Žygintas Pečiulis.

„Medijamorfozės: nuo monoraiškos iki

daugiaterpiškumo“

Iš monografijos „Medijos, žiniasklaida, žurnalistika tradicinėje ir

tinklaveikos visuomenėje“, Vilniaus universitetas, 2007.

Rašto dominavimas – sustingdyto žodžio era

Apibendrinant įvairių tyrinėtojų pateikiamą klasifikaciją, svarbiausiais
laikytini šie komunikacijos technologijų etapai: iki abėcėlės atsiradimo (ausies
kultūra), rašto (akies kultūra), spaudos (Gutenbergo era), koduotos
informacijos perdavimo per atstumą (informacijos revoliucija), gamtos
reprodukavimosi ir kopijos paplitimo (grafinė revoliucija), garso, judraus
vaizdo fiksavimo ir tiražavimo (tiražo kultūra), masinės audiovizualinės
komunikacijos (informacijos amžius), modernių skaitmeninių technologijų
(skaitmeninis amžius).
Kiekvienam komunikacijos raidos etapui būdingi esminiai bruožai.
Ausies kultūrai būdingas komunikacinis spontaniškumas, interaktyvumas,
įvairiakanalė raiška (vaizdas, žodis, garsas).
Svarbi komunikacinė demokratija. Informacija perduodama visuotinai
paplitusia ir visų suvokiama žodine ir nežodine kalbomis, visi vienodai geba ją
suvokti. Komunikacija yra kasdienės žmogaus veiklos tąsa, ji yra asmeniška,
dinamiška, kolektyvinė, tarpasmeninė.
Raštas formuoja akies kultūros charakteristikas: informacijos perdavimo
greitį (galima pasitelkti pašto balandžius, raitelius), galimybę išsaugoti
informaciją, perduoti ją kitoms kartoms ir tokiu būdu kaupti žmonijos patirtį.
Raštas tampa informacijos kodavimo sistema, o rašymo priemonės - nauja
informacijos laikmena.
Tačiau raštas sukelia ir esminių prieštarų. Matome, kaip technologinis
progresas griauna per daugelį amžių susiformavusius įpročius ir sukelia
pasipriešinimo jausmą (tai mes matysime ir vėlesnėje komunikacijos
technologijų istorijoje - nauja bus vertinama kaip žingsnis atgal).
Raštas sugriovė keletą svarbių ausies kultūros suformuotų
komunikacijos charakteristikų. Gyvoji kalba užkoduojama bejausmiais ženklais,
prarandamas interaktyvumas, nutrūksta tiesioginis žmogaus ryšys su žmogumi.
Žodis, mintis tarsi atskiriami nuo žmogaus, tokiu būdu, prarandama buvusioji
šnekamosios kalbos dinamika, dingsta unikalus asmeniškumas, neperteikiamos
emocijos. Sokratas raštą laikė šnekamosios kalbos parodija, abstrahuojančiu
kalbėtojus, naikinančiu visavertei komunikacijai būtiną dialogą, silpninantį
atmintį ir neatsakingai plintantį kaip pakliūva (Peters, 2004 ). Informacijos
skleidimą be konkretaus adresato jis laikė nukrypimu nuo normos – gyvo
dialogo. Kalbėtojas, tarsi sėjėjas, turi daiginti pašnekovo dirvoje žodžio sėklas,
rūpintis, kad jos patektų ten, kur reikia, puoselėtų jas. Kalbos procesas

1
neįmanomas be kalbėtojo ir klausytojo, be dialogo. Monologas laikomas
beprasmiu, bekrypčiu, o skleidimas be adreso – nukrypimu.
Taigi, dar prieš 50 tūkstančių metų iškyla komunikacijos asmeniškumo
ir anonimiškumo kolizija, neidentifikuoto adresato arba masinio skleidimo
problema. Kaip pastebi J. D. Peters, Sokratas teikia pirmenybę interaktyviam
dialogui, nes sklaidą be adreso laiko nenormalia ir nerimauja dėl kvailai
barstomų sėklų. Tai priešingybė Jėzaus “teišgirsta tie, kurie turi ausis“,
skleidimo be adreso garbinimui. Sokratą vadintume tarpasmeninės, Jėzų –
masinės komunikacijos apologetu (Peters, 2004 ).
Šioje polemikoje galime įžvelgti pirmuosius medijų progreso ir
komunikacinės nostalgijos atspindžius. Nesvarbu, ką gauni, skaudu dėl to, ką
prarandi. Panaši gaida nuolat skambės atsargiai ar net priešiškai pasitinkant
technologines naujoves.
Gutenbergo era taip pat vertinama kontraversiškai. Viena vertus, didėja
informacijos prieinamumas, įsitvirtina rašto era, sukėlusi svarbius visuomenės
pokyčius. Spausdinta knyga tampa nauja laikmena, į kurią perkeliami
vertingiausi rašytiniai tekstai (iki XVIII a. pradžios pusė visų spausdintų tekstų
buvo Antikos ir Viduramžių tekstai).
Kita vertus, prarandamas vienetinis ir unikalus komunikacijos aktas,
pokalbis, ranka rašytas tekstas, piešinys, atliekamas muzikos kūrinys.Nyksta
kūriniai, kurių nebuvo įmanoma visiškai identiškai pakartoti. Išplėtusi rašto
įtaką, spauda pagilino ir abejones, nes raštas eliminuoja svarbius raiškos
kanalus, įvairiaraiškė komunikacija tampa monoraiška.
Komunikacinį inertiškumą ir nostalgiją liudija ir tokie faktai: spausdintą
knygą nusipirkęs žmogus nešdavo ją perrašyti, kad turėtų savo unikalų
egzempliorių, rašytinė knyga buvo vertinama labiau nei spausdintinė
(McLuhan, 2003). Pradžioje knygos dar neturi dabartinės formos, jos
pardavinėjamos nesurištos, atskirais lapais.
Rašto sklaida standartizuoja kalbą ir mąstymą, tekstai pritaikomi
vidutiniam iš prasčiausių, formuojama kultūros pramonė, kuomet pertekline
laikina informacija sukeliamos norimos reakcijos. Šias charakteristikas vėliau
plėtos rašytinė ir audiovizualinė žiniasklaida.
Abejonių dėl rašto ir skaitymo randame ir Gutenbergo, ir mūsų
amžininkų tekstuose. “Rasi daugiau dalykų žemės lape nei knygoje“, - teigė
Renesanso filosofas Nicola de Cusa). XX a. ispanų rašytojas eseistas Jose
Bergamin knygoje “Analfabetizmo dekadansas“ klausia: “Ką praradome išmokę
skaityti? Kokias žinių formas turėjo priešistoriniai žmonės, žmonės be rašto? Ką
esame negrįžtamai praradę“? ((Carriere, Eco, 2009). Knyga, kaip ir vėliau XX
a. masinė komunikacija, buvo smerkiama už tai, kad išstūmė tyrinėjimus,
pokalbius, apmąstymus.
Naujosios medijos turi ir griaunamosios galios, viliodamos savo
moderniu patrauklumu ir priversdamos atsisakyti įprastų, įvairiapusiškesnių
komunikacijos formų. Su raštu prarandamas ne tik raiškos daugialypiškumas,

