Rašinio pavyzdys

Kaip galima kurti save?

(Jurgis Savickis, Jonas Biliūnas,
Vincas Mykolaitis-Putinas)
Žmogus, suprantantis savęs tobulinimo
būtinybę, kuria save iš aplinkos imdamas
viską, kas jam atrodo reikšminga. Kurti savo
vidinį pasaulį – reiškia įvairias būdais šviesti
save, užsiimti kūryba bei turėti savitą požiūrį į
nusistovėjusias tiesas. Tačiau, pasak filosofo
Nerijaus Mileriaus: „Didžiausia dalis žmonių
kuria save per bendravimą su kitais
žmonėmis“. Ši veikla padeda labiau pažinti
tiek save, tiek supantį pasaulį bei kaskart
atrasti kažką naujo. Kartais savęs tobulinimas
nėra vien išorinių veiksnių grandinė,
paliekanti įspaudą žmogaus viduje. Dažnai
norėdamas kurti save, žmogus turi keistis iš
vidaus bei išgyventi tam tikrus vidinius
konfliktus savo sieloje bei įgauti gyvenimiškos
patirties.
 Savęs kūrimas prasideda jau nuo mažų
dienų, kai vaikai jau turi susiformavę savitą,
kiek naivų požiūrį į pasaulį. Dažnai vaikai
žvelgia į pasaulį kitomis akimis, nei juos
moko tėvai. Todėl pasipriešinus jų
suformuotoms nuostatoms ir elgiantis kitaip
nei privaloma, vaikas jau kuria savo vidinį
pasaulį. Tai atskleidža XX amžiaus
modernizmo rašytojas Jurgis Savickis novelėje
„Vagis“. Kūrinyje išryškėja nuoširdaus vaiko
pasaulio ir visuomenės primestų normų
priešprieša. Virvėmis surišto vagies akistata su
vaiku yra parodoma kaip svarbus įvykis tiek
nusikaltėliui, tiek vaikui. Pabuvus su vagimi,
vaiko viduje kilo vidinis konfliktas – ar elgtis
su juo žiauriai, kaip elgėsi tėvas, ar paleisti
vagį ir taip pasipriešinti tėvo autoritetui.
Lemtingą įvykį paskatino ir Jėzaus Kristaus
nukryžiavimo atvaizdas vaiko galvoje, kuris
jam priminė ir skaudžiai kenčiantį vagį. Todėl
vaikas nepaisė suformuotų normų, jog vagis
yra vien blogio įsikūnijimas ir paleido jį. Nuo
tos dienos vaikas „tapo įrašytas žmonių
tarpan“, nes suformavo save ne pagal
visuomenės sukurtus standartus, o pagal savo
žmoniškumą. Ši situacija tapo kertine, nes
savęs kūrimas prasideda nuo savito požiūrio
formavimosi ir drąsos, kurios prireikia įrodant
savo tiesas. Taigi, J. Savickis novelėje parodė,
jog kritinėse situacijose, net ir vaikai gali
parodyti savo savitą požiūrį, kuris padeda
formuoti jų asmenybę.
