Ar aukotis dėl artimo žmogaus prasminga?

Aukojimasis – tai reikšmingas gyvenimo procesas, kuris neretai yra siejamas su

altruizmu arba gana garbingu poelgiu. Aukotis – tai reiškia atiduoti save. Todėl sykiu, galima
sakyti, aukojimosi samprata susijusi su gerumo atspindžiais. Žinoma, aukotis galima dėl bet ko, kas
žmogui tik atrodo svarbu bei reikšminga. Ypač auka populiari dėl artimų žmonių, kuriems yra
jaučiami ypač stiprūs ir šilti jausmai. Bet neretai sakoma ir tai, kad aukojimasis yra pervertintas, o
žmogus dažniausiai turėtų žiūrėti pats savęs. Aukojimasis yra bereikalingas savo gyvenimo
švaistymas. Dažniausiai tokie žmonės nesutiktų pasiryžti aukai nei dėl vieno žmogaus. Todėl dėl
tokių opozicijų neretai kiekvienam iškyla klausimas, kai ateina aukos metas – ar aukotis bent jau dėl
artimo žmogaus yra prasminga ar ne? Juk auka gali būti bereikšmė, nieko nepakeisti. Tad šiame
kalbėjime giliau žvelgiama į aukos procesą bei remiantis įvairiais literatūriniais kūriniais,
argumentuotai atsakoma į klausimą – ar vis tik pasiaukoti dėl artimo žmogaus yra prasmingas
pasirinkimas.