2
bet ir komunikacinis aktyvumas. Kalbėjimas siejamas su dialogu, dinamika,
kolektyvizmu, daugiakanališkumu. Rašytiniai tekstai skatina individualumą,
pasyvią komunikaciją. Anot M. McLuhano, raštas už ausį davė akį.
Raštingumas į pirmąją vietą iškėlė regėjimą ir išstūmė kitas jusles, žmogus tapo
vienpusiškesnis ir ribotesnis. M.McLuhan tai laiko nuopuoliu, jam linijinis
tekstas yra į fragmentus skaidantis mediumas, trukdantis skaitytojui išgyventi
visumą išnaudojant visas jusles. Jam raštas - sustingdyta šnekamoji kalba. ”Kai
rašto vienodumas persmelkė šnekamąją kalbą, išsilavinusių žmonių kalba ėmė
panašėti, “išsilygino“, kol tapo akustine tolygaus tipografinio teksto kopija.
Humoras, žargonas ir gyva išraiškinga kalba tapo tik pusiau raštingų monopolija
(McLuhan, 2003).
Daugiaterpiškumo požiūriu rašytinio, vėliau spausdintinio teksto
komunikacija buvo žingsnis atgal. Sumenko raiškos kanalai, vaizdo informacija
turėjo daugiau estetinės (raidžių ar puslapių puošyba) nei informacinės vertės.
XV a. brošiūrose tuo pačiu medžio raižiniu iliustruojamos vis kitos naujienos, ta
pati graviūra dedama prie tekstų apie skirtingus miestus. Šiandien televizijoje
vaizdas taip pat dažnai atlieka iliustracinę, o ne informacinę funkciją.
R. Chesnais netgi abejoja, ar Gutenbergo presas pelnytai laikomas tokiu
svarbiu išradimu (Chesnais, 2001). Anot medijų tyrinėtojo, spaustuvė, išskyrus
pigumą, nesukūrė nieko revoliucingo, nes ksilografinės knygos ir manuskritai
tūkstančio egzempliorių tiražu dar XIII-XV a.a. buvo leidžiami Romos
imperijoje. R. Chesnais mano, kad svarbesnis nei spauda yra graviūros
išradimas. Ji pasirodė Kinijoje tarp VI-VII amžių, Europoje XIV a. Ypač
paplito, kai nuo XV a. pradėtos tiražuoti bažnytinės indulgencijos, ją naudojo
dailininkai savo darbams tiražuoti. Graviūra gretinama su ugnies, rašto,
fotografijos atsiradimu, nes iki jos nebuvo jokios vaizdo reprodukavimo
priemonės, išskyrus žmonių pasakojimus. R. Chesnais įsitikinimu, Gutenbergo
šlovė atsitiktinė, nes buvo konkretus išradėjas ir žinoma išradimo data, o
tikslios graviūros ištakos nenustatytos. Sunku pasakyti, kiek vienos ar kitos
technologijos išaukštinimas galėjo lemti medijų raidą. Susiklostė taip, kad
raštas tapo svarbiausia informacijos saugojimo ir sklaidos ir priemone, o
vizualinė raiška tapo puošybos priemone rašytinėje komunikacijoje ir meninės
raiškos būdu.

Tolima rašymas, arba naujosios komunikacijos charakteristikos

Telegrafo sukelta informacijos revoliucija siejama ne tik su
padidėjusiu perdavimo greičiu, bet ir naujomis komunikacijos
charakteristikomis. Informacija vėl kuriama perdavimo metu, todėl primena
pokalbį, tačiau išnyksta bendra keitimosi informacija erdvė, atsiranda atskirtos
perdavėjo ir priėmėjo erdvės. Perduodama nuolat stiprinama koduota
informacija ( specialiomis alkūnėmis mechaniniame (optiniame) arba Morses
abėcėlės šifrais elektriniame telegrafe). Telegrafas grąžina į komunikacijos

3
praktiką primirštus informacijos perdavimo būdus (koduoti pranešimai siųsti
ugnies, garso, šviesos signalais).
Chappe`o telegrafas atsiranda valstybės modernizavimo kontekste:
keičiamas kalendorius, matų sistema, reorganizuojamas kelių tinklas. Naujosios
technologijos atsiranda augant susidomėjimui gamtos filosofija, fizika. XVII a.
kuriami žvaigždžių stebėjimo prietaisai, mokslinėje ir utopinėje literatūroje
atsiranda komunikacijos per atstumą idėja. Pasirodo Fr. Bacono idėja visą
abėcėlę sumažinti iki dviejų raidžių kombinacijų, binarinė sistema po keturių
šimtmečių taps skaitmeninės eros pagrindu.
Medijamorfozines įtakas liudija tai, kad visiškai naujų komunikacinių
charakteristikų aparatai laikomi rašto komunikacijos tobulinimu (telegrafas -
tolimas rašymas; tachygrafas - greitas rašymas). Kita vertus, trijų sistemų -
koduoto pranešimo, semaforų, teleskopų – susiejimas simbolizuoja
komunikacijos išsiveržimą iš rašytinės eros.
Telegrafas realizuoja dar evangelijoje pagal Joną minėtą ryšio su fiziškai
nesančiu kūnu, nutolusios auditorijos idėją. Krikščioniškuose šaltiniuose ryškus
angelų komunikacijos modelis, šmėklos ir angelai geba per didelius atstumus
įkvėpti gyvybę balsui, vaizdui ir žodžiui. XVII a. vyskupas J. Wilkins dėsto
žmogaus pratęsimo idėją – kūniškų instrumentų trūkumus kompensuos
priemonės, leisiančios pamatyti ar išgirsti toli esančius objektus (Wilkins,
1707). Telegrafas vėl paskatina mintis, kad visos mašinos yra žmogaus dalis
imituojančios kopijos. Semaforai buvo laikomi medinėmis rankomis, teleskopai
(žiūronai) - stiklinėmis akimis. XX a. šią teoriją išplėtos S. Freudas, teigdamas,
kad siekdami kompensacinio dialogizmo, norėdami turėti tai, ko stinga,
kuriame vadinamuosius komunikacinius protezus, tokiu būdu žmogus tampa
proteziniu dievu (Peters, 2004). Fotografija ir garso įrašai pavaduoja atmintį
(raštas taip pat yra atmintie pratęsimas), telefonas sustiprina klausą. Sekdamas
komunikacinių protezų analogija, M. McLuhan televiziją laikys centrinės nervų
sistemos pratęsimu (McLuhan, 2003).
Elektrinio telegrafo kūrėjai mėgina tobulinti mechaninį pirmtaką,
siekdami sukurti elektrinio tolimo rašymo mašiną. Todėl siekiama perduoti
koduotus tekstus, o ne vaizdo elementus. S. Morse`s elektrinis telegrafas ne tik
išsaugo optinio telegrafo sukurtas naujas informacijos perdavimo
charaktersitika, bet ir pirmasis pasitelkia XX a. komunikacijos technologijų
pamatu tapsiantį elektromagnetizmą. Vis dėlto telegrafą jau galime laikyti
vaizdo perdavimo (televizijos) pirmtaku. J. Cazenobe nuomone, raštas yra
operacija, kurios metu nematomas (balsas, mintis) paverčiama matomu.
Telegrafu perduodamas ne raštas, o rašto kodai. J. Cazenobe daro išvadą, kad
tolimo rašymo atitikmuo telegrafas leidžia matyti per atstumą (Cazenobe,
2001).
M. McLuhan rašymo per atstumą technologijoje girdi atgyjančią rašto
sustingdytą kalbą. Kalba vėl atplėšiama nuo spausdinto žodžio ir ima skleisti

