmogų į jo vidinio pasaulio analizavimą ir pažinimą.

Nyčė

Nyčė nesistengė sukurti vientisos filosofijos. Svarbiausias jo tikslas – sukurti naują, meniškai
interpretuojamą gyvenimo filosofiją, glaudžiai susijusią su individualios būties problemomis.
Puikiu stiliumi parašytose knygose Nyčė gvildeno filosofinės minties raidoje prarastą mąstymo ir
būties vientisumo idėją, teoriškai apibrėžė kūrybinę asmenybės prigimtį, aiškino kultūros ir meno
įtaką svarbiausiems žmogaus dvasiniams poreikiams.

Nyčė kūrė gan vientisą voliunteristinį mokymą, kuriame svarbios žmogaus būties problemos nuolat
susipina su meniniais vaizdniais, o pati filo virsta ontologizuta menofi.

Visą mus supantį pasaulį Nyčė aiškina kaip nuolat kintantį chaotišką būties srautą, kuriam svetimas
koks nors organizuojantis tikslas. Būtis – tai visą laiką kintantys valios impulsai, kuriems būdinga
energija, aktyvumas, instinktyvus gyvenimo teigimas ir kova už būvį. Šie valios impulsai protu
nesuvokiami, nes jie yra tik skirtingos iracionalios ir visa apimančios valios pasireiškimo formos.
Pasaulio esmė – kažkokia sinkretiška valia, kuri viską varo į priekį ir yra pagrindinė ir svarbiausia
kūrybos prielaida. Nyčės valia yra perimta iš šo, tačiau jai pridėta daug daugiau energijos, ji skatina
norą gyventi ir patį gyvenimą apskritai. Noras, valia gyventi galiausiai vista noru, valia viešpatauti,
o tai universalus būties dėsnis. Valią viešpatauti traktuoja kaip aukščiausią gėrį ir jėgą padedančią
efektyviai kovoti su destryktyviomis amžiaus tendencijomis. Valia viešpatauti yra Nyčės filosofijos
grandis, jungianti kitas labai svarbias jo filosofines sąvokas – gyvenimą, pasaulį, žmogų, meną,
kūrybą.

Tomas Akvinietis

viduramžių filosofas, scholastas. Susiejo krikščioniškąją tradiciją su Aristotelio filosofija. Tomas

Akvinietis perėmė Aristotelio idėją, kad kiekviena būtybė – ir augalas, ir gyvūnas, ir žmogus – turi
sielą. Augalų siela – maitinančioji, gyvūnų – maitinančioji ir juslinė, o žmogaus – maitinančioji,
juslinė ir racionali. Kiekvieno kūno siela yra substancinė būtent šio kūno forma. Siela, būdama
kūno forma, pati negalinti būti kūniška. Racionalioji žmogaus siela susideda, anot Tomo
Akviniečio, iš dviejų dalių: intelekto ir valios. Tomas Akvinietis išskiria du žmogaus ir Dievo
santykio aspektus. Viena vertus, Dievas suteikia žmogui jo egzistenciją, tuo žmogus nuo Dievo
tolsta (exitus). Kita vertus, jis siekia Dievo kaip tikslo ir prie jo sugrįžta (kreditus). Akvinietis
žmonių veiksmus laiko laisvais, sąmoningais, intencionaliais ir pasirenkamais. Tuo jie skiriasi nuo
atsitiktinių veiksmų (pvz., čiaudėjimo, traukulių), kurie būdingi ir kitoms gyvoms būtybėms.
Žmonių veiksmai turi tikslą. Galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, anot T. Akviniečio, yra laimė.

Kamiu

Egzistencializmo atstovas. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir
neprarasti humanistinio tikėjimo. A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip
absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis
savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis
tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Todėl pasak
A. Kamiu, „Kūrėjo paskirtis tarnauti: tiesai ir laisvei“, nes tik suvokęs ir patyręs absurdą žmogus
gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.
A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą
savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius,
atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda
pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam
gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir
brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

Sartre Jean-Paul (Žanas Polis Sártras)

