Kas žmogų sieja su gimtaisiais namais?

Gimtinė – vieta, kurioje žmogus gimsta, subręsta ir praleidžia didžiąją gyvenimo dalį.
Individo ryšys su gimtaisiais namais dažniausiai būna stiprus. Kad ir kur gyventų žmogus, jį
nuolat kamuoja ilgesys. Yra ilgimasi pažįstamos gamtos, žmonių, savų tradicijų bei brangių
prisiminimų. Taigi, kas sieja individą su gimtine?

Visų pirma, žmogų su gimtaisiais namais sieja artimieji. Tia yra žmonės su kuriais yra
praleista svarbi gyvenimo dalis. Apie ryšį su šeima savo romane “Mano vardas Marytė” rašo
rašytojas, režisierius, aktorius Alvydas Šlepikas. Knygoje pasakojama apie sunkų vaikų gyvenimą
po Antrojo pasaulinio karo. Vaikams teko keltis per Nemuną į Lietuvą, kad parneštų šeimoms
maisto. Šios kelionės buvo pavojingos ir dažnai baigdavosi tragiškai. Lietuvoje vaikai dirbo
sunkius darbus, kad gautų bent šiek tiek maisto. Tačiau jie nepaisydami pavojų vėl keliaudavo į
Rytų Prūsiją, nes ten jų laukė šeimos. Taigi, žmogų atgal į gimtinę traukia jo artimieji.

Visų antra, individą su tėvyne sieja meilė jai. Ši meilė kartais būna tokia stipri, kad žmogus
nebepaiso jokių pavojų. Apie ryšį su tėvyne rašoma Antikos mite “Dedalas ir Ikaras”. Mite
kalbama apie skulptorių Dedalą, kuris buvo įkalintas Kretos saloje. Tačiau Dedalas visada svajojo
grįžti į savo mylimą tėvynę Atėnus. Meilė buvo tokia stipri, kad skulptorius ryžso sau ir sūnui
Ikarui lipdyti sparnus iš vaško ir plunksnų. Nors kelionė į Atėnus buvo pavojinga, tačiau tėvas ir
sūnus taip norėjo pamatyti savo tėvynę, kad nepaisė jokių kliūčių. Ikaras skrydžio metu žuvo,
tačiau viltis pamatyti namus neišblėso. Taigi, su gimtaisiais namais sieja meilė jiems.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad nėra tokios jėgos, kuri nutrauktų žmogaus ir tėvynės
ryšį. Galima priversti individą palikti gimtuosiu namus, tačiau tie namai visada bus jo širdyje. Ir
nuolat bus priežastis, kodėl į juos verta grįžti