Mortos paveikslas Justino Marcinkevičiaus kūrinyje „Mindaugas“

Visi žinome, kad literatūroje veikėjo paveikslas yra sudaromas tiek iš fiziniu ir tiek
iš charakterio bruožų. Moterį įsivaizduojame kaip darbščia, palankia vyrui rūpestinga. Todėl
šiandien atskleisiu kaip atrodo tiek Justino Marcinkevičiaus kūrinio veikėja, tiek garsi
istorinė asmenybė - Morta.
Istoriškai Morta pirmoji karūnuota Lietuvos karalienė, Lietuvos karaliaus
Mindaugo žmona.  Mindaugo vedybų su Morta tiksli data nėra žinoma. Apie jos kilmę
galima pasakyti tik tiek, kad gimė ji kilmingo kunigaikščio šeimoje. Nei Mortai, nei
Mindaugui tai nebuvo pirmosios vedybos. Mortos pirmasis vyras Vismantas buvo žuvęs. Po
Vismanto žūties Mindaugas parsivežė Mortą į savo pilį. Mindaugas dalijosi su žmona
politinėmis problemomis, tikėjosi jos patarimų, tiesa, ne visuomet jų klausė. Santuoką
sutvirtino sūnų Ruklio ir Rupeikio gimimas.
Dramos pradžioje Morta ir Mindaugas turi slėpti savo jausmus, nes tuo metu Morta buvo
ištekėjusi už Vismanto. Žinoma tarp jų nebuvo labai didelės meilės, nes vedybos buvo per
prievarta. Todėl Mindaugas paskiria Vismantą savo patarėju ir Vismantą kartu su jo šeima
atsiveža gyventi pas save į pilį. Bet kodėl? Mindaugas tuo prisidengia. Vismantas bus jo
patarėjas, o iš tikrųjų, jis juos atsiveža čia tik tam, kad galėtu būti su Morta.
„Mindaugas
Aš Vismantą paskirsiu patarėju,
Pirmuoju patarėju. Ir abu
Iš čia į savo pilį pasiimsiu.
Tu būsi netoli. Man bus lengviau.“
Žinoma Morta dėl to sudvejoja...
„Morta
Ak Mindaugai, bet argi taip lengviau bus?
Tikra kančia.“
Bet Mindaugas vis tiek jos neklauso, Mortos nuomonės niekas neklausė, jos nuomonė
Mindaugui nerūpi.
„Mindaugas
Tylėk ir nesipriešink,
Žinai, kad aukos priešintis negali.“
Mindaugas kaip sakė taip padarė, atsigabena Vismantą su šeima pas save.
Mortai nepasidaro nuo to nei kiek lengviau. Nei kiek lengviau būti arti jo, toj pačioj pily,
negu būti ten kažkur toli nuo jo. Morta mato jį kiekvieną dieną, o dėmesio gauna labai
mažai.
„Morta
<...>
Vogčiom stebėdavau tave pro langą,
Kaip tu eini per kiemą, kaip tarnai
Tau žirgą atveda, o tu ji glostai...
(Ak, Mindaugai, juk tu net savo žirgą
Dažniau esi paglostęs nei mane...)“
Tada sužinome, kad Morta turi vaiką, bet jis nėra jos vyro Vismanto – jis yra Mindaugo. Ir
vis tą pokalbį apie sūnų išgirsta Vismantas. Jisai po nugirstų kalbų greitai susitinka su
Mindaugu. Ir Mindaugas patvirtina tai, kad sūnus ne Vismanto. Ir pats sau atima gyvybę –
krinta ant durklo. . Po šio įvykio Morta ir Mindaugas mažiau slėpdami savo jausmus
bendravo.
Morta, kaip bebūtų keista, dėl Vismanto žūties labai sielojasi, jaučia begalinę kaltę. Ir ta
kaltė kūrinyje ja pražudo, nes vienuolis Zyvertas buvo visko pripasakojęs apie krikščionių
dievą. Kad dievas viską mato, viska žino, viską girdi. Ir dėl to visą kaltę Morta prisiima vien
tiktai sau ir jai pasimaišo protas.
„Morta
Pagalvojau:
Jei dievas viską mato, žino, girdi,
Tai jis tikriausiai žino jau, kad aš
Apgaudinėjau Vismantą... kad aš
Jį nužudžiau... kad aš geidžiau, norėjau...
Tavęs... o troškau jo mirties... o dieve!
Tu juk žinai! Taip, Mindaugai, jis žino.
Jis viską žino – taip, kaip aš žinau.“
Zyvertas už tokius dalykus tik per plauką išlieka nesužalotas. Pamišusi Morta jį užstoja.
„Zyvertas (iškelia kryžių)
Nedrįsk manęs paliesti!
Mindaugas
Jau sakiau:
Man gaila, Zyvertai, bet ką padarysi
Kad reikia duoti pavyzdį… Sargyba!
Morta (lyg prabudusi)
Sustokit! Ką jūs darot? Ar pamišot?
Paleiskite vienuolį! Aš prašau…
Jis taip gražiai kalbėjo apie meilę!
(Protas ją vėl apleidžia)
Naujų maldų išmokė… ir žadėjo
Nuimti kuprą nuo manęs. Štai, matot,
Kokia kupra! Kaip Vismanto. O dieve!
Pašaukit Vismantą! Jis pasakys
Teisybę… pasakys… Cha cha cha!
Mindaugas
Vienuoli, eik iš čia! Ir kad nė kvapo
Čia tavo nebeliktų.
(Nukabina kryžių)
Pasiimk
Ir savo dievą. Padėkoki Mortai –
Ši nelaiminga moteriškė tau
Išgelbėjo gyvybę. Eik, vienuoli,
Ir saugokis, kad, kol pasieksi Rygą,
Tu nepakliūtum į kitas rankas,
Kurios bus teisingesnės negu mano.“
Apibendrinant galima pasakyti, kad Morta buvo labai nelaiminga moteris. Ji norėjo mylėti
bet kaltė dėl vyro mirties ją išvarė iš proto. Dėl meilės ji viską darė ir dėlto labai nukentėjo,
negalėjo užgniaužti kaltės ir skausmo. Dėkui už Jūsų klausymą....