4
keistą triukšmą, “sukėlusį siaubą literatūrinei visuomenei“ (McLuhan, 2003:
202).
Šiandien jau praktiškai nenaudojama telegrafo technologija nubrėžė
naujas medijų raidos gaires. Jis susiejo raštą, vizualiąją plastiką (semaforų
pozicijos), garso moduliacijas (Morse`s abėcėlės signalai kai kuriems
amžininkams priminė kalbos intonacijas). Analoginis tuo pat metu kuriamo ir
skaitomo signalo perdavimas panašus į dialogą, kai tuo pat metu kalbama ir
klausomasi, mąstoma ir artikuliuojami žodžiai. Optika, elektra, magnetas,
signalo stiprinimas, atskirtos siuntimo ir priėmimo erdvės taps svarbiais
naujųjų elektroninių medijų elementais.
1902 metais sukuriamas pasaulinis telegrafo žiedas. Šį įvykį taip
pasveikina rašytojas S. Cveigas: “Nuo šios akimirkos visoje žemėje plaka viena
širdis. Žmonės, kurie girdi vienas kitą, kurie mato, supranta, gyvena vienu ritmu
nuo vieno žemės krašto iki kito - tapo visur esantys (Les Medias, 2011). Su
telegrafu sietina globalaus informacijos perdavimo pradžia. Telegrafas pradeda
mozaikinio informacijos turinio komponavimo tradiciją.
Naujosios technologijos daro įspūdį ir menui. XIX a. pabaigos meno
srovės impresionizmas, puantelizmas Monet, Renoiro, Seurat tapyba, poezijos
eksperimentai siejami su elektros eros pradžia.
Nei optinis, nei elektrinis laidinis telegrafas dar netampa asmenine
komunikacijos priemone, labiau paplinta biržos, prekybos komunikacijoje. Kol
kas dar nebuvo atėjęs namų komunikacijos ir informacijos technologijų metas.
Vizualumo revoliucija: kova už teisę egzistuoti
XIX a. medijose jau rekonstruojami ir imituojami natūralios žmogaus
raiškos elementai: gebėjimas matyti ir girdėti pasaulį, komunikuoti garso
(žodis, intonacijos, tembras, garsumas) ir vaizdo (nežodinė kalba, išvaizda,
mimika, gestai) kanalais. Vizualiojo reprodukavimo technikų grandinę – statula,
moneta, graviūra, litografija – pratęsia fotografija ir kinematografas.
Nuo pirmųjų eksperimentų iki fotografijos atsiradimo praeina vos 15
metų. Tokia sparta galėtų būti aiškinama tuo, kad idėja jau pleveno ore keletą
dešimtmečių,, chemijos išradimai, leidžiantys fiksuoti šviesos atspindį buvo
žinomi XVIII a. Juodasis kambarys (camera obscura) egzistavo dar Antikoje,
XVII a. atsirado laterna magica šviesos atspindžio reprodukcijos.
Fotografija (galimybė gamtai reprodukuoti pačiai save) atsiranda
mėginant automatizuoti graviūrų ir paveikslų kopijavimą. Siekta tobulinti
įprastus autorinio pasaulio vaizdavimo būdus, tačiau netikėtai sukuriamos
sąlygos vaizdui be autoriaus interpretacijos. Kaip teigia R. Debray: šviesa nei
piešia, nei rašo, šviesos kreida akla (Debary, 1992).
Vizualioji kultūra palyginti lėtai ateina į masinę komunikaciją. Nors
pirmasis fotoreportažas iš Krymo karo atsiranda 1855, tačiau tik 1880 New
York Daly Graphic publikuoja pirmą spaudos klišę, reguliariai laikraščiai
pradedami iliustruoti fotografijomis pačioje amžiaus pabaigoje. Kai kurie
žinomi leidiniai (Times, Le Temps, Le Monde) kurį laiką nespausdina

5
fotografijų, tokiu būdu norėdami tradiciniu solidumu išsiskirti iš populiariosios
spaudos. Tai rodo požiūrį į vizualiąją informaciją.
Vienas pirmųjų komercinių vienetinio atvaizdo dagerotipo paplitimo
raiškų – portretai, natiurmortai, architektūros paminklų kopijos. Fotografiją
tęsia vaizduojamojo meno tradiciją.
Fotografija, tapusi svarbiu posūkiu komunikacijos technologijų istorijoje,
turi nugalėti didžiulį pasipriešinimą. Didesnį nei vėliau patirs kinematografas ar
televizija. Fotografija pristatoma kaip naujas instrumentas tyrinėti gamtą, apie
jos išradimą praneša ne Menų, o Mokslo akademija. Tačiau didžiausio puolimo
sulaukiama iš vaizduojamojo meno kūrėjų ir bažnyčios.
1839 Prancūzijos valstybė nuperka Niepce`o ir Daguerre`o išradimą,
kad jis galėtų tarnauti žmonėms. Tačiau valstybinis rūpestis vizualiosios
raiškos plėtra neužtikrina sklandaus proceso. Menininkai mano, kad
fotografija negali būti laikoma meno kūriniu, nes ji - tik rankų darbų
operacijos, nereikalaujančios jokių kitų pastangų. Fotografija gretinama su
kūrybinės raiškos priešingybėmis - muliažu, stenografija. Įžvelgiamas
fotografijos pavojus kultūrai ir tvirkinanti įtaka masėms. ”Jeigu fotografijai
leista meną sumenkinti iki keleto funkcijų, ji sugadins ir ištvirkins viską, kad
patenkintų minios kvailybę”, - manė E. Delacroix, linkėdamas fotografijai grįžti
prie tikrosios paskirties – būti kuklia ir nusižeminusia mokslo ir meno tarnaite.
Ch. Baudelaire taip pat fotografiją laikė nauja industrija, leidžiančia patenkinti
žmogaus paikumą. “Dievas išklausė minios norų. Daguerre`as atliko savo
misiją. Nuo šiol begėdiška visuomenė kaip koks Narcizas mėgaujasi trivialiu
vaizdu. Nešvankumo meilė yra tokia pat gyva žmonių širdyse, kaip ir savęs
meilė. Todėl jie nepraleidžia progos savęs patenkinti“. Dvasininkai
fotografijoje įžvelgė šventvagystę. “Dievas sukūrė žmogų iš savo atvaizdo,
todėl jokia žmogaus sukurta mašina negali fiksuoti Dievo paveikslo. Prancūzai
Paryžiuje paleido velnio mašiną” (Chesnais, 2001).
Reakcija į naują tikrovės vaizdavimo technologiją pabrėžia revoliucinį
jos pobūdį. Reprodukcija atliekama minimaliai įsikišant žmogui,
industrializuojama vaizdų gamyba. Fotografija įsiterpia į spausdintinės
komunikacijos lauką, papildydama arba visiškai išstumdama raštą.
Konkuruodama su tapyba, atlikusia ne tik meninę, bet ir utilitarią vaizdų
gamybos funkciją, fotografija sujaukia susiklosčiusią tvarką. Kilusį
susirūpinimą liudija XIX a. dailininkų pastabos. “Nuo šiandien tapyba yra
mirusi“; “Dabar portreto įsigeidęs komersantas eina pas kaimyną fotografą.
Blogiau mums, geriau tapybai“; “Kiek paveikslų, tiek skirtingų raiškų. Jeigu
nebūtų temperamento, visi paveikslai taptų paprasčiausiomis fotografijomis“
(Chesnais, 2001).
Lyginamoji medijų analizė leidžia atskleisti jų tarpusavio sąveiką, ryšius
medijų sistemos viduje ir išorėje. Atsiradusios naujos raiškos padeda geriau
atskleisti tradicinių esmę. P. Picasso pripažino, kad fotografija išlaisvino tapybą
nuo literatūros, anekdotų, turinio“ (Chesnais, 2001). Dailininkai neišvengiamai