Ateistinio egzistencializmo atstovas. J.-P. Sartreʼas aštriau nei kiti egzistencialistai kėlė asmeninės

ir socialinės etikos klausimus, konkrečiau siejo filosofiją su politika. J.-P. Sartreʼo manymu,
žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Ši J.-P. Sartreʼo mintis tapo aforizmu, išreiškusiu jo
filosofijos esmę. Tai pirmasis egzistencializmo principas. Jį supančio pasaulio košmarui žmogus
gali priešintis tikėjimu savo galia kurti patį save. Kiekvienas žmogus kuria nuosavas vertybes,
nuosavą moralinį kodeksą. Moralinių vertybių šaltinis yra asmens laisvė. Laisvas pasirinkimas kuo
būti išskiria žmogų (būtį sau – pour-soi) iš objektyvaus daiktų pasaulio (būties savyje – en- soi).
Pastangos pasiekti šių dviejų būčių sintezę gimdo įtampą ir baimę. Žmogaus vertė glūdi ne jo
prigimtyje, o laisvėje. Pasirinkimo laisvė padidina atsakomybę, nes žmogus pats atsako už tai, kas
jis yra. Sąmonės neįmanoma apibrėžti kaip duotybės, nes egzistencija pirmesnė už esmę
(l’existence précède l’essence). Analizuodamas sąmonės struktūras J.-P. Sartreʼas parodė, jog
žmogaus laisvė rinktis vyksta ne tik jo paties, bet ir kitų akivaizdoje. Sartreʼas iškėlė aktyvaus
veiksmo ir individualaus akto visuomeninę reikšmę: laisvė rinktis daro žmogų atsakingą sau ir
kitiems, nes jo pasirinkimas lemia kitų likimą. Šią moralinę sistemą jis pavadino veiksmo ir
lemiamo pasirinkimo morale

Lokas (John Locke)

Loko poziciją galima nusakyti šiais žodžiais: be patirties nėra pažinimo. Pasak jo, mūsų protas pats
savaime tėra neprirašyta lenta, kurią prirašo patirtis. Senąją metafizinę programą Lokas pakeitė
epistemologine programa; jo filosofijos uždavinys – pažinti ne būtį, o mūsų sąvokas apie būtį. Ji
turinti aiškinti pažinimą, jo prigimtį, patikimumą ir ribas: iš esmės šis uždavinys esąs prieinamas
mokslui, tačiau būdamas universalus jis sykiu esąs filosofinis. Tad filosofija dabar reiškia ne požiūrį
į pasaulį, o veikiau požiūrį į žmogų. Loko siūlomas metodas buvo a) psichologinis; tyrinėjo pačias
sąvokas ta forma, kokia jos yra žmogaus intelekte; b) genetinis: sąvokų prigimtį apibrėžė jų
radimosi aspektu, laikydamasis prielaidos – tikroji sąvokų prigimtis išryškėjanti kaip tik pirminėse
jų formose; užtat vaikų ir laukinių psichologijai skyrė daugiau dėmesio nei suaugusių ir civilizuotų
žmonių; c) analitinis: laikėsi nuomonės, kad sąvokoms suprasti pakanka išsiaiškinti elementarius jų
dėmenis. Loko samprotavimai buvo labai paprasti ir visiems suprantami, užtat darė didžiulę įtaką.
Anot jo, patirtis įgyjama dvejopai: patiriant išorinius daiktus ir patiriant save patį. Pasak jo, pojūtis
gimsta anksčiau nei refleksija, intelekto veikla prasideda tada, kai pojūčiai jam pateikia medžiagą.
Refleksijos teorija – svarbus Loko filosofijos dėmuo. Atsiranda trečias pažinimo šaltinis –
savistaba. Praktinei filosofijai jis kėlė tris reikalavimus: pirma, kad moksliniai tyrinėjimai sietųsi su
gyvenimu; antra, kad jie turėtų psichologinį pamatą; trečia, kad kiekvienam būtų pripažinta laisvos
saviugdos ir sprendimo teisė.

George Berkeley

Empirizmo atstovas. Neigė materijos buvimą.

