Kiekvienam žmogui turėtų rūpėti jo tauta ir jos praeitis.

Tai –neatsiejamas ryšys tarp jo gyvenimo ir

lietuvybės šaknų. Jaunas žmogus apie tautos praeitį vis rečiau susimąsto. O jei ir susimąsto, dažnai net
nežino, kuo ji svarbi dabarčiai. Aš manau, jog visi praeitie įvykiai yra svarbūs, nes daugiau ar mažiau, lėmė
dabartį. Mūsų valstybė turi įdomią istoriją, kuria verta domėtis ir dėti visas pastangas, kad ji nebūtų
užmiršta. Taigi kodėl jaunam žmogui svarbi istorinė atmintis?

Domėjimasis šalies praeitimi, sužadina žmonių patriotiškumą. Meilė ir pagarba tėvynei

neatsiranda iš niekur, tai turi būti ugdoma. Dauguma Lietuvos poetų, sukūrė ne vieną kūrinį, kuriame
gimtasis kraštas aprašomas, kaip pagrindinė vertybė. Pavyzdžiui, Jono Mačiulio-Maironio eilėraštyje ,,Kur
bėga Šešupė‘‘, yra išaukštinama tėvynė . Jis rašo: ,,Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva – matute!‘‘ Taip pat
minimos protėvių kovos dėl valstybės: ,,Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, / Ties Žalgiriu priešus garsiai
piktus.‘‘ Jei ne jie, galbūt dar ilgai Lietuva nebūtų priklausoma nuo savęs pačios, o nuo svetimų, neturėtų
laisvės, o gal jos išviso nebūtų likę. Visa ši informacija, apie istoriją, kuri yra išlikusi kūriniuose, verčia
pagalvoti apie to meto žmones, šalį, kultūra. Taigi, tauta visada bus tvirta, kol bus karštai ją mylinčių piliečių.

Tik žinant apie senąsias tradicijas, galima jas išsaugoti ir puoselėti. Papročiai yra labai
svarbūs, nes tik jie gali išsaugoti šalies unikalumą, kuris išsiskiria iš kitų tautų. Kuomet jaunas žmogus
daugiau sužino apie savo šalies praeitį jis nori vis labiau gerbti ir prisiminti savo protėvius. Apie įvairias
tradicijas ir šventes nemažai kalbama Kristijono Donelaičio kūrinyje ,,Metai‘‘. Donelaitis jame aprašo daug
lietuviškų tradicijų, kai kurios išsilaikė iki šių dienų, o kai kurios dabar jau nelabai žinomos. Aprašydamas
Mažosios Lietuvos buitį, darbus bei pasaulėžiūrą, išskiria tokias šventes kaip derliaus pagausėjimas, jo
nupjovimas, gyvulių pjovimas, valgio pagausėjimas ir pan. Kitos šventės buvo sietinos su žmogaus gyvenimo
ciklu ir dauguma jų išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, krikštynos, sužadėtuvės, vestuvės, laidotuvės. Tad žmonės
domisi savo tautos praeitimi, nes likusios išsaugotos svarbiausios tradicijos yra neatsiejamos nuo dabartinio
žmogaus gyvenimo.

Tik pasimokant iš praeities klaidų galima atskirti, kas yra gerai ir kas blogai. Nežinant kokia šalis buvo,
neįmanoma nedaryti klaidų gyvenime ir valstybės valdyme. Suvokiant, kas tautai yra gera ir naudinga, norisi
ką nors daryti vardan jos gerovės. Taigi, patirtis moko, jog tauta yra tiek stipri tiek, kiek žmonės
dirba jos gerovei ir aukojosi jos didiesiems idealams.

Taigi, tautos praeitis reikšminga tuo, jog žadina patriotizmą, moko papročių bei identifikuoja klaidas ir
brėžia geresnio gyvenimo kontūrus. Ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtume
turėję tokios praeities, kokią turime, nebūtume tokia tauta, kokia esame šiuo metu.