6
buvo veikiami fotografinės raiškos, kadravimo, rakursų (Manet, Degas ir kitų
kūryba). Fotografija, mėgdžiojusi portretinę ir pitoreskinę tapybą,
perkvalifikavo ją į aukštesnę kategoriją. M.McLuhan manė, kad tapytojas jau
negalėjo vaizduoti tiek daug fotografuojamo pasaulio, todėl ėmėsi atskleisti
vidinį kūrybos procesą (McLuhan, 2003). Atsiranda ekspresionizmas,
abstraktusis menas. XIX a. viduryje fotografija perima portretistų, o amžiaus
pabaigoje, paplitus fotografuotiems atvirukams, peizažistų funkciją.
Fotografija tampa svarbiu veiksniu pratinant visuomenę prie pasaulio ir
individo vaizdų reprodukavimo. Statula buvo didžiųjų, tapyba – turtingųjų
privilegija. Pirmosioms fotografijoms pozuota iki 14 valandų, vėliau iki 15
minučių (ateljė buvo specialūs įtaisai fotografuojamojo stabilumui palaikyti,
primenantys kankinimo įrankius). Vieno egzemplioriaus dagerotipus pakeitė
daugiatiražiai kalotipai , XIX a. antrojoje pusėje G. Eastman pasiūlo masinės
fotografijos galimybę, paskelbęs šūkį “Paspauskite mygtuką, visą kitą
padarysime mes“. R. Debray įžvelgia tokią technologinę seką: kaip po Biblijos
turėjo atsirasti kišeninė knyga (turėkite Bibliją ir kiekvienas būsite kunigas),
taip po dagerotipo turėjo atsirasti Kodakas ir Polaroidas (jums tereikia paspausti
mygtuką). Anot R. Debray, Eastmanas ir Kodakas su vaizdu padarė tai, ką su
raštu padarė Liuteris. (Debray, 1992).
Fotografija demonstruoja ir naujus technologijų plitimo greičius.
Prasideda medijų siautulys (Manovich, 2009: 91). Per pusmetį visame pasaulyje
buvo paskelbta trys dešimtys įvairių fotografijos metodų aprašymų, iš pradžių
žmones užvaldė architektūros ir peizažų dagerotipija, vėliau atsidarė portretų
galerijos, nes kiekvienas troško turėti naujuoju aparatu padarytą savo atvaizdą.
Panašiai kaip spauda suvienodino kalbą, fotografija standartizavo
vizualiuosius prisiminimus. Formuojami poreikiai buržua salone turėti
vizualiąsias kapines, protėvių portretų galeriją. Populiarinami šeimyniniai
albumai, kuriuose ne tik asmeninės, bet ir įžymybių, garsių monumentų
nuotraukos. Fotografuojamasi pagal tam tikrus nusistovėjusius standartus:
kataloge galima susirasti dekoracijas, aksesuarus, fotografas pasiūlo pozas,
nuotraukas retušuoja pagal to meto grožio sampratą.
Fotografijos technologija leidžia suartėti rašto ir vaizdo raiškoms,
meta iššūkį įsigalėjusiai vienakanalei Gutenbergo eros komunikacijai ir
meninės raiškos vaizdo prezentacijai. Vaizdui suteikiamos naujos funkcijos, jis
demokratizuojamas, familiarizuojamas. Pagaliau, fotografija apgina žmogaus
teisę į savo atvaizdą.
Beveik tuo pat metu atsiranda ir kompiuterio prototipas C.
Babage`o analitinis variklis, tačiau vaizdo reprodukavimo technologijos
paplito, o skaitmeninių technologijų dar reikėjo palaukti. Skaičiavimo mašinų
konstravimo pradžia taip pat sietina su vaizdų reprodukavimu (C. Babage
perfokortų idėją pasiskolino iš M. Jacquardo staklių, automatiškai audžiančių
piešinius).

7
 Vizualiosios raiškos sklaidos požiūriu kinematografas
jau neatrodo toks svarbus, tačiau judriojo vaizdo atsiradimas suteikia kitokių
komunikacinių patirčių, nubrėžia naujas medijų raidos kryptis. Anot P. Flichy,
palyginti su fotografijos vargais, kinui viskas klojosi lengviau ir greičiau
(Flichy, 1997).
Vienas iš kinematografo vertinimo aspektų – pagaliau įgyvendinta
svajonė fiksuoti visavertį pasaulio vaizdą. Rašto laikmenos išsaugojo žmonijos
atmintį, vaizduojamasis menas ir fotografija - sustingdytus vaizdus. Vaizdo
judrumas tapo esminiu tikslu siekiant tarsi iš šalies pažvelgti į pasaulį. Šio
siekio etapus liudija mėginimai atspindėti vaizdus camera obscura
įrenginiuose, kuriuos pasitelkdavo dailininkai, norėdami išvengti perspektyvos
klaidų. Tapybos kūriniai tapdavo dvigubo atspindžio pasaulio, versija.
Laterna magica, praksinoskopu, stroboskopu, fotošautuvu,
kinetoskopu ir kitais įrenginiais mėginama sukurti piešto ar fotografuoto
vaizdo judesio iliuziją. Judriojo vaizdo technologija neišvengiamai siejama su
kitomis. Tekstas apie didžiulį rytdienos išradimą T. Edisono kinematografą
publikuojamas novelių rinkinyje, pavadintame “Knygų pabaiga“.
Prognozuojama, kad naujas medija taps dar vienu rašto raiškos konkurentu.
Vaizdo išsaugojimas laikomas technologija, kuri su akimi daro tai, ką
fonografas su ausimi. “Kinematografas įrašys žmogaus judesius ir juos iš karto
atkurs, kaip fonografas atkuria garsą“ (Delavaud, 2003).
Iš pradžių manoma, kad kinematografas eis asmeninio naudojimo
keliu, kuriuo jau buvo pasukusios fotografija ir fonografas. T. Edisonas manė,
kad jo kinetoskopu bus galima fiksuoti įsimintinus vaizdus ar žinomus žmones,
o ne pantomimą. Individualaus žiūrėjimo aparatais asmeninės fotografijos
pavyzdžiu turėjo būti kuriami judančių vaizdų albumai. Vaizdo projektavimo
idėjos T. Edisonas atsisako komerciniais sumetimais, nuogąstaudamas, kad
tokiu būdu auditorija greitai pamatys visus vaizdus ir paklausa baigsis. L.
Lumiere taip pat manė, kad kinematografas tam tikrą laiką galės būti
eksploatuojamas kaip smalsumą tenkinanti mokslo įdomybė, neturinti jokios
komercinės ateities (Chesnais, 2001).
Tačiau judriųjų vaizdų technologijų lenktynėse konkurenciją laimi
broliai Lumierai, pasiūlę vaizdo projektavimo dideliame ekrane koncepciją ir
tokiu būdu nulėmę kinemtografo ateitį. Jis tampa ne namų, o salių medija. P.
Clichy manymu, Lumierų filmai buvo matrica, iš kurios išsirutuliojo
kinematografas (Clichy, 1997). Kinematografo esmė ne vien didelis ekranas,
teatro salės atitikmuo, bet ir publikai gerai suvokiami butiniai vaizdai,
gyvenimo scenelės, humoras.
Fiksuotas ir judrusis vaizdai plinta skirtingais būdais. Fotografija
kaupiant individualias vaizdų kolekcijas, kinematografas - siūlant profesionalų
kuriamą ir masiškai tiražuojamą pramogą. Kinematografas plėtoja kopijos,
nesiskiriančio nuo originalo, arba tiražo kultūrą.

