Literatūra _____ _ ___

K. Boruta ,,Baltaragio malūnas“. Jurgos ir Girdvainio ir Pinčiuko paveikslai.

JURGOS APIBŪDINIMAI:
Jos išvaida, būdo bruožai ir elgesys

IŠVAIZDA CITATA
LINKSMOS AKYS ,,<…>linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi išproto<…>”

GRAŽI ,,Girdvainis iškarto pažino,kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginosmjis dar nebuvo
matęs.”
,,<…>pamatė nepaprastai gražią merginą, atbėgančią į malūną.”

ŠVIESIOS AKYS ,,<…>bet tas linksmas juokas ir šviesios merginos akys sulaikė pinčiuką,ir jis užsižiopsojo.”
ILGAKASĖ „…glostė tėvas ramindamas gelsvas dukters kasas…“
ŠVIESIAPLAUKĖ

LIEKNAS LIEMUO ,,<…>akių negalėdamas atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių laukdamas, kad ji dar kartą
GRAKŠTŪS atsigręžtų.
ŽINGSNIAI

BŪDO BRUOŽAI/ CITATA

ELGESYS
LINKSMA ,,Pati smagiausia mergina, kuri skambiu juoku<…>”
,, Linksma, nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo.”
IŠPAIKINTA ,,Tai buvo tikra išdykėlė,našlio tėvo išpaikinta vienturtė,kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.”
IŠDYKĖLĖ ,,Tai buvo tikra išdykėlė,našlio tėvo išpaikinta vienturtė,kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.”

NEPAPRASTA ,,<…>yra Baltaragio malūnininko nepaprasta duktė, pas kurią niekas sus piršliais negalįs atvažiuoti<…>”

DRĄSI ,,Girdvainis iškarto pažino,kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis dar nebuvo
matęs.”

NERŪPESTINGA ,,O dukrai maža terūpėjo, ko tėvas nušvinta ar pražyla, į ją žiūrėdamas .Jai visas gyvenimas atrodė kaip
linksma jaunystės išdaiga <…>”
,, Linksma, nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo.”

,,O Jurga, visai užmiršusi,kad aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meilei pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa
IR IŠKĖLUSI GALVĄ nukaisdama tare: Lauksiu. Neužmiršk.”
,,Tai pasakiusi,nuėjo,nuleidusi akis,bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.

IŠDIDI ,,-Niekados/-pašoko iš vietos, ir jos akys sužaibavo.-Tegu jis pražus.bet aš niekados jo neieškosiu,mane
palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo erželus.” Irrr t.t.

NESUKALBAMA/ ,,Kokia ji išdidi ir nesukalbama.Niekada ji neklausė ir neklausys senių išminties, o nueis savo keliais, kur širdis
IŠDIDI ją veda.” (čia šnekama apie jaunyste ir kartu apie Jurgą)

GIRDVAINIO APIBŪDINIMAI:
Jo išvaida, būdo bruožai ir elgesys.

IŠVAIZDA CITATA
IŠVERSTAIS ,,<…>O pats apsivilkdavo ne išeigininiais rūbais,bet išverstais kailiniais<…>”
KAILINIAIS ,,<…>nagi tas- su obuolmušiais žirgais ir išverstais kailiniais.”
KEISTAS JAUNIKIS ,, <…>Spruko prunkšdamos į šalis, kad neužkabintų keistas jaunikis ir dėl to kalbų nekiltų.”
(čia buvo šnekėta apie taikaip jis atrodė ir su kuo važinejosi :išverstais kailiniais, mėšlavežimiu ir t.t)

BŪDO BRUOŽAI/ CITATA

ELGESYS
ŠAUNUS IR ,,Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mėrginos susirasti…>”
IŠDIDUS ,, <..> O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.”

JAUNAS/ ,,Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir saiko neturėjo.Per tuos obluomūšius viską apleido…>’’
SAIKO NETURI
MANDRAS ,, <…>O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.”
,, <…>apie obuolmušius, su kuriais važinėjo mandras jaunikis Girdvainis septynias mylias aplinkui,
Ieškodamas sau merginos, kad su ja galėtų lėkti per visa gyvenimą kaip vėjo sparnais.”
RYŽTINGAS ,,Tiktai šį kartą jaunkis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo kaip anais kartais<…>”
IR DRĄSUS
NĖRA DARBŠTUS, “per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą”.
NEI RŪPESTINGAS
NETURINTIS STIPRIOS ,,Girdvainis puolė į lauką ir nubėgo ten, kur girdėjosi arklio žvengimas, palikęs Jurgą bažnyčioje vieną.
NUOMONĖS/ Nubėgo ir negrįžo.”
NEAPSISPRENDĘS (myli Jurga,bet išgirdęs savo obulmušių žvengimą pabėga.Neradęs jų tada nusbrendžia grįžti pas Jurgą ir
Jos atsiprašyti.)
NEPAPRASTAS Važiuodamas į piršlybas.,, Girdvainis elgdavosi labai neįprastai. Kinkydavo Girdvainis savo
JAUNIKIS obuolmušius ne į dailią karietą, bet į apskretusį mėšlavežimį, pats apsivilkdavo išverstais kailiniais, ir
(NEĮPRASTAS) piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą. “
PASIDIDŽIUOJANTIS ,,<…>nes tie obuolmušiai žirgai buvo buvo jo mandrumas ir pasididžiavimas.”
PALAIDŪNAS ,,Taip išvažinėjo Girdvainis visa kraštą bemerginėdamas<…>”
SMARKUS ,,Pažiūrėjo tada nepatenkintas klebonas,paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo
(AKTYVUS) tokį smarkų jaunikį ir atgal žengė:”
NERŪPI KĄ KITI APIE ,,Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo dare <…>”
JĮ MANO (siekia savo)
,,Girdvainio gyvenimas kaip statinė be šūlų,kuri niekada nebus pilna.”
NEKANTRUS ,,Visą savaitę jis laukė, nesulaukdamas subatvakario, o paskui-pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo
piršliu Anupru.”
,,Girdvainiui ir taip buvo nekantru, taišoko į vežimą, šyptelėjo ir išdundėjo.”
MAKSIMALISTAS ,,<…>bet Girdvainis tiktai patraukė pečiais: negirdėtas daiktas ,kad jo obuolmušiams pritrūktų eiklumo!-
Ir leido juos visu smarkumu.”
NE ABĖJINGAS ,,<…>bet tu pagalvok, kol dar laiko yra. -neturiu ką galvot,-atsakė Girdvainis<…>”
(dažnai užtikrintas
Savo nuomone)
NENUSILEIDŽIANTIS ,,Kaip atgal sugrįši?-Naujus pastatysiu,-atsikirto Girdvainis nenusileisdamas.<..>”
(siekia ko nori)
PASTABUS ,,Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę.”
UŽSIDEGĘS ,,<..>ir sutiko su Girdvainio degančiomis akimis.<…>Tas žvilgsnis pro petį galutinai pritrenkė Girdvainį
UŽSISPYRĘS/ ,,Girdvainiui žaibai apšvietė kelią, ir jis ėjo, nenuleisdamas akių nuo iškilusių malūno sparnų, viršum kurių vis
NEPASIDUODANTIS telkėsi, kryžiavosi žaibai ir griaudėjo perkūnija….”
LENGVAI

