Lietuvos pristatymas pasauliui Renesanso literatūroje

Daugybe amžių Lietuva buvo žinoma kaip barbarų, pagonių, stabmeldžių šalis.
Pasaulis turėjo neigiamą požiūrį į Lietuvą. Tačiau XVI a. prasidėjus Renesanso epochai, pasklidus
humanistinėms idėjoms, pasklido ir žinia apie didingą Lietuvą. Tuometinėje Lietuvos Didžiojoje
Kunigaikštystėje, humanistas Jonas Radvanas savo herojinėje poemoje „Radviliada“ ir Mikalojus
Daukša parašęs „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“ paneigė nusistovėjusį požiūrį, kad Lietuva –
laukinis kraštas.
Renesanso epochoje Lietuvos literatūroje pasauliui pristatoma Lietuvos didinga
praeitis, kilmė ir poetizuojami gamtos vaizdiniai. Geriausiai visa tai atskleidė LDK humanistas,
rašytojas - Jonas Radvanas, sukūręs poemą „Radviliada“. Lietuva poemoje vaizduojama kaip
šlovingas, derlingas, laisvas kraštas žmonių , gebančių apginti savo laisvę, poetas kūrinyje rašo:
„Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/ čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva
nusidriekus-/ motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.“ Taip pat pradžioje kūrinio minima
Renesanso laikotarpiu populiari, lietuvių kilmė iš Palemono. Būti kilus iš Italijos buvo didžiausias
pasididžiavimas, ypač Lietuvai, nes Roma - Katalikybės tėvynė, o mes buvom žinomi kaip pagonys,
todėl į mus kitos valstybės pradėjo žiūrėti kaip į lygius. Įspūdį sustiprina ir minimos Europos šalys,
kurių valdovai kilę iš Lietuvos. O puikiausia krašto puošmena yra gamta. Poetas skiria didelį
dėmesį jos aprašymui, lygina gamtą su pasaulio medžiu: „Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta
žemės grožybė – girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus remia, o medžių šaknimis
ligi Stikso vėlių nusileidžia.“ Giriasi upėmis, gyvūnais, juk LDK buvo nuo Baltijos iki Juodosios
jūros. J. Radvanas buvo pirmasis, sukūręs tokį amžinos, galingos Lietuvos mitą. Taigi, Renesanso
epochoje Lietuva įsivaizduojama kaip stipri, pilna įvairiausių turtų šalis.
Renesanso laikotarpiu savos kalbos vartojimas buvo vienas iš svarbiausių tautos
bruožų. Lietuva XVI a. buvo sulenkėjusi ir visi bajorai, tauta kalbėjo ir rašė lenkų kalba. Šviesus
humanistinių pažiūrų žmogus, įžvalgus kultūros veikėjas, kovojęs dėl gimtosios kalbos teisių yra
Mikalojus Daukša. Vienas iš pirmųjų literatūrinės kalbos kūrėjų LDK. Jis vertė kūrinius iš lenkų
kalbos į lietuvių, o svarbiausias jo darbas, kuris prisimenamas iki šių dienų yra Jokūbo Vujeko
„Postilės“ rinkinio vertimas. Ypatingą reikšmę turi originalaus šio vertimo priedas – „Praklaba į
malonųjį skaitytoją“. Jis skelbia 350 renesansinę tautos sampratą: tauta gyva tik tada, kai ji turi
bendrą teritoriją („tėvų žemę“), istoriškai susiklosčiusius vienodus papročius bei klaba ta pačia
gimtąją kalba. Būtent kalbą humanistas laikė svarbiausiu tautos požymiu. M. Daukša rodė puikų
pavyzdį Renesanso žmogaus, nes Italijoje būtent Renesanso laikotarpiu pradėta kurti grožines
literatūros kūrinius gimtąją kalba. Tad Lietuva pasauliui parodė, kad LDK yra žmonių, kuriems taip
pat rūpi savos kalbos išlaikymas ir vartojimas.
Apibendrindama galiu teigti, jog Lietuva Renesanso laikotarpiu buvo viena iš
stipriausių valstybių. J. Radvanas ir M. Daukša įrodė, kad Lietuva yra lygiavertė valstybė kitoms
pasaulio valstybėms. LDK didi savo istorija, kilme ir gamta. M. Daukša atskleidė lietuvių kalbos
svarbą Lietuvai ir parodė, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie yra panašūs į to meto pasaulio
humanistus, kuriems rūpi klabėti ir rašyti savąją kalba. Lietuva Renesanso epochoje lietuvių
literatūroje pasauliui prisistatė, kaip galinga šalis ir paneigė buvusį neigiamą požiūrį į Lietuvą