8
 M. McLuhan fotografijai ir kinematografui priskiria
komunikacinės kompensacijos nuopelnus. Anot jo, fonetinis raidynas atskyrė
sakytinį žodį nuo jį lydinčio garso ir gesto, o XIX a. vizualiosios medijos
technologijoms grąžina gestą (McLuhan, 2003).
Dailininko A. Renoiro sūnus, prancūzų kino režisierius J. Renoir
manė, kad kinematografas ir televizija apvertė aukštyn kojom pasaulį panašiai,
kaip tai padarė Gutenbergo išradimas (Arnoldy, 2010). Iki Gutenbergo
informacija buvo perduodama tik balsu, vėliau istorijų perdavėjai (pasakotojai)
išnyksta, kinematografas vėl pradeda sekti istorijas, sukeldamas žinių
perdavimo istorijos revoliuciją.
Kinematografas pratęsė ir pagilino fotografijos pradėtus procesus,
pasitelkė teatro raiškos priemones. Masiškai prieinamos technologijos skleidžia
visuotinai suvokiamą turinį. Plečiamos vaizdo ir garso kalbos galimybės
(pradžioje kinematografas pasitelkia vaizdo, muzikos ir teksto raišką, vėliau
pridedama šnekamoji kalba ir garsai). Būtent garsiniame kinematografe matome
pirmuosius daugiaterpės raiškos mėginimus. Vaizdas, žodis, muzika, pasaulio
garsai montažo būdu kuria kintančias polifonines variacijas. Žiūrovas,
pasirinkdamas jam priimtinesnį kanalą, gali skirtingai suvokti informaciją.
XIX a. formuojasi skirtingi vaizdo ir garso raiškos technologijų modeliai.
Fotografija ir garso įrašai tampa individualaus namų, o kinematografas -
grupinio vartojimo priemone. Grupinis judriųjų vaizdų žiūrėjimas sukelia naujų
potyrių. Vaizdai ramina žiūrovus, troškusius pabėgti nuo tikrovės. Reguliarus
lankymasis tamsiuose, atpalaiduojančiuose kino teatrų kambariuose tampa
masiškai praktikuojama išgyvenimo technika (Manovich, 2009: 94). Plinta kino
salės - šimtus belaisvių talpinantys didžiuliai kalėjimai. “Belaisviai negalėjo nei
kalbėti tarpusavyje, nei judėti iš vienos vietos į kitą. Virtualių kelionių metu jų
kūnai šiose kolektyvinių camerų obscurų tamsoje turėjo išlikti nejudrūs“
(Friedberg, 1993).
Žiūrovas tarsi susidvejina erdvėse: fizinėje (tikro kūno) ir virtualioje
(ekrane matomo vaizdo). Jis privalo visiškai susikoncentruoti į tai, ką mato
ekrane, ignoruoti aplinką. Įrėmintas vaizdas (paveikslas, kino, televizijos
ekranas) visiškai užpildo regėjimo lauką. Kinematografo pradžioje žiūrovai
galėjo kada nori ateiti ir išeiti, bendrauti tarpusavyje, tačiau vėliau jie visiškai
įtraukiami į virtualųjį pasaulį. Žiūrovo nejudrumas ir įkalinimas laikomi
pagrindine kinematografinio malonumo sąlyga (Baudry, 1986).
A. Lacroix kelia hipotezę, kad noras turėti priemonę, leidžiančią gyventi
iliuzijų pasaulyje, sietinas su nakties (tamsos), mirties baime. Žmogus svajoja
patekti į kitą pasaulį, negalėdamas pakelti šio pasaulio kančių. Ekranas tarsi
apverčia tikrovę, leidžia pasislėpti nuo jos. A. Camus yra pastebėjęs, kad
paveiksluose galima pamatyti siužetų, kuriuose kunigas pasmerktajam prieš
akis laiko ekraną, kad užstotų ešafotą (Lacroix, 2010).
Kinematografo era pradeda virtualaus mobilumo, leidžiančio keliauti
tolimomis erdvėmis sėdint kino salės kėdėje, erą. Virtualus keliavimas įkalina

9
žiūrovą, paverčia jį nejudriu, pasyviu, klusniai stebinčiu vaizdus. Praradęs
ryšius su išore, žiūrovas patiria specifinę vegetacijas, savotišką komos būseną
(Virilio, 1998). Panašūs efektai lydės televizijos ir kompiuterio ekranų
atsiradimą, o mobilioji įranga skatins erdvių susidvejinimo efektą.
Kinematografas sukūrė pagrindinį XX-XXI a.a. informacijos ir
komunikacijos įrenginį – ekraną. Tikrovės įrėminimo stačiakampyje būdas buvo
paveldėtas iš tapybos. Nuo Renesanso laikų rėmas buvo langas į pasaulį, į
didesnę erdvę, kuri tęsiasi už rėmo. Ekrane matoma erdvė suvokiama kaip kur
kas didesnės erdvės fragmentas (Aumont, 1992). Per šimtmečius nepakito
ekrano proporcijos, jos panašios ir XV a. tapybos darbe, kino, televizijos,
kompiuterio ekranuose. Net išliko portreto ir peizažo formatai. Tapyboje,
fotografijoje kadravimas buvo galutinis, kinematografas sukuria laike
besikeičiančio turinio mobilų kadrą, dinaminį ekraną, kurį vėliau eksploatuos
televizija, kompiuteris ir kitos ekrano technologijos. Visuose ekranuose
naudojami modifikuoti kinematografo sukurti vaizdo ir garso raiškos principai
(rakursai, komponavimas, montažas).