G. Berkeley abejojo dėl dvasinės substancijos egzistavimo klausimo. Jis norėjo atsisakyti šio
klausimo, tačiau kaip vyskupas negalėjo, nes tai reikštų sielos, kaip dvasinės substancijos, neigimą.
Berkeley apmąstė visas substancijos nebuvimo pasekmes: jeigu jos nėra, tai nėra ir jos atributų
(pirminių kokybių). Vadinasi, yra tik antrinės kokybės. Iš to išplaukia, kad vienintelė tikrovė yra
idėjų kompleksai. Pavyzdžiui, obuolys yra formos, spalvos, tankumo, skonio, kvapo ir panašių idėjų
kompleksas. G. Berkeley teigia: „Iš tikrųjų objektas ir pojūtis yra vienas ir tas pats“. Remiantis
šiuo teiginiu buvo suformuluotas egzistavimo kriterijus: Esse est percipii (lotyniškai) „Egzistuoti
- tai būti suvokiamam“. Berkeley neigė materijos buvimą, tačiau teigė, kad sveikas protas, visi
žmogaus mokslai gali puikiausiai apsieiti ir be jos. Jis laikė materijos sąvoką patirtimi nepagrįsta,
nereikalinga bei savyje prieštaringa. Manė, kad materijos buvimas veda prie radikalaus skepticizmo
ir religijai priešiško požiūrio įsitvirtinimo. Pagrindinis Berkeley siekis buvo apginti religiją, jos
pasaulėžiūrą bei atmušti skepticizmą ir ateizmą.
Jis griežtai skyrė materiją nuo medžiagos. Jos egzistavimą jis vadino materializmu. Tokios
filosofo idėjos buvo aštriai pasmerktos jo jaunesniojo amžininko D. Diderot, kuris teigė, kad jo
idealistinė sistema žmogaus proto ir filosofijos gėdai sunkiausiai sugriaunama, nors ir absurdiška.
Berkeley juslinius pojūčius vadina idėjomis. Pagal jį, pasaulyje yra tik dvasios ir jų suvokti, iš
pojūcių susidedantys daiktai. Taigi fizinis pasaulis yra konstrukcija iš žmonių pojūčių.
Jo teiginiai: Egzistuoti, reiškia būti suvoktam. (Fizinė egzistencija galima tik tada, kai ji yra
suvokiama pojūčių pagalba.) Fiziniai kūnai yra idėjų visuma (pojūčiai). Jokia idėja ar pojūtis negali
egzistuoti anapus proto, todėl jokie fiziniai dalykai negali egzistuoti ne proto viduje. Pirminės
savybės (vientisumas, tęsimas, forma, judesys) yra tiek pat subjektyvios kaip ir antrinės savybės
(spalva, garsas, kvapas, skonis, struktūra).
Berklio manymu, pirminės savybės, kurias Lokas laikė objektyviomis, yra subjektyvios,
egzistuojančios vien tik psichikoje. Kadangi substancijų nesuvokiame, vadinasi, substancijos
neegzistuoja. Jos tėra proto fikcijos. Tai, ką vadiname kūnais, tėra juslinių kokybių kompleksai ir
nieko daugiau; jei atimtume iš kūnų kokybes, neliktų nieko. Pasaulis susideda vien tik iš suvokinių:
nieko kito, išskyrus suvokinius, pasaulyje nėra.

David Hume
Empiristas.  Empirizmas svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko patirtį, gaunamą per
pojūčius, t. y. tai, ką galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug
didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais. Žymiausias
empirizmo atstovas – Deividas Hjumas. Bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti
mokslo dėsnių tikrumą. Hjumo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę
tolesnei pažinimo teorijos raidai. Empiristas sudavė skaudžiausią kirtį racionalistiniam pažinimui.
Deividas Hjumas buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys „moksle apie žmogų pritaikyti empirinius
metodus“, t. y. remtis patyrimu ir stebėjimu su saikinga abejone, kuri riboja žmogaus pažinimo
galimybes. Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Juos Hjumas skirsto
į dvi grupes: įspūdžiai (arba mintys) ir idėjos. Įspūdžiai – tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai
savęs suvokiniai (afektai, jausmai, norai), pasireiškiantys sieloje. Idėjos yra atvaizdai įspūdžių,
kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. Abi grupės
skiriasi stiprumu ir gyvumu taip, kaip, pavyzdžiui, obuolio skonis, patiriamas atsikandus, skiriasi
nuo to skonio prisiminimo. Idėjos skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos kyla iš
įspūdžių. Todėl neįmanoma ką nors įsivaizduoti arba apmąstyti, ko nėra buvę tiesioginiame
suvokime. Taip pat žmogus savo vaizduotės galia gali sukurti sudėtines idėjas, kurios nėra kilusios
iš tiesioginio įspūdžio, jos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta
mechaniškai, kai remiasi panašumu, priežasties ir padarinio ryšiu.

D. Humeʼas teigė, kad vienintelė sritis, kur priežastinių ryšių buvimas nekelia abejonių, yra pačių
suvokimų (įspūdžių ir idėjų) ryšys. Sąmonėje vyrauja griežtas determinizmas, kurį atskleidžia idėjų
kilimas iš įspūdžių ir pats asociacijų mechanizmas, todėl valios laisvei nelieka vietos. Vienintelis
pagrįstas yra psichinis priežastingumas.
Etiką D. Humeʼas laikė intuicijos ir jausmo, o ne samprotavimo sritimi. Dorovės normos nėra proto
sprendimai – iš to, kas yra, neseka tai, kas privalo būti, todėl etika galima tik kaip deskripcinis,
moralės reiškinius aprašantis mokslas.