Norėdamas kurti save, žmogus turi
įgauti patirties iš gyvenimo bei išgyventi
vidinius konfliktus savo viduje. Tik šios
situacijos gali padėti atrasti savo silpnąsias
vietas, nugludinti charakterį, ar suprasti savo
padarytas klaidas. Tokią neramią ir konfliktų
blaškomą asmenybę sukūrė realistas Jonas
Biliūnas apsakyme „Vagis“. Nors J. Savickio
bei J. Biliūno kūrinių pavadinimai yra vienodi,
taip pat galime įžvelgtis vidinių konfliktų
pasekmes, tačiau pagrindinės problemos
kardinaliai skiriasi. Apsakyme „Vagis“
pagrindinis dėmesys skiriamas veikėjo Jokūbo
dvasinei būsenai po vagies nužudymo. Ši
tragiškai pasibaigusi akistata su vagimi,
pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį sudrebino
visam gyvenimui. Būdamas doros ir
sąžiningos širdies žmogus, Jokūbas be galo
krimtosi ir graužė save dėl šio įvykio. Po kiek
laiko jo viduje susiformavo skaudus vidinis
101 konfliktas, kurio jis nepajėgė nugalėti net
atskleisdamas saugotą paslaptį mylimai
žmonai. Visą gyvenimą kamavusi kaltė dėl
nužudymo, veikėjui nedavė ramybės, tačiau
suformavo jį kaip asmenybę, atskleidė jo
stiprų sąžinės balsą. Dėl nužudymo, šiam
žmogui nereikėjo net kalėjimo, nes sąžinės
graužatis buvo kur kas skaudesnė už bet kokią
perauklėjimo įstaigą. Taigi, J. Bilūnas savo
apsakyme „Vagis“ parodė, jog skaudžios
gyvenimo patirtys sukuria žmogų iš esmės ir
padeda kitomis akimis pažvelgti į pasaulį.
Savęs kūrimas ne visada būna susijęs
su skaudžiomis gyvenimo patirtimis. Įvairūs
žmonės su savo nuomonėmis ir įžvalgomis
taip pat gali kurti ir praturtinti žmogų. Tokią
įžvalgą pateikia vienas garsiausių XX amžiaus
rašytojų Vincas Mykolaitis – Putinas
moderniausiame to meto psichologiniame-
intelektualiniame romane „Altorių šešėly“.
Šiame kūrinyje atskleidžiamas Liudo Vasario
vidinis konfliktas tarp kunigo bei poeto
pašaukimo. Tačiau ne mažiau akcentuojami ir
pagrindinio veikėjo sutikti žmonės, pakeitę
Liudo Vasario mąstymą. Vienas labiausiai
Vasario pasaulėvaizdį reformavusių žmonių –
baronienė Rainakienė. Baronienė rūpindavosi
pagrindinio veikėjo lavinimusi, leisdavo
pasiimti retų knygų, diskutuodavo
reikšmingomis temomis. Tačiau labiausiai
Vasarį paveikė Rainakienės išdėstytos mintys
apie kūrybą: ji turi kilti ne iš suvaržymų, o iš
gyvenmiškos patirties ir laisvės jausmo. Po šio
pokalbio Vasario sieloje įvyko virsmas, kurio
metu jis iš taisyklėmis suvaržyto jaunuolio
tapo žinančiu, ko nori iš gyvenimo, žmogumi.
Vasaris suprato, jog jo kūrybiniam potencialui
skleistis neužteks vien didaktinės poezijos,
jam reikėjo patirti gyvenimą tokį, koks jis yra.
Todėl visos su baroniene įvykusios diskusijos
dabar įgavo naują prasmę Vasario sieloje ir
užaugino jį kaip žmogų. Taigi, V. Mykolaičio-
Putino romane atskleidžiama, jog sutikti
žmonės ne tik praturtina žmogaus gyvenimą,
atskleidžia naujas gyvenimo sampratas, bet ir
keičia žmogų bei prisideda prie jo kūrimosi.
Žmogus gali kurti save, savo vidinį
pasaulį keletu būdų: vidinių konfliktų metu,
įgijus gyvenimiškos patirties ar bendraujant su
šviesiais žmonėmis ir šviečiantis. Nė vienas
šių būdų nėra labai lengvas, nes kuriant save
reikia daug ko išmokti, prie daug ko
prisitaikyti, įsiklausyti, ką tau sako kiti. Kaip
parodė nagrinėti Jurgio Savickio, Jono Biliūno
bei Vinco Mykolaičio-Putino kūriniai, žmogus
tik po tam tikrų svarbių įvykių ar susitikimų
gali tobulinti savo vidų ir sukurti jį iš esmės.
Todėl tik valios pastangų ir dažnai net kančių
dėka žmonės virsta tokiais, kokiais ir turi būti
– išmintingesniais, turinčiais savo įsitikinimus
bei gebančius priimti svarbius savo gyvenimo
sprendimus.