Visų pirma, vertybės šiandien yra kitokios, nei buvo seniau. Ar tai yra gerai? Medalis
turi dvi puses. Geroji yra ta, jog turime žodžio ir veiksmų laisvę : galima reikšti savo nuomonę,
rinktis laisvalaikio veiklą. Tai yra puiku. Tačiau, būtent turėdami daug laisvių, daugelis pamiršo
senąsias vertybes. Viena jų - pasiaukojimas. Itin dažnai ieškoma naudos sau. Visiškai
nesusimąstoma apie aplink esančius žmones. Tai priveda prie nužmogėjimo. O situacija tampa dar
blogesne, kuomet žmonės, praradę vertybes, ima išnaudoti jas tebeturinčius, besiaukojančius ne tik
savo, bet ir kitų labui. Tokiu būdu yra žlugdoma aukos kultūra. Kai kuriems pasiaukojimas yra
tiesiog nesuprantamas. Taigi besikeičiančios vertybės turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių.
Kaip bebūtų, labiau pasireiškia neigiamosios, kurios žlugdo senąsias vertybes. Viena jų -
pasiaukojimas.
Visų antra, šiais laikais pasiaukojimo prasmė yra iškreipta. Kuo tai pasireiškia?
Dažnas mano, jog naudingesnė yra piniginė aukos išraiška, ne nematerialioji. Žinoma, materiali
auka yra geriau negu nieko. Tačiau daug vertingesnė yra nemateriali auka. Visuomenėje yra
nusistovėjęs požiūris, jog geriau nepersistengti ir, sumaigius keletą mygtukų savo mobiliajame
telefone, pajusti aukojimo džiaugsmą. Tačiau toks džiaugsmas yra trumpalaikis. Visiškai skirtingai
nei dovanojant tai, kas yra neapčiuopiama - bendravimą ir viltį. To pavyzdžiui būtų galima laikyti
TV akcijas, siekiančias padėti našlaičiams. Žmonės siunčia žinutes, aukoja du, penkis ar dešimt litų
ir jaučiasi padėję. Tačiau jų auka būtų daug svaresnė, jeigu jie nuvyktų į vaikų globos namus ir
patys aplankytų vaikus, su jais pabendrautų. Galbūt net pagalvotų apie įsivaikinimą ir kam nors
padovanotų kitokį gyvenimą. Taigi, aukojimą džiaugsmą suteikia tiek materiali, tiek neapčiuopiama
auka. Visgi, nematerialus pasiaukojimas turi daug stipresnį poveikį. Galiausiai, kiekviena auka turi
vertę ir atsiperka. Bene geriausias to pavyzdys - savanorystė. Kokiu būdu atsiperka laiko ir jėgų
aukojimas savanoriaujant? Kai kam gali atrodyti neprotinga dirbti neatlygintinai. Tačiau tai yra laba
tiesmukas požiūris. Savanoriaujant jaunimas gali įgyti neįkainojamos patirties, kuri ateityje gali
atsipirkti tiek materialiu, tiek nematerialiu būdu. Taip pat, savanorystė yra būdas praplėsti pažinčių
ratą ir akiratį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog savanoriaudamas sirgalių stovykloje
Europos krepšinio čempionato metu, susipažinau su žmonėmis iš daugybės šalių, o su kai kuriais jų
bendravimas nenutrūko iki šiol. Taip pat dirbau kelių žmonių grupėje, tad įgijau darbo komandoje
įgūdžių. Po kiek laiko įgyti patirtis atsipirko materialiai - gavau darbo renginyje pasiūlymą. Taigi,
nors kai kurie savanorystę laiko bereikšmiu laiko švaistymu, tai yra prasminga dovana ne tik kitiem,
bet, pirmiausia, pačiam sau. Iš viso to galima spręsti, jog pasiaukojimas šiais laikais - svarbi
vertybė. Ją bando žlugdyti materialumas. Tačiau, žmogus, pajutęs pasiaukojimo džiaugsmą,
suvokia, jog tikrąjį džiaugsmą teikia ne tai, kad apčiuopiama, bet tai, kas jaučiama širdimi.
Filosofijoje pasiaukojimas traktuojamas kaip ypač prasmingas žygdarbis. Tačiau
akivaizdu, kad auka dėl nepažįstamojo ir auka dėl artimo žmogaus gana nemažai skiriasi. Tad
remiantis Sofoklio tragedija „Antigonė“ šioje kalboje argumentuotai analizuojama, ar tikrai
pasiaukojimas yra geras žmogaus bruožas bei kokios apskritai šis pasiaukojimas turi reikšmės
paprasto žmogaus gyvenime.
Nuo seno buvo nedaug žmonių, kurie savo noru aukotųsi dėl kitų. Tačiau šiais laikais jų vis
daugėja. Vieni aukojasi dėl giminių, artimųjų, kiti ir dėl visai nepažįstamų žmonių. Bet ar tai daryti
verta?
Mano nuomone, pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių vertybių. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“
yra kalbama apie merginą, kuri rizikavo gyvybe dėl savo brolio. Jai nerūpėjo, valdovo paskelbtas
įsakymas, draudžiantis laidoti šį žuvusįjį, o svarbiau buvo dievų įstatymai, įsigalėję nuo senų laikų
ir liepiantys pagerbti kiekvieną žmogų po jo mirties, jį apraudoti. Iki šių dienų Antigonės poelgis
vadinamas drąsiu, garbingu. Taigi ir toks jos pasiaukojimas yra laikomas prasmingu. Šiais laikais
atsiranda vis daugiau tokių „antigonių“.
Tai pat norėčiau prisimint prisiminti knygą Šis Icchoko Mero romanas-pasakojimas "Lygiosios
trunka akimirką". Šioje knygoje tai pat vaizduojamas pasiaukojimas.
Izaoko pasiaukojimas
Visais laikais pasiaukojimas buvo ir yra viena svarbiausių vertybių. Tai lyg lakmuso popierėlis,
pagal kurį galima nustatyti žmogaus vertybių skalę. Gyvybė - didžiausias žmogaus turtas, todėl
reikia ryžto ir valios, reikia pareigos jausmo, pagaliau reikia krikščioniškos meilės, kad pasiryžtum
tokiai didelei aukai.
Pasiaukojančio jauno žmogaus paveikslą sukūrė Icchokas Meras romane „Lygiosios trunka
akimirką“. Jaunas žydų tautybės žmogus Izaokas Lipmanas- vienas pagrindinių romano veikėjų-
ryžtasi gyvybės aukai, kad gyvi liktų kiti.
Romano struktūriniai griaučiai- šachmatų partija. Žaidimas rašytojo pasitelktas kaip simbolinės
pagrindinės idėjos sutelkties forma.
XX amžiaus tragedijos esmė- ne tragikomedijos beviltiškumas, o tik akimirkos stabtelėjimas
negalimybės zonoje prieš išsiveržimą iš tamsos į šviesą.
Apibendrindama galiu teigti, kad tragiškajame konflikte nepalikta tarpinių grandžių ar spalvinių
niuansų – vidiniam individo, jauno žmogaus Izaoko prieštaringumui, abejonėms. Vertybių
kvestionavimui (nuginčijimui) čia nėra vietos,- Izaoko auka – yra vienintelė ir gryna esmė, nes
gyvenime yra tik grynos esmės, tik dvi spalvos – juoda ir balta. Tokios pasirinktos estetinio žaidimo
taisyklės. Rašytojas kuria ypatingo vidinio grožio jauno žmogaus paveikslą ir vaizduoja žmogiškąją
esmę: Izaokas Lipmanas aukoja savo gyvybę, kad gyvi liktų kiti geto vaikai.