„Meilė, džiasas, ir velnias“ Luko ir Beatričės paveikslai

1967 m. Lietuvos dramaturgas, prozininkas, vertėjas bei kultūros veikejas Juozas Grušas
parašė kūrinį pavadinimu „Meilė, džiasas ir velnias“. Šis kūrinys iškėlė esminių
šiuolaikinio visuomenės dvasinio gyvenimo problemas, bei kitus svarbius klausimus.
Kūrinyje fiksuojamą jaunimo mąstysena ir šneka, bei išryškėja keturi pagrindiniai
svarbiausi veikėjai - Andrius, Julius, Lukas ir Beatričė. Patys svarbiausi ir įdomiausi -
Luko ir Beatričės paveikslai. Tad šioje kalboje aptarsiu jų paveikslus.

Lukas yra liūdniausias ir labiausiai nuskriaustas dramos veikėjas. Lyginant su kitais

kūrinio personažais, kaip Andrius, Julius ar Beatričė, Lukas neturėjo šeimos, tikrų
draugų. Pasaulyje jis buvo vienišas. Luko nuo pat mažens tėvai atsisakė, jis augo vaikų
namuose. Suvokęs tai, kad tėvai jo išsižadėjo, jis tėvų pats išsižada ir nenori jų turėti net
mintyse, nes jam pernelyg skaudu. Lukas yra maištaujantis veikėjas. Būtent tas liūdesys,
nuoskaudos ir išgyvenimai Luką paverčia maištininku. Tikriausiai ne veltui kūrinyje jis
dar yra įvardijamas kaip „visuomenės padugnių atstovas“. Tai rodo, kad savo prastą
elgesį Lukas sugeda pateisinti tuo, jog šiame gyvenime nėra nieko, kas jį galėtų
sustabdyti nuo netinkamo elgesio. Luko dvasinis pasaulis silpnas, todėl veikiamas draugų
ir aplinkybių nesugeba išsaugoti Beatričės: „Beprotė! Ką blogo jau padarėme? Juokų
nesuprato! Kam galėjo ateiti į galvą, kad ji šoks pro langą, iš penkto aukšto?! Atsiminkite,
vyrai: ją jau buvo pasiuntę į psichiatrinę ligoninę.“ Jaunuolis maištauja bandydamas
užpildyti tuštumą, tačiau ji vis labiau plečiasi ir vis labiau žiugdo Luką kaip jauną
asmenybę. Jis tiesiog maištauja, elgiasi netinkamai, niekina žmones ir dėl to nei kiek
nepergyvena. Būtų galima sakyti, jog šis jaunuolis yra visiškai bejausmis, tačiau jis turi
jausmus, bet šie yra užgožti taip giliai, jie tokie negatyvūs, kad Luko paveikslas tampa
toks pat negatyvus ir maištingas. Taigi, Luko paveikslas kūrinyje yra maištingo žmogaus
paveikslas.
Šiame kūrinyje Beatričė vaizduojama kaip naivi mergina. Kai Andrius su draugais
sukuria istoriją apie tai, kaip Andrius pavogia konjaką iš bufetininkės ir ją nužudo,
Beatričė išsigąsta ir nubėga pas Andriaus tėvą. Šis jai papasakoja tiesą, jog Andrius nieko
nenužudė, o konjaką pavogė iš jo. Taip pat Andriaus tėvas papasakoja merginai kaip jo
sūnus nesyki yra apgavęs tokias kaip ji - prižada vesti, tačiau savo pažado neištęsi. Tačiau
Beatričė vis tiek išlieka naivi ir toliau tiki Andriumi. Taip pat Beatričė yra teisinga
mergina. Sužinojusi, jog Juliaus buvusi mergina Zina su Juliaus vaiku gyvena gatvėj,
Beatričė greitai imasi veiksmų. Išklausiusi Zinos istoriją, kaip Juliaus tėvas sužinojęs jog
ji laukiasi Juliaus vaiko, išmetė ją į gatvę, Beatričė parveda Ziną į Juliaus namus. Kartu
su Zina bando įtikinti Juliaus tėvą priimti Ziną su anūku. Iš pradžių Juliaus tėvas
priešinasi, tačiau vėliau sutinka priimti anūką su Zina. Taip Beatričė įvykdo teisingumą ir
padeda vargšui vaikui su jauna mama rasti pastogę. Ryškiausia Beatričės charakterio
savybė yra jautrumas. Kai Andrius, Julius ir Lukas pavogia Beatričės dienoraštį ir nuneša
jį direktoriaus pavaduotojai, Beatričė palūžta. Savo dienorašty ji rašė slapčiausius savo
jausmus - pyktį, pašaipą, meilę Andriui, kaip: ,,Užvaldė jis mano mintis. Visą jį matau
gražų, tyrą, nuogą. Koks saldus meilė smalsumas. Kaip man suprasti save? Būna valandų
gulčiau čia pat ant žemės...pasiduočiau ,lyg priepuolio pagauta. Ir tai būtų kaip pirmasis
pavasario žiedas.“ Ši ištrauka iš jos dienoraščio atskleidžia kokia Beatričė yra jautri
asmenybė.
Apibendrinant galima teigti, jog Juozas Grušas tragikomedijoje ,,Meilė, Džiazas ir
Velnias“ piešia Beatričės, kaip naivios, teisingos, bet be galo jautrios merginos, kurios
lemtis baigėsi tragiškai, paveikslą. O Luko paveikslas kūrinyje yra pavaizduotas kaip
maištingo ir nelaimingo žmogaus paveikslas.