Rašinys

Lapino paveikslas Vinco Krėvės

Apsakyme „Skerdžius

Vincas Krėvė buvo dzūkų krašto rašytojas. Jis mokėjo atskleisti kurinio mintį. Rašytojas yra
parašęs daug apsakymų, viena iš jų „Skerdžius“.
Apsakyme Vincas Krėvė rašo, kad Lapinas buvo labai senas, bet drūtas žmogus. Jis tikėjo
žmogaus ir gamtos ryšiu, mėgo šilelyje ganyti karves. Buvo savimi pasitikintis ir tikėjo, kad gyvens
tol, kol Grainio liepa žaliuos. Skerdžius tvirtino: „Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu“. Skerdžius
buvo gamtos vaikas. Lapinas visada sakydavo: „Nesodinti girias reikia, bet mylėti“ Jis daug laiko
praleisdavo gamtoje su vaikais.
Skerdžius vaikams mėgo pasakoti nebūtas istorijas. Jis buvo linksmas ir geras pasakorius, bet tie
pasakojimai buvo melagingi. Lapinas mylėjo vaikus, mokėjo su jais bendrauti.
Visada padėdavo moterims ir rūpinosi jomis. Buvo dėmesingas kaimo žmonėms. Kaimo
žmonės jį mylėjo. Buvo pakantus ūkininkų pašaipoms ir elgesiui. Taikėsi prie kaimo žmonių
gyvenimo. Skerdžiui nepatiko, kad prie svetimų žmonių iš jo juokiamasi.
Gyveno dūminėje pirkaitėje, neturėjo vaikų, buvo našlys. Dar Vincas Krėvė rašo, kad
Lapinas buvo vienišas ir norėjo numirti vienas.
Skerdžius netiki į Dievą, jis buvo senojo tikėjimo žmogus. Lapinas prieš mirtį bijojo, kad kunigas
nepaklaustų apie tikėjimą. Skerdžius buvo laisvas žmogus.
Perskaičiuosi Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“ supratau, kad Lapinas buvo geras
žmogus. Jis mylėjo vaikus ir gamtą, rūpinosi visais kaimo žmonėmis.