Viešoji kalba

Meilės tema I. Mero romane ,,Lygiosios trunka akimirką”

Meilė nuo seniausių laikų yra žmonių atrama ir gyvenimo esmė. Ji yra viena iš
svarbiausių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų. Meilė
gali būti jaučiama ne tik savo artimui, bet ir Dievui, Tėvynei ar bendruomenei.
Nepriklausomai nuo savo formų ji žmogų įkvepia ir padeda išgyventi pačiomis sunkiausiomis
gyvenimo akimirkomis. Meilės suvokimas ir jos svarba nagrinėjama 1963 metais išleistame
prozininko Icchoko Mero romane ,,Lygiosios trunka akimirką”. Pačio autoriaus tėvai buvo
žydai ir nužudyti dėl savo kilmės holokausto metu, tikriausiai būtent ši jo gyvenimo situacija
paskatino Merą parašyti būtent tokį kūrinį. Jame neaprašoma laiminga meilės istorija, nes
viskas veiksmas vyksta holokausto metu, Vilniaus gete, o veikėjų likimai kybo tarsi ant
plauko, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis žmonės nepamiršta meilės bei vienas kito.
Pirmiausia, romane atskleidžiama žmogaus meilė gyvenimo akimirkoms. Holokausto
metu getuose įkalinti žmonės anksčiau buvo paprasti visuomenės nariai, turėję lygias teises ir
galimybes. Sunku įsivaizduoti, kaip reikia jaustis žmogui, kurio gyvenimas staiga tragiškai
pasikeičia, kuris praranda laisvę ir nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Vis dėlto, galima
pastebėti, jog nelaisvės sąlygomis žmogus labiau pradeda vertinti ir mylėti savo gyvenimą.
Romane aprašoma kaip geto žmonės, grįžę iš darbų, naktimis repetuodavo ,,Aidą”. Pagrindinį
vaidmenį operoje turėjo atlikti pagrindinio veikėjo Izaoko sesuo Ina Lipman, prieš karą visą
pasaulį sužavėjusi garsi dainininkė. Ji ,,Aidą” buvo dainavusi begalę kartų, tačiau gete Ina
pradėjo dainuoti visai kitaip. Patekusi į getą ji išmoko džiaugtis mažais dalykais, vertinti
gyvenimo akimirkas. Merginai nebereikėjo, kad publika šauktų jos vardą, nebereikėjo
aplodismentų. Ina tik norėjo, kad žmonės sėdėtų tyliai ir klausytųsi. Ji atsisakė puikybės ir
norėjo kitiems suteikti kuo daugiau džiaugsmo. Taip pat, Ina nelegaliai buvo išėjusi į miestą,
kad savo draugės paprašytų kitos operos - ,,Žydės” - partitūros. Iš tiesų, nors Ina partitūrą
gavo, bet grįžtant iš miesto prie vartų jos jau laukė geto viršininkas - Šogeris. Gali pasirodyti,
kad auka dėl operos yra bevertė, tačiau gete gyvenantiems žmonėms bei Inai, ji reiškė daug
daugiau. Tai buvo jų protestas prieš terorą ir pareiškimas, skelbiantis meilę gyvenimui. Juk
būtent sunkumų akivaizdoje žmogus supranta gyvenimo vertę ir pradeda jį mylėti tokį, koks
jis buvo ir yra.
Kūrinyje analizuojama ir tėvo meilė savo vaikams. Tėvų ir vaikų santykiai buvo ir yra
labai aktuali tiek senovėje, tiek dabartiniame pasaulyje tema. O romane daugiavaikis tėvas
Abraomas Lipmanas, puikiai atskleidžia kaip reikia rūpintis ir mylėti savo vaikus. Vienas iš
pavyzdžių, kai iš miesto išvežamas Izaoko ir Esteros draugas Janekas, o jaunuoliai suskumba
jo ieškoti, tėvas nervinasi ir jaudinasi, nenori išleisti vaikų, nes už geto jiems nesaugu, tačiau
jis supranta sūnaus norą surasti draugą ir parūpina vaikams žmogų, kuris saugiai išveš vaikus
iš miesto, taip pat pameluoja, jog sūnus serga, kad galėtų neeiti į darbą. Kitas atvejis - Tėvas
savo jauniausiąją dukrą Taibalę patikėjo auginti pas Klimus, kad jai nereikėtų gyventi gete ir
galėtų gyventi laimingą gyvenimą. Ir svarbiausias įvykis, kuomet Šogeris nori išvežti visus
geto vaikus, o Abraomui nuėjus pas jį ir paprašius, jog vaikus paliktų gyventi gete,
viršininkas iškelia sąlygą: jei Izaokas laimės šachmatų partiją prieš jį - Žus Izaokas, o vaikai
gyvens, jei pralaimės - žus vaikai ir Izaokas gyvens. Tačiau tėvas nepasiduoda tokiam
spaudimui ir bandydamas abi puses išgelbėti, su Šogeriu sutaria lygiųjų galimybę - jei taip
nutiks, liks sveikas ir jo sūnus ir geto vaikai. Taigi, tėvas, nors ir neakivaizdžiai, bet myli ir
rūpinasi savo vaikais.
Galiausiai, Kūrinyje atskleidžiama ir kitokio tipo meilė – pasiaukojimas. Pasiaukojimu
pasižymi Izaokas, norėdamas surinkti puokštę gėlių Esterai, nors į getą jas įsinešti buvo
draudžiama. Jis žinojo, jog gali būti baudžiamas bet vis neprarasdavo vilties. Jam
nepavykdavo, jis bandydavo vėl ir vėl, buvo mušamas jau keletą kartų, kol galiausiai, geto
kariai matę jo užsispyrimą jį nusivedė už kampo ir visi davė jam po ramunę, iš kurių vėliau
susidarė graži, didelė puokštė, kurią įteikė Esterai. Taip pat, jau aptartoje scenoje Izaokas ir
Estera rizikuodami savo gyvybėmis leidžiasi į kelionę ieškoti Janeko.
Galiausiai, tokio tipo meilė išryškėja tuomet, kada Izaokas tęsia gyvenimo ir mirties žaidimą
šachmatais su geto prižiūrėtoju Šogeriu ir likus keliems ėjimams Izaokas ima suprasti, jog
turės pasirinkti ką išgelbėti ar save, ar geto vaikus. Izaokas žino, kieno gyvenimas turi laimėti
šią kovą, tačiau Šogeris vis vien žaidimo metu garsiai meta iššūkius, priverčiančius jaunuolį
susimąstyti dėl savo sprendimo. Nepaisant painių Šogerio replikų Izaokas sėkmingai atremia
puolimus taip sparčiai artėdamas prie lemiamo pasirinkimo – pasiaukojimo. Izaoko mirtį
pateisina žodžiai – “Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones”.
Taigi šiame romane, meilė išreiškiama ir pasiaukojimo idėja.
Apibendrindama galiu teigti, kad autorius savo romane ,,Lygiosios trunka akimirką”
meilę išskiria kaip svarbiausią vertybę, ypač, sunkiu žmonijai laikotarpiu. Ir tai išreiškia
gyvenimo meile, tėvų ir vaikų santykiais bei pasiaukojimu.