D. Humeʼas istorijos tyrimuose aprašė ne tik politinius įvykius, bet ir apsišvietusių piliečių protinę
veiklą. Asmenis ir įvykius įtraukė į tikslingą istorinį pasakojimą, turintį priežastinę struktūrą; pakėlė
istorinio objektyvumo lygį, padarė didelę įtaką anglų istoriografijai.

Iš testo:

Hume‘as askleidė, kad mūsų išvados apie priežastingumą remiasi Dievu :

Teisinga

Klaidinga

Sokratas parašė traktatą apie gamtą:

Teisinga

Klaidinga

Epistemologija tyrinėja būti

Teisinga

Klaidinga

Pirmoji pasaulio priežastis yra suformuota medžiaga

Teisinga

Klaidinga

Berkeley‘is manė, kad daiktai yra tik mūsų suvokimų kompleksas

Teisinga

Klaidinga

Akcidencija yra neesminė daikto savybė arba santykis

Teisinga
Klaidinga

Monizmas yra teorija pripažįstanti du tikrovės pradus:

Teisinga

Klaidinga

Dekartas teigė, kad būtis yra Dievas lygu gamta

Teisinga

Klaidinga

Dualizmas yra teorija, kad viskas kyla iš dvasios

Teisinga

Klaidinga

Pagrindinis miletiečių filosofijos klausimas buvo ar egzistioja jusliškas patyrimas

Teisinga

Klaidinga

Aristotelis teigė, kad marmuras yra gryna (pradinė, beformė) madžiaga

Teisinga

Klaidinga

Pitagoriečiai pripažino, kad sielos yra nemirtingos

Klaidinga

Teisinga

Berkeley įrodė, kad mes galime pažinti tįsiąją substanciją

Teisinga

Klaidina
Ontologija tyrinėja būties pažinimą

Teisinga

Klaidinga

Tįsumas yra pagrindinė vienio apibrėžtis

Teisinga

Klaidinga

Arsitotelio etika

Aristotelio etika grindžiama empiriniais veiksniais ir realizmo požiūriu. Manė, kad žmogaus
paskirtis – tobulėti save įtvirtinant kaip dvasinę esybę, bet neneigė kūniškų veiksnių. Aukščiausiu
gėriu laikė gerovę sau, šeimai, draugams. Laimė yra tobulumas, įgyjamas siekiant dorybių. Dorybė
esanti viduryje tarp kraštutinumų – pertekliaus ir trūkumo. Kadangi žmonių gebėjimai ir aktyvumas
nevienodi, tai pasiekiama skirtinga laimė.

Kanto etika

Etiką I. Kantas vadino dorovės metafizika, moralės metafizika, grynąja moraline filosofija.
Veikale Dorovės metafizikos pagrindimas (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten 1785, išleista
lietuvių kalba pavadinimu Dorovės metafizikos pagrindai 1980) nagrinėjo kasdienį moralės
supratimą, ieškojo jos teorinių, sąvokinių pagrindų. Aptarė valios, laisvės, laimės, moralės dėsnio
sąvokas, pateikė savotišką moralės propedeutiką, remdamasis kasdiene patirtimi siekė atrasti
grynojo praktinio proto keliamus dorovės, moralės dėsnius. Veikale Praktinio proto kritika (Kritik
der praktischen Vernunft 1788, lietuvių kalba 1987 22015) išdėstė moralės sąvokų sistemą. Praktinis
protas susijęs su valia ir skiriasi nuo objektus pažįstančio grynojo proto; neparodo valiai, kaip
geriau pasiekti kokį nors empirinį tikslą, nėra grynojo proto praktinis taikymas. Jam valia privalanti
laisvai paklusti, o ne priešingai. Išsamiai aptarė gebėjimą norėti, skyrė į praktinį konfliktą
patenkančią dorovę ir asmeninę laimę. Postulavo Dievo buvimą, sielos nemirtingumą ir valios
laisvę kaip anapus grynojo proto ribų aptinkamą dorovės ir laimės galimo atitikimo sąlygą.

Pasak Berlino, universalus susitarimas dėl politinių tikslų, neva užtikrinantis

tobulą socialinę harmoniją, eliminuotų pačią laisvę, nes laisvė – tai galimybė
pasirinkti, ką ir kaip veikti. Šis Oksfordo profesorius, būdamas liberalas, traktavo
ją kaip didžiausią vertybę. Negali dominuoti viena marksistinė politinė filosofija,
daugybė idėjų turi būti diskutuojamos, kad galėtume laisvai pasirinkti. Atviras
mąstymas randa atsakymus į įvairius politinius klausimus.