Komunikacinė spiralė: pasigirsta žmogaus balsas

Vadovaujantis medijamorfozių teorija, telefonas buvo laikomas
kalbančiu telegrafu, kurio didžiausiu privalumu G. Bellas laikė galimybę
komunikuoti be tarpininkų, trečio asmens įsikišimo. Ilgokai telefonas tęsia
telegrafo komercinių pranešimų tradiciją, būdamas elektriniu paštu
pranešimams siųsti. Kalbamasi išimtinai profesionaliais tikslais, telefonas
susieja įvairius ekonominės veiklos sektorius, panašiai kaip geležinkelis tapo
nacionalinės kooperacijos simboliu. Nors reikalų ar ilgų distancijų pokalbiai
laikomi prioritetiniais palyginti su asmeninais ir prognozuojama, kad didžioji
dauguma žmonių juo nesinaudoja ir niekada nesinaudos, tačiau XX a.
situacija pradeda keistis. Telefonas tampa asmeninių pokalbių technologija, anot
A. Miuntės, baisiu ginklu, dykinėjančių moterų rankose, besikėsinančiu į
kiekvieną pelnyto poilsio minutę“ (Miuntė, 1991).
Susiedamas darbo ir namų erdves, telefonas tampa svarbia
socializacijos priemone. Balso telefonija pradeda naują nuotolinės
komunikacijos būdą. Vietoje koduotų signalų siunčiama kalba, nuotolinei
komunikacijai pasitelkiamas žmogaus siųstuvas (balso stygos) ir imtuvas
(ausis).
Komunikacinėje kolizijoje tarp valstybinio ir pilietinio, komercinio
ir šeimos, viešo ir individualaus telefonas leidžia viską suderinti. Akivaizdi
slinktis nuo žinių perdavimo prie intymaus paplepėjimo, audiovizualinės
medijos tampa žmogaus asmeninio gyvenimo dalimi.
Garso fiksavimas taip pat išgyvena viešo ir privataus derinimo
koliziją. Fotografijos raiškoje buvo ginčijama žmogaus vaizdavimo galimybė, o
fonografas amžininkų apibūdinamas kaip technologija, leisianti prabilti
mirusiems.

10
 Tobulinant jau egzistuojančias technologijas, norėta sukurti
telefono kartotuvą, įrenginį įrašantį pokalbius. Kalbančių mašinų kūrėjai taip
pat kūrė diktofono prototipus, įrenginius tekstams diktuoti. Komercinės
sėkmės sulaukia kita koncepcija - viešose vietose įrengti automatiniai
patefonai. Kurta kalbanti mašina tampa dainuojančia (įmetus keletą monetų,
galima pasiklausyti muzikos). Tai naujas socialinis fonografo pritaikymas,
kuriam iš pradžių priešinasi vienas iš jo išradėjų T. Edisonas. Jis mano, kad
griaunamas fonografo įvaizdis, sunku įsivaizduoti, kad juo galėtų susidomėti
rimti verslininkai (Fellow, Tebbel, 2005).
Kitas žingsnis – tiražuojamų asmeninio naudojimo garso įrašų
pasiūla. Tai liudija esminį posūkį komunikacijos technologijų raidoje. Optinis
telegrafas buvo naudojamas valstybės valdymo tikslais, elektrinis – komercijai.
Balso telefonija XIX a. pabaigoje taip pat dažniausiai pasitelkiama komercijos
tikslams. Garso įrašų industrija tampa viena pirmųjų, pritaikytų individualiai
pramogai namuose. Naują adresatą simbolizuoja 1895 metais “Columbia“
žurnale pasirodžiusi reklama, vaizduojanti laimingą šeimą prie fonografo.
Vėliau tokius pat vaizdus pamatysime radijo ir televizijos reklamoje.
Fonografas labiausiai paplito JAV ir Anglijoje, kur klostėsi naujo
tipo šeimos erdvė. Pirmojoje XIX a. amžiaus pusėje prasidėjęs privatumo
aukštinimas fonografo atsiradimo metu buvo pasiekęs apogėjų. Literatūra,
vaizduojamasis menas idealizavo šeimą, namus. Jie vaizduojami kaip
prieglobstis, šventovė, oazė, tvirtovė. Griežtai atskiriama viešoji ir privačioji
erdvės, moters ir vyro funkcijos. Viešosios įstaigos beveik nelankomos,
socialinį bendravimą pakeičia šeima. Svarbią vietą šeimos gyvenime užima
muzika. “Kokie namai be pianino?“, - klausia populiari XIX a. pabaigos
reklama. Tuo metu atsiranda ir pirmasis automatiškai atkuriamos muzikos
aparatas - mechaninis pianinas (pianola).
Tyrinėtojai spėlioja, kaip būtų pakrypusi modernių komunikacijos
technologijų raida, jeigu tiesioginis vaizdų perdavimas (televizija) būtų
atsiradusi XIX amžiaus pabaigoje, tuo pačiu metu (ar net anksčiau) nei
kinematografas. Juo labiau, kad tuo pačiu metu jau buvo sukurti teoriniai
televizijos pagrindai. Įdiegus balso telefoniją, viešai demonstruojant judriuosius
kinematografo vaizdus, fotografija tampant prieinama vis gausesnei auditorijai,
atliekami pirmieji elektromagnetinių bangų (bevielio) telegrafo bandymai. G.
Marconi eksperimentai apibendrina daugelio mokslininkų darbą. Bevielis
telegrafas vadinamas didžiausiu to meto mokslo įvykiu, vedančiu į
viršgamtinius paribius.
Bevielio telegrafo išradimas demonstravo ne tiek turinio, kiek
perdavimo priemonių įvairialypumą. G. Marconi gebėjo susieti įvairias teorijas
ir išradimus. Jis tikino, kad nereikėjo išrasti to, kas egzistavo dar
priešistoriniais laikas, tereikėjo parodyti, kad elektros bangos gali keliauti
dideliais atstumais ir būti priimamos .

11
 Bevielio koduotos informacijos perdavimo technologija tapo esminiu
masinės audiovizualinės komunikacijos elementu, panašiai, kaip binarinis kodas
- skaitmeninės eros. Telegrafo patobulinimas leido atsirasti naujoms
komunikacijos formoms (ryšys su laivais, okeano laikraščiai, radijo mėgėjų
judėjimas) ir turiniui (jūrų regatų nušvietimas, draudimo kompanijų informacija,
loterijos rezultatai). XX a. pradžioje jau rašoma apie naują bevielių žmonių
fenomeną: “Šimto tūkstančių berniukų auditorija bevieliu telegrafu yra
susijungusi visoje Amerikos teritorijoje. Kalba eina apie plačiausią auditoriją
pasaulyje. Nei futbolo, beisbolo ar jokios konferencijos auditorija negali
pasilyginti su šia“ (Flichy, 1997). Bevielio telegrafo mėgėjų auditorija tampa
užuomazga to, ką vėliau, skaitmeninėje eroje, vadinsime horizontaliosios
komunikacijos porų visuomene.
Garso transliacijos pradedamos telefonu (teatrofonu galima klausytis
tiesioginių operų transliacijų). Vengrijoje T. Puskas sukuria telefon-hirmond
tarnybą, kurios abonentai gali klausytis muzikos, biržos biuletenių. Jau tada,
XIX a. pabaigoje, pasigirsta tradicinių medijų ribotumo gaida. Pirmoji pasaulyje
kabelinė tarnyba kuriama kaip alternatyva spaudai, nepajėgiančiai atitikti
epochos greičio reikalavimų.
Telefonas tampa elektrinio telegrafo patobulinimu, radijas –
bevielio. Radijo laukiama, nors jis atsiranda atsitiktinai. Nesugebėjus užtikrinti,
kad balso transliacijų nebūtų pasiklausoma, kyla idėja transliuoti visiems arba
nežinomiems klausytojams.
Radijo transliacijose įžvelgiama mistikos. Nepažįstamas balsas
sugirgždina dėžutę, tarsi atėjęs iš nežinia kur ir patekęs į spąstus laukinis žvėris.
“Pasąmoningose radijo gelmėse skamba genties ragų ir senovinių būgnų aidas“
(McLuhan, 2003). “Bangomis atskriejęs murmesys yra toks silpnas, jog visai
galimas daiktas, kad tai pranešimas iš ano pasaulio” (Douglas, 1987).
Industrializuojamas XX a. pradžioje, radijas taikosi į intymios
medijos nišą, namuose užimdamas pianino ir gramofono vietą. Pirmieji radijo
eksperimentai liudija intymią gaidą. Eksperimentuodamas perduodant garsą, R.
Fessendenas pats groja smuiku, jo žmona gieda Kalėdų giesmes. L. Forestas
pradeda transliacijas iš Metropoliten operos ir kalba apie mesianistinę
naujosios medijos paskirtį, svajodamas apie švelnias melodijas, skriejančias virš
miestų ir jūrų (Fellow, Tebbel, 2005).
Nors R. Forestas ir kiti radijo pradininkai naudoja G. Marconi
technologiją, tačiau iš esmės apverčia aukštyn jo išradimą: taško su tašku jungtį
keičia transliavimas daugybei taškų arba nežinomam klausytojui. G. Marconi
sukuria prielaidas, bet būtent radijo transliacijų pradininkai pradeda masinės
audiovizualinės komunikacijos erą.
Buvęs American Marconi kompanijos inžinierius D. Sarnoff
plėtoja namų radijo idėją, pasiūlydamas pristatyti muziką į namus. Radijo
muzikos dėžutės turėjo tapti tokia pat namų vartojimo priemone kaip pianinas
ar fonografas. Interpretuojant komunikacinių protezų analogiją (fiksuota

