I0 klasės PUPP kalbėjimas

Ar verta aukotis dėl artimo?

Aš esu Iveta Krasauskaitė, IId klasės mokinė. Mano pasirinkta kalbėjimo tema yra ar verta
aukotis dėl artimo ir atsakydama į šį klausimą remsiuosi Sofoklio mitu „Antigonė“.
Pirmiausia norėčiau apibrėžti pasiaukojimo sąvoką. Daugelis žmonių mano, kad
aukojimasis – gero žmogaus elgesys ir jo gerumo atspindys. Visuomenėje yra paplitusi
nuomonė, kad geras žmogus yra tas, kuris aukojasi dėl savo artimųjų, tėvynės, draugų,
bei tų žmonių, kuriems yra blogai. Kiti mano, kad tai yra kvailystė, reikia rūpintis tik savimi,
būti savanaudžiu ir gyvenimas bus lengvesnis bei šviesesnis. Daug žmonių – daug
skirtingų nuomonių, bet kaip yra iš tikrųjų ? Ar aukojimasis padaro žmogų laimingą? Tai
priklauso nuo paties žmogaus, jo charakterio, pasaulėžiūros. Žodis aukotis kiekvienu
pasitaikiusiu gyvenimo momentu gali turėti vis kitokią reikšmę. Aukoti galima sveikatą,
pinigus, savo laiką, bet labai svarbu atsirinkti kam aukoti, pagalvoti, ar tas žmogus to
vertas ir ar tai padarys tave laimingu. Ir norėčiau į šį klausim atsakyti remdamasi Sofoklio
„Antigone“.
Graikų mite „Antigonė“ meilė artimui, pasiaukojimas yra svarbiausios vertybės. Norėčiau
trumpai priminti kūrinio siužetą. Mitas „Antigonė“ yra tragedija apie seserį, kuri pasiaukoja
dėl savo brolio. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčija dėl valdžios. Eteoklis
išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Tad Polineikas su savo armija puolė miestą, ir broliai
dvikovoje žūsta. Iš kūrinio žinome, kad karaliaus valdžią perima dėdė Kreontas. Jis įsako
Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą be apeigų. Žuvusiųjų sesuo nepaklūsta
valdovo įsakymui ir ryžtasi pati palaidoti brolį. Tačiau kyla konfliktas tarp seserų ir išsiskiria
dvi nuomonės. Ismenė nesutinka aukotis dėl brolio, todėl lieka nuošaly nenorėdama
užsitraukti karaliaus rūstybės. Iš dialogo sužinome, jog Kreontas nubaudžia Antigonę ir
įsako ją užmūryti oloje. Antigonę pražudė meilė savo mirusiam broliui, tačiau ji nesigaili dėl
to ką padarė, ji neatsižada savo įsitikinimų, nes ji nenusižengė žmogiškumui.
Antigonė vadovaujasi ne įstatymu, o žmogiškumu, saugo protėvių moralės nuostatas –
draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms. Ji teigė: „ Jei būtų žuvęs
vyras, kitą gaučiau sau, netekusi sūnaus, galiu sulaukt ir kito, o kai motina, ir tėvas ilsisi –
man brolis niekados nė joks nebeužgims“. Antigonė laikosi savosios priedermės na, o
Ismenė yra namų moteris todėl mano, kad nukentės nuo tokio pasiryžimo. „ Niekingai
žūsim, jei šalies įstatymų, karaliaus valios ir valdžios negerbsime. Kieno galia didesnė, tas
ir valdo mus“. Tad štai čia išsiskiria seserų nuomonės ir pasiaukoti pasiryžta toji, kuri
mano, kad žmogiškumas yra svarbiau už bet kokius įstatymus.
Korifėjus tragedijos pabaigoje pasakė: „Sveikas protas yra pirmutinė kloties atrama, ir
žmogus tenedrįsta dievams prieštarauti“. Antigonė saugo tas vertybes, kurias ne žmogus,
o dievai davė. Antigonės paveiksle yra įprasminta idėja – žmogus turi būti gražus,
didingas savo siela, tada žavi mus ir jo kūno grožis. Tad Antigonė ir yra gražiausias
žmogus tragedijoje, nes laikėsi amžinų, dievų nustatytų papročių ir įstatymų. Manau
žmogus, kuris laikosi savo nuomonės ir žmogiškumo, gali daug pasiekti. Antigonė, mano
manymu, turėjo sulaukti garbės, palaikymo, o ne mirties nuosprendžio. Jos pasiaukojimas
rodo, kad meilė broliui yra svarbiau už bet kokius įstatymus. Jos veiksmai pagrįsti
žmogiškumu ir nerašytomis taisyklėmis. Ji mano, kad kiekvienas nusipelno būti deramai
palaidotas ir jokie įstatymai neturi sugriauti žmogiškumo normų.
Iš to galime daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus laikosi savo interesų ir elgiasi taip kaip
jiems atrodo teisingiausia. Kreontas yra išdidus Tėbų karalius, kuris pamiršo, kad yra tik
žmogus, kuris turi paklusti dievams. Pasakojimo gale lieka gyvas, bet kenčia dėl savo
puikybės. Pasiaukojimas yra didelis, svarbus ir reikšmingas žingsnis. Kiekvienas stengiasi
būti sąžiningas, tačiau kai reikia rinktis ar verta nusižengti įstatymui dėl artimo mano
atsakymas yra taip, aukotis dėl artimo tikrai verta. Kai žmogiškumą iškeli aukščiau už bet
kokius nuostatus supranti, kad kiekvienas yra vertas artimo meilės ir pasiaukojimo.