Servanteso Don Kichoto ir Sančo Panso palyginimas

„Don Kichotas“ arba pilnu pavadinimu „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“ buvo
parašytas renesanso laikais ispanų rašytojo Migelio de Servanteso. Šis kūrinys ne tik Renesanso epochos
kūrinys, bet jis kartu yra reakcija, pasipriešinimas kai kurioms Renesansui būdingoms tendencijoms. Viena
iš jų tapusi liga – beprotiškas riterių romanų populiarinimas. Pasak Servanteso „Vienintelis mano troškimas
buvo atgrasyti žmones nuo klaikių bei melagingų riterių istorijų, kurios mano tikrojo Don Kichoto pakirstos,
jau susverdėjo ir netrukus grius visiškai.“. Todėl autorius kūrinyje aiškiai išskiria du pagrindinius
personažus. Tai Don Kichotas iliuzijų pasaulyje gyvenantis bajoras ir gudrusis kaimietis Sanča Pansa.
Svarbu suprasti skirtumus ir panašumus tarp šių dviejų kuriamų herojų, nes vieno ir kito pozicijoje yra
didelė dalis tiesos, tik paslėpta metaforomis bei palyginimais.

Don Kichotas yra tipinis Renesanso žmogus – labai apsiskaitęs, gerai išmanantis istoriją, politiką,
muziką, literatūrą. Laikosi etiketo ir žino visas mandagumo savybes. Matyti, kad jis išmano kalbos dalykus,
kaip dera išsilavinusiam žmogui, moka senąsias lotynų ir graikų kalbas. Šio veikėjo tikslas – ginti
nuskriaustuosius, saugoti teisingumą. Jis negali tiesiog sėdėti, jam būtina veikti, o jei kas nors nepavyksta,
tai užsidega renesansišku optimizmu, guodžia ne tik save, bet ir savo bendražygį Sančą Pansą:
„ Nenusimink, drauge, Dievas mūsų neapleis. Jis maitina vabzdžius, kirminus ir visokius gyvius ore ir
vandenyje, maitins Jis ir mus, kas Jo garbei gyvenime ir veikime“. Jo neatbaido nei tai, kad dėl savo idealų
jam tenka ypač skaudžiai nukentėti: malūno sparnai sulaužo šonkaulius, piemenys apmėto akmenimis,
smuklėje per muštynes netenka dantų. Tačiau Don Kichoto idealizmas yra nesuderinamas su realybe. Jis
kenkia ne tik sau pačiam, bet ir jį supantiems žmonėms. Herojus, gyvendamas įsivaizduojamame pasaulyje,
siekia pakeisti pasaulį, o ne prie jo prisitaikyti. Tačiau jis neįžvelgia prasmės taikytis prie tikrovės, nes ten
viešpatauja egoizmas, žiaurumas ir jame gerai jaučiasi visokie smuklininkai, jų mergos, mulų varovai ir kt.
kasdienės tikrovės vaidintojai.

Sanča Pansa yra realus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas materialistas, egoistas. Šis veikėjas
vaizduojamas apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta mažai galvoti, bet daugiau pavalgyti. Pagrindinis
tikslas – gerti, valgyti, gerai išsimiegoti ir sunkiai nedirbti. Pansą su Don Kichotu išveja į kelionę jo
įsivaizduojama svajonė – valdyti sielą. Taip jis išpildytų savo idealą – miegoti, valgyti ir nieko neveikti.
Tačiau išvykus į šią kelionę kaip ginklanešio pozicijoje, jis pamažu pradeda vertinti, kad šie dalykai nėra
patys svarbiausi. Sančos Pansos, kaip veikėjo lūpomis rašytojas kritikuoja, moko ir juokina savo skaitytojus.
Šiam charakteriui jis suteikia sveiko proto, jis prisirišęs prie gamtos ir tikrovės. Humaniška ir krikščioniška
filosofija ir realisto Sančo Pansos savanaudiškais siekimais, jo sveiko proto ir liaudies patarlių išmintimi:
„Kaip Dievas duos“. Šis herojus nemėgo nuotykių, galėjo leisti, kad jo bajorą pražudytų dvikovoje arba pats
galėjo jį pribaigti. Nepaisant tingumo, jam patiko Don Kichoto kompanija.

Praleidžiant laiko kartu vis daugiau Sanča Pansa tobulėja. Iš pradžių jam terūpėjo gerai pasisotinti ir
jį skatina viltis tapti salos valdovu. Tačiau jaučiama Don Kichoto įtaka ir jis ilgainiui ima suprasti, kad
gyvenime svarbiausia ne tik pavalgyti ir miegoti. Nepaisant įvykusių nesėkmių ir nuotykių jam ima patikti ir
jis Don Kichotą lydi nesitikėdamas jokio atpildo. Nepaisant to, jog „Don Kichote“ šie du herojai kuriami be
galo skirtingi, nuo pat pradžių šeimininko ir ginklanešio santykiai yra gana draugiški. Įvykusios nesėkmės
tik dar labiau sustiprina jų draugystę. Bajoras savo ginklanešį vadina geriausiu žmogumi pasaulyje, o
Sančas savo ruožtu prisipažįsta labai prisirišęs prie savojo pono. Tokiu atveju Servanteso personažuose
nesunku įžiūrėti vientisą žmogaus simbolį : tai amžinas prieštaravimas tarp žmogaus dvasios ir kūno, bet
Don Kichotas ir Sančo draugyste pabrėžiama, kad žmogaus ( žmonijos) gyvenimo kelyje vienas svarbiausių
tikslų turėtų būti šių dviejų priešingų pradų pusiausvyros paieškos.

Įžvelgiant begalę skirtumų tarp dviejų pagrindinių bendražygių, matoma, kad jie labai gerai sutaria ir
net pasimoko vienas iš kito. Nors Don Kichotui yra be galo sunku suprasti tikrąjį, o ne iliuzijų kupiną
gyvenimą, jis protingas ir sumanus žmogus. Tuo tarpu Sančai Pansai esant dideliam tinginiui ši kelionė į
naudą. Jis pradeda matyti, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, nei pavalgyti ir išsimiegoti. Nors kelionės
metu jis buvo nuošalyje visų dvikovų, tačiau jam patinka. Valstietis nevengia sarkastiškų pasisakymų,
patarlių. Autorius kūrinyje nori pabrėžti, kad yra svarbu ne tik susikurti iliuzijų pasaulį skaitant įvairius
romanus, tačiau reikia į viską žiūrėti kritiškai, šaltu protu. Todėl ir parašė šį romaną, kuriame vyrauja
priešpriešos, kurios yra puikiai tarpusavy derinamos. Dėka autoriaus minčių : „Don Kichotas“ yra
mėgstamas ir skaitomas dar ir šiomis dienomis.

Ačiū už dėmesį :)

Informaciniai šaltiniai:

https://gid.lt/lietuviu-kalba/don-kichoto-analize-renesanso-epochos-atzvilgiu
http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LE00/Migelis_de_Servantesas_Saavedra._I
%C5%A1mintingasis_bajoras_Don_Kichotas_Laman%C4%8Dietis.LE5100.pdf

http://www.studijoms.lt/migelis-de-servantesas-savedra.htm

man

https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/don-kichoto-analize-renesanso-epochos-atzvilgiu