Gražinos paveikslas

Vienas iš žymiausių lietuvių renesanso laikotarpio poetų –

Adomas Mickevičius 1823 m. išleidžia poemą „Gražina“.
Poemoje atskleidžiama Gražina: jos išvaizda, pomėgiai, išskirtinės
moters ir žmonos savybės, kurios nebūdingos renesanso
laikotarpiui, tarpusavio santykiai su vyru Liutauru ir jos, kaip
karžygės istorija.
Pati Gražina buvo pagarsėjus kaip už visas gražiausia mergina,
nors buvo jau nebepirmos jaunystės. Stiprūs išminties ir
moterystės bruožai prie jauno veido jai tiko dyvinai. Buvo ji
plačių pečių ir ūgio su lyg Liutauru, todėl dažnai pily tarnai ją
sutikę apsirinkdavo ir manydavo kunigaikštį sutikę. Patiko jai
medžioklių triukšmas ir kovos, o į verpstes ir mergautinius žaislus
iš tolo su didele panieka žiūrėjo. Be to stiprią vyrišką jos dvasią ne
kiekvienas palaužti galėjo.
Gražina buvo naujas, nebūdingas moteriškumo pavyzdys
renesanso laikotarpyje. Poemoje pabrėžiama tai, kad Gražina
skyrėsi nuo kitų žmonų, ji ne tik džiaugėsi židiniu namu, bet ir
pilies reikalai jai rūpėjo. O ir protinga buvo ji visai, kaip ji
apibūdinama „Su Gražina protingai pasitarus, aiškėjo bylos,
sąjungos ir karas.“ Žodį stiprų šalia kunigaikščio turėjo, nors
niekas nežinojo, kokią turi ji prie kunigaikščio įtaką ir jėgą. Jai
vyras įdomus buvo, dalinosi su juo ir džiaugsmais ir širdim,
liūdesy ir paguosdavo, nors linkusi ji buvo mintis nuo svetimų
paslėpti.
Taip pat Gražina atskleidžiama kaip karžygė. Nors domėjosi ji
vyriškais reikalais vis dėl to buvo mergina ir nebuvo pakankamai
pasiruošusi kovai. Nežinojo prie kokio šono kardą sekti, savo
karius į kitą taką vedė ir klaidžiojo ilgai, nežinojo ir to, kad
kariams komanduoti reikia, kitaip jie bėgą paskui valdovą.
Nebuvo pasiruošusi kovai su kalaviju, visi manė, kad jėga valdovą
apleido, net kai kryžiuočiai apsupo ją ratu, nesugebėjo apsiginti
nei ietim, nei kalaviju.
Tačiau nors kovoti ji ir nemokėjo, nepabūgo joti į karą ir paaukoti
savo gyvybės dėl mylimo vyro ir tautos. Manau, kad šis jos
sprendimas patvirtina, kad ji yra karžygės pavyzdys visiems.