Ar aukotis dėl artimo žmogaus prasminga?

(Remtis: Sofoklio „Antigonė“)

Senovės Rytų poezijoje apie pasiaukojimą yra sakoma: „Kaip auksas apdeginamas tik
nuskaidrėja, taip aukos išaukština mus“. Toks posakis išties parodo, kad pasiaukojimas yra
ypatingas veiksmas, iškeliantis žmogų aukščiau visko. Jis žmogų apvalo, sustiprina, duoda
išminties ir suvokimo apie gyvenimą. Svarbiausia, kad ši auka būtų prasminga, susijusi su
kažkuo žmogui svarbiu ir šventu. Neretai tai – artimi žmonės. Tad auka dėl artimo žmogaus
tikriausiai yra pati prasmingiausia žmogaus gyvenime. Apie auką dėl artimojo rašė žymus
graikų tragikas Sofoklis vienoje iš garsiausių likusių jo tragedijų pavadinimu „Antigonė“. Šis
kūrinys persmelktas prasmingo gyvenimo idėjų ir pasiaukojimo pavyzdžių. Tad šioje kalboje
remsiuosi šiuo kūriniu ir argumentuojant aptarsiu, ar aukotis dėl artimo žmogaus tikrai yra
prasminga ir jei taip, tai kodėl.

Aukotis dėl artimo žmogaus yra prasminga, kadangi taip įprasminami giminystės
ryšiai. Tai vienas pagrindinių aspektų, kodėl auka yra prasminga. Dėl artimo žmogaus
besiaukojanti asmenybė parodo savo ištikimybę ir šiltus jausmus artimam žmogui. Taip yra
įprasminamos svarbiausios šeimos vertybės. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ dėl giminystės
ryšių aukojasi pagrindinė kūrinio veikėja Antigonė. Jos auka dėl giminystės ryšių prasideda
nuo jos brolių Eteoklio ir Polineiko kovos. Kovoje dėl sosto mirus abiems broliams, valdovas
Kreontas sutinka palaidoti Eteoklį, tačiau Polineiko – ne. Jo pagrindinis argumentas, kodėl
nereikėtų laidoti Polineiko susijęs su bendruomenės aspektais ir nusistatymu, kad šis yra
išdavikas. Antigonė mylėdama savo brolius ir suvokdama svarbius giminystės ryšius negali
sau leisti sutikti su tokiu sprendimu ir kyla į kovą su Kreontu. Ji aukoja savo ramų gyvenimą
dėl brolio, siekdama užtikrinti, kad jis bus palaidotas, net jeigu už tai reikės paaukoti net savo
gyvybę: „Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo,/ Jei tu nenori.“ Antigonė nėra savanaudė, jai
svarbus jos gyvenimas, tačiau ji savo artimuosius myli labiau nei pačią save, tad stoja į kovą
su Kreontu ne tik siekdama palaidoti Polineiką, tačiau tuo pačiu ir siekdama užtikrinti, kad
bus apginta šeimos garbė bei protėvių tradicijos ir papročiai, kuriais buvo remiamasi nuo
seno ir joks aklo valdovo įsakymas negali to sutrukdyti. Taigi, auka dėl artimo žmogaus yra
išties prasminga ir tai galima pagrįsti būtent tuo argumentu, jog taip įprasminami giminystės
ryšiai, o kartu su jais apginamos ir svarbiausios protėvių tradicijos bei papročiai, kurių
paminti nevalia.

Aukotis dėl artimo žmogaus svarbu ir prasminga, nes tai sustiprina žmogų.
Akivaizdu, kad aukotis dėl svetimo nėra prasmės. Ji niekada nebus tokia nuoširdi ir ypatinga,
kaip auka dėl artimo žmogaus. Kai žmogui reikia aukotis dėl savo artimųjų, jis tarsi įgauna
tam tikros galios ar kitaip tariant, adrenalino, kuris žmogų veda į priekį nepaisant visko.
Tokia auka gražina žmogaus sielą ir ją iškelia aukščiau kitų, nes ne kiekvienas sugebėtų
apginti artimo žmogaus garbę ir būtent pasiaukojant dėl jo atiduoti savo, kaip artimo
žmogaus duoklę jam. Tad Antigonė besiaukodama tampa stipri kaip asmenybė. Jos viduje
tarsi gimsta naujas jausmas, kuris veda ją ir jai nebėra svarbu, kuo ši auka gali pakenkti jai. Ji
jaučiasi stipri ir nenugalima, nes jos argumentai taiklūs ir verti pripažinimo. Toks
pasitikėjimas savimi ją padaro neįtikėtinai stiprią, netgi dar stipresnę nei anksčiau. Ji pati
viena, niekeno nepadedama aukojasi ir suvokia savo aukos prasmę. Kartu su šia auka
Antigonė įprasmina idėją, kad pats svarbiausias žmoguje aspektas yra vidinis dvasios grožis,
kurio dėka sustiprinamas susižavėjimas ir laikinu žmogaus kūnu. Ši savybė ją paverčia
gražiausiu kūrinio žmogumi, nes savo veiksmais ji neša šviesą kitiems ir parodo vertybių bei
įstikinimų svarbą. Toks išsiskyrimas iš kitų žmogui suteikia drąsos, suvokimo apie
svarbiausius gyvenime dalykus, kurie jį grūdina, palaiko ir skatina judėti pirmyn, kad ir kaip
sunku, ypač kovojant nelygioje kovoje. Nepaisant visko, ji savo veiksmais įprasmina savo,
kaip kovotojos dvasią ir būdama stipri, siekdama svarbaus tikslo ji konkrečiai žino, kad
nepasiduos, kol kažkuri pusė nenusileis. Tai principo reikalas, kuris vėlgi azartiškai skatina
žmogų judėti, remtis paskutinėmis jėgomis, kurių suteikia pyktis, nusivylimas ir nuoskauda.
Taigi, aukotis dėl artimo žmogaus išties yra labai svarbu ir prasminga, nes tai stipriną žmogų
iš vidaus.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad auka yra neįtikėtinai didelis dalykas. Tačiau
auka dėl artimojo yra dar didesnis. Ne kiekvienas sugeba aukoti savo ramų gyvenimą, tačiau
Antigonė parodo, kad pasiaukoti verta, ypač jeigu aukos atidavimas sukasi aplink artimus
žmones, šiuo atveju vargšą nepalaidotą Polineiką. Ši auka ir Antigonės atvejis parodo, kad
pasiaukojimas dėl artimo žmogaus visų pirma, įprasmina svarbiausius ir stipriausius
giminystės ryšius, kurie žmogui turėtų būti aukščiau visko, visų antra, tokia auka stiprina
žmogų iš vidaus, suteikia jam jėgų ir grūdina jį. Tad pasiaukojimas dėl artimo yra tikrai
prasmingas.

Ačiū už dėmesį :)

Informaciniai šaltiniai:

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LB00/Sofoklis._Antigon
%C4%97.LB5400.pdf

http://www.citatos.com/tema/Pasiaukojimas/371

https://lt.wikipedia.org/wiki/Antigon%C4%97_(Sofoklis)