Vertybių tema I.Šeiniaus romane „Kuprelis“.

          Vertybės, visų pirma, yra mūsų gyvenimo nuostatos. Iš tiesų mes visi turime panašias
vertybes, tačiau jų svarba ir suteikiamas pirmumas gali būti įvairus. Šis skirtumas dažnai
atsiskleidžia gyvenime, kai išsiskyrus mūsų vertybių hierarchijoms, galime nesutarti.
Pavyzdžiui, žmogus, kurio pamatinė vertybė yra šeima, negali suprasti vien į karjerą
orientuoto žmogaus. Taip susiduria dvi svarbios vertybės, kurios gali būti priešinamos viena
kitai – savirealizacija ir socialiniai ryšiai. Literatūroje skirtingi personažai taip pat gali
atstovauti skirtingoms vertybėms arba patirti vertybių pokytį. Be to, dažniausiai vienos
vertybės linkusios nugalėti kitas. Galime pastebėti bendras kūrinio vertybes, kurias autorius
siekia iškelti kaip svarbiausias. Pavyzdžiui, pagrindinės vertybės I. Šeiniaus romane
„Kuprelis“ galėtų būti tikėjimas, meilė, menas, gamta ir vienatvė. Personažo vertybės
atskleidžia jo moralinį kompasą, leidžia suvokti, kokiomis nuostatomis jis vadovaujasi. Savo
kalboje norėčiau panagrinėti dvi neeilinės svarbos vertybes (meilę ir gamtą) Igno Šeiniaus
romane „Kuprelis“, ir kokią įtaką jos turi žmogaus gyvenime bei personažo vystyme.

           Visų pirma, meilė turi galią pakeisti žmogų: patirdamas tyrą meilę, žmogus tampa
gražesnis išore ir vidumi, siekia mokytis ir tobulėti dėl kito žmogaus. Dažnai mes
romantizuojame savo mylimuosius, esame linkę juos idealizuoti. Būtent todėl meilė mus
motyvuoja pasikeisti: ne vien tam, kad sužavėtume mylimąjį, bet ir kad jam prilygtume. Igno
Šeiniaus romane „Kuprelis“ malūnininkas Olesis pasakoja savo ir gražuolės Kunigundos
meilės istoriją, jam į pagalbą atėjusiam Ignasėliui. Tai impresionistinis kūrinys, parašytas
rėmine kompozicija – tai yra pasakojimas pasakojime. Igno Šeiniaus romane vaizduojama
meilė tarp Olesio ir Gundės atskleidžia ne vien dvasinio, bet ir fizinio pasikeitimo siekį dėl
meilės. Kupreliu Olesis vadinamas dėl savo fizinio bruožo: jis turi vieną kuprą krūtinėje, kitą
nugaroje. Kuprelis nėra patrauklus, tačiau Gundė Kuprelio akimis buvo nepaprasto grožio ir
manierų. Meilė Gundei suteikė Kupreliui naujų jėgų: Gundės stebėjimas atgaivino Olesio
širdį ir suteikė norą siekti jos širdies. Norėdamas patraukti merginos dėmesį, Kuprelis
nusprendė gražiau rengtis, pritraukti Gundę į bažnyčios chorą, o artimiau su ja susipažinęs,
ėmė domėtis jos interesais. Tyra meilė Gundei skatino Kuprelį domėtis lietuviško žodžio
svarba spaudos draudimo laikotarpyje. Patriotiniai jausmai, polinkis į meną suartino Gundę ir
Olesį, jų meilės istorija pateikiama paraleliai su kova už lietuvybę. Į romano tematiką
įvedamas patriotizmas tampa dar viena svarbia vertybe, kuri praplečia jų meilės istoriją ne
vien kaip romantišką santykį, bet ir kaip dviejų piliečių, atstovaujančių tiems patiems
idealams, sąjungą. Vis dėlto meilė gali pakeisti žmogų ne vien į gerąją pusę: po Gundės
išdavystės Kuprelis jaučiasi sugniuždytas. Pamatęs Gundę kartu su lenku Staševskiu,
Kuprelis privalo išsižadėti sakralaus Gundės paveikslo, jis pajaučia judviejų meilės
netikrumą. Jos netekęs pajunta stiprų emocinį smūgį, kurį gali išgydyti tik gamta. Taigi,
meilės galia ir poveikis žmogui yra nenuginčijamas. Tai kilniausias jausmas verčiantis žmogų
tobulėti ir patirti naujus dalykus, tačiau nelaiminga meilė gali būti ir žlugdanti.

