,,Kas brandina jauną žmogų?

Jauną žmogų brandina gyvenimo iššūkiai- sunkumai, draugų išdavystės.

Kaip dažnai visi mano, kad žmogus subrenda su metais, bet netiesa, jeigu žmogui viskas bus
duodama ir leidžiama, visados maitinamas kaip iš auksinio šaukšto, niekados nesupras kas yra tikrasis
gyvenimas, realybė su sunkumais. Arba kaip Amerikietiški kalneliai yra kylimu aukštyn ir staigių kritimu,
nors ir kas nutiktų, reikia būti stipriam, sąžiningam sau ir aplinkiniams. Kai žmogus pasirenka skaudžią
tiesą, negu saldų melą, tai jau daug reiškia, nebijo, nes ir kaip bijosi, vis tiek tiesa ‚“išplauks į paviršių iš
gilumų“. Nebijojimas likimo išbandymų, jų įvykdymas didžiulė pergalė. Nors ir kaip būtų sunku,
pavyzdžiui sužinoti, kad tavo draugas netikras, geriau dabar anksčiau kaip sakoma: dabar sakyk arba
užtik visam laikui. Pasakymas- ne iš maloniausių, bet tikroji tiesa, kurios niekas nepaneigs. Mums
lengviau apsimesti, kas nesuprantame „užsikimšti ausis“- ignoruoti, bet tai įrodo, kad žmogus
nesubrendęs, bijo sunkumų, nemoka padėti, negali būti tikru draugu, galvoja, tik dėl ‘‘savo kailio“, ieško
sau naudos, aišku, visur yra išimčių pavyzdžiui, jeigu žmogus gali padėti materiališkai, finansiškai, bet jis
gali padėti, patarti, ne visur pinigai svarbiausi, mes sakome, kad nuo mūsų balso niekas nepriklauso, bet
viskas sumuojasi, procentų atžvilgiu tavo balsas sudaro mažytę dalelę, bet tu gali įtikinti kitus, taip
padidinant įtaką.

Jeigu žmonės bijotų priimti svarbius sprendimus, problemos išaugs, niekas nežino kokios pasekmės
bus ateityje, visados kiekvienoje srityje yra ryžtingesnis žmogus - lyderis, be jo niekaip neįmanoma. Ir
kaip mums tai nepatinka, bet jis moka priimti svarbius sprendimus, rodo, kad jis atsakingesnis už visus,
jis moka pastūmėti veiksmą pirmyn, jis jaučia nuo savo sprendimų atsakomybę, be jo viskas žlugtų.

Ne tiesiogiai, bet literatūra įtakoja žmogų, pradeda ji brandinti.

Pradedant nuo mažens nuo pasakų su paslėpta esmę, kurios dar maži vaikai nesupranta pavyzdžiui,
bjaurusis ančiukas, truputėlį vėliau ji susipažindina, kad ne visi pasakojimai su laiminga pabaiga. Dar
vėliau pradeda pasakoti apie istorinius įvykius- nesibaigiančius karus, kai žmonės badauja savaitėmis,
apie tremtinius, kurie bando išgyventi baisiausiame šaltyje, holokaustą- kai kitokios kilmės, tautos
žmones nori išnaikinti, be gailesčio, užuojautos akyse, artimieji suserga, nes sąlygos gyvenimui baisios.
D. Grinkevičiūtės pavyzdys, parodo, kaip jai buvo be galo sunku ji bandė padėti mamai, vogė lentas, kad
jas galėtų sukapoti ir užsikurti ugnį, būtų šilčiau. Jeigu pagaus už vagiliavimą grėsė bausmės, nesvarbu,
kad ji dar vaikas pagal metus, ji vis tiek priėmė sprendimą rizikuoti, nes mama nebegalėjo savimi
pasirūpinti. Nepasisekė, ją vieną sykį pagavo su lentomis, ji neneigė, kad pati savo noru, nieko
neapkaltino, nors galėjo išsigandusi suversti kaltę vyresniam žmogui, kurio visai nepažįsta. Jos poelgis
vertas dėmesio. Ir kai bandė iš jos ištraukti naudingą informaciją organams, NKVD baisiai tardė, ji
nepasidavė, jie irgi nenorėjo pasiduoti, pasiūlė mainai už jos laisvę, teisę mokytis, norėjo, kad išduotų
pažįstamus, kurie slapstė ją, padėjo, bet Dalia Grinkevičiūtė, priėmė labai svarbu sprendimą, nebūti
išdaviką, bet pasirašė savo tolesnį gyvenimą lageryje.

Žmones brandina viskas: patirtis, artimųjų liga, netektis, išgyvenimai, kėblios situacijos, kai nėra
šviesios pusės, mes visą gyvenimą mokomės bendrauti, padėti kitiems, nebūti abejingiems suteikti
pagalbos ranką, atpažinti melą nuo tiesos. Kažkas greičiau supranta, o kitam nepakaks viso gyvenimo.
Amžius, tik tai skaičius priimtas įstatymo, nuo kada žmogus turėtų būti subrendęs, bet tai maža dalelė
tiesos, jaustų atsakomybę už kitus, jeigu vairuotojas kelyje būtų atidus, mes kiekvienas nuo kito
priklausome, mes galime pakeisti save, bet ne kitus, jiems turi patiems ateiti supratimas. Niekados
nepervėlu mokytis, geriau dabar pradėti, negu niekados.