Pinčiuko aprašymas:
„Baltaragio malūnas”-tai mistiškas/paslaptingas kūrinys. Ir bene įdomiausias šio kūrinio veikėjas –
velnias Pinčukas, kurio istorija yra labai įdomi.
Jo buveinė - pelkės, „klampios, neišbrendamos,<...> apaugusios krūmokšniais ir uogienojais“. Tokioje aplinkoje
Pinčukas dažniausiai visą laiką praleisdavo snausdamas ir klausydamasis Baltaragio malūno ūžimo, o tik kai miegoti
nusibosdavo, pasvarstydavo ar neblogai būtų, jeigu turėtų pačią...
Kai malūnas nutildavo, jam paisidarydavo labai nuobodou ir baisiai neramu-,, Kodėl jis nemala?“. Taigi tas noras
turėti pačią ir pažiūrėti, kodėl malūnas nebemala, privedė prie sutarties sudarimu su Baltaragiu, beje pasirašydamas
ją Pinčiuko išvaizda atrodė panaši į žmogaus “Striukas, bukas ponaičiukas, su kapelešiuku ant galvos ir dar su gaidžio
plunksnele už kapeliušiuko”, primenantis dvaro ponaitį ar vokietuką.
Tačiau šiame romane Baltaragis pasirašęs pelningą sutartį su velniu, nori jį apgauti, vietoje dukters atiduodamas
samdinę Uršulę. Pinčukas, padirbęs pas Baltaragį malūne, supranta apgaulę, ir čia pasireiškia jo šėtoniškoji prigimtis,
kuri yra pilna nuoskaudos ir keršto. Savo antgamtines jėgas jis parodė užtraukdamas rūką, sukeldamas vėtrą,
sugriaudamas tiltelius. Vienas klastingiausių velnio darbų – tai Girdvainio obuolmušių vagystė, sugriovusi Jurgos ir
Girdvainio likimus ,bei jų laimę.
Daryti žmogui bloga reikalauja pati velnio prigimtis. Bet romane neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis,
perkūno partrenktas, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.

Girdvainio aprašymas:
Girdvainis romane ,,Baltaragio malūnas“ yra vaizduojamas kaip šaunus ir išdidus jaunikis, negalintis sau
tinkamos merginos susirasti-„su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai, žemės nesiekdami”.
Jis “pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines mergas nuotakos ir net už septynių mylių “ tačiau kaltas čia buvo
paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir mandrumas neapsakomas. Nors ...ir važiuodamas į piršlybas
Girdvainis taip pat elgdavosi labai neįprastai: savo žirgus kinkydavo ne į dailią karietą, bet į mėšlavežimį,
apsivilkdavo išverstais kailiniais, o piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, o seną skerdžių Anuprą. Bet visdėlto
jisai buvo prisižadėjęs sau jog „net ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu”.
Taigi tik sužinojęs, kad Paudruvės krašte gyvena nepaprastai graži, drąsi malūnininko Baltaragio duktė Jurga,
iškart prižadėjo merginai su piršliu atvažiuoti ir visus burtus nuo kelio išsklaidyti.
Važiuojant pas merginą, Girdvainiui teko įveikti daug kliūčių, kurias pavydus velnias Pinčukas spendė. Ir
vežimą stabdė ir tiltus griovė, tačiau vaikino ryžtas ir žirgų eiklumas įveikė visas žabangas. Ir tas nepaprastumas ir
gyvenimo meilė suvedė Girdvainį ir Jurgą.
Bet neilgai tas nepaprastumas tęsėsi, išgirdęs obuolmušių žvengimą jis paliko savo nuotaką ir ilgai klaidžiojo lyg
vaiduoklis pakelėse jų ieškodamas.
Tačiau Girdvainio meilė Jurgai nugalėjo ir jis nusprendė grįžti pas ją ir atsiprašyti. Ir štai čia vėl kyštelėjo savo
nagus Pinčukas, kuris pražudė Girdvainį pakeliui pas Jurgą, o kalną prie kurio jis mirė Girdvainio vardu ir praminė.