Draugystės išbandymai V.

Goldingo romane „Musių valdovas“

Kas gi yra ta draugystė, kuri prieinama kiekvieno mūsų patirčiai? Dar prieš Kristų
Aristotelis rašė: „ Tai – reikalingiausias gyvenime dalykas. Niekas nenorėtų gyventi be draugų, nors
ir turėtų visas gėrybes“. Draugystės sąvoka galima nusakyti svarbiausius, nuoširdžiausius jausmus
bei apibūdinti artimus ryšius su kitais žmonėmis. Tačiau kartais, net ir geriausių draugų ryšiui
tenka patirti svarbius išbandymus. Būtent taip nutiko V.Goldingo romane „Musių valdovas“.

Vienas iš draugystės išbandymų šiame romane – noras tapti lyderiu, pavydas. Vaikai patekę į salą
bandė sukurti kažką panašaus į civilizuotą ir racionaliai tvarkomą bendruomenę, o tam pasirinko
sau vedlį – Ralfą. Pastarasis su dar vienu pagrindiniu veikėju Džeku vyriausi iš saloje esančių. Iš
pradžių jų santykiai buvo draugiški, jie pakankamai gerai sutarė, tačiau išrinktasis reikalavo laikytis
taisyklių, o tai nepatiko Džekui. Ralfo tikslas sukurti tvarkingą bendruomenę, buvo ganėtinai
sėkmingas, to simboliai – susirinkimas, kurio metu turėjo būti sprendžiami svarbiausi
bendruomenęs klausimai, ir laužas, reiškiantis neblėstančią viltį išsigelbėti ir grįžti į civilizacijos
glėbį. Susirinkime sprendimai turėjo būti priimami balsuojant, o kalbėti galėjo tik tas, kuris savo
rankose laikė kiaukutą. Tačiau netrukus, tokia tvarka žlugo, viršų ėmė iracionalumas, o pagrindinis
to kaltininkas – Džekas, vaikinas nenoro būti kontroliuojamas draugo, o tuo labiau vykdyti jo
duotus įsakymus, pavydo vedamas jis troško perimti valdžią į savo rankas ir įvesti savas taisykles.
Deja,pavydas ir lyderystės troškimas nugalėjo draugystę. Triumfavo ne Ralfas, simbolizuojantis
demokratiją, o Džekas – tironijos įsikūnijimas. Ir tai nėra atsitiktinumas, kadangi prigimtinėje
būklėje, kurioje civilizuotos taisyklės netenka savo galios, klausomasi ne to, kuris išmintingiausias,
o to kuris stipriausias, to, kuris geba jėga priversti kitus paklusti. Vaikų abejingumas Ralfu,
civilizuoto gyvenimo normoms, privedė prie apokalipsės slenksčio, prisidėjo prie dviejų stiprias
asmenybes turinčių vaikinų draugystės pabaigos. Taigi, Džeko pavydas ir lyderystės troškimas
visiškai sunaikino judviejų su Ralfu draugystę.

Ne ką mažesnis išbandymas – ginčai. Kaip jau minėjau, Džekas nepanoro laikytis Ralfo taisyklių, o
viena didžiausia Meridijaus sulaužyta taisyklė buvo laužo nesaugojimas. Judviejų įsitikinimai
kardinaliai skyrėsi – Ralfas tvirtino, jog svarbiausia yra prižiūrėti laužą, kadangi jis vienintelė viltis
išsigelbėti, kai tuo tarpu Džekas tvirtai tikėjo, kad svarbiausia sumedžioti mėsos, patirti akimirkos
malonumą ir sočiai pavalgyti. Tačiau raudonplaukis pasirinko lengvesnį, lengvabūdišką planą,
kadangi darė tai kas jam patinka – medžiojo, kai tuo tarpu vadas siekė įvesti tvarką, o ne tenkinti
savo poreikius. Nenuostabu, jog Ralfas labai įniršo pamatęs laivą horizonte, kai jų pagrindinio
tikslo rezultato nesimatė – laužas buvo užgesęs. Tuomet ir susidūrė du skirtingi požiūriai, ginčas dėl
pagrindinės taisyklės išaugo į draugų muštynes, kurios susilpnino jų draugystę. Taigi, nesutarimai
nemenkai prisidėjo prie įtemptų Ralfo ir Džeko tarpusavio santykių.

Grįždama į pasakojimo pradžią noriu paminėti patį pirmą Ralfo draugystės išbandymą – tai draugo
pasakytų paslapčių saugojimas. Manau, visi turime tokį draugą, kuriam pasakojame menkiausias
savo gyvenimo detales ar net didžiausias ir gėdingiausias savo paslaptis. Pagalvokite, jeigu draugas,
kuriuo pasitikėjote viską išpasakoja kitiems. Tikiu, kad nei vienas nenorėtumėte, kad tai nutiktų
jums. Ar tai iš vis būtina? Įskaudinti žmogų, kuris jums atvėrė savo širdį? O Ralfas apie tai
nepagalvojo ir neišlaikė vieno svarbiausio draugystės išbandymo... Pirmuoju Ralfo draugu saloje
tapo berniukas pravarde Kriuksis. Niekas nežinojo jo tikrojo vardo, o to kaltininkas buvo ne kas
kitas, o Ralfas. Kriuksis pasakė savo pravardę pasitikėdamas naujuoju draugu, o būsimasis vadas
nepagalvojęs apie pasėkmes išpliurpė draugo gėdingą paslaptį visam berniukų būriui. Nors ir
įskaudintas Kriuksis atleido, tačiau ar atleistumėte jūs? Taigi, atskleisdamas Kriuksio paslaptį
kitiems Ralfas parodo, jog būti geru draugu jam nėra lengva, nes jis nesusimąsto apie draugo
jausmus, nepagalvoja kaip jo veiksmai gali paveikti kitą.

Taigi, apibendrindama noriu pasakyti, jog draugystė reikalauja daug pastangų ir įvairių išbandymų,
o norit ją išsaugoti reikia nemenkai pasistengti. Pagrindiniams knygos veikėjams jiems lemtų
išbandymų nepavyko įveikti ir pamažu pastarieji visiškai pribaigė judviejų draugysę.