AR MYLINTIS ŽMOGUS VISADA LAIMINGAS?

Remsiuosi Igno Šeiniaus ,, Kuprelis“ ir Rūta Šepetys Tarp pilkų debesų kūriniais

Meilė – tai labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenimo jausmas. Šį jausmą jaučia ar yra
pajautęs beveik kiekvienas, nors kartą gyvenime. Kiekvienas mylinčio žmogaus atvejis yra
individualus. Meilė visada buvo, yra ir bus viena svarbiausių gyvenimo vertybių. Meilė dažniausiai
tapatinama su pozityviais, maloniais jausmais. Atrodo, kad kai myli, turi jaustis pakylėtas, tuom
džiaugtis. O kaip yra ištikrųjų, ar tikrai mylintis žmogus yra laimingas? Į šį klausimą atsakysiu
remdamasi dviem kūriniais: ,,Tarp pilkų debesų“ pagal Rūtą Šepetys ir Igno Šeiniaus
romanu ,,Kuprelis“. Kūriniuose atsispindi meilė žmogui ir meilė tėvynei.
Norint, jog santykiai su mylimu žmogumi būtų palankūs, reikia abipusės meilės. Žmonės
visada laikė meilę didžiausia vertybe, gyvenimo tikslu, siekiamybe. Tačiau kiekvienas tą sąvoką
„meilė“ supranta savaip, kiekvienas ją jaučia skirtingai. Igno Šeiniaus romane ,,Kuprelis“ meilė
baigiasi tragiškai. Pagrindinis romano veikėjas – kupreliu vadinamas malūnininkas Olesius, kuris
įsimyli gražuolę Gundę. Olesis – daug ką išgyvenęs ir daug patyręs žmogus, tačiau jis pats visuomet
judrus, tik jo nuotaika dažnai keičiasi. Gundė buvo visiškai kitokia negu Olesis. Jie skyrėsi kaip diena
nuo nakties. Gundė buvo labai graži, protinga. Gundė drąsi, tačiau vėjavaikiška mergina. Gundės ir
Olesio meilė - buvo netikėta ir neįprasta jų pačių ir aplinkinių akimis. Idealizuodamas savo svajonių
moterį, jis patiria visa griaunančią ir kuriančią meilę. Kai Gundė pradeda svyruoti tarp dviejų vyrų –
Kuprelio ir vaikystės bičiulio iš Varšuvos, o galiausiai palieka Kuprelį ir šis amžiams praranda
troškimą mylėti. Saugodamas savo sužeistą širdį nuo dar didesnių skausmų, Kuprelis atsiskiria nuo
žmonių, pasitraukia į gamtą, vienatvę. Tad perskaičius knygą galime teigti, jog ne visos meilės
istorijos baigiasi gražia pabaiga.
Tėvynė - tai ne tik skambus žodis, lydintis mus nuo gimimo iki mirties. Tai ne tik gimtoji žemė,
namai, kuriuose augome, bet ir žodis, kuris skleidžia šilumą, meilę, primena mylimiausią žmogų.
Pirmasis Rūtos Šepetys romanas “Tarp pilkų debesų” pasakoja apie ilgą ir šiurpią kelionę į
atšiaurųjį Sibirą ir kraupų gyvenimą jame. Ryškiausi kūrinio veikėjai yra Lina, jos draugas Andrius,
Linos motina -Elena, mažasis broliukas Jonas. Skirtingi veikėjų charakteriai bei asmeninės savybės
atsiskleidžia nežmoniškomis tremties gyvenimo sąlygomis. Gražiausiai šioje niūrioje istorijoje
spindi žmonių vertybes: meilė savo šaliai, šeimai, gerumas ir nesavanaudiškumas, net pačiomis
sunkiausiomis sąlygomis. Pagrindinis kūrinio tikslas, mano nuomone, nėra išgąsdinti ir papasakoti
kaip buvo blogai ir sunku tremtiniams. Taigi, mylėti tėvynę reiškia tą patį, ką kvėpuoti, gyventi,
mąstyti. Meilė tėvynei yra jausmas, neatsiejamas nuo žmogaus. Mano nuomone, šis jausmas nėra
visų atskleidžiamas, demonstruojamas ar aiškiai išreiškiamas, tačiau širdyje jį nešiojamės visi.
Viską apibendrindama galiu teigti, jog mylintis žmogus ne visados yra laimingas. Gal kai
kuriems žmonėms užtenka mylėti kitus, visi esame skirtingi ir meilę parodome skirtingai. Tik pats
žmogus gali valdyti savo meilę ir laimę. Kiti gali tik padėti, patarti ar pamokyti, bet jie niekada
negalės pajausti Tavo meilės.