Rašinys pagal Sofoklio „Antigonė“

Dvi seserys – du skirtingi pasauliai

Sofoklis - žymiausias graikų tragedijos kūrėjas, labiausiai mėgstamas ir vertinamas
dėl siužetų vientisumo, ryškių ir niekada nesenstančių veikėjų paveikslų. Puikus to pavyzdys
– viena iš septynių Sofoklio istorinių dramų – „Antigonė“, kur juntamas ryškus ir gilus
šeimos bei pareigos jausmas.

„Antigonė“ - tragedijų karalienė. Taip ją pavadino žmonės. Remiantis Tėbų mitų

ciklu parašyta tragedija yra nesudėtingo siužeto. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis
susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Tada Polineikas su savo
armija puolė miestą, ir broliai dvikovoje žuvo, karaliaus valdžią perėmė dėdė Kreontas. Jis
įsakė Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą. Žuvusiųjų sesuo Antigonė nepakluso
įsakymui ir ryžtosi palaidoti brolį: „Aš brolį savąjį palaidosiu tikrai“.

Tragedijoje „Antigonė“ Sofoklis parodo dviejų skirtingų asmenybių - Ismenės ir

Antigonės - pasaulį. Jos – seserys, kurios slapčiomis nori palaidoti savo žuvusį brolį.
Antigonė veikia kaip laisvos dvasios, nepaklūstantis ir kovojantis dėl savo tiesų asmuo, o
Ismenė vaizduojama kaip bejėgė, nepilnavertė, nuo kitų valdžios priklausoma moteris.

Prologe Antigonė, išdėsčiusi seseriai Ismenei savo pasiryžimą pagalbos

nesusilaukia: sesuo bijosi nepaklusti karaliui. Ji vengia „daryt, kas uždrausta“. Ismenė
išsigąsta ir atsisako savo sumąnymo. Tik Antigonei nebaisios jokios kliūtys, ji nepaiso jokių
draudimų:

„O brolį aš Palaidosiu, jei man už tai net mirt reikės./

Taip ji ir padaro: apiberia žemėmis Poliniko lavoną.“

Jau pirmasis seserų dialogas atskleidžia skirtingus jų charakterius. Ismenė - silpna, o

Antigonė yra herojiška. Dialogas įrodo ir tai, jog seserys yra artimos. Sofoklis pabrėžia
merginų santykių tvirtumą, giminystės ryšį. Ismenė nesmerkia Antigonės. Ji netgi užtikrina,
kad Antigonė - ,,saviems lieki sava“.

Žavi Antigonės paveikslas, kaip pasiaukojimo pavyzdys. Ji narsi, ryžtinga,

priešingai nei baili ir silpna Ismenė, įtikinėjanti seserį, kad jos, moterys, nenugalės. Ismena
yra antroji Edipo duktė, tyli, lėta, bailios širdies mergaitė: „Juk mudvi moteriškės, ir ne
mudviem tesėti kovą su vyrais; / juk yra valdžia, ir mes turime klausyti jos paliepimų“. Tai
moteris, įpratusi būti valdoma, negyvenanti pagal savo širdį ir protą. Bet Ismenė ne visada
 tokia, ne veltui ji karaliaus duktė. Kaip ir jos sesuo, Ismenė vertino šeimos ryšius
gerbdama ir žmogaus ir dievų įstatymus. Tačiau ji tiesiog negalėjo pakankamai kovoti už
savo įsitikinimus.

O Antigonė nebijo žmogaus - karaliaus rūstybės. Ji myli abu brolius ir negali sutikti,
jog Polineiko palaikai būtų išniekinti. Gimusi mylėti ir kitus to moko, Antigonė vadovaujasi
ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais. Draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo
normoms. Kreontas įsako Antigonę užmūryti oloje. Antigonę pražudė meilė savo mirusiam
broliui. Tačiau ji nesigaili to, ką padarė, neatsižada savo įsitikinimų, nes maištaudama
nenusižengė žmogiškumui. Visa tai parodo jos dvasios stiprybę, drąsą, ryžtingumą, jautrumą,
meilę, ištikimybę savo šeimai, pasiaukojimą. Narsus Antigonės poelgis patraukia Ismenę, ir
ši pasiryžta mirti kartu su seserimi. Tačiau antigonė griežtai, net šiurkštokai atmeta šį
pavėluotą aukojimąsi: „O ne! To žingsnio žengt Teisybė tau neleis. / Tu nenorėjai, tad
nepriėmiau tavęs /<...>/ Nemirsi su manim, kur rankos nepridėjai, / To nesisavink, bus gana
kad mirsiu aš“. Ir kyla tada jos širdyje net užgauli seseriai ironija, išdidumas: „Juoku tuo aš
juokiuos iš širdgėlos didžios“.

Suimta ir atvesta pas karalių Antigonė drąsiai, išmintingai, šaltai, nors liūdnai,
įrodinėja, kad žmogus neturi peržengti amžinųjų dievų įstatymų. Nerašytieji amžinieji dėsniai
turį viešpatauti aukščiau nei rašyta nedorybė. Antigonė eina mirti, ir betikėtai jai pasidaro
gaila gyvenimo, gaila, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei laimės
auginti kūdikius. Antigonė verkia, kad mirs neapraudota: „Be raudų ir be vestuvinės
giesmės / Lydi vargšę į paskutinę kelionę,/ Ir saulės skaisčiojo žibinto nelaimingai /
Nebevalia regėti. / Mano dalios neapraudotos nė / Ašara nepalydi“.

Sesers pasiryžimas ir jos nelaimė įkvepia Ismenę noro ir drąsos pasiaukoti, nors ir
niekam jau nereikalingas jos pasiaukojimas. Ji sutinka nukentėti kartu su Antigone, nes koks
gi gyvenimas be sesers. Pavojaus valandą Ismena mėgina seserį gelbėti: „Ir tu žudysi savo
sūnaus sužadėtinę?“. Ji kreipiasi į Kreoną norėdama sujaudinti tėviškais jausmais, bet visa
tai veltui.

Antigonė mirė ieškanti teisybės ir besipriešinanti nedorybei, dėl didelės meilės

broliui, tačiau garbingai. Tad Antigonė yra gražiausias, didingiausias savo siela žmogus
tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų nustatytų papročių ir įstatymų. Antigonės paveikslas
man išliks atminty, kaip didingos moters pagarba ir pareiga artimiesiems, kraujo ryšiai, dėl
kurių buvo paaukotas gyvenimas.