Pilietiškumo tema lietuvių literatūroje

Pilietiškumas – sąvoka apibrėžianti savanorišką dalijimąsi resursais bei

prisiėmimą ir atlikimą pareigų, reikalingų savo valstybės ar visuomenės
bendrai gerovei kelti, palaikyti ar atstatyti, nesiekiant asmeninės naudos ar
pelno. Pilietiškumas neatsiranda mumyse savaime, tai yra įgudis, vertybė,
kurios turime mokytis kaip ir moralės normų, elgesio etalonų. Tačiau šiame
šimtmetyje pilietiškumas, ypač jaunimo tarpe, yra vertinamas kaip kūrybinė
išraiška. Matosi, kad tai ir yra tiesa, juk pilietiškiausi žmonės ir esame mes
– jaunimas. Pirmiausia būti pilietiškam reiškia, neišduoti savo gimtosios
kalbos. Ankstesniais laikais žmonės skatino skaityti, rašyti savo gimtąja
kalba, nes jie vartojo lenkų kalbą. Šią problemą nagrinėjo Mikalojus Daukša
kūrinyje „Postilė“ ir „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Taip pat Jonas
Radvana kūrinyje ,,Radviliada”.
Mikalojus Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai
paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba
yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir
visuomenės tvarkos ženklas: „Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas
beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti
ir propaguoti“. Žmogus, kuris paniekina tokia prigimtinę dievišką sąrangą,
anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką. M. Daukša teigia,
kad didžiausia tautos vertybė – jos gimtoji kalba, o valstybė, netausojanti
savo gimtosios kalbos, yra menka ir niekinga. Daukšai rūpėjo, kad lietuviai
nepuoselėja savo gimtosios kalbos ir, kad jiems gresia nutautėjimas.
„Postilė“ – lenkų autoriaus Jokūbo Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į
lietuvių kalbą. Prakalba parašyta lenkų kalba, nes kreipiamasi į
sulenkėjusius Lietuvos didikus ir dvasininkus. Joje Daukša ragina puoselėti
gimtąją kalbą, aiškina, kad kalba yra prigimtinis dalykas, kad kalba ugdo
vienybę ir patriotiškumą, kad ,,Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės
motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Tačiau ši problema yra artima
ir XXI a. žmogui. Šiais laikais plinta nuomonė, kad gimtosios kalbos
mokytis nereikia, nes pasaulyje labiau vertinama yra anglų kalba, nes tai
pagrindinė pasaulietinė kalba. Tačiau aš manau, kad gimtoji kalba yra tokia
tik vienintelė ir turėdami ją turime džiaugtis ir vertinti.
 Tačiau mąstyti skatina ir toks pastebėjimas, jog praradusi valstybingumą,
tauta ima suvokti esanti savita ir nepakartojama, siekianti iškelti visa tai,
kas paliudytų buvusį jos tvirtumą ir garbingą egzistenciją. Valstybingumo ir
tautiškumo šaknys glūdi žmogaus sąmonėje. Valstybė yra žmogaus arba
plačiąja prasme tautos išlikimo garantas, – žmogaus savimonėje - ji yra
šarvas, ginantis ir leidžiantis įteisinti tautiškumą. Taigi būtina sąlyga
pilietiškumui arba tam tikram teigiamam žmogaus ir valstybės santykiui
atsirasti yra tai, jog oficialus valstybės būvis nekonfrontuoja su tautinėmis
asmens nuostatomis. Tai ypač svarbu kalbant apie pilietiškumą literatūroje,
ypač literatūroje, kurioje tautos ir valstybės santykis įvairiais laikais nebuvo
pastovus.