12
informacija pavaduoja atmintį, telefonas sustiprina klausą), radijas tampa namų
pratęsimu.
Radijas sukuria ir naują ekonominį medijų finansavimo modelį –
kiekvienas, kuris nori kreiptis į pasaulį ar pasiūlyti pramogą, turi susimokėti
tarsi pasinaudojęs telefonu. Audiovizualinė masinė komunikacija grindžiama
sukauptos auditorijos ir reklamos davėjų investicijų mainais.
Būdamas intymiu namų aparatu, radijas ne tik rūpinasi šeimos
laisvalaikiu, pratina prie kolektyvinio klausymosi, suteikia galimybę
individams bendrauti visuomenės lygmeniu. Radijas išplečia medijų raiškos
diapazoną. Eteryje galima išgirsti įvairų turinį (naujienas, pokalbius, sporto
transliacijas, pranešimus iš įvykio vietos), įvairias formas ir žanrus ( kalbą,
muziką, dainavimą, teatro vaidinimus).
Radijuje atgyja spaudos sustingdytas gyvas kalbėjimas, tačiau jis
laikomas netikras. Kaip ir rašto komunikacijoje, pasigendama dialogo, kurio
stoka galinti užkirsti kelią bendravimo ir diskusijų abipusiškumui (Meerloo,
1961). Nuogąstaujama dėl dehumanizacijos, bendrumo, dalijimosi vidine
patirtimi stygiaus (Lowental, 1967).
Panašiai kaip ir raštas, radijas “pardavinėja balsus be kūnų“
(Arnheim, 1986), plinta kur papuola, nes elektromagnetiniai signalai liejasi ir
ant gerųjų, ir ant blogųjų (Peters, 2004). Komunikacinius praradimus,
mėginama kompensuoti stilistine neformalios kalbėjimo manieros raiška,
dialogo imitavimu, tiesioginiu kreipimusi į auditoriją. Radijo propaguojamas
dialogas kuria ypatingą intymią atmosferą, radijo komentatorius tampa
personifikuotu kanalo ir auditorijos tarpininku, naujųjų laikų šaukliu. Radijas
pirmasis masinės komunikacijos technologijomis įgyvendina Platono valstybės
sampratą – optimalaus dydžio miesto piliečiai turi girdėti oratorių.
Vaizdo ir garso simbiozė: keliavimas neišeinant iš namų
Tiesiogiai perduodamo judriojo vaizdo technologija taip pat turi sąsajų su
ankstesnėmis technologijomis. Metų metus tobulinami hibridiniai vizualiojo
klausymo įrenginiai - vaizdo telegrafas, audiovizionas, telektroskopas,
telefonoskopas. Pirmosios televizijos transliacijos buvo pirmiau išgirstos per
radijo imtuvus (akustinė televizija) nei pamatytos.
Tobulinant elektros telegrafiją atsiranda telegrafo kopijuotojas (1843).
Išradimo autorius A. Bain siūlo vizualiąja informaciją išskaidyti į vaizdo
linijas, tarsi skaitant eilutė po eilutės. Pradedama eksperimentuoti, kaip
telegrafu perduoti mobiliuosius šešėlius. Kai kurie analitikai kinetinių vaizdų
transliavimo principą kildina iš M. LeBlanc teksto “Elektros šviesa“, kuriame
mokslininkas įsivaizduoja, kad vaizdas gali būti piešiamas panašiai, kaip tai
daroma rašomąja mašinėle.
Nuoseklaus eilutė po eilutės vaizdo skenavimo besisukančiu disku
principą pasitelks ir mechaninės televizijos pradininkas P. Nipkov. Tai –
mechaninės televizijos principas. Paraleliai kuriama elektroninės televizijos
koncepcija, kuomet vaizdą analizuoja elektronų spindulys.

13
 Turinio atžvilgiu televizija seka radiju. Šalia radijo dėžučių namuose
atsiranda nebrangūs ir paprastai valdomi televizijos aparatai, pritaikyti poilsio
kambariui. Pirmosios oficialios RCA transliacijos pradžioje kompanijos
vadovas D. Sarnoff praneša apie naujo meno gimimą – tokio svarbaus, kad jo
bus paveikta visa visuomenė. Su naująja medija siejamas modernumas,
materialinė ir dvasinė gerovė, naujoji masinė audiovizualinė komunikacija
paverčiama valstybės identiteto, lyderystės pasaulyje, “savotiška nacionalizmo
forma“ (Fellow, Tebbel, 2005; Barnouw, 1990).
Televizija užbaigia audiovizualinės masinės komunikacijos pastangas
susieti dvi iki šiol atskirai besidriekusias technologijų trajektorijas – fiksavimo
(fotografija, garso įrašas, kinematografas) ir tiesioginės (simultaniškos)
transliacijos (telegrafas, telefonas, belinografas).
Teoriškai vaizdo išskaidymo, perdavimo ir sintezės teorija buvo
patentuota 1884 metais (Nipkovo diskas), o praktiškai įgyvendintas tik 1926 (J.
Bairdo viešas televizoriaus demonstravimas Londone). Tačiau monoraiškos
rašto ir spaudos era jau buvo papildyta naujomis raiškomis: informacija
perduodama vizualiais ar garsiniais šifrais (mechaninis ir elektrinis telegrafas),
papildoma statišku vaizdu (fotografija), atsiranda tarpasmeninė (telefonas) ir
masinė (radijas) balso komunikacija. Laikmenose saugojama ne tik rašto
(spauda), bet statiško (fotografija) ir judančio (kinematografas) vaizdo, garso
(fonografas) informacija. Nuo XIX a. vidurio funkcionuoja simultaniško
statiško vaizdo perdavimo aparatai (pantelegrafas, belinografas).
Televizija puoselės intymiąją gaidą, būdingą ir ankstesniosioms
medijoms. Technologijų raidos tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kokie pirmieji
pranešimai buvo siunčiami bandant naujas komunikacijos priemones. Spauda
debiutavo visuomenei skirta ”Biblijos“ versija, viena pirmųjų S. Morse`s
telegramų perdavė sentenciją: “Kantriai laukiantis niekada nepralaimi“.
Pirmojoje fotografijoje buvo įamžintas padengtas stalas, pirmuosiuose
kinematografo vaizduose - čiaudintis žmogus ir bučinys. Bandydamas telefoną,
G. Bell pakviečia asistentą užeiti į kabinetą, G. Marconi transatlantiniu ryšiu
siunčia raidę S, Belinografu perduodama karalienės fotografija. R. Fessenden
klausia už mylios esančio asistento: ”Ar sninga ten, kur jūs esate, pone
Thiessen“? (Fellow, Tebbel, 2005). Vėliau radijo bangomis siunčia kalėdines
giesmes.
Simbolikos įžvelgiama ir pirmuosiuose televizijos vaizduose. J.
Baird rodė dainuojančios moters veidą, P. Farnsworth - grafikos atvaizdus, tarp
jų – dolerį. Vokietijos televizijos bandomosiose laidose - raides,
suspaudžiamas reples, rūkantį vyrą, merginas, dainuojančias dainelę “Klausykit,
kas ten ateina“. Teigiama, kad karo tikslams skirto APRA tinklo didžiąją darbo
apimtį sudarė elektroniniai laiškai, visai ne tai, kam jis turėjo būti skirtas.
Pavyzdžiai liudija, kad siekta siųsti lengvai atpažįstamus ir suvokiamus
ženklus (tekstus ar vaizdus), nesukeliančius papildomų neaiškumų, tarsi norint
sumažinti įtampą, tvyrojusią laukiant naujų išradimų. B. Schneider atkreipia