           Be to, žmogus gali pajusti abipusį santykį su gamta, stebėdamas jos ženklus,
ieškodamas joje prieglobsčio. Kupreliui gamta yra amžina vertybė, kurioje visuomet galima
atrasti vidinę ramybę. Jo gamtos pajautimas yra ypatingas, neįprastas eiliniam žmogui. Toks
detalus gamtos vaizdavimas yra ypač būdingas impresionistams: Kuprelis turi ypatingą
santykį su gamta, joje įžvelgia pranašiškus ženklus. Mąstydamas apie Gundės tėvų
nepritarimą jų meilei, Kuprelis įžvelgia nelaimės ženklus gamtoje. Juodam debesiui užklojus
saulę, Kuprelis nujaučia, kad gali prarasti mylimąją, o išvydęs klaikų, raudoną saulėlydį, jis
pajaučia stiprėjantį nerimą. Iki tol jis įžvelgė vien grožį gamtoje ir gamtos grožį savo
mylimojoje. Jo santykis su gamta yra itin gilus ir sakralus, todėl, norėdamas atskleisti savo
meilę Gundei, Kuprelis savo mylimąją palygina su gamta. Pasak Kuprelio, Gundė buvo „kaip
aušra“, „kaip ankstyvas pavasaris“, savo meilę Gundei jis palygina su nakties meile
lakštingalos giesmei. Be to, Kuprelio sapne žiemos peizažas po meilės prisipažinimo
netikėtai pavirsta pavasariu. Taigi, vienintelė meilė yra tokia galinga, kad pakreiptų jo gamtos
matymą, o taip pat vienintelis gamtos motyvas suteikia žodžius išreikšti begalinę meilę
Gundei. Abi šios vertybės Kuprelio prisiminimuose yra lygiavertės, tačiau gamta galiausiai
pasirodo esanti nenugalima, amžina vertybė Kuprelio gyvenime. Gamta tampa didžiausiu
prieglobsčiu, kai Gundė įskaudina Olesį: jis pabėga iš kaimo ir susilieja su gamta. Patyręs
didelį sukrėtimą, jis pabėgo nuo žmonių ir gyvena miške, ąžuolo drevėje. Gamtos pasaulis
Kupreliui yra artimas ir patikimas. Miškas jį maitina, suteikia išsigelbėjimą ir ramina sielą
sunkiausiu metu. Dar jaunystėje išėjęs iš Šionfelto namų Kuprelis taip pat ieško ramybės
gamtoje - žiūrėdamas į žvaigždes, Olesis svajoja apie gražesnį gyvenimą. Taigi, gamta yra
amžinoji vertybė: žmogus siekiantis ryšio su gamta, visada gali joje atrasti prieglobstį ir netgi
įžvelgti pranašiškus ženklus.
           Tiek meilė, tiek gamta I. Šeiniaus romane „Kuprelis“ yra svarbios Kuprelio dvasiniam
augimui. Meilė tapo svarbia pamoka, palikusia gilią, netgi skaudžia žymę Kuprelio atmintyje.
Vis dėlto negalime nuneigti meilės svarbos jo gyvenime: mylėdamas jis siekė tapti geresnis ir
įgavo vertingų pamokų. Vis dėlto galime pastebėti, kad gamta romane laikoma prieglobsčiu
žmogui ir dėl šios priežasties nusveria meilės svarbą Kuprelio gyvenime. Gamta – amžinoji
vertybė, rodanti pranašiškus ženklus ir gydanti sudaužytą Kuprelio širdį. Ji yra ramybės
šaltinis žmogui, kuris patiria didelį dvasinį sukrėtimą.