Taigi ne visuomet pilietiškumą ir jo apraiškas literatūroje galime sieti su
oficialiu piliečio statusu. Tačiau mes norime parodyti, jog pilietiškumas
literatūroje nėra vien tik oficialaus santykio „žmogus – valstybė“
atspindys, jog jo šaknys slypi ne tik statusuose, pareigose ir teisėse, bet
pirmiausia asmens pažiūrose ir amžių suformuotoje tradicijoje. Ir net tuo
atveju, kai pilietiškumas literatūroje tikrai yra teigiamo požiurio, jis gali
realizuoti ir tautinę savimonę, ir patriotinius jausmus, ir apskritai moralines
normas. Daukša dar XVI a. rašė, kad tautą vienija tėvų žemė, papročiai ir
kalba. Ši samprata iki mūsų dienų, rodos, nepasikeitė. Tačiau įvairiausi
pilietiškumo niuansai atsiskleidžia tik žvelgiant į įvairius laikus bei įvairias
valstybes. Priklausoma nuo to, kokiu kampu žvelgiame, mes galime kalbėti
apie pilietiškumą valstybėje. M. Daukša aktualus ir šiandien, nes teigė
svarbų kalbos, kultūros ir pilietinės, politinės bendruomenės, valstybės ryšį,
daug nusipelnė kaip literatūrinės kalbos kūrėjas, gausiai praturtinęs jos
leksiką, įvesdamas daugybę gyvos kalbos žodžių, juos iš dalies
perprasmindamas, pritaikydamas naujoms, abstrakčioms sąvokoms, taip
pat kurdamas naujadarus, kurių dalis ir šiandien tebevartojama. Jis
teoriškai pagrindė gimtosios kalbos teises ir savo darbu parodė, kaip reikia
ją mylėti ir puoselėti. Reikalavo lietuvių kalbą įvesti į viešąjį valstybinį
gyvenimą, visur ir visada vartoti, kurti ja literatūrą.
Taip pat, tokie renesanso rašytojai kaip Jonas Radvanas irgi kelia
tautiškumo ir sąmonės problemas, ir parodo, kad ginti ir išlaikyti savo
Tėvynės išlikimą galima dvejais būdais: Jonas Radvanas savo herojiniame
epe „Radviliada“ išaukština pareigą ginti tautos teritoriją. XVIa. LDK tvyrojo
įtampa, tad susiklosčius tokioms aplinkybėms Lietuvos rašytojai
pradėjo jausti pareigą apginti Lietuvos didybę ir skatinti lietuvių pilietiškumą.
XVIa., į Lietuvą vis dar buvo žiurima, kaip į atsilikusią šalį, kurioje gyvena
prieš tikėjimą nusistate žmonės. Jonas Radvanas savo herojiniame epe
„ Radviliada“ paneigia tokį LDK įvaizdį, išaukštindamas Lietuvos didžią
istoriją, rašydamas apie drąsų valdovą Radvilą Rudajį, laimėjusį Livonijos
mūšį. Radvanas rašo apie Radvilos narsą ir pasiaukojimą Tėvynei, lygina jį
su maskvėnų caru Ivanu, kuris, anot J. Radvano – žiaurus, kraujo
ištroškęs, niekinantis paprastų žmonių gyvenimus. Taip J. Radvanas dar
labiau pabrėžia, koks geras valdovas yra Radvila Rudasis. Taip pat, šitoks
Radvilos aprašymas skatina didžiuotis savo istorija ir piliečius. Vis dėlto, J.
Radvanas pabrėžia, kad ginti Tėvynę – tai jos teritorijos ginimas ir
pasiryžimas paaukoti gyvybę dėl teritorijos išlikimoč o M. Daukša teigia,
kad gimtoji kalba ir papročiai yra svarbiausias pilietiškumo aspektas.
Literatūroje, pilietiškumo prasme, galima sakyti, geriausiai atspindi du
dalykai: ideologija ir moralė. Ideologija – išorinis lygmuo, grįstas retorika,
kalbos ornamentika, tokių dalykų kaip valdžia, garbė, didingumas ir grožis,
deklaracija. Moralė – tarsi vidinis pilietiškumo literatūroje rodiklis. Tai puikiai
pavaizdavo ir įrodė M. Daukša ir J. Radvanas.