14
dėmesį į tai, kad naujųjų vaizdo technologijų testui dažnai pasitelkiamas moters
veidas (dar Dureris demonstruodamas graviūros techniką vaizduoja
apnuogintos moters kūną) (Schneider, 2010).
Intymiajai televizijai būdingos namų kino, namų teatro, pasaulio
tavo namuose analogijos. Iš kinematografo ateina keliavimo sėdint fotelyje
idėja. “Pasaulis prisistatė į mūsų kambarį“ (...), “einame į naują erą, kuomet
mechaninė akis didžiuosius įvykius atgabens į namus“ (Andriopoulos, 2010).
Reginio stebėjimo formos kito. XVIII a. teatre aktorių ir žiūrovų
erdvės nebuvo griežtai atskirtos, dalis auditorijos sėdėjo scenoje, aktoriai
kreipdavosi į žiūrovus. XIX a. viduryje šios erdvės buvo atskirtos, tačiau
žiūrovai vaidinimo metu kalbėdavosi tarpusavyje, garsiai reaguodavo į veiksmą.
Antrojoje amžiaus pusėje susiformuoja nauja tradicija: griežta tyla, plojama tik
pasibaigus vaidinimui. Teatro architektūroje atsiranda ložės, savotiškas namų
erdvės pratęsimas. Ložėje elgiamasi tarsi namų salone, labiau stebimas ne
sceninis veiksmas, o tai, kas vyksta kitose ložėse. XX a. pradžioje teatro
architektūra vėl keičiasi, išnyksta ložės, žiūrima tyliai, susikaupus.
Nebylus kinematografas iš pradžių rodomas mugėse ir yra moterų ir
vaikų pramoga. Kino salėse taip pat komentuojama, šaukiama, švilpiama.
Kinematografo žiūrovas pirmą kartą atsiduria tokioje aplinkoje, nes neturi teatro
žiūrovui būdingo kolektyvinio žiūrėjimo patyrimo.
Televizija spektaklį perkelia į namus, išlaikydama ir ložės
(privatumas viešojoje erdvėje), ir kino salės (galimybė nevaržomai replikuoti)
tradicijas. Ryškiausi namų pramogos objektai - pianinas, fonografas,
teatrofonas, radijas, televizija. Anot A. Lacroix, su televizija namų erdvė tampa
vieša, o salonas maža kino sale, į kurią einama susitikti.
Televizija pakeitė stalo, simbolizavusio namus ir privačią erdvę, funkciją. Prie
jo buvo dalinamasi valgiu ir mintimis, sėdima šalia ir žiūrima vienas į kitą.
Televizija privertė žiūrėti į ją ir kalbėti tik apie tai, ką ji kalba (Lacroix, 2010).
Atsiradusi televizija nedemonstruoja technologinių perversmų, nes
perima belaidžio telegrafo ir radijo naudojamą informacijos perdavimo
elektromagnetinėmis bangomis principą. Jeigu informacijos turinį laikome
duomenų perdavimu, nedetalizuodami, ar tai yra Morse`s telegrafo signalai,
garsas ar vaizdas, ir televiziją galėtume laikyti G. Marconi išradimu. Vis dėlto
simultaniško judriojo vaizdo perdavimo įdiegimas užtrunka, o televizijai bus
lemta tapti viena svarbiausių XX a. medijų. Televizija toliau realizuoja radijo
transliacijų suformuotas masinės audiovizualinės komunikacijos
charakteristikas. Analoginių vienkrypčių signalų srautu tiesiogiai
(simultaniškai) perduodama vaizdo, garso, teksto informacija, formuojama tik
numanoma masinė pasyvi auditorija. Televizija viename kanale susieja raiškos
komponentus, iki šiol išsibarsčiusius įvairiose medijose. Nors prioritetas
teikiamas montažu komponuojamai vaizdo ir garso raiškai, televizija gali
perduoti ir raštą (teksto šaltinių reprodukcijos, titrai, bėganti eilutė). Tampa
įmanoma reprodukuoti dokumentinį pasaulio atspindį (tiesioginė politikos,

15
meno, sporto įvykio transliacija ar fiksuota reportažo tikrovė). Galima
transliuoti monologines ir dialogines kalbos formas, neprarandant žodžio
intonacijos, gestų ar veido raiškos ekspresijos. Televizija gali meno raiškas
(statula, graviūra, raižinys, tapyba, šokis, dainavimas, pasakojimas, teatras,
kinematografas).
Televizija užbaigia pereinamąjį etapą, kuriame susipynusios mechaninė
ir elektroninė eros. S. Morse`s telegrafas, G. Marconi belaidžio telegrafo
siųstuvas ir imtuvas, Lumiere`ų kinematografas, J. Bairdo mechaninis
televizorius buvo mechaniniai aparatai, pagaminti iš prieinamų medžiagų (stalo
dalių, laikrodžio detalių, dėžės nuo arbatos, skrybėlių dėžės, metalinių
spyruoklių, ratlankių). Jų veikimo principas – mechaniškai judinamos dalys.
Elektroninė televizija gimsta dviejų principų sankirtoje: vienišas
genijus išradėjas (P. Farnsworth) ir kryptingus tyrimus realizuojančios
mokslinės ir verslo struktūros (B. Rozingo universiteto laboratorija; V.
Zvorykino, D. Sarnoffo Westinghouse ir RCA laboratorijos). Elektroninė
televizijos koncepcija, nurungusi mechaninę, pradeda naują elektronikos raidos
etapą, atvesiantį į puslaidininkių, tranzistorių, skaitmeninių technologijų erą.
M. McLuhan manė, kad elektrinės informacijos perdavimo
priemonės keičia mūsų tipografinę kultūrą taip pat ryškiai, kaip spauda pakeitė
viduramžišką rankraščių ir scholastikos kultūrą“ (McLuhan, 2003).

16