Juozas Grušas

„Meilė, džiazas ir velnias“

(Ištrauka. II veiksmo pabaiga)

Pirmo veiksmo kambarys – katilas

JULIUS. Lukai! Išpilk nuorūkas! Pilnas kibiras... Negi negalima jų kur nors išpilti? Tu girdi?
(Lukas nepajuda. Murma) Beveik pilnas kibiras. Velnioniškai dvokia. (Patylėjęs) O žinote, aš
pavargau. Pavargau nuo tų... košmarų. Nuo dundesio.
LUKAS. Ką tuo nori pasakyti?
JULIUS. Nieko.
LUKAS. Tai baubk arba žvenk.
Pauzė.
JULIUS. Viską išbandžiau. Viską, ką gyvenimas turi. (Pagalvojęs) Beveik viską. Pasirinkdamas,
apsvarstydamas, pateisindamas. Kodėl? Dėl ko? Keista! Dabar atrodo, kad viskas buvo aklai
daroma. Aklai! Baisu! Jūs to nesuprasite. Bėgti noriu...
ANDRIUS (graudingai) Nutilk! Nutilk!... Tegul tave velniai...
JULIUS (nekreipdamas dėmesio į Andrių). Bėgti! Kur bėgti? Nuo ko?.. (Pagalvojęs) Nuo ko – tai
aišku. Nuo košmarų. Bet kur? Kur bėgti? Veidmainiai, melagiai, apsimetėliai, grobikai. (Surinka)
Žvėrys!!! (Pagalvojęs) Ir mes žvėrys!.. Oi, kokie mes žvėrys! (Pauzė) Seniokas teisus: refleksinis
barbarizmas! Grįžtame į barbarizmą. Su viso pasaulio scena leidžiamės žemyn... Seniokas kenčia.
Dvigubai kenčia. Jam per ankštas jo paties skausmas... Išakėta skūra...
LUKAS. Koks seniokas? Tėvas?
JULIUS (neatsakydamas Lukui). Jis veržias iš savo kailio. Nori kentėti už žmoniją...
ANDRIUS. Nutilk, nutilk! Dėl dievo meilės, nutilk! Galva plyšte plyšta!
JULIUS. Vaistų aš turiu nuo galvos skaudėjimo. (Ieško kišenėse) Bet jis per daug kalba. Senatvės
dvasia. Buvo tiesa – žodžiai užmušė! Ir gyvas skausmas dingo! Ir idealai! Sutrempė! Kažkas!
Sudraskė. Palaidojo! (Susiradęs vaistus, įsideda vieną į burną) Net vandens nebėra vaistams
užgerti... Hamletas sakė: Žodžiai, žodžiai, žodžiai. Bet tada tikriausiai buvo truputis gyvos tiesos.
Dabar žodis prieš žodį, kalba prieš kalbą. Žodžių paslaptinga jėga. Stebuklinga galybė. Palaimintas
amžius. Pasaulis pilnas raganų, burtų, vaiduoklių. Vienus užkeikiame, kitiems užkeikimus
nuimame. Ir taip surandame savo pozityvą. Žili seniai! Kada mes buvome jauni? Kada būsime?
Pauzė. Lukas staiga ima tyliai verkti. Julius ir Andrius skersomis pažvelgia į verkiantį Luką. Vėl
pauzė.
ANDRIUS. Ir šaltis krečia. Turbūt temperatūros turiu.
JULIUS. Kodėl mes visada turime subjauroti idealą?
ANDRIUS. O galvos šitaip man dar niekad neskaudėjo!..
JULIUS (piktai). Pasiųsk velniop tą savo galvą!
ANDRIUS. Duok tabletę.
JULIUS. Paskutinę sukramčiau.
ANDRIUS. Chuliganas!
JULIUS. Chuliganai tvarko pasaulį.
ANDRIUS. Tik ne tokie kaip tu.
Pauzė
LUKAS (su širdgėla). Kiek daug mes turime nereikalinga! Kiek daug nereikalinga! Pabundame
vidurnaktį ir pajuntame, kiek daug yra nereikalinga. O protas viską mato kitaip, naujai...
ANDRIUS. Lukai! Atnešk butelį!
Lukas negirdi.
Reikia atsipagiriot ar ne?! Po velniais! Reikia ar ne?!
Lukas neatsako.
Kiaulė!.. Juliau! Aš visą rytą klausiau tavo „filosofijos“ ir nedaviau tau į snukį. Gal veltui
klausiau?
JULIUS (dirbtinai švelniai). Andriuk! Ko tu klausei?! Ar tu supratai nors žodį? Juk tu kvailas
kaip... asilo iškamša.
ANDRIUS. Ką? Aš pajuokavau, o tu įžeidinėji. Mane! Mane! Smirdalius! Skudurgalis! Jei uostei
kažkieno literatūros, nemanyk, kad dabar gali purkšti į smegenis. Aš spjaunu į tavo „refleksinį
barbarizmą“! Spjaunu į tavo purškalus! Girdi? Spjaunu! Spjaunu! Dabar technikos laikai.
Valstybinės prekybos. Pinigą mokėk padaryti!
JULIUS. Pinigą... (Juokiasi) Pinigą! Miesčionys!
Kažkas tyliai beldžia į duris
LUKAS (nudžiugęs). Ji!..
Beldžia smarkiai
Ne. Ne ji!...
Andrius ir Julius darosi neramūs. Lukas vėl nugrimzta į savo mintis
BALSAI. „Atidarykite!“, „Atidarykite!“
JULIUS (pašnibždom). Ar neteks kada atidaryti durų?
ANDRIUS. Ne. Mes galime gąsdinti kitur, bet čia – nieko nereikia įsileisti. Ir gerti galime tik čia.
Eidami velnio malti, turime būti blaivūs.
JULIUS. Gyvenimas pamokė. Kiekvienas atėjimas į milicijos kambarį – tai jau biografinis faktas.
ANDRIUS (įsiklausęs). Pavojus praėjo.
Pauzė
LUKAS. Gerai, kad ji neatėjo. Ji būtų čia pajutus arklidės kvapą.
UŽDANGA