Riterinė literatūra. Kova už gėrį Ž.

Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“

Riterinė literatūra – tai literatūra, kurioje gausu gražiausių, užburiančiu savo originalumu
pasakojimų apie įvairiausius nuotykius, riterius, karalius, mylimuosius ir mylimąsias. Šie literatūriniai
pasakojimai yra unikaliausias būdas bent mintimis pakliūti į tuos žavius damų ir riterių pilnus viduramžius,
kurie šiandien mums yra visiškai nepasiekiami. Vienas tokių riterinių kūrinių – XIX a. vid. – XX a. pr.
prancūzų rašytojo Žozefo Bedjė garsusis kūrinys „Romanas apie Tristaną ir Izoldą“. Juo remiantis, kalboje
analizuojamas kovos už gėrį aspektas.
Ž.Bedjė kūrinyje kova už gėrį atsispindi per Tristano buvimą vasalu. Jis yra pagrindinis
romano herojus. Tristanas, kaip puikiam riteriui pridera, gerai mokėjo naudotis ginklu, medžioti, buvo tarsi
suaugęs su žirgu, stiprus, plačiapetis, ypač pasižymėjo narsa ir drąsa. Viduramžiuose riteriai buvo labai
ištikimi savo valdovui ir padarydavo viską, vardan jo gėrio. Šį bruožą galime pamatyti iš Tristano poelgių
kūrinyje. Jo tėvas buvo Lonua karalius, tačiau jam mirus, Lonua karaliumi tapo Tristanas. Pirmoji jo kova už
gėrį buvo atkovojant savo gimtąją Lonua žemę, kurią užvaldęs buvo tėvą nužudęs vyras. Nieko nebijojęs,
tikėdamas Dievu, jis stojo į dvikovą su tėvo žudiku ir jį nugalėjo:
„-Lonua senjorai, su Dievo ir jūsų padėjimu aš atsikovojau šią žemę ir atkeršijau už karalių
Rivaleną. Taip aš atlikau sako priedermę tėvui.“
Šia savo kova Tristanas parodė meilę ir ištikimybę savo kraštui. Po šios kovos, riteris grįžo į
savo naujuosius namus Kornvalio žemėse ir tapo karaliaus Marko vasalu. Po kiek laiko šalį sudrebino žinia,
kad atvyksta Airijos riteris Morholtas. Morholtas - milžinas, nenugalėtas nei vienoje dvikovoje. Jis vyko
atsiimti duoklės, kurią buvo pažadėjęs Markas. Apie tai sužinojęs Tristanas siūlė savo pagalbą, taip
norėdamas įrodyti savo drąsą ir ištikimybę naujajam karaliui:
„-Karaliau, jei iš savo malonės teiksiesi man leisti, aš stosiu į kovą.“
Karalius nenorėjo leisti Tristano į kovą, tačiau po ilgų įkalbinėjimų jį išleido. Nepabūgęs
Morholto, Tristatas metė jam pirštinę. Jaunuolis stojo į dvikovą. Kova vyko salos gilumoje, kurios nei
vienas žmogus negalėjo matyti. Po įtempto laukimo, miestiečiai išvydo Morholto valtį. Jo bendrai juokėsi,
tačiau valčiai priartėjus, jie juoktis nebenorėjo. Joje buvo Tristanas, iškėlęs 2 kalavijus. Šia kova jis
sumokėjo Kornvalio duoklę:
„Morholtas narsiai kovėsi. Veizėkite: mano kalavijas ištrūkęs, ašmenų nuolauža paliko
įsmigusi jo galvoje. Vežkitės, senjorai, namo tą plieno gabalėlį: tai Kornvalio duoklė!“
Tristanas kaip tikras riteris, nepabūgęs mirties, kovojo už šalies gėrį, įrodė savo drąsą, narsą
ir ištikimybę savo valdovui.
Žosefas Bedjė taip pat stengėsi sako kūrinyje perteikti kovą už gėrį ne tik tada, kai Tristanas
buvo vasalas, bet kai jis įsimylėjo Izoldą. Viduramžiuose riteriai turėjo būti ištikimi savo išrinktajai meilei ir
kovoti už savo meilės gėrį, tačiau ne visada būdavo taip lengva. Kadaise, karaliui užsireikė žmonos. Po kelių
dienų į rūmus atskrido kregždės, kurios atnešė auksinį plauką. Jį išvydęs Markas, įsakė Tristanui surasti
išrinktąją, kurios yra šis plaukas ir ją atvežti. Riteris puikiai žinojo, kieno šis plaukas buvo. Tai buvo Airijos
princesė Izolda Auksaplaukė. Gauti jos ranką buvo sudėtinga. Airijos karalius buvo pažadėjęs tam, kuris
nukaus drakoną, padovanosiąs savo dukrą. Tristanui nieko kito neliko, kaip tik stoti akis į akį su drakonu.
Riteris bandė pulti su ietimi, su kalaviju, tačiau viskas perniek. Jis drakonui nepadarė nė menkiausio
įdrėskimo. Tačiau beregint pašokęs, Tristanas suvarė kalaviją į nasrus ir perskrodė širdį. Nukirtęs drakono
liežuvį, riteris atnešė jį karaliui ir kaip atlygį, jis gavo princesę. Su ja jis išplaukė į savo namus. Auksaplaukę
Izoldą lydėjo jos tarnaitė Brangjena, kuriai buvo paskirtas saugoti užburtas vynas. Tą vyną užbūrus buvo
Izoldos mama. Plaukdami, Tristanas su Izolda kalbėjosi, tačiau vienas įvykis pakeitė jų gyvenimus. Per
klaidą jie rado paslėptą vyna, kurį kartu išgėrė. Akimirksniu jie vienas kitą pamilo begaline meile:
„Tristanui rodėsi, tartum gajus erškėtis su aštriais dygliais ir kvapniais žiedais leidžia šaknis į jo širdies
kraują ir tvirtais saitais riša prie gražiojo Izoldos kūno jo kūną ir jo mintis, ir geismus.“
Jie abu žinojo, kad Izolda turės ištekėti už karaliaus Marko ir nusprendė, kad slėps savo meilę.
Jie negalėdavo paprastai susitikt, tad nuolat slapstydavos. Sužinoję apie jų meilę 3 Marko sūnėnai, bandė
juos įskųsti, tačiau Tristanas perprasdavo jų pyktus kėslus. Bet vieną nelemtą naktį jie paspendė spąstus ir
karalius juos užtiko jo kambaryje. Užpykęs, surengė jiems teismą. Teismo dieną Tristanas sugebėjo pabėgti
iššokęs pro bažnyčios langą, sugrįžęs atsikovojo Izoldą ir kartu pabėgo. Šis įvykis, mano manymu, taip pat
asocijuojamas kaip kova už gėrį, nes Tristanas dėl savo meilės Izoldai nebijojo paaukoti savo gyvybės .
Keletą metų jie slapstėsi miške, kol galiausiai dėl Izoldos gerovės ir meilės jai nusprendė grąžinti ją karaliui
Markui. Po kiek laiko trys jo sūnėnai karaliui pasiūlo Izoldai surengti teismą su įkaitinta geležimi. Paskirtą
dieną Tristanas, persirengęs piligrimo drabužiais, pasirodo teisme. Vienas riteris įsako jam pernešti karalienę
per brastą. Kai Tristanas ją nešė, Izoldą jį atpažino ir liepė parklupt ant kranto. Šiuo prašymu ji pergudravo
visus ir davė priesaiką:
„-Logrijos karaliau, ir tu, Kornvalio karaliau, ir jūs, senjore Govenai, senjore Kėjau,
senjore Girlfletai, ir jūs visi, kurie laiduosite už šį teismą, šitais šventųjų palaikais ir visais pasauly
esančiais šventųjų palaikais prsiekiu, kad joks kitas vyras, moters pagimdytas, nėra laikęs manęs savo
glėbyje kaip vien karalius Markas, mano viešpats, ir vargšas piligrimas, kurs ką tik sugriuvo jūsų akyse.
„Ir karalienė panėrė savo nuogas rankas į žarijas, paėmė geležies strypą, žengė, jį
laikydama, devynis žingsnius, paskui jį numetė ir ištiesė sukryžiuotas rankas atgniaužtais delnais. Ir visi
išvydo, kad jos rankos sveikesnės negu slyva, ką tik nurėkšta nuo medžio.“
Šiuo savo poelgiu, Tristanas ir Izolda įrodė, jog dėl meilės jie gali padaryti viską. Šį paskutinį
poelgį taip pat galima suprasti kaip kovą už jų meilės gėrį. Romano pabaigoje Tristanas miršta nuo nuodų, o
pas jį atskubėjusi Izolda, taip pat iškvėpia savo dvasią apsikabinus mylimąjį.
Taigi, Žozefo Bedjė „Romane apie Tristaną ir Izoldą“ Tristano riteriškumas atsikleidžia
per šiuos 3 žygdarbius. Jų dėka, atsiskleidė visi bruožai, kuriuos turi turėti riteris. Tristano ir Izoldos
santykiuose riterio riteriškumas atskleidžiamas pačioje pabaigoje, kai jis atiduoda Izoldą, nes juk ne
kiekvienas taip drąsiai pasielgtų dėl mylimo žmogaus. Be to kova už gėrį simbolizuoja narsius
Tristano poelgius, ją galima suprasti iš riterio pasiaukojimo karaliui dėl jo gerovės ir jųdviejų meilės
su Izolda.
Kristupas Seikauskas 2b