Moterų paveikslai Sofoklio tragedijoje „Antigonėje“.

Vienoje aplinkoje augantys žmonės vienodai mylimi, auklėjami, mokomi, bet kiekvienas
augdamas bei bręsdamas suformuoja savo nuomonę, vertybes, norus ir įsitikinimus. Nesvarbu,
kokie artimi yra broliai ir seserys, vienu ar kitu atveju jų požiūriai bus nevienodi. Panaši situacija
vaizduojama Sofoklio tragedijoje „Antigonė“, kurioje dvi seserys - Antigonė ir Ismenė - visiškai
nepanašios viena į kitą, nors jos abi augo vienoje šeimoje. Šioje tragedijoje Sofoklis sukuria du
skirtingus moterų paveikslus: viena labai užsispyrusi bei turinti savo nuomonę, kita - tyli ir
paklusni.

Senovės Graikijos tragikas Sofoklis gimė 497 metais prieš mūsų erą netoli Atėnų. Žiūrovų
meilė ir aplodismentai lydėjo jį iki gyvenimo pabaigos. Manoma, kad Sofoklis sukūrė apie
120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Vienas iš jo išlikusių kūrinių „Antigonė“ naujaisiais laikais
pramintas tragedijų karaliene. Tragedijoje susiduria amžinuosius žmonių giminės papročius
ginanti Antigonė ir valdovas Kreontas, savo nuožiūra skelbiantis įsakymus. Tai tragedija apie
narsią merginą, kurį pasipriešino karaliaus Kreonto draudimui palaidoti vieną iš žuvusių brolių.
Lavono išniekinimas, senovės graikų dorovės požiūriu, buvo barbariškas dalykas. Tragedijoje
pabrėžiama jaunutės mergaitės narsa, ypač išryškėjanti šalia bailios ir silpnos Ismenės,
įtikinėjančios seserį, kad jos, moterys, nenugalės. Tragedijoje kuriami dviejų visiškai skirtingų
moterų paveikslai.

Pagrindinė tragedijos veikėja protagonistė Antigonė – stipri, drąsi, ryžtinga, nieko

nepaisydama siekianti savo tikslo, nebijanti aukotis dėl artimo žmogaus, o kartu jautri bei
mylinti, atstovaujanti senovės tradicijų ir papročių laikymosi dorovei. Ji saugo Dievų duotus
papročius, vadovaujasi svarbiausiomis vertybėmis, kad visi žmonės lygūs ir visi turi būti
laidojami, nesvarbu, ar tai būtų priešas ar savas. Nors Kreontas įsakė Eteoklį palaidoti atliekant
visas apeigas, o Polineiką palikti nelaidotą, Antigonė nesutinka su tokiu karaliaus nuosprendžiu.
Ji primena, kad įstatymai, negrindžiami papročiais, yra pražūtingi. Žuvusiųjų brolių sesuo
nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. Ji ištikima savo įsitikinimams, kad kiekvienas turi
būti palaidotas, kaip įsakė Dievai, nes mirusieji jau nebėra priešai, jie tokie patys žmonės.
Antigonė supranta, kad jos drąsus apsisprendimas palaidoti brolį sukels konfliktą. Ji suvokia jo
pasekmes ir įvertina savo bei karaliaus jėgas. Antigonė drąsiai gina savo nuostatas. Ji nebijo
Kreonto rūstybės, yra laisva asmenybė, galinti paaukoti gyvybę dėl artimo žmogaus. Jos stiprybė
yra meilė žmonėms. Mergina myli abu brolius ir negali sutikti, jog vieno iš brolių palaikai būtų
išniekinti. Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais, saugo protėvių moralės
nuostatus: „Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga.“ Tai sakydama Antigonė parodo, kad ji eis iki
galo ir įrodys, jog negalima priešintis Dievų įsakymams. Sofoklis šventos amžinosios tiesos
gynimą užverčia ant mergaitės pečių ir parodo, kad toji mergaitė gali būti ir drąsi, ir stipri.
Rašytojas pabrėžia Antigonės narsą, išryškindamas tragišką jos vienišumą. Taigi Antigonė –
vienas iš gražiausių moterų paveikslų pasaulinėje dramaturgijoje, tai laisva asmenybė, metusi
iššūkį likimui ir tvirtai gynusi savo įsitikinimus.
 Kita moteris, kuri dalyvauja pagrindinių tragedijos veikėjų - Kreonto ir Antigonės - kovoje,
yra Ismenė - atsargi ir baikšti, silpna ir neryžtinga Antigonės sesuo. Antigonės ir Ismenės
pokalbis yra viena iš tragedijos draminės situacijos grandžių. Jame atskleidžiami du skirtingi
charakteriai: Antigonės ryžtingumas ir jos sesers Ismenės baimė. Ismenė yra savotiška Antigonės
priešingybė. Ji paklusni, baili ir nedrąsi mergina. Vienintelė sesuo Ismenė, kalbinama eiti kartu
palaidoti brolį, išsigąsta ir atsisako priešintis valdovo įsakymui. Ismenė ragina Antigonę
atsisakyti sumanymo palaidoti Polineiką, nes moterys per silpnos kovoti su vyrais. Ji mano, kad
nė viena moteris negali prieštarauti vyrams, o ypač karaliui. Šalia silpnos ir bailios Ismenės ypač
išryškėja Antigonės drąsa ir stiprybė. Ismenė iš baimės neišdrįsta padėti savo seseriai. Nors
Ismenė taip pat kaip ir Antigonė netenka savo artimųjų, ji nepritaria Antigonės sprendimui, nori
gyventi ramiai ir taikiai, bando atkalbėti Antigonę, nes nenori, kad jos vienintelė sesuo žūtų dėl
savo užsispyrimo. Nors seserų nuomonės skiriasi, Ismenė pabrėžia, kad net jeigu Antigonė
nepasiduos ir eis savo pasirinktu keliu, Ismenė ją mylės. Sofoklis pabrėžia merginų santykių
tvirtumą, giminystės ryšį. Ismenė nesmerkia Antigonės, netgi užtikrina, kad Antigonė „saviems
liks sava.“ Antrame epeizodijuje vėl pasirodžiusi Ismenė elgiasi kitaip nei prologe. Ji myli savo
seserį ir norėtų Antigonei padėti. Ji nori būti be kaltės kalta, nes labai jaudinasi dėl sesers, nenori
likti viena, todėl prisipažįsta Kreontui, kad padėjo Antigonei, tačiau Antigonė atsisako
pavėluotos sesers pagalbos. Taigi Ismenės vaidmuo įtraukiamas į tragediją norint pabrėžti
Antigonės drąsą.

Apibendrinant galima teigti, kad tragedijoje „Antigonė“ Sofoklis sukūrė du skirtingus

moterų paveikslus. Nors seserys abi myli brolius, abi yra jautrios, bet Antigonė – drąsi,
pasitikinti savo jėgomis, priešinasi įstatymams, yra laisva asmenybė. Ismenė – paklusni,
priklausoma nuo valdovo valios, silpna, nepasitikinti savo jėgomis. Antigonė – labai narsi ir
herojiška. Ismenė – tyli ir silpna. Nors seserų charakteriai labai skirtingi, bet jos abi labai artimos
ir myli viena kitą.