Jonas Biliūnas.

Novelė „Lazda“

Palyginkite, kokį prievaizdą Dumbraucką prisimena pasakotojas ir kokį jo tėvas.

Pasakotojas Dumbraucką prisimena, kaip šiurkštų, griežtą, be pasigailėjimo mokytoją. Tėvui

jis buvo piktas, griežtas, tačiau supranta, kad toks jis buvo norėdamas jiems gero, arba tokiu
būdu jis atliko savo darbą ir prižiūrėjo jam dirbančius.

Kaip prievaizdas atsiduria pasakotojo tėvų namuose?

Nežinia. Pats pasakotojas teigia nežinąs, ar jis kreipėsi į jo tėvus, ar tėvai Drumbrauckui
pasiūlė apsigyventi pas juos seklyčioj.

Kaip manote, ar dovanodamas tėvui lazdą Dumbrauckas prisiminė, jog kadaise šia
lazda jo vos neužmušė? Gal lazdos dovanojimas – atsiprašymas ar... pasityčiojimas?
Atsakykite remdamiesi tekstu.

Mano manymu Dumbrauckas atidavė seną obelinę lazdą tėvui tikrai prisimindamas
senuosius įvykius.Šią lazdą manau paliko iš atsiprašymo ir dėkingumo, tikėdamas atlaidumo
už tai, kad senais laikais šia lazda jis vos neužmušė tėvo, bet nemanau, kad jis tai darė iš
piktos valios. Kaip tėvas sako : ,, Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami atmįsitę, kad
ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami./Gal ir mumus ponai baudė dėl mūsų gero?...”.

Kodėl istoriją apie lazdą tėvas papasakoja tik prievaizdui išvykus?

Jeigu šią istoriją būtų papasakojęs vaikams, dar jų namuose gyvenant Dumbrackui, tikėtina,
kad į jį būtų žiūrima kitaip, jaučiamas pyktis, todėl tėvas nenorėjo, kad taip įvyktų, ar galų
gale Dumbrauckas nusiminęs išeitų iš jų namų.

Kaip į tėvo pasakojimą reaguoja vaikai? Kodėl šitaip?

Mano manymu vaikai buvo nustebę, sunerimę ar čia tas pats Dumbrauckas anksčiau taip
negailestingai elgėsi su jų tėvu. Vaikai net norėjo tą lazdą sudeginti kaip malką. Negalėjo
patikėti, kaip dar jis tą lazdą galėjo padovanoti tėvui.

Tėvas, kadaise įbaugintas ponų ir jų tarnų, su apmaudu prisimena patirtą skriaudą,

bet neleidžia išmesti lazdos, nieko nekaltina, tik liūdnai šypsosi. Remdamiesi tekstu,
įrodykite, kad liūdna tėvo šypsena – pagrindinis apsakymo motyvas.

Kiekvieną kartą kalbėdamas tėvas apie poną arba jį nuo šeimos liūdnai nusišypso. Tėvo
liūdna šypsena įrodo apmaudžius skriaudos prisiminimus, bet nelaiko pykčio, tai prisimena
su atlaidumu ir nostalgija, o pasakojime tėvo atlaidumas yra esminis dalykas, o liūdna
šypsena tai pagrindinis apsakymo motyvas.

Paaiškinkite, kas, jūsų manymu, yra orumas, koks žmogus yra orus. Pasitikrinkite šių
žodžių reikšmę „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“. Pasvarstykite, ar Jono Biliūno
apsakymo veikėją – pasakotojo tėvą – galima laikyti oriu žmogumi. Argumentuokite.
 Orumas suprantamas kaip savo vidinės vertės pajutimas, susikurtas individualus
vertingumas. Pagal lietuvių kalbos žodyną orumas reiškia asmens jaučiamą vidinę vertę ir
pagarbą. Todėl, mano manymu, Jono Biliūno apsakymo veikėją - pasakotojo tėvą - galima
laikyti oriu žmogumi, kuris nepasiduoda pykčiui ir jaučia savo vertę. Remdamasis
krikščioniškomis vertybėmis jis pasirodo esantis didesnis žmogus nei Dambrauckas, nes
atleidžia savo skriaudėjui ir dėl to jaučiasi pakankamai ramus.

Kodėl svarbu atleisti?

Manau pyktis ir ne atlaidumas prie gero tikrai nepriveda, viskas anksčiau ar vėliau atsisuka
prieš mus. Atleisti paprasčiausiai reiškia visiems laikams liautis galvoti, kad viskas galėjo būti
kitaip, liautis svajoti apie praeitį be patirtos skriaudos. Turime atleisti žmonėms kuriems
jaučiame nuoskaudas, ant kurių pykstame. Atleidus nusiimame naštą nuo pečių,
išsivaduojame iš mūsų viduje